Document 52012DC0491
/* COM/2012/0491 final */
- In force
52012DC0491
KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI ES integruotos jūrų politikos pažanga /* COM/2012/0491 final */
KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI,
TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR
REGIONŲ KOMITETUI ES integruotos jūrų politikos
pažanga 1. Įžanga Europos jūros ir vandenynai – dažnai
nepakankamai vertinamas turtingas naujovių, augimo ir užimtumo šaltinis.
Šie vandenys teikia vertingas ekosistemos paslaugas ir išteklius, būtinus
visai jūrinei veiklai. 2007 m. parengta integruota jūrų
politika (IJP) nuo pat pradžių siekiama stiprinti tvarų Europos
jūrų ekonomikos vystymąsi, supaprastinant visų jūrose
veikiančių subjektų bendradarbiavimą nepaisant
sektorių ir sienų. Per penkerius metus ekonominė aplinka
radikaliai pasikeitė. Pasitelkusi strategiją „Europa 2020“ ES siekia
gaivinti Europos ekonomiką, kad didėtų užimtumas, konkurencingumas
ir socialinė sanglauda. Jūrų ekonomikos augimo potencialas – tai
galimybė, kuria jūrinis žemynas Europa turi pasinaudoti. Siekdama
stiprinti Europos konkurencingumą, nuo 2009 m. ES vykdo svarbias
iniciatyvas visose su jūra susijusiose politikos srityse. Integruota
jūrų politika, kuria vadovaujantis išvengiama išlaidų ir
pastangų dubliavimosi ir skatinamas tvarus jūrinės veiklos
vystymasis, davė konkrečios naudos Europos ekonomikai ir
valstybių narių jūrų sektoriams. Europoje vyksta viešųjų išlaidų
mažinimas, taigi būtina siekti geriausių rezultatų ribotomis
priemonėmis. Bendradarbiavimas padeda didinti veiklos jūroje
efektyvumą ir optimizuoti duomenų naudojimą. Kasdien sukuriama
naujų jūros naudojimo būdų, tad valstybėms narėms
labai svarbu nustatyti stabilias planavimo sistemas, kuriose pirmenybė
būtų teikiama ilgalaikėms investicijoms ir tarpvalstybinio masto
nuoseklumui. Investicijomis į mokslinius tyrimus
turėtų būti visapusiškai atskleistas jūrų ekonomikos
inovacijų potencialas. Šio tikslo padeda siekti ES jūrų ir
jūrininkystės mokslinių tyrimų strategija. Vadovaudamiesi
Jūrų strategijos pagrindų direktyva, galime tvariai valdyti savo
jūras ir vandenynus. Jūrų ekonomikos vystymo pagrindas –
tvarumas, skatinantis kurti pažangiąsias technologijas, sutvirtinančias
ilgalaikį Europos konkurencingumą. 2009 m. Taryba ir Europos Parlamentas
palankiai įvertino pirmąją IJP pažangos ataskaitą ir
paprašė Komisijos nušviesti tolesnę pažangą 2012 m. Šioje
antrojoje ataskaitoje aprašoma ES IJP ir jūrų sektorių politikos
pažanga 2010–2012 m.[1]
Ataskaitoje pabrėžiama, kaip šios politikos padėjo siekti strategijos
„Europa 2020“ tikslų, nurodant konkrečius laimėjimus kuriant
darbo vietas, didinant išteklių efektyvumą ir taupant viešąsias
lėšas. 2. Jūrų ekonomikos įnašas skatinant
augimą ir užimtumą 2.1. Mėlynasis augimas 2012 m. rugsėjo mėn. Komisija
priėmė komunikatą „Mėlynasis augimas. Tvaraus
jūrų ir jūrininkystės sektoriaus augimo galimybės“.
Juo siekiama kartu su valstybėmis narėmis, regionais ir visais
susijusiais suinteresuotaisiais asmenimis pradėti naują
iniciatyvą mėlynosios ekonomikos potencialui išnaudoti. 2010 m. Komisijos pradėtu tyrimu
nustatytos įprastinės kliūtys: tinkamų
įgūdžių trūkumas, menkos galimybės pasinaudoti rizikos
kapitalu, fragmentiški duomenys apie jūras, aplinkosaugos iššūkiai ir
sudėtingi planavimo procesai. Valstybės narės jau vykdo
veiksmus, kuriais mažinamas įgūdžių trūkumas, pavyzdžiui,
skatinant pramonės ir švietimo sektorių bendradarbiavimo veiklą.
Integruotos jūrų politikos iniciatyvomis siekiama spręsti
duomenų ir planavimo problemas. Vis dėlto kai kuriems sektoriams
reikalingas labiau orientuotas metodas. Taigi išsamiau išnagrinėtos
penkios sritys, kurioms būdingas augimo potencialas – jūrų ir
pakrančių turizmas, vandenynų atsinaujinančioji energija,
jūrų mineraliniai ištekliai, akvakultūra ir jūrų
biotechnologija – ir pasiūlytos papildomos priemonės augimui ir darbo
vietų kūrimui skatinti. 2.2. Jūrų transportas Kad Europos ekonomika galėtų
konkuruoti pasauliniu mastu, jai reikalingos jūrų transporto
paslaugos. 2011 m. Komisija priėmė Transporto
baltąją knygą. Joje išsamiai nurodomi jūrų
transporto strategijos siekiai iki 2018 m. – gebėjimas teikti
ekonomiškai efektyvias jūrų transporto paslaugas; ilgalaikis ES
laivybos sektoriaus konkurencingumas; nenutrūkstamų keleivinio ir
krovininio transporto tinklų sukūrimas, pasitelkiant
įvairių rūšių transporto priemones. Priėmus 2009 m. komunikatą „Europos
jūrų transporto erdvė be kliūčių“
2010 m. įsigaliojo direktyva dėl pranešimo tvarkos. Šia iniciatyva
supaprastinti ir suderinti administraciniai procesai siekiant paskatinti
jūrų transportą ES teritorijoje. 2011 m. Komisija pasiūlė naujas
Transeuropinių tinklų gaires, kuriomis remiantis būtų
didinama jūrų greitkelių, kaip pagrindinių Europos koridorių,
svarba. Daugiamečiais kvietimais teikti pasiūlymus Komisija padeda
mažinti transporto poveikį aplinkai ir didinti transporto efektyvumą. 2.3. Energija Europos piliečiai, pramonė ir
ekonomika yra priklausomi nuo saugios, patikimai tiekiamos, tvarios ir
įperkamos energijos. Jūrų vėjo energija padeda siekti
20 proc. energijos iš atsinaujinančiųjų šaltinių
tikslo, kurį užsibrėžta įgyvendinti iki 2020 m. Jam
teikiama pirmenybė ES Strateginiame energetikos technologijų plane,
kuriuo vadovaudamosi pramonė, valstybės narės ir Komisija kuria
ilgalaikį technologijos vystymo ir demonstravimo metodą.
Mokslinių tyrimų bendrąja programa ir programa „Pažangi
energetika“ papildomai remiamas vėjo ir vandenynų energijos technologijos,
svariai skatinančios pakrančių regionų augimą,
vystymas. 2011 m. Komisija pasiūlė transeuropinių
energijos tinklų vystymo ir sąveikos taisyklių
gaires. Nustatyti prioritetiniai koridoriai, įskaitant Šiaurės
jūros jėgainių tinklą ir Baltijos energijos rinkos
jungčių planą. 2.4. Laivų statyba Europos laivybos pramonei, pasižyminčiai
didžiuliu inovacijų ir dizaino pajėgumu, teks strateginis vaidmuo
pasitinkant tokius iššūkius, kaip klimato kaita, oro tarša, energijos
efektyvumas ir jūrinės veiklos vystymas. Sektoriaus problemas
strategiškai spręsti padeda iniciatyva „LeaderSHIP“, kuria
skatinamas ES technologinio pirmavimo segmentais grindžiamas konkurencingumas.
Šiuo metu iniciatyva peržiūrima, siekiant pasinaudoti būsimomis
galimybėmis didinti laivybos tausumą ir pritaikyti iniciatyvą
naujose verslo srityse, pavyzdžiui, jūrų vėjo energetikos
srityje. Valstybės pagalbos laivų statybai
sistemoje nustatyta, kokių rūšių
valstybės pagalbą galima skirti laivų statykloms. 2011 m.
gruodžio mėn. patvirtinta nauja sistema, galiosianti iki 2013 m. pabaigos.
Joje nustatytos konkrečios laivų statybai taikytinos pagalbos
inovacijoms ir regioninės pagalbos nuostatos, taip pat nuostatos dėl
eksporto kreditų. Sistema dabar taikoma ir vidaus vandenų laivams bei
plūdrioms ir mobilioms konstrukcijoms atviroje jūroje. 2.5. Žuvininkystė ir
akvakultūra ES žuvininkystei būdingos kelios
tarpusavyje susijusios problemos. Žuvų ištekliai pereikvojami, kai
kurių laivynų ekonominė padėtis silpna nepaisant
didelių subsidijų, darbo vietos nepatrauklios, o daugelio nuo žuvininkystės
priklausomų pakrančių bendruomenių padėtis nesaugi. 2011 m. liepos mėn. Komisija
priėmė keletą bendrosios žuvininkystės politikos
reformos iniciatyvų, įskaitant naujus teisės aktų
pasiūlymus. Ja siekiama padėti pagrindus tvariai žuvininkystei, kuria
būtų tausojama ekosistema, užtikrinamos kokybiško maisto atsargos,
pakrančių bendruomenių klestėjimas, pramonės
sektorių pelnas, darbo vietų saugumas ir patrauklumas.
Pasiūlymų esmė – aiškių tvaraus išteklių naudojimo
tikslų nustatymas ir švaistymo atsisakymas. Be to, parama bus teikiama
duomenų, kuriais remiamasi svarstant politikos galimybes, gerinimui,
geresniam vykdymo užtikrinimui ir kontrolei. Pereinamuoju laikotarpiu Europos
jūrų reikalų ir žuvininkystės fondas teiks paramą
tvarumui didinti, smulkiosios priekrantės žvejybos rezultatams gerinti,
akvakultūrai skatinti, darbo vietų jūrų bendruomenėse
kūrimui remti ir jūrų reikalams skiriamų sąnaudų
veiksmingumui didinti. 3. Tarpsektorinis ir tarpvalstybinis
bendradarbiavimas siekiant optimalių jūrų ekonomikos augimo
sąlygų Integruotoje jūrų politikoje
nustatyta nuosekli strategija, kuria siekiama stiprinti tvarų
jūrų sektorių vystymąsi. Siekiant suvaldyti augantį
jūrų veiklos krypčių tarpusavio poveikį ir poveikį
aplinkai, užtikrinti Europos piliečių saugumą ir saugą bei
neprarasti kvalifikuotos darbo jėgos, būtina bendradarbiauti. 3.1. Tinkamiausias tvarus veiklos
pakrantėse ir jūroje išdėstymas Jūros baseinuose pramonės sektoriai
varžosi dėl vietos ir išteklių. Jūros naudojimo ir jūros
ploto poreikio konfliktų vis daugės, visų pirma, dėl
augančios veiklos atviroje jūroje apimties. Smarkiai ekonominei
krizei krečiant Europą, mums reikalingos augimo skatinimo
priemonės, kurios palengvintų įvairiausios veiklos derinimą
ir kartu mažintų poveikį aplinkai. Jūrų erdvės planavimas (JEP) ir integruotas pakrančių zonų valdymas
(IPZV) užtikrina veiksmingą tarpsektorinį ir tarpvalstybinį
jūros vandenų planavimą ir pakrančių zonų
valdymą. Šios priemonės labai svarbios tvarumui ir teisiniam tikrumui
užtikrinti, investuotojų ir operatorių, visų pirma,
veikiančių tarpvalstybinėse zonose, sąnaudoms mažinti. Pasiekta pažanga įgyvendinant
nacionalines IPZV strategijas, tačiau iš 16 ES valstybių narių
2011 m. ataskaitų aiškėja dideli skirtumai. 2011 m.
įsigaliojo Barselonos konvencijos IPZV protokolas, pagal kurį
Viduržemio regiono pakrančių valstybės narės
įpareigotos naudotis IPZV. Komisija padeda kurti bendrą JEP
sistemą Europos Sąjungoje ir iki 2012 m. pabaigos paskelbs
JEP ir IPZV teisės akto pasiūlymą. Rengiant pasiūlymą
naudojami JEP ir IPZV ekonominės naudos ir poveikio tyrimai, du bandomieji
tarpvalstybinio bendradarbiavimo projektai ir IPZV geriausios patirties
platforma „Ourcoast“. 3.2. Europos piliečių ir
jūrų pramonės apsauga nuo su jūra susijusių
pavojų 80 proc. ES prekių į
užsienį ir iš jo gabenama jūra. Jūrų ekonominės
veiklos vystymuisi reikalinga saugi ir apsaugota aplinka. Vykdydama
2010 m. patvirtintą planą, Komisija ES jūrų srityje
siekia sukurti bendrą keitimosi informacija aplinką (CISE).
Pastaroji pagerins jūrų stebėjimo veiksmingumą ir
sąnaudų efektyvumą, nes sudarys sąlygas tinkamai,
teisėtai, saugiai ir veiksmingai keistis duomenimis tarpsektoriniu ir
tarpvalstybiniu mastu visoje ES. Šiam darbui naudojami ir du bandomieji
projektai – MARSUNO ir „BluemassMed“. CISE sukūrimas – tai pirmasis
žingsnis gerinant duomenų mainus tarp 400 sektorinių valdžios
institucijų visoje ES. Be to, tai pirmas žingsnis siekiant geriau
koordinuoti skirtingų sektorių veiklą, susijusią su
jūrų transportu, komercinių laivų apsauga, karinio
jūrų laivyno vykdomomis gynybos užduotimis, nelegalios imigracijos
kontrole, muitiniu tikrinimu, nelegalios žūklės ir taršos prevencija
ir jūrų aplinkos išsaugojimu. Nuo 2009 m. ES ir jos valstybės
narės aktyviausiai gerina jūrų saugumą. Jos deda
pastangas neleisti teikti neatitinkančių standartų vežimo
paslaugų, didinti keleivių ir įgulų apsaugą, užkirsti
kelią nelaimingiems atsitikimams ir mažinti aplinkos taršos riziką.
Įgyvendinant 2009 m. trečiąjį jūrų
saugumo teisės aktų rinkinį gerėja su Europos
valstybių vėliavomis plaukiojančių laivų saugumo
kokybė, klasifikacinių bendrovių darbas, laivų patikros
uostuose, eismo stebėjimas, nelaimingų atsitikimų tyrimai ir
aukų apsauga. Valstybėms narėms Europos
jūrų sienas saugoti sudėtinga. 2011 m. Komisija
pasiūlė nustatyti Europos sienų stebėjimo sistemą.
Jos paskirtis – stiprinti Šengeno išorės sienų kontrolę ir
sukurti keitimosi informacija mechanizmą, kuriuo naudodamosi
valstybių narių sienų stebėjimo institucijos
galėtų mažinti aukų jūroje ir neteisėtų
imigrantų, atvykstančių į ES, skaičių. 3.3. Užimtumas ir karjeros
tęstinumo galimybės jūrų sektoriuje Daugeliui jūrų pramonės
sektorių trūksta žmonių, turinčių tinkamą
kvalifikaciją, įgūdžių ir patirties. Atsižvelgiant į
būsimus poreikius, jūrų sektoriuje imtasi veiksmų kurti
patrauklias profesines galimybes, kuriomis naudojantis būtų galima
keisti sektorius ir šalis. Po
2018 m. jūrų transporto strategijos priėmimo 2011 m.
birželio mėn. Užimtumo ir konkurencingumo laivybos sektoriuje darbo
grupė pateikė rekomendacijas, kuriose, be kita ko, patarė
užbaigti ES darbo teisės netaikymo jūrininkams problemos
peržiūrą, atnaujinti Direktyvą dėl jūrininkų
rengimo ir užtikrinti Tarptautinės darbo organizacijos darbo jūroje
konvencijos įgyvendinimą. 2012 m.
gegužės 21 d. ES socialinio dialogo komitetas priėmė
susitarimą, kuriuo siekiant gerinti žvejų darbo sąlygas laivuose
įgyvendinamos TDO konvencijos Nr. 188 dėl darbo
žuvininkystės sektoriuje dalys. Bendru ES socialinių partnerių
prašymu pagal SESV 155 straipsnį Komisija gali pasiūlyti
įgyvendinti šį susitarimą taikant ES direktyvą. Visų
pirma būtų įvertinta susitarimo atitiktis galiojančiai ES
teisei. 2007–2010 m. pagal Mokslinių
tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos
septintąją bendrąją programą jūrų ir
jūrininkystės mokslinių tyrimų veiksmams suteikta maždaug
1,4 mlrd. EUR parama, o tai sudaro apie 6,4 proc. šios programos
biudžeto. Iš šios sumos 89 mln. EUR išleista tyrėjų judumui ir
mokymui. Šiomis iniciatyvomis iš esmės remiamos
dvi pavyzdinės strategijos „Europa 2020“ iniciatyvos – Naujų
įgūdžių ir darbo vietų kūrimo darbotvarkė ir Judus
jaunimas – kuriomis siekiama didinti užimtumą ir gerinti ES švietimo
kokybę. 4. Moksliniai tyrimai, žinios ir galutiniai
naudotojai – mokslinių tyrimų ir pramonės suartinimas Europos jūrų pramonei būdingos
inovacijos ir aukštos kokybės rinkos. Komisija stiprina šį
konkurencinį pranašumą, rengdama plataus užmojo jūrų
mokslinių tyrimų programą ir suteikdama didesnę
prieigą prie jūrų duomenų inovacijų kūrėjams. 4.1. Pirmauti jūrų
srityje Europai padedančios inovacijos ir moksliniai tyrimai Siekdama tvariai didinti jūrų
ekonomikos vertę, nuo 2008 m. Komisija įgyvendina ES
jūrų ir jūrininkystės mokslinių tyrimų
strategiją. 2007–2010 m. 644 jūrų
mokslinių tyrimų ir inovacijų projektams suteikta ES
finansinė pagalba siekė 1,4 mlrd. EUR. Pagal Septintosios
bendrosios programos dėl vandenynų padėties ateityje tris
jungtinius kvietimus remiami daugiašakiai jūrų ir
jūrininkystės projektai, kuriems ES iš viso skyrė 134 mln.
EUR. Siekiant paremti Jūrų strategijos pagrindų direktyvos
įgyvendinimą 2012 m. taip pat paskelbti ES finansuojami
42 mln. EUR vertės suderintų temų projektai. Darniau vykdyti tyrimus padeda ir geresnio
valdymo mechanizmai, kaip antai MARCOM+ forumas ir EMAR2RES
partnerystė, supaprastinantys tyrėjų, pramonės ir politikos
formuotojų sąveiką. Rengiant ES politiką, pavyzdžiui,
žuvininkystės, aplinkos ir jūrų saugumo ir saugos srityse,
Europos Komisijos Jungtinis tyrimų centras (JRC) teikia
nepriklausomas, įrodymais grįstas mokslines konsultacijas. 4.2. Keitimasis žiniomis apie
jūras siekiant sudaryti sąlygas inovacijoms, investicijoms ir
patikimam politikos formavimui Siekiant tvaraus augimo bei vandenynų
sveikatos ir produktyvumo būtina turėti daugiau žinių. Dėl
dabartinio duomenų apie jūras fragmentiškumo duomenų naudotojai,
kuriems reikalinga sparti prieiga prie daugelio rūšių duomenų,
smarkiai eikvoja savo išteklius. Europos jūrų stebėjimo ir
duomenų tinklas (EMODnet) gerina prieigą prie duomenų,
mažina naudotojų sąnaudas, skatina inovacijas ir suteikia
galimybę geriau pažinti mūsų jūras. Iniciatyva „Žinios apie
jūrą 2020 m.“ siekiama sukurti visapusišką sistemą,
kuri leistų supaprastinti duomenų srautus nuo pirminio stebėjimo
vietose, rezultatų interpretavimo ir apdorojimo iki sklaidos po visą
Europą. Komisija ir daugiau nei 50 organizacijų
kuria vientisą kintamos skiriamosios gebos skaitmeninį Europos
vandenų jūros dugno žemėlapį, kuriuo pramonė,
tyrėjai ir valstybės įstaigos galės pradėti naudotis
dar iki 2020 m. Hidrografijos, geologijos, chemijos, biologijos ir
buveinių teminės duomenų kaupimo grupės jau padėjo
visos ES duomenų turėtojams geriau suprasti duomenų politiką.
Keturios grupės iš penkių interneto portaluose jau nemokamai
paskelbė duomenis, kuriuos iki to laiko buvo sudėtinga gauti. Išsamių duomenų pateikiama
tarpiniame EMODNet įvertinime, kurį Komisija patvirtino 2012 m.
rugpjūčio mėn. kartu su Žaliąja knyga „Žinios apie
jūrą 2020 m. – nuo jūros dugno kartografavimo iki
procesų vandenynuose numatymo“. 5. Jūrų politikos teritorinė
nauda Pakrančių regionams netrūksta
pagrindinių jūrų ekonominės veiklos vystymui
reikalingų atsinaujinančiųjų energijos išteklių,
įskaitant vandens, bangų, vėjo, potvynių ir biomasės
energiją. Pakrančių turizmas tiesiogiai susijęs su
jūrų aplinkos patrauklumu ir gerove. Dėl ypač didelės
socialinės atskirties pakrančių zonose ir salose kuriama
jūrų ekonomika turi būti integracinė. 5.1. Regioninė politika Europa yra tiek žemyninis, tiek jūrinis
subjektas. Padidinus susisiekimą jūrų sektoriai galėtų
remti augimą sausumoje. 2011 m. komunikatu „Regioninės
politikos įnašas į pažangų augimą 2020 m. Europoje“
nacionalinės ir regioninės vyriausybės paragintos steigti pažangiąsias
specializacijos platformas, skirtas padėti formuoti mokslinių
tyrimų, regioninei, įmonių, inovacijų ir švietimo
politiką. Taikant tokį požiūrį galima geriau koordinuoti
programavimą, orientuotą į pakrančių regionų ir
jų ekonomikos vystymą. Tolesnis žingsnis – tai bendrų
nuostatų pasiūlymas ir bendra strateginė programa,
kuriais pagal sanglaudos, kaimo plėtros, žuvininkystės ir
jūrų politiką 2014–2020 m. būtų susieti
investicijų prioritetai. Daugelį jūrų projektų remia
ES regioninės politikos fondai. Pavyzdžiui, parama suteikta gėlinimo
platformų arba infrastruktūros atviroje jūroje projektams,
skirtiems bangų energijos gamybai demonstruoti. Jūrų ekonomikos
augimą skatina ir kelios ES tarpvalstybinio bendradarbiavimo programos,
įskaitant projektus, kurių metu tiriama, ar dumbliai galėtų
būti naudojami kaip biokuras, ir nagrinėjama pakrančių
regionus pritaikant klimato kaitai sukaupta geriausia patirtis. 5.2. Jūrų baseinų
strategijos Siekiant jūrų ekonomikos vystymosi
ir jūrų aplinkos apsaugos yra veiksminga tarpvalstybiniu mastu
bendradarbiauti jūrų baseinų lygmeniu. Jūrų
baseinų strategijos yra pritaikytos Europos baseinų
ekonominėms ypatybėms ir leidžia geriau panaudoti viešąsias
lėšas. Šios strategijos skatina ekonomiką jūrų regionuose,
nes, siekiant nustatytų augimo prioritetų, pagal jas derinamos
Europos ir nacionalinės lėšos. Pagal ES Baltijos jūros regiono
strategiją vykdoma daugiau nei 80 pavyzdinių projektų,
kurių poveikis išsamiai aprašytas 2011 m. birželio mėn.
patvirtintoje pažangos ataskaitoje. Strategijoje numatytos priemonės
laivų keliamai taršai mažinti, trumpųjų nuotolių
jūrų laivybai plėtoti, eutrofikacijos problemai spręsti,
naujiems inovacinių MVĮ branduoliams kurti, moksliniams tyrimams
remti, jūrų stebėjimo sistemoms integruoti ir kt. 2011 m. lapkričio mėn.
patvirtinta Jūrų strategija Atlanto vandenyno zonai, kuria
siekiama skatinti kurti darbo vietas ir augimą Atlanto vandenyno zonoje
didinant jos jūrinį potencialą. Atlanto forumas svarsto
prioritetinius veiksmus rengiamame veiksmų plane, kuris bus patvirtintas
2013 m. Pagal šį planą bus galima strategiškai panaudoti ES
struktūrinių fondų lėšas jūrų veiklos augimui
paskatinti 2014–2020 m. 2009 m. patvirtintas komunikatas dėl
geresnio Viduržemio jūros regiono valdymo, kuriuo siekiama gerinti
jūrų reikalų ir aplinkosaugos valdymą. Dalį
2007–2013 m. Europos teritoriniam bendradarbiavimui skirtų
lėšų regionai ir valstybės narės skyrė jūros
tikslams siekti. Techninė pagalba, kuria remiamas su jūra
susijęs augimas ir gerinamas jūrų politikos formavimas ES
nepriklausančiose šalyse partnerėse, dabar teikiama pagal Europos
kaimynystės politikos lėšomis finansuojamą IMP-MED
projektą. Prie Adrijos ir Jonijos jūrų
esančios valstybės – Italija, Slovėnija, Graikija ir Kroatija –
glaudžiau bendradarbiauja dėl jūros reikalų paregionio lygmeniu.
Rengiama jūrų strategija, kurioje bus numatytos prioritetinės
augimo sritys ir atitinkamai racionalizuotas ES finansavimas. Taip pat vyksta ir Juodosios jūros
pakrančių šalių bendradarbiavimas, kuriam stiprų
postūmį suteikė aukšto lygio kolektyvinis idėjų
aptarimas, surengtas kartu su Bulgarija ir Rumunija 2011 m. spalio
mėn. 2012 m. birželio mėn. Komisija ir
Sąjungos vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo
politikai priėmė komunikatą, kuriame siūloma imtis 28
veiksmų, susijusių su konstruktyviu ES dalyvavimu Arkties reikaluose.
Komunikatu palaikomas veiksmingas Arkties zonos valdymas, grindžiamas žiniomis,
atsakomybe ir įsipareigojimu įveikti didėjančias šios zonos
strategines, ekonomines ir aplinkos problemas. 6. Jūros ekosistemų apsauga –
augimo sąlyga ir veiksnys ES priklausantis jūros plotas –
didžiausias pasaulyje. Taigi rūpinantis vandenynų biologinės
įvairovės ateitimi ir siekiant palaikyti su jūromis
susijusį augimą, būtina užtikrinti jūrų
ekosistemų gerovę. Nemažai Europos jūrų laivybos
įmonių pirmauja inovacinių aplinkos technologijų srityje,
taigi aplinkos teisės aktai taip pat remia mūsų ekonominį
vystymąsi. 6.1. Uždavinys – jūrų
ekosistemų gerovė 2008 m. Jūrų strategijos
pagrindų direktyva – tai IJP pamatas aplinkos srityje. Jos bendrasis
tikslas – iki 2020 m. užtikrinti gerą ES jūrų vandenų
aplinkos būklę. Siekiant šio tikslo atlikta keletas
tarpinių uždavinių. 2010 m. Komisija priėmė
Sprendimą dėl geros aplinkos būklės vertinimo
kriterijų ir metodikos standartų, kuriais remsis valstybės
narės, rengdamos stebėjimo programas ir ekonomiškai efektyvias
priemones, skirtas joms priklausančių jūrų vandenų
gerai aplinkos būklei užtikrinti. Be to, 2011 m. Komisija aiškiau
išdėstė pradinio jūrų vandenų vertinimo ir geros
aplinkos būklės kriterijų ryšį. Didelė pažanga padaryta kuriant „Natura
2000“ tinklą, tačiau dar vis esama spragų, ypač
susijusių su atviros jūros klausimais. 2011 m. Komisija
priėmė Paukščių ir buveinių direktyvų
įgyvendinimo upių žiotyse ir pakrantės zonose rekomendacijas
ypatingą dėmesį skiriant uostų plėtrai ir jų
dugno gilinimui. Komisijos finansinė priemonė LIFE+ padeda valdyti tinklą
„Natura 2000“ jūrų aplinkoje, nes skatina kurti inovacines apsaugos
priemones ir stiprinti pajėgumus. 6.2. Prisitaikymas prie klimato
kaitos ir jos mažinimas Klimato kaitos padariniai pakrančių
regionuose gali būti labai skaudūs: be kita ko, gali kilti pavojus
pakrančių apsaugai, atsirasti pakrančių erozijos ir potvynių,
jūros lygio pakilimo rizika, o kitos jūrų aplinkai būdingos
grėsmės šį poveikį gali dar sustiprinti. 2012 m. kovo
mėn. Komisija pristatė Europos prisitaikymo prie klimato kaitos
platformą – interneto svetainę, kurioje pateikiama pati
išsamiausia informacija apie klimato kaitos poveikį ir pažeidžiamiausias
Europos vietas. Interneto svetainės tikslas – padėti atsakingiems
asmenims parengti prisitaikymo prie klimato kaitos priemones, tinkamas ir
pakrančių zonose. 6.3. Laivų keliamos oro
taršos mažinimas Tarptautinio jūros transporto
išmetamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos (ŠESD) dabar sudaro apie 3 proc. visame pasaulyje išmetamų ŠESD.
Greičiausiai šis kiekis didės, nes pasaulio prekyba intensyvėja
ir pervežimo poreikis auga. 2011 m. Komisija užsibrėžė iki
2050 m. 40 proc. sumažinti ES jūrų transporto išmetamų
ŠESD kiekį. Europos jūrų saugumo agentūra, Europos aplinkos
agentūra, Suomijos meteorologijos institutas ir Tarptautinė jūrų
organizacija pradėjo bendradarbiauti įgyvendindamos projektus,
kuriais vykdomas laivų išmetamų ŠESD stebėjimas Europoje. 2011 m. Komisija taip pat
priėmė Direktyvos 1999/32/EB pakeitimo pasiūlymą, kuriuo
siekiama smarkiai sumažinti vykdant laivybą išmetamos sieros kiekį,
padėti ES spręsti žmonių sveikatai neigiamą poveikį darančias
oro kokybės problemas ir mažinti rūgštėjimą. 7. Geresnis jūrų reikalų
valdymas Siekiant kuo veiksmingiau ir tvariau vystyti
jūrų ekonomiką, būtinas geras valdymas ir koordinavimas
pačiose valstybėse narėse, pakrančių regionuose,
pramonėje ir suinteresuotuose subjektuose bei tarp jų. Informacijos,
duomenų ir geriausios patirties sklaida gali paspartinti investicijas ir
inovacijas, taip pat pagerinti aplinkosaugą. 7.1. Pokyčiai valstybėse
narėse Valstybės narės vis dažniau savo
jūrų ekonomiką vysto koordinuotai, pasitelkdamos nacionalines
strategijas (pvz., Prancūzija, Portugalija ar Vokietija) arba specialias
iniciatyvas (pvz., Jungtinės Karalystės jūrų
įstatymas, Danijos jūrų strategija arba Airijos mokslų
strategija). 2011 m. Vokietija taip pat patvirtino savo jūrų
ekonomikos kėlimo planą. Keletoje valstybių narių,
pavyzdžiui, Kipre, Prancūzijoje, Nyderlanduose ar Lenkijoje, ministerijos
įpareigotos koordinuoti veiklą arba jose įsteigti etatai.
Jūrų regionai, pavyzdžiui, Šlėzvigas-Holšteinas, Vestra
Jotalandas ir Bretanė, nuo 2009 m. toliau vysto savo regionines
jūrų strategijas. 2010 m. 17 valstybių narių ir
asocijuotųjų šalių ėmė vykdyti bendro programavimo
iniciatyvą „Sveikos ir produktyvios jūros bei vandenynai“, kuria
skatinama mokslinių tyrimų išteklių ir pajėgumų
sąveika. 7.2. Pokyčiai ES lygmeniu 2010 m. spalio mėn. Europos
Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl IJP, kuria
patvirtino integruoto požiūrio į jūrų reikalus
pagrįstumą ir paragino Komisiją plėtoti strategijos „Europa
2020“ jūros aspektus. 2011 m. gruodžio mėn.
įsigaliojo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas, kuriuo sukuriama
integruotos jūrų politikos tolesnio vystymo paramos programa.
Reglamentu nustatoma pirmoji 2012–2013 m. IJP veiklos programa, kurios
įgyvendinimas išsamiai aprašomas pridedamo SEC dokumento 6.2.5 punkte.
Reglamentą grindžiančiuose teisiniuose dokumentuose
pripažįstama, kad IJP yra horizontalaus pobūdžio. Pirmininkaujant Švedijai (2009 m.
lapkričio mėn.), Ispanijai (2010 m. birželio mėn.) ir
Lenkijai (2011 m. gruodžio mėn.) Bendrųjų reikalų
taryba priėmė kelias politikos sritis apimančias išvadas
dėl IJP. Išvadose apžvelgiami paskutiniai pokyčiai, išreiškiamas
pritarimas vykdomoms iniciatyvoms ir skatinama plėtra ateityje. 2011 m. sausio mėn. Regionų
komitetas priėmė nuomonę, kurioje pabrėžė, kaip
aplinkos, ekonominiais ir socialiniais sumetimais svarbu užtikrinti
sėkmingą IJP įgyvendinimą. 2011 m. vasario mėn. Europos
ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė
nuomonę dėl IJP, kurioje palaiko jūrinės veiklos
sąveiką tarpsektoriniu ir tarpvalstybiniu mastu. 7.3. Pokyčiai tarptautiniu
lygmeniu Vadovaudamasi 2009 m. komunikatu dėl
tarptautinio IJP lygmens, Komisija sustiprino savo pastangas
tarptautinėje jūrų reikalų srityje. Pasauliniu mastu ES spaudžia priimti platesnio
užmojo rezoliuciją dėl vandenynų ir jūros teisės ir
rezoliuciją dėl tvarios žuvininkystės, skatindama sukurti
tokių jūrų valdymo priemonių, kaip UNCLOS, pasaulinę
narystę. Ypač didelės
sėkmės sulaukė JT lygmeniu pradėtas procesas, kuris
turėtų baigtis derybomis dėl UNCLOS įgyvendinimo susitarimo
dėl jūrų biologinės įvairovės, esančios
nacionalinei jurisdikcijai nepriklausančiose zonose, apsaugos ir
tausojančio naudojimo. Be to,
2012 m. birželio mėn. Rio de Žaneire vykusioje JT konferencijoje tvaraus
vystymosi klausimais ES ragino tobulinti vandenynų ir jūrų
apsaugą bei jūrų valdymą. Sulaukta
ir ryžtingesnių išorės veiksmų vaisių – kovojant su
neteisėta, nedeklaruojama ir nereglamentuojama žvejyba geriau dirba
regioninės žuvininkystės valdymo organizacijos ir vis aktyviau
bendradarbiaujama su trečiosiomis šalimis. Diskusijose su ES partneriais, kaip antai
Kinija, Rusija, Japonija, Kanada ir JAV, nuolat aptariami jūrų
reikalai. Auga sektorinių dialogų
mastas, ir jie pamažu perauga į platesnį bendradarbiavimą
dėl pasaulio jūrų reikalų. 7.4. Europos, kaip jūrinio
žemyno, supratimas ir žinomumas Pirmas IJP tikslas – didinti
europiečių žinias apie Europos jūrinį pobūdį ir
jūrų ekonomikos potencialą. Visuomenės supratimas labai
svarbus srityse, kuriose jūrų interesai varžosi su kitais sektoriais
dėl politinės paramos ar investicijų, taip pat darbo rinkoje. Nuo pat integruotos jūrų politikos
įgyvendinimo pradžios Eurostatas rengia politikos vykdymui
reikalingą statistinę informaciją, kad jūrų
sektorių ir jūrų regionų ekonominiai duomenys
būtų kokybiškesni. Jūrų iniciatyvos įtrauktos į
Eurostato darbo programas. Nuo 2009 m. reguliariai skelbiama
pakrančių regionų ir jūrų sektorių statistika. Tokios sąveikios priemonės, kaip Jūrininkystės
forumas arba Jūros atlasas, leidžia nesunkiai susipažinti su
duomenimis apie jūras ir gilina žinias apie jūrinę Europą.
Gegužės 20 d. minima Europos jūrų diena iš
esmės padeda didinti informuotumą apie jūrinės Europos
potencialą. 8. Išvada Integruota jūrų politika sukurta
siekiant pabrėžti Europos Sąjungos jūrinį aspektą.
Dabar ji jau ne tik vizija, bet ir priemonė, teikianti konkrečios
naudos jūrų ekonomikos augimui ir tvarumui Europoje. Kaip matyti iš
šios ataskaitos, jūrų sektorių įnašą į Europos
ekonomiką ir strategijos „Europa 2020“ tikslų įgyvendinimą
sustiprina koordinuojami veiksmai, kuriais mažinamos sąnaudos, didinamas
išteklių veiksmingumas, mažinama rizika, remiamos inovacijos ir geriau
panaudojamos viešosios lėšos. Komisija sudaro sąlygas, kurios
jūrinei veiklai labiausiai padėtų prisidėti prie tvaraus
ekonomikos vystymo. Pasitelkus šiuos laimėjimus per ateinančius metus
bus siekiama mėlynojo augimo. Iš esmės pasistūmėti
link šio tikslo padės Kiprui pirmininkaujant rengiama neoficiali
ministrų konferencija dėl IJP. Antruoju IJP įgyvendinimo etapu
pagrindine priemone bus mėlynasis augimas – jis padės kurti
klestinčią jūrų ekonomiką, kuri Europos
piliečiams reikš inovacijas, augimą ir tvarumą. [1] Visų ataskaitoje minimų iniciatyvų
duomenys ir nuorodos pateikiami pridedamame dokumente SWD(2012) 255 final.