52008DC0789

[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA |

Briuselis, 3.12.2008

COM (2008) 789 galutinis

KOMISIJOS KOMUNIKATAS TARYBAI, EUROPOS PARLAMENTUI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI

ES INVAZINIŲ RŪŠIŲ STRATEGIJOS KŪRIMAS [SEC(2008) 2887 et SEC(2008) 2886]

1. KAS YRA INVAZINėS RūšYS?

Žemės flora ir fauna vystėsi milijardus metų; jos vandenynai, jūros, kalnų virtinės, dykumos ir netgi didelės upės suformavo fizines kliūtis, trukdančias rūšims judėti, tokiu būdu labai paskatindami didelę planetos biologinę įvairovę ir gyvūnų bei augalų bendrijų, kurias mes laikome būdingomis tam tikriems regionams ar vietovėms, susiformavimą. Tačiau žmogus regionui būdingos skirtingos floros ir faunos vystymąsi nulėmusias kliūtis gali apeiti ir todėl rūšys atsitiktinai atsiduria arba yra specialiai atvežamos už šimtų ar tūkstančių kilometrų nuo jų įprastų buveinių. Daugeliu atvejų šios nevietinės rūšys blogai prisitaiko naujojoje aplinkoje ir greitai išmiršta. Tačiau kartais jos išgyvena, dauginasi ir įsiveisia. Kartais šioms naujoms rūšims taip gerai sekasi, kad jos tampa nebe biologine įdomybe, bet tikru pavojumi, keliančiu rimtą žalą ne tik ekosistemai, bet ir pasėliams bei gyvuliams, suardančiu vietinę ekologinę sistemą, darančiu poveikį žmogaus sveikatai ir sukeliančiu rimtų ekonominių pasekmių. Tokį neigiamą poveikį darančios nevietinės rūšys žinomos kaip invazinės rūšys arba IR [1]

2. REIKIA IMTIS SKUBIų ES PRIEMONIų

Pagrindiniai biologinę įvairovę veikiantys veiksniai yra buveinių pokyčiai, klimato kaita, pernelyg didelis gamtos išteklių išeikvojimas, tarša ir IR[2]. Nors yra ES priemonių, skirtų keturioms iš šių penkių problemų spręsti, tačiau, skirtingai nei keliose kitose Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalyse, šiuo metu nėra jokios išsamios ES priemonės su IR susijusiems klausimams spręsti. Norint, kad ES pasiektų savo tikslą sustabdyti biologinės įvairovės nykimą iki 2010 m.[3], į šį trūkumą reikia atkreipti dėmesį. Be to, IR Europos Sąjungai kelia didelį ekonominį pavojų. Remiantis turima dokumentais pagrįsta informacija, apskaičiuota, kad IR sukelta žala ir reikalingos kontrolės priemonės kasmet kainuoja mažiausiai 12 000 mln. EUR.

Apie tai, kad IR klausimui spręsti reikia imtis suderintų veiksmų, yra kalbama aukščiausiu politiniu lygmeniu. Aplinkos taryba[4], Europos Parlamentas[5], Regionų komitetas[6] ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas[7] pabrėžė, kad IR klausimu Europos Sąjungai reikia strategijos, veiksmingos išankstinio perspėjimo sistemos ir veiksmingų reagavimo mechanizmų, veikiančių ES mastu. Panašūs įsipareigojimai buvo įtraukti ir į Šeštąją aplinkos veiksmų programą, Komisijos komunikatą „Biologinės įvairovės mažėjimo sustabdymas iki 2010 m. ir jos išsaugojimas ateityje“[8] ir su juo susijusį veiksmų planą, kuriame buvo pripažinta, kad „reikia sukurti išsamią ES strategiją“, siekiant kad invazinių svetimų rūšių įtaka ES biologinei įvairovei labai sumažėtų.

Pagrindiniai IR introdukcijos būdai yra tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su prekyba. Sparčiai auganti prekybos ir transporto veikla padidina IR introdukcijos galimybes, o tokios aplinkos problemos kaip didėjanti CO2 koncentracija, aukštesnė temperatūra, gausesnės azoto nuosėdos, pasikeitęs ekstremalių klimato reiškinių periodiškumas ir paspartėjęs buveinių irimas greičiausiai dar labiau skatins tolimesnes invazijas. Prekyba yra išimtinė Bendrijos kompetencija ir į Bendrijos rinką patekusių prekių apyvarta yra laisva. Su prekyba susijusius klausimus veiksmingiausia spręsti prie EB išorės sienų. Bendra rinka reiškia, kad invazinę rūšį kartą įvežus į vienos valstybės narės teritoriją kaip parduodamą prekę arba ant parduodamos prekės, ji gali greitai pasklisti po visą ES. Žinant, kaip šios rūšys įsiveisia ir paplinta, priemonės, kurių imasi viena valstybė narė, gali būti visiškai neveiksmingos, jei kaimyninės šalys nesiima veiksmų arba veikia nekoordinuotai.

Dabartiniais ES teisės aktais ir politika jau galima iš dalies spręsti invazinių rūšių problemą. Tačiau šiuo metu nėra mechanizmų, kuriais būtų remiamas kaimyninių šalių arba to paties subregiono šalių metodų derinimas arba nuoseklumas. Nėra sistemingo oficialaus reikalavimo atlikti nevietinių rūšių, galinčių paveikti biologinę įvairovę, tikslingos introdukcijos rizikos analizę, o atsitiktinė introdukcija arba introdukcija dėl aplaidumo beveik nekontroliuojama nei valstybių narių, nei Bendrijos mastu. Nėra jokios invazinių rūšių ir jų poveikio Europos biologinei įvairovei stebėjimo ir kontrolės sistemos. Vargu ar esamomis pavienėmis priemonėmis galima iš esmės sumažinti riziką, kurią invazinės rūšys kelia Europos ekosistemoms.

3. IR EUROPOJE IR Jų įTAKA

3.1. IR Europoje

DAISIE[9] projektu, remiamu pagal Šeštąją ES mokslinių tyrimų bendrąją programą, nustatyta, kad šiuo metu Europoje yra 10 822 nevietinių rūšių ir manoma, kad 10–15 % iš jų darys neigiamą ekonominį arba ekologinį poveikį. Izoliuotoms saloms, kuriose yra didelė biologinė įvairovė, įskaitant daugelį ES užjūrio teritorijų, invazija yra ypač pavojinga, nes ji gali sukelti neproporcingą poveikį vietiniams pragyvenimo šaltiniams, kultūrai ir ekonominėms galimybėms.

3.2. Patekimo būdai

Kalbant apie introdukcijos būdus, daugelis invazinių augalų pirmiausia persisėja iš sodų arba ištrūksta iš akvariumų, o invazinė gėlojo vandens fauna į laukinę gamtą patenka ištrūkusi iš akvakultūros vietų arba jos tyčia ten prileidžia žvejai. Priešingai, daugelis jūrinėje aplinkoje esančių invazinių rūšių yra įvežamos netikslingai, jas transportuojant kaip „keliautojus“ arba kaip teršalus (pvz., per balastinius vandenis). Visame pasaulyje vis daugėjant pervežamų augalinės ir gyvūninės kilmės medžiagų iš vis daugiau vietovių, didėja ir IR introdukcijos galimybė.

3.3. IR poveikis ekologijai

Invazinės rūšys laikomos vienu iš pagrindinių biologinei įvairovei keliamų pavojų[10]. Vietinę ekologinę sistemą jos veikia:

- konkuruodamos su vietiniais organizmais dėl maisto ir buveinės, pavyzdžiui, daugelyje Europos rajonų pilkoji voverė ( Sciurus carolinensis ) išstumia vietinę paprastąją voverę ( Sciurus vulgaris ); arba žymėtasis vėžys ( Pacifastacus leniusculus) išstumia vietinį upinį vėžį ( Astacus spp. ); arba keletas papūgų rūšių, kurios dabar apsigyveno daugelyje Europos miestų, varžosi su vietinėmis paukščių rūšimis;

- keisdamos ekosistemų struktūras, pavyzdžiui, dėl Caulerpa taxifolia jūrinių žaliųjų dumblių didelės Viduržemio jūros pakrantės zonos pasikeitė į Caulerpa monokultūras;

- hibridizuodamosi su vietinėmis rūšimis, pavyzdžiui baltaskruostė stačiauodegė antis ( Oxyura jamaicensis ) ir dėmėtasis elnias ( Cervus nippon ) gali kelti grėsmę vietinių rūšių išlikimui, kadangi vyksta maišymasis tarpusavyje ir vedami hibridiniai palikuonys;

- būdamos tiesiogiai toksiškos;

- tapdamos parazitų šaltiniu arba patogenų vektoriumi;

- suardydamos augalų apdulkinimo procesą, nes konkuruoja su vietinėmis bičių rūšimis.

3.4. IR poveikis ekonominei veiklai

Dėl invazinių rūšių gali sumažėti žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės produkcijos kiekiai. Pavyzdžiui, rytinis ūsuotis ( Anoplophora glabripennis) sukelia daug žalos plačialapio miško želdiniams, tarp jų ir tuopų plantacijoms. Amerikinis šukuotis ( Mnemiopsis leidyi ) mažina komercinę ančiuvių priegaudą Juodojoje jūroje. Taip pat žinoma, kad IR mažina vandens telkinių prieinamumą ir yra dirvožemio degradacijos priežastis. Tokie invaziniai augalai kaip bitinė sprigė ( Impatiens glandulifera) išstumia svarbius vietinius augalus, kurie šaknimis suriša dirvą, ir todėl gali padidėti dirvos erozija.

Invazinės rūšys, kurioms būdinga rausti urvus arba kurių šaknys sudaro visą sistemą, gali pakenkti infrastruktūrai. Aukštojo ailanto ( Ailanthus altissima ) šaknų sistema gali sugadinti grindinius, archeologines liekanas ir sienas. Taip pat, blokuodamos vandens kelius, invazinės rūšys gali kliudyti transportavimui. Nutrija ( Myocastor coypus ) ir ondatra ( Ondatra zibethicus) , abi atvežtos iš Amerikos dėl savo kailio, šiuo metu veisiasi visoje Europoje ir kelia didelį pavojų užtvankoms, kanalams, drėkinimo ir apsaugos nuo potvynių sistemoms. Viena iš labiausiai liūdnai pagarsėjusių invazinių rūšių yra dreisena ( Dreissena polymorpha) , kuri, be to, kad daro didžiulį ekologinį poveikį, sukelia didelių problemų pramonei, užteršdama ir užkimšdama įsiurbiamuosius vamzdžius vandens pumpavimo vietose.

Dėl azolės ( Azolla spp.) ir veimutinės pušies ( Pinus strobus) sumažėjo vietovių, kurios buvo siejamos su įvairiais kraštovaizdžiais ir vandens telkiniais, rekreacinė ir kultūros paveldo vertė.

3.5. IR poveikis žmogaus sveikatai

Tokios IR kaip Mantegacio barštis ( Heracleum mantegazzianum) ir kietinė ambrozija (Ambrosia artemisiifolia) sukelia įvairias žmonių sveikatos problemas, pvz., alergijas ir odos problemas. Aedes albopictus uodas, kuris vis labiau plinta Europoje ir yra bent 22 arbovirusų vektorius (tarp kurių – dengė karštligė, Čikungunija, Ross River liga ir Vakarų Nilo virusas), buvo atvežtas prekiaujant naudotomis padangomis. Dėl klimato kaitos jis turėtų plisti tolyn į šiaurę.

3.6. Išlaidos, patirtos dėl IR

Europoje pagrindines žinomas patiriamas išlaidas sudaro likvidavimo ir kontrolės išlaidos bei žemės ūkio, miškininkystės, komercinės žvejybos, infrastruktūros ir žmonių sveikatos nuostoliai. Nors gali atrodyti, kad išlaidas sudaro arba poveikio, arba likvidavimo sąnaudos, iš tiesų dalinės likvidavimo ir kontrolės programos vyksta tuo pačiu metu, nuolatos bandant riboti IR įtaką. 2008 m. pradiniu paskaičiavimu su IR susijusios kasmetinės išlaidos Europoje buvo įvertintos tarp 9 600 mln. EUR ir 12 700 mln. EUR per metus (Kettunen ir kt., 2008). Nėra abejonių, kad šis skaičius yra per mažas, kadangi jis paremtas dabartinėmis IR likvidavimo ir kontrolės išlaidomis, bei pridedamos dokumentais paremtos ekonominio poveikio išlaidos. Atsižvelgiant į tai, kad daugelyje šalių patirtos išlaidos ir poveikis tik dabar pradėti registruoti ir dokumentuoti, faktiškai patirtos finansinės išlaidos bus daug didesnės.

4. NUO INTRODUKCIJOS IKI įSIVEISIMO IR PASKLIDIMO

Norint sėkmingai spręsti su invazinėmis rūšimis susijusias problemas, reikia suprasti, kaip ir kodėl jos kyla.

Daugelis nevietinių rūšių, gyvenančių Europoje, buvo įvestos tikslingai. Nuo XX a. pradžios jų naudojimas žemės ūkyje, miškininkystėje, akvakultūroje, marikultūroje bei dekoratyviniais (sodininkystės) ar poilsio tikslais Europoje vis didėjo. Nevietinės rūšys gali būti įvežamos dėl savo savybės greitai augti (pvz., didesnė miško pramonei auginamų medžių ekonominė grąža; apsauga nuo dirvožemio erozijos), norint patenkinti egzotinių produktų paklausą (prekyba kailiais), kad maitintųsi kitomis rūšimis ir stabdytų jų plitimą (biologinės kontrolės priemonės) arba paprasčiausiai todėl, kad jos patinka žmonėms (gyvūnai augintiniai, sodo augalai).

Daugelio rūšių introdukcija yra tiesiogiai susijusi su prekyba: arba pati rūšis yra prekė (mediena, pluoštas, gyvi ar negyvi augalai ir gyvūnai), arba įvežama kaip prekės teršalas (daugelis kenkėjų – grybai, bakterijos, virusai ir vabzdžiai – įvežami netikslingai, prisitvirtinę prie pagrindinės parduodamos prekės). Be to, „keliautojų“ rūšys prekybos ar transporto keliais gali patekti nepriklausomai nuo prekės. Pavyzdžiui, laivo korpusai yra gerai žinomi ant laivo korpuso besiveisiančių organizmų ir organizmų, plintančių per balastinius vandenis, vektoriai. Tokie pervežimo būdai gali būti tarptautiniai (pvz., laivyba vandenynuose) arba vietiniai (pvz., pramogų laivų transportas iš užkrėsto upės baseino į neužterštą upę ar ežerą).

Rūšių pasiskirstymui įtakos turi ir klimato kaita, todėl kai kurių rūšių išgyvenimą ir paplitimą galima paaiškinti tuo, kad paskutinį dešimtmetį Europoje žiemos pasidarė švelnesnės, o vasaros šiltesnės.

Apskritai nevietinės rūšys tampa problema tik tada, kai jos patenka už kontroliuojamų ir fiziškai ribojamų teritorijų ribų. Dekoratyviniai augalai ir gyvūnai bei gyvūnai augintiniai nesukels problemų, jei liks soduose, akvariumuose ar namuose. Atkeliavusius patogenus ar kenkėjus galima pašalinti sanitarinės kontrolės priemonėmis. Balastiniuose vandenyse atvežami vėžiagyviai, moliuskai ir žuvys gali būti pašalinti, jei balastiniai vandenys apdorojami prieš juos išpilant.

Tačiau jei augalai bei gyvūnai kenkėjai ir ligos neaptinkami ir nesunaikinami prie sienos arba, jei dekoratyviniai augalai užsisėja, o gyvūnai pabėga arba paleidžiami į vietinius tvenkinius ir upelius, arba, jei gyvūnai iš kailinių žvėrelių fermų, tokie kaip nutrijos ( Myocastor coypus ), ondatros ( Ondatra zibethicus), kanadinės audinės ( Mustela vison) ir paprastieji meškėnai ( Procyon lotor) , pabėga į laisvę, atsiranda grėsmė, kad jie taps invazinėmis rūšimis.

Kai kuriais atvejais klimatinės sąlygos gali būti nepalankios arba vietinė flora ir fauna gali būti atsparesnė ir nevietinės rūšys gali išmirti. Kitais atvejais, jei klimatinės sąlygos tinka, o vietinių rūšių konkurencija ir plėšrūnai yra silpni, nevietinės rūšys gali išlikti, augti ir daugintis bei sėkmingai sukurti vietinę koloniją.

Jei invazinių rūšių vietinė kolonija laiku nepastebima ir greitai neišnaikinama, ji tampa nuolatine vietine populiacija, kuri išplis naujose teritorijose. Žinoma, jei įsiveis keletas vietinių populiacijų iš skirtingų pradinių šaltinių, rūšys išplis greičiau ir bus atsparesnės išnykimui naujoje vietoje. Galiausiai, po kelerių metų ar dešimtmečių rūšys gali išplisti plačiai per keletą šalių ir tada faktiškai jų išnaikinti bus neįmanoma.

5. KOVOS SU IR STRATEGIJOS

5.1. Hierarchinis trijų pakopų metodas

Tarptautiniu mastu susitarta dėl „hierarchinio trijų pakopų metodo“ [11], kuris yra politinė IR keliamų pavojų sprendimo priemonė; juo remiamos priemonės pagrįstos 1) prevencija, 2) ankstyvu susekimu ir likvidavimu ir 3) kontrole bei ilgalaikiu neleidimu plisti. Šis metodas taikomas naujai introdukcijai ir jau įsiveisusių IR rūšių valdymui. Šis metodas atitinka bendrą mokslinę ir politinę nuomonę, kad dažniausiai prevencija yra rentabilesnė ir pageidautina iš aplinkos apsaugos perspektyvos, nei priemonės, kurių imamasi po introdukcijos. Tačiau ten, kur invazinė rūšis jau įvežta, patys rentabiliausi būdai sustabdyti jos veisimąsi ir tolesnį plitimą yra ankstyvas susekimas ir greitas likvidavimas , kartu su ankstyvu perspėjimu ir informacijos pasikeitimu. Jei rūšies likviduoti neįmanoma, tada reikia taikyti kontrolės ir (arba) neleidimo plisti priemones .

Prevencija. Egzistuoja šeši pagrindiniai IR introdukcijos būdai: paleidimas, pabėgimas (persisėjimas), per teršalus, pervežimas, per koridorių ir savarankiškai. Dauguma introdukcijos atvejų yra tiesioginė ar netiesioginė prekybos pasekmė. Siekiant sumažinti introdukciją šiuo būdu arba jos išvengti, reikėtų padidinti kontrolę ir priežiūrą prie sienų, kartu vykdant vertinimo procedūrą, kuria būtų nustatyta, ar naujų prekių importas yra priimtinas, ar ne. IR kontrole užsiimančios nacionalinės, regioninės ir tarptautinės institucijos turėtų keistis informacija apie tokių priemonių taikymą. Organizmų keliautojų, atvežamų ant laivų korpusų arba balastiniuose vandenyse, įvežimo prevencija labai pagerėtų, jei būtų ratifikuota ir įgyvendinta Balastinių vandenų konvencija.

Ankstyvas IR susekimas ir greitas likvidavimas priklauso nuo veiksmingų stebėjimo programų, kurių įgyvendinimas papildomas ankstyvo perspėjimo mechanizmais, kuriais siekiama kuo greičiau informuoti kitus potencialiai paveiktus rajonus ir apsikeisti informacija apie galimas likvidavimo strategijas. Tais atvejais, kai invazinė rūšis yra jau įsiveisusi ir paplitusi plačiame geografiniame rajone, būtų gerai vykdyti centrinės įstaigos prižiūrimas ir, galbūt, jos finansiškai remiamas, koordinuotas likvidavimo programas.

Kontrolė ir (arba) neleidimas plisti. Kur IR yra ir įsiveisusios, ir plačiai paplitusios, reikia dėti pastangas, kad jos būtų kontroliuojamos ir joms nebūtų leidžiama plisti. Ir šiuo atveju reikės veiksmingai dalintis informacija ir vykdyti koordinuotas kampanijas (veiksmus), kad minimų rūšių paplitimas būtų kontroliuojamas (sustabdytas).

5.2. Esamos priemonės su IR susijusioms problemoms Europoje spręsti

Atsižvelgdama į aprašytos strategijos elementus, Komisija įvertino dabartinius teisės aktus, mokslinių tyrimų programas, veiksmų planus ir kitas iniciatyvas, norėdama nustatyti, kokiais aspektais jau pasirūpinta, o kur dar yra trūkumų.

Augalų sveikatos direktyvos (2000/29/EB) tikslas, visų pirma, yra augalams ar augalinės kilmės produktams kenksmingų organizmų introdukcijos ir plitimo prevencija. Į ES kenksmingų organizmų sąrašą, patvirtintą direktyva, remiantis kenkėjų rizikos analize, galima įtraukti naujas rūšis. Valstybės narės turi gerai ištobulintus informacijos perdavimo, bendradarbiavimo, tikrinimo ir kontrolės mechanizmus. Pagal direktyvą leidžiama turėti lanksčius mechanizmus, kad būtų galima imtis skubių priemonių, valstybių narių teritorijoje atradus kenksmingų organizmų. Tačiau į teisės aktų sritį nepatenka IR poveikis žmonių sveikatai arba tiesioginės ekonominės pasekmės, kurios kyla, pavyzdžiui, užsikimšus vandens keliams.

Į gyvūnų ligų srities ES teisės aktų taikymo sritį IR patenka, jei jos yra gyvūnų ligų vektoriai. Valstybės narės turi kontrolės ir tikrinimo procedūras, o visos ES mastu taikomos vertinimo procedūros. Pagal Bendrijos užkrečiamųjų ligų tinklo nuostatas buvo nustatytos suderintos taisyklės, kuriose reikalaujama, kad valstybės narės iš anksto praneštų apie visuomenės sveikatos priemones, kurių imamasi, arba kurių ketinama imtis, pavyzdžiui, naujos epidemiologinės situacijos atveju arba pavojų, kuriuos sukelia IR pasirodymas, atveju.

Pagal Prekybos laukiniais gyvūnais reglamentą (Tarybos reglamentas (EB) Nr. 338/97) , kuriuo visų pirma siekiama kontroliuoti prekybą nykstančiomis rūšimis, keturių rūšių[12], keliančių ekologinį pavojų, importas yra draudžiamas. Pagal reglamentą valstybės narės nustatė tikrinimo ir kontrolės procedūras, tačiau nėra vertinimo procedūrų.

Tarybos reglamentu (EB) Nr. 708/2007 dėl svetimų ir nevietinių rūšių panaudojimo akvakultūroje numatytas rizikos, susijusios su tikslinga akvakultūros organizmų introdukcija ir susijusių netikslinių rūšių, vertinimas. Gamtos direktyvose (79/409/EEB ir 92/43/EEB) introdukcija į laukinę gamtą, kuri gali kelti pavojų vietinėms rūšims, uždrausta. Remiantis Vandens pagrindų direktyva (2000/60/EB) reikalaujama, kad valstybės narės pasiektų gerą ekologinę tam tikrų vandenų būklę. Jūrų strategijos pagrindų direktyvoje (2008/56/EB) pripažįstama, kad nevietinių rūšių introdukcija kelia pagrindinę grėsmę Europos biologinei įvairovei ir konkrečiai reikalaujama, kad valstybės narės į „Geros aplinkos būklės“ aprašymą įtrauktų IR.

Pagal LIFE programą finansuojami projektai, kuriais sprendžiami IR kontrolės ir likvidavimo klausimai: 1992–2002 m. finansuota daugiau nei 100 projektų (bendros išlaidos – 27 mln. EUR), 2003–2006 m. jų finansuota 80 (bendros išlaidos – 17 mln. EUR). Šeštosios mokslinių tyrimų bendrosios programos lėšomis buvo finansuoti 2 su IR susiję projektai – ALARM[13] ir DAISIE[14]. Įgyvendinant DAISIE projektą buvo sudarytas pirmasis visą Europą apimantis invazinių svetimų rūšių sąrašas. Pietinės Atlanto vandenyno dalies invazinių rūšių projektu (angl. SAIS), remiamu Devintojo Europos plėtros fondo lėšomis, siekiama pagerinti regioninius gebėjimus mažinant invazinių rūšių poveikį Jungtinės Karalystės pietinės Atlanto vandenyno dalies užjūrio teritorijose.

2003 m. pagal Berno konvenciją buvo priimta Europos strategija dėl invazinių svetimų rūšių . Europos ir Viduržemio jūros augalų apsaugos organizacija (angl. EPPO ) vadovauja pranešimo apie kenkėjus sistemai ir tvarko invazinių svetimų rūšių (įskaitant invazinius svetimus augalus), kurias rekomenduojama reguliuoti nacionaliniu mastu, kad būtų sustabdyta tolesnė jų introdukcija ir plitimas, sąrašus. Keturias invazines svetimas rūšis vertino EPPO ir svarstė Europos maisto saugos tarnyba (EMST), tačiau EMST mano, kad kol kas nei vienas vertinimas nėra patenkinamas.

6. POLITINėS GALIMYBėS

Sprendžiant su IR susijusias problemas Europos Sąjungoje būtų galima imtis kelių priemonių. Šiame komunikate aprašytos keturios didėjančio intensyvumo tvarka išvardytos galimybės[15]. Tačiau galimybės nėra pavienės ar tarpusavyje nesuderinamos; galima būtų tarpusavyje derinti skirtingų galimybių elementus. Prie kiekvienos galimybės aprašytas jos teigiamas poveikis ir trūkumai.

A) Dabartinė situacija

„Dabartinės situacijos“ galimybė yra atskaitos taškas, pagal kurį galima matuoti kitas galimybes. Tačiau aišku, kad tokiu atveju, jei nebus imtasi jokių veiksmų, IR ir toliau veisis Europos Sąjungoje, kartu turėdamos ekologinių, ekonominių ir socialinių pasekmių, ir bus patiriamos su jomis susijusios sąnaudos.

B) Maksimalus esamų teisinių priemonių išnaudojimas kartu su savanoriškomis priemonėmis

Oficialūs teisiniai reikalavimai išliktų tokie patys, tačiau būtų sąmoningai apsispręsta IR problemas aktyviai spręsti naudojant esamus teisės aktus. Tam reikėtų atlikti rizikos vertinimus, naudojantis esamomis institucijomis ir procedūromis, tokiomis kaip Europos maisto saugos tarnyba. Valstybės narės savanoriškai įsipareigotų IR klausimus įtraukti į savo sienų kontrolės funkciją. Ankstyvojo perspėjimo ir informacijos sistemą, paremtą dabartine veikla[16], taip pat būtų galima sukurti[17]. Galima būtų išlaikyti ir nuolat atnaujinti pagal DAISIE programą paruoštą IR sąrašą. Būtų rengiami ir iš nacionalinių fondų finansuojami rūšių likvidavimo planai. Galima paskatinti suinteresuotąsias grupes iš įvairių sektorių atitinkamais lygmenimis dalintis geriausia praktika, rengti tikslingas rekomendacijas ir padėti spręsti interesų konfliktus. Galima būtų sukurti savanoriškas elgesio taisykles, skatinant mažmenininkus, naudotojus ir vartotojus atsakingiau elgtis.

Pagrindinis šios galimybės privalumas – nereikėtų leisti naujų teisės aktų. Vertinimo procedūros ir valstybių narių kontrolės ir tikrinimo procedūros jau sukurtos. Tačiau netgi imantis iniciatyvių veiksmų visa problema nebūtų aprėpta, liktų didelių teisinių neaiškumų, o valstybių narių atsakas į IR grėsmę turbūt labai skirtųsi. Ad-hoc renginių organizavimo koordinavimas gali pasirodyti per sudėtingas. Sistema, kuri remiasi savanoriška valstybių narių veikla ir savanoriškomis elgesio taisyklėmis, gali būti veiksminga ne daugiau nei silpniausia jungtis grandinėje.

B+) Pritaikyti esami teisės aktai

Ši galimybė daugeliu atžvilgių panaši į B galimybę, tačiau ją taikant reikėtų iš dalies pakeisti esančius teisės aktus dėl augalų (gyvūnų) sveikatos, kad jie apimtų daugiau potencialiai invazinių organizmų, bei išplėsti „ekologinį pavojų keliančių rūšių“, kurias, pagal Reglamentą dėl laukinės faunos ir floros prekybos draudžiama importuoti ir gabenti vidaus rinkoje, sąrašą. Jei būtų laikomasi šio požiūrio, valstybės narės turėtų skirti papildomų lėšų invazinių rūšių vertinimo procesui ir sienų kontrolei.

Šios galimybės privalumas – išsprendus kai kuriuos teisinius neaiškumus ir trūkumus, nereikėtų kurti naujų teisės aktų. Tačiau IR problemos sprendimas nebūtų išsamus ar išbaigtas, o koordinavimas sudarytų nemažų sunkumų.

C) Išsami, speciali ES teisinė priemonė

Renkantis šią galimybę, su IR susijusioms problemoms spręsti būtų paruošta išsami, speciali teisinė sistema, kartu su nepriklausomomis vertinimo ir intervencijos procedūromis, atsižvelgiant į esamus teisės aktus. Jei būtų pageidaujama ir manoma, kad toks būdas yra rentabilus, techninius įgyvendinimo aspektus galima būtų centralizuoti įsteigus specialią agentūrą[18]. Valstybės narės, įskaitant Europos atokiausius regionus, privalėtų prie savo sienų vykdyti IR kontrolę bei dalintis informacija apie IR. Taip pat būtų galima nustatyti privalomas stebėsenos ir pranešimų teikimo procedūras bei sukurti veiksmingus greito reagavimo mechanizmus. Nors dalis ES finansavimo gali būtų skiriama likvidavimo ir kontrolės veiksmams, valstybės narės taip pat galėtų šiuos veiksmus finansuoti tiesiogiai.

Ši galimybė būtų pati veiksmingiausia kontroliuojant invazines rūšis. Ją taikant būtų geriausiai išspręsti teisiniai aspektai bei atsižvelgiama į proporcingumo principą. Tačiau valstybės narės ir Komisija patirtų administracinių išlaidų, o ekonominės veiklos vykdytojai patirtų tiesioginių išlaidų.

7. HORIZONTALIEJI ASPEKTAI

Norint veiksmingai spręsti invazinių rūšių klausimus, ypač susijusius su netyčine introdukcija, kurios administracinės (teisinės) priemonės negali patenkinamai išspręsti, svarbu, kad visuomenė būtų informuota ir aktyvi. Per informavimo ir švietimo veiklą Europos piliečiams, institucijų ir pramonės šakų atstovams turėtų būti išugdytas atsakomybės jausmas dėl prekybos potencialiomis invazinėmis rūšimis ir jų judėjimo bei likvidavimo ir (arba) kontrolės programų. Geriau informuota visuomenė įveš mažiau nevietinių rūšių į savo sodus ir tvenkinius.

Tolimesni moksliniai tyrimai gali padėti geriau suprasti IR ir jų introdukcijos būdus bei riziką ir sunkumus, kuriuos sukelia IR išplitimas, pvz., naujų rūšių invazijos numatymas ir ekonomiškai veiksmingi kontrolės ir valdymo metodai. Mokslinių tyrimų ir priežiūros rezultatai, kartu su tokiomis iniciatyvomis, kaip atviros prieigos žurnalai internete, gali padėti kuriant informacijos apie invazines rūšis sistemas. Pasaulinės aplinkos ir saugumo stebėsenos sistemos (GMES) iniciatyva[19] taip pat gali būti vertingas įrankis stebint ir kontroliuojant IR įtaką aplinkai.

Bet kokioje kitoje būsimoje ES strategijoje, skirtoje su IR susijusioms problemoms spręsti, taip pat reikėtų atsižvelgti į galimybes šią politiką paremti ES finansavimo priemonėmis. Taip pat reikėtų įvertinti galimybę įtraukti privatųjį sektorių, įskaitant draudimo sektorių.

Trečiosios šalys yra invazinių rūšių, atkeliaujančių į Europos Sąjungą, šaltinis. Tačiau ES taip pat gali būti potencialus IR šaltinis šioms trečiosioms šalims. IR trečiosiose šalyse gali sunaikinti pragyvenimo šaltinius ir todėl gali padidėti migracija bei įsižiebti konfliktai. Nors ir toliau bus stengiamasi dėti pastangas rengiant tarptautines konvencijas, tokias kaip Biologinės įvairovės konvencija ir Berno konvencija, Europos Bendrija turi pakankamai galimybių imtis tiesioginių dvišalių veiksmų, įtraukdama trečiąsias šalis, kad IR keliamos problemos mažėtų abiem kryptimis. Europos Bendrija gali paremti trečiąsias šalis ir regioninius ar tarptautinius veiksmus pasinaudodama savo Vystomojo bendradarbiavimo priemone (ypač Aplinkos ir gamtos išteklių temine programa), Europos plėtros fondu ir Europos kaimynystės ir partnerystės priemone. Valstybės narės gali teikti papildomą paramą naudodamos savo vystomojo bendradarbiavimo priemones.

8. IšVADA

Biologinės įvairovės nykimo Europos Sąjungoje bus neįmanoma sustabdyti, jei invazinių rūšių problema nebus sprendžiama visapusiškai. Su IR susijusios ekologinės, ekonominės ir socialinės pasekmės Europos Sąjungoje yra reikšmingos ir reikia jas spręsti koordinuotai. Šiuo metu Bendrija negali veiksmingai išspręsti su IR susijusių problemų, o rajonams, kuriuose biologinė įvairovė gausi, pvz. ES užjūrio teritorijoms, nėra skiriamas pakankamas dėmesys. Šiuo metu galiojantys ES teisės aktai iš dalies apima skirtingus su IR susijusių problemų aspektus, todėl juos įgyvendinti koordinuotai yra sudėtinga. Valstybės narės beveik arba visiškai neturi nuoseklios politikos. Mokslinėse prognozėse numatoma, kad biologinių invazijų labai padaugės. Todėl situacija turėtų blogėti.

Šiame komunikate apibūdinamas IR keliamos grėsmės pobūdis bei galimi problemos sprendimo būdai. Komisija, rengdama galutinį pasiūlymą dėl ES strategijos, kurią ketina pateikti 2010 m., siekdama, kad IR įtaka Europos biologinei įvairovei būtų labai sumažinta, atsižvelgs į Tarybos, kitų ES institucijų ir suinteresuotųjų šalių nuomonę. O kol kas Komisija ištirs galimybes įsteigti Ankstyvojo perspėjimo ir informavimo sistemą, kuri būtų paremta nuolat atnaujinamu rūšių sąrašu ir veiksmingais reagavimo mechanizmais, nes, jos manymu, tai būtų svarbus žingsnis į priekį.

[1] Dokumente naudojamas terminas „invazinės rūšys“ apima terminus „invazinės svetimos rūšys“, kaip tai įvardyta Biologinės įvairovės konvencijoje, ir „invazinės nevietinės rūšys“. Plačiąja prasme invazinės rūšys apibūdinamos kaip rūšys, kurių introdukcija ir (arba) paplitimas gali kelti pavojų biologinei įvairovei arba turėti kitų nenumatytų pasekmių.

[2] Tūkstantmečio ekosistemų įvertinimas, 2005 m.

[3] Pirmininkaujančios valstybės narės išvados, Europos Vadovų Taryba, Geteborgas, 2001 m. birželio 15–16 d.

[4] Tarybos išvados (Aplinka), 2008 m. kovo 3 d., 13 dalis.

[5] Pranešimas dėl biologinės įvairovės mažėjimo sustabdymo iki 2010 m., Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetas, Europos Parlamentas, 2007 m. kovo 28 d.

[6] Regionų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato „Biologinės įvairovės mažėjimo sustabdymas iki 2010 m. ir jos išsaugojimas ateityje“ (COM(2006) 216 galutinis), CdR 159/2006 fin), pateikta 2006 m. gruodžio 6 d.

[7] Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato „Biologinės įvairovės mažėjimo sustabdymas iki 2010 m. ir jos išsaugojimas ateityje“ (COM(2006) 216 galutinis), NAT/334 - CESE 205/2007 fin DE/Ho/hn), pateikta 2007 m. vasario 15 d.

[8] COM(2006) 216 galutinis.

[9] DAISIE (Europos svetimų invazinių rūšių inventorizavimas) (angl. Delivering Alien Invasive Species Inventories for Europe ), www.europe-aliens.org.

[10] Tūkstantmečio ekosistemų įvertinimas, 2005 m.

[11] Biologinės įvairovės konvencija (BĮK): pagrindiniai svetimų invazinių rūšių, kurios kelia pavojų ekosistemoms, buveinėms ar rūšims, prevencijos, introdukcijos ir poveikio sumažinimo principai. Sprendimo VI/23 priedas (Haga, 2002 m. balandžio mėn.).

[12] Raštuotasis vėžlys ( Trachemys scripta elegans ); jautinė varlė ( Rana catesbeiana ); geltonasis vėžlys ( Chrysemys picta ); baltaskruostė stačiauodegė antis ( Oxyura jamaicensis ).

[13] ALARM (Didelio masto rizikos biologinei įvairovei vertinimas patikrintais metodais) (angl. Assessing Large-scale Risks for Biodiversity with tested Methods ), www.alarmproject.net.

[14] DAISIE (Europos svetimų invazinių rūšių inventorizavimas) (angl. Delivering Alien Invasive Species Inventories for Europe ), www.europe-aliens.org.

[15] Kuri galimybė (ar galimybės) bus pasirinkta (-os), priklausys nuo prieš tai atliksimos finansinio poveikio analizės rezultatų.

[16] Europos invazinių svetimų rūšių sąrašas, paruoštas įgyvendinant DAISIE projektą, žr. http://www.europe-aliens.org/index.jsp; NOBANIS (Šiaurės Europos ir Baltijos jūros tinklas su invazinėmis svetimomis rūšimis susijusiems klausimams spręsti) (angl. North European and Baltic Network on IAS ); moksliniai žurnalai internete, tarp jų „ Aquatic Invasions “ ir „ Biorisk “.

[17] Šiuo metu Europos aplinkos agentūra vykdo galimybių studiją.

[18] Ar būtų įgyvendinamos visos čia numatytos priemonės, ar jų dalis, priklausytų nuo būsimų tarpinstitucinės agentūrų reikalų darbo grupės diskusijų. Taip pat būtų galima apsvarstyti galimybę išplėsti jau esamų įstaigų įgaliojimus.

[19] COM (2008) 748 galutinis.