1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 28 sk., 2 t., p. 288) 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies, 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (OL L 133, 2008, p. 66) 5 ir 10 straipsnių, taip pat 2019 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/771 dėl tam tikrų prekių pirkimo-pardavimo sutarčių aspektų, kuria iš dalies keičiami Reglamentas (ES) 2017/2394 ir Direktyva 2009/22/EB bei panaikinama Direktyva 1999/44/EB (OL 2019, L 136, p. 28), 6–8 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant AL ir Princess Holdings Ltd ginčą AL pareiškus ieškinį siekiant išvengti, kad, suėjus įsakomųjų vekselių mokėjimo terminui, jie taps vykdytini.

3

Direktyvos 93/13/EEB 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui [kad sutartyje, kurią verslininkas sudaro su vartotoju, naudojamos nesąžiningos sąlygos nacionalinės teisės aktuose nustatytomis sąlygomis] nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“

4

Šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų [verslininkų] sudaromose su vartotojais.“

5

Direktyvos 2008/48 5 straipsnyje reglamentuotas „informavimas prieš sudarant sutartį“.

6

Šios direktyvos 10 straipsnyje nurodyta „informacija, kuri turi būti pateikta kredito sutartyse“.

7

Direktyvos 2019/771 6 straipsnyje reglamentuoti prekių, kurios yra pirkimo-pardavimo sutarties dalykas, „subjektyvieji atitikties reikalavimai“.

8

Šios direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinti šių prekių „objektyvieji atitikties reikalavimai“.

9

Minėtos direktyvos 8 straipsnyje reglamentuotas šių prekių „neteisingas įdiegimas“.

10

Tos pačios direktyvos 24 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šios direktyvos nuostatos netaikomos sutartims, sudarytoms anksčiau nei 2022 m. sausio 1 d.

11

Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnio b ir c punktuose nustatyta:

„Be Teismui pagal procesą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo pateikiamų klausimų, prašyme priimti prejudicinį sprendimą:

<…>

12

Kodiċi ta’Organizzazzjoni u Proċedura Ċivili (Organizacijų ir civilinio proceso kodeksas; redakcija, taikoma pagrindinės bylos aplinkybėms; toliau – Organizacijų ir civilinio proceso kodeksas) 253 straipsnio e punkte iš esmės numatyta, kad įsakomasis vekselis, išrašytas pagal Kodiċi Kummerċjali (Prekybos kodeksas; redakcija, taikoma pagrindinės bylos aplinkybėms; toliau – Prekybos kodeksas), suėjus mokėjimo terminui tampa vykdomuoju dokumentu, kai atitinkamas kreditorius pateikia teismo raštą, dėl kurio šis vekselis tampa vykdytinas, o skolininkas per 20 dienų nuo šio rašto gavimo nepateikia protesto. Toks protestas gali būti grindžiamas tuo pagrindu, kad šiame vekselyje esantis parašas yra ne šio skolininko, arba kitomis „rimtomis ir pagrįstomis priežastimis“. Jei kompetentingas teismas patenkina šį protestą, šio įsakomojo vekselio turėtojas turi pateikti atskirą prašymą pagal Prekybos kodeksą.

13

Prekybos kodekso 198 straipsnyje iš esmės numatyta, kad prieš įsakomojo vekselio turėtoją nukreipti protestai negali tapti delsimo sumokėti pagal vekselį priežastimi, išskyrus atvejus, kai tie protestai gali būti „lengvai ir tinkamai“ išnagrinėti. Jeigu šiems protestams išnagrinėti būtinas „ilgesnis tyrimas“, jie atitinkamai nagrinėjami per atskirą procesą, o kol laukiama šio tyrimo rezultatų, mokėjimo įsakymo, kuriame gali būti nurodyta pateikti užstatą, vykdymas negali būti atidedamas.

14

2019 m. spalio mėn. AL ir No Deposit Cars Malta Ltd sudarė naudoto automobilio išperkamosios nuomos sutartį, joje buvo nustatyta 12000 eurų kaina, mokėtina penkerius metus dalimis po 200 eurų kas mėnesį. Kartu AL pasirašė 60 įsakomųjų vekselių, kurių kiekvieno vertė – 200 eurų.

15

2021 m. birželio 1 d.Princess Holdings – bendrovė, taip pat priklausanti akcininkui, kuriam nuosavybės teise priklauso visos No Deposit Cars Malta akcijos (būtent pastarajai buvo perduoti minėti įsakomieji vekseliai) – pateikė prašymą Qorti tal-Maġistrati (Malta) fil-qasam ċivili (Magistratų teismas, nagrinėjantis civilines bylas, Malta), siekdama, kad būtų išduotas vykdomasis raštas dėl priverstinio minėtų aštuonių įsakomųjų vekselių vykdymo.

16

2021 m. birželio 28 d. AL pateikė ieškinį, prieštaraudamas dėl to, kad šie aštuoni vekseliai būtų pripažinti vykdytinais; jis teigė, kad grąžino atitinkamą automobilį No Deposit Cars Malta, bet ši pasiliko minėtus vekselius.

17

Šiomis aplinkybėmis Qorti tal-Maġistrati (Malta) fil-qasam ċivili (Magistratų teismas, nagrinėjantis civilines bylas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

18

Remiantis Procedūros reglamento 53 straipsnio 2 dalimi, jeigu prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra akivaizdžiai nepriimtinas, išklausęs generalinį advokatą Teisingumo Teismas gali bet kada nuspręsti priimti sprendimą motyvuota nutartimi ir netęsti proceso.

19

Šioje byloje ši nuostata taikytina antrajam ir trečiajam klausimams.

20

Šiais antruoju ir trečiuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2008/48 5 ir 10 straipsniai, taip pat Direktyvos 2019/771 6, 7 ir 8 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip ją aiškina nacionaliniai teismai, pagal kurią vykstant procesui dėl įsakomojo vekselio pripažinimo vykdytinu nacionaliniam teismui nesuteikta kompetencija nagrinėti, ar sutarties, kuria remiantis išrašytas šis vekselis, kurio laikymas vykdomuoju dokumentu ginčijamas, sąlygos yra nesąžiningos.

21

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją SESV 267 straipsnyje numatytas procesas yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, suteikianti Teisingumo Teismui galimybę pateikti nacionaliniams teismams Sąjungos teisės išaiškinimą, būtiną priimti sprendimams pastarųjų teismų nagrinėjamose bylose (2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny, C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

22

Atsižvelgiant į tai, kad sprendimas ar nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą yra pagrindas pradėti šį procesą, būtina, kad nacionalinis teismas tokiame sprendime ar nutartyje aiškiai nurodytų pagrindinės bylos faktines ir teisines aplinkybes ir paaiškintų prašomų išaiškinti Sąjungos teisės nuostatų pasirinkimo priežastis ir ryšį, kurį jis įžvelgia tarp šių nuostatų ir jo nagrinėjamam ginčui taikytinų nacionalinės teisės aktų (šiuo klausimu žr., be kita ko, 2020 m. birželio 4 d. Sprendimo C. F. (Mokestinis patikrinimas), C‑430/19, EU:C:2020:429, 23 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

23

Šiuo aspektu taip pat svarbu pažymėti, kad sprendimuose ar nutartyse dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą esanti informacija turi leisti Teisingumo Teismui pateikti naudingus atsakymus ir suteikti valstybių narių vyriausybėms ir kitiems suinteresuotiesiems asmenims galimybę pateikti pastabas pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį. Teisingumo Teismas turi užtikrinti, kad ši galimybė būtų garantuojama, atsižvelgiant į tai, jog pagal šią nuostatą suinteresuotosioms šalims įteikiami tik sprendimai ar nutartys dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą (šiuo klausimu žr. 2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Irish Ferries, C‑570/19, EU:C:2021:664, 134 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

24

Šie prašymo priimti prejudicinį sprendimą turiniui keliami kumuliaciniai reikalavimai aiškiai išdėstyti Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnyje, kuris prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui turi būti žinomas dėl pagal SESV 267 straipsnį vykdomo bendradarbiavimo ir kurio jis privalo tiksliai laikytis (2014 m. liepos 3 d. Nutarties Talasca, C‑19/14, EU:C:2014:2049, 21 punktas ir 2021 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Toplofikatsia Sofia ir kt., C‑208/20 ir C‑256/20, EU:C:2021:719, 20 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Be to, tie reikalavimai nurodyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo rekomendacijų nacionaliniams teismams dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo (OL C 380, 2019, p. 1) 13, 15 ir 16 punktuose.

25

Nagrinėjamu atveju, kalbant apie antrąjį ir trečiąjį klausimus, reikia pripažinti, kad nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą akivaizdžiai neatitinka Procedūros reglamento 94 straipsnio b ir c punktuose nustatytų reikalavimų.

26

Pirma, nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepakankamai tiksliai aprašyta nacionalinė teisė, taikoma nacionaliniame teisme nagrinėjamam ginčui. Nors atrodo, kad Organizacijų ir civilinio proceso kodekso 166 A ir 166 B straipsniai yra esminiai siekiant suprasti ginčą pagrindinėje byloje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas jų nenurodo tame prašyme ir nepaaiškina ryšio tarp šių straipsnių ir direktyvų 2008/48 bei 2019/771. Todėl šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą neleidžia Teisingumo Teismui pateikti naudingo atsakymo į prejudicinius klausimus.

27

Antra, nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nenurodytas ryšys tarp Sąjungos teisės nuostatų, kurias prašoma išaiškinti užduodant minėtus klausimus, ir ginčui pagrindinėje byloje taikomų nacionalinės teisės aktų. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą visiškai nematyti, kodėl būtinas Direktyvos 2008/48 5 ir 10 straipsnių ir Direktyvos 2019/771 6–8 straipsnių išaiškinimas siekiant išspręsti ginčą pagrindinėje byloje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepaaiškina ir ryšio, kurį jis įžvelgia tarp šių Sąjungos teisės nuostatų ir pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės nuostatų. Todėl Teisingumo Teismas negali įvertinti, kiek atsakymas į tuos klausimus yra būtinas tam, kad šis teismas galėtų priimti sprendimą.

28

Galiausiai, dėl trečiojo klausimo reikia konstatuoti, kad iš Direktyvos 2019/771 24 straipsnio 2 dalies matyti, jog ši direktyva taikoma tik sutartims, sudarytoms po 2022 m. sausio 1 d. Kadangi sutartis, kuri yra pagrindinės bylos dalykas, buvo sudaryta iki šios datos, minėta direktyva šiuo atveju netaikytina.

29

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, pagal Procedūros reglamento 53 straipsnio 2 dalį prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra akivaizdžiai nepriimtinas, kiek jis susijęs su antruoju ir trečiuoju klausimais.

30

Remiantis Procedūros reglamento 99 straipsniu, jeigu atsakymą į pateiktą prejudicinį klausimą galima aiškiai nustatyti iš jurisprudencijos, Teisingumo Teismas, vadovaudamasis teisėjo pranešėjo siūlymu ir išklausęs generalinį advokatą, bet kada gali nuspręsti priimti sprendimą motyvuota nutartimi.

31

Šioje byloje minėta nuostata taikytina pirmajam klausimui.

32

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip ją aiškina nacionaliniai teismai, kurioje numatyta, kad, kai vykstant procesui dėl įsakomojo vekselio pripažinimo vykdytinu pateikiamas protestas, tą protestą nagrinėjantis teismas neturi kompetencijos ex officio arba atitinkamo vartotojo prašymu vertinti galimai nesąžiningų šio vartotojo su verslininku sudarytos sutarties, kuria remiantis išrašyti įsakomieji vekseliai, kurių laikymas vykdomaisiais ginčijamas, sąlygų, nors tokia kontrolė nebuvo atlikta, o vykdymo bylą nagrinėjantis teismas negali jos sustabdyti, kol bus baigtas procesas dėl bylos esmės.

33

Nors Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies reikalavimus, jau ne kartą nurodė, kaip nacionalinis teismas turi užtikrinti vartotojų teisių, kylančių pagal šią direktyvą, apsaugą, iš esmės Sąjungos teisėje nesuderintos procedūros, taikomos nagrinėjant tariamai nesąžiningą sutarties sąlygą, taigi valstybės narės jas nustato savo teisės sistemoje su sąlyga, kad jos nėra mažiau palankios nei procedūros, reglamentuojančios panašias situacijas, kurioms taikoma vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir kad dėl jų netampa praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas) (šiuo klausimu žr. 2023 m. gegužės 4 d. Sprendimo BRD Groupe Societé Générale ir Next Capital Solutions, C‑200/21, EU:C:2023:380, 28 punktą ir 2019 m. birželio 26 d. Sprendimo Addiko Bank, C‑407/18, EU:C:2019:537, 45 ir 46 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

34

Be to, Teisingumo Teismas patikslino, kad valstybių narių pareiga užtikrinti iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių veiksmingumą reiškia, be kita ko, kiek tai susiję su iš Direktyvos 93/13 kylančiomis teisėmis, veiksmingos teisminės gynybos reikalavimą, pakartotą šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje ir taip pat įtvirtintą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje, kuris taikomas ir apibrėžiant procesines teisės nuostatas, taikomas tokiomis teisėmis grindžiamiems ieškiniams (šiuo klausimu žr. 2023 m. gegužės 4 d. Sprendimo BRD Groupe Societé Générale ir Next Capital Solutions, C‑200/21, EU:C:2023:380, 29 punktą ir 2021 m. birželio 10 d. Sprendimo BNP Paribas Personal Finance, C‑776/19–C‑782/19, EU:C:2021:470, 29 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

35

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Direktyvoje 93/13 numatytą veiksmingą teisių apsaugą galima užtikrinti tik tada, jeigu pagal nacionalines procesinės teisės nuostatas vykstant mokėjimo įsakymo išdavimo arba mokėjimo įsakymo vykdymo procesui teismas turi ex officio patikrinti, ar nagrinėjamoje sutartyje yra galimai nesąžiningų sąlygų, ar ne (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo EOS KSI Slovensko, C‑448/17, EU:C:2018:745, 45 punktą).

36

Taigi tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktuose nenumatyta, kad vykstant mokėjimo įsakymo vykdymo procesui teismas turi ex officio patikrinti galimai nesąžiningą nagrinėjamos sutarties sąlygų pobūdį, jie turi būti laikomi galinčiais pakenkti Direktyva 93/13 siekiamos apsaugos veiksmingumui, jeigu nenumato tokios kontrolės teismo įsakymo išdavimo etape arba jei tokia kontrolė numatyta tik tada, kai pateikiami protestai dėl išduoto įsakymo, taip pat, jeigu yra didelė rizika, kad atitinkami vartotojai nepateiks reikalaujamo protesto dėl ypač trumpo tam numatyto termino arba dėl išlaidų, kurių patirtų kreipdamiesi į teismą, palyginti su ginčijamos skolos suma, arba dėl to, kad šie nacionalinės teisės aktai nenumato pareigos pateikti vartotojui visą reikalingą informaciją, kad jis žinotų savo teisių apimtį (2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo EOS KSI Slovensko, C‑448/17, EU:C:2018:745, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

37

Dėl paprastųjų vekselių Teisingumo Teismas pareiškė, kad Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiami nacionalinės teisės aktai, kurie leidžia išduoti mokėjimo įsakymą, paremtą galiojančiu paprastuoju vekseliu, užtikrinančiu iš vartojimo kredito sutarties kylantį reikalavimą, kai teismas, kuriam pateiktas prašymas išduoti mokėjimo įsakymą, neturi įgaliojimų vertinti šios sutarties sąlygų nesąžiningumą, nes teisės pareikšti protestą dėl tokio įsakymo įgyvendinimo tvarka neleidžia užtikrinti pagal šią direktyvą vartotojui suteikiamų teisių apsaugos (2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C‑176/17, EU:C:2018:711, 71 punktas).

38

Visai neseniai Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyva 93/13 turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama nacionalinės teisės norma, pagal kurią vartotojas, kuris su kredito įstaiga sudarė paskolos sutartį ir prieš kurį ši inicijavo priverstinio vykdymo procesą, praėjus penkiolikai dienų nuo pranešimo apie pirmuosius veiksmus šiame procese neturi teisės remtis tuo, kad yra nesąžiningų sąlygų, dėl kurių jis gali užginčyti minėtą procesą net ir tuo atveju, jei šis vartotojas pagal nacionalinę teisę turi teisę pareikšti ieškinį dėl nesąžiningų sąlygų buvimo pripažinimo, o ieškinio pareiškimui netaikoma jokio termino, bet dėl šio ieškinio priimtas sprendimas nedaro poveikio sprendimui priverstinio vykdymo procese, kuris gali būti priimtas dėl vartotojo, prieš priimant sprendimą dėl ieškinio, kuriuo prašoma pripažinti nesąžiningų sąlygų buvimą (2023 m. gegužės 4 d. Sprendimo BRD Groupe Societé Générale ir Next Capital Solutions, C‑200/21, EU:C:2023:380, 31 punktas).

39

Teisingumo Teismas tai pat yra pripažinęs, kad ši direktyva turi būti aiškinama kaip draudžianti nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias vykstant išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procesui vykdymo klausimus sprendžiantis teismas negali nei ex officio ar vartotojo prašymu įvertinti, ar sutarties, pagal kurią susidaro reikalaujama sumokėti skola ir kuria grindžiamas vykdomasis dokumentas, sąlyga yra nesąžininga, nei imtis laikinųjų apsaugos priemonių, visų pirma vykdymo sustabdymo, kai skirti tokias priemones būtina siekiant užtikrinti visišką teismo, kuriame iš esmės nagrinėjama atitinkama byla ir kuris turi jurisdikciją patikrinti, ar tokia sąlyga yra nesąžininga, galutinio sprendimo veiksmingumą (2022 m. gegužės 17 d. Sprendimo Impuls Leasing România, C‑725/19, EU:C:2022:396, 51 punktas).

40

Nagrinėjamu atveju žinoma, kad atitinkamas skolininkas turi teisę pareikšti protestus vekselio turėtojui, bet pagal Organizacijų ir civilinio proceso kodeksą jis gali juos pareikšti tik remdamasis tuo, kad parašas, esantis šiame vekselyje, yra ne jo, arba dėl „rimtų ir pagrįstų priežasčių“, kaip numatyta atitinkamose nacionalinės teisės normose. Kitais atvejais pagal Prekybos kodeksą šis skolininkas tokį vekselį turi ginčyti iš esmės per atskirą procesą. Vis dėlto, kadangi dėl tokio ginčijimo vekselio vykdymas negali būti sustabdytas, šis skolininkas iš esmės negali jo ginčyti, kol nacionalinis teismas nepripažino jo vykdytinu. Beje, neatrodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose šiuo konkrečiu atveju būtų numatyta vykdymo klausimus nagrinėjančio teismo galimybė priimti laikinąją apsaugos priemonę, kaip antai sustabdyti vykdymo procesą, kol byla bus išnagrinėta iš esmės.

41

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal Organizacijų ir civilinio proceso kodeksą vykdymo klausimus nagrinėjančiam teismui nesuteikta kompetencija ex officio arba atitinkamo vartotojo prašymu tikrinti sutarties sąlygų, kuriomis grindžiamas atitinkamas vykdomasis dokumentas, nesąžiningumą, nes šią kontrolę gali atlikti bylą iš esmės nagrinėjantis teismas, kai nagrinėja ieškinį pagal bendrąją teisę, bet jis savo ruožtu neturi įgaliojimų nurodyti sustabdyti vykdymo procesą.

42

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog to, kad pagal nacionalinę teisę verslininko ir vartotojo sudarytoje hipoteka užtikrintos paskolos sutartyje esančių sąlygų nesąžiningumo kontrolę gali atlikti ne teismas, kuriam pateiktas prašymas dėl priverstinio šios sutarties vykdymo, o tik vėliau prireikus bylą iš esmės nagrinėjantis teismas, į kurį šis vartotojas kreipėsi su ieškiniu dėl šių sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, akivaizdžiai nepakanka, kad būtų užtikrintas visiškas vartotojų apsaugos, kurios siekiama Direktyva 93/13, veiksmingumas (2019 m. birželio 26 d. Sprendimo Addiko Bank, C‑407/18, EU:C:2019:537, 61 punktas).

43

Iš tikrųjų Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad tuo atveju, kai priverstinio vykdymo procesas užbaigiamas prieš paskelbiant bylą iš esmės nagrinėjančio teismo sprendimą, kuriuo sutarties sąlyga, dėl kurios pradėtas šis priverstinis vykdymas, pripažįstama nesąžininga, taigi ir šis vykdymo procesas negaliojantis, toks sprendimas leidžia tik a posteriori užtikrinti kompensacinę apsaugą, kuri neišsami ir nepakankama ir nebūtų nei tinkama, nei veiksminga priemonė siekiant nutraukti šios sąlygos taikymą, priešingai, nei numatyta Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalyje (2019 m. lapkričio 6 d. Nutarties BNP Paribas Personal Finance SA Paris Sucursala Bucureşti ir Secapital, C‑75/19, EU:C:2019:950, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

44

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip ją aiškina nacionaliniai teismai, kurioje numatyta, kad, kai vykstant procesui dėl įsakomųjų vekselių pripažinimo vykdytinais pateikiamas protestas, tą protestą nagrinėjantis teismas neturi kompetencijos ex officio arba atitinkamo vartotojo prašymu vertinti galimai nesąžiningų šio vartotojo su verslininku sudarytos sutarties, kuria remiantis išrašyti įsakomieji vekseliai, kurių laikymas vykdomaisiais dokumentais ginčijamas, sąlygų.

45

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (devintoji kolegija) nutaria: