EUR-Lex Access to European Union law
This document is an excerpt from the EUR-Lex website
Document 52012DC0669
COMMUNICATION FROM THE COMMISSION TO THE EUROPEAN PARLIAMENT, THE COUNCIL, THE EUROPEAN ECONOMIC AND SOCIAL COMMITTEE AND THE COMMITTEE OF THE REGIONS Rethinking Education:Investing in skills for better socio-economic outcomes
KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI Švietimo persvarstymas. Investavimas į gebėjimus siekiant geresnių socialinių ir ekonominių rezultatų
KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI Švietimo persvarstymas. Investavimas į gebėjimus siekiant geresnių socialinių ir ekonominių rezultatų
/* COM/2012/0669 final - 2012/ () */
KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI Švietimo persvarstymas. Investavimas į gebėjimus siekiant geresnių socialinių ir ekonominių rezultatų /* COM/2012/0669 final - 2012/ () */
1. Švietimas ir gebėjimai –
svarbiausi strateginiai ekonomikos augimo veiksniai Investicijos
į švietimą ir mokymą siekiant išugdyti geresnių
gebėjimų yra būtinos, jei norime paskatinti ekonomikos
augimą ir konkurencingumą: juk
gebėjimai lemia Europos pajėgumą padidinti produktyvumą. Ilgalaikiu laikotarpiu gebėjimai gali lemti
inovacijų ir ekonomikos plėtrą, suteikti gamybai svarbią
vietą vertės grandinėje, paskatinti aukšto lygio
gebėjimų koncentraciją ES ir formuoti būsimą darbo
rinką. Per pastarąjį
dešimtmetį pasaulyje labai išaugo aukštos kvalifikacijos darbuotojų
pasiūla – tai didžiulis išbandymas Europai. Laikai, kai teko konkuruoti tik su šalimis, siūlančiomis
nekvalifikuotą darbo jėgą, praėjo. Švietimo kokybė ir
gebėjimų pasiūla išaugo visame pasaulyje. Europa privalo į
tai atsižvelgti. Europos švietimo
ir mokymo sistemoms ir toliau nepavyksta nei išugdyti reikiamų
gebėjimų, padedančių gauti darbą, nei tinkamai
bendradarbiauti su verslu ar darbdaviais, kad mokymosi procesas būtų
glaudžiau susietas su realia darbo aplinka. Gebėjimų pasiūlos ir
darbo rinkos reikmių neatitiktis daro vis didesnį poveikį
Europos pramonės konkurencingumui[1]. Nepaisant per
pastaruosius penkerius metus padarytos pažangos didinant aukštąjį
išsilavinimą įgyjančių asmenų skaičių,
reikia dėti daugiau pastangų, kad būtų pasiektas tikslas –
40 proc. aukštąjį išsilavinimą įgijusių
jaunuolių. Didelis mokyklos
nebaigiančių asmenų skaičius tebelieka opi problema ne
vienoje valstybėje narėje, nors per pastaruosius penkerius metus
padaryta didelė pažanga. Pavyzdžiui, Ispanijoje mokyklą meta
26,5 proc., Portugalijoje – 23,2 proc. moksleivių. Reikia imtis
tikslingų veiksmų mokyklos nebaigiančių asmenų
skaičiui sumažinti – parengti išsamias, konkrečias, faktais
grindžiamas strategijas. Tą daryti raginama neseniai priimtoje Tarybos
rekomendacijoje. Nedžiugina ir
kitų sričių rezultatai: 73 mln. suaugusiųjų
teturi menką išsilavinimą, beveik 20 proc.
penkiolikmečių nepakankamai gerai skaito, o mokymosi visą
gyvenimą programose dalyvauja vos 8,9 proc. europiečių. Iki 2020 m.
darbo vietų, kuriose bus reikalaujama aukšto lygio gebėjimų,
dalis išaugs 20 proc. Kad būtų patenkinta tokia paklausa,
reikės tiek tobulinti švietimo standartus, tiek kelti gyventojų
išsilavinimo lygį bei remti universaliųjų gebėjimų
ugdymą, kad jaunimas būtų verslus ir gebėtų
prisitaikyti prie neišvengiamų ateities darbo rinkos pokyčių. Švietimo
ir mokymo misija plačiąja prasme – siekti aktyvaus pilietiškumo,
asmeninio tobulėjimo ir gerovės. Šie
dalykai yra neatsiejami nuo reikmės geriau ugdyti įsidarbinti
padedančius gebėjimus. Ekonomikos augimas sulėtėjo, o
dėl demografinio senėjimo mažėja darbo jėgos, todėl
svarbiausi valstybių narių uždaviniai yra tenkinti ekonomikos reikmes
ir sutelkti dėmesį į sparčiai augančio jaunimo nedarbo
pažabojimą. Šiame komunikate itin daug dėmesio skiriama
įsidarbinti padedančių gebėjimų ugdymui, švietimo ir
mokymo institucijų veiksmingumo ir įtraukties didinimui bei
bendradarbiavimui su atitinkamomis suinteresuotosiomis šalimis. Reikia palaipsniui
didinti reformų mastą ir tempą, kad kokybiški gebėjimai
padėtų ekonomikai augti ir kurti darbo vietas. Šiame komunikate
Komisija nustato tam tikrus strateginius prioritetus, kuriais turėtų
vadovautis valstybės narės, bei naujus ES veiksmus, kuriais bus
papildoma nacionalinė veikla. Prioritetai atspindi Komisijos
konkrečioms šalims pateiktas rekomendacijas[2]
ir 2012 m. metinę augimo apžvalgą[3]. Itin daug
dėmesio skiriama kovai su jaunimo nedarbu. Komunikate aptariamos keturios
svarbiausios sritys, kuriose valstybės narės turėtų
dėti daugiau pastangų: •
pasaulinio lygio profesinio rengimo ir mokymo
plėtotė, kad padidėtų profesinių gebėjimų
kokybė; •
mokymosi darbo vietoje modelių, įskaitant
mokomąją ir gamybinę praktiką bei dualųjį mokymąsi,
plėtotė, kad iš švietimo sistemos būtų lengviau patekti
į darbo rinką; •
viešųjų ir privačiųjų
institucijų partnerystės skatinimas, siekiant užtikrinti tinkamas
mokymo programas ir ugdyti reikiamus gebėjimus; •
judumo skatinimas įgyvendinant
siūlomą programą „Erasmus visiems“[4]. Visi šie klausimai yra tiesiogiai susiję
su jaunimo užimtumo dokumentų rinkiniu, kurį Komisija ketina pateikti
iki 2012 m. pabaigos. Į šį rinkinį įtrauktomis
priemonėmis bus siekiama įveikti jaunimo nedarbą ir sudaryti
palankesnes sąlygas patekti iš švietimo sistemos į darbo rinką. Prie komunikato pridedami šie jį
pagrindžiantys dokumentai: informacija apie valstybių narių
veiklą ir reformas svarbiausiose šiame komunikate aptariamose srityse;
pirmasis Švietimo ir mokymo stebėsenos biuletenis, kuriame apžvelgiama
dabartinė gebėjimų pasiūla ir pažanga siekiant
pagrindinių strategijos „Europa 2020“ tikslų, ir penki
tarnybų darbiniai dokumentai, kuriuose pateikiami faktai ir pristatoma
geroji patirtis. 2. Valstybių narių uždaviniai,
spręstini Europos semestru 2.1. XXI a.
gebėjimų reikmės Universalieji ir pagrindiniai gebėjimai Reikia
sutelkti pastangas universaliesiems gebėjimams plėtoti Moderniai,
žiniomis grindžiamai ekonomikai reikia geresnių ir aktualesnių
gebėjimų įgijusių žmonių. CEDEFOP prognozuoja, kad ES
darbo vietų, kuriose bus reikalaujama aukštojo išsilavinimo, dalis išaugs
nuo 29 proc. 2010 m. iki 34 proc. 2020 m. Nekvalifikuotai
darbo jėgai skirtų darbo vietų tuo laikotarpiu sumažės nuo
23 proc. iki 18 proc. Universalieji gebėjimai, pavyzdžiui, kritinis
mąstymas, iniciatyvumas, problemų sprendimas, bendradarbiavimas,
padėtų žmonėms būti geriau pasirengusiems šiandieninei
darbo rinkos įvairovei ir nenuspėjamumui. Visų
pirma – verslumas Itin daug
dėmesio reikėtų skirti verslumo[5]
ugdymui, nes šis gebėjimas prisideda ne tik prie naujo verslo kūrimo,
bet ir prie jaunimo galimybių įsidarbinti. Tačiau tik šešios
valstybės narės turi specialias nacionalinio lygmens verslumo ugdymo
strategijas[6].
Siekdama spręsti šią problemą, Komisija 2013 m. paskelbs politines
gaires, kuriomis bus remiamas verslumo ugdymo kokybės ir aprėpties
gerinimas visoje ES. Valstybės narės turėtų
siekti ugdyti verslumo gebėjimus naujais ir kūrybiškais mokymo(si)
būdais nuo pat pradinės mokyklos, o vidurinėse ir aukštosiose
mokyklose itin daug dėmesio skirti verslininkystei kaip galimai profesinei
veiklai. Reali patirtis, įgyjama mokantis spręsti problemas ir
bendraujant su įmonėmis, turėtų būti neatskiriama
visų mokomųjų dalykų ir visų švietimo lygmenų
dalis. Kiekvienam jaunuoliui privalomojo švietimo sistemoje turėtų
būti suteikta galimybė atlikti bent vieną praktiką
įmonėje. Labai svarbu įvertinti šios veiklos poveikį,
todėl Komisija parems valstybes nares nustatydama pažangos ir verslumo
gebėjimų vertinimo priemones. Pavienių organizacijų
lygmeniu pažangą bus galima vertinti taikant savęs vertinimo
sistemą, kuri bus parengta bendradarbiaujant su EBPO ir kuria bus galima
vadovautis plėtojant ir skatinant visų lygmenų verslumo ugdymo
institucijas, įskaitant vidurines ir profesines mokyklas. Mokslo,
technologijų, inžinerijos ir matematikos gebėjimų paklausa
tebelieka didelė Su mokslu
susiję mokomieji dalykai taip pat svarbūs. Kvalifikuotos darbo
jėgos paklausa technologijų sektoriuose ir sektoriuose, kuriose
atliekama daugiausia mokslinių tyrimų, yra ir bus didelė. Tai
darys poveikį mokslo, technologijų, inžinerijos ir matematikos (MTIM)
gebėjimų paklausai. Reikia dėti daugiau pastangų
populiarinant MTIM kaip prioritetines švietimo sritis ir visais lygmenimis
didinti dalyvavimą. Nors šios srities uždaviniai, pavyzdžiui, reikmė
didinti šių sričių patrauklumą moterims, yra
akivaizdūs, ne mažiau svarbu kaupti žinias apie minėtų
sričių studijų absolventų karjerą. Pirmas
žingsnis – užtikrinti, kad visi piliečiai įgytų pagrindinius
gebėjimus Kaip matyti iš
pridedamo 2012 m. švietimo ir mokymo stebėsenos biuletenio,
raštingumas, mokėjimas skaičiuoti, matematikos ir mokslo pagrindai –
tolesnio mokymosi pamatas bei užimtumo ir socialinės įtraukties
garantas. Vis dėlto šiuos gebėjimus nuolat veikia sparti
skaitmeninių technologijų raida: jų pobūdį iš
esmės keičia naujos skaitymo ir rašymo formos bei informacijos
šaltinių įvairovė. Visoje ES
reformomis racionalizuotos mokymo programos. Įvesti nacionaliniai
standartizuoti testai; sukurta raštingumo, matematikos, mokslo centrų
infrastruktūra; suburti mokytojų tinklai ir parengta tęstinio
profesinio tobulėjimo sistema bei aktyviau imtasi veiksmų
skaitmeniniam ir žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumui didinti. Vis
dėlto šios srities rezultatai tebelieka nepatenkinami, todėl
būtina imtis skubių veiksmų. Maždaug 20 proc. Europos
penkiolikmečių nėra įgiję pagrindinių
gebėjimų, o penkiose Europos šalyse daugiau kaip 25 proc.
penkiolikmečių nepakankamai gerai skaito. Valstybės narės
turi parengti naujas sistemines reformas, kuriomis būtų stiprinama su
mokymosi sunkumais susijusi ankstyva patikra ir intervencija, o tokios
priemonės kaip kurso kartojimas ar mokinių skirstymas pagal
gebėjimus būtų pakeistos didesne mokymosi pagalba. Pastangas
privalomojo švietimo sistemoje reikėtų papildyti pastangomis
užtikrinti kokybiškas, prieinamas ir įperkamas ankstyvojo ugdymo bei
priežiūros paslaugas. Be to, reikėtų parengti šeimos raštingumo
ir mokėjimo skaičiuoti programas bei kokybiškas suaugusiųjų
pagrindinių gebėjimų ugdymo programas, visų pirma
pritaikytas mokymuisi darbo vietoje. Reikia dėti daugiau pastangų
keliant šiuo metu daugumoje valstybių narių itin žemą
suaugusiųjų dalyvavimo mokymosi visą gyvenimą programose
lygį[7]
ir parengti naują faktais grindžiamą politiką, remiantis
apklausos, atliktos pagal Tarptautinę suaugusiųjų kompetencijos
vertinimo programą[8],
rezultatais. ES suaugusiųjų mokymosi visą gyvenimą
programose vidutiniškai dalyvauja 8,9 proc. piliečių. Septyniose
valstybėse narėse šis rodiklis mažesnis nei 5 proc. Darbo
rinkoje itin svarbu mokėti kalbų, todėl kalbų mokymui
reikėtų skirti ypatingą dėmesį Dabartiniame
tarptautinių mainų pasaulyje užsienio kalbų žinios yra svarbus
konkurencingumo veiksnys. Kalbos darosi vis svarbesnės didinant jaunimo
užimtumą[9]
ir judumą, nes prastas užsienio kalbų mokėjimas neretai užkerta
kelią laisvam darbuotojų judėjimui. Versle reikalavimai
mokėti užsienio kalbų yra susiję su darbu pasaulinėje
rinkoje. Pridedamame
tarnybų darbiniame dokumente dėl kalbų mokėjimo aptariamo
pirmojo Europos kalbų mokėjimo tyrimo[10] duomenimis, ne vienos
valstybės narės švietimo sistemos vis dar nėra pakankamai
veiksmingos[11],
kad susidorotų su šiais uždaviniais, nepaisant tam skiriamų
investicijų. Prancūzijoje vos 14 proc. moksleivių baigę
vidurinę mokyklą yra pasiekę pirmosios užsienio kalbos
savarankiško vartotojo lygį. Jungtinėje Karalystėje tokių
moksleivių dar mažiau – 9 proc. Valstybės narės turi
sparčiau įgyvendinti reformas, grindžiamas naujomis tiek pirmos, tiek
antros užsienio kalbos mokymo metodologijomis ir technologijomis, ir siekti
valstybių vadovų iškelto tikslo, kad kiekvienas europietis, be
gimtosios, mokėtų dar dvi kalbas[12]. Profesiniai
gebėjimai Kad
padidėtų profesinių gebėjimų kokybė, reikia
plėtoti pasaulinio lygio profesinį rengimą ir mokymą Norint, kad
augtų ekonomika ir didėtų konkurencingumas, vien ugdyti
universaliuosius ir pagrindinius gebėjimus nepakaks – švietimo
įstaigos ir darbo vietos atotrūkis tebėra pernelyg didelis. Tikslinės
investicijos į profesinį rengimą ir mokymą, visų pirma
į pirminį ir tęstinį mokymą, yra gyvybiškai svarbios
inovacijoms, augimui ir konkurencingumui. Vis labiau pripažįstama
profesinio mokymo, visų pirma dualiojo mokymo, reikšmė sudarant
jaunimui palankesnes sąlygas gauti darbą. Kai kurios Europos
šalys (pavyzdžiui, Vokietija, Austrija, Danija, Nyderlandai) jau yra
sukūrusios pasaulinio lygio profesinio rengimo ir mokymo sistemas,
apimančias integruotas priemones, padedančias reaguoti į esamas
ir būsimas gebėjimų reikmes, taigi šios sistemos labiau
grindžiamos paklausa. Šiose šalyse kyla mažiau problemų dėl
gebėjimų ir darbo rinkos reikmių neatitikties, įdarbinama
daugiau jaunuolių. Jų profesinio rengimo ir mokymo sistemoms
paprastai būdingas dualusis mokymas, kurio nemenką dalį sudaro mokymasis
darbo vietoje. Vis dėlto daugelis kitų šalių, visų pirma
Pietų Europos šalių, gerokai atsilieka dalyvavimo, kokybės,
rezultatų, patrauklumo atžvilgiu. 1 pav. parodyti profesinėse
mokyklose ir bendrojo lavinimo vidurinėse mokyklose besimokančių
moksleivių dalies skirtumai pagal šalis. Paprastai šiuos skirtumus lemia
socialinės ir kultūrinės tradicijos, suvokimas, švietimo ir
mokymo sistemų, ekonomikos ir darbo rinkų struktūrų
įvairovė, vykdytos reformos, socialinių partnerių dalyvavimo
mastas, taip pat profesinių mokyklų absolventų įsidarbinimo
galimybės bei asmeniniai prioritetai. 1 pav.
Vidurinio ugdymo lygmens (ISCED 3) moksleivių pasiskirstymas pagal
programos pobūdį (bendrojo lavinimo ar profesinio mokymo), proc.,
2010 m. Šaltinis: Eurostato
duomenų bazė[13],
UOE duomenys. Mokymasis darbo
vietoje ir visų pirma gamybinė praktika bei kiti dualiojo mokymo
modeliai gali palengvinti perėjimą iš švietimo sistemos į darbo
rinką. Tokiems modeliams reikia
aiškios reguliacinės sistemos, įvairios suinteresuotosios šalys turi
prisiimti aiškų vaidmenį, šie modeliai turi būti integruoti
į bendrą švietimo sistemą. Dualiojo mokymo sistemos esmė – mokymosi švietimo įstaigoje
papildymas darbo vietoje įgyjama patirtimi; tokio pobūdžio sistemos
gali būti potencialiai naudingos ir aukštojo mokslo lygmeniu. Siekiant
profesinio rengimo ir mokymo sistemų kokybės, reikia sistemingai
atnaujinti mokymo programas, jų įgyvendinimas turi būti nuolat
modernizuojamas, į procesą turi aktyviai įsitraukti verslas,
visų pirma MVĮ, kaip
nustatyta pridedamame tarnybų darbiniame dokumente. Profesinio mokymo sistemos turi gebėti reaguoti į
kintančią profesinių gebėjimų paklausą,
atspindinčią regioninį ekonominį kontekstą. Be to, reikia užtikrinti, kad profesinių
mokyklų absolventams būtų suteikta galimybė patekti į
aukštojo mokslo sistemą ir kad profesinis mokymas būtų
prieinamas asmenims, kurie nori vėl pradėti mokytis, kad
pagerintų ar atnaujintų savo kvalifikaciją. Reikia
mažinti gebėjimų stygių Profesinio rengimo
ir mokymo sistemos gali ir privalo prisidėti prie gebėjimų
deficito mažinimo, visų pirma tokiuose potencialaus augimo sektoriuose
kaip IRT, sveikatos apsaugos ir priežiūros, mažo anglies dioksido kiekio
technologijų, prie individualių poreikių pritaikytų
paslaugų, verslo paslaugų, jūrų ūkio[14], ekologijos sektoriai, taip
pat sektoriuose, kuriuose vyksta svarbios pertvarkos ir reikia geriau
pasirengusios darbo jėgos. Tikslinės
investicijos į profesinį rengimą ir mokymą, kuriomis
siekiama mažinti gebėjimų deficitą, galėtų padėti
šiems sektoriams augti. Siekiant
palengvinti kvalifikuotos darbo jėgos judumą, reikėtų
skatinti šiuos sektorius naudotis jau parengtomis europinėmis
priemonėmis – Europos kvalifikacijų sandara (EKS), Europos profesinio
mokymo kreditų sistema (ECVET) ir Europos profesinio mokymo kokybės
užtikrinimo orientacine sistema (EQAVET). Glaudžiau
bendradarbiauti Europos lygmeniu Mokymasis darbo
vietoje, pavyzdžiui, taikant dualiojo mokymosi sistemą, turėtų
būti esminė visos Europos šalių profesinio rengimo ir mokymo
sistemų dalis – taip būtų siekiama sumažinti jaunimo
nedarbą, sudaryti geresnes sąlygas patekti iš švietimo sistemos
į darbo rinką ir geriau tenkinti darbo rinkoje aktualių
gebėjimų paklausą. Pirmasis
žingsnis siekiant šio tikslo ir glaudesnio bendradarbiavimo profesinio rengimo
ir mokymo srityje – 2012 m. gruodžio mėn. Berlyne vyksiantis ES
švietimo ministrų susitikimas. Jame ministrai pasirašys memorandumą,
kuriuo patvirtins savo siekius visoje Europoje didinti profesinio rengimo ir
mokymo sistemų patrauklumą ir kokybę; užtikrinti galimybę
iš profesinės mokyklos patekti į aukštąją; aktyviau
įtraukti socialinius partnerius ir kitas suinteresuotąsias šalis
į plėtotės ir įgyvendinimo procesą bei
įgyvendinti daugiau judumo priemonių. Kad paremtų šį
bendradarbiavimą, Komisija įsteigs naują ES lygmens
gamybinės praktikos aljansą, kuris toliau sieks numatytos vizijos,
suburs valstybes nares ir suinteresuotąsias šalis, kad jos
galėtų mokytis viena iš kitos ir imtųsi nacionalinio lygmens
veiksmų. 2.2. Skatinti atvirą ir
lankstų mokymąsi Gerinti mokymosi rezultatus, vertinimą
ir pripažinimą Pasiekimai
turėtų būti vertinami pagal mokymosi rezultatus Švietimas ir
mokymas prie ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo prisidės
tik tuomet, jei mokymosi procese dėmesys bus sutelkiamas į
besimokančių asmenų mokantis įgyjamas žinias,
gebėjimus ir kompetenciją (t. y. mokymosi rezultatus), o ne
į reikalavimą baigti konkrečią programą ar praleisti
nustatytą laiką švietimo įstaigoje. Tiek Europos
kvalifikacijų sandara, tiek nacionalinės kvalifikacijų sistemos
jau dabar grindžiamos mokymosi rezultatų koncepcija, tačiau
esminė šios koncepcijos slinktis į mokymo ir vertinimo sistemas kol
kas neįvyko. Visų
lygmenų švietimo ir mokymo institucijos turi geriau prisitaikyti, kad padidintų
švietimo sistemų indėlio aktualumą ir kokybę tiek
besimokančių asmenų, tiek darbo rinkos dalyvių atžvilgiu,
ir kad sudarytų geresnę prieigą ir sąlygas judėti iš
vieno švietimo ir mokymo sistemos lygmens į kitą. Reikia
geriau išnaudoti vertinimo galimybes Tai, ką
vertiname, neretai parodo, ką branginame ir ko mokome. Daugelis valstybių narių jau
pertvarkė mokymo programas, tačiau modernizuoti vertinimo sistemas ir
taip prisidėti prie mokymo proceso tebelieka neišspręstas uždavinys. Pridedamame tarnybų darbiniame dokumente
dėl svarbiausių gebėjimų teigiama, kad reikėtų
aktyviau naudotis vertinimu nustatant kompetenciją pagal mokymosi
rezultatus ir plečiant testų ir egzaminų aprėptį. Taip pat reikėtų plačiau naudoti
ugdomąjį vertinimą, t. y. nuolatinį besimokančių
asmenų vertinimą ugdymo proceso metu. Tokiomis aplinkybėmis
reikėtų visapusiškai išnagrinėti naujųjų
technologijų potencialą svarbiausių gebėjimų vertinimo
srityje. Pavieniams
asmenims taip pat turėtų būti suteikiama galimybė gauti
gebėjimų vertinimo, patvirtinimo ir pripažinimo paslaugas už švietimo
įstaigos ribų ir parengti gebėjimų aprašą, kurį
galima pateikti potencialiems darbdaviams. Informacija apie gebėjimų kokybę ir kiekybę visose
gyventojų grupėse padės valdžios institucijoms susidaryti
tikslesnį vaizdą apie potencialų gebėjimų
deficitą ir sutelkti dėmesį į tas sritis, kuriose
investicijų grąža yra didžiausia. Reikia ir toliau dėti pastangas plėtojant pavienių
asmenų gebėjimų, visų pirma gebėjimo spręsti
problemas, kritinio mąstymo, bendradarbiavimo, verslumo ir iniciatyvumo,
vertinimo priemones. Kvalifikacija
turėtų atverti daug durų Siekiant paremti
besimokančių asmenų ir darbuotojų judumą, per
pastarąjį dešimtmetį išplėtota ne viena Europos
priemonė, pavyzdžiui, Europos kvalifikacijų sandara (EKS), Europos
mokymosi kreditų perkėlimo sistemos (ECTS ir ECVET), daugiakalbis
Europos įgūdžių, gebėjimų, kvalifikacijos ir
profesijų klasifikatorius (ESCO) bei kokybės užtikrinimo sistemos. Šiomis priemonėmis didinamas skaidrumas,
pavyzdžiui, EKS padeda palyginti skirtingose šalyse įgytas kvalifikacijas,
o ECTS – perkelti mokymosi kreditus. Nors
plėtojant šias priemones siekta susieti jas tarpusavyje, reikėtų
užtikrinti gerokai didesnį tokių koordinuojamų priemonių ir
paslaugų, kaip kvalifikacijų skaidrumo užtikrinimas ir pripažinimas,
neformaliojo mokymosi ir savišvietos rezultatų pripažinimas bei
orientavimas visą gyvenimą, nuoseklumą. Tai padėtų padidinti faktinį judumą Europoje, nes
asmens žinios, gebėjimai ir kompetencija būtų aiškūs ir pripažinti. Europinės gebėjimų ir
kvalifikacijų erdvės sukūrimas padės siekti
profesinėse ir aukštosiose mokyklose įgytos kvalifikacijos skaidrumo
ir pripažinimo kitose šalyse. Daugiau
dėmesio akademiniam pripažinimui Tiek aukštosiose
mokyklose įgytos kvalifikacijos, tiek kvalifikacijos, kuria suteikiama
teisė studijuoti aukštojoje mokykloje, pripažinimas jau kurį
laiką yra Europos politinės darbotvarkės dalis. Nuolatinį akademinio judumo augimą
lemia kintanti aukštojo mokslo sistemų struktūra ir internacionalizavimas,
kurį papildo siekis viešinti ES šalis kaip patrauklias studijų ir
mokslinių tyrimų vietas[15]. Vis dėlto, kad Europa taptų
patrauklesnė studentams ir mokslininkams, reikia nuosekliau siekti
pripažinimo, sistemingiau ir koordinuočiau taikyti Europos kreditų
perkėlimo sistemą (ECTS) bei tobulinti mokymosi rezultatų
taikymą ir vertinimą. Drauge
tai prisidės prie europinės gebėjimų ir kvalifikacijų
erdvės plėtotės. Toliau
įgyvendinamas Bolonijos procesas labai prisideda prie aukštosiose
mokyklose įgytų kvalifikacijų skaidraus ir sąžiningo
pripažinimo skatinimo Europoje ir kitose pasaulio šalyse. Dalyvaudamos šiame procese ir vadovaudamosi neseniai paskelbtu
Bukarešto komunikatu, šalys yra įsipareigojusios toliau gerinti
akademinį diplomų pripažinimą. Tai reiškia, kad nacionalinės teisės aktus reikės
derinti prie Lisabonos pripažinimo konvencijos bei skatinti vertinti
institucijų taikomas pripažinimo procedūras, kad būtų
užtikrinta kokybė. Iš tam
tikrų šalių atstovų sudaryta iniciatyvinė darbo grupė
ieško galimybių parengti automatiško palyginamų akademinių
pasiekimų pripažinimo sistemą. Jos tikslas – užtikrinti lygias galimybes visiems besimokantiems
asmenims, kad ir kur jie būtų baigę mokslus, daugiausia
dėmesio skiriant ne pavienių asmenų diplomų pripažinimui, o
pasitikėjimo švietimo sistema, kurioje įgytas diplomas, didinimui. Išnaudoti IRT ir atvirųjų švietimo
išteklių potencialą Skaitmeninė
revoliucija – naujos švietimo galimybės Technologijos
siūlo beprecedentes galimybes pagerinti švietimo ir mokymo kokybę,
prieinamumą ir nešališkumą. Tai vienas svarbiausių svertų, padedančių didinti
mokymosi veiksmingumą ir mažinti patekimo į švietimo sistemą
kliūtis, visų pirma socialines. Žmonės gali mokytis bet kur ir bet kada, naudodamiesi
lanksčiomis ir jų reikmes atitinkančiomis galimybėmis. Mokymasis
naudojantis skaitmeninėmis technologijomis ir naujausios
atvirųjų švietimo išteklių[16]
tendencijos nulėmė esminius švietimo pasaulio pokyčius, pakito
švietimo pasiūlos formos ir ribos. Randasi naujų mokymosi galimybių, kurioms būdingas
prisitaikymas prie konkretaus asmens reikmių, įsitraukimas,
skaitmeninės žiniasklaidos naudojimas, bendradarbiavimas, principas „iš
apačios į viršų“, pagal kurį mokymo turinį formuoja
pats besimokantis asmuo ir jo mokytojas. Jas papildo sparti internetinių
atvirųjų švietimo išteklių plėtotė. Europa
atvirųjų švietimo išteklių potencialą turėtų
išnaudoti kur kas geriau nei iki šiol. Tam reikia gerų naudojimosi
kompiuteriu gebėjimų, tačiau kai kurios valstybės
narės šioje srityje ir toliau atsilieka – iš 2012 m. švietimo ir
mokymo stebėsenos biuletenio matyti, kad devyniose valstybėse
narėse daugiau kaip 50 proc. 16–74 m. žmonių beveik arba
visiškai nemoka naudotis kompiuteriu. Nors IRT integravimo į švietimo ir
mokymo sistemas klausimai į politinę darbotvarkę įtraukti
jau seniai, kol kas nėra esminių elementų, kurie užtikrintų
skaitmeninio mokymosi ir atvirųjų švietimo išteklių
plėtrą visuose švietimo ir mokymo sektoriuose. Nuoseklia ES lygmens
strategija būtų galima nustatyti uždavinių mastą,
aprėptį ir sudėtingumą ir taip paremti valstybių
narių bei visos suinteresuotųjų šalių grandinės
veiksmus. Laikas
paspartinti naudojimąsi IRT mokantis ir mokant Iš naujų
mokslinių tyrimų[17]
rezultatų matyti, kad IRT grindžiamų švietimo priemonių ir turinio
prieinamumo skirtumai tebėra dideli. Dažnai rekomenduojama vertinimo procese naudotis IRT, tačiau retai
kada nurodoma, kaip tą daryti. Siekiant
asmeniui pritaikyto ir lankstaus mokymosi, technologijų naudojimas turi
tapti neatskiriama švietimo praktikos dalimi. Realiomis sąlygomis įgyvendinami didelio masto bandomieji
projektai turėtų padėti nustatyti, kaip, kada ir kur
pedagoginėje ir vertinimo veikloje būtų galima veiksmingai
naudotis IRT. Sparčiai
kintančioje aplinkoje vis svarbiau į švietimo praktiką
integruoti mokslinius tyrimus. Reikėtų toliau plėtoti
bendruomenių (pavyzdžiui, „eTwinning“, Europos inovacijų ir
technologijų instituto, žinių ir inovacijų bendrijų)
praktiką ir IRT kompetencijos centrus bei sparčiau integruoti
inovacinius mokslinius tyrimus į švietimo praktiką. Suinteresuotųjų
šalių įsitraukimas ir bendradarbiavimas – būtina
sėkmės sąlyga. Naudotis
visiems prieinamomis žiniomis Švietimo
kokybę didele dalimi lemia įvairių švietimo veiksnių
kombinacija. Siekiant šio tikslo,
reikia ne tik visuotinės prieigos prie atvirųjų švietimo
išteklių ir jų naudojimo, bet ir aiškių kokybės
standartų bei mechanizmų, kad būtų galima įvertinti ir
patvirtinti tokiu būdu įgytas žinias ir kompetenciją. Švietimo ir mokymo institucijos, kurios savo
veikloje nesinaudoja atviraisiais švietimo ištekliais, taip pat
turėtų ieškoti galimybių bendradarbiauti su technologiškai
pažangesniais švietimo paslaugų teikėjais, kad būtų
patenkintos skaitmenines technologijas gerai išmanančių
besimokančių asmenų reikmės. Mokytojai IRT grindžiamos mokymo metodikos paprastai išmoksta rengimo
institucijose, o ne keldami kvalifikaciją vėliau; labai svarbu, kad jie būtų gerai
pasirengę mokymo procese išlaisvinti naujųjų technologijų
potencialą ir motyvuoti bei įtraukti besimokančius asmenis. Švietimo rinkoje
vyksta didžiuliai pokyčiai. Daugėja
nekomercinių atvirųjų švietimo išteklių tiekėjų,
spartėja technologinė pažanga, pavyzdžiui, atsiranda atviroji
prieiga, internete galima dalytis turima medžiaga, gausėja viešų
išteklių, o švietimo leidinių leidėjams ir kitiems pramonės
atstovams nuolat tenka prisitaikyti prie šių pokyčių. Jie persvarsto savo verslo modelius, kad
galėtų pasinaudoti naujomis komercinėmis galimybėmis. Europos
mokytojų rėmimas[18] Mokytojai
susiduria su sparčiai kintančiais reikalavimais Kokybiškai ir
tinkamai parengti mokytojai gali padėti besimokantiems asmenims įgyti
globalioje darbo rinkoje, kurioje reikalaujama vis aukštesnės
kvalifikacijos, paklausių gebėjimų. Iš turimų duomenų[19] matyti, kad didžiausią
įtaką mokinio rezultatams daro mokymo ir mokymosi kokybė. Tačiau
šiandieniniai mokytojai susiduria su beprecedenčiais sunkumais. Kaip
nurodoma pridedamame tarnybų darbiniame dokumente,
didėjančių švietimo sistemų reikalavimų,
mokytojų, priklausančių vadinamajai kūdikių bumo
kartai, masinio išėjimo į pensiją (žr. 2 pav.) ir didžiulio tam
tikrų dalykų mokytojų trūkumo rezultatas – auganti
kvalifikuotų pedagogų paklausa visuose švietimo lygmenyse ir
reikmė imtis įvairiapusiškų veiksmų, kad būtų
padidintas šios profesijos patrauklumas. Tam reikia tiek finansinių, tiek
nefinansinių paskatų. Krizė ir dabartinės darbo jėgos
pasiūla taip pat teikia galimybių imtis įgūdžių
atnaujinimo tam tikroje profesinėje grupėje ir pritraukti naujų
kvalifikuotų darbuotojų. 2 pav. Pagrindinių ir vidurinių
mokyklų mokytojų pasiskirstymas pagal amžių, proc., 2010 m.
Šaltinis: Eurostato duomenų bazė[20], UOE duomenys. Mokytojai,
mokytojų rengėjai ir švietimo lyderiai turi įgyti naujų
gebėjimų Norint
įdarbinti, išlaikyti ir parengti gerus mokytojus būtinos atitinkamais
ištekliais grindžiamos strategijos, apimančios tiek pirminį
mokytojų rengimą, tiek kvalifikacijos kėlimą visą
profesinį gyvenimą. Valstybės narės turi nustatyti
mokytojų, įskaitant pirminio ir tęstinio profesinio mokymo
įstaigų mokytojus, kompetencijos sistemą ar profesijos
aprašą. Be to, turėtų būti nustatytas aiškus mokytojų
rengėjų vaidmuo ir kompetencijos kriterijai. Būtent jais bei
kokybės užtikrinimo priemonėmis turėtų būti remiamasi
pertvarkant įdarbinimo sistemas, kad būtų pritraukti ir darbo
vietose išlaikomi geriausi kandidatai. Ne mažiau svarbus
ir tolesnių investicijų reikalaujantis siekis – tinkamų švietimo
lyderių samdymas, rengimas ir išlaikymas visuose švietimo lygmenyse. Vienas
iš uždavinių – gerinti mokymą ir mokymąsi, nes dėl
augančio administracinio darbo krūvio daugelyje valstybių
narių tai tebėra didelė problema. Tarp gerosios patirties
pavyzdžių – lyderių „akademijos“ ir profesinio tobulėjimo
programos. Raginama
imtis veiksmų naujiems mokymo(si) metodams remti Mokymo (visų
pirma profesinio) programos turėtų būti geriau pritaikytos prie
darbo vietos reikmių – to būtų galima siekti bendradarbiaujant
su verslu ir darbdaviais, pavyzdžiui, kviečiant verslininkus į
švietimo įstaigas ir taip praturtinant mokymosi procesą. Visuose
švietimo lygmenyse reikia pertvarkyti mokymo ir mokymosi metodus bei
plėtoti tinkamai aprūpintą tęstinio profesinio
tobulėjimo sistemą, pagal kurią, be kita ko, turėtų
būti užtikrintas grįžtamasis ryšys ir gaunama mokytojų
rengėjų parama. Mokytojai turi tvirtai įsipareigoti mokytis naudotis
naujosiomis technologijomis; gerinti mokymąsi ir įgyti
gebėjimų; gebėti spręsti su įvairove ir
įtrauktimi susijusias problemas; tenkinti nepalankioje padėtyje
esančių moksleivių, pavyzdžiui, romų, neįgalių
vaikų, vaikų iš migrantų šeimų, poreikius. Iš esmės
visa šia veikla turėtų būti siekiama pagerinti mokymosi rezultatus.
Mokymo
kokybė – svarbus aukštojo mokslo klausimas Jei ir toliau bus
dedamos pastangos, Europos Sąjungai veikiausiai pavyks pasiekti
iškeltą tikslą, pagal kurį aukštąjį išsilavinimą
turėtų įgyti 40 proc. europiečių. Tiek moksliniai
tyrimai[21],
tiek mokymas turėtų būti grindžiami aiškiomis profesinio
tobulėjimo nuostatomis. Vis dėlto didžiausią poveikį
studentų rezultatams daro mokymas. Jis taip pat didina absolventų
galimybes įsidarbinti ir Europos aukštojo mokslo institucijų
žinomumą pasaulyje. Šiuo metu tik kelios šalys yra parengusios
strategijas, kuriomis didinama aukštųjų mokyklų dėstymo
kokybė bei ugdomi dėstytojų pedagoginiai įgūdžiai. Komisija
yra subūrusi Aukšto lygio grupę aukštojo mokslo modernizavimo
klausimams spręsti, kuri 2013 m. ketina pateikti rekomendacijų
politikams ir aukštosioms mokykloms, kaip reikėtų didinti mokymo ir
mokymosi kokybę. 2.3. Bendradarbiavimo skatinimas Švietimo finansavimas Investicijos
į švietimą ir mokymą – produktyvumo ir ekonomikos augimo
garantas, todėl turėtų rūpėti visiems Nepaisant
akivaizdžios teigiamos švietimo grąžos vidutiniu ir ilgalaikiu
laikotarpiu, daugelis valstybių narių dėl ekonomikos nuosmukio
ir fiskalinio konsolidavimo būtinybės buvo priverstos sumažinti
investicijas į švietimą ir mokymą. Nuo 2009–2010 mokslo
metų ir ypač įpusėjus 2010-iesiems ne viena šalis buvo
priversta sumažinti mokytojų ir kitų valstybės tarnautojų
darbo užmokestį. 2012 m. dauguma šalių toliau finansavo
moksleivių ir studentų bei jų šeimų rėmimo
mechanizmus. Iš atitinkamus duomenis renkančių šalių tik
Ispanija (skirianti lėšas iš nacionalinio biudžeto), Kipras ir Portugalija
pranešė sumažinančios besimokančių asmenų rėmimui
skirtą finansavimą. Bet koks šiandieninis lėšų sumažinimas
vidutiniu ar ilgalaikiu laikotarpiu turės rimtų pasekmių Europos
gebėjimų bazei. Nors kai kurios
valstybės narės šioje srityje turi kiek daugiau veiksmų
laisvės, visoms joms tenka spręsti dvejopas problemas: teikti
prioritetą investicijoms į švietimo ir mokymo sektorių ir rasti
veiksmingesnių būdų nustatyti prieinamus finansinius išteklius.
Tam gali prireikti pertvarkyti kai kurias švietimo sistemas. Vienas
svarbiausių būdų didinti investicijų į švietimą
ir mokymą veiksmingumą – gerinti teikiamų paslaugų
kokybę ir sutelkti dėmesį į švietimo nesėkmių prevenciją.
Valstybės narės vis dažniau naudoja modelius, pagal kuriuos
išlaidų finansavimą dalijasi įvairūs švietimo proceso
partneriai – valstybė, įmonės, pavieniai asmenys, fondai,
absolventai, o valstybės investicijomis būtų pritraukiamos
privačiojo sektoriaus lėšos. Dėmesys
– investicijų veiksmingumo didinimui visuose švietimo lygmenyse Ypatingas
dėmesys didinant lėšų naudojimo veiksmingumą
turėtų būti skiriamas pirmiesiems švietimo etapams – taip
būtų užkirstas kelias ankstyvoms mokymosi nesėkmėms ir jų
pasekmėms (išsilavinimo lygiui, galimybėms įsidarbinti,
pajamų lygiui, nusikalstamumui, sveikatai ir t. t.)[22]. Kokybiškas ir įperkamas
ankstyvasis ugdymas atsiperka (ypač socialiai remtinų grupių
atveju). Nors nuo 2000 m. šalių investicijos į ikimokyklinį
ir mokyklinį ugdymą nuolat augo, valstybės investicijos į
ankstyvąjį ugdymą vienam gyventojui tebėra mažesnės
nei investicijos į bet kurį kitą švietimo etapą. Mokyklinis ugdymas ir toliau turėtų
būti finansuojamas valstybės lėšomis, tačiau valdžios
institucijos turėtų siekti didesnio šių lėšų
panaudojimo efektyvumo. Didelės investicijų grąžos galima
pasiekti užtikrinant veiksmingesnį mokytojų įdarbinimą,
jų išlaikymą darbo vietoje ir profesinį rėmimą
(išsamiau – 2.2 dalyje). Dalytis
išlaidas profesinio mokymo ir aukštojo mokslo sistemose – taip pat
pageidautinas siekis Valstybės ir
privačiųjų investicijų į profesinį rengimą
ir mokymą, aukštąjį mokslą ir suaugusiųjų
mokymąsi grąža yra gana reikšminga[23].
Gerai veikiančiose dualiojo profesinio mokymo sistemose įmonių
ilgalaikė grąža paprastai viršija įmonės patirtas išlaidas,
kurios iš pradžių gali būti didesnės nei tiesioginės
pajamos iš besimokančio asmens gamybinės praktikos veiklos. Siekiant
paskatinti gamybinės praktikos plėtotę, valstybės
lėšos turėtų būti nukreiptos visų pirma į tuos
sektorius, kuriuose darbo jėgos paklausa didėja. O įmonės
turėtų didinti investicijas į pirminį profesinį
rengimą ir mokymą įsitraukdamos į pakaitinio mokymo
veiklą ir remdamos švietimo įstaigas reikiama įranga. Tęstinis
profesinis mokymas darbdaviams paprastai teikia tokios naudos kaip nemenka
grąža ir augantis produktyvumas. Tačiau iš tyrimų rezultatų
matyti, kad dabartinės valstybės finansavimo priemonės
(individualios tikslinės išmokos mokymuisi, stipendijos ir t. t.)
nėra pakankamai tikslingos, nes jomis dažniausiai skatinamas
kvalifikuotų darbuotojų dalyvavimas ir jų gaunama asmeninė
grąža. Šios srities valstybės finansavimą reikia atidžiai
išnagrinėti ir sutelkti dėmesį į naujus švietimo sistemos
dalyvius, visų pirma nepalankioje padėtyje esančias grupes. Ekonomikos
restruktūrizavimo laikotarpiu valstybės atsakomybė taip pat
išauga. Reikia aktyviau naudotis mokymo finansavimo naštos pasidalijimo tarp
darbdavių mechanizmais, pavyzdžiui, sektoriniais mokymo fondais. Akivaizdu, kad
investicijų į aukštąjį mokslą grąža yra
didelė ir svarbi tiek patiems absolventams, tiek plačiajai visuomenei[24]. Valstybėse narėse
naudojami skirtingi finansavimo modeliai. Vis daugiau šalių,
atsižvelgdamos į didėjantį studentų skaičių ir
spaudimą mažinti išlaidas, į savo aukštojo mokslo sistemas integruoja
išlaidų dalijimosi koncepcijas. Tinkamiausio finansavimo mechanizmo
pasirinkimas yra pačios valstybės narės prerogatyva, tačiau
analizuodamos veiksmingumą jos turėtų atsižvelgti ir į
nešališkumo bei prieinamumo klausimus. Pačių besimokančių
asmenų ir kitų potencialių finansuotojų indėlis į
mokymosi finansavimą[25]
ir išlaidų pasidalijimo poveikis apskritai – svarbūs klausimai,
kuriuos reikėtų išnagrinėti išsamiau, ir paremti atitinkamais
moksliniais tyrimais bei analize. Galiausiai,
atsižvelgiant į tai, kad išteklių mažėja, valdžios institucijos
turėtų efektyviau naudotis struktūrinių fondų,
visų pirma Europos socialinio fondo, lėšomis. Kelios šalys neseniai
perskirstė lėšas ir gerokai padidino 2007–2013 m. švietimo ir
mokymo sričių finansavimą. Siekiant tvarių investicijų
į švietimą ir atitinkamą infrastruktūrą,
2014–2020 m. bus svarbu sutelkti dėmesį į nustatytus
prioritetus. Tarptautinės šių sričių iniciatyvos bus
remiamos įgyvendinant 2014–2020 m. programos „Erasmus visiems“
judumo, bendradarbiavimo ir politikos rėmimo priemones. Partnerystė Aktyviai
remiama partnerystė gali padėti ugdyti reikiamus gebėjimus Viešųjų
ir privačiųjų institucijų partnerystė – ne tik
švietimo finansavimo šaltinis, bet ir tarpusavio mokymosi, bendros politikos
plėtotės ir įgyvendinimo galimybė. Partnerystė gali
padėti parengti tikslingus, novatoriškus ir tvarius gebėjimų
ugdymo planus ir įtraukti suinteresuotąsias šalis, susijusias su
konkrečių gebėjimų ugdymo, taikymo ar atnaujinimo
procesais. Partnerystė gali padėti susieti įvairias politikos
sritis, švietimo ir mokymo pasektorius, viešojo ir privačiojo
sektorių dalyvius bei įvairius valdymo lygmenis[26]. Švietimo ir mokymo
kontekste partnerystės stiprinimas iš esmės reiškia aktyvesnį
įsitraukimą į gebėjimų ugdymo strategijų
plėtotę, ne tik įprastų paslaugų teikimą. Kad
partnerystė būtų tvari, ją reikia grįsti aiškiais
tikslais; be to, ji turi būti sisteminė politikos dalis. Į
partnerystę reikia įtraukti visas suinteresuotąsias šalis,
įskaitant mokytojų organizacijų, socialinių partnerių
ir besimokančių asmenų atstovus. Partnerystė –
esminis „Jaunimo garantijų“ iniciatyvos sėkmę lemiantis veiksnys
(žr. būsimą jaunimo užimtumo dokumentų rinkinį). Švietimo
ir mokymo įstaigos drauge su kitomis suinteresuotosiomis šalimis turi
dėti pastangas, kad būtų sukurta išsami partnerystės
sistema. ES lygmeniu
remiama įvairių formų partnerystė. Pavyzdžiui, žinių
ir inovacijų bendrijose, kurias remia Europos inovacijų ir
technologijų institutas, sutelkiamos švietimo, mokslinių tyrimų
ir verslo priemonės ir integruotai, atsižvelgiant į atitinkamų
ekonominės veiklos vykdytojų reikmes ir sunkumus, sprendžiami
gebėjimų plėtotės klausimai. Dar vienas, šįkart
konkretaus sektoriaus, pavyzdys – vadinamoji IRT darbo vietų koalicija. Į ją susibūrę pramonės,
darbdavių, švietimo ir valdžios institucijų atstovai sprendžia IRT
sektoriaus gebėjimų deficito klausimus. Programoje
„Erasmus visiems“ taip pat skatinama plėtoti partnerystę. Be to, bus
remiamos vadinamosios žinių sąjungos, plėtojančios
įvairiapusišką veiklą, kuria švietimo institucijos ir
įmonės skatinamos dalytis žiniomis ir jas skleisti. Siekiama didinti
meistriškumą ir novatoriškumą, kurti naujas daugiadalykes mokymo
programas, pagal kurias būtų ugdomi tokie gebėjimai kaip
verslumas, problemų sprendimas ir kūrybiškas mąstymas. Profesinio
rengimo ir mokymo srityje bus skiriamas finansavimas vadinamosioms
įgūdžių sąjungoms, vienijančioms švietimo
įstaigas, įmones ir profesines organizacijas ir rengiančioms
mokymo planus ir programas. Tiek žinių, tiek įgūdžių
sąjungos galės pasinaudoti nuolatiniu socialinių partnerių
darbu nustatant konkretaus sektoriaus įgūdžių reikmes,
įskaitant ES lygmeniu per Europos sektorinių įgūdžių
tarybas. 3 VALSTYBIŲ
NARIŲ PRIORITETAI Problemų, su kuriomis susiduria
valstybės narės, pobūdis ir būtinybė jas spręsti
reikalauja imtis įvairių ilgalaikių ar trumpalaikių
priemonių, o švietimo sistemos ir darbo rinkos turi imtis bendrų
veiksmų. Pastangos padidinti aktualių ir kokybiškų
gebėjimų pasiūlą turi būti derinamos su tikslingais
veiksmais, kuriais siekiama palengvinti patekimą iš švietimo sistemos
į darbo rinką, šalinti judumo kliūtis ir gerinti darbo rinkos
veikimą, kad jaunimui būtų suteikiama daugiau galimybių
gauti darbą. Netrukus skelbsimo jaunimo užimtumo
rinkinio dokumentuose valstybės narės bus raginamos dėti daugiau
pastangų tokiose srityse kaip mokymasis darbo vietoje, judumas ir
stažuotės, bei skatinti partnerystę (įskaitant švietimo), kuria,
reaguojant į jaunimo nedarbo mastą, remiamas „Jaunimo garantijų“
iniciatyvos įgyvendinimas. Atsižvelgdama į 2012 m.
konkrečioms šalims skirtas rekomendacijas, Europos Komisija kviečia
valstybes nares spartinti švietimo reformas, kovoti su jaunimo nedarbu ir
didinti gebėjimų pasiūlą, be kita ko, imantis toliau
nurodytų veiksmų. 1.
Remti meistriškumą profesinio rengimo ir
mokymo sistemoje. Svarbiausi veiksmai – atsižvelgiant
į šalies kontekstą plėtoti kokybiškas dualiojo profesinio
rengimo ir mokymo sistemas, derinti profesinio mokymo politiką prie
regioninių ar vietos ekonomikos plėtotės strategijų,
visų pirma susijusių su pažangiąja specializacija, skatinti
sąsajas su kitomis švietimo sektoriaus priemonėmis, parengti trumpas
(dvejų metų) aukštojo mokslo programas itin daug dėmesio
skiriant sritims, kuriose jaučiamas gebėjimų deficitas,
visų pirma augimo potencialu pasižymintiems sektoriams, pavyzdžiui, IRT,
sveikatos priežiūros ir ekologijos sektoriams, ir stiprinti vietos,
nacionalinę ir tarptautinę įmonių (visų pirma
MVĮ) ir profesinio mokymo paslaugų teikėjų partnerystę
bei tinklus. 2.
Didinti besimokančių asmenų,
kuriems gresia nebaigti mokyklos ir įgyti menką kvalifikaciją,
pažangumą. Svarbiausi veiksmai – įgyvendinti
kokybiškas ir prieinamas ankstyvojo ugdymo ir priežiūros sistemas,
stiprinti pagrindinių gebėjimų – raštingumo, mokėjimo
skaičiuoti, matematikos ir mokslo pagrindų – plėtotę,
visuose švietimo lygmenyse kuo anksčiau identifikuoti potencialius
nepažangiuosius ir teikti konkrečiam asmeniui pritaikytą pagalbą
bei įgyvendinti faktais grindžiamas strategijas, kuriomis būtų
mažinamas mokyklos nebaigiančių asmenų skaičius. 3.
Stiprinti įsidarbinimo galimybes
didinančių universaliųjų gebėjimų, pavyzdžiui,
verslumo, iniciatyvumo, gebėjimo naudotis skaitmeninėmis
technologijomis ir bendrauti užsienio kalbomis, ugdymą. Svarbiausi veiksmai – užtikrinti, kad būtų imtasi
priemonių integruoti universaliųjų gebėjimų
ugdymą į visas mokymo programas pradedant ankstyvojo ugdymo lygmeniu
ir baigiant aukštuoju mokslu ir naudojantis novatoriškais ir į
besimokantį asmenį orientuotais pedagoginiais metodais, bei parengti
vertinimo priemonių, kurios padėtų veiksmingai nustatyti
kompetencijos lygį. Kiekvienam jaunuoliui privalomojo švietimo sistemoje
turėtų būti suteikta galimybė atlikti bent vieną
praktiką įmonėje. 4.
Mažinti nekvalifikuotų
suaugusiųjų skaičių. Svarbiausi
veiksmai – nustatyti nacionalinius tikslus ir strategijas, įmonių
darbuotojams teikti daugiau paskatų mokytis, patvirtinti už formaliojo
švietimo sistemos ribų įgytus gebėjimus ir kompetenciją,
įsteigti vieno langelio principu veikiančius specialius centrus,
kuriuose būtų teikiamos įvairios su mokymusi visą
gyvenimą susijusios paslaugos, kaip antai mokymosi rezultatų
patvirtinimas ir profesinis orientavimas bei siūlomos prie konkretaus
asmens poreikių pritaikyto mokymo galimybės. 5.
Paskatinti mokymąsi naudojantis IRT ir
prieigą prie kokybiškų atvirųjų švietimo išteklių. Svarbiausi veiksmai – modernizuoti mokyklų IRT
infrastruktūrą, remti IRT grindžiamą mokymą ir
vertinimą, užtikrinti skaitmeninio turinio naudotojų teisių ir
pareigų skaidrumą, parengti gebėjimų ir kompetencijos,
įgytų naudojantis atviraisiais švietimo ištekliais, patvirtinimo ir
pripažinimo mechanizmus, padėti švietimo ir mokymo institucijoms
prisitaikyti prie vis labiau plintančių atvirųjų švietimo
išteklių. 6.
Peržiūrėti ir sustiprinti visų
pedagoginių profesijų atstovų
(visų lygmenų mokytojų, mokyklų vadovų, mokytojų
rengėjų) profesijos aprašus. Svarbiausi veiksmai –
įvertinti pirminio mokytojų rengimo sistemos veiksmingumą ir
akademinę bei pedagoginę kokybę, nustatyti nuoseklias ir
tinkamai finansuojamas mokyklų darbuotojų įdarbinimo, atrankos,
integracijos ir profesinio tobulėjimo sistemas, grindžiamas aiškiais
mokytojo karjeros etapų reikalavimais, ir didinti mokytojų gebėjimus
naudotis skaitmeninėmis technologijomis. Vis dėlto sėkmingai įgyvendinti šių reformų
nepavyks, jei nebus padidintas švietimo finansavimo veiksmingumas. Siekdama
spręsti šį sudėtingą uždavinį, Komisija ragina
valstybes nares inicijuoti nacionalinio lygmens diskusijas apie galimybes
nustatyti tvaraus finansavimo priemones, kurios didintų stabilumą ir
veiksmingumą, ir labiau remti mažiau aktyvius dalyvius. Be kita ko,
itin daug dėmesio reikėtų skirti profesinio rengimo ir mokymo
bei suaugusiųjų mokymosi finansavimo programoms, o atsakomybę už
jų finansavimą dalytųsi valdžios institucijos, įmonės
ir pavieniai asmenys (lėšos būtų gaunamos, pavyzdžiui, iš
sektorinių mokymo fondų, mokesčių už mokslą ir
t. t.) ir būtų siekiama paskatinti tiek dideles bendroves, tiek
MVĮ teikti profesinio mokymo darbo vietoje paslaugas. 4. EUROPOS LYGMENS KOORDINAVIMAS
IR INDĖLIS Už šiame
komunikate aptartus klausimus atsako ir juos sprendžia pačios
valstybės narės, tačiau tiek valstybės narės, tiek ES
turi dėti daugiau pastangų, kad įgyvendintų šias
didelių užmojų reformas. ES lygmeniu dėmesys nedelsiant bus
sutelktas į toliau išvardytus svarbiausius veiksmus. 1. Įvertinti konkrečios šalies kontekstą ir remti
valstybių narių pastangas įgyvendinti
nustatytus prioritetus: -
vertinant kiekvienos valstybės narės
pažangą Europos semestru ir atsižvelgiant į to vertinimo rezultatus
rengiant preliminarias 2013 m. konkrečiai šaliai skirtas
rekomendacijas; -
stiprinant analitinę šalies stebėsenos
bazę tokiomis priemonėmis kaip i) reguliarus tarpusavio vertinimas
taikant švietimo ir mokymo srities atvirąjį koordinavimo metodą,
ii) Europos Komisijos ir EBPO bendradarbiavimo gebėjimų ugdymo
srityje sistema. Šiuo tikslu 2013 m. rudenį planuojama sukurti viešą
portalą „Švietimas ir gebėjimų vertinimas internete“,
kuriame pavieniai asmenys ir įmonės, naudodamiesi PIAAC metodologija,
galės įvertinti savo gebėjimus pagal lyginamuosius standartus; iii)
aktyvesnė švietimo ir mokymo lyginamųjų standartų,
įskaitant naują kalbų mokymo standartą, kaip nustatyta
tarnybų darbiniame dokumente dėl kalbų, stebėsena. 2.
Paspartinti mokymosi darbo vietoje
plėtotę, visų pirma sukuriant ES lygmens gamybinės
praktikos aljansą (taip pat žr. būsimą Jaunimo užimtumo
dokumentų rinkinį). Pirmasis Komisijos žingsnis – pritarimas Europos
bendradarbiavimo profesinio rengimo ir mokymo srityje memorandumui, kurį
pasirašiusios valstybės narės galės dalytis sėkmingos
veiklos pavyzdžiais. 3.
Remiantis nuolatiniu vertinimu ir mokymosi
rezultatų koncepcija, plėtoti europinę gebėjimų ir kvalifikacijų
erdvę siekiant didesnės ES skaidrumo ir pripažinimo
priemonių konvergencijos, kad būtų užtikrintas
gebėjimų ir kvalifikacijos pripažinimas užsienyje. 4.
Finansuoti švietimą, kad būtų
paskatintas ekonomikos augimas ir sustiprintas
įsipareigojimas kvalifikuotai ir nuolat kvalifikaciją keliančiai
ar persikvalifikuojančiai darbo jėgai tokiomis priemonėmis kaip: -
valstybių narių vykdoma stebėsena ir
pirmenybės teikimas toms išlaidoms, kurios skatina augimą, bei
faktinių duomenų bazės plėtotė, kad būtų galima
analizuoti valstybės išlaidų veiksmingumą siekiant kokybiško
švietimo ir mokymo; -
pirmosios ES lygmens diskusijos su atitinkamomis
suinteresuotosiomis šalimis apie investicijų į įvairius švietimo
ir mokymo sektorius (profesinį mokymą, suaugusiųjų mokymąsi,
aukštąjį mokslą) naudą ir galimybes padidinti išlaidų
veiksmingumą; -
drauge su socialiniais partneriais ES lygmeniu
analizuojamos galimybės gerokai padidinti dirbančių
suaugusiųjų mokymo paslaugų pasiūlą siekiant
padėti darbuotojams įgyti naujų gebėjimų ar pagerinti
turimus. Šias konsultacijas ketinama surengti pasibaigus dabar
vykstančioms konsultacijoms dėl stažuočių kokybės
sistemos, kad būtų visapusiškai atsižvelgta į jų
rezultatus. 5.
Išanalizuoti ES paramos poveikį didinant
naudojimąsi atviraisiais švietimo ištekliais ir IRT, nustatant
atvirųjų švietimo išteklių kokybės kriterijus ir
sertifikavimo procesus, rengiant IRT grindžiamus mokymo metodus ir
plėtojant ES lygmens internetinį švietimą. Šių
parengiamųjų darbų rezultatai nuties kelią naujos europinės
iniciatyvos „Švietimo sistemų atvėrimas“ link. 6. Plėtoti su
verslumo ugdymu susijusią veiklą, be kita
ko, 2013 m. paskelbti verslumo ugdymo politines gaires; drauge su EBPO
nustatyti orientacinę verslumo ugdymo institucijų sistemą; parengti
pažangos stebėsenos ir verslumo ugdymo vertinimo priemones. 7. Skatinti švietimo įstaigų, įmonių ir
mokslinių tyrimų vykdytojų partnerystę, pavyzdžiui, žinių sąjungas, įgūdžių
sąjungas ir kitokio pobūdžio partnerystę pagal programą
„Marie Skłodowska-Curie“, kuri bus remiama pagal 2014–2020 m.
programas „Erasmus visiems“ ir „Horizontas 2020“ siekiant padėti švietimo
ir mokymo sistemoms geriau tenkinti įmonių, visų pirma MVĮ,
reikmes. 5. IŠVADOS Europos ekonomika
vėl pradės augti tik tuomet, kai bus užtikrintas didesnis
produktyvumas ir kvalifikuotų darbuotojų pasiūla. Norint tą
pasiekti, bus būtina imtis švietimo ir mokymo sistemų reformų. Šiuo
komunikatu ir pridedamuose tarnybų darbiniuose dokumentuose pateikta
atskirų šalių analize ketinama paskatinti vyriausybes, švietimo ir
mokymo įstaigas, mokytojus, įmones ir kitas suinteresuotąsias
šalis sutelkti jėgas ir, atsižvelgiant į nacionalines aplinkybes,
bendromis jėgomis įgyvendinti reformas. Valstybės narės
raginamos apsvarstyti šį dokumentą nacionaliniu lygmeniu, aptarti
jį savo parlamentuose ir su atitinkamomis suinteresuotosiomis šalimis, kad
būtų suteiktas postūmis pradėti reformas. Komisija
užtikrins, kad švietimo ir investicijų į gebėjimų
ugdymą indėlis skatinant ekonomikos augimą ir darbo vietų
kūrimą visapusiškai atsispindėtų Europos semestre. Siekiant
pabrėžti, kaip skubu įgyvendinti šiame komunikate nustatytus
prioritetus, bus naudojamasi tokiomis Europos dialogo priemonėmis kaip
švietimo ir mokymo srities atvirasis koordinavimo metodas, Bolonijos procesas
aukštojo mokslo srityje ir Kopenhagos procesas profesinio mokymo srityje bei
įvairiomis finansavimo galimybėmis. [1] Komunikato dėl
pramonės politikos atnaujinimas, COM (2012) 582. [2] http://ec.europa.eu/europe2020/index_lt.htm. [3] Metinė augimo apžvalga, COM
(2011) 815. [4] „Erasmus visiems“ – 2011 m.
lapkričio 23 d. Europos Komisijos pasiūlyta ES švietimo, mokymo,
jaunimo ir sporto programa. [5] Daugiau apie verslumą žr.
tarnybų darbinį dokumentą „Bendrųjų gebėjimų
vertinimas“ (Assessment of Key Competencies). [6] „Verslumo ugdymas Europos
mokyklose – nacionalinės strategijos, mokymo programos ir rezultatai“ (Entrepreneurship
Education at School in Europe – National Strategies, Curricula and Learning
Outcomes) („Eurydice“, 2012 m.) [7] Žr. 2012 m. Švietimo ir
mokymo stebėsenos biuletenį. [8] Tarptautinė
suaugusiųjų kompetencijos vertinimo programa (PIAAC). Daugiau informacijos: http://ec.europa.eu/education/literacy/resources/statistics/more-info/index_en.htm. [9] http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:C:2011:372:0027:01:LT:HTML. [10] http://ec.europa.eu/languages/eslc/index.html. [11] Žr. 2012 m. švietimo ir
mokymo stebėsenos biuletenį. [12] Barselonos Europos Vadovų
Taryba, 2002 m. kovo mėn. [13] Duomenis apie kiekvieną
šalį žr. Eurostato svetainėje. [14] Mėlynasis augimas. Tvaraus jūrų ir
jūrininkystės sektoriaus augimo galimybės, COM(2012) 494. [15] Netrukus Komisija pasiūlys direktyvas 2004/114/EB ir
2005/71/EB išdėstyti nauja redakcija. [16] Pagal UNESCO 2002 m. nustatytą
apibrėžtį atvirieji švietimo ištekliai (Open education resources,
OER) – tai mokymo, mokymosi ar tyrimų medžiaga, pateikta viešoje
erdvėje ar paskelbta su intelektinės nuosavybės teisėmis,
kuriomis suteikiama galimybė nemokamai ja naudotis, ją keisti ar
skleisti. Visiems prieinamas švietimas – platesnė sąvoka, reiškianti
praktiką ir organizacijas, siekiančias pašalinti patekimo į
švietimo sistemą kliūtis. Atvirieji ištekliai yra viena iš visiems
prieinamo švietimo, kurio raida itin paspartėjo pradėjus naudotis
IRT, dalių. Daugiau informacijos pateikiama UNESCO svetainėje: http://www.unesco.org/new/en/communication-and-information/access-to-knowledge/open-educational-resources. [17] http://eacea.ec.europa.eu/education/eurydice/documents/key_data_series/129EN.pdf. [18] Apibrėžtį žr. tarnybų darbiniame dokumente
„Pedagogų rėmimas siekiant geresnių mokymosi rezultatų“ (Supporting
the Teaching Professions for Better Learning Outcomes). [19] Žr. EBPO ataskaitą „Education
at a Glance 2012“. [20] Duomenis apie kiekvieną
šalį žr. Eurostato svetainėje. [21]http://ec.europa.eu/euraxess/pdf/research_policies/Towards_a_European_Framework_for_Research_Careers_final.pdf. [22] Žr. „Eurydice“ „Valstybės
finansavimo tendencijos Europos švietimo sistemose“ (Recent Trends in the
Public Funding of Education in Europe) (dar nepaskelbta). [23] Žr. EBPO ataskaitą „Education
at a Glance 2012“. [24] Žr. EBPO „Education Today“, 2012 m.
birželio 29 d. [25] Žr. „Eurydice“ (2012 m.),
„National student fee and support systems 2011/2012“. [26] Daugiau informacijos apie
valstybių narių praktiką žr. tarnybų darbiniame dokumente
„Partnerystė ir lankstūs mokymosi keliai visą gyvenimą
ugdant gebėjimus“ (Partnerships and flexible pathways for lifelong
skills development).