16.12.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 320/1

1.

2002 m. vasario 14 d. Tarybos rezoliuciją dėl kalbų įvairovės ir kalbų mokymosi skatinimo (1), kurioje pabrėžiama, kad kalbų mokėjimas yra vienas iš pagrindinių gebėjimų, kurį reikia įgyti kiekvienam piliečiui, kad jis galėtų veiksmingai dalyvauti Europos žinių visuomenėje, ir todėl šis gebėjimas sudaro palankesnes sąlygas integracijai į visuomenę ir socialinei sanglaudai;

2.

2002 m. kovo 15–16 d. Barselonos Europos Vadovų Tarybos išvadas, kuriose raginama imtis tolesnių veiksmų siekiant tobulinti pagrindinių gebėjimų įvaldymą, visų pirma visus mokant dviejų užsienio kalbų nuo labai ankstyvo amžiaus (2);

3.

2006 m. gruodžio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos Sprendimą Nr. 1983/2006/EB dėl Europos kultūrų dialogo metų (2008 m.) (3);

4.

2006 m. gegužės 19 d. Tarybos išvadas dėl Europos kalbinės kompetencijos rodiklio (4), kuriose dar kartą buvo patvirtinta, kad užsienio kalbų gebėjimai ne tik padeda skatinti tautų tarpusavio supratimą, bet ir yra būtina darbuotojų judumo sąlyga bei prisideda prie Europos Sąjungos ekonomikos konkurencingumo;

5.

2008 m. gegužės 22 d. Tarybos išvadas dėl 2008–2010 m. darbo plano kultūros srityje (5), kuriose pabrėžiamas kultūrinis daugiakalbystės aspektas ir visų pirma jos vaidmuo sudarant galimybes naudotis kultūros produkcija bei jos indėlis į kūrybiškumą;

6.

2008 m. gegužės 22 d. Tarybos išvadas dėl tarpkultūrinės kompetencijos, kuriose pripažįstamas kalbų mokymosi ir vertimo vaidmuo siekiant įgyti tarpkultūrinę kompetenciją;

7.

2008 m. gegužės 22 d. Tarybos išvadas dėl daugiakalbystės, kuriose Komisijos, inter alia, prašoma iki 2008 m. pabaigos parengti pasiūlymus dėl visa apimančios politikos daugiakalbystės srityje metmenų.

—

2008 m. rugsėjo 18 d. Komisijos komunikatą „Daugiakalbystė — Europos turtas ir bendras rūpestis“ (6).

—

2008 m. liepos 3 d. Komisijos žaliąją knygą „Migracija ir judumas. ES švietimo sistemų uždaviniai ir galimybės“ (7),

—

kalbų ir kultūrų įvairovė yra neatsiejama Europos identiteto dalis; tai — bendras ES paveldas, turtas, iššūkis ir vertybė,

—

daugiakalbystė yra svarbus kompleksinis klausimas, apimantis socialinius, kultūrinius, ekonominius, taigi, ir švietimo aspektus,

—

skatinant daugiakalbystę svarbu propaguoti mažiau vartojamas Europos kalbas,

—

visais švietimo ir mokymo lygiais vis dar turėtų būti dedama daug pastangų siekiant skatinti mokytis kalbų ir vertinti kultūrinius kalbų įvairovės aspektus, taip pat teikti tikslesnę informaciją apie Europos kalbų įvairovę ir jų paplitimą visame pasaulyje,

—

daugiakalbystė taip pat atlieka ypač svarbų vaidmenį skatinant kultūrų įvairovę, inter alia, žiniasklaidos bei elektroninėje terpėje esančio turinio srityje, ir kultūrų dialogą Europoje ir su kitais pasaulio regionais; šiame procese ypatingas vaidmuo tenka vertimui, kadangi verčiant kuriamos kalbų ir kultūrų sąsajos ir suteikiama daug galimybių susipažinti su kūriniais bei idėjomis,

—

kalbų įvairovė Europoje suteikia pridėtinės vertės plėtojant Europos Sąjungos ir kitų pasaulio šalių ekonominius santykius bei kultūrinius ryšius,

—

daugiakalbystė padeda ugdyti kūrybiškumą, nes suteikiama galimybė susipažinti su kitais mąstymo, pasaulio supratimo ir vaizdavimo būdais.

a)

labiau informuoti visuomenės narius, ypač jaunimą pradiniame bendrojo lavinimo ir profesinio mokymo etape, apie kalbų įvairovės bei kalbų mokymosi naudą;

b)

mokyti migrantus, ypač jaunimą, priimančiosios šalies kalbos, kuri yra vienas iš esminių sėkmingos integracijos ir galimybių įsidarbinti veiksnių, tuo pačiu metu gerbiant jų kilmės šalies kalbą.

a)

nuo pat ankstyvo amžiaus ir bendrojo lavinimo, o vėliau ir profesinio mokymo bei aukštojo mokslo studijų laikotarpiu stengtis jaunimui užtikrinti įvairias ir kokybiškas kalbų mokymosi ir kultūrinio švietimo galimybes, kad jie galėtų gerai išmokti bent dvi užsienio kalbas; šis gebėjimas yra integracijos į žinių visuomenę veiksnys;

b)

dėti pastangas stiprinant visų asmenų kalbų gebėjimų įgijimą ir nuolatinį tobulinimą formaliojo ir neformaliojo švietimo sistemoje bei savišvietos būdu;

c)

stengtis išplėsti galimybes rinktis kalbas, kurių mokoma įvairiais švietimo lygiais, įskaitant pripažintas kalbas, kurios yra mažiau vartojamos, kad moksleiviai galėtų pasirinkti remdamiesi, pavyzdžiui, asmeniniais interesais ar geografine padėtimi;

d)

skatinti mokytis Europos kalbų ir skatinti jų plitimą pasinaudojant novatoriškomis priemonėmis, pavyzdžiui, skaitmeninėmis ryšių technologijomis bei nuotoliniu mokymusi ir metodais, kurie, pavyzdžiui, grindžiami giminingų kalbų supratimu;

e)

skatinti besimokančiojo vertinimą remiantis pripažintais būdais, pavyzdžiui, remiantis Europos Tarybos sukurta bendra Europos kalbų mokėjimo orientacine sistema ir Europass kalbų pasu, o tam tikrais atvejais — Europos kalbinės kompetencijos rodikliu;

f)

ypač daug dėmesio skirti kalbų mokytojų kvalifikacijos tobulinimui ir bendrai mokytojų kalbų mokėjimo stiprinimui siekiant skatinti nelingvistinių disciplinų mokymą užsienio kalbomis (integruotas dalyko ir kalbos mokymasis (IDKM);

g)

skatinti kalbų mokytojų judumą ir mainus Europoje, siekiant, kad kuo daugiau kalbų mokytojų būtų pagyvenę šalyje, kurios kalbą jie moko;

h)

pasitelkti Mokymosi visą gyvenimą programą ir atitinkamas nacionalines sistemas, siekiant visoms tikslinėms grupėms, ypač besimokančiam jaunimui ir mokytojams, suteikti judumo galimybių, galinčių padėti tobulinti jų kalbų mokėjimą, ir pasitelkti kitas iniciatyvas, pavyzdžiui, Europos ženklo (pažymėjimo) kalbų srityje iniciatyvą, siekiant plėtoti kalbų mokymosi ir mokymo priemones.

a)

remti įvairių kalbų mokymą ir mokymąsi siekiant sudaryti įmonėms, visų pirma mažosioms ir vidutinėms įmonėms, geresnes sąlygas patekti į pasaulio rinkas, pirmiausia į besiformuojančias rinkas;

b)

skatinti, kad daugiau dėmesio būtų skiriama kalbų mokėjimui darbuotojų karjeroje, visų pirma mažosiose ir vidutinėse įmonėse;

c)

tam tikrais atvejais pasinaudoti Europos struktūriniais fondais siekiant tęstiniame profesiniame mokyme ir suaugusiųjų švietime užtikrinti konkrečiam darbui pritaikytus kalbų kursus;

d)

vertinti piliečių, kilusių iš migrantų šeimų, kalbų mokėjimą ir juo pasinaudoti stiprinant kultūrų dialogą ir ekonominį konkurencingumą.

A.

Plėtojant esamą politiką ir programas:

B.

Pradėti diskusiją apie specialios vertimui skirtos paramos programos aktualumą ir galimybes ilgalaikėje perspektyvoje, kad būtų sudarytos sąlygos įgyvendinti susijusius kultūrinius, technologinius ir profesinius uždavinius.

a)

stiprinti valstybių narių bendradarbiavimą ir trečiosiose šalyse esančių jų kultūros įstaigų ar kitų atstovaujančių įstaigų bendradarbiavimą, taip pat skatinti partnerystes kalbų srityje ir kultūrų dialogą su trečiosiomis šalimis;

b)

kuo geriau išnaudoti Europos kalbų potencialą plėtojant dialogą su kitomis pasaulio šalimis kultūros ir ekonomikos srityse bei stiprinant ES vaidmenį tarptautinėje arenoje;

c)

stiprinti bendradarbiavimą su nacionalinėmis ir tarptautinėmis organizacijomis, visų pirma Europos Taryba ir UNESCO, vykdančiomis veiklą kalbų mokymosi ir kalbų bei kultūrų įvairovės srityje.

1.

remti valstybių narių pastangas siekti šioje rezoliucijoje nustatytų tikslų, pasinaudojant visomis europinio bendradarbiavimo švietimo, kultūros ir kitose atitinkamose politikos srityse galimybėmis;

2.

atsižvelgiant į naujus visa apimančios politikos daugiakalbystės srityje metmenis ir neviršijant savo kompetencijos ribų patvirtinti priemones, kuriomis būtų siekiama deramai atsižvelgti į piliečių kalbų mokėjimo poreikius, ypač daug dėmesio skiriant:

3.

iki 2011 m. vidurio pateikti šios rezoliucijos įgyvendinimo ataskaitą, parengtą bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis, ypatingą dėmesį skiriant geros praktikos pavyzdžiams;

4.

reguliariai apžvelgti su kalbų mokėjimu susijusią padėtį Europoje, visų pirma remiantis turimais valstybių narių atliktų tyrimų duomenimis, bendra Europos kalbų mokėjimo orientacine sistema ir tam tikrais atvejais — Europos kalbinės kompetencijos rodikliu.