19.6.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 195/12

—

panaikinti 2017 m. sausio 25 d. Bendrojo Teismo (antroji kolegija) nutartį byloje T-217/16 Internacional de productos metálicos/Komisija,

—

grąžinti bylą T-217/16 Europos Sąjungos Bendrajam Teismui, kad šis priimtų sprendimą dėl 2016 m. vasario 26 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2016/278 2 straipsnyje įtvirtinto laiko apribojimo,

—

priteisti iš Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

1.

Pirmasis apeliacinio skundo pagrindas grindžiamas tuo, kad egzistuoja teisė pareikšti ieškinį Europos Sąjungos Bendrajame Teisme (toliau – Bendrasis Teismas) dėl Reglamento 2016/278 (1) panaikinimo, nes tenkinamos SESV 263 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sąlygos. Kaip žinoma šiam teismui, tos sąlygos yra šios: i) ginčijamo akto tiesioginė ir konkreti sąsaja arba ii) reglamentuojančio pobūdžio teisės aktų, dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinimo priemonių, tiesioginė sąsaja.

Dėl ginčijamo akto tiesioginės ir konkrečios sąsajos apeliantė laikosi nuomonės, jog niekas Bendrajame Teisme neginčija, kad ji tiesiogiai susijusi. O ginčijamas aktas yra iš tikrųjų konkrečiai susijęs su IPM, nes minėtas reglamentas daro poveikį visiems importuotojams, kurių bendruosiuose administraciniuose dokumentuose nurodytos TARIC nomenklatūros ar kodai, susiję su produktais, už kuriuos turi būti mokami antidempingo muitai nuo 2009 m. (Reglamento 91/2009 įsigaliojimo metai) iki 2016 m. (Reglamento 2016/278 įsigaliojimo metai) imtinai. Taigi šie importuotojai sudaro „ribotą ūkio subjektų grupę“, nes antidempingo muitų panaikinimo pasekmių ribojimas jiems daro tiesioginį ir konkretų poveikį.

Be to, kalbant apie reglamentuojančio pobūdžio teisės aktų, dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinančių priemonių, tiesioginę sąsają, pažymėtina, jog atliekant analizę daugiausia dėmesio skiriama nustatymui, kad Reglamente 2016/278 nėra įgyvendinimo priemonių. Tokiomis aplinkybėmis muitų rinkimo atvejai, kuriuos Bendrasis Teismas nurodo kaip reglamento įgyvendinimo priemones, tokiomis nėra, nes vieninteliai iš apeliantės gauti muitai surinkti pagal Reglamentą 91/2009 (2) ir jokiu būdu jie nebuvo surinkti pagal ginčijamą reglamentą (Reglamentą 2016/278). Tai įrodo aplinkybė, kad muitai, kuriuos iš IPM surinko Ispanijos mokesčių administratorius, buvo nustatyti prieš įsigaliojant ginčijamam reglamentui.

Iš tiesų ginčijamas 2 straipsnis yra savarankiška norma, dėl kurios nereikia priimti jokio vėlesnio akto, kad sukeltų teisines pasekmes nuo jos įsigaliojimo dienos, nes ja tik panaikinami kai kurie antidempingo muitai dėl jų nesuderinamumo su Antidempingo susitarimu ir GATT sutartimi.

Be to, reglamente nustatyta pareiga susilaikyti nuo veiksmo, nes jame nurodyta Ispanijos valstybei nesiimti jokios priemonės dėl antidempingo muitų rinkimo, taip uždraudžiant nustatyti bet kokią mokestinę priemonę, kurią būtų galima apskųsti, todėl ieškinio dėl panaikinimo pareiškimas yra vienintelis būdas IPM ginčyti Reglamento 2016/278 2 straipsnį.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliantė laikosi nuomonės, jog nėra abejonių, kad IPM turi teisę pagal SESV 263 straipsnį pareikšti ieškinį dėl Reglamento 2016/278 2 straipsnio panaikinimo, nes, atsižvelgiant į minėto reglamento pobūdį ir turinį, dėl jo nereikia patvirtinti jokių įgyvendinančių priemonių.

2.

Pateikdama antrąjį apeliacinio skundo pagrindą apeliantė nurodo Bendrajame Teisme pateiktą reikalavimą pripažinti ginčijamo reglamento 1 straipsnio pasekmių taikymą atgaline data. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad, priešingai nei skundžiamoje nutartyje nurodė Bendrasis Teismas (joje jis teigė neturintis jurisdikcijos pripažinti, kad reglamento 1 straipsnis taikomas atgaline data), apeliantė tvirtina, kad tai yra būtina reglamento 2 straipsnio panaikinimo pasekmė, nes minėtame straipsnyje nustatytas laiko apribojimas, kurio pagrįstumas buvo ginčijamas nepriimtinu pripažintu ieškiniu. Todėl apeliantės pateiktas reikalavimas pripažinti reglamento 1 straipsnio taikymą atgaline data yra visiškai priimtinas, nes šis reikalavimas bus netiesiogiai pripažintas pagrįstu reglamento 2 straipsnį pripažinus negaliojančiu.