16.12.2011   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 334/1

(1)

1989 m. birželio 14 d. Tarybos direktyva 89/396/EEB dėl nuorodų arba žymų maisto produkto partijai identifikuoti (3) buvo keletą kartų iš esmės keičiama (4). Dėl aiškumo ir racionalumo ta direktyva turėtų būti kodifikuota;

(2)

vidaus rinka apima erdvę be vidaus sienų, kurioje užtikrinamas laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas;

(3)

prekyba maisto produktais užima labai svarbią vietą vidaus rinkoje;

(4)

nurodant partiją, kuriai priklauso maisto produktas, tenkinamas poreikis gauti geresnę informaciją apie produktų tapatybę. Todėl tai yra naudingas informacijos šaltinis tuo atveju, jei maisto produktai tampa ginčų objektu arba kelia pavojų vartotojų sveikatai;

(5)

2000 m. kovo 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2000/13/EB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių maisto produktų ženklinimą, pateikimą ir reklamavimą, derinimo (5) nėra nuostatų dėl nuorodų partijoms identifikuoti;

(6)

tarptautiniu lygmeniu egzistuoja bendra prievolė pateikti nuorodą į fasuotų maisto produktų partijos pagaminimą ar supakavimą. Sąjungos pareiga yra prisidėti prie tarptautinės prekybos vystymo;

(7)

dėl to patartina numatyti bendro ir horizontalaus pobūdžio taisykles, kad būtų galima tvarkyti bendrą partijų identifikavimo sistemą;

(8)

tos sistemos veiksmingumas priklauso nuo jos taikymo įvairiuose prekybos etapuose. Vis dėlto pageidautina daryti išimtis tam tikriems produktams ir operacijoms, ypač toms, kurios atliekamos žemės ūkio produktų platinimo tinklo veiklos pradžioje;

(9)

būtina atsižvelgti į tai, kad betarpiškas kai kurių maisto produktų, pvz., ledų, atskirų porcijų suvartojimas nupirkus reiškia, kad žymėti partiją tiesiogiai ant atskiros pakuotės būtų netikslinga. Visgi turėtų būti privaloma tų produktų partiją nurodyti ant bendros pakuotės;

(10)

partijos koncepcija reiškia, kad kai kurie parduoti skirti maisto produktų vienetai turi beveik tokias pat pagaminimo ar supakavimo charakteristikas. Dėl to ta koncepcija neturėtų būti taikoma nefasuotiems ar tiems produktams, kurių dėl jų individualaus specifiškumo ar įvairiarūšiškumo negalima laikyti viena vienalyte partija;

(11)

dėl didelės naudojamų identifikavimo metodų įvairovės partiją nustatyti ir jos atitinkamą žymėjimą pritvirtinant nuorodą ar žymenį turėtų atlikti prekybininkas;

(12)

siekiant, kad tokia nuoroda atitiktų informacijos teikimo reikalavimus, ji turėtų būti aiškiai matoma ar atpažįstama kaip tokia;

(13)

pagal Direktyvą 2000/13/EB minimalaus tinkamumo vartoti termino data arba „vartoti iki“ data gali būti naudojama partijai identifikuoti, tik jei ta data yra tiksliai nurodyta;

(14)

ši direktyva nedaro poveikio valstybių narių pareigoms, susijusioms su direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę ir taikymo pradžios terminais, nustatytais I priedo B dalyje,

a)

žemės ūkio produktams, kurie, išvežus juos iš ūkio:

b)

jei pardavimo galutiniam vartotojui vietoje maisto produktai nėra fasuojami, yra pakuojami pirkėjui prašant arba yra fasuojami tiesioginiam pardavimui;

c)

pakuotėms ar konteineriams, kurių didžiausio šono plotas yra mažesnis kaip 10 cm2;

d)

atskiroms ledų porcijoms. Užrašas, leidžiantis identifikuoti partiją, turi būti ant bendros pakuotės.