1.

Užtikrinant Sąjungos konkurencijos taisyklių privatųjį vykdymą („private enforcement“) su įrodinėjimo reikalavimais susiję klausimai atlieka esminį vaidmenį. Iš tikrųjų civiliniai ieškiniai dėl konkurencijos teisės pažeidimo paprastai reikalauja sudėtingos faktinių aplinkybių ir ekonominės analizės bei pasižymi labai didele informacijos asimetrija. Šie veiksniai gali trukdyti asmenims, pareiškiantiems tokius civilinius ieškinius, veiksmingai įgyvendinti savo teises.

2.

Tokiomis aplinkybėmis nacionalinės konkurencijos tarnybos sprendimų įrodomosios galios klausimą civilinių bylų teismuose, sprendžiančiuose dėl ieškinių dėl žalos atlyginimo, pareikštų dėl konkurencijos teisės pažeidimo, dabar reglamentuoja Direktyvos 2014/104/ES dėl ieškinių dėl žalos, patirtos dėl konkurencijos teisės nuostatų pažeidimo ( 2 ), atlyginimo 9 straipsnio 1 dalis. Vis dėlto į daugelį klausimų dar lieka neatsakyta.

3.

Pavyzdžiui, be klausimų, susijusių su minėtos nuostatos išaiškinimu, kokia yra tokių sprendimų įrodomoji galia nagrinėjant ieškinius dėl pripažinimo negaliojančiu, grindžiamus SESV 101 straipsnio 2 dalimi? Be to, koks yra Direktyvos 2014/104 9 straipsnio 1 dalies, nustatančios jos taikymą ratione temporis, pobūdis? Jei ši nuostata netaikoma, kokia tuomet yra minėtų sprendimų nagrinėjant ieškinius dėl žalos, patirtos dėl Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimo, atlyginimo įrodomoji galia?

4.

Šioje byloje, susijusioje su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, kurį pateikė Juzgado de lo Mercantil de Madrid (Madrido komercinis teismas, Ispanija), Teisingumo Teismas turės galimybę pateikti paaiškinimų visais šiais klausimais.

5.

2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101 ir 102] straipsniuose, įgyvendinimo ( 3 ), 2 straipsnyje „Įrodinėjimo pareiga“ įtvirtinta:

„Visuose nacionaliniuose ar Bendrijos procesuose dėl [SESV 101 ir 102] straipsnių taikymo pareiga įrodyti [SESV 101] straipsnio 1 dalies ar [102] straipsnio pažeidimą tenka šaliai ar institucijai, pareiškusiai, kad būta tokio pažeidimo. <…>“

6.

Direktyvos 2014/104 34 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„[tam,] kad Komisija ir nacionalinės konkurencijos institucijos veiksmingai ir nuosekliai taikytų SESV 101 ir 102 straipsnius, būtina visoje Sąjungoje užtikrinti bendrą požiūrį į nagrinėjant pažeidimą priimtų nacionalinių konkurencijos institucijų galutinių sprendimų poveikį tolesniems ieškiniams dėl žalos atlyginimo. <…> Siekiant didinti teisinį tikrumą, vengti nenuoseklumo taikant SESV 101 ir 102 straipsnius, didinti ieškinių dėl žalos atlyginimo veiksmingumą bei procesinį efektyvumą ir gerinti vidaus rinkos veikimą įmonių ir vartotojų atžvilgiu, nacionalinės konkurencijos institucijos ar apeliacinės instancijos teismo galutinis sprendimas, kuriuo nustatytas SESV 101 arba 102 straipsnio pažeidimas, neturėtų būti iš naujo ginčijamas vėlesniuose ieškiniuose dėl žalos atlyginimo. Todėl ieškiniuose, pareikštuose su tuo pažeidimu susijusios nacionalinės konkurencijos institucijos arba apeliacinės instancijos teismo valstybėje narėje, toks pažeidimo konstatavimas turėtų būti laikomas neginčijamai nustatytu. Tačiau pažeidimo konstatavimo poveikis turėtų apimti tik pažeidimo pobūdį ir jo apimtį materialiniu, asmenų, laiko ir teritoriniu atžvilgiu, kaip nustatė konkurencijos institucija arba apeliacinės instancijos teismas, naudodamasis savo jurisdikcija. <…>“

7.

Direktyvos 2014/104 9 straipsnio „Nacionalinių sprendimų poveikis“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės konkurencijos institucijos arba apeliacinės instancijos teismo galutiniu sprendimu nustatytas konkurencijos teisės pažeidimas būtų laikomas neginčijamai nustatytu pagal SESV 101 ar 102 straipsnį arba pagal nacionalinę konkurencijos teisę jų nacionaliniams teismams pateiktų ieškinių dėl žalos atlyginimo tikslais.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad kitoje valstybėje narėje priimtas 1 dalyje nurodytas galutinis sprendimas galėtų pagal jų atitinkamą nacionalinę teisę būti pateiktas jų nacionaliniams teismams bent kaip prima facie įrodymas, kad buvo padarytas konkurencijos teisės pažeidimas, ir atitinkamais atvejais galėtų būti vertinamas kartu su bet kuriais kitais šalių pateiktais įrodymais.“

8.

Direktyvos 2014/104 22 straipsnyje „Laikinas taikymas“ įtvirtinta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės priemonės, patvirtintos pagal 21 straipsnį tam, kad būtų laikomasi šios direktyvos esminių nuostatų, būtų netaikomos atgaline tvarka.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad bet kurios nacionalinės priemonės, patvirtintos pagal 21 straipsnį, išskyrus tas, kurios nurodytos 1 dalyje, nebūtų taikomos ieškiniams dėl žalos, kurie nacionaliniuose teismuose pateikti iki 2014 m. gruodžio 26 d.“

9.

Direktyva 2014/104 į Ispanijos teisę perkelta 2017 m. gegužės 26 d.Real Decreto‑ley 9/2017, por el que se transponen directivas de la Unión Europea en los ámbitos financiero, mercantil y sanitario, y sobre el desplazamiento de trabajadores (Karaliaus dekretas‑įstatymas 9/2017, kuriuo perkeliamos Europos Sąjungos direktyvos finansų, prekybos ir sveikatos, taip pat darbuotojų judėjimo srityse) ( 4 ), kuriuo iš dalies pakeistas 2007 m. liepos 3 d.Ley 15/2007 de Defensa de la Competencia (Konkurencijos apsaugos įstatymas 15/2007) ( 5 ).

10.

KN paveldėtojai yra KN Ispanijoje pastatytos degalinės savininkai. Repsol SA – tai pagrindinė Ispanijos įmonė, veikianti energetikos produktų, gaunamų perdirbant žalią naftą, gamybos sektoriuje. 1987–2009 m. KN arba jo paveldėtojai sudarė su Repsol penkias sutartis dėl degalų tiekimo, susijusias su minėtos degalinės eksploatavimu.

11.

Pirmosios dvi sutartys buvo sudarytos atitinkamai 1987 m. ir 1996 m. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad nors šios sutartys buvo kvalifikuotos kaip išimtinio tiekimo sutartys, faktiškai jas buvo galima laikyti perpardavimo sutartimis ( 6 ). Šiose dviejose sutartyse buvo numatyta, kad degalinės savininkas gauna komisinį atlyginimą, kurį gali atimti iš mažmeninės degalų pardavimo kainos, o šią kainą rekomenduoja Repsol.

12.

2001 m. liepos 11 d. sprendimu (toliau – 2001 m. sprendimas) Tribunal de Defensa de la Competencia (Konkurencijos teismas, Ispanija) konstatavo, kad Repsol pažeidė nacionalines konkurencijos taisykles, ir nusprendė:

„1. Pripažinti, kad [Repsol], nustatydama platintojams, kurie su ja bendradarbiavo pagal tariamo komiso ar atstovavimo veiklos modelį, remiantis sutartimis, minimomis <…> bylos medžiagoje, mažmeninę degalų pardavimo kainą, vykdė veiksmus, draudžiamus pagal Ley de Defensa de la Competencia [Konkurencijos apsaugos įstatymas] 1 straipsnio 1 dalį.

2. Nurodyti [Repsol] nutraukti kainų degalinėms, su kuriomis ją sieja panašaus pobūdžio sutartys, fiksavimą.“

13.

Šį sprendimą patvirtino Audiencia Nacional (Nacionalinis Teismas, Ispanija) ( 7 ), vėliau – Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) ( 8 ), todėl jis tapo galutinis.

14.

2001 m. vasario 22 d., 2006 m. vasario 22 d. ir 2009 m. liepos 17 d. KN arba jo paveldėtojai sudarė tris paskesnes sutartis, kurios kvalifikuojamos kaip „komiso sutartys dėl išimtinio tiekimo“. Šiose trijose sutartyse atitinkamai penkeriems, trejiems ir penkeriems metams buvo nustatyta išimtinio tiekimo pareiga Repsol naudai. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad ekonominis modelis buvo „tariamo“ komisinio atlyginimo modelis, nes faktiškai reiškė perpardavimo sutartį, kadangi būtent komisionierius prisiėmė riziką už produktą ir turėjo sumokėti už užsakytus produktus mokėtiną sumą (Repsol nustatytą mažmeninę pardavimo kainą, išskaičiuojant komisinį atlyginimą) pakankamai iš anksto, kad Repsol galėtų gauti apmokėjimą prieš patiekdama produktą.

15.

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šiose trijose sutartyse buvo formaliai pripažinta komisionieriaus teisė taikyti nuolaidas klientams, išskaičiuojant jas iš jo komisinio atlyginimo. Vis dėlto praktiškai ši galimybė buvo vien teorinė.

16.

Atlikus tyrimą, buvo patvirtinta, kad Repsol ir toliau pažeidžia konkurencijos taisykles, nes degalinių valdytojams suteikta galimybė taikyti nuolaidas, išskaičiuojant jas iš jų komisinio atlyginimo, pasirodė esanti nereali, todėl Comisión Nacional de la Competencia (Nacionalinė konkurencijos komisija, toliau – CNC) ( 9 )2009 m. liepos 30 d. sprendimu (toliau – 2009 m. sprendimas) nusprendė Repsol skirti baudą už minėtus konkurencijos taisyklių pažeidimus. 2009 m. sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta:

„PIRMA. – Pripažinti, kad Repsol nepriklausomiems verslininkams, veikiantiems su savo prekės ženklu, netiesiogiai nustatydama mažmeninę pardavimo kainą, apribodama konkurenciją tarp degalinių jų tinkle ir tarp kitų degalinių <…>, pažeidė [Konkurencijos apsaugos įstatymo] 1 straipsnį ir [SESV 101 straipsnio 1 dalį].

ANTRA. – Pripažinti, kad visos sutartys su sąlygomis, pagal kurias komitentas kitai sutarties šaliai perduoda didelę komercinę ar finansinę riziką, konkurencijos teisės taikymo tikslais laikomos perpardavimo sutartimis.

TREČIA. – Pripažinti, kad bet kuri kita sutarties sąlyga, nurodyta Repsol degalų tiekimo sutartyse, pagal kurią kuro pirkimo kaina nustatoma remiantis maksimalia arba rekomenduojama kaina, ar tai būtų pačios degalinės, ar regiono konkurentų kaina, prieštarauja [Konkurencijos apsaugos įstatymo] 1 straipsniui ir [SESV 101 straipsnio 1 daliai] <…>.

KETVIRTA. – Pripažinti, kad bet kuri kita sutarties sąlyga, nustatyta Repsol kuro tiekimo sutartyse <…>, pagal kurią gautinas komisinis atlyginimas ir (arba) marža nustatomi panašaus dydžio kaip nustatytieji regione, kuriame yra degalinė, kuri yra sutarties dalykas, prieštarauja [Konkurencijos apsaugos įstatymo] 1 straipsniui ir [SESV 101 straipsnio 1 daliai <…>.

PENKTA. – Nurodyti Repsol <…> nuo pranešimo apie šį sprendimą dienos imtis būtinų priemonių tam, kad būtų nutraukti bet kokie veiksmai, kuriais prisidedama prie kuro, parduodamo tinklams priklausančiose degalinėse, kurios yra sutarties su Repsol dalykas <…> ir kurių valdytojai yra nepriklausomi verslininkai konkurencijos taisyklių taikymo tikslais, netiesioginio kainų nustatymo. <…>“

17.

2009 m. sprendimą patvirtino Ispanijos teismai ( 10 ), todėl jis tapo galutinis.

18.

Vykstant priežiūros procedūrai CNMC priėmė tris sprendimus ( 11 ), juose konstatavo, kad Repsol tęsė neteisėtus veiksmus iki 2019 m.

19.

Šiomis aplinkybėmis KN paveldėtojai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pareiškė ieškinį dėl sutarčių, sudarytų tarp šalių, pripažinimo negaliojančiomis remiantis SESV 101 straipsnio 2 dalimi, nes Repsol, pažeisdama SESV 101 straipsnio 1 dalį, nustatė mažmeninę kuro ir degalų pardavimo kainą; kartu jie prašė atlyginti žalą, kurią lėmė SESV 101 straipsnio pažeidimas. Siekdami įrodyti neteisėtus veiksmus KN paveldėtojai pateikė du Ispanijos konkurencijos institucijų sprendimus (t. y. 2001 m. sprendimą ir 2009 m. sprendimą), tapusius galutiniais.

20.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 2 straipsnį pareiga įrodyti SESV 101 straipsnio pažeidimą tenka šaliai, pareiškusiai, kad būta tokio pažeidimo. Jis taip pat remiasi veiksmingumo principu ir KN paveldėtojų pareikštą ieškinį kvalifikuoja kaip ieškinį dėl sutarčių, sudarytų tarp šalių, pripažinimo negaliojančiomis, kartu siekiant patirtos žalos atlyginimo (stand alone ieškinys).

21.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, kad nacionalinių teismų jurisprudencijoje ( 12 ) konkurencijos tarnybos sprendimams, susijusiems su ieškiniais dėl pripažinimo negaliojančiu, kaip antai KN paveldėtojų pareikštu ieškiniu, nepripažinta jokios įrodomosios galios. Iš šios jurisprudencijos matyti, kad priemonės, kurių imasi Ispanijos konkurencijos tarnybos, įskaitant kompetentingų teismų patvirtintas tarnybas, neturi lemti to, kad visos naftos bendrovių sudarytos prisijungimo sutartys būtų pripažintos negaliojančiomis. Šie sprendimai civilines bylas nagrinėjančiam teismui net nėra netiesioginis neteisėtų veiksmų įrodymas. Vadinasi, siekdamas, kad atitinkamos sutartys būtų pripažintos negaliojančiomis, ieškovas turi pateikti teismui įrodymų, sudarančių administracinės bylos tyrimo medžiagą.

22.

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad vadinamųjų follow on ieškinių atveju ieškovas dabar gali pagal Direktyvos 2014/104 9 straipsnį įvykdyti su neteisėtais veiksmais susijusią įrodinėjimo pareigą, paprasčiausiai įrodydamas, kad konkurencijos institucijos įsiteisėjęs sprendimas yra susijęs su aptariamais sutartiniais santykiais. Vis dėlto nagrinėjamu atveju KN paveldėtojai pareiškė ieškinį ne tik dėl žalos atlyginimo, bet ir dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal SESV 101 straipsnio 2 dalį. Vis dėlto, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, neigiant bet kokią 2001 m. sprendimo ir 2009 m. sprendimo įrodomąją galią liktų galioti sutartys, kurios draudžiamos pagal SESV 101 straipsnį, ir nebūtų atlyginta žala, kurią dėl draudžiamų veiksmų patyrė atitinkami asmenys. Tokia pasekmė nepriimtina, nes Repsol ir KN paveldėtojų sudarytos sutartys atitinka draudžiamus veiksmus ir minėtuose sprendimuose konkurencijos tarnybų nagrinėtas sutartis, be to, jos buvo vykdomos tuo pačiu laikotarpiu ir toje pačioje geografinėje rinkoje kaip ir šios sutartys.

23.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

24.

Abiem prejudiciniais klausimais, kuriuos šioje byloje pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, siekiama, atsižvelgiant į Sąjungos teisę, nustatyti įrodomąją galią, nagrinėjant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pareikštą civilinį ieškinį, priskirtiną dviem galutiniams Ispanijos konkurencijos tarnybų sprendimams, kuriuose konstatuoti tiek nacionalinės konkurencijos teisės, tiek Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimai.

25.

Prieš pradedant išsamiai nagrinėti prejudicinius klausimus, mano nuomone, reikėtų pateikti pirminių pastabų.

26.

Viena vertus, reikėtų paaiškinti tam tikrus aspektus, susijusius su KN paveldėtojų ieškiniu, pareikštu pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.

27.

Kita vertus, nacionalinės konkurencijos tarnybos galutinio sprendimo poveikio klausimą, kiek tai susiję su ieškiniu dėl žalos atlyginimo, pareikštu nacionaliniame teisme, dabar reglamentuoja Direktyvos 2014/104 – kuri į Ispanijos teisę perkelta Konkurencijos apsaugos įstatymo 15/2007, iš dalies pakeisto Karaliaus dekretu‑įstatymu 9/2017, 75 straipsniu – 9 straipsnio 1 dalis. Taigi pirmiausia reikia patikrinti, ar ši nuostata taikytina pagrindinėje byloje.

28.

Nagrinėjamu atveju Ispanijos konkurencijos tarnybos 2001 m. ir 2009 m. sprendimuose konstatavo, kad Repsol daugelį metų pažeidinėjo draudimą sudaryti konkurenciją ribojantį kartelį, įtvirtintą ir nacionalinėje, ir Sąjungos konkurencijos teisėje, su ja bendradarbiavusioms degalinėms netiesiogiai nustatydama mažmenines degalų pardavimo kainas. Šios tarnybos konstatavo vertikaliuosius konkurencijos ribojimus esant degalų gamintojo‑tiekėjo, Repsol, ir jo platintojų, t. y. degalinių, sutartiniams santykiams.

29.

Per laikotarpį, kurį apima du minėti sprendimai, KN ir jo paveldėtojai, ieškovai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, sudarė kelias sutartis su Repsol dėl degalų, skirtų perparduoti jų degalinėje, išimtinio tiekimo. KN paveldėtojai, manydami, kad juos paveikė Repsol vykdomi antikonkurenciniai veiksmai, pareiškė civilinį ieškinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.

30.

Šiuo ieškiniu KN paveldėtojai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašo kaip atskiras SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimo pasekmes, viena vertus, tiesiogiai taikant SESV 101 straipsnio 2 dalį pripažinti atitinkamas sutartis negaliojančiomis ir, kita vertus, įpareigoti Repsol atlyginti šiuo pažeidimu padarytą žalą ( 13 ).

31.

Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą šį prašymą priimti pateikęs teismas minėtą ieškinį aiškiai kvalifikuoja kaip stand alone ieškinį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikia tokį kvalifikavimą, atrodo, atsižvelgdamas į tai, kad KN paveldėtojų ieškinys pareikštas ne tik dėl žalos atlyginimo, bet ir dėl esamų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal SESV 101 straipsnio 2 dalį. Dėl šio kvalifikavimo, dėl kurio buvo diskutuojama tiek Teisingumo Teismui pateiktose pastabose, tiek per posėdį, reikėtų pateikti paaiškinimų.

32.

Konkurencijos teisėje, kalbant būtent apie „private enforcement“ (šios teisės įgyvendinimą privačios šalies iniciatyva), paprastai skiriamos dvi civilinių ieškinių dėl žalos, patirtos dėl konkurencijos teisės nuostatų pažeidimų, atlyginimo rūšys: „savarankiški ieškiniai“ (arba stand alone ieškiniai) ir „paskesni ieškiniai“ (arba follow on ieškiniai).

33.

Nors konkurencijos teisėje kalbant apie „private enforcement“ praktiškai toks skyrimas taikomas dažnai ( 14 ), tikslios teisinės šių dviejų rūšių ieškinių apibrėžties Sąjungos teisėje nepateikiama. Taigi Direktyvoje 2014/104 nėra aiškios nuorodos nei į šį skyrimą, nei į šias dvi ieškinių rūšis. Vienintelės nuorodos į stand alone ieškinių ir follow on ieškinių skyrimą pateikiamos Komisijos parengiamuosiuose dokumentuose, susijusiuose su šios direktyvos priėmimu ( 15 ).

34.

Iš šių dokumentų, taip pat iš šių sąvokų vartojimo praktikoje matyti, kad „savarankiški ieškiniai“ (arba stand alone ieškiniai) – tai civiliniai ieškiniai, be kita ko, dėl žalos atlyginimo ( 16 ), pareikšti teisme, kai anksčiau nėra priimta konkurencijos tarnybos sprendimo. „Paskesni ieškiniai“ (arba follow on ieškiniai), priešingai, yra civiliniai ieškiniai, pareikšti po to, kai konkurencijos tarnyba konstatuoja, kad padarytas konkurencijos teisės pažeidimas.

35.

Iš to matyti, kad follow on ieškinių ir stand alone ieškinių dichotomija susijusi su civilinių ieškinių, pareikštų siekiant, kad civilinių bylų teisme būtų pripažintos teisinės pasekmės privačių asmenų tarpusavio santykiams, kylančios iš konkurencijos taisyklių pažeidimo – be kita ko, pripažinta būtinybė atlyginti žalą, patirtą dėl tokio pažeidimo, – skyrimu atsižvelgiant į tai, ar konkurencijos tarnybos sprendime anksčiau yra konstatuotas toks pažeidimas. Taigi nekalbama, kaip, atrodo, mano prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir manoma bent jau dalyje Ispanijos teismų jurisprudencijos ( 17 ), apie ieškinių dėl pripažinimo negaliojančiu ir ieškinių dėl žalos atlyginimo skyrimą.

36.

Vis dėl to šioje byloje, neatsižvelgiant į tai, kokį konkrečiai poveikį abu Ispanijos konkurencijos tarnybų sprendimai daro civiliniam ieškiniui, pareikštam prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad KN paveldėtojų pareikštas civilinis ieškinys grindžiamas Ispanijos konkurencijos tarnybų išvadomis, padarytomis abiejuose 2001 m. ir 2009 m. sprendimuose, kuriuose konstatuota, kad Repsol pažeidė draudimą sudaryti konkurenciją ribojantį kartelį.

37.

Iš tikrųjų KN paveldėtojai netgi nori remtis šiomis išvadomis, grįsdami savo ieškinį. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikti prejudiciniai klausimai dėl abiejų sprendimų įrodomosios galios nagrinėjant minėtą civilinį ieškinį patvirtina, kad šis ieškinys buvo pareikštas po šių dviejų sprendimų priėmimo. Šiomis aplinkybėmis kyla abejonių dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamo ieškinio dėl žalos atlyginimo kvalifikavimo kaip stand alone ieškinio.

38.

Tai, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo kartu yra ieškinys dėl šalių sudarytų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal SESV 101 straipsnio 2 dalį, šiuo atžvilgiu nieko nekeičia.

39.

Iš tikrųjų, nors šie du ieškiniai neabejotinai susiję – nes abu grindžiami tuo pačiu konkurencijos taisyklių pažeidimu, – vis dėlto tai atskiri ieškiniai, nes lemia skirtingas teisines pasekmes, atsirandančias dėl šio pažeidimo, ir turi skirtingus teisinius pagrindus. Ieškiniu dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis siekiama, kad remiantis SESV 101 straipsnio 2 dalimi būtų pripažintos teisiškai negaliojančiomis sutartys, sudarytos pažeidžiant konkurencijos taisykles. O ieškiniu dėl žalos atlyginimo siekiama gauti dėl to pažeidimo patirtos žalos atlyginimą ir jis grindžiamas Sąjungos teisėje įtvirtinta teise ( 18 ), reglamentuojama nacionalinėmis normomis dėl civilinės atsakomybės, ar tai būtų sutartinė, ar deliktinė atsakomybė.

40.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą neaišku, ar KN paveldėtojai savo ieškinį dėl žalos atlyginimo grindžia sutartine, ar deliktine Repsol atsakomybe ( 19 ). Vis dėlto ieškinio dėl žalos atlyginimo kvalifikavimas pagal nacionalinę teisę remiantis tiek sutartine, tiek deliktine atsakomybe neturi jokios įtakos teisei gauti žalos, patirtos dėl konkurencijos teisės pažeidimo, atlyginimą. Iš tikrųjų nei jurisprudencijoje, kurioje pripažįstama teisė reikalauti dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo patirtos žalos atlyginimo ( 20 ), nei Direktyvoje 2014/104 ( 21 ) naudojimuisi tokia teise nėra nustatyta konkrečios atsakomybės formos buvimo sąlyga.

41.

Taigi net pripažįstant, kad, kaip per posėdį teigė Repsol atstovai, šiuo atveju ieškiniui dėl žalos atlyginimo taikoma pripažinimo negaliojančiu sąlyga, nors iš tikrųjų man neatrodo, kad tai būtų matyti perskaičius KN paveldėtojų ieškinį, pareikštą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ( 22 ), tai nepaneigia aplinkybės, kad žala, kurią prašoma atlyginti, tiesiogiai atsiranda dėl (Sąjungos) konkurencijos teisės pažeidimo ir kad reikalavimas atlyginti žalą yra savarankiškos teisės, pripažintos Sąjungos teisėje, įgyvendinimas, kuris nepriklauso nuo galimo aptariamų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

42.

Kaip minėta, valstybės narės nacionalinės konkurencijos tarnybos galutinio sprendimo dėl ieškinio dėl žalos atlyginimo, pareikšto šios valstybės narės teisme dėl konkurencijos teisės nuostatų pažeidimo, poveikio klausimą dabar reglamentuoja Direktyvos 2014/104 9 straipsnio 1 dalis.

43.

Kadangi KN paveldėtojų ieškinys, viena vertus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme buvo pareikštas 2018 m. vasario 12 d., t. y. po to, kai į Ispanijos teisę buvo perkelta Direktyvos 2014/104 9 straipsnio 1 dalis ( 23 ), ir, kita vertus, apima tokį ieškinį dėl žalos atlyginimo, visų pirma reikia patikrinti, ar ši nuostata šioje byloje taikytina ratione materiae ir ratione temporis.

44.

Dėl Direktyvos 2014/104, pirmiausia jos 9 straipsnio 1 dalies, taikytinumo ratione materiae šioje byloje kai kurios šalys, pateikusios pastabas Teisingumo Teismui, teigė, kad ši direktyva šioje byloje netaikoma, nes ji taikoma išimtinai follow on pobūdžio ieškiniams dėl žalos atlyginimo. Remiantis šios išvados 32–41 punktuose išdėstytais argumentais, susijusiais tiek su stand alone ieškinių ir follow on ieškinių skyrimu, tiek su šioje byloje pareikšto ieškinio analize, pažymėtina, kad Direktyvos 2014/104 1 straipsnio „Dalykas ir taikymo sritis“ 2 dalyje nurodyta, kad šioje direktyvoje, be kita ko, nustatytos konkurencijos taisyklės „nacionaliniams teismams nagrinėjant ieškinius dėl žalos atlyginimo“ ( 24 ), be jokios nuorodos į stand alone ieškinių ir follow on ieškinių skyrimą. Kaip minėta, šioje direktyvoje apie tokį skyrimą net neužsimenama. Tai reiškia, kad Direktyva 2014/104 taikoma bet kurios rūšies ieškiniams dėl žalos, patirtos dėl konkurencijos teisės nuostatų pažeidimo, atlyginimo, neatsižvelgiant į tai, ar ieškinys kvalifikuojamas kaip follow on ieškinys, ar kaip stand alone ieškinys.

45.

Žinoma, kadangi Direktyvos 2014/104 9 straipsnio 1 dalis reglamentuoja nacionalinių konkurencijos tarnybų sprendimų poveikį, ši nuostata negali būti taikoma, jei nėra tokio sprendimo. Vis dėlto, viena vertus, tai nereiškia, kad ši direktyva ratione materiae netaikoma stand alone ieškiniams. Kita vertus, šioje byloje iš tikrųjų yra du nacionalinės konkurencijos tarnybos sprendimai, o prejudiciniais klausimais kaip tik siekiama nustatyti šių sprendimų poveikį ir įrodomąją galią nagrinėjant civilinį ieškinį, pareikštą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, įskaitant ieškinį dėl žalos atlyginimo.

46.

Be to, pabrėžtina, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2014/104 1 straipsnio, ji taikoma tik ieškiniams dėl žalos atlyginimo ir netaikoma civiliniams ieškiniams, kuriais siekiama, kad būtų pripažinti negaliojančiais susitarimai, prieštaraujantys SESV 101 straipsnio 2 daliai. Taigi tokios rūšies ieškiniai dėl pripažinimo negaliojančiu Sąjungos antrinės teisės lygmeniu nėra reglamentuojami.

47.

Dėl Direktyvos 2014/104 9 straipsnio 1 dalies taikytinumo ratione temporis pažymėtina, kad neseniai priimtame 2022 m. birželio 22 d. Sprendime Volvo ir DAF Trucks (C‑267/20, toliau – Sprendimas Volvo, EU:C:2022:494) Teisingumo Teismas pateikė paaiškinimų dėl kriterijų, kuriais reikia remtis siekiant nustatyti, ar taikytinos ratione temporis įvairios šios direktyvos nuostatos. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą toje byloje pateikė Ispanijos teismas ( 25 ).

48.

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas pirmiausia priminė, kad Direktyvoje 2014/104 yra speciali nuostata (t. y. jos 22 straipsnis), kurioje aiškiai nustatytas materialinių ir nematerialinių jos nuostatų taikymo laiko atžvilgiu sąlygos ( 26 ).

49.

Konkrečiai kalbant, pirma, pagal Direktyvos 2014/104 22 straipsnio 1 dalį valstybės narės turi užtikrinti, kad nacionalinės priemonės, patvirtintos pagal jos 21 straipsnį tam, kad būtų laikomasi šios direktyvos esminių nuostatų, nebūtų taikomos atgaline data ( 27 ).

50.

Antra, pagal Direktyvos 2014/104 22 straipsnio 2 dalį valstybės narės turi užtikrinti, kad jokia nacionalinė priemonė, patvirtinta pagal nematerialines šios direktyvos nuostatas, nebūtų taikoma ieškiniams dėl žalos atlyginimo, kurie nacionaliniuose teismuose pareikšti iki 2014 m. gruodžio 26 d. ( 28 )

51.

Tai reiškia, kad, siekiant nustatyti, ar Direktyvos 2014/104 9 straipsnio 1 dalis taikytina laiko atžvilgiu, pirma, reikia nustatyti, ar atitinkama nuostata yra materialinė nuostata ( 29 ).

52.

Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad, nustačius, ar atitinkama nuostata yra materialinė, ar ne, reikia, antra, patikrinti, ar tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kai Direktyva 2014/104 buvo perkelta pavėluotai, tokia situacija, kiek ji negali būti laikoma nauja, susidarė prieš pasibaigiant šios direktyvos perkėlimo terminui, ar vis dėlto ji ir toliau darė poveikį pasibaigus šiam terminui ( 30 ).

53.

Iš tikrųjų, kalbant apie direktyvas, iš jurisprudencijos matyti, kad, viena vertus, paprastai tik teisinės situacijos, susidariusios pasibaigus direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminui, arba, kita vertus, teisinės situacijos, susidariusios galiojant ankstesnei normai, kurios ir toliau daro poveikį po nacionalinės teisės aktų, priimtų direktyvai perkelti, įsigaliojimo pasibaigus jos perkėlimo terminui, gali būti priskirtos šios direktyvos taikymo ratione temporis sričiai ( 31 ).

54.

Nors Direktyvos 2014/104 22 straipsnyje nustatytos skirtingos jos nuostatų taikymo ratione temporis sąlygos, atsižvelgiant į tai, ar kalbama apie procesines, ar apie materialines nuostatas, šioje direktyvoje neapibrėžiama, kurios jos nuostatos turi būti laikomos materialinėmis ar procesinėmis.

55.

Paprastai manoma, kad materialinės teisės normos nustato asmenų, susijusių su konkurencijos teisės pažeidimu, atsakomybės buvimą ir mastą, o procesinės teisės normos reglamentuoja procedūros eigą ( 32 ).

56.

Vis dėl to Direktyvoje 2014/104 nesant tokių nuorodų, Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje atliko išsamią kiekvienos šios direktyvos nuostatos, dėl kurios taikytinumo ratione temporis kilo abejonių siekiant nustatyti jos materialinį ar procesinį pobūdį, turinio ir paskirties analizę.

57.

Dėl Direktyvos 2014/104 9 straipsnio 1 dalies primintina, kad iš šios nuostatos formuluotės matyti, jog valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės konkurencijos tarnybos arba apeliacinės instancijos teismo galutiniu sprendimu nustatytas konkurencijos teisės pažeidimas būtų laikomas neginčijamai nustatytu pagal SESV 101 ar 102 straipsnį arba pagal nacionalinę konkurencijos teisę jų nacionaliniams teismams pareikštų ieškinių dėl žalos atlyginimo tikslais.

58.

Kaip matyti iš Direktyvos 2014/104 34 konstatuojamosios dalies, šia nuostata siekiama užtikrinti teisinį saugumą, vengti nenuoseklumo taikant SESV 101 ir 102 straipsnius, didinti ieškinių dėl žalos atlyginimo veiksmingumą bei procesinį efektyvumą ir gerinti vidaus rinkos veikimą įmonių ir vartotojų atžvilgiu.

59.

Tam, kad šie tikslai būtų pasiekti, nacionalinių konkurencijos tarnybų arba apeliacinės instancijos teismo galutiniam sprendimui, kuriuo nustatytas konkurencijos teisės pažeidimas, šia nuostata iš esmės suteikiama nepaneigiamo įrodymo reikšmė nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo. Į tai atsižvelgiant galima manyti, kad Direktyvos 2014/104 9 straipsnio 1 dalis reglamentuoja kvalifikuotos įrodinėjimo priemonės, t. y. nacionalinės konkurencijos tarnybos sprendimo, įrodomąją galią. Tuo atveju, jei nacionalinės tarnybos sprendime nustatytas pažeidimas ir pažeidimas, lėmęs neva padarytą žalą, kurią civiliniame ieškinyje prašoma atlyginti, sutampa ( 33 ), šis sprendimas reiškia nepaneigiamą pažeidimo įrodymą nagrinėjant šį ieškinį.

60.

Vis dėlto, nors iš pirmesnio šios išvados punkto matyti, kad Direktyvos 2014/104 9 straipsnio 1 dalis reglamentuoja (kvalifikuotą) įrodinėjimo priemonę, t. y. nacionalinės konkurencijos tarnybos sprendimą, ši nuostata, mano nuomone, neturėtų būti laikoma vien įrodomosios paskirties nuostata ( 34 ).

61.

Iš tikrųjų konkurencijos taisyklių pažeidimo, neva lėmusio žalą, kurią ieškinyje dėl žalos atlyginimo prašoma atlyginti, buvimas sudaro dalį būtinos informacijos, kurią nukentėjęs asmuo turi turėti tam, kad galėtų pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo ( 35 ).

62.

Kadangi Direktyvos 2014/104 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jei konkurencijos teisės pažeidimas nustatytas konkurencijos tarnybos galutiniu sprendimu, jis turi būti laikomas neginčijamai nustatytu, taigi nebūtina, kad nukentėjęs asmuo, pareiškęs ieškinį, įrodytų, kad toks pažeidimas padarytas, mano nuomone, reikia manyti, kad ši nuostata susijusi su viena iš civilinės atsakomybės už konkurencijos teisės nuostatų pažeidimus sudedamųjų dalių ( 36 ).

63.

Šioje nuostatoje iš esmės įtvirtinta vienos iš šių sudedamųjų dalių, t. y. pažeidimo, buvimo neginčijama prezumpcija ( 37 ) nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo, jei tas pats pažeidimas buvo konstatuotas valstybės narės, kurios teisme pareikštas ieškinys, nacionalinės konkurencijos tarnybos arba tos pačios valstybės narės apeliacinės instancijos teismo galutiniame sprendime. Vis dėlto, kadangi kalbama apie civilinės atsakomybės sudedamosios dalies neginčijamą prezumpciją, ši prezumpcija yra tiesiogiai susijusi su įmonės, kuriai pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo, teisine padėtimi ( 38 ).

64.

Šiomis aplinkybėmis manau, kad Direktyvos 2014/104 9 straipsnio 1 dalis yra taisyklė, glaudžiai susijusi su įmonių, kurios pažeidė konkurencijos taisykles, civilinės atsakomybės atsiradimu, priskyrimu ir apimtimi, taigi ji gali būti laikoma materialine norma ( 39 ). Tai reiškia, kad ji yra materialinė norma, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 22 straipsnio 1 dalį.

65.

Kaip matyti iš šios išvados 52 punkto, siekiant nustatyti, ar Direktyvos 2014/104 9 straipsnio 1 dalis taikytina laiko atžvilgiu, taip pat reikia patikrinti, ar nagrinėjamu atveju pagrindinėje byloje aptariama situacija susidarė prieš pasibaigiant šios direktyvos perkėlimo terminui, o gal ji ir toliau darė poveikį pasibaigus šiam terminui ( 40 ).

66.

Taigi nagrinėjamu atveju pagrindinėje byloje aptariama situacija, kai reikia patikrinti, ar ji susidarė iki šios datos, mano nuomone, turi būti vertinama atsižvelgiant į KN paveldėtojų teisės į žalos, kurią lėmė Repsol padarytas konkurencijos taisyklių pažeidimas, konkrečias sudedamąsias dalis ( 41 ).

67.

Nagrinėjamu atveju KN paveldėtojai prašo atlyginti žalą, kurią jie patyrė dėl konkurencijos ribojimo, nustatyto šios išvados 11 ir 14 punktuose minėtose penkiose sutartyse, kurias jie sudarė su Repsol.

68.

Šiuo klausimu, viena vertus, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad paskutinė KN paveldėtojų sudaryta sutartis, kuria jie grindžia Repsol atsakomybę, buvo pasirašyta 2009 m. liepos 17 d. penkerių metų laikotarpiui. Vadinasi, ši sutartis baigė galioti vėliausiai 2014 m., t. y. prieš pasibaigiant Direktyvos 2014/104 perkėlimo terminui – 2016 m. gruodžio 27 d. ( 42 ). Tai reiškia, kad tą dieną sutarčių sąlygos, kuriomis buvo nustatyti vertikalieji apribojimai, lėmę neteisėtus veiksmus, nebedarė poveikio, taigi, bent jau kalbant būtent apie KN paveldėtojus ( 43 ), pažeidimas buvo pasibaigęs prieš pasibaigiant šiam perkėlimo terminui ( 44 ).

69.

Kita vertus, iš bylos iškėlimo dokumento, kurį KN paveldėtojai pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, aiškiai matyti, kad jie prašo atlyginti žalą, patirtą laikotarpiu nuo 1993 m. sausio 14 d. iki 2013 m. balandžio 17 d., t. y. dienos, kai Repsol paskutinį kartą patiekė degalus KN paveldėtojams ( 45 ). Taigi reikia konstatuoti, kad jis prašo atlyginti žalą, patirtą laikotarpiu, trukusiu prieš pasibaigiant Direktyvos 2014/104 perkėlimo terminui.

70.

Šiomis aplinkybėmis, mano nuomone, reikia manyti, kad pasibaigus Direktyvos 2014/104 perkėlimo terminui pagrindinėje byloje aptariama teisinė padėtis jau buvo susidariusi.

71.

Vadinasi, atsižvelgiant į Direktyvos 2014/104 22 straipsnio 1 dalį, darytina išvada, kad šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalis negali būti taikoma ratione temporis ieškiniui dėl žalos atlyginimo, kuris, nors pareikštas po nacionalinės teisės nuostatų, kuriomis ši direktyva pavėluotai perkelta į nacionalinę teisę, įsigaliojimo, yra susijęs, viena vertus, su pažeidimu, padarytu dėl konkurencijos apribojimų, nustatytų sutartyse, kurių poveikis pasibaigė nepasibaigus šios direktyvos perkėlimo terminui, ir, kita vertus, su prašymu atlyginti žalą, padarytą laikotarpiu, pasibaigusiu iki šios datos.

72.

Iš to, kas išdėstyta, mano nuomone, matyti, kad Direktyvos 2014/104 9 straipsnio 1 dalis pagrindinėje byloje netaikytina.

73.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia išnagrinėti abu prejudicinius klausimus, kuriuos šioje byloje pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

74.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, kokią įrodomąją galią nagrinėjant jame pareikštą civilinį ieškinį reikia suteikti 2001 m. ir 2009 m. Ispanijos konkurencijos tarnybų sprendimams. Konkrečiau kalbant, minėtas teismas siekia sužinoti, ar Reglamento Nr. 1/2003 2 straipsnyje nustatytos sąlygos, susijusios su įrodinėjimo pareiga, laikytinos įvykdytomis, jei, remiantis šiais sprendimais, ieškovas įrodė, kad jo išimtinio tiekimo, naudojant komercinį pavadinimą, sutartiniai santykiai patenka į nacionalinės konkurencijos tarnybos išnagrinėtą taikymo sritį laiko ir teritorijos atžvilgiu.

75.

Antruoju prejudiciniu klausimu minėtas teismas iš esmės siekia sužinoti, ar tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad Reglamento Nr. 1/2003 2 straipsnyje nurodytos sąlygos, susijusios su įrodinėjimo pareiga, remiantis minėtais dviem sprendimais laikytinos įvykdytomis, automatiškai turi būti pripažinta, kad aptariamos sutartys yra negaliojančios, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 2 dalį.

76.

Kadangi abu klausimai yra susiję, mano nuomone, į juos reikia atsakyti kartu.

77.

Šiuo aspektu pirmiausia primintina, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 2 straipsnį pareiga įrodyti SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimą tenka šaliai, pareiškusiai, kad būta tokio pažeidimo.

78.

Taigi KN paveldėtojai pagrindinėje byloje, kiek tai susiję ir su ieškiniu dėl pripažinimo negaliojančiu, ir su ieškiniu dėl žalos atlyginimo, kuriuos jie pareiškė, turi įrodyti, kad Repsol pažeidė draudimą sudaryti konkurenciją ribojantį kartelį. Tuo tikslu jie prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikė 2001 m. ir 2009 m. sprendimus.

79.

Kaip minėta ( 46 ), abu KN paveldėtojų pareikšti ieškiniai (ieškinys dėl pripažinimo negaliojančiu ir ieškinys dėl žalos atlyginimo) yra susiję, tačiau teisiniu požiūriu atskiri. Kadangi Direktyva 2014/104 atliktas suderinimas ieškinių dėl žalos atlyginimo srityje dar nėra taikytinas ratione temporis pagrindinėje byloje ( 47 ), nė vienam iš dviejų ieškinių nėra specialaus antrinės teisės reglamentavimo nacionalinių konkurencijos tarnybų sprendimų įrodomosios galios klausimu. Šiomis aplinkybėmis dėl abiejų ieškinių reikia atlikti analizę remiantis pirminės teisės nuostatomis ir bendraisiais Sąjungos teisės principais, kaip jie išaiškinti Teisingumo Teismo jurisprudencijoje.

80.

Šiuo aspektu pirmiausia primintina, kad SESV 101 straipsnio 1 dalis daro tiesioginį poveikį privačių asmenų tarpusavio santykiams ir sukuria teisės subjektams teises, kurias nacionaliniai teismai turi saugoti ( 48 ).

81.

Iš tikrųjų kiekvienas asmuo turi teisę teisme remtis SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimu, taigi įrodinėti SESV 101 straipsnio 2 dalyje numatytą pagal šią nuostatą draudžiamo kartelio ar veiksmų negaliojimą, taip pat prašyti, kad būtų atlyginta žala, jei tarp tos žalos ir šio kartelio ar veiksmų yra priežastinis ryšys ( 49 ).

82.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad visiškam SESV 101 straipsnio veiksmingumui, konkrečiau kalbant, jo 1 dalyje nurodyto draudimo veiksmingumui, būtų pakenkta, jei ne bet kuris asmuo galėtų prašyti atlyginti žalą, jam padarytą susitarimu ar veiksmais, kurie gali apriboti ar iškraipyti konkurenciją ( 50 ). Tas pats būtų ir tuo atveju, jei kuri nors sutarties, draudžiamos pagal šią nuostatą, šalis negalėtų pareikšti, kad ši sutartis negalioja, nes be teisminio jos pripažinimo negaliojančia išliktų teisinis netikrumas dėl šios sutarties poveikio (galėtų būti laikoma, kad ji ir toliau kelia pasekmes), nors ji būtų negaliojanti, kadangi prieštarautų SESV 101 straipsnio 1 daliai.

83.

Taigi nacionaliniai teismai turi jurisdikciją taikyti SESV 101 straipsnį, be kita ko, privatinės teisės reglamentuojamiems ginčams, nes ši jurisdikcija išplaukia iš šio straipsnio tiesioginio veikimo ( 51 ).

84.

Iš tikrųjų kaip matyti iš suformuotos jurisprudencijos, nacionaliniai teismai, kurie įpareigoti taikyti Sąjungos teisės nuostatas neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, turi ne tik užtikrinti visišką šių teisės normų veikimą, bet ir apsaugoti teises, kurias šios teisės normos suteikia privatiems asmenims. Šiems teismams patikėtas uždavinys užtikrinti teisinę apsaugą, kuri teisės subjektams kyla iš Sąjungos teisės nuostatų tiesioginio veikimo ( 52 ).

85.

Nesant Sąjungos teisės nuostatų – kalbant apie ieškinį dėl pripažinimo negaliojančiu ir taikytinu ratione temporis, kiek tai susiję su ieškinių dėl žalos atlyginimo, – kiekviena valstybė narė savo teisinėje sistemoje turi nustatyti teisės prašyti pripažinti negaliojančiu arba reikalauti atlyginti žalą, atsiradusią dėl pagal SESV 101 straipsnį draudžiamo kartelio ar veiksmų, įgyvendinimo taisykles, įskaitant susijusias su konkurencijos tarnybos sprendimų įrodomąja galia civilinių bylų teisme, su sąlyga, kad laikomasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų ( 53 ).

86.

Vadinasi, ieškiniams, skirtiems dėl Sąjungos teisės tiesioginio veikimo kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti, taikomos taisyklės neturi būti mažiau palankios už taisykles, taikomas panašiems ieškiniams pagal nacionalinę teisę (lygiavertiškumo principas), ir dėl jų naudojimasis pagal Sąjungos teisę suteiktomis teisėmis neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) ( 54 ).

87.

Konkrečiai kalbant, šios taisyklės neturi daryti neigiamo poveikio Sąjungos taisyklių konkurencijos srityje, pirmiausia SESV 101 straipsnio, taikymo veiksmingumui ( 55 ).

88.

Be to, patikslintina, kad iš jurisprudencijos matyti, kad nacionaliniams teismams suteiktos šios išvados 83 punkte minėtos jurisdikcijos taikyti SESV 101 straipsnį nagrinėjant privatinės teisės reglamentuojamus ginčus įgyvendinimas gali būti ribojamas atsižvelgiant, be kita ko, į teisinio saugumo principą, ypač būtinybę išvengti to, kad šie teismai ir subjektai, atsakingi už Sąjungos konkurencijos taisyklių administracinį įgyvendinimą, priimtų vienas kitam prieštaraujančius sprendimus ( 56 ).

89.

Iš pirmesniuose šios išvados punktuose minėtų jurisprudencijos principų pirmiausia matyti, kad, nesant Sąjungos taisyklių šiuo klausimu, valstybės narės, remdamosi savo procesine autonomija, turi reglamentuoti konkurencijos tarnybos sprendimų įrodomąją galią nagrinėjant privatinės teisės reglamentuojamus ginčus, kai asmuo teisme remiasi SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimu, siekdamas, kad būtų pripažintas šia nuostata draudžiamo kartelio ar veiksmų negaliojimas pagal SESV 101 straipsnio 2 dalį ir kad būtų atlyginta patirta žala, jei tarp tos žalos ir šio kartelio ar veiksmų yra priežastinis ryšys.

90.

Vis dėlto iš šių jurisprudencijos principų matyti, kad valstybių narių procesinę autonomiją šiuo atžvilgiu riboja, viena vertus, lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai ir, kita vertus, teisinio saugumo principas.

91.

Kiek tai susiję, pirma, su veiksmingumo principu, kuriuo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą remiasi šį prašymą pateikęs teismas ( 57 ), pritariu nuomonei, kad veiksmingai pareikšti reikalavimus atlyginti žalą už SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimą taptų pernelyg sudėtinga, jei civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo nebūtų pripažįstamas joks konkurencijos tarnybos atliktų parengiamųjų darbų poveikis ( 58 ). Tai reiškia, kad, atsižvelgiant į ypatingą įvairių konkurencijos teisės pažeidimų sudėtingumą ir praktinius sunkumus, su kuriais susiduria nukentėję asmenys, siekdami įrodyti šiuos pažeidimus, pagal veiksmingumo principą reikalaujama, kad galutinis konkurencijos tarnybos konstatavimas, kad pažeista SESV 101 straipsnio 1 dalis, nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo būtų pripažįstamas bent jau kaip svarus pažeidimo buvimo požymis ar pirminis įrodymas ( 59 ).

92.

Mano manymu, tas pats taikytina ir ieškiniams, kuriais siekiama, kad būtų pripažintas šia nuostata draudžiamo kartelio arba veiksmų negaliojimas pagal SESV 101 straipsnio 2 dalį. Kadangi nacionalinės konkurencijos tarnybos galutinis konstatavimas dėl pažeidimo yra svarbus siekiant nustatyti tokį negaliojimą, pagal veiksmingumo principą reikalaujama, kad nagrinėjant ieškinį dėl pripažinimo negaliojančiu tokia išvada būtų pripažįstama bent kaip požymis arba pirminis įrodymas siekiant užtikrinti visišką SESV 101 straipsnio veiksmingumą, pirmiausia šio straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo veiksmingumą.

93.

Be to, požiūris, kad civilinių bylų teismas negali nepaisyti nacionalinių konkurencijos tarnybų išvadų dėl Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimų, atitinka būtinybę, kad šios teisės public enforcement (viešasis vykdymo užtikrinimas) ir private enforcement (privatusis vykdymo užtikrinimas) funkciniu atžvilgiu papildytų vienas kitą. Iš tikrųjų, kaip jau turėjau progą pažymėti ( 60 ), kaip pripažino Teisingumo Teismas, konkurencijos taisyklių vykdymo užtikrinimas, ar jis būtų privatusis, ar viešasis, yra būtina priemonė siekiant sustiprinti baudimo už antikonkurencinius veiksmus politikos veiksmingumą. Šiuo atžvilgiu pirmuoju atveju atliekama ne tik kompensavimo funkcija, kuria stengiamasi patenkinti privačius interesus, bet ir atgrasomoji funkcija, padedanti siekti viešojo intereso tikslų, kuriais norima apsaugoti konkurenciją. Taigi kuo labiau pašalinamos ar sumažinamos dėl konkurencijos taisyklių pažeidimų nukentėjusiems asmenims kylančios praktinės kliūtys pareikšti ieškinius dėl žalos atlyginimo – kaip antai reikalavimas įrodyti pažeidimą, nors tą patį ar bent iš dalies sutampantį pažeidimą jau nustatė konkurencijos tarnyba, – tuo labiau ši atgrasomoji funkcija sustiprinama.

94.

Tiesa, veiksmingumo principas ir reikalavimas užtikrinti visišką SESV 101 straipsnio veiksmingumą negali būti aiškinami taip, kad valstybės narės privalo pripažinti neginčijamą prezumpciją, kokia dabar numatyta, kiek tai susiję su ieškiniais dėl žalos atlyginimo, Direktyvos 2014/104 9 straipsnio 1 dalyje ( 61 ). Vis dėlto, mano nuomone, atsižvelgiant į diskreciją, kurią civilinių bylų teismas turi pagal savo nacionalines procesines taisykles – kylančias iš valstybių narių procesinės autonomijos, – susijusias su įrodymų vertinimu, reikšmė, kurią šis teismas, vadovaudamasis veiksmingumo principu, turi suteikti pažeidimo konstatavimui galutiniame nacionalinės konkurencijos tarnybos sprendime, turi skirtis atsižvelgiant į tai, kiek sutampa šiame sprendime konstatuotas pažeidimas ir tariamas pažeidimas, kuriuo grindžiamas šiame teisme pareikštas civilinis ieškinys.

95.

Taigi, jei nacionalinės konkurencijos tarnybos konstatuoto SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimo ir pažeidimo, kuriuo grindžiamas nacionaliniame teisme pareikštas civilinis ieškinys, pažeidimo pobūdis, taip pat jo materialinis, asmenų, laiko ir teritorinis aspektai sutampa ( 62 ), manau, kad pagal veiksmingumo principą ir reikalavimą užtikrinti visišką SESV 101 straipsnio veiksmingumą civilinių bylų teismas šiam konstatavimui turi suteikti ne tik pažeidimo buvimo įrodymo požymio ar pradžios, bet ir bent prima facie įrodymo reikšmę ( 63 ). Iš tikrųjų tokiu atveju konstatuotas pažeidimas ir pažeidimas, kuriuo grindžiamas civilinis ieškinys, visiškai sutaptų, o tai, atsižvelgiant į minėtus principus, mano nuomone, nepateisintų paprasčiausios požymio arba pirminio įrodymo reikšmės suteikimo nacionalinės konkurencijos tarnybos konstatavimui.

96.

Šiuo atžvilgiu nuoroda į „pažeidimo pobūdį“ reiškia, kad tai turi būti tas pats pažeidimas, pagrįstas tokiu pačiu faktinių aplinkybių kvalifikavimu, pateiktu konkurencijos tarnybos sprendime. Nuoroda į pažeidimo „materialinį aspektą“ reiškia, kad sutapimas turi būti susijęs su konkurencijos tarnybos sprendime aiškiai nurodytais veiksmais ( 64 ). Nuoroda į su pažeidimu susijusį „asmenų aspektą“ reiškia, kad tik dėl tų įmonių, kurių atžvilgiu galutiniame sprendime nustatytas konkurencijos taisyklių pažeidimas, tai yra pažeidimo prima facie įrodymas ( 65 ). Nuoroda į pažeidimo „laiko aspektą“ reiškia, kad galutiniame sprendime padarytos išvados yra prima facie įrodymas civilinių bylų teismui tik kiek tai susiję su pažeidimo trukme, konstatuota šiame galutiniame sprendime. Taip pat nuoroda į pažeidimo „teritorinį aspektą“ reiškia, kad prima facie įrodymas civilinių bylų teismui apima tik teritoriją, kurioje buvo padarytas pažeidimas, konstatuotas minėtame sprendime.

97.

Priešingai, jei nacionalinės konkurencijos tarnybos konstatuotas SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas ir pažeidimas, kuriuo grindžiamas civilinis ieškinys, pareikštas nacionaliniame teisme, sutampa ne visiškai, o tik iš dalies, nes, pavyzdžiui, nacionalinės konkurencijos tarnybos išvada susijusi su antikonkurenciniais veiksmais, kurie, nors yra analogiški ir vykdomi tos pačios įmonės, ne visiškai sutampa su pažeidimais, konstatuotais konkurencijos tarnybos sprendime, nacionalinis teismas negali visai nepaisyti šio sprendimo, tačiau, atsižvelgdamas į veiksmingumo principą ir reikalavimą užtikrinti visišką SESV 101 straipsnio veiksmingumą, turi jam suteikti požymio arba pirminio įrodymo reikšmę.

98.

Tokios situacijos pavyzdys gali būti atvejis, primenantis nagrinėjamą šioje byloje, kai platintojas pareiškia civilinį ieškinį dėl SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimo, teigdamas, kad tam tikrose jo sudarytų sutarčių sąlygose nustatyti vertikalieji apribojimai, analogiški tiems, kurie nacionalinės konkurencijos tarnybos sprendime kvalifikuojami būtent kaip pažeidimai. Tokiu atveju sprendime konstatuoto pažeidimo ir civiliniame ieškinyje nurodyto pažeidimo materialinis aspektas nesutampa, bet visi kiti elementai (pažeidimo pobūdis, taip pat asmenų, laiko ir teritorinis aspektai) sutampa. Taigi tokiu atveju civilinių bylų teismas negali nepaisyti nacionalinės konkurencijos tarnybos sprendimo, kuriame konstatuojamas SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas, jis privalo šiam sprendimui suteikti pažeidimo buvimo požymio arba prima facie įrodymo reikšmę, kaip ji paaiškinta šios išvados 106 punkte.

99.

Kiek tai susiję, antra, su teisinio saugumo principu, pirmiausia primintina, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 5 straipsnį valstybių narių konkurencijos tarnybos turi teisę atskirose bylose taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius. Vis dėlto šiame reglamente, būtent jo 16 straipsnyje, aiškiai nurodyta, kad vykstant procesams nacionaliniuose teismuose Komisijos sprendimai yra privalomi ir ši privalomoji galia negali būti išplėsta taip, kad apimtų nacionalinių konkurencijos tarnybų sprendimus, išskyrus atvejus, kai Sąjungos teisės aktų leidėjas tai aiškiai apibrėžia ( 66 ).

100.

Vis dėlto tai nepaneigia aplinkybės, kad, kaip matyti iš šios išvados 88 punkte minėtos jurisprudencijos, pagal teisinio saugumo principą nacionaliniai teismai privalo kiek įmanoma vengti priimti sprendimus, prieštaraujančius institucijų, atsakingų už Sąjungos konkurencijos taisyklių administracinį įgyvendinimą, t. y. be Komisijos, nacionalinių konkurencijos tarnybų, sprendimams.

101.

Iš to išplaukia, kad pagal teisinio saugumo principą taip pat reikalaujama, kad nagrinėdami juose pareikštą civilinį ieškinį dėl Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimo nacionaliniai teismai, kai nacionalinė konkurencijos tarnyba galutinai konstatuoja SESV 101 straipsnio pažeidimą, suteiktų bent požymio arba pirminio įrodymo reikšmę ir prima facie įrodymo reikšmę, kai nacionalinės konkurencijos tarnybos konstatuoto pažeidimo ir pažeidimo, kuriuo grindžiamas civilinis ieškinys, pareikštas nacionaliniame teisme, pažeidimo pobūdis, taip pat jo materialinis, asmenų, laiko ir teritorinis aspektai sutampa.

102.

Tokiomis aplinkybėmis, mano manymu, reikėtų pateikti keturis papildomus argumentus.

103.

Pirma, iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, neatsižvelgiant į valstybių narių procesinę autonomiją, civilinių bylų teismai negali nepaisyti konkurencijos tarnybos sprendimo, kuriame konstatuojamas Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimas. Tai reiškia, kad nacionalinės teisės aktai ( 67 ) arba jurisprudencija, kaip antai minima prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, pagal kurią neigiama, kad toks nacionalinės konkurencijos tarnybos sprendimas turi kokią nors, netgi orientacinę, reikšmę, prieštarauja Sąjungos teisei, konkrečiai kalbant, reikalavimui užtikrinti visišką SESV 101 straipsnio veiksmingumą, taip pat reikalavimams, kylantiems iš veiksmingumo ir teisinio saugumo principų.

104.

Antra, norėčiau paaiškinti, kad argumentai, išdėstyti šios išvados 89–101 punktuose, taikomi vien civiliniams ieškiniams, grindžiamiems nacionalinės konkurencijos tarnybos konstatavimu, kad padarytas Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimas. Taigi minėti principai netaikomi civiliniams ieškiniams, susijusiems vien su nacionalinės konkurencijos teisės pažeidimu. Iš tikrųjų reikalavimai dėl veiksmingumo principo ir reikalavimas užtikrinti visišką veiksmingumą susiję tik su Sąjungos teise, o nagrinėjamu atveju – su SESV 101 straipsniu. Jie nebūtinai taikomi nacionalinei teisei. Žinoma, situacija kitokia, kai ieškiniui dėl žalos atlyginimo taikoma Direktyvos 2014/104 9 straipsnio 1 dalis ( 68 ).

105.

Trečia, manau, kad, siekiant nurodyti gaires prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, tikslinga papildomai paaiškinti, kaip reikia suprasti „požymio arba pirminio įrodymo“ reikšmę ir „prima facie įrodymo“ reikšmę. Pirmiausia pažymėtina, kad aišku, kad šias sąvokas nacionalinis teismas turi aiškinti vadovaudamasis savo procedūrinėmis įrodymų vertinimo taisyklėmis, kurios, kaip minėta, priskiriamos valstybių narių procesinei autonomijai.

106.

Vis dėlto „požymis“ arba „pirminis įrodymas“, mano nuomone, reiškia elementą, kuris skatina civilinių bylų teismą konstatuoti, kad padarytas pažeidimas, bet kuris turi būti įvertintas ir pagrįstas atsižvelgiant į kitus įrodymus tam, kad būtų galima manyti, kad pažeidimo buvimas patvirtintas.

107.

O prima facie įrodymas ( 69 ) paprastai atitinka įrodymą, galintį patvirtinti tariamos faktinės aplinkybės tikimybę remiantis patirtimi, dėl kurios šios faktinės aplinkybės buvimas atrodo tikėtinas. Į tai atsižvelgdamas nacionalinis sprendimas, kuriame konstatuotas pažeidimas, leidžia teismui, naudojantis diskrecija vertinti įrodymus pagal savo nacionalinę teisę, daryti prielaidą, kad yra padarytas pažeidimas, remiantis patirtimi, pagal kurią konkurencijos tarnybų sprendimuose konstatuoti pažeidimai paprastai būdavo padaryti. Vis dėlto šalis, kuriai pareikštas ieškinys, gali pateikti įrodymų, kurie leistų įtikinti teismą, kad yra priešingai ( 70 ).

108.

Ketvirta, kiek tai susiję su ginčais pagrindinėje byloje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis pirma išdėstytais argumentais ir savo nacionaline teise, nagrinėdamas jame pareikštą civilinį ieškinį turi įvertinti 2001 m. ir 2009 m. sprendimų įrodomąją galią. Vis dėlto siekdamas jam padėti atlikti tokį vertinimą Teisingumo Teismas gali pateikti visas naudingas Sąjungos teisės aiškinimo gaires ( 71 ).

109.

Šiuo klausimu, kalbant apie 2001 m. sprendimą, atrodo, kad jis susijęs tik su nacionalinės konkurencijos teisės pažeidimo konstatavimu, netaikant kartu SESV 101 straipsnio 1 dalies. Jei taip ir yra, o tai turi patvirtinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šio sprendimo įrodomąją galią nagrinėjant civilinį ieškinį, pareikštą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, kaip matyti iš šios išvados 104 punkto, reglamentuoja vien nacionalinė teisė.

110.

O 2009 m. sprendime taikoma ir nacionalinė konkurencijos teisė, ir SESV 101 straipsnio 1 dalis.

111.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar konstatuoto pažeidimo ir pažeidimo, kuriuo grindžiami jame pareikšti civiliniai ieškiniai (dėl pripažinimo negaliojančiu ir dėl žalos atlyginimo) pažeidimo pobūdis, taip pat jo materialinis, asmenų, laiko ir teritorinis aspektai sutampa, kaip tai suprantama remiantis argumentais, išdėstytais šios išvados 96 punkte.

112.

Šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų pažeidimo konstatavimui 2009 m. sprendime suteikti prima facie įrodymo reikšmę nagrinėjant civilinį ieškinį. Tuo atveju, jei, priešingai, sutapimas yra tik dalinis, šis sprendimas turėtų pažeidimo buvimo įrodymo orientacinę reikšmę nagrinėjant abu ieškinius: dėl pripažinimo negaliojančiu ir dėl žalos atlyginimo.

113.

Konkrečiau kalbant, kiek tai susiję su teritoriniu ir laiko aspektais, iš prejudicinių klausimų, atrodo, matyti, kad juos nustatė KN paveldėtojai. Iš tikrųjų, sprendžiant iš bylos medžiagos, KN paveldėtojų ir Repsol sudarytos sutartys laiko ir teritoriniu atžvilgiais patenka į pažeidimo konstatavimo 2009 m. sprendime taikymo sritį.

114.

Taip pat atrodo, kad abu pažeidimai sutampa asmenų aspektu, nes ir konstatuotą, ir civiliniame ieškinyje nurodytą pažeidimą padarė Repsol.

115.

Taigi lieka patikrinti, ar konstatuoto pažeidimo ir civiliniame ieškinyje nurodyto pažeidimo pažeidimo pobūdis ir materialinis aspektai sutampa.

116.

Šiuo klausimu vis dėlto pažymėtina, kad perskaičius 2009 m. sprendimo rezoliucinę dalį, cituojamą šios išvados 16 punkte, matyti, kad konstatavimo šiame sprendime materialinė taikymo sritis yra labai plati. Iš tikrųjų ji susijusi su visais nepriklausomais verslininkais, veikiančiais su Repsol prekės ženklu, visomis sutartimis, į kurias įtrauktos pažeidimą lemiančios sąlygos, ir visomis šiose sutartyse aprašytomis sąlygomis. Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar KN arba jo paveldėtojų ir Repsol sudarytų sutarčių sąlygos, patenkančios į 2009 m. sprendimo taikymo sritį laiko atžvilgiu, gali būti laikomos patenkančiomis į konstatavimo šiame sprendime materialinę taikymo sritį, todėl galima manyti, kad konstatuotas pažeidimas ir civiliniame ieškinyje nurodytas pažeidimas visiškai sutampa.

117.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Juzgado de lo Mercantil de Madrid (Madrido komercinis teismas, Ispanija) pateiktus prejudicinius klausimus: