1.

Etilkarbamatas – junginys, kurio savaime yra raugintuose maisto produktuose ir alkoholiniuose gėrimuose, kaip antai duonoje, jogurte, sojos padaže, vyne, aluje ir ypač – kaulavaisių spirite ir kaulavaisių išspaudų spirite, dažniausiai gaunamame iš vyšnių, slyvų, mirabelių ir abrikosų.

2.

Etilkarbamatas gali susidaryti iš įvairių maiste ir gėrimuose esančių medžiagų, įskaitant vandenilio cianidą (arba cianido rūgštį), karbamidą, citruliną ir kitus N-karbamilo junginius. Daugeliu atvejų pagrindinis pirmtakas greičiausiai yra cianatas, kuriam reaguojant su etanoliu susidaro etilkarbamatas.

3.

Kaulavaisių distiliatuose (kaulavaisių spirite ir kaulavaisių išspaudų spirite) etilkarbamatas gali susidaryti iš kauliukuose esančių cianogeninių glikozidų. Spaudžiant vaisius kauliukai gali būti pažeisti ir kauliukų cianogeniniai glikozidai gali susimaišyti su vaisių mentalo fermentais. Tada cianogeniniai glikozidai skyla į cianido rūgštį ir (arba) cianidus. Be to, cianido rūgštis gali išsiskirti iš nepažeistų kauliukų, jei raugintas mentalas laikomas ilgai. Distiliuojant cianido rūgštis gali būti sodrinama visose frakcijose. Veikiamas šviesa cianidas oksiduojamas iki cianato, kuris reaguoja su etanoliu ir susidaro etilkarbamatas. Jei reakcija prasidėjo, ji nesustabdoma. Etilkarbamato susidarymą distiliate gali skatinti tam tikros aplinkos sąlygos, pvz., šviesos poveikis, aukšta temperatūra ir vario jonai.

4.

Etilkarbamato koncentraciją galima smarkiai sumažinti dviem būdais: mažinant pagrindinių pirmtakų koncentraciją arba mažinant šių medžiagų polinkį reaguoti ir sudaryti cianatą. Pagrindiniai įtaką darantys veiksniai – pirmtakų (pvz., cianido rūgšties ir cianidų) koncentracija ir laikymo sąlygos (pvz., šviesos poveikis ir temperatūra).

5.

Nors iki šiol nenustatyta, kad cianido rūgšties ir etilkarbamato kiekiai būtų glaudžiai susiję, aišku, kad tam tikromis sąlygomis dėl didelės cianido rūgšties koncentracijos susidaro daugiau etilkarbamato. Manoma, kad etilkarbamato gali susidaryti daugiau, jei cianido rūgšties galutiniame distiliate yra 1 mg/l arba daugiau (1)  (2). Remiantis praktine patirtimi galima daryti prielaidą, kad neekvimoliniame junginyje iš 1 mg cianido rūgšties gali susidaryti iki 0,4 mg etilkarbamato.

6.

I dalyje išsamiai aprašytas gamybos procesas. II dalyje išdėstytos konkrečios gerosios gamybos praktikos (GGP) pavyzdžiais pagrįstos rekomendacijos.

7.

Gaminant vaisių spiritą ir vaisių išspaudų spiritą nesmulkinti vaisiai spaudžiami ir rauginami, po to – distiliuojami. Paprastai šis procesas vyksta toliau nurodytais etapais:

8.

Distiliuojant pradinė frakcija išgaruoja pirmoji. Ją paprastai galima atpažinti pagal tirpiklio ar lako kvapą. Iš esmės ši frakcija vartoti netinka, todėl ją reikėtų pašalinti.

9.

Per vidurinį distiliavimo etapą (naudojama tarpinė frakcija) distiliuojamas pagrindinis visų rūšių spirito alkoholis – etilo alkoholis (etanolis). Tai, kas gaunama šiame distiliavimo etape, kai kitų nei etanolio eterių yra mažiausia, o vaisių aromatai – gryniausi, surenkama.

10.

Galutinėje frakcijoje yra acto rūgšties ir fuzelio, kuriuos dažniausiai galima atpažinti iš nemalonaus actą ar augalus primenančio kvapo. Ši frakcija taip pat pašalinama, tačiau ją galima ir pakartotinai distiliuoti, kadangi galutinėje frakcijoje visuomet yra šiek tiek etanolio.

11.

Žaliavos ir vaisių mentalas turėtų būti tinkamai paruošti, kad neišsiskirtų etilkarbamato pirmtakas – cianido rūgštis.

12.

Kaulavaisiai turėtų būti aukštos kokybės, be mechaninių ar mikrobiologinių pažeidimų, nes pažeistuose ar sugedusiuose vaisiuose laisvojo cianido gali būti daugiau.

13.

Pageidautina, kad vaisių kauliukai būtų išimti.

14.

Jei kauliukai neišimti, vaisius reikėtų spausti švelniai, kad kauliukai nesutrupėtų. Kauliukus, jei įmanoma, reikėtų pašalinti iš mentalo.

15.

Į vaisių mentalą, laikantis naudojimo instrukcijos, reikėtų įdėti alkoholio gamybai atrinktų mielių padermių.

16.

Raugintą vaisių mentalą reikėtų tvarkyti laikantis griežtų higienos standartų ir kuo labiau mažinant šviesos poveikį. Jei raugintame vaisių mentale yra kauliukų, iki distiliavimo jį reikėtų laikyti kuo trumpiau, kadangi ilgai laikant mentalą cianido rūgštis gali išsiskirti ir iš nepažeistų kauliukų.

17.

Distiliavimo įranga ir distiliavimo procesas turėtų būti tinkami, kad cianido rūgštis nepatektų į distiliatą.

18.

Distiliavimo įrangoje turėtų būti įtaisyti automatinio skalavimo įrenginiai ir vario kataliziniai keitikliai. Automatinio skalavimo įrenginiai užtikrins distiliatoriaus švarą, o vario kataliziniais keitikliais cianido rūgštis bus surišta ir nepateks į distiliatą.

19.

Automatinio skalavimo įrenginių nereikia, jei distiliavimo procesas netolydus. Distiliavimo įrangą reikėtų sistemingai ir kruopščiai plauti.

20.

Kai vario kataliziniai keitikliai ar kitos specialios cianido atskyrimo medžiagos nenaudojamos, prieš distiliavimą į raugintą vaisių mentalą reikėtų įdėti vario veikliųjų medžiagų. Vario veikliosios medžiagos skirtos cianido rūgščiai surišti. Jos parduodamos specialiose parduotuvėse ir turėtų būti naudojamos labai atsargiai, laikantis gamintojo nurodymų. Šiose medžiagose yra vario (I) jonų, kurie suriša cianido rūgštį. Vario (II) jonai tokio poveikio neturi ir neturėtų būti naudojami.

21.

Vario jonai gali slopinti etilkarbamato pirmtakų susidarymą mentale ir distiliatoriuje, tačiau distiliate jie gali turėti priešingą poveikį. Todėl distiliavimo prietaise įtaisius ne vario, o nerūdijančiojo plieno kondensatorių, distiliate bus mažiau vario ir atitinkamai susidarys mažiau etilkarbamato.

22.

Raugintame mentale esantys kauliukai neturėtų patekti į distiliavimo įrenginį.

23.

Distiliavimas turėtų vykti taip, kad alkoholis garuotų lėtai, pvz., kaitinimo šaltiniu pasirenkant garus, o ne atvirą liepsną.

24.

Pradines distiliato frakcijas reikėtų kruopščiai atskirti.

25.

Po to reikėtų surinkti tarpines frakcijas ir laikyti jas tamsoje. Kai alkoholio kiekis rinktuve pasiekia 50 tūrio proc., reikėtų pradėti rinkti galutines frakcijas, kad visas etilkarbamatas, kuris galėjo susidaryti, būtų atskirtas galutinėje frakcijoje.

26.

Atsiskyrusias galutines frakcijas, kuriose gali būti etilkarbamato, reikėtų surinkti ir, jei jos vėl distiliuojamos, kiekvieną frakciją reikėtų pakartotinai distiliuoti atskirai. Tačiau, norint sumažinti etilkarbamato koncentraciją, galutinę frakciją pageidautina pašalinti.

27.

Reikėtų reguliariai tikrinti, kiek cianido rūgšties yra susidarę distiliate. Jos kiekis nustatomas atitinkamais bandymais, pvz., naudojantis greito cianido rūgšties kiekio nustatymo komplektu arba specialiose laboratorijose.

28.

Jei cianido rūgšties koncentracija distiliate didesnė nei 1 mg/l, jei tinkama, rekomenduojama jį pakartotinai distiliuoti naudojant katalizinius keitiklius arba vario veikliąsias medžiagas (plg. 18 ir 20 punktus).

29.

Distiliatus, kuriuose cianido rūgšties yra beveik 1 mg/l, taip pat geriausia pakartotinai distiliuoti, o jei tai neįmanoma – kuo trumpiau ir neaukštoje temperatūroje laikyti neperšviečiamuose buteliuose arba uždengtose dėžėse, kad etilkarbamatas nesusidarytų laikant.

30.

Rekomenduojama dėl etilkarbamato tikrinti tuos distiliatus, kuriuose šis junginys jau gali būti susidaręs (pvz., distiliatus, kurių gamybos eiga nežinoma, kuriuose cianido koncentracija didesnė arba kurie laikyti šviesoje ar aukštoje temperatūroje). Etilkarbamato kiekis gali būti nustatytas tik specialiose laboratorijose.

31.

Jei etilkarbamato koncentracija distiliate didesnė nei tikslinė 1 mg/l riba, jei tinkama, distiliatą reikėtų pakartotinai distiliuoti.