1.   Ši direktyva taikoma šiai EEĮ:

2.   Ši direktyva taikoma nedarant poveikio reikalavimams, nustatytiems Sąjungos teisės aktuose dėl saugos, sveikatos apsaugos ir cheminių medžiagų, visų pirma 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1907/2006 dėl cheminių medžiagų registracijos, įvertinimo, autorizacijos ir apribojimų (REACH), įsteigiančiame Europos cheminių medžiagų agentūrą (18), bei nustatytiems specifiniuose Sąjungos teisės aktuose, reglamentuojančiuose atliekų tvarkymą arba produktų projektavimą.

3.   Ši direktyva netaikoma šiai EEĮ:

4.   Be 3 dalyje nurodytos įrangos, nuo 2018 m. rugpjūčio 15 d. ši direktyva netaikoma šiai EEĮ:

5.   Ne vėliau kaip 2015 m. rugpjūčio 14 d. Komisija peržiūri 1 dalies b punkte nustatytą šios direktyvos taikymo sritį, įskaitant parametrus, pagal kuriuos atskiriama III priede nurodyta stambi ir smulki įranga, ir pateikia šiais klausimais ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai. Prireikus kartu su ataskaita pateikiamas pasiūlymas dėl teisėkūros procedūra priimamo akto.

1.   Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

a)   elektros ir elektroninė įranga arba EEĮ– įranga, kuriai tinkamai veikti reikalinga elektros srovė arba elektromagnetiniai laukai, ir tokios srovės bei laukų generavimo, perdavimo ir matavimo įranga, skirta naudoti esant ne didesnei kaip 1 000 voltų kintamosios srovės įtampai ir ne didesnei kaip 1 500 voltų nuolatinės srovės įtampai;

b)   stambūs stacionarūs pramoniniai prietaisai– didelės apimties mašinų, įrangos ir (arba) komponentų komplektas, kartu veikiantis tam tikram darbui atlikti, kurį visam laikui tam tikroje vietoje sumontuoja ir išmontuoja specialistai ir kurį naudoja bei jo techninę priežiūrą atlieka specialistai pramoniniame gamybos komplekse arba mokslinių tyrimų ar technologinės plėtros komplekse;

c)   stambūs nejudamieji įrenginiai– keleto tipų aparatų ir, tam tikrais atvejais, kitų prietaisų didelės apimties deriniai:

d)   ne keliais judantys mechanizmai– mechanizmai su juose įrengtu energijos šaltiniu, kuriems veikti darbo metu reikalingas mobilumas arba tolydusis arba pusiau tolydusis perkėlinėjimas tarp viena po kitos einančių stacionarių darbo vietų;

e)   elektros ir elektroninės įrangos atliekos arba EEĮ atliekos– elektros arba elektroninė įranga, kuri yra atliekos, kaip apibrėžta Direktyvos 2008/98/EB 3 straipsnio 1 dalyje, įskaitant visus komponentus, smulkias sudedamąsias dalis ir komplektavimo gaminius, kurie laikomi išmetamo produkto dalimis;

f)   gamintojas– fizinis arba juridinis asmuo, kuris, neatsižvelgiant į naudojamą pardavimo būdą, įskaitant nuotolinio ryšio priemones, 1997 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/7/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis (19) prasme, yra:

Asmenys, kurie pagal bet kurią finansavimo sutartį teikia tik finansavimo paslaugas, nelaikomi gamintojais, išskyrus atvejus, kai jie veikia ir kaip gamintojai, kaip apibrėžta i–iv papunkčiuose;

g)   platintojas– tiekimo grandinėje veikiantis fizinis arba juridinis asmuo, kuris EEĮ tiekia rinkai. Ši apibrėžtis nedraudžia platintojui tuo pačiu metu būti ir gamintoju, kaip apibrėžta f punkte;

h)   EEĮ atliekos iš privačių namų ūkių– EEĮ atliekos iš privačių namų ūkių ir EEĮ atliekos iš komercinių, pramoninių, institucinių ir kitų šaltinių, kurios dėl savo pobūdžio ir kiekio yra panašios į EEĮ atliekas iš privačių namų ūkių. EEĮ, kurią, kaip tikėtina, naudos tiek namų ūkiai, tiek vartotojai, kurie nėra privatūs namų ūkiai, atliekos bet kuriuo atveju laikomos EEĮ atliekomis iš privačių namų ūkių;

i)   finansavimo sutartis– sutartis ar susitarimas, susijęs su bet kokia įranga, dėl paskolos, išperkamosios nuomos, nuomos arba atidėto mokėjimo, atsižvelgiant į tai, ar tos sutarties ar susitarimo arba bet kurios antrinės sutarties ar susitarimo sąlygose numatyta, kad ta įranga bus ar gali būti perduodama kito asmens nuosavybėn;

j)   tiekimas rinkai– produkto, skirto platinti, vartoti ar naudoti valstybės narės rinkoje, tiekimas vykdant komercinę veiklą už atlygį arba neatlygintinai;

k)   pateikimas į rinką– produkto tiekimas rinkai pirmą kartą valstybės narės teritorijoje vykdant profesinę veiklą;

l)   atskyrimas– apdirbimas rankiniu, mechaniniu, cheminiu arba metalurginiu būdu taip, kad pavojingos medžiagos, mišiniai ir komponentai apdorojimo procese sudaro aiškiai identifikuojamą atliekų srautą ar aiškiai identifikuojamą atliekų srauto dalį. Medžiaga, mišinys arba komponentas laikomi aiškiai identifikuojamais, jei juos galima stebėti siekiant patikrinti, ar jie apdoroti aplinkai nekenksmingu būdu;

m)   medicinos prietaisas– medicinos prietaisas arba priedas, kaip atitinkamai apibrėžta 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvos 93/42/EEB dėl medicinos prietaisų (20) 1 straipsnio 2 dalies a arba b punktuose, ir kuris yra EEĮ;

n)    in vitro diagnostikos medicinos prietaisas– in vitro diagnostikos prietaisas arba priedas, kaip atitinkamai apibrėžta 1998 m. spalio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/79/EB dėl in vitro diagnostikos medicinos prietaisų (21) 1 straipsnio 2 dalies b arba c punktuose, ir kuris yra EEĮ;

o)   aktyvusis implantuojamas medicinos prietaisas– aktyvusis implantuojamas medicinos prietaisas, kaip apibrėžta 1990 m. birželio 20 d. Tarybos direktyvos 90/385/EEB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių aktyviuosius implantuojamus medicinos prietaisus, suderinimo (22) 1 straipsnio 2 dalies c punkte, ir kuris yra EEĮ.

2.   Be to, vartojamos Direktyvos 2008/98/EB 3 straipsnyje nustatytos terminų „pavojingos atliekos“, „surinkimas“, „atskiras surinkimas“, „prevencija“, „pakartotinis naudojimas“, „apdorojimas“, „naudojimas“, „pasirengimas pakartotiniam naudojimui“, „perdirbimas“ ir „šalinimas“ apibrėžtys.

1.   Valstybės narės imasi tinkamų priemonių, kad EEĮ atliekų šalinimas kaip nerūšiuotų komunalinių atliekų būtų sumažintas iki minimumo, jog būtų užtikrintas tinkamas visų surinktų EEĮ atliekų apdorojimas ir būtų pasiektas aukštas atskiro EEĮ atliekų, visų pirma temperatūros keitimo įrenginių, kuriuose yra ozono sluoksnį ardančių medžiagų ir fluorintų šiltnamio efektą sukeliančių dujų, gyvsidabrio turinčių fluorescencinių lempų, fotovoltinių plokščių ir smulkių įrenginių, kaip nurodyta III priedo 5 ir 6 kategorijose, surinkimo lygis.

2.   EEĮ atliekų iš privačių namų ūkių atžvilgiu valstybės narės užtikrina, kad:

Valstybės narės gali numatyti specialią EEĮ atliekų grąžinimo pagal a, b ir c punktus tvarką tais atvejais, jei įrangoje nėra pagrindinių jų komponentų arba įrangoje yra kitų nei EEĮ atliekų.

3.   Valstybės narės gali paskirti operatorius, kuriems leidžiama surinkti EEĮ atliekas iš privačių namų ūkių, kaip nurodyta 2 dalyje.

4.   Valstybės narės gali reikalauti, kad, kaip nurodyta 2 ir 3 dalyse, surinkimo įrenginiuose sukauptos EEĮ atliekos būtų perduotos gamintojams arba gamintojų vardu veikiančioms trečiosioms šalims, arba perduotos pasirengimo pakartotiniam naudojimui tikslais paskirtoms įstaigoms ar įmonėms.

5.   Jei yra kitų EEĮ atliekų nei EEĮ atliekos iš privačių namų ūkių, valstybės narės, nedarydamos poveikio 13 straipsniui, užtikrina, kad gamintojai arba jų vardu veikiančios trečiosios šalys pasirūpintų tokių atliekų surinkimu.

1.   Valstybės narės draudžia atskirai surinktų EEĮ atliekų, kurios dar nebuvo apdorotos, kaip nurodyta 8 straipsnyje, šalinimą.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad atskirai surenkamos EEĮ atliekos būtų renkamos ir vežamos taip, kad būtų sudarytos kuo palankesnės sąlygos parengti pavojingas medžiagas pakartotinai naudoti, perdirbti ir izoliuoti.

Siekdamos kuo labiau padidinti pasirengimą pakartotiniam naudojimui, valstybės narės skatina prieš pervežant surinkimo sistemose ar įrenginiuose, kai tinkama, sudaryti sąlygas atskirti surinkimo punktuose surinktas EEĮ atliekas, kurios turi būti parengtos pakartotiniam naudojimui, nuo kitų atskirai surinktų EEĮ atliekų, ypač suteikiant prieigą personalui iš pakartotinio naudojimo centrų.

1.   Nedarydama poveikio 5 straipsnio 1 daliai, kiekviena valstybė narė užtikrina, kad būtų įgyvendinamas gamintojo atsakomybės principas ir dėl to kasmet užtikrinamas minimalus atliekų surinkimo lygis. Nuo 2016 minimalus atliekų surinkimo lygis yra 45 %, apskaičiuojamas remiantis atitinkamais metais atitinkamoje valstybėje narėje pagal 5 ir 6 straipsnius surinktų EEĮ atliekų bendru svoriu, išreikštu EEĮ, per trejus ankstesnius metus pateiktos tos valstybės narės rinkai, vidutinio metinio svorio procentine dalimi. Valstybės narės užtikrina, kad surinktų EEĮ atliekų kiekis laipsniškai kistų nuo 2016 m. iki 2019 m., nebent jau yra pasiektas antroje pastraipoje nustatytas atliekų surinkimo lygis.

Nuo 2019 m. minimalus kasmet pasiekiamas atliekų surinkimo lygis yra 65 % EEĮ, kuri buvo pateikta rinkai atitinkamoje valstybėje narėje per trejus ankstesnius metus, vidutinio svorio arba 85 % toje valstybėje narėje susidariusių EEĮ atliekų pagal svorį.

Iki 2015 m. gruodžio 31 d. toliau taikomas vidutiniškai ne mažiau kaip keturių kilogramų vienam gyventojui per metus EEĮ atliekų atskiro surinkimo iš privačių namų ūkių lygis arba toks pat kiekis EEĮ atliekų, vidutiniškai surinktų per trejus ankstesnius metus, išreikštas svoriu, atsižvelgiant į tai, kuris yra didesnis.

Valstybės narės gali nustatyti ambicingesnius atskiro EEĮ atliekų surinkimo tikslus; tokiu atveju jos apie tai praneša Komisijai.

2.   Siekdamos įvertinti, ar pasiektas minimalus atliekų surinkimo lygis, valstybės narės turi užtikrinti, kad informacija apie atskirai surinktas EEĮ atliekas, laikantis 5 straipsnio, valstybėms narėms būtų teikiama nemokamai ir kad ji apimtų bent informaciją apie EEĮ atliekas, kurias surinko:

3.   Nukrypstant nuo 1 dalies, Bulgarija, Čekijos Respublika, Latvija, Lietuva, Vengrija, Malta, Lenkija, Rumunija, Slovėnija ir Slovakija, atsižvelgiant į tai, kad jose trūksta būtinos infrastruktūros, o EEĮ vartojimo lygis yra žemas, gali nuspręsti:

4.   Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus pagal 20 straipsnį, kuriais nustatomi būtini pereinamojo laikotarpio patikslinimai siekiant išspręsti sunkumus, su kuriais valstybės narės susiduria įgyvendindamos 1 dalyje nustatytus reikalavimus.

5.   Siekdama užtikrinti vienodas šio straipsnio įgyvendinimo sąlygas, ne vėliau kaip 2015 m. rugpjūčio 14 d. Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais nustatoma bendra nacionalinei rinkai pateiktos EEĮ svorio apskaičiavimo metodika ir bendra metodika, pagal kurią nustatomas kiekvienoje valstybėje narėje susikaupusių EEĮ atliekų kiekis, išreikštas svoriu. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 21 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

6.   Ne vėliau kaip 2015 m. rugpjūčio 14 d. Komisija pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą dėl persvarstytų 1 dalyje nurodytų terminų, susijusių su surinkimo lygiu, ir dėl galimų atskirų surinkimo lygių III priede nustatytoms vienos ar daugiau kategorijų atliekoms, visų pirma atliekoms, susijusioms su temperatūros keitimo įranga, fotovoltinėmis plokštėmis, smulkiąja įranga, įskaitant smulkiąją IT ir telekomunikacijų įrangą, ir lempomis, kuriose yra gyvsidabrio. Prireikus prie ataskaitos pridedamas pasiūlymas dėl teisėkūros procedūra priimamo akto.

7.   Jei Komisija, remdamasi poveikio vertinimu, mano, kad susidariusių EEĮ atliekų surinkimo lygį reikia persvarstyti, ji Europos Parlamentui ir Tarybai teikia pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto.

1.   Valstybės narės užtikrina, kad visos atskirai surinktos EEĮ atliekos būtų tinkamai apdorojamos.

2.   Tinkamai apdorojant atliekas, išskyrus tuos atvejus, kai jos parengiamos pakartotiniam naudojimui, naudojimo ar perdirbimo operacijoms, pašalinami bent visi skysčiai ir vykdomas atrankinis apdorojimas, kaip numatyta VII priede.

3.   Valstybės narės užtikrina, kad gamintojai arba jų vardu veikiančios trečiosios šalys, naudodamiesi geriausiais prieinamais būdais, įdiegtų EEĮ atliekų naudojimo sistemas. Šias sistemas gamintojai gali įdiegti individualiai arba kolektyviai. Valstybės narės užtikrina, kad bet kuri surinkimo arba apdorojimo operacijas vykdanti organizacija ar įmonė saugotų ir apdorotų EEĮ atliekas pagal VIII priede nustatytus techninius reikalavimus.

4.   Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus pagal 20 straipsnį dėl VII priedo keitimo, siekiant įtraukti kitas apdorojimo technologijas, užtikrinančias bent tokį patį žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos lygį.

Komisija prioritetine tvarka vertina, ar reikia iš dalies pakeisti įrašus dėl mobiliųjų telefonų spausdintinių schemų plokštelių ir skystųjų kristalų ekranų. Komisijos yra prašoma įvertinti, ar būtini VII priedo pakeitimai, kad būtų įtrauktos atitinkamos EEĮ sudėtyje esančios nanomedžiagos.

5.   Siekdamos užtikrinti aplinkos apsaugą valstybės narės gali nustatyti minimalius surinktų EEĮ atliekų apdorojimo kokybės standartus.

Valstybės narės, kurios pasirinko parengti tokius kokybės standartus, apie tai praneša Komisijai, kuri šiuos standartus paskelbia.

Ne vėliau kaip 2013 m. vasario 14 d. Komisija paprašo, kad Europos standartizacijos organizacijos parengtų EEĮ atliekų apdorojimo, įskaitant naudojimą, perdirbimą ir parengimą pakartotiniam naudojimui, Europos standartus. Tie standartai atitinka naujausius pasiekimus.

Siekdama užtikrinti vienodas šio straipsnio įgyvendinimo sąlygas, Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomi minimalūs kokybės standartai, visų pirma grindžiami Europos standartizacijos organizacijų parengtais standartais. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 21 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

Nuoroda į Komisijos nustatytus standartus skelbiama viešai.

6.   Valstybės narės skatina organizacijas ar įmones, vykdančias apdorojimo operacijas, įdiegti patvirtintas aplinkosaugos vadybos sistemas pagal 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1221/2009 dėl organizacijų savanoriško Bendrijos aplinkosaugos vadybos ir audito sistemos (EMAS) taikymo (23).

1.   Valstybės narės užtikrina, kad, kaip numatyta Direktyvos 2008/98/EB 23 straipsnyje, bet kuri apdorojimo operacijas atliekanti organizacija ar įmonė gautų kompetentingų institucijų leidimą.

2.   Reikalavimų turėti leidimą taikymo išimtys, jų suteikimo sąlygos ir registracija turi atitikti atitinkamai Direktyvos 2008/98/EB 24, 25 ir 26 straipsnius.

3.   Valstybės narės užtikrina, kad išduodant 1 ir 2 dalyse nurodytus leidimus arba atliekant registraciją būtų laikomasi visų sąlygų, kurios yra būtinos 8 straipsnio 2, 3 ir 5 dalių reikalavimams įvykdyti ir siekiant 11 straipsnyje nustatytų naudojimo tikslų.

1.   Apdorojimo operacijos gali būti atliekamos ir už atitinkamos valstybės narės ar Sąjungos ribų, jei vežant EEĮ atliekas laikomasi Reglamento (EB) Nr. 1013/2006 ir 2007 m. lapkričio 29 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1418/2007 dėl tam tikrų Reglamento (EB) Nr. 1013/2006 III arba IIIA priede išvardytų naudojimui skirtų atliekų eksporto į tam tikras šalis, kurioms netaikomas EBPO sprendimas dėl atliekų tarpvalstybinio vežimo kontrolės (24).

2.   Laikoma, kad iš Sąjungos eksportuojant EEĮ atliekas šios direktyvos 11 straipsnyje nustatytos pareigos bei tikslai įvykdyti tik tuo atveju, jei, laikantis reglamentų (EB) Nr. 1013/2006 ir (EB) Nr. 1418/2007, eksportuotojas gali įrodyti, kad atliekų apdorojimas buvo vykdomas laikantis šios direktyvos reikalavimams prilygstančių sąlygų.

3.   Ne vėliau kaip 2014 m. vasario 14 d. Komisija priima deleguotuosius aktus pagal 20 straipsnį, kuriais nustatomos išsamios šio straipsnio 2 dalyje nustatytas taisykles papildančios taisyklės, visų pirma lygiaverčių sąlygų vertinimo kriterijai.

1.   Visų pagal 5 straipsnį atskirai surinktų ir pagal 8, 9 ir 10 straipsnius apdoroti siunčiamų EEĮ atliekų atžvilgiu valstybės narės užtikrina, kad gamintojai įvykdytų V priede nustatytus minimalius tikslus.

2.   Šių tikslų įvykdymas kiekvienai iš kategorijų apskaičiuojamas kaip EEĮ atliekų, kurios patenka į naudojimo arba perdirbimo ir (arba) parengimo pakartotiniam naudojimui įrenginį, svoris po tinkamo apdorojimo pagal 8 straipsnio 2 dalį dėl naudojimo ar perdirbimo, padalintas iš visų atskirai kiekvienos iš kategorijų surinktų EEĮ atliekų svorio, išreikštas procentine dalimi.

Apskaičiuojant šių tikslų pasiekimo mastus neįtraukiamos prieš naudojimą atliekamos preliminarios operacijos, įskaitant rūšiavimą ir saugojimą.

3.   Siekiant užtikrinti vienodas šio straipsnio įgyvendinimo sąlygas, Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos papildomos taisyklės, reglamentuojančios metodus, pagal kuriuos apskaičiuojamas minimalių tikslų įgyvendinimas. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 21 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

4.   Kad būtų galima apskaičiuoti šiuos tikslus, valstybės narės užtikrina, kad gamintojai ar jų vardu veikiančios trečiosios šalys saugotų registruose įrašus apie EEĮ atliekų svorį, komponentus, medžiagas ar turinį, kai jie išimami iš surinkimo įrenginio, patenka (įvedami) į perdirbimo įrenginius ir grįžta (išimami) iš jų ir kai jie patenka (įvedami) į naudojimo ar perdirbimo ir (arba) parengimo pakartotinai naudoti įrenginį.

Valstybės narės taip pat užtikrina, kad taikant 6 dalį registruose būtų saugomi įrašai apie produktų ir medžiagų, grįžtančių (išimamų) iš naudojimo ar perdirbimo ir (arba) parengimo pakartotinai naudoti įrenginio, svorį.

5.   Valstybės narės skatina naujų naudojimo, perdirbimo ir apdorojimo technologijų kūrimą.

6.   Ne vėliau kaip 2016 m. rugpjūčio 14 d. Europos Parlamentas ir Taryba, remdamiesi Komisijos ataskaita, su kuria prireikus pateikiamas pasiūlymas dėl teisėkūros procedūra priimamo akto, persvarsto V priedo 3 dalyje nurodytus naudojimo tikslus, apsvarsto galimybę nustatyti atskirus tikslus EEĮ atliekoms, kurias reikia parengti pakartotinai panaudoti, ir persvarsto 2 dalyje nurodytą apskaičiavimo metodą, siekiant išnagrinėti galimybę nustatyti tikslus remiantis produktais ir medžiagomis, gaunamais per naudojimo (išėmimo), perdirbimo ir parengimo pakartotiniam naudojimui operacijas.

1.   Valstybės narės užtikrina, kad gamintojai numatytų bent pagal 5 straipsnio 2 dalį įrengtuose surinkimo įrenginiuose sukauptų EEĮ atliekų iš privačių namų ūkių surinkimo, apdorojimo, naudojimo ir aplinką tausojančio šalinimo finansavimą.

2.   Valstybės narės prireikus gali skatinti gamintojus taip pat finansuoti visas su EEĮ atliekų iš privačių namų ūkių surinkimo į surinkimo įrenginius susijusias išlaidas.

3.   Produktų, kurie buvo pateikti rinkai po 2005 m. rugpjūčio 13 d., atžvilgiu kiekvienas gamintojas yra atsakingas už 1 dalyje nurodytų operacijų, vykdomų su jo produktų atliekomis, finansavimą. Gamintojas gali pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą individualiai ar prisijungiant prie kolektyvinės sistemos.

Valstybės narės užtikrina, kad kiekvienas gamintojas, pateikdamas produktą rinkai, pateiktų garantiją, rodančią, kad bus finansuojamas visų EEĮ atliekų tvarkymas, ir užtikrina, kad gamintojai aiškiai žymėtų savo produktus, kaip numatyta 15 straipsnio 2 dalyje. Ši garantija užtikrina, kad bus finansuojamos 1 dalyje nurodytos su šiuo produktu susijusios operacijos. Garantija gali būti suteikiama tokiomis formomis: gamintojui dalyvaujant atitinkamuose EEĮ atliekų tvarkymo finansavimo planuose, apdraudžiant perdirbimo procesus arba užblokuojant banko sąskaitą.

4.   Anksčiau nei 2005 m. rugpjūčio 13 d. arba 2005 m. rugpjūčio 13 d. rinkai pateiktų EEĮ produktų atliekų (toliau – „istorinės“ atliekos) tvarkymo išlaidų finansavimo atsakomybę prisiima viena ar daugiau sistemų, prie kurių visi tuo metu, kai atsiranda atitinkamų išlaidų, rinkoje dalyvaujantys gamintojai prisideda proporcingai, pavyzdžiui, proporcingai jų užimamai tam tikros įrangos rūšies rinkos daliai.

5.   Atitinkamais atvejais valstybės narės imasi būtinų priemonių siekdamos užtikrinti, kad būtų sukurti atitinkami mechanizmai arba kompensavimo tvarka siekiant kompensuoti gamintojų išlaidas tuo atveju, kai EEĮ yra perduodama siekiant ją pateikti rinkai už atitinkamos valstybės narės teritorijos ribų. Tokius mechanizmus ar procedūras parengia gamintojai arba jų vardu veikiančios trečiosios šalys.

6.   Komisijos prašoma ne vėliau kaip 2015 m. rugpjūčio 14 d. pateikti ataskaitą dėl galimybės parengti kriterijus, kuriais vadovaudamiesi gamintojai galėtų įtraukti faktines nebetinkamų naudoti produktų tvarkymo išlaidas į EEĮ atliekų finansavimą, ir prireikus pateikti Europos Parlamentui ir Tarybai pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto.

1.   Valstybės narės užtikrina, kad iš kitų naudotojų, išskyrus privačius namų ūkius, gautų EEĮ atliekų, gautų iš produktų, kurie pateikti rinkai po 2005 m. rugpjūčio 13 d., surinkimo, apdorojimo, naudojimo ir aplinką tausojančio šalinimo finansavimo išlaidas padengtų gamintojai.

„Istorinių“ atliekų, kurias pakeičia nauji lygiaverčiai produktai ar tas pačias funkcijas atliekantys nauji produktai, finansavimo išlaidas padengia tų produktų gamintojai, juos tiekdami. Valstybės narės gali alternatyviai nustatyti, kad naudotojai, išskyrus privačius namų ūkius, taip pat gali būti iš dalies ar visiškai atsakingi už šį finansavimą.

Už kitų „istorinių“ atliekų išlaidų finansavimą atsako naudotojai, išskyrus privačius namų ūkius.

2.   Nedarydami poveikio šios direktyvos taikymui, gamintojai ir naudotojai, išskyrus privačius namų ūkius, gali sudaryti susitarimus, kuriuose numatomi kiti finansavimo metodai.

1.   Valstybės narės gali nustatyti reikalavimą, kad parduodami naujus produktus gamintojai pirkėjams atskleistų EEĮ atliekų surinkimo, apdorojimo ir aplinką tausojančio šalinimo išlaidas. Minėtos išlaidos turi neviršyti faktiškai patirtų išlaidų tiksliausio įverčio.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad EEĮ naudotojams privačiuose namų ūkiuose būtų suteikiama būtina informacija apie:

3.   Valstybės narės imasi tinkamų priemonių, kad vartotojai dalyvautų renkant EEĮ atliekas, ir skatina juos prisidėti prie atliekų pakartotinio naudojimo, apdorojimo ir naudojimo.

4.   Siekdamos, kad kuo mažiau EEĮ atliekų būtų šalinama kaip nerūšiuotos komunalinės atliekos, ir skatindamos jas rinkti atskirai, valstybės narės užtikrina, kad gamintojai IX priede parodytu ženklu tinkamai, pageidautina – laikydamiesi Europos standarto EN 50419 (25), pažymėtų rinkai pateikiamą EEĮ. Išskirtiniais atvejais, kai to reikalauja produkto dydis ar funkcinė paskirtis, ženklas spausdinamas ant EEĮ pakuotės, naudojimo instrukcijos ir garantijos.

5.   Valstybės narės gali reikalauti, kad 2, 3 ir 4 dalyse nurodytą visą ar kai kurią informaciją gamintojai ir (arba) platintojai pateiktų, pavyzdžiui, naudojimo instrukcijoje, pardavimo vietoje ir vykdydami visuomenės informavimo kampanijas.

1.   Siekdamos, kad būtų palengvintas EEĮ atliekų parengimas pakartotinai naudoti bei teisingas ir aplinką tausojantis jų apdorojimas, taip pat jų priežiūra, tobulinimas, atnaujinimas ir perdirbimas, valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad gamintojai per vienerius metus po to, kai kiekvienos naujos rūšies EEĮ pirmą kartą pateikiama Sąjungos rinkai, nemokamai pateiktų informaciją apie jos parengimą pakartotinai naudoti ir apdorojimą. Priklausomai nuo to, kiek tokia informacija reikalinga centrams, kurie rengia pakartotiniam naudojimui, ir apdorojimo bei perdirbimo įrenginiams, kad būtų laikomasi šios direktyvos nuostatų, šioje informacijoje nurodomi skirtingi EEĮ komponentai ir medžiagos, taip pat pavojingų medžiagų ir mišinių buvimo vieta EEĮ. EEĮ gamintojai pateikia šią informaciją centrams, kurie rengia pakartotiniam naudojimui, ir apdorojimo bei perdirbimo įrenginiams žinynų forma arba elektroninėmis priemonėmis (pavyzdžiui, pastoviosios atminties kompaktiniuose diskuose (CD-ROM), taip pat internetu).

2.   Siekiant nedviprasmiškai nustatyti datą, kada EEĮ buvo pateikta rinkai, valstybės narės užtikrina, kad ant EEĮ esančioje žymoje būtų nurodyta, jog EEĮ buvo pateikta rinkai po 2005 m. rugpjūčio 13 d. Pageidautina, kad šiuo tikslu būtų taikomas Europos standartas EN 50419.

1.   Valstybės narės pagal 2 dalį sudaro gamintojų, įskaitant ir nuotolinio ryšio priemonėmis EEĮ tiekiančius gamintojus, registrą. Tas registras skirtas stebėti, ar laikomasi šios direktyvos reikalavimų.

Pagal 3 straipsnio 1 dalies f punkto iv papunktį nuotolinio ryšio priemonėmis EEĮ tiekiantys gamintojai registruojami valstybėje narėje, kuriai jie parduoda prekes. Jeigu tokie gamintojai dar nėra registruoti valstybėje narėje, kuriai parduoda prekes, jie registruojami per jų įgaliotuosius atstovus, kaip nurodyta 17 straipsnio 2 dalyje.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad:

3.   Siekiant užtikrinti vienodas šio straipsnio įgyvendinimo sąlygas Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomi registravimo ir ataskaitų teikimo forma bei ataskaitų teikimo registrui dažnumas. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 21 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

4.   Valstybės narės kasmet renka informaciją, taip pat pagrįstus apskaičiavimus apie jų rinkoms pateikiamos EEĮ, surinktos visais įmanomais būdais, parengtos pakartotinai panaudoti, perdirbtos ir panaudotos valstybėje narėje, kiekį ir kategorijas bei informaciją apie atskirai surinktas eksportuotas EEĮ atliekas nurodant jų svorį.

5.   Valstybės narės kas trejus metus siunčia Komisijai šios direktyvos įgyvendinimo ir 4 dalyje nurodytos informacijos ataskaitą. Įgyvendinimo ataskaita rengiama pagal Komisijos sprendimuose 2004/249/EB (26) ir 2005/369/EB (27) nurodytą klausimyną. Ataskaita pateikiama Komisijai per devynis mėnesius pasibaigus nustatytam trejų metų laikotarpiui.

Pirmoji ataskaita apima laikotarpį nuo 2014 m. vasario 14 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Komisija, gavusi valstybių narių ataskaitas, per devynis mėnesius paskelbia šios direktyvos įgyvendinimo ataskaitą.

1.   Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad gamintojas, kaip apibrėžta 3 straipsnio 1 dalies f punkto i–iii papunkčiuose, kuris įsisteigęs kitoje valstybėje narėje, išimties tvarka nukrypstant nuo 3 straipsnio 1 dalies f punkto i–iii papunkčių, galėtų paskirti jos teritorijoje įsisteigusį juridinį ar fizinį asmenį įgaliotuoju atstovu, kuris būtų atsakingas už to gamintojo šioje direktyvoje nustatytų pareigų vykdymą jos teritorijoje.

2.   Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad gamintojas, kaip apibrėžta 3 straipsnio 1 dalies f punkto iv papunktyje ir įsisteigęs jos teritorijoje, kuris parduoda EEĮ kitai valstybei narei, kurioje jis nėra įsisteigęs, paskirtų įgaliotąjį atstovą toje valstybėje narėje, kuris būtų atsakingas už to gamintojo šioje direktyvoje nustatytų pareigų vykdymą tos valstybės narės teritorijoje.

3.   Įgaliotasis atstovas skiriamas raštišku įgaliojimu.

1.   Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus laikantis šiame straipsnyje nustatytų sąlygų.

2.   Įgaliojimai priimti 7 straipsnio 4 dalyje, 8 straipsnio 4 dalyje, 10 straipsnio 3 dalyje ir 19 straipsnyje nurodytus deleguotuosius aktus Komisijai suteikiami penkerių metų laikotarpiui nuo 2012 m. rugpjūčio 13 d. Komisija parengia ataskaitą dėl įgaliojimų suteikimo likus ne mažiau kaip devyniems mėnesiams iki penkerių metų laikotarpio pabaigos. Įgaliojimų suteikimas automatiškai pratęsiamas tokios pačios trukmės laikotarpiams, išskyrus atvejus, kai Europos Parlamentas arba Taryba pareiškia prieštaravimų dėl tokio pratęsimo likus ne mažiau kaip trims mėnesiams iki kiekvieno tokio laikotarpio pabaigos.

3.   Europos Parlamentas arba Taryba gali bet kuriuo metu atšaukti 7 straipsnio 4 dalyje, 8 straipsnio 4 dalyje, 10 straipsnio 3 dalyje ir 19 straipsnyje nurodytų įgaliojimų suteikimą. Sprendimu dėl atšaukimo nutraukiamas tame sprendime nurodytų įgaliojimų suteikimas. Jis įsigalioja kitą dieną po sprendimo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje arba vėlesnę jame nurodytą dieną. Jis nedaro poveikio jau galiojančių deleguotųjų aktų teisėtumui.

4.   Kai tik Komisija priima deleguotąjį aktą, apie tai ji tuo pačiu metu praneša Europos Parlamentui ir Tarybai.

5.   Pagal 7 straipsnio 4 dalį, 8 straipsnio 4 dalį, 10 straipsnio 3 dalį ir 19 straipsnį priimtas deleguotasis aktas įsigalioja tik tuomet, jeigu per du mėnesius nuo pranešimo apie jį Europos Parlamentui ir Tarybai dienos nei Europos Parlamentas, nei Taryba nepareiškė prieštaravimų, arba jeigu iki to laikotarpio pabaigos tiek Europos Parlamentas, tiek Taryba pranešė Komisijai, kad jie nepareikš prieštaravimų. Europos Parlamento arba Tarybos iniciatyva tas laikotarpis pratęsiamas dviem mėnesiams.

1.   Komisijai padeda komitetas, įsteigtas pagal Direktyvos 2008/98/EB 39 straipsnį. Tas komitetas – komitetas, kaip apibrėžta Reglamente (ES) Nr. 182/2011.

2.   Kai daroma nuoroda į šią dalį, taikomas Reglamento (ES) Nr. 182/2011 5 straipsnis.

Jei komitetas nuomonės nepateikia, Komisija įgyvendinimo akto projekto nepriima ir taikoma Reglamento (ES) Nr. 182/2011 5 straipsnio 4 dalies trečia pastraipa.

1.   Valstybės narės, siekdamos patikrinti, ar tinkamai įgyvendinama ši direktyva, atlieka atitinkamą tikrinimą ir stebėseną.

Tikrinama bent:

2.   Valstybės narės užtikrina, kad naudota EEĮ, kuri, kaip įtariama, yra EEĮ atliekos, būtų vežama pagal VI priede nustatytus minimalius reikalavimus, ir atitinkamai stebi tokius vežimus.

3.   Gamintojų, jų vardu veikiančių trečiųjų šalių ar kitų asmenų, tvarkančių naudotos EEĮ, kuri, kaip įtariama, yra EEĮ atliekos, vežimą, gali būti pareikalauta padengti naudotos EEĮ, kuri, kaip įtariama, yra EEĮ atliekos, atitinkamų analizių ir tikrinimų išlaidas, įskaitant saugojimo išlaidas.

4.   Siekiant užtikrinti vienodas šio straipsnio ir VI priedo įgyvendinimo sąlygas Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos papildomos tikrinimų ir stebėsenos taisyklės, visų pirma – vienodos VI priedo 2 punkto įgyvendinimo sąlygos. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 21 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

1.   Valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad šios direktyvos būtų laikomasi ne vėliau kaip 2014 m. vasario 14 d. Jos nedelsdamos pateikia Komisijai tų teisės aktų nuostatų tekstus.

Valstybės narės, priimdamos tas nuostatas, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Jos taip pat įtraukia teiginį, kad galiojančiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose pateiktos nuorodos į direktyvas, kurias panaikina ši direktyva, laikomos nuorodomis į šią direktyvą. Nuorodos darymo tvarką ir to teiginio formuluotę nustato valstybės narės.

2.   Valstybės narės pateikia Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimtų pagrindinių nacionalinės teisės aktų nuostatų tekstus.

3.   Jei šioje direktyvoje nustatyti tikslai įgyvendinami, valstybės narės gali perkelti į nacionalinę teisę 8 straipsnio 6 dalies, 14 straipsnio 2 dalies ir 15 straipsnio nuostatas sudarydamos kompetentingų institucijų ir atitinkamų ekonomikos sektorių atstovų susitarimus. Tokie susitarimai turi atitikti šiuos reikalavimus: