TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

2001 m. lapkričio 20 d.(*)

„Prekių ženklai – Direktyva 89/104/EEB – 7 straipsnio 1 dalis – Prekių ženklo suteikiamos teisės pasibaigimas – Išleidimas į rinką už EEE ribų – Importas į EEE – Prekių ženklo savininko sutikimas – Aiškiai išreikšto ar numanomo sutikimo būtinumas – Sutarčiai taikytina teisė – Sutikimo prezumpcija – Netaikymas“

Sujungtose bylose C-414/99– C-416/99

dėl High Court of Justice (England & Wales) Chancery Division (Patent Court) (Jungtinė Karalystė) pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamose bylose tarp

Zino Davidoff SA

ir

A & G Imports Ltd (C–414/99),

tarp

Levi Strauss & Co.,

Levi Strauss (UK) Ltd

ir

Tesco Stores Ltd,

Tesco plc (C-415/99)

bei tarp

Levi Strauss & Co.,

Levi Strauss (UK) Ltd

ir

Costco Wholesale UK Ltd, buvusios Costco UK Ltd (C‑416/99),

dėl 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, 1989, p. 1), iš dalies pakeistos 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimu (OL L 1, 1994, p. 3), 7 straipsnio išaiškinimo,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijos pirmininkai P. Jann, N. Colneric ir S. von Bahr, teisėjai C. Gulmann (pranešėjas), D. A. O. Edward, A. La Pergola, J.‑P. Puissochet, L. Sevón, V. Skouris ir C. W. A. Timmermans,

generalinė advokatė C. Stix-Hackl,

posėdžio sekretorė L. Hewlett, administratorė,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

–       Zino Davidoff SA, atstovaujamos QC M. Silverleaf ir barrister R. Hacon, įgaliotų solicitor R. Swift,

–       Levi Strauss & Co. ir Levi Strauss (UK) Ltd, atstovaujamų QC H. Carr ir QC D. Anderson, įgaliotų solicitors Baker & MacKenzie,

–       A & G Imports Ltd, atstovaujamos QC G. Hobbs ir barrister C. May, įgaliotų solicitors A. Millmore ir I. Mackie,

–       Tesco Stores Ltd ir Tesco plc, atstovaujamų G. Hobbs ir barrister D. Alexander, įgaliotų solicitors C. Turner ir E. Powell,

–       Costco Wholesale UK Ltd, atstovaujamos G. Hobbs ir D. Alexander, įgaliotų solicitors G. Heath ir G. Williams,

–       Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos W.‑D. Plessing, A. Dittrich ir B. Muttelsee-Schön,

–       Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos K. Rispal-Bellanger ir A. Maitrepierre,

–       Italijos vyriausybės, atstovaujamos U. Leanza, padedamo vice avvocato generale dello Stato O. Fiumara,

–       Suomijos vyriausybės, atstovaujamos E. Bygglin,

–       Švedijos vyriausybės, atstovaujamos A. Kruse,

–       Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos K. Banks,

–       ELPA Priežiūros institucijos, atstovaujamos A.-L.H. Rolland,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

išklausęs 2001 m. sausio 16 d. posėdyje Zino Davidoff SA, atstovaujamos M. Silverleaf, Levi Strauss & Co. ir Levi Strauss (UK) Ltd, atstovaujamų H. Carr ir D. Anderson, A & G Imports Ltd, atstovaujamos G. Hobbs ir C. May, Tesco Stores Ltd, Tesco plc ir Costco Wholesale UK Ltd, atstovaujamų G. Hobbs ir D. Alexander, Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos H. Heitland, Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos A. Maitrepierre, Komisijos, atstovaujamos K. Banks, bei ELPA priežiūros institucijos, atstovaujamos P. Dyrberg ir D. Sif Tynes, pareikštas žodines pastabas,

susipažinęs su 2001 m. balandžio 5 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1       1999 m. birželio 24 d. Nutartimi (byla C‑414/99) ir dviem 1999 m. liepos 22 d. Nutartimis (bylos C‑415/99 ir 416/99), kurias Teisingumo Teismas gavo 1999 m. spalio 29 d., High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division (Patent Court) (Jungtinė Karalystė), remdamasis EB 234 straipsniu, pateikė pirmoje byloje šešis prejudicinius klausimus, o kitose dviejose bylose – po tris vienodus prejudicinius klausimus dėl 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, 1989, p. 1), iš dalies pakeistos 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimu (OL L 1, 1994, p. 3, toliau – direktyva), 7 straipsnio išaiškinimo.

2       Šie klausimai iškilo trijose bylose tarp dviejų Jungtinėje Karalystėje registruotų prekių ženklų savininkų, vieno prekių ženklo licencijos turėtojo bei keturių Jungtinėje Karalystėje įsteigtų bendrovių dėl prekių, pirmiau išleistų į rinką už Europos ekonominės erdvės (toliau – EEE) ribų, pardavimo Jungtinėje Karalystėje.

 Teisinis pagrindas

3       Direktyvos 89/104 5 straipsnyje „Prekių ženklo suteikiamos teisės“ nurodoma:

„1. Įregistruotas prekių ženklas suteikia savininkui išimtines teises į jį. Savininkas turi teisę uždrausti trečiosioms šalims be jo sutikimo vartoti prekybos veikloje:

a)      bet kokį žymenį, tapatų prekių ženklui, kuriuo žymimos prekės arba paslaugos yra tapačios toms prekėms arba paslaugoms, kurioms prekių ženklas įregistruotas;

<...>

3.      Vadovaujantis (1 dalies) nuostatomis, galima, inter alia, uždrausti:

<...>

c) importuoti ar eksportuoti tokiu žymeniu paženklintas prekes;

<...>“

4       Direktyvos 89/104 7 straipsnyje „Prekių ženklo suteikiamų teisių išnaudojimas“ numatyta:

„1. Prekių ženklas nesuteikia savininkui teisės uždrausti juo ženklinti savo paties arba su jo sutikimu į Bendrijos rinką išleistas ir tuo prekių ženklu pažymėtas prekes.

2. 1 dalies nuostatos netaikomos, jeigu savininkas turi teisėtų priežasčių nesutikti su tolesniu prekių naudojimu komercinėje veikloje, ypač jei po išleidimo į rinką pasikeitė ar pablogėjo prekių kokybė.“

5       Pagal EEE susitarimo 65 straipsnio 2 dalį, skaitomą kartu su XVII priedo 4 punktu, Direktyvos 89/104 7 straipsnio 1 dalis buvo iš dalies pakeista šio susitarimo tikslais vietoje žodžių „į Bendrijos“ įrašant žodžius „į susitariančiosios šalies“.

6       Nuo 1994 m. spalio 31 d. direktyva buvo perkelta Jungtinėje Karalystėje Trade Marks Act 1994 (1994 m. Prekių ženklų įstatymas).

 Pagrindinės bylos

 Byla C‑414/99

7        Zino Davidoff SA (toliau – Davidoff) yra Jungtinėje Karalystėje įregistruotų dviejų prekių ženklų, Cool Water ir Davidoff Cool Water, naudojamų daugeliui tualeto reikmenų ir kosmetikos gaminių, savininkė. Davidoff ar jos vardu pagamintos prekės, pažymėtos jos sutikimu šiais prekių ženklais, jos pačios ar jos vardu parduodamos tiek EEE viduje, tiek už jos ribų.

8       Ant prekių nurodomi partijų numeriai. Taip siekiama užtikrinti 1976 m. liepos 27 d. Tarybos direktyvos 76/768/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kosmetikos gaminiais, suderinimo (OL L 262, p. 169), perkeltos Jungtinėje Karalystėje Cosmetic Products (Safety) Regulations 1996 (1996 m. Nutarimas dėl kosmetikos gaminių saugos) (SI 2925/1996), laikymąsi. Prašymą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo pateikęs nacionalinis teismas nenagrinėjo klausimo, ar, be Direktyvos 76/768 nuostatų ir nacionalinių įgyvendinimo priemonių laikymosi, partijų numeriais buvo siekiama ir kitokių tikslų.

9       1996 m. Davidoff sudarė išimtinio platinimo sutartį su prekybininku iš Singapūro. Pagal šią sutartį platintojas įsipareigojo, pirma, parduoti Davidoff gaminius išimtinai apibrėžtoje teritorijoje už EEE ribų vietiniams platintojams, tarpininkams ir mažmenininkams ir, antra, savo ruožtu nustatyti šiems kontrahentams draudimą perparduoti šiuos gaminius už nustatytos teritorijos ribų. Šalys aiškiai nurodė, kad išimtinio platinimo sutarčiai bus taikoma Vokietijos teisė.

10     A & G Imports Ltd (toliau – A & G) įsigijo EEE pagamintų Davidoff prekių, pirmą kartą išleistų į rinką Singapūre pačios Davidoff ar su jos sutikimu.

11     A & G importavo šias prekes į Jungtinę Karalystę ir pradėjo jas pardavinėti. Pati A & G ar kitas platinimo grandies dalyvis visiškai ar iš dalies pašalino arba ištrynė prekių partijų numerius.

12     1998 m. Davidoff pareiškė A & G ieškinį High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division (Patent Court), teigdama, be kita ko, kad minėtų prekių importas ir pardavimas Jungtinėje Karalystėje pažeidė jos teises į prekių ženklą.

13     A & G, remdamasi direktyvos 5 straipsnio 1 dalimi ir 7 straipsnio 1 dalimi, teigė, kad, atsižvelgiant į prekių išleidimo į rinką Singapūre aplinkybes, jos buvo ar turi būti laikomos importuotos ir parduodamos su Davidoff sutikimu.

14     Davidoff neigė davusi ar galinti būti laikoma davusia sutikimą nagrinėjamų prekių importui į EEE. Be to, ji nurodė teisėtas priežastis direktyvos 7 straipsnio 2 dalies prasme nesutikti su jos prekių importu ir pardavimu. Šios priežastys rėmėsi prekių partijų numerių visišku ar daliniu pašalinimu ar ištrynimu.

15     1999 m. gegužės 18 d. Sprendimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atmetė Davidoff prašymą nagrinėti byla supaprastinto proceso tvarka manydamas, kad ją reikia nagrinėti įprasta tvarka. Tačiau jis padarė išvadą, kad šiuo tikslu būtina išaiškinti direktyvos 7 straipsnio 1 ir 2 dalių prasmę ir poveikį.

16     Dėl šios priežasties High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division (Patent Court) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Teisingumo Teismą su šiais klausimais:

„1.      Ar 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmojoje Tarybos direktyvoje 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, p. 1) vartojama sąvoka „išleidimas į Bendrijos rinką su prekių ženklo savininko sutikimu“ apima tiek aiškiai išreikštą, tiek numanomą bei tiek tiesioginį, tiek netiesioginį sutikimą?

2.       Jeigu:

a)      prekių ženklo savininkas sutiko, ar leido perleisti prekes trečiajam asmeniui tuo atveju, kai pastarojo teisė jas toliau platinti yra nustatyta pagal šių prekių pirkimo-pardavimo sutarčiai taikytiną teisę; ir

b)      taikytina teisė leidžia pardavėjui nustatyti pirkėjui tolesnio prekių platinimo ar naudojimo apribojimus, bet numato, kad savininkui ar jo vardu nenustačius veiksmingų pirkėjo teisės toliau platinti prekes apribojimų trečiasis asmuo įgyja teisę parduoti tas prekes bet kurioje šalyje, įskaitant Bendriją,

ar šios teisės pagrindu nenustačius veiksmingų trečiojo asmens teisės parduoti prekes apribojimų direktyva preziumuoja savininko pritarimą trečiojo asmens šitaip įgytai teisei parduoti prekes Bendrijoje?

3.      Teigiamai atsakius į pastarąjį klausimą, ar nacionalinių teismų kompetencijai priklauso nagrinėti, ar, atsižvelgiant į aplinkybių visumą, trečiajam asmeniui buvo nustatyti veiksmingi apribojimai?

4.      Ar direktyvos 7 straipsnio 2 dalis reiškia, kad savininko turimos teisėtos priežastys nesutikti su tolesniu jo prekių platinimu apima bet kuriuos trečiojo asmens veiksmus, kuriais iš esmės daroma įtaka ženklo ar juo pažymėtų prekių vertei, patrauklumui ar įvaizdžiui?

5.      Ar direktyvos 7 straipsnio 2 dalis reiškia, kad savininko turimos teisėtos priežastys nesutikti su tolesniu jo prekių platinimu apima trečiųjų asmenų veiksmus, kuriais pašalinamos ar ištrinamos (iš dalies ar visiškai) bet kokios ant prekių esančios žymos, jei šie veiksmai akivaizdžiai negali sukelti jokios didelės ar rimtos žalos ženklo ar juo pažymėtų prekių reputacijai?

6.      Ar direktyvos 7 straipsnio 2 dalis reiškia, kad savininko turimos teisėtos priežastys nesutikti su tolesniu jo prekių platinimu apima trečiųjų asmenų veiksmus, kuriais pašalinami ar ištrinami (iš dalies ar visiškai) ant prekių esantys partijų numeriai, jei dėl šių veiksmų nagrinėjamos prekės:

a)      pažeidžia bet kurį valstybės narės baudžiamojo kodekso straipsnį (nesusijusį su prekių ženklais); arba

b)      pažeidžia 1976 m. liepos 27 d. Tarybos direktyvos 76/768/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kosmetikos gaminiais, suderinimo (OL L 262, 1976, p. 169) nuostatas?“

 Bylos C‑415/99 ir C‑416/99

17     Levi Strauss & Co. yra pagal Delavero valstijos (Jungtinės Amerikos Valstijos) teisę įsteigta bendrovė, kuriai priklauso Jungtinėje Karalystėje įregistruoti prekių ženklai Levi‘s ir 501, naudojami visų pirma džinsams.

18     Levi Strauss (UK) Ltd yra Anglijoje įsteigta bendrovė, kuriai Levi Strauss & Co. Jungtinėje Karalystėje suteikė licenciją naudoti prekių ženklą, visų pirma gaminant, parduodant ir platinant džinsus Levi‘s 501. Ji pati parduoda šiuos gaminius Jungtinėje Karalystėje ar suteikia licencijas kitiems mažmenininkams, taikydama pasirinktinio platinimo sistemą.

19     Tesco Stores Ltd ir Tesco plc (toliau kartu – Tesco) yra dvi Anglijoje įsteigtos bendrovės, kurių antroji yra pirmosios kontroliuojanti bendrovė. Tesco yra vienas pagrindinių prekybos centrų tinklų Jungtinėje Karalystėje. Jis parduoda ir drabužius.

20     Costco Wholesale UK Ltd (toliau – Costco) yra Anglijoje įsteigta bendrovė, prekiaujanti dideliu firminių prekių, ypač drabužių, asortimentu.

21     Levi Strauss & Co. ir Levi Strauss (UK) Ltd (toliau kartu – Levi‘s) nuolat atsisakydavo parduoti džinsus Levi‘s 501Tesco ir Costco bendrovėms bei nesutiko, kad jos taptų šių prekių įgaliotais platintojais.

22     Tesco ir Costco įsigydavo Levi‘s ar jos vardu parduodamus originalius džinsus Levi‘s 501 iš prekybininkų, kurie juos importuodavo iš EEE nepriklausančių šalių. Sutartyse dėl šių prekių pirkimo nebuvo jokių apribojimų, leidžiančių ar draudžiančių parduoti šias prekes tam tikroje teritorijoje. Tesco pirkti džinsai buvo pagaminti Levi‘s ar jos vardu Jungtinėse Amerikos Valstijose, Meksikoje ar Kanadoje. Costco pirkti džinsai tomis pačiomis sąlygomis buvo pagaminti JAV ar Meksikoje.

23     Tesco ir Costco tiekėjai įsigydavo prekių tiesiogiai ar netiesiogiai iš įgaliotų platintojų JAV, Meksikoje ar Kanadoje, arba iš didmenininkų, pirkusių džinsus iš accumulators, t.y. žmonių, perkančių džinsus mažais kiekiais iš daugelio įgaliotų parduotuvių, ypač JAV ir Kanadoje.

24     1998 m. Levi‘s pareiškė ieškinį Tesco ir Costco bendrovėms High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division (Patent Court). Ji teigė, kad atsakovių vykdomas Levi‘s džinsų importas ir pardavimas pažeidžia jos teises į prekių ženklą.

25     Levi‘s pareiškė, kad ji savo įgaliotiems platintojams JAV ir Kanadoje davė rašytinius ir žodinius nurodymus, įskaitant didmeninio perpardavimo draudimą, pagal kurį prekes galima parduoti tik galutiniams pirkėjams. Savo rašytiniuose nurodymuose ji pasiliko teisę, kuria ne kartą pasinaudojo, nutraukti prekių tiekimą šį draudimą pažeidusiems platintojams. Ji prašė įgaliotų platintojų apriboti parduodamų drabužių kiekį vienam asmeniui paprastai iki šešių vienetų ir savo parduotuvėse iškabinti informaciją apie vykdomą didmeninio perpardavimo draudimo politiką bei minėtą mažmeninės prekybos ribojimą. Meksikoje ji pardavinėjo savo prekes įgaliotiems didmenininkams. Pakartotiniais rašytiniais pranešimais ji nuolat juos informuodavo apie pačios įvestą taisyklę neparduoti prekių eksportui.

26     Tesco pripažino atitinkamu laiku žinojusi, kad Levi‘s pageidavo parduoti savo džinsus EEE tik per įgaliotus platintojus. Kita vertus, Costco tvirtino šito nežinojusi.

27     Tesco ir Costco pareiškė, kad jų nevaržė joks sutartinis apribojimas. Anot jų, Levi‘s nemėgino nustatyti jokio su prekėmis susijusio apribojimo ar įspėti apie jo buvimą bei nebuvo pasilikusi jokių teisių šiuo atžvilgiu. Todėl, anot jų, ginčytinus džinsus pirkęs prekybininkas turėjo teisę nevaržomai jais disponuoti.

28     Šiomis aplinkybėmis High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division (Patent Court) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Teisingumo Teismą su šiais klausimais:

„1.      Kai registruotu prekių ženklu pažymėtos prekės buvo išleistos į rinką EEE nepriklausančioje šalyje paties ženklo savininko ar su jo sutikimu ir kai trečiasis asmuo importavo ar pardavė šias prekes į EEE, ar Direktyva 89/104/EEB (toliau – direktyva) leidžia ženklo savininkui uždrausti tokį importą ar pardavimą, jeigu jis aiškiai nėra davęs sutikimo šiems veiksmams, ar toks jo sutikimas gali būti numanomas?

2.      Jei atsakymas į pirmąjį klausimą yra, kad toks sutikimas gali būti numanomas, ar jį galima numanyti iš fakto, jog prekės buvo parduotos savininko ar jo vardu, nenustatant pirmajam ir vėlesniems pirkėjams sutartinio apribojimo, draudžiančio perpardavimą EEE viduje?

3.      Jeigu registruotu prekių ženklu pažymėtos prekės buvo ženklo savininko išleistos į rinką EEE nepriklausančioje valstybėje:

a)      kokią reikšmę nustatant savininko sutikimo dėl prekių išleidimo į EEE vidaus rinką buvimą direktyvos prasme turi tai, kad:

i)      nesantis įgaliotuoju platintoju asmuo išleidžia prekes į rinką žinodamas, kad jis yra teisėtas jų savininkas ir kad ant prekių nėra jokių žymų, draudžiančių išleisti jas į rinką EEE viduje; ir (arba)

ii)      nesantis įgaliotuoju platintoju asmuo išleidžia prekes į rinką žinodamas, kad prekių ženklo savininkas prieštarauja šių prekių išleidimui į EEE vidaus rinką; ir (arba)

iii)      nesantis įgaliotuoju platintoju asmuo išleidžia prekes į rinką žinodamas, kad prekių ženklo savininkas draudžia bet kam kitam, išskyrus įgaliotą platintoją, išleisti jas į rinką; ir (arba)

iv)      prekės buvo įgytos EEE nare nesančioje šalyje iš įgaliotų platintojų, kuriems ženklo savininkas pranešė apie jo draudimą parduoti prekes perpardavimo tikslu, tačiau jie nenustatė savo pirkėjams jokių su tolesniu disponavimu prekėmis susijusių sutartinių apribojimų; ir (arba)

v)      prekės buvo įgytos EEE nare nesančioje šalyje iš įgaliotų platintojų, kuriems ženklo savininkas pranešė apie tai, kad prekės turi būti parduodamos šios EEE nare nesančios šalies mažmenininkams, bet ne eksportui, tačiau jie nenustatė savo pirkėjams jokių su tolesniu disponavimu prekėmis susijusių sutartinių apribojimų; ir (arba)

vi)      ženklo savininkas pranešė ar nepranešė visiems vėlesniems jo prekių pirkėjams (t. y. esantiems tarp pirmojo pirkėjo, įgijusio prekių iš savininko, ir asmens, išleidusio jas į EEE vidaus rinką) apie savo prieštaravimą prekių pardavimui perpardavimo tikslu; ir (arba)

vii)      ženklo savininkas nustatė ar nenustatė pirmajam įgijėjui sutartinį apribojimą, draudžianti parduoti prekes perpardavimo tikslu bet kam, išskyrus galutinį vartotoją?

b)      Ar atsakymas į klausimą dėl ženklo savininko sutikimo dėl prekių išleidimo į EEE vidaus rinką buvimo direktyvos prasme priklausytų nuo kitų veiksnių ir, jei taip, tai kokių?“

29     1999 m. gruodžio 15 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑414/99, C‑415/99 ir C‑416/99 buvo sujungtos remiantis Procedūros reglamento 43 straipsniu, kad būtų bendrai vykdomos rašytinė ir žodinė proceso dalys bei priimamas galutinis sprendimas.

 Dėl su direktyvos 7 straipsnio 1 dalimi susijusių klausimų

 Pirminės pastabos

30     Pažymėtina, kad byloje C‑414/99 pateikti klausimai yra susiję su prekėmis, išleistomis į Bendrijos rinką, o bylose C‑415/99 ir C‑416/99 jie susiję su prekėmis, išleistomis į rinką EEE, t. y. atsižvelgiant į EEE susitarimu padarytus Direktyvos 89/104/EEB 7 straipsnio 1 dalies pakeitimus.

31     Kadangi atsakymų į šiuos klausimus turinys Bendrijos valstybių narių atžvilgiu bus vienodas, neatsižvelgiant į situaciją, toliau nuorodos bus pateikiamos dėl prekių išleidimo į EEE vidaus rinką.

32     Reikia turėti omenyje, kad direktyvos 5 ir 7 straipsniuose Bendrijos teisės aktų leidėjas įtvirtino išnaudojimo Bendrijoje taisyklę, reiškiančią, jog prekių ženklas nesuteikia savininkui teisės uždrausti juo ženklinti savo paties arba su jo sutikimu į EEE rinką išleistų ir tuo prekių ženklu pažymėtų prekių. Įtvirtindamas šias nuostatas Bendrijos teisės aktų leidėjas nepaliko valstybėms narėms galimybės savo nacionalinėje teisėje numatyti prekių ženklo suteikiamų teisių išnaudojimo trečiosiose valstybėse išleistų į rinką prekių atžvilgiu (1998 m. liepos 16 d. Sprendimo Silhouette International Schmied, C‑355/96, Rink. p. I‑4799, 26 punktas).

33     Taigi direktyva susiaurina prekių ženklo savininkui suteikiamų teisių išnaudojimą iki atvejų, kai prekės buvo išleistos į EEE vidaus rinką, ir leidžia jam išleisti prekes į rinką už šios teritorijos ribų, neprarandant savo teisių EEE viduje. Aiškiai nustatydamas, kad prekių išleidimu į rinką už EEE ribų savininko teisė prieštarauti prekių importui be jo sutikimo nėra išnaudojama, Bendrijos teisės aktų leidėjas taip leido prekių ženklo savininkui kontroliuoti pirminį ženklu pažymėtų prekių išleidimą į EEE vidaus rinką (1999 m. liepos 1 d. Sprendimo Sebago ir Maison Dubois, C‑173/98, Rink. p. I‑4103, 21 punktas).

34     Savo klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas iš esmės siekia sužinoti, kokiomis aplinkybėmis laikytina, jog prekių ženklo savininkas tiesiogiai ar netiesiogiai yra davęs sutikimą tam, kad tretieji asmenys, kuriems šiuo metu priklauso ženklu pažymėtos prekės, išleistos į rinką už EEE ribų paties ženklo savininko ar su jo sutikimu, importuotų šias prekes į EEE ir išleistų jas ten į rinką.

 Dėl prekių ženklo savininko galimo numanomo sutikimo dėl išleidimo į EEE rinką

35      Kiekvienoje iš bylų C-414/99–C-416/99 pateiktu pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar direktyvos 7 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad prekių ženklo savininko sutikimas dėl prekybos EEE viduje šiuo ženklų pažymėtomis prekėmis, kurios anksčiau paties savininko ar su jo sutikimu buvo išleistos į rinką už EEE ribų, turi būti aiškiai išreikštas, ar taip pat gali būti numanomas.

36     Taigi šiuo klausimu siekiama prekių ženklo savininko sutikimo dėl prekybos EEE viduje išreiškimo formos išaiškinimo.

37     Prieš atsakant į šį klausimą reikia nustatyti, ar, atsižvelgiant į pagrindinėje byloje susiklosčiusią ir panašias situacijas, direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje vartojama „sutikimo“ sąvoka turi būti vienodai aiškinama visoje Bendrijos teisinėje sistemoje.

38     Italijos vyriausybės nuomone, išleidus prekes į rinką už EEE ribų, prekių ženklo suteikiamos teisės niekaip negali būti išnaudotos Bendrijos teisės pagrindu, nes tokio išnaudojimo nenumato direktyva. Aiškiai išreikšto ar numanomo sutikimo dėl reimporto į EEE buvimas ar nebuvimas yra susijęs ne su direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje numatytu sutikimu dėl išnaudojimo, bet verčiau su ginčytinos nacionalinės teisės reglamentuojamu disponavimu prekių ženklo suteikiamomis teisėmis.

39     Šiuo klausimu pažymėtina, kad direktyvos 5‑7 straipsniais siekiama visiško su prekių ženklo suteikiamomis teisėmis susijusių taisyklių suderinimo, todėl juose apibrėžiamos teisės, kuriomis prekių ženklų savininkai naudojasi Bendrijoje (minėto sprendimo Silhouette International Schmied 25 ir 29 punktai).

40     Direktyvos 5 straipsniu prekių ženklo savininkui suteikiamos išimtinės teisės, leidžiančios, pavyzdžiui, uždrausti kiekvienam trečiajam asmeniui „be jo sutikimo“ importuoti ženklu pažymėtas prekes. 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta šios taisyklės išimtis, numatanti, kad prekių ženklo savininko teisės yra išnaudojamos, kai prekės išleidžiamos į EEE rinką jo paties arba „su jo sutikimu“.

41     Todėl darytina išvada, kad sutikimas, kuris prilygsta savininko atsisakymui nuo direktyvos 5 straipsnio jam suteiktos išimtinės teisės uždrausti kiekvienam trečiajam asmeniui importuoti šio savininko ženklu pažymėtas prekes, yra lemiamas šios teisės pasibaigimo veiksnys.

42     Taigi, jeigu sutikimo samprata priklausytų valstybių narių nacionalinei teisei, prekių ženklų savininkams suteikiama apsauga galėtų skirtis, atsižvelgiant į konkrečią teisinę sistemą. Todėl Direktyvos 89/104 devintoje konstatuojamojoje dalyje numatytas vienodos apsaugos pagal visų valstybių narių teisinę sistemą uždavinys, įvardytas kaip labai svarbus, nebūtų įgyvendintas.

43     Dėl šios priežasties Teisingumo Teismas turi pateikti direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje numatytos sutikimo dėl prekių išleidimo į EEE rinką sąvokos vienodą išaiškinimą.

44     Pagrindinės bylos šalys, Vokietijos, Suomijos ir Švedijos vyriausybės bei ELPA priežiūros institucija aiškiai ar iš esmės pripažįsta, kad sutikimas dėl anksčiau parduotų už EEE ribų prekių išleidimo į EEE rinką gali būti tiek aiškiai išreikštas, tiek numanomas. Prancūzijos vyriausybė, atvirkščiai, teigia, kad sutikimas turi būti aiškiai išreikštas. Komisijos manymu, nėra klausiama, ar sutikimas turi būti aiškiai išreikštas, ar numanomas, bet verčiau, ar prekių ženklo savininkas turėjo pirmąją galimybę pasinaudoti EEE viduje jo turimomis išimtinėmis teisėmis.

45     Pažymėtina, kad atsižvelgiant į jo svarbią įtaką sąlygojant pagrindinėje byloje nagrinėjamų prekių ženklų savininkų turimų išimtinių teisių, leidžiančių jiems kontroliuoti pirmąjį išleidimą į EEE rinką, pasibaigimą, sutikimas turi būti išreikštas tokia forma, kuri nedviprasmiškai įrodytų ketinimą atsisakyti šių teisių.

46     Paprastai toks ketinimas akivaizdus iš aiškiai išreikšto sutikimo. Tačiau negalima paneigti, kad tam tikrais atvejais sutikimas gali būti numanomas iš faktų ir aplinkybių, buvusių prieš prekių išleidimą į rinką už EEE ribų, tuo pat metu ar atsiradusių po tokio išleidimo, ir, nacionalinio teismo vertinimu, nedviprasmiškai įrodančių savininko atsisakymą savo teisių.

47     Taigi į kiekvienoje iš bylų C-414/99–C-416/99 pateiktą pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad direktyvos 7 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, jog prekių ženklo savininko sutikimas dėl prekybos EEE viduje šiuo ženklų pažymėtomis prekėmis, kurios anksčiau paties savininko ar su jo sutikimu buvo išleistos į rinką už EEE ribų, gali būti numanomas iš faktų ir aplinkybių, buvusių iki išleidžiant prekes į rinką už EEE ribų, išleidimo metu, ar atsiradusių po tokio išleidimo, ir, nacionalinio teismo vertinimu, nedviprasmiškai įrodančių savininko atsisakymą savo teisės prieštarauti prekių išleidimui į EEE vidaus rinką.

 Dėl galimo numanomo sutikimo, susijusio su prekių ženklo savininko tylėjimu

48     Savo antruoju klausimu ir trečiojo klausimo a punkto i, vi ir vii papunkčiais bylose C-415/99 ir C-416/99 bei antruoju klausimu byloje C‑414/99 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar, atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes, sutikimas gali būti numanomas:

–       iš to, kad prekių ženklo savininkas nepranešė visiems vėlesniems prekių, išleistų į rinką už EEE ribų, pirkėjams apie savo prieštaravimą dėl jų pardavimo EEE viduje,

–       iš to, kad ant pačių prekių nėra įspėjimo apie draudimą išleisti prekes į EEE rinką,

–       iš fakto, kad prekių ženklo savininkas perleido ženklu pažymėtų prekių nuosavybės teisę nenustatydamas jokių išlygų sutartyje ir kad pagal sutarčiai taikytiną teisę, nesant tokių išlygų, perleista nuosavybės teisė apima neribotą perpardavimo teisę ar mažų mažiausia teisę vėliau parduoti prekes EEE viduje.

49      Pasiremdamos ypač Silhouette ir Sebago ir Maison Dubois sprendimais, A?G, Tesco ir Costco bendrovės teigia, kad būtina preziumuoti, jog atsakovas byloje dėl neteisėto prekių ženklo naudojimo veikė turėdamas ženklo savininko sutikimą, jeigu pats savininkas neįrodė priešingai.

50      Anot jų, jeigu ženklo savininkas nori išsaugoti savo išimtines teises EEE viduje, jis turi užtikrinti, kad:

–       ant šiuo ženklu pažymėtų prekių būtų aiškus įspėjimas apie tokių išlygų buvimą ir

–       tokios išlygos būtų įtrauktos į šių prekių pirkimo-pardavimo ir perpardavimo sutartis.

51      A?G teigia, kad sutartyje tarp Davidoff ir jo platintojo Singapūre esanti išlyga, pagal kurią pastarasis įsipareigojo nustatyti savo įgaliotiems platintojams, tarpininkams ir (arba) mažmenininkams draudimą perparduoti gaminius už nustatytos teritorijos ribų, neatėmė iš pagrindinio platintojo ir jo įgaliotų platintojų, tarpininkų ir (arba) mažmenininkų teisės parduoti šiuos gaminius nustatytoje teritorijoje tretiesiems asmenims su neribota perpardavimo teise. Pagrindinėje byloje nėra įrodymų, kad nagrinėjamos prekės buvo pagrindinio platintojo ar jo įgaliotųjų platintojų, tarpininkų ir mažmenininkų parduotos už nustatytos teritorijos ribų. Be to, nei ant pačių prekių, nei ant jų pakuotės nebuvo jokio įspėjimo apie perpardavimo apribojimus ir šios prekės buvo įgytos bei vėliau parduotos A?G be jokio panašaus apribojimo.

52     Tesco ir Costco teigia, kad jeigu sutartyse dėl firminių prekių, išleistų į rinką už EEE ribų, įsigijimo nėra nustatyta jokių jų perpardavimo apribojimų, neturi reikšmės, kad prekių ženklo savininkas galėjo pranešimais ar kitu būdu išreikšti savo nesutikimą su tuo, jog įgijėjas parduotų šias prekes EEE viduje.

53     Vis dėlto iš atsakymo į kiekvienoje iš bylų C-414/99–C-416/99 pateiktą pirmąjį klausimą darytina išvada, kad sutikimas turi būti išreikštas pozityviai ir kad veiksniai, į kuriuos atsižvelgiama nustatant numanomą sutikimą, turi nedviprasmiškai įrodyti prekių ženklo savininko atsisakymą nuo bet kokio ketinimo įgyvendinti savo išimtines teises.

54     Darytina išvada, kad ne prekių ženklo savininkas turi įrodyti sutikimo nebuvimą, bet prekybininkas, besiremiantis sutikimu, turi jį įrodyti.

55     Dėl šios priežasties sutikimas dėl prekių, išleistų į rinką už EEE ribų, pardavimo EEE viduje negali būti numanomas vien iš prekių ženklo savininko tylėjimo.

56     Panašiai šis sutikimas negali būti numanomas iš prekių ženklo savininko nepranešimo apie savo prieštaravimą parduoti EEE viduje arba iš to, kad ant pačių prekių nėra įspėjimo apie draudimą išleisti prekes į EEE rinką.

57     Galiausiai šis sutikimas negali būti numanomas iš fakto, kad prekių ženklo savininkas perleido ženklu pažymėtų prekių nuosavybės teisę, nenustatydamas jokių išlygų sutartyje, ir kad pagal sutarčiai taikytiną teisę, nesant tokių išlygų, perleista nuosavybės teisė apima neribotą perpardavimo teisę ar bent jau teisę vėliau parduoti prekes EEE viduje.

58     Nacionalinės teisės norma, atsižvelgianti į prekių ženklo savininko tylėjimą, pripažintų ne numanomą, bet verčiau prezimuojamą sutikimą. Tai neatitiktų Bendrijos teisėje nustatyto pozityviai išreikšto sutikimo reikalavimo.

59     Kadangi prekių ženklo savininko turimų Bendrijos valstybėse narėse teisių apibrėžimas yra Bendrijos teisės aktų leidėjo kompetencija, teisės normų, ribojančių direktyvos 5 straipsnio 1 dalimi ir 7 straipsnio 1 dalimi prekių ženklo savininkui suteikiamą apsaugą, taikymas prekybos už EEE ribų sutartims taikytinos teisės pagrindu būtų nepriimtinas.

60     Taigi į bylų C‑415/99 ir C‑416/99 antrąjį klausimą ir trečiojo klausimo a punkto i, vi ir vii papunkčius bei į bylos C‑414/99 antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad sutikimas negali būti numanomas:

–       iš to, kad prekių ženklo savininkas nepranešė visiems vėlesniems prekių, išleistų į rinką už EEE ribų, pirkėjams apie savo prieštaravimą jas parduoti EEE viduje,

–       iš to, kad ant pačių prekių nėra įspėjimo apie draudimą išleisti prekes į EEE rinką,

–       iš fakto, kad prekių ženklo savininkas perleido ženklu pažymėtų prekių nuosavybės teisę, nenustatydamas jokių išlygų sutartyje, ir kad pagal sutarčiai taikytiną teisę, nesant tokių išlygų, perleista nuosavybės teisė apima neribotą perpardavimo teisę ar bent jau teisę vėliau parduoti prekes EEE viduje.

61     Atsižvelgiant į šį atsakymą, nėra būtina atsakyti į byloje C‑414/99 pateiktą trečiąjį klausimą.

 Dėl prekių ženklu pažymėtų prekių importuotojo į EEE nežinojimo apie ženklo savininko išreikštą prieštaravimą šiam importui pasekmių

62     Bylose C‑415/99 ir C‑416/99 pateikto trečiojo klausimo a punkto ii–v papunkčiais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar prekių ženklo savininko turimų išimtinių teisių išnaudojimui svarbu tai:

–        kad ženklu pažymėtų prekių importuotojas nežino apie savininko prieštaravimą jų išleidimui į EEE rinką ar draudimą bet kam, išskyrus įgaliotus platintojus, parduoti jas ten, arba

–       kad įgalioti platintojai ir didmenininkai nenustatė savo pirkėjams jokių su šiuo prieštaravimu ar draudimu susijusių sutartinių apribojimų, nors jie patys buvo prekių ženklo savininko apie juos informuoti.

63     Šie klausimai kelia problemą, susijusią su galimybe remtis pirmojo pardavėjo pirmajam pirkėjui nustatytu arba pirkimo-pardavimo sutarties šalių sutartu teisės laisvai disponuoti prekėmis apribojimu prieš trečiąjį asmenį, kuriam prekės buvo perleistos.

64     Šis klausimas skiriasi nuo klausimų dėl sutikimo išleisti į EEE rinką įtakos prekių ženklo suteikiamoms teisėms. Kadangi toks sutikimas negali būti numanomas iš savininko tylėjimo, jo išimtinių teisių išsaugojimas negali priklausyti nuo aiškaus prekybos EEE viduje draudimo buvimo, kurio savininkas neprivalo nustatyti, nei juo labiau nuo šio draudimo pakartojimo vienoje ar keliose platinimo grandinėje sudarytose sutartyse.

65     Dėl šios priežasties nacionalinės teisės normos dėl galimybės remtis prekybos apribojimais prieš trečiuosius asmenis nėra taikytinos ginčo tarp prekių ženklo savininko ir vėlesnio platinimo grandinės prekybininko dėl prekių ženklo suteikiamų teisių išsaugojimo ar pasibaigimo sprendimui.

66     Taigi į bylose C‑415/99 ir C‑416/99 pateikto trečiojo klausimo a punkto ii–v papunkčius reikia atsakyti, kad prekių ženklo savininko turimų išimtinių teisių išnaudojimui nesvarbu tai:

–       kad ženklu pažymėtų prekių importuotojas nežino apie savininko prieštaravimą jų išleidimui į EEE rinką ar draudimą bet kam, išskyrus įgaliotus platintojus parduoti jas ten, arba

–       kad įgalioti paltintojai ir didmenininkai nenustatė savo pirkėjams jokių su šiuo prieštaravimu ir draudimu susijusių sutartinių apribojimų, nors jie patys buvo prekių ženklo savininko apie juos informuoti.

67      Atsižvelgiant į šį ir į pirmiau pateiktus atsakymus, nėra būtina atsakyti į bylose C‑415/99 ir C‑416/99 pateikto trečiojo klausimo b punktą.

 Dėl su direktyvos 7 straipsnio 2 dalimi susijusių klausimų

68     Atsižvelgiant į atsakymus, pateiktus į pirmiau nagrinėtus klausimus, pagrindinėje byloje nagrinėjamam ginčui išspręsti nėra būtina atsakyti į byloje C‑414/99 pateiktus ketvirtąjį, penktąjį ir šeštąjį klausimus.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

69     Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Suomijos ir Švedijos vyriausybių, Komisijos bei ELPA Priežiūros institucijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS,

atsakydamas į klausimus, kuriuos jam 1999 m. birželio 24 d. ir 1999 m. liepos 22 d. Nutartimis pateikė High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division (Patent Court), nusprendžia:

1.      1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti, iš dalies pakeistos 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimu, 7 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad prekių ženklo savininko sutikimas dėl prekybos Europos ekonominės erdvės viduje šiuo ženklu pažymėtomis prekėmis, kurios anksčiau paties savininko ar su jo sutikimu buvo išleistos į rinką už Europos ekonominės erdvės ribų, gali būti numanomas iš faktų ir aplinkybių, buvusių iki išleidžiant prekes į rinką už Europos ekonominės erdvės ribų, išleidimo metu ar atsiradusių po tokio išleidimo, ir, nacionalinio teismo vertinimu, nedviprasmiškai įrodančių savininko atsisakymą savo teisės prieštarauti prekių išleidimui į Europos ekonominės erdvės vidaus rinką.

2.      Sutikimas negali būti numanomas:

–       iš to, kad prekių ženklo savininkas nepranešė visiems vėlesniems prekių, išleistų į rinką už Europos ekonominės erdvės ribų, pirkėjams apie savo prieštaravimą dėl jų pardavimo Europos ekonominės erdvės viduje,

–        iš to, kad ant pačių prekių nėra įspėjimo apie draudimą išleisti prekes į Europos ekonominės erdvės rinką,

–        iš fakto, kad prekių ženklo savininkas perleido ženklu pažymėtų prekių nuosavybės teisę, nenustatydamas jokių išlygų sutartyje, ir kad pagal sutarčiai taikytiną teisę, nesant tokių išlygų, perleista nuosavybės teisė apima neribotą perpardavimo teisę ar bent jau teisę vėliau parduoti prekes Europos ekonominės erdvės viduje.

3.      Prekių ženklo savininko turimų išimtinių teisių išnaudojimui nesvarbu tai:

–       kad ženklu pažymėtų prekių importuotojas nežino apie savininko prieštaravimą jų išleidimui į Europos ekonominės erdvės rinką ar draudimą bet kam, išskyrus įgaliotus platintojus, parduoti jas ten, arba

–        kad įgalioti platintojai ir didmenininkai nenustatė savo pirkėjams jokių su šiuo prieštaravimu ar draudimu susijusių sutartinių apribojimų, nors jie patys buvo prekių ženklo savininko apie juos informuoti.

Rodríguez Iglesias

Jann

Colneric

von Bahr

Gulmann

Edward

La Pergola

Puissochet

Sevón

Skouris

Timmermans

Paskelbta 2001 m. lapkričio 20 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris

Pirmininkas

R. Grass

G. C. Rodríguez Iglesias

---

* Proceso kalba: anglų