—

Deutsche Lufthansa AG, atstovaujamos Rechtsanwalt A. Martin‑Ehlers,

—

Flughafen Frankfurt‑Hahn GmbH, atstovaujamos Rechtsanwalt T. Müller‑Heidelberg,

—

Ryanair Ltd, atstovaujamos Rechtsanwalt G. Berrisch,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir K. Petersen,

—

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos T. Materne ir J.‑C. Halleux, padedamų advokatės A. Lepièce,

—

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. Noort ir C. Wissels,

—

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna ir M. Szpunar,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos V. Di Bucci ir T. Maxian Rusche,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su SESV 107 ir 108 straipsnių išaiškinimu.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Deutsche Lufthansa AG (toliu ‐ Lufthansa) ir Flughafen Frankfurt‑Hahn GmbH (toliau ‐ FFH), eksploatuojančios Frankfurto Hano (Vokietija) oro uostą, ginčą dėl valstybės pagalbos, kurią FFH suteikė Ryanair Ltd (toliau ‐ Ryanair), nutraukimo ir susigrąžinimo.

3

1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [SESV 108] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 3 straipsnyje „Sustabdymo sąlygos“ įtvirtinta:

„Pagalba, apie kurią reikia pranešti pagal 2 straipsnio 1 dalį, neskiriama tol, kol Komisija nepriima tokią pagalbą patvirtinančio sprendimo, arba kol nelaikoma, kad Komisija tokį sprendimą priėmė.“

4

Šio reglamento 4 straipsnio „Pirminis pranešimo patikrinimas ir Komisijos sprendimai“ 2‐4 dalyse numatyta:

„2.   Jeigu po pirminio patikrinimo Komisija nustato, kad pranešime nurodyta priemonė nėra pagalba, ji savo išvadą pateikia priimtame sprendime.

3.   Jeigu po pirminio patikrinimo Komisijai nekyla jokių abejonių dėl pranešime nurodytos priemonės suderinamumo su bendrąja rinka, tiek, kiek minėtoji priemonė priskiriama [SESV 107 straipsnio 1 dalies] taikymo sričiai, Komisija nusprendžia, kad minėtoji priemonė atitinka bendrąją rinką <...>

4.   Jeigu po pirminio patikrinimo Komisijai kyla abejonių dėl pranešime nurodytos priemonės suderinamumo su bendrąja rinka, ji nusprendžia pradėti bylos procesą [procedūrą] pagal [SESV 108 straipsnio 2 dalį] (toliau – sprendimas pradėti formalaus tyrimo procesą).“

5

Šio reglamento 6 straipsnio „Formalaus tyrimo procesas“ 1 dalyje nustatyta:

„Sprendime pradėti formalaus tyrimo procesą apibendrinami reikšmingi ginčytini faktai ir teisės klausimai, pateikiamas pirminis Komisijos atliktas pasiūlytos pagalbos pobūdžio priemonės įvertinimas ir išdėstomos abejonės dėl pagalbos atitikties bendrajai rinkai. Sprendime reikalaujama, kad suinteresuotoji valstybė narė ir kitos suinteresuotosios šalys pateiktų pastabas per nustatytą laikotarpį, kuris paprastai yra ne ilgesnis kaip vienas mėnuo. <...>“

6

To paties reglamento 7 straipsnyje „Komisijos sprendimai užbaigti formalaus tyrimo procesą“ įtvirtinta:

„1.   Nepažeidžiant 8 straipsnio formalaus tyrimo procesas užbaigiamas priimant sprendimą 2–5 straipsniuose [šio straipsnio 2‐5 dalyse] nustatyta tvarka.

2.   Jeigu Komisija nustato, kad esant reikalui po suinteresuotosios valstybės narės padaryto pakeitimo pranešime nurodyta priemonė nėra pagalba, priimdama sprendimą ji pateikia tokią išvadą.

3.   Jeigu Komisija nustato, kad esant reikalui suinteresuotosios valstybės narės padarytas pakeitimas nekelia abejonių dėl pranešime nurodytos priemonės suderinamumo su bendrąja rinka, ji priima sprendimą dėl pranešime nurodytos priemonės atitikimo bendrajai rinkai <...>

4.   Komisija priimdama teigiamą sprendimą gali nustatyti sąlygas <...> ir <...> įsipareigojimus.

5.   Jeigu Komisija nustato, kad pranešime nurodyta pagalba prieštarauja bendrajai rinkai, ji nusprendžia, kad minėtoji pagalba negali būti įgyvendinta <...>

6.   Šio straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalyse išvardyti sprendimai priimami iš karto, kai pašalinamos 4 straipsnio 4 dalyje nustatytos abejonės. Komisija pagal galimybes stengiasi priimti sprendimą per 18 mėnesių po formalaus tyrimo proceso pradžios. <...>

<...>“

7

Reglamento Nr. 659/1999 11 straipsnyje „Įsakymas sustabdyti arba laikinai išieškoti pagalbą“:

„1.   Komisija, suteikusi suinteresuotajai valstybei narei galimybę pateikti savo pastabas, gali priimti sprendimą, įpareigojantį, kad minėtoji valstybė narė nutrauktų bet kurią neteisėtą pagalbą, kol Komisija priims sprendimą dėl tokios pagalbos atitikimo bendrajai rinkai <...>

2.   Komisija, suteikusi suinteresuotajai valstybei narei galimybę pateikti savo pastabas, gali priimti sprendimą, įpareigojantį, kad minėtoji valstybė narė nutrauktų bet kurią neteisėtą pagalbą, kol Komisija priims sprendimą dėl tokios pagalbos atitikimo bendrajai rinkai <...>

<...>“

8

Šio reglamento 12 straipsnyje „Sprendimo dėl įsakymo sustabdyti arba išieškoti pagalbą nevykdymas“ nustatyta:

„Jeigu valstybė narė nevykdo įsakymo sustabdyti arba išieškoti pagalbą, Komisija turi teisę pagal turimą informaciją tikrindama pranešimą jį tiesiogiai perduoti [Teisingumo Teismui] ir prašyti minėtojo įsakymo nevykdymą paskelbti Sutarties pažeidimu.“

9

Pagal minėto reglamento 13 straipsnį „Komisijos sprendimai“:

„1.   Galimos neteisėtos pagalbos patikrinimas užbaigiamas priimant sprendimą pagal 4 straipsnio 2, 3 arba 4 dalis. Jeigu priimami sprendimai pradėti formalaus tyrimo procesą, bylos svarstymas užbaigiamas priimant sprendimą pagal 7 straipsnį <…>

2.   Esant galimai neteisėtai pagalbai ir nepažeidžiant 11 straipsnio 2 dalies, Komisija neprivalo laikytis 4 straipsnio 5 dalyje, 7 straipsnio 6 dalyje ir 7 straipsnio 7 dalyje nustatytų terminų.

<...>“

10

Iki 2009 m. 65 % Frankfurto Hano civilinį oro uostą eksploatuojančios bendrovės FFH akcijų priklausė Fraport AG, 17,5 % ‐ Reino krašto‑Pfalco federalinei žemei ir 17,5 % ‐ Heseno federalinei žemei. Fraport AG yra biržoje kotiruojama akcinė bendrovė, kurios kontrolinis akcijų paketas priklauso Vokietijos Federacinei Respublikai, Heseno federalinei žemei ir Frankfurto prie Maino miestui.

11

Nuo veiklos pradžios FFH kasmet patirdavo kelių milijonų eurų nuostolių. 2011 m. gruodžio 31 d. šie nuostoliai sudarė apie 197 mln. EUR. Iki 2009 m. šiuos nuostolius pagal veiklos rezultato perkėlimo sutartį padengdavo Fraport AG. Tačiau 2009 m. sausio 1 d.Fraport AG pardavė savo dalį akcijų Reino krašto‑Pfalco federalinei žemei už simbolinę 1 EUR kainą. Šis perleidimas buvo motyvuotas galimybės įvesti mokestį keleiviams, kuriuo būtų sumažinti Frankfurto Hano oro uosto patirti nuostoliai, neturėjimu, nes Ryanair ketino pasitraukti iš šio oro uosto, jei toks mokestis būtų įvestas.

12

Ryanair yra pigių skrydžių bendrovė, kuriai tenka daugiau kaip 95% Frankfurto Hano oro uosto keleivių srauto. Pagal šio oro uosto 2001 m. renkamų mokesčių dydžių lentelę oro linijų bendrovės, kurios juo naudojasi, turėjo mokėti 4,35 EUR mokestį už kiekvieną išvykstantį keleivį. Tačiau Ryanair nebuvo išrašomos sąskaitos už pakilimą, artėjimą tūpti, nutūpimą arba naudojimąsi oro uosto infrastruktūra, nes ji naudojo tik tuos lėktuvus, kurie, kaip numatyta minėtoje lentelėje, suteikdavo jai teisę nemokėti mokesčių, t. y. lėktuvus, kurių kilimo masė yra nuo 5,7 iki 90 tonų.

13

2006 m. Frankfurto Hano oro uosto renkamų mokesčių dydžių lentelė grindžiama skale, nustatyta atsižvelgiant į keleivių, kuriuos oro linijų bendrovė skraidino per metus iš šio oro uosto, skaičių; šios skalės ribos yra nuo 5,35 EUR per metus už mažesnį nei 100000 keleivių skaičių iki 2,24 EUR per metus už didesnį kaip 3 mln. keleivių skaičių. Be to, šioje lentelėje numatytas atleidimas nuo pakilimo ir nutūpimo mokesčių, mokesčių už oro navigacijos paslaugų suteikimą ir antžemines paslaugas, kai antžeminių paslaugų suteikimo trukmė neviršija 30 minučių. Minėtoje lentelėje taip pat numatyta „pagalba rinkodarai“, suteikiama pradedant skraidinti naujais maršrutais. Šios pagalbos dydis nustatomas atsižvelgiant į bendrą atitinkamos oro linijų bendrovės skraidintų keleivių skaičių. Ryanair gavo šią pagalbą.

14

Manydama, kad su rinkodara susiję FFH veiksmai yra valstybės pagalba, apie kurią Komisijai nepranešta, t. y. ji suteikta pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį, 2006 m. lapkričio 26 d.Lufthansa pateikė Landgericht Bad Kreuznach (Bad Kroicnacho apygardos teismas) ieškinį, kuriuo siekė, kad būtų nurodyta susigrąžinti sumas, sumokėtas Ryanair 2002‐2005 m. kaip „pagalba rinkodarai“, taip pat sumas, atitinkančias oro uosto mokesčių lengvatas, suteiktas Ryanair pagal 2001 m. lentelę, ir nutraukti bet kokios pagalbos Ryanair teikimą.

15

Kadangi Lufthansa ieškinys buvo atmestas, ji pateikė apeliacinį skundą Oberlandesgericht Koblenz (Koblenco apeliacinis apygardos teismas). Atmetus šį skundą, Lufthansa pateikė kasacinį skundą Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas). 2011 m. vasario 10 d. sprendimu Bundesgerichtshof panaikino Oberlandesgericht Koblenz sprendimą ir grąžino jam bylą, kad šis įvertintų, ar buvo pažeista SESV 108 straipsnio 3 dalis.

16

2008 m. birželio 17 d. sprendimu Komisija pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį pradėjo formalią tyrimo procedūrą dėl valstybės pagalbos, kurią Vokietijos Federacinė Respublika tariamai suteikė FFH ir Ryanair (OL C 12, 2009, p. 6). Šiame sprendime nurodytos tokios priemonės kaip oro uosto mokesčių sumažinimas ir priemonės, susijusios su Ryanair suteikta pagalba rinkodarai. Minėtame sprendime Komisija padarė preliminarią išvadą, kad kiekviena atskira priemonė yra selektyvi ir yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nebent ji būtų suderinama su privataus investuotojo principu. Dėl šio principo Komisija pažymėjo, kad iš priimant 2008 m. birželio 17 d. sprendimą turėtos informacijos matyti, jog Ryanair mokėtų oro uosto mokesčių nepakako FFH patiriamoms sąnaudoms padengti.

17

Todėl Oberlandesgericht Koblenz pateikė Komisijai prašymą pateikti nuomonę pagal Komisijos pranešimo dėl nacionalinių teismų įgyvendinamos valstybės pagalbos teisės (OL C 85, 2009, p. 1) 3.2 punktą. Savo nuomonėje Komisija pažymėjo, kad Oberlandesgericht Koblenz neprivalo pats vertinti, ar aptariamos priemonės gali būti pripažintos valstybės pagalba, nes tam, kad nustatytų visas SESV 108 straipsnio 3 dalies pažeidimo pasekmes, jis galėjo remtis jos 2008 m. birželio 17 d. sprendimu. Dėl esmės Komisija paaiškino, kad aptariamos priemonės priskirtinos valstybei ir yra selektyvios.

18

Vis dėlto, manydamas, jog turi įvertinti, ar aptariamos priemonės yra valstybės pagalba, ir abejodamas būtent dėl šių priemonių selektyvumo, Oberlandesgericht Koblenz nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

19

Lufthansa ginčija prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą, motyvuodama tuo, kad sprendimas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepakankamai motyvuotas ir jame išsamiai neišdėstytos pagrindinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės.

20

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, atsižvelgiant į poreikį nacionaliniam teismui pateikti naudingą Sąjungos teisės išaiškinimą, reikia, kad šis nacionalinis teismas apibrėžtų faktines ir teisines aplinkybes, kuriomis kyla jo užduodami klausimai, arba bent paaiškintų faktines prielaidas, kuriomis šie klausimai paremti (žr. 2008 m. sausio 31 d. Sprendimo Centro Europa 7, C-380/05, Rink. p. I-349, 57 punktą ir nurodytą teismo praktiką, taip pat 2010 m. kovo 11 d. Sprendimo Attanasio Group, C-384/08, Rink. p. I-2055, 32 punktą). Šie reikalavimai ypač taikytini konkurencijos srityje, kuriai būdingos sudėtingos teisinės ir faktinės situacijos (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 1993 m. sausio 26 d. Sprendimo Telemarsicabruzzo ir kt., C-320/90-C-322/90, Rink. p. I-393, 7 punktą ir minėto Sprendimo Attanasio Group 32 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

21

Remiantis Teisingumo Teismo praktika taip pat svarbu, kad nacionalinis teismas nurodytų tikslias priežastis, dėl kurių nusprendė kreiptis dėl Sąjungos teisės aiškinimo ir manė, jog būtina pateikti prejudicinius klausimus Teisingumo Teismui (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2005 m. gruodžio 6 d. Sprendimo ABNA ir kt., C-453/03, C-11/04, C-12/04 ir C-194/04, Rink. p. I-10423, 46 punktą ir nurodytą teismo praktiką ir 2011 m. sausio 20 d. Nutarties Chihabi ir kt., C‑432/10, 22 punktą).

22

Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą išdėstytos faktinės ir teisinės aplinkybės, leidžiančios tiek Teisingumo Teismui naudingai atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, tiek valstybių narių vyriausybėms ir kitoms suinteresuotosioms šalims pateikti pastabas pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį. Be to, priežastys, dėl kurių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus, buvo aiškiai išdėstytos sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą.

23

Todėl prašymas priimti prejudicinį sprendimą priimtinas.

24

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar tuo atveju, jei taikydama SESV 108 straipsnio 3 dalį Komisija pradėjo minėto straipsnio 2 dalyje numatytą formalią tyrimo procedūrą dėl įgyvendinamos valstybės priemonės, apie kurią nebuvo pranešta, ieškinį dėl šios priemonės nutraukimo ir jau išmokėtų sumų susigrąžinimo nagrinėjantis nacionalinis teismas privalo imtis veiksmų dėl galimo pareigos sustabdyti šios priemonės įgyvendinimą pažeidimo.

25

SESV 108 straipsnio 3 dalyje numatyta naujų pagalbos projektų prevencinė kontrolė (1973 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Lorenz, 120/73, Rink. p. 1471, 2 punktas ir 2008 m. vasario 12 d. Sprendimo CELF ir ministre de la Culture et de la Communication, toliau – Sprendimas CELF I, C-199/06, Rink. p. I-469, 37 punktas).

26

Tokia prevencija siekiama, kad būtų įgyvendinama tik suderinama pagalba. Siekiant šio tikslo, pagalbos projekto įgyvendinimas atidedamas iki to laiko, kai Komisijai priėmus galutinį sprendimą išnyks abejonės dėl jo suderinamumo (minėto Sprendimo CELF I 48 punktas).

27

Pareiga taikyti šią kontrolės sistemą tenka, pirma, Komisijai ir, antra, nacionaliniams teismams, o jų atitinkamos funkcijos yra viena kitą papildančios, tačiau skirtingos (šiuo klausimu žr. 1996 m. liepos 11 d. Sprendimo SFEI ir kt., C-39/94, Rink. p. I-3547, 41 punktą; 2003 m. spalio 21 d. Sprendimo van Calster ir kt., C-261/01 ir C-262/01, Rink. p. I-12249, 74 punktą ir 2006 m. spalio 5 d. Sprendimo Transalpine Ölleitung in Österreich, C-368/04, Rink. p. I-9957, 36 ir 37 punktus).

28

Nors pagalbos priemonių suderinamumo su bendrąja rinka vertinimas priklauso išimtinei Komisijos, kontroliuojamos Sąjungos teismų, kompetencijai, kol bus priimtas galutinis Komisijos sprendimas nacionaliniai teismai užtikrina teisės subjektų teisių apsaugą valstybės institucijoms galbūt pažeidus EB 108 straipsnio 3 dalyje nustatytą draudimą (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo van Calster ir kt. 75 punktą ir minėto Sprendimo Transalpine Ölleitung in Österreich. 38 punktą).

29

Nacionalinių teismų kišimasis yra tiesioginio veikimo, kuris pripažintas draudimui įgyvendinti SESV 108 straipsnio 3 dalies paskutiniame sakinyje numatytos pagalbos projektus, pasekmė. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas paaiškina, kad šioje nuostatoje numatytas draudimas įgyvendinti nedelsiant taikomas bet kokiai pagalbai, apie kurios pradėtą įgyvendinimą nepranešta (minėto Sprendimo Lorenz 8 punktas; 1991 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Fédération nationale du commerce extérieur des produits alimentaires ir Syndicat national des négociants et transformateurs de saumon, toliau ‐ Sprendimas FNCE, C-354/90, Rink. p. I-5505, 11 punktas ir minėto Sprendimo SFEI ir kt. 39 punktas).

30

Nacionaliniai teismai teisės subjektams turi garantuoti, kad pažeidus SESV 108 straipsnio 3 dalies paskutinį sakinį bus imtasi visų reikiamų veiksmų pagal nacionalinę teisę, turint omenyje tiek įgyvendinimo aktų teisėtumą, tiek finansinės paramos, suteiktos neatsižvelgus į minėtą nuostatą, susigrąžinimą arba galimas laikinąsias apsaugos priemones (minėto Sprendimo FNCE 12 punktas ir minėto Sprendimo SFEI ir kt. 40 punktas).

31

Todėl nacionalinių teismų užduoties tikslas yra patiems imtis priemonių, kurios ištaisytų pagalbos įgyvendinimo neteisėtumą, kad pagalbos gavėjas negalėtų ja laisvai disponuoti laikotarpiu, kol Komisija priims sprendimą (2010 m. kovo 11 d. Sprendimo CELF ir ministre de la Culture et de la Communication, Rink. p. I‑2099, 30 punktas).

32

Taigi aplinkybė, kad Komisija pradėjo formalią tyrimo procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį, neatleidžia nacionalinių teismų nuo pareigos apsaugoti teisės subjektų teisių, jeigu būtų pažeista SESV 108 straipsnio 3 dalis (minėto Sprendimo SFEI ir kt. 44 punktas).

33

Tačiau šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į tai, ar Komisija pradėjo formalią tyrimo procedūrą dėl priemonės, kuri yra nacionaliniame teisme nagrinėjamo ginčo dalykas.

34

Tuo atveju, jei Komisija dar nepradėjo formalios tyrimo procedūros ir todėl nepateikė nuomonės dėl klausimo, ar nagrinėjamos priemonės gali būti laikomos valstybės pagalba, nacionaliniai teismai, kai jų prašoma imtis veiksmų dėl galimo SESV 108 straipsnio 3 dalies paskutinio sakinio pažeidimo, gali būti priversti aiškinti ir taikyti pagalbos sąvoką, kad nustatytų, ar apie tas priemones buvo pranešta Komisijai (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo SFEI ir kt. 49 ir 53 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą). Jie taip pat turi įvertinti, be kita ko, ar aptariama priemone suteikiamas pranašumas ir ar ji yra selektyvi, t. y. ar ja palaikomos tam tikros įmonės ar gamintojai, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (minėto Sprendimo Transalpine Ölleitung in Österreich 39 punktas).

35

SESV 108 straipsnio 3 dalyje numatyta pareiga pranešti ir draudimas įgyvendinti yra susiję su projektais, kurie gali būti pripažinti valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Todėl prieš imdamiesi veiksmų dėl galimo SESV 108 straipsnio 3 dalies paskutinio sakinio pažeidimo nacionaliniai teismai iš pradžių turi nuspręsti, ar aptariamos priemonės yra valstybės pagalba.

36

Tuo atveju, kai Komisija jau pradėjo SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą formalią tyrimo procedūrą, reikia išnagrinėti, kokių priemonių turėtų imtis nacionaliniai teismai.

37

Tiesa, nors sprendime pradėti formalią tyrimo procedūrą atlikti vertinimai yra preliminarūs, ši aplinkybė nereiškia, kad jis neturi teisinių pasekmių.

38

Šiuo klausimu svarbu pabrėžti, kad jei nacionaliniai teismai galėtų manyti, jog priemonė nėra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ir todėl galėtų nestabdyti jos įgyvendinimo, nors Komisija sprendime pradėti formalią tyrimo procedūrą padarė išvadą, kad ši priemonė gali turėti pagalbos požymių, SESV 108 straipsnio 3 dalies veiksmingumas būtų neužtikrintas.

39

Iš tikrųjų, viena vertus, jei preliminarus pagalbos pobūdžio vertinimas, pateiktas sprendime pradėti formalią tyrimo procedūrą, vėliau būtų patvirtintas galutiniame Komisijos sprendime, nacionaliniai teismai būtų neįvykdę SESV 108 straipsnio 3 dalimi ir Reglamento Nr. 659/1999 3 straipsniu nustatytos pareigos sustabdyti bet kokį pagalbos projektą, kol Komisija priims galutinį sprendimą dėl šio projekto suderinamumo su bendrąja rinka.

40

Kita vertus, net jei galutiniame sprendime Komisija padarytų išvadą, kad pagalbos požymių nėra, prevencija, kuria grindžiama ESV sutartyje įtvirtinta ir šio sprendimo 25 ir 26 punktuose paminėta valstybės pagalbos kontrolės sistema, siekiama, kad, sprendime pradėti formalią tyrimo procedūrą išreiškus abejonę dėl šios priemonės kaip pagalbos pobūdžio ir jos suderinamumo su bendrąja rinka, šios priemonės įgyvendinimas būtų atidėtas tol, kol ši abejonė bus pašalinta galutiniu Komisijos sprendimu.

41

Taip pat svarbu pabrėžti, kad Sąjungos normų dėl valstybės pagalbos taikymas grindžiamas, pirma, nacionalinių teismų ir, antra, Komisijos ir Sąjungos teismų lojalaus bendradarbiavimo pareiga, pagal kurią kiekviena institucija veikia pagal Sutarties jai priskirtas funkcijas. Bendradarbiaudami nacionaliniai teismai turi imtis bet kokių reikiamų bendrųjų ar specialiųjų priemonių, kad užtikrintų pagal Sąjungos teisę atsirandančių pareigų vykdymą, ir nesiimti priemonių, kurios gali trukdyti siekti Sutarties tikslų, kaip matyti iš ESS 4 straipsnio 3 dalies. Taigi, nacionaliniai teismai turi vengti Komisijos sprendimams prieštaraujančių sprendimų, net jei jie yra laikino pobūdžio.

42

Todėl kai Komisija yra pradėjusi formalią tyrimo procedūrą dėl įgyvendinamos priemonės, nacionaliniai teismai privalo imtis visų būtinų priemonių, kad būtų atsižvelgta į galimą pareigos sustabdyti minėtos priemonės įgyvendinimą pažeidimą.

43

Šiuo tikslu nacionaliniai teismai gali nuspręsti sustabdyti aptariamos priemonės įgyvendinimą ir nurodyti susigrąžinti jau pervestas sumas. Jie taip pat gali nuspręsti nurodyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdami, pirma, apsaugoti atitinkamų šalių interesus ir, antra, užtikrinti Komisijos sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą veiksmingumą.

44

Jei nacionaliniams teismams kyla abejonių dėl to, ar aptariama priemonė yra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, arba dėl sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą teisėtumo ar aiškinimo, jie, pirma, gali prašyti Komisijos paaiškinimų ir, antra, remdamiesi SESV 267 straipsnio antra ir trečia pastraipomis, kurias Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, gali arba turi pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą (šiuo klausimu žr., kiek tai susiję su prašymais priimti prejudicinį sprendimą dėl valstybės pagalbos teisėtumo vertinimo, 2006 m. sausio 10 d. Sprendimo Cassa di Risparmio di Firenze ir kt., C-222/04, Rink. p. I-289, 72–74 punktus).

45

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti:

46

Atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį klausimą, į antrąjį ir trečiąjį klausimus atsakyti nereikia.

47

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

Kai taikydama SESV 108 straipsnio 3 dalį Komisija yra pradėjusi šio straipsnio 2 dalyje numatytą formalią tyrimo procedūrą dėl įgyvendinamos priemonės, apie kurią nebuvo pranešta, ieškinį dėl šios priemonės nutraukimo ir jau išmokėtų sumų susigrąžinimo nagrinėjantis nacionalinis teismas privalo imtis visų būtinų priemonių, kad būtų atsižvelgta į galimą pareigos sustabdyti minėtos priemonės įgyvendinimą pažeidimą.

Šiuo tikslu nacionalinis teismas gali nuspręsti sustabdyti aptariamos priemonės įgyvendinimą ir nurodyti susigrąžinti jau pervestas sumas. Jis taip pat gali nuspręsti nurodyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas, pirma, apsaugoti atitinkamų šalių interesus ir, antra, užtikrinti Europos Komisijos sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą veiksmingumą.

Jei nacionaliniam teismui kyla abejonių dėl to, ar aptariama priemonė yra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, arba dėl sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą teisėtumo ar aiškinimo, jis, pirma, gali prašyti Europos Komisijos paaiškinimų ir, antra, remdamasis SESV 267 straipsnio antra ir trečia pastraipomis gali arba turi pateikti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą.