EUR-Lex Access to European Union law
This document is an excerpt from the EUR-Lex website
Document 52014DC0038
REPORT FROM THE COMMISSION TO THE COUNCIL AND THE EUROPEAN PARLIAMENT EU ANTI-CORRUPTION REPORT
KOMISIJOS ATASKAITA TARYBAI IR EUROPOS PARLAMENTUI ES KOVOS SU KORUPCIJA ATASKAITA
KOMISIJOS ATASKAITA TARYBAI IR EUROPOS PARLAMENTUI ES KOVOS SU KORUPCIJA ATASKAITA
/* COM/2014/038 final */
KOMISIJOS ATASKAITA TARYBAI IR EUROPOS PARLAMENTUI ES KOVOS SU KORUPCIJA ATASKAITA /* COM/2014/038 final */
I.
Įžanga Politikos kontekstas ir ataskaitos tikslai Korupcija daro
didelę žalą ekonomikai ir visuomenei apskritai. Nuo giliai
įsišaknijusios korupcijos, trukdančios ekonominiam vystymuisi,
pakertančios demokratiją ir darančios žalą socialiniam
teisingumui ir teisinės valstybės principams, kenčia daug
šalių visame pasaulyje. ES valstybės narės nėra apsaugotos
nuo šių realijų. Savo pobūdžiu ir mastu korupcija skirtingose
šalyse skiriasi, tačiau ji daro poveikį visoms valstybėms
narėms. Ji daro žalą geram valdymui, ūkiškam viešųjų
lėšų tvarkymui ir konkurencijai rinkose. Kraštutiniais atvejais ji
pakerta piliečių pasitikėjimą demokratinėmis
institucijomis ir procesais. Šioje
ataskaitoje pateikiama korupcijos ES valstybėse narėse ir
veiksmų, kurių imtasi užkertant korupcijai kelią ir kovojant su
ja, analizė. Ataskaita siekiama pradėti debatus, kuriuose
dalyvautų Komisija, valstybės narės, Europos Parlamentas ir kiti
suinteresuotieji subjektai, kad būtų padedama kovoti su korupcija ir
būtų nustatyta, kaip galima išnaudoti europinį aspektą. ES
valstybės narės turi įsidiegusios daugumą teisinių
priemonių ir įsteigusios institucijų, reikalingų užkirsti
kelią korupcijai ir kovoti su ja. Tačiau jų pasiekti rezultatai
visoje ES nėra patenkinami. Kovos su korupcija taisyklės ne visada
griežtai taikomos, su sisteminėmis problemomis kovojama nepakankamai
veiksmingai, o atitinkamos institucijos ne visada turi pakankamai
pajėgumų užtikrinti taisyklių laikymąsi. Deklaruojami
siekiai vis dar per daug nutolę nuo konkrečių rezultatų, ir
dažnai atrodo, kad nėra tikros politinės valios įveikti
korupciją. Užtikrindama ES
indėlį, Komisija 2011 m. birželio mėn. priėmė
komunikatą „Kova su korupcija ES“[1], kuriuo
buvo nustatyta ES kovos su korupcija ataskaita valstybių narių
pastangoms šioje srityje stebėti ir vertinti, siekiant didesnio politinio
ryžto veiksmingai kovoti su korupcija. Ši ataskaita dabar skelbiama pirmą
kartą; kas dvejus metus bus rengiamos naujos ataskaitos. Pagal
tarptautinius teisinius dokumentus[2] šioje
ataskaitoje korupcija plačiąja prasme apibrėžiama kaip
piktnaudžiavimas įgaliojimais siekiant asmeninės naudos. Todėl
ataskaita apima konkrečius korupcinius veiksmus ir priemones, kurių
valstybės narės imasi būtent tam, kad užkirstų kelią
įstatymo apibrėžtiems korupciniams veiksmams ar už juos
nubaustų; joje taip pat minimos įvairios sritys ir priemonės,
darančios poveikį korupcijos rizikai ir galimybėms ją
kontroliuoti. Ataskaitoje
dėmesys sutelkiamas į kai kuriuos pagrindinius ypatingos svarbos
klausimus kiekvienoje valstybėje narėje. Joje aprašoma geroji
patirtis bei silpnosios vietos ir apibrėžiami veiksmai, kurie leis
valstybėms narėms veiksmingiau kovoti su korupcija. Komisija
pripažįsta, kad kai kurie iš šių klausimų priklauso tik
nacionalinei kompetencijai. Tačiau užtikrinimas, kad valstybės
narės turėtų veiksmingas kovos su korupcija politikos priemones
ir kad ES remtų valstybes nares šiame darbe, atitinka bendrus
Sąjungos interesus. Todėl ataskaitoje siekiama skatinti aukštus kovos
su korupcija standartus visoje ES. Išryškinant pačios ES viduje
kylančias problemas – ir gerąją patirtį – ataskaita
pateisinami ES siekiai stiprinti kovos su korupcija standartus kitur. Korupcija –
sudėtingas ekonominių, socialinių, politinių ir
kultūrinių aspektų turintis reiškinys, kurio negalima lengvai
išnaikinti. Veiksmingos politinės reakcijos negalima prilyginti vien
standartinių priemonių rinkiniui; universalaus sprendimo nėra.
Todėl ataskaitoje korupcija nagrinėjama kiekvienos valstybės narės
nacionaliniame kontekste, ir siūloma, kaip šiame kontekste gali būti
sprendžiami kiekvienai valstybei narei aktualiausi klausimai. Daugiau
paaiškinimų apie šios ataskaitos metodiką pateikiama priede. Platesnis politikos kontekstas Finansų krizė papildomai
apsunkino europiečių ir jų vyriausybių gyvenimą. Šiuo
metu ir Europoje, ir kitur susiduriant su ekonominiais sunkumais, būtinos
stipresnės viešųjų išlaidų naudojimo sąžiningumo ir
skaidrumo garantijos. Piliečiai tikisi, kad ES atliks svarbų
vaidmenį ir padės valstybėms narėms apsaugoti teisėtą
ekonomiką nuo organizuoto nusikalstamumo, finansinio ir mokestinio
sukčiavimo, pinigų plovimo ir korupcijos, ypač ekonominės
krizės ir biudžeto taupymo laikais. Vertinama, kad vien korupcija ES
ekonomikai kasmet kainuoja 120 mlrd. EUR – tik truputį mažiau nei metinis
Europos Sąjungos biudžetas[3]. „Europa 2020“
yra šio dešimtmečio
ES augimo strategija, kuria siekiama
plėtoti išmanią, tvarią, integracinę ekonomiką ir taip
padėti ES ir jos valstybėms narėms pasiekti aukštą
užimtumo, našumo ir socialinės sanglaudos lygį. Tyrimai leidžia
daryti išvadą, kad strategijos „Europa 2020“ sėkmė taip pat
priklauso nuo institucinių veiksnių, pavyzdžiui, gero valdymo,
teisinės valstybės principų ir korupcijos kontrolės[4].
Kovojant su korupcija didinamas ES konkurencingumas pasaulio ekonomikoje.
Šiomis aplinkybėmis kovos su korupcija priemonės kai kurių
valstybių narių atžvilgiu buvo iškeltos Europos semestre –
kasmetiniame ekonominės politikos koordinavimo cikle, kurio metu išsamiai
analizuojamos valstybių narių ekonominių ir
struktūrinių reformų programos ir konkrečioms šalims
skirtos rekomendacijos. Žvelgiant plačiau viešojo administravimo
veiksmingumo didinimas, ypač jį derinant su didesniu skaidrumu, gali
padėti sumažinti su korupcija siejamus pavojus. Todėl 2014 m. sausio
mėn. Komisijos komunikate dėl Europos pramonės atgimimo
pabrėžiama, kad kokybiškas viešasis valdymas yra svarbus ES augimo
strategijos aspektas[5]. Ataskaitos struktūra ES kovos su
korupcija ataskaita apima visas 28 ES valstybes nares. Jos struktūra yra
tokia:
Įžanga, kurioje
pateikiamas politinis kontekstas ir tikslai.
2013 m. „Eurobarometro“
apklausų
apie korupcijos suvokimą ir korupcijos
patirtį rezultatai.
Horizontalusis
skyrius,
kuriame apibūdinamos korupcijos
tendencijos ES. Jame pateikiama pagrindinių išvadų santrauka.
Išvados ir pasiūlymai dėl ateities veiksmų kiekvienai
valstybei narei pateikiami (tik) atitinkamuose šalių skyriuose.
Teminis
skyrius,
kuriame dėmesys sutelkiamas
į ES lygmens ypatingos svarbos kompleksinius klausimus. Šios pirmos ataskaitos
dėmesio centre esantis klausimas – viešieji pirkimai, kurie yra itin
svarbūs vidaus rinkai; juos reglamentuoja išsamūs ES teisės
aktai, ir jie gali būti stipriai pažeidžiami korupcijos. Skyrius
apima korupciją ir kovos su korupcija priemones nacionalinėse
viešųjų pirkimų sistemose.
Priedas
apie metodiką,
kuriame aprašoma, kaip ataskaita buvo parengta,
taip pat metodiniai pasirinkimai ir ribos.
Šalių
skyriai,
kuriuose aptariama kiekviena iš 28
valstybių narių. Šiuose skyriuose nepateikiama išsamaus su
korupcija susijusių klausimų ir kovos su korupcija
priemonių aprašymo. Tačiau juose išryškinami atrinkti
pagrindiniai klausimai, nustatyti individualiai įvertinus
kiekvieną šalį pagal jos pasiekimus ir tinkamai atsižvelgus
į nacionalinį kontekstą:
a)
įžanga, kurioje
pateikiamas bendras korupcijos padėties momentinis vaizdas. Jame
pateikiami atrinkti rodikliai, įskaitant suvokimą, taip pat faktai,
tendencijos, uždaviniai ir pokyčiai, svarbūs korupcijos ir kovos su
korupcija priemonių požiūriu; b)
pagrindiniai nagrinėjami klausimai. Kiekvienai
šaliai nustatoma ir nagrinėjama keletas klausimų. Nors pagrindinis
dėmesys skiriamas pažeidžiamoms vietoms ir tobulintinoms sritims,
analizėje žvelgiama į priekį ir nurodomi planai ir
priemonės žengti tinkama linkme, taip pat nustatomi daugiau dėmesio
reikalaujantys klausimai. Išryškinama geroji patirtis, kuri gali padėti
kitiems. Pagrindinių nagrinėjamų klausimų sąrašas
neapsiriboja teminiame skyriuje (viešieji pirkimai) aptartais klausimais.
Tačiau kai kurių šalių skyriuose iš tiesų pateikiama
konkreti viešųjų pirkimų analizė; taip yra tų
šalių, kuriose nustatyta didelių viešųjų pirkimų
problemų, atveju. Pagrindiniai
klausimai kiekvienos šalies skyriuje atrinkti remiantis šiais kriterijais: ·
problemos dydžiu ir poveikiu, lyginant
su kitais su korupcija susijusiais uždaviniais šalyje; ·
galimo šalutinio poveikio platesniam
politikos priemonių ratui mastu (pavyzdžiui, didelės
viešųjų pirkimų kontrolės spragos, dėl kurių kyla
nemažas pavojus, kad viešosios lėšos bus nukreiptos kitur) ir ·
galimybe nurodyti konstruktyvius ir
konkrečius tolesnius veiksmus. Tolesni veiksmai ir įgyvendinimo
kontrolė Kiekvienos
šalies skyriuje išdėstyti klausimai, kuriems reikia skirti daugiau
dėmesio, atspindi Komisijos pastangas nustatyti priemones, kurios,
tikėtina, suteiktų
papildomos naudos sprendžiant
svarbiausius dar neišspręstus klausimus, susijusius su korupcijos
prevencija ir kova su ja. Jie pritaikyti kiekvienos šalies kontekstui ir
poreikiams. Jie konkretūs ir tiksliniai, ne per smulkmeniški ir skirti
konkretiems praktiniams pokyčiams pasiekti . Atitinkamais atvejais
ataskaitoje remiamasi
kituose pranešimo apie korupciją mechanizmuose
suformuluotomis rekomendacijomis (visų pirma
Europos Tarybos valstybių grupės prieš korupciją (GRECO) ir
EBPO), kai kuriomis iš kurių valstybės narės dar nesivadovauja,
ir šios rekomendacijos yra remiamos. Po
šios ataskaitos Komisija norėtų pradėti konstruktyvius, į
ateitį orientuotus debatus apie tai, kaip geriausia kovoti su korupcija,
visų pirma apie klausimus, kuriuos ji nustatė kaip
reikalaujančius daugiau dėmesio. Komisija tikisi plačių
debatų apie kovos su korupcija priemones, kuriuose aktyviai dalyvautų
valstybės narės, Europos Parlamentas, nacionaliniai parlamentai,
privatusis sektorius ir pilietinė visuomenė, bei tikisi pati aktyviai
dalyvauti diskusijose ir ES lygmeniu, ir valstybėse narėse. Be
to, Komisija ketina įgyvendinti valstybių narių, vietos NVO ir
kitų suinteresuotųjų subjektų keitimosi
patirtimi programą,
kad
būtų nustatyta geroji patirtis ir pašalinti kovos su korupcija
politikos priemonių trūkumai, didinamas informuotumas arba vykdomi
mokymai. Šios pastangos turėtų būti susietos su ataskaitoje
nurodytais klausimais, kuriems reikia skirti dėmesio, ir turėtų
palengvinti tolesnius veiksmus. Tarpusavio keitimosi patirtimi programa bus
pradėta vykdyti priėmus ataskaitą, remiantis gautomis pastabomis
ir pokalbiais su suinteresuotaisiais subjektais apie konkrečius poreikius,
kuriems spręsti ji galėtų būti skirta. Komisija ketina
atidžiai išnagrinėti dėl šios pirmosios ataskaitos gautas pastabas,
apsvarstyti galimas spragas bei klaidas ir padaryti išvadas, kurios bus
įtrauktos į antrąją ataskaitą. Bus
peržiūrėta metodika ir bus papildomai apsvarstyta galimybė parengti
naujus korupcijos rodiklius. Ateityje bus
nagrinėjami tokie klausimai, kaip šioje pirmoje ataskaitoje
pasiūlytų priemonių įgyvendinimas, ir bus aptarti keitimosi
patirtimi programos rezultatai. II.
„Eurobarometro“ apklausos apie korupcijos suvokimą ir korupcijos
patirtį rezultatai Rengiant ES
kovos su korupcija ataskaitą, 2013 m. pradžioje buvo atliktos dvi
„Eurobarometro“ apklausos: 1) specialioji „Eurobarometro“ apklausa[6]
ir 2) į verslą orientuota greitoji
apklausa[7].
Daugumos šalių atveju „Transparency International“ skelbiamame korupcijos
suvokimo indekse[8] pateikiamas
eiliškumas maždaug atitinka „Eurobarometro“ respondentų pateiktus
atsakymus. Paėmus
specialiosios „Eurobarometro“ apklausos duomenis – pirmiausia, apie bendrą
korupcijos paplitimo suvokimą, ir antra, apie faktinius atvejus, kai buvo
tikimasi kyšio mokėjimo (asmeninė kyšininkavimo patirtis) –
akivaizdu, kad valstybes nares galima apibūdinti skirtingai. Atsakymai
patvirtina teigiamą suvokimą ir menką kyšininkavimo patirtį Danijoje,
Suomijoje, Liuksemburge ir Švedijoje. Šiose šalyse
respondentai retai nurodė, kad iš jų buvo tikimasi kyšio (mažiau nei 1
proc. atvejų), o žmonių, manančių, kad korupcija yra
plačiai paplitusi, skaičius (atitinkamai 20 proc., 29 proc., 42 proc.
ir 44 proc.) yra žymiai mažesnis nei ES vidurkis. Jungtinės
Karalystės
atveju
tik iš 5 asmenų iš 1115 buvo tikimasi kyšio (mažiau nei 1 proc.), ir tai
yra geriausias rezultatas visoje Europoje; tačiau duomenys apie
suvokimą rodo, kad 64 proc. respondentų Jungtinėje
Karalystėje mano, kad korupcija šalyje yra plačiai paplitusi (ES
vidurkis – 74 proc.). Tokiose šalyse
kaip Vokietija,
Nyderlandai, Belgija, Estija ir Prancūzija, nors
korupciją plačiai paplitusiu reiškiniu laiko daugiau nei pusė
respondentų, iš tiesų turėjusių mokėti kyšį
žmonių skaičius žemas (apie 2 proc.). Šios šalys taip pat
demonstruoja gerus rezultatus „Transparency International“ indekse. Austrijos
bruožai panašūs į šios grupės –
išimtį sudaro gana aukštas (5 proc.) skaičius respondentų, kurie
nurodė, kad iš jų buvo tikimasi kyšio. Kai kuriose šalyse
santykinai daug žmonių nurodė turėję asmeninės
kyšininkavimo patirties, tačiau tai aiškiai būdinga ribotam
sektorių skaičiui – prie tokių šalių priskiriama Vengrija
(13 proc.), Slovakija (14 proc.) ir Lenkija (15 proc.). Šiose
šalyse dauguma kyšininkavimo atvejų įvyksta viename sektoriuje –
sveikatos priežiūros. Yra įrodymų, kad struktūrinės
problemos sveikatos priežiūros srityje skatina mokėti kyšius
medikams. Iš tiesų visose išvardytose šalyse išsamūs atsakymai
rodo, kad daugiausia asmenų nurodo sveikatos priežiūrą, tuo
tarpu visos kitos institucijos ar sektoriai (pvz., policija, muitinė,
politikai, prokuratūra ir kt.) buvo paminėti mažiau nei 1 proc.
asmenų. Šiose šalyse korupcija plačiąja prasme suvokiama kaip
plačiai paplitusi (82 proc. Lenkijoje, 89 proc. Vengrijoje ir 90 proc.
Slovakijoje). Kai kuriose
šalyse, įskaitant
Portugaliją, Slovėniją, Ispaniją
ir Italiją,
kyšininkavimas
atrodo retas, tačiau korupcija plačiąja prasme kelia didelį
susirūpinimą: kad per pastaruosius 12 mėnesių buvo prašomi
mokėti kyšį arba iš jų buvo to tikimasi, nurodė santykinai
mažai respondentų. Nors asmeninė kyšininkavimo patirtis, atrodo,
pasitaiko retai (1–3 proc.), suvokimą taip stipriai paveikė pastarojo
meto politiniai skandalai ir finansų bei ekonomikos krizė, kad tai
suformavo neigiamą respondentų nuomonę apie bendrą
korupcijos padėtį (atitinkamai 90, 91, 95 ir 97 proc.). Kalbant apie
šalis, atsiliekančias ir pagal suvokimo, ir pagal faktinės korupcijos
patirties rodiklius, prie jų priskirtinos Kroatija,
Čekija, Lietuva, Bulgarija, Rumunija ir Graikija. Šiose
šalyse nuo 6 iki 29 proc. respondentų nurodė, kad per pastaruosius 12
mėnesių jų buvo prašoma mokėti kyšį arba iš jų
buvo to tikimasi, o nuo 84 proc. iki net 99 proc. mano, kad jų šalyje
korupcija plačiai paplitusi. Atrodo, kad Kroatija ir Čekija daro šiek
tiek geresnį įspūdį, nes jų rodikliai kiek geresni nei
likusių tos pačios grupės šalių. Aukščiau
nepaminėtų šalių (t. y. Latvijos, Maltos, Airijos ir Kipro)
rezultatai smarkiai nesiskiria nuo ES vidurkio nė vienu iš šių
aspektų. Europos
lygmeniu trys ketvirtadaliai respondentų (76 proc.) mano, kad jų
šalyje korupcija plačiai paplitusi. Šalys,
kuriose respondentai labiausiai linkę manyti, kad korupcija plačiai
paplitusi, yra Graikija (99 proc.), Italija (97 proc.), Lietuva, Ispanija ir
Čekija (po 95 proc.).
Ketvirtadalis europiečių (26 proc.),
lyginant su 2011 m. „Eurobarometro“ nurodytais 29 proc., mano, kad
jų kasdieniniame gyvenime korupcija daro poveikį jiems asmeniškai. Labiausiai
sakyti, kad korupcija daro poveikį jiems asmeniškai, linkę
žmonės Ispanijoje ir Graikijoje (po 63 proc.), Kipre ir Rumunijoje (po 57
proc.) ir Kroatijoje (55 proc.); mažiausiai linkę Danijoje (3 proc.),
Prancūzijoje ir Vokietijoje (po 6 proc.). Maždaug
vienas iš dvylikos europiečių (8 proc.) teigia per pastaruosius 12
mėnesių patyrę korupcijos atvejų arba tapę jų
liudininkais.
Labiausiai
linkę teigti patyrę korupciją arba tapę jos liudininkais
respondentai Lietuvoje (25 proc.), Slovakijoje (21 proc.) ir Lenkijoje (16 proc.),
o mažiausiai linkę – Suomijoje ir Danijoje (po 3 proc.), Maltoje ir
Jungtinėje Karalystėje (po 4 proc.). Maždaug
trys ketvirtadaliai europiečių (73 proc.) teigia, kad kyšininkaujant
ir naudojantis ryšiais dažnai lengviausia gauti tam tikras viešąsias
paslaugas jų šalyje.
Šis
įsitikinimas labiausiai paplitęs Graikijoje (93 proc.), Kipre (92
proc.), Slovakijoje ir Kroatijoje (po 89 proc.). Panašiai
kaip ir 2011 m., maždaug du iš trijų europiečių (67 proc.)
mano, kad politinių partijų finansavimas nepakankamai skaidrus ir
nepakankamai prižiūrimas. Labiausiai tokios
nuomonės laikytis linkę respondentai iš Ispanijos (87 proc.),
Graikijos (86 proc.) ir Čekijos (81 proc.), o mažiausiai – iš Danijos (47
proc.), Jungtinės Karalystės (54 proc.), Švedijos (55 proc.) ir Suomijos
(56 proc.). Tik mažiau nei ketvirtadalis (23 proc.)
europiečių sutinka, kad jų vyriausybės pastangos
įveikti korupciją veiksmingos; maždaug
ketvirtadalis (26 proc.) mano, kad jų šalyje nepakanka sėkmingo
patraukimo baudžiamojon atsakomybėn atvejų, kad žmones atgrasytų
nuo korupcijos. Į
verslą orientuotos greitosios apklausos rezultatai rodo stulbinančius
šalių skirtumus: 89 procentinių punktų skirtumas tarp
aukščiausio (Graikijoje, 99 proc.) ir žemiausio (Danijoje, 10 proc.)
suvokiamo korupcijos lygio. (Toks pat rezultatas matomas ir aukščiau
pateiktoje specialiojoje „Eurobarometro“ apklausoje: 20 proc. ir 99 proc.). Iš
tiesų visi, išskyrus vieną, respondentai iš Graikijos mano, kad
Graikijoje korupcija plačiai paplitusi. Europos
lygmeniu daugiau nei 4 įmonės iš 10 laiko korupciją problema
verslui – kaip ir patronažą bei nepotizmą. Paklaustos
konkrečiai, ar korupcija yra problema verslui, 50 proc. statybos
sektoriaus ir 33 proc. ryšių ir IT sektoriaus bendrovių nurodė,
kad tai svarbi problema.
Kuo mažesnė įmonė, tuo dažniau
korupcija ir nepotizmas atrodo problema verslui. Korupciją
problema verslui dažniausiai laiko Čekijos (71 proc.), Portugalijos (68
proc.), Graikijos ir Slovakijos (po 66 proc.) įmonės. III. Pagrindiniai šioje ataskaitoje
nustatyti faktai Atskirų
šalių analizė atskleidė nemenką su korupcija susijusių
problemų, taip pat korupcijos kontrolės mechanizmų
įvairovę – dalis šių mechanizmų pasirodė veiksmingi, o
kiti rezultato nedavė. Nežiūrint to, pastebimi kai kurie visai ES
arba valstybių narių grupėms bendri bruožai. Iš šalių
analizės matosi, kad valstybėse narėse korupcijos ypač
pažeidžiami viešieji pirkimai, nes kontrolės mechanizmai ir rizikos
valdymas turi trūkumų. Kitame skirsnyje pateikiamas korupcijos
rizikos vertinimas, įskaitant tiek gerą, tiek neigiamą
viešųjų pirkimų praktiką. Šioje
santraukoje peržiūrimi pagrindiniai klausimai, kurie išsamiau vertinami
šalių skyriuose. Jie sugrupuoti į keturias temines sritis (A.
Politinis aspektas, B. Kontrolės mechanizmai ir prevencija, C.
Įveikimas, D. Rizikos sritys), nors atsižvelgiant į
nagrinėjamų klausimų kompleksiškumą galimas tam tikras
persidengimas. Išsamesnis kontekstas ir analizė pateikiami šalių
skyriuose. A.
Politinis
aspektas Prioriteto teikimas kovos su korupcija politikos
priemonėms Kovos su
korupcija politikos priemonės tapo matomesnės daugumos valstybių
narių politinėje darbotvarkėje. Finansų krizė
atkreipė dėmesį į sąžiningumo klausimus ir sprendimus
priimančių asmenų atskaitomumą. Susidūrusios su
dideliais ekonominiais sunkumais, dauguma valstybių narių pripažino
su korupcija susijusių problemų svarbą ir parengė (arba
rengia) kovos su korupcija programas, kad išspręstų su tuo susijusios
rizikos ir viešųjų lėšų nukreipimo kitur pavojaus
klausimą. Kai kurių valstybių narių ekonomikos sureguliavimo
programos apima aiškius reikalavimus, susijusius su kovos su korupcija
politikos priemonėmis. Net jei kovos su korupcija politikos priemonės
formaliai nesusietos su ekonomikos sureguliavimo programa, jos sureguliavimo
priemones papildo, ypač šalyse, kur korupcija yra
didelė problema. Rekomendacijos dėl veiksmingos kovos su korupcija
taip pat pateiktos Europos ekonominės politikos koordinavimo semestro
kontekste. Ši ataskaita
nėra grindžiama prielaida, kad norint užkirsti kelią korupcijai ar su
ja kovoti yra privalomos plačios kovos su korupcija strategijos.
Tačiau ilgalaikis išsamių kovos su korupcija strategijų
nebuvimas kai kuriose valstybėse narėse, susiduriančiose su
sisteminėmis korupcijos problemomis, pasirodė esąs
rūpestį keliantis klausimas, nes tos problemos, kurias reikia
spręsti, reikalauja išsamaus koordinuoto požiūrio centriniu lygmeniu.
Kai kuriose iš šių valstybių narių neseniai buvo priimtos
nacionalinės kovos su korupcija strategijos, o kitose tokios strategijos
dar nėra. Kai kuriose valstybėse narėse priimtos kovos su
korupcija strategijos, grindžiamos ankstesnių strateginių
programų poveikio vertinimais, parengtais po viešųjų
konsultacijų, ir aktyviai įtraukiant pilietinę visuomenę ir
tam tikras viešąsias ir nepriklausomas institucijas vykdymo ir
stebėjimo srityje, minimos kaip teigiami žingsniai, su išlyga, kad reikia
palaukti įgyvendinimo rezultatų. Dauguma
valstybių narių, kurios susiduria su sunkiais uždaviniais
spręsdamos korupcijos klausimą, sukūrė kompleksiškas,
sudėtingas teisines ir institucines sistemas, taip pat daugybę
tikslinių strategijų arba programų. Tačiau vien tik jos
nebūtinai padės pasiekti apčiuopiamų rezultatų.
Priešingai, kitose valstybėse narėse, kur stinga atitinkamo
reguliavimo ar strateginių programų, korupciją pastebimai
sumažino prevencinės sistemos ir prevencinė praktika, tradicijos,
susijusios su viešųjų paslaugų teikėjais ir gavėjais
ar, kai kuriais atvejais, aukšti skaidrumo standartai. Politinė atskaitomybė Krizės
sukeltų socialinių protestų taikinys – ne tik ekonominė ir
socialinė politika, bet ir politinio elito sąžiningumas ir
atskaitomybė. Garsūs skandalai, susiję su politikų
korupcija, netinkamu viešųjų lėšų panaudojimu ar neetišku
elgesiu, prisidėjo prie visuomenės nepasitenkinimo ir nepasitikėjimo
politine sistema. Sąžiningumas
politikoje – svarbi problema daugelyje valstybių narių.
Politinių partijų ar centrinio arba vietos lygmens
renkamųjų susirinkimų elgesio kodeksai yra labiau išimtis nei
taisyklė. Kai tokie kodeksai yra, jiems neretai stinga veiksmingo
stebėsenos mechanizmo arba aiškių nuostatų dėl
sankcijų skyrimo, todėl atgrasomosios nuobaudos taikomos retai. Kai
kuriais atvejais nepakankama atskaitomybė sudarė
įspūdį, kad politinis elitas yra tarsi neliečiamas. Kai kuriose
valstybėse narėse nerimaujama ne tik dėl didėjančio
visuomenės nepasitikėjimo, bet ir dėl tarptautinės
reputacijos rizikos. Todėl dabar valstybės narės teikia žymiai
didesnį prioritetą kovai su korupcija, imdamosi svarbių
žingsnių arba skelbdamos radikalias reformas. Kai kuriose
valstybėse narėse kaip didelė problema iškeltas priėmimo
į vidurinio lygio vadovų ir žemesnius postus viešajame administravime
centriniu ar regioniniu (vietos) lygmeniu politizavimas. Tokia praktika didina
korupcijos tikimybę, interesų konfliktų pavojų, silpnina
kontrolės mechanizmus ir daro poveikį visai viešojo administravimo
reputacijai. Renkamų pareigūnų atsakomybė
už korupciją Esminis
uždavinys, susijęs su kovos su korupcija politikos priemonėmis –
suderintos „valstybės tarnautojo“ apibrėžties ES lygmeniu, kuri
apimtų ir renkamus pareigūnus, nebuvimas. 2012 m. Komisija
pateikė direktyvos dėl baudžiamosios teisės priemonių kovai
su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu[9]
pasiūlymą, kuriame pateikiama valstybės tarnautojo apibrėžtis,
apimanti ir teisėkūros pareigas einančius asmenis. Derybų
Taryboje[10] ir
Europos Parlamente[11] dėl
siūlomos direktyvos metu paaiškėjo, kad siūlomai
apibrėžčiai, kuria siekiama kriminalizuoti renkamų
pareigūnų padarytą korupciją, stinga palaikymo. Tačiau,
Komisijos nuomone, kad būtų galima pasiekti bendrą ES
požiūrį, būtina aiškiai suderinti renkamų
pareigūnų baudžiamąją atsakomybę už korupcines
nusikalstamas veikas. Politinių partijų finansavimas Vienas iš
platesnių susijusių klausimų, kurie iš patirties žinomi dėl
savo poveikio korupcijai – politinių partijų finansavimas. Pastarieji
stambūs korupcijos atvejai, susiję su neteisėtu partijų
finansavimu, paveikė kai kurių valstybių narių politikus. Kai
kuriose valstybėse narėse taip pat užfiksuota balsų pirkimo ir
kitokių formų nederamo poveikio rinkėjams atvejų. GRECO atlikti
partijų finansavimo vertinimai padarė matomą poveikį
teisinės ir tam tikra apimtimi institucinės sistemos šioje srityje
reformavimui. Su keletu išimčių, dauguma valstybių narių
neseniai iš dalies pakeitė savo teisės aktus dėl partijų
finansavimo ir sustiprino skaidrumo standartus, įskaitant dėl
aukų. Dviejose valstybėse narėse nėra apribojimų
anonominėms aukoms. Politinių partijų sąskaitų
skelbimas vienoje iš šių valstybių narių neprivalomas.
Tačiau pagrindinės politinės partijos sudarė
savanorišką susitarimą, kad užtikrintų finansinį
skaidrumą. Be to, numatomi partijų finansavimą
reglamentuojančių teisės aktų pakeitimai, kuriais siekiama
užtikrinti atitiktį GRECO rekomendacijoms. Kita aptariama valstybė
narė nepaskelbė planų labiau keisti savo teisės aktus pagal
GRECO rekomendacijas. Dar kita valstybė narė neseniai pataisė
savo partijų finansavimą reglamentuojančius teisės aktus,
tačiau išlieka spragų, susijusių su aukų viršutinėmis
ribomis, valstybinių įmonių vykdomo rėmimo režimu,
priežiūros mechanizmais ir įgaliojimais skirti sankcijas. Gerai reguliuojama ir
skaidri partijų finansavimo sistema. Suomija 2010 m.
Suomija iš dalies pakeitė Politinių partijų įstatymą,
atsižvelgdama į visas GRECO rekomendacijas. Anksčiau Suomija
turėjo nedaug nuostatų dėl politinių partijų
finansavimo. Naująja teisine baze siekiama renkamų kandidatų,
politinių partijų, taip pat kitų su politinėmis partijomis
susijusių subjektų finansavimo skaidrumo. Tinkamai jį taikant,
aktas žymiai padidins politinio finansavimo skaidrumą. GRECO manymu,
Suomija gali būti pavyzdys kitoms šalims. Kai kuriais
atvejais politinės partijos pakėlė savo sąžiningumo
standartus ir skyrė sankcijas su korupcijos skandalais susijusiems nariams
arba juos pašalino. Vienoje valstybėje narėje pastebėta
žymių pasiekimų didinant parlamentinės sistemos skaidrumą
ir atskaitomybę. Nežiūrint to, net šalyse su tokiais politinės
atskaitomybės pavyzdžiais sąžiningumą didinantys veiksmai netapo
bendra praktika. Didelių
trūkumų tebėra partijų finansavimo priežiūroje.
Pastarųjų teisėkūros reformų poveikio dar nematyti.
Neretai pasitaiko, kad pašalinus vieną teisėkūros spragą
(pavyzdžiui, aukų skaidrumas ir viršutinės ribos), atsiranda kitos
(pavyzdžiui, lengvatinis paskolų režimas, daugkartinio aukojimo schemos,
nepakankama fondų ar kitų su politinėmis partijomis
susijusių subjektų priežiūra ir t. t.). Aktyvi priežiūra ir
atgrasomųjų sankcijų taikymas už neteisėtą
partijų finansavimą ES vis dar nėra įprastinė
praktika. Būtina dėti daugiau pastangų nuosekliam šių
veiksmų įgyvendinimui. B. Kontrolės
mechanizmai ir prevencija Prevencinių
politikos priemonių naudojimas Prevencinės
politikos priemonės apima didelę įvairovę aspektų,
įskaitant aiškias etikos taisykles, informuotumo didinimo priemones,
sąžiningumo kultūros ugdymą įvairiose organizacijose,
tvirtą požiūrį „iš viršaus“ sąžiningumo klausimu,
veiksmingus vidaus kontrolės mechanizmus, skaidrumą, lengvą
prieigą prie viešojo intereso informacijos, veiksmingas viešųjų
institucijų veiklos vertinimo sistemas ir t. t. Tarp valstybių
narių esama ryškių skirtumų korupcijos prevencijos atžvilgiu.
Kai kuriose prevencinės politikos priemonių įgyvendinimas kol
kas buvo nenuoseklus ir įtikinamų rezultatų nedavė. Kitur veiksminga
prevencija padėjo įgyti ilgalaikę „švarių“ šalių
reputaciją. Nors pastarosiose šalyse korupcija nelaikoma didele problema,
ten veikia aktyvios ir dinamiškos sąžiningumo ir prevencijos programos, o
dauguma centrinių ir vietos valdžios institucijų jas laiko
prioritetinėmis. Kai kuriose valstybėse narėse korupcija jau
ilgą laiką suvokiama kaip menkesnė problema, todėl
nesiimama aktyvaus išsamių prevencinių veiksmų skatinimo. Aktyvus sąžiningumo viešajame
sektoriuje skatinimas. Nyderlandai Nyderlandų
viešajame administravime aktyviai skatinamas sąžiningumas, skaidrumas ir
atskaitomybė. Vidaus ir karalystės reikalų ministerijos
įsteigtas Viešojo sektoriaus sąžiningumo biuras (BIOS) yra
nepriklausomas institutas, skatinantis ir remiantis viešąjį sektorių
rengiant ir įgyvendinant sąžiningumo politikos priemones. Be
to, daug Nyderlandų miestų ir bendruomenių įgyvendina
vietos sąžiningumo politiką, dėl kurios pagerėjo
nesąžiningumo atvejų išaiškinimas (padidėjo nuo 135 2003 m.
iki 301 2010 m.). Per pastaruosius 20 metų vietos sąžiningumo
politikos priemonės kito ir šiuo metu yra tapusios neatskiriama vietos
valdymo dalimi. Išorės ir vidaus kontrolės mechanizmai
(išskyrus teisėsaugą) Kontrolės
mechanizmai yra svarbūs ir užkertant kelią korupcijai viešosiose
įstaigose, ir ją išaiškinant. Kai kurios valstybės narės
didelę naštą užkrauna teisėsaugos ir prokuratūros
subjektams arba kovos su korupcija tarnyboms, kurios laikomos vieninteliais už
korupcijos klausimo sprendimą šalyje atsakingais subjektais. Nors šių
institucijų veikla yra neįkainojamos svarbos, įsišaknijusios
korupcijos negalima įveikti nesant visaapimančio požiūrio,
kuriuo siekiama stiprinti prevencijos ir kontrolės mechanizmus visame
viešajame administravime, centriniu ir vietos lygmeniu. Kai kur skatinant
kovos su korupcija reformas iškilų vaidmenį atliko audito
institucijos. Keliose valstybėse narėse audito institucija aktyviai
praneša kitoms atitinkamoms institucijoms apie įtariamus korupcijos
atvejus. Kai kuriais atvejais ji taip pat yra institucija, atsakinga už
partijų ir rinkimų kampanijos finansavimo tikrinimą. Tačiau
jos aktyvumo nepakanka, nes nėra veiksmingų vidaus ir išorės
kontrolės priemonių regioniniu ir vietos lygmeniu. Daugelyje
valstybių narių kontrolės priemonės šalies viduje (ypač
vietos lygmeniu) yra silpnos ir nesuderintos. Būtina šias kontrolės
priemones stiprinti ir papildyti tvirtomis prevencinėmis politikos
priemonėmis, kad būtų galima pasiekti apčiuopiamų,
tvarių rezultatų kovojant su korupcija. Turto deklaravimas Specifinius
postus užimančių pareigūnų turto deklaravimas – praktika,
kuri padeda stiprinti valstybės tarnautojų atskaitomybę,
užtikrina didesnį skaidrumą ir palengvina potencialių
neteisėto praturtėjimo, interesų konfliktų, nesuderinamumo
atvejų išaiškinimą bei potencialių korupcinių veiksmų
išaiškinimą ir ištyrimą. Požiūris
į renkamų pareigūnų turto deklaravimą skiriasi: nuo
reikalavimo, kad būtų atskleistas didelis informacijos kiekis[12],
iki labiau riboto atskleidimo ar neatskleidimo politikos. Kai kurių
sektorių profesionaliems valstybės tarnautojams turto deklaravimas
gali būti sprendimas išvengti interesų konflikto. Nepaisant šių
skirtingų požiūrių, galima pastebėti bendrą
tendenciją siekti griežtesnių turto deklaravimo reikalavimų
valstybės tarnautojams. Keletas valstybių narių, tradiciškai
neturėjusių turto deklaravimo režimo, neseniai tokias sistemas
įvedė arba paskelbė įvesiančios. Svarbus aspektas
susijęs su jo patikrinimu. Kai kuriose valstybėse narėse už
turto deklaravimo stebėjimą atsakingi subjektai turi ribotus
įgaliojimus ir priemones. Kitur esama mažai įrodymų, kad šios
taisyklės būtų aktyviai įgyvendinamos ar užtikrinamas
jų vykdymas. Keliose šalyse tikrinimo sistema sudėtinga ir nepatogi,
o tai daro poveikį jos veiksmingumui. Valstybėse narėse yra mažai
nuodugnaus tikrinimo pavyzdžių: išsamius patikrinimus atlieka
specializuotos nepriklausomos kovos su korupcija (sąžiningumo) tarnybos,
kurios turi būtinus įgaliojimus ir priemones susijusių
valstybės tarnautojų turto kilmei patikrinti daugelyje įvairių
duomenų bazių (mokesčių administravimo, prekybos registro
ir t. t.), kad būtų nustatytos potencialiai neteisingos deklaracijos. Interesų
konfliktų taisyklės Interesų
konfliktai reiškia padėtį, kai valstybės tarnautojai veikia,
ketina veikti arba sudaro įspūdį, kad veikia privačiais
interesais[13].
Todėl interesų konflikto klausimas yra įtrauktas į daugelio
kovos su korupcija priemonių ir peržiūros mechanizmų,
įskaitant susijusius su JT konvencija prieš korupciją (UNCAC), GRECO
ir EBPO, taikymo sritį. Interesų
konfliktams taikomos nuostatos ir sankcijos ES skiriasi. Kai kurios
valstybės narės turi specialius teisės aktus, apimančius
platų renkamų ir skiriamų valstybės tarnautojų
ratą, taip pat specializuotas tarnybas, kurioms pavesta vykdyti
patikrinimus. Kontrolės lygis valstybėse narėse skiriasi: kai
kurios turi nepriklausomas tarnybas, stebinčias interesų konfliktus,
tačiau pajėgumas apimti tokius atvejus visoje šalyje yra ribotas, o
jų sprendimų vykdymas – nepakankamas; kitos turi parlamentui
atskaitingas etikos komisijas, kurios atsako už tokias patikras; kai kuriais
atvejais parlamento narius tikrina parlamentinė komisija arba, kai kuriais
kitais atvejais, komisija, kuriai pavesta vykdyti interesų konfliktų
ir turto deklaracijų patikras, nors dažnai jų pajėgumas ir
teisės skirti sankcijas yra riboti. Pagrindimo tikrinimas dažnai tėra
formalus ir daugiausia apsiriboja administracinėmis patikromis.
Nuodugniems patikrinimams atlikti reikalingi stebėjimo pajėgumai ir
priemonės dažnai yra nepakankami. Visur kylančių
ypatingų sunkumų priežastis – retos ir švelnios renkamiems
pareigūnams taikytinos sankcijos. Tais atvejais, kai įvairių
renkamų susirinkimų elgesio kodeksai apima interesų konfliktus,
paprastai kartu nebūna numatyta atgrasomųjų sankcijų. Šiuo
atžvilgiu partijos drausmė ir savikontrolė gali būti
nepakankamai veiksmingos. Taip pat interesų konflikto atvejais
sudarytų sutarčių ar įvykdytų procedūrų
panaikinimas arba apskaičiuotos žalos atlyginimas dažnai paliekami
bendroms civilinės teisės nuostatoms ir nėra veiksmingai
įgyvendinami praktikoje. Interesų
konfliktai priimant sprendimus, skirstant viešąsias lėšas ir vykdant
viešuosius pirkimus, ypač vietos lygmeniu, daugelyje valstybių
narių yra pasikartojanti tendencija. Šioje ataskaitoje analizuojami konkretūs
šios srities regioninio ir vietos lygmens uždaviniai tose valstybėse
narėse, kur tokios problemos atrodo svarbesnės. Yra (kartais žymus)
skirtumas tarp regionų ir savivaldybių, ir trūksta nuoseklaus
požiūrio į būtiniausių standartų nustatymą ir
informuotumo didinimą šioje srityje. Kaip taisyklė, ES
valstybėse narėse interesų konfliktai neinkriminuojami. Vienoje
valstybėje narėje interesų konfliktai yra kriminalizuoti, nors
dar nėra nusistovėjusios sėkmingo baudžiamojo persekiojimo
patirties. Kai kurios interesų konflikto formos taip pat inkriminuojamos
kitoje valstybėje narėje (pavyzdžiui, neteisėtas interesas
veikloje, kurią valstybės tarnautojai valdo arba prižiūri). Darbuotojų
judumas tarp viešojo ir privačiojo sektorių yra būtinas
modernios visuomenės funkcionavimui ir gali duoti didelės naudos ir
viešajam, ir privačiajam sektoriui. Tačiau esama potencialios
rizikos, kad buvę valstybės tarnautojai atskleis informaciją iš
savo ankstesnio darbo, kuri neturėtų būti atskleista, ir kad
buvę privataus sektoriaus darbuotojai imsis viešųjų
funkcijų, sukeliančių interesų konfliktus su jų
buvusiu darbdaviu. Dėl šios padėties aiškių veiksmų imtasi
tik kai kuriose valstybėse narėse, o įgyvendinimas dažnai
silpnas. C. Įveikimas Baudžiamoji teisė Kovai su
korupcija skirti baudžiamosios teisės aktai, atitinkantys Europos Tarybos,
JT ir ES teisės aktų standartus, praktiškai visur priimti. Viena
valstybė narė neratifikavo UNCAC. Pagrindinė kliūtis šiai
valstybei narei ją ratifikuoti – renkamų valstybės
tarnautojų baudžiamosios atsakomybės už kyšininkavimą nebuvimas.
Kai kurios
valstybės narės įvykdė arba planuoja esmines baudžiamosios
teisės ir baudžiamojo proceso reformas. Bendras tikslas yra padaryti
procedūras veiksmingesnes ir greitesnes bei sustiprinti kovos su korupcija
priemones (įskaitant geresnį nusikalstamų veikų
apibrėžimą, kai kuriais atvejais griežtesnes sankcijas ir nuostatas
dėl pagreitinto išnagrinėjimo). Brėždamos subtilią
ribą tarp teisėtų ir neteisėtų veiksmų, kai
kurios valstybės narės inkriminavimą vis dar taiko siaurai. Pamatinio
sprendimo 2003/568/TVR dėl kovos su korupcija privačiame sektoriuje perkėlimo
į nacionalinę teisę kokybė nevienoda[14]. Trūkumų yra visų
pirma perkeliant į nacionalinę teisę nuostatas dėl
visų aktyvaus ir pasyvaus kyšininkavimo elementų kriminalizavimo,
taip pat dėl juridinių asmenų atsakomybės. Net
valstybėse narėse, kurios šį pamatinį sprendimą į
nacionalinę teisę perkėlė, maža informacijos apie jo
taikymą. Kovos su korupcija tarnybų veiksmingumas Kokios
institucinės struktūros reikalauja valstybės narės
nacionalinis kontekstas, kad būtų įveikta korupcija, sprendžia
tik pati valstybė narė, priklausomai nuo šalies korupcijos masto ir
pobūdžio, konstitucinės ir teisinės sistemos, tradicijų,
sąsajos su kitomis šalies politikos priemonėmis, bendros
institucinės aplinkos ir t. t. Kai kurios
valstybės narės turi centrines kovos su korupcija tarnybas, kurios
atlieka prevencijos bei įveikimo uždavinius, o kitos turi atskiras kovos
su korupcija tarnybas prevencijai, dalis kurių taip pat įgaliotos
dirbti su turto tikrinimu, interesų konfliktais, nesuderinamumu ir, kai
kuriais atvejais, partijų finansavimu. Kai kurios kitos šalys kovai su
korupcija turi atskiras teisėsaugos ar baudžiamojo persekiojimo tarnybas. Dabar
plačiai pripažįstama, kad specializuotų kovos su korupcija
tarnybų sukūrimas – ar jos dėmesį telktų į
prevenciją, ar į įveikimą, ar į tą ir tą –
nėra panacėja. Pasiekti rezultatai skiriasi. Tačiau šioje
ataskaitoje šalių analizė rodo, kad kai kurios iš šių
tarnybų savo šalyse veiksmingai skatina kovos su korupcija reformas. Kai kurių
kovos su korupcija tarnybų laimėjimai tvaresni už kitų. Prie
veiksnių, darančių poveikį jų sėkmei (laikinai ar
ilgalaikei), priklauso nepriklausomumo ir politinio kišimosi nebuvimo
garantijos, darbuotojų atranka ir paaukštinimas pagal nuopelnus,
daugiadalykis operatyvinių grupių tarpusavio bendradarbiavimas ir su
kitomis institucijomis, greita prieiga prie duomenų bazių ir
žvalgybos informacijos bei būtinų išteklių ugdymas ir
gebėjimų suteikimas. Ne visose valstybėse narėse šie
elementai nuosekliai sujungiami. Geroji
patirtis, susijusi su kovos su korupcija tarnybomis Slovėnijos
korupcijos prevencijos komisija (CPC) savo
vaidmenį įtvirtino siekdama „kovos su korupcija pastangomis
užtikrinti teisės viršenybę“, kaip pripažino ir Slovėnijos
Konstitucinis Teismas. Nežiūrint ribotų išteklių, CPC turi
tvirtą įgyvendinimo patirtį – kasmet ji atlieka per 1 000
peržiūrų ir tyrimų. Ji taip pat patikrino visų
pagrindinių politinių partijų vadovų turtą ir
interesus, neseniai atskleidė turto deklaravimą
reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir, kaip
įtariama, nepaaiškintą svarbių politinių veikėjų
turtą. Rumunijos
nacionalinis kovos su korupcija direktoratas (DNA). Būdama
specializuota baudžiamojo persekiojimo įstaiga, skirta kovoti su vidutinio
ir aukšto lygio korupcija, DNA įgijo nemenką patirtį nepartiniu
principu vykdydama tyrimus ir baudžiamąjį persekiojimą dėl
įtarimų korupcija aukščiausiame politikos, teismų sistemos
ir kitų sektorių (tokių kaip mokesčių administravimas,
muitai, energetika, transportas, statyba, sveikatos priežiūra ir t. t.)
lygyje. Per pastaruosius septynerius metus DNA pateikė kaltinimus daugiau
nei 4 700 asmenų. 90,25 proc. jos kaltinimų patvirtinta
įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Galutiniais teismų
sprendimais nuteista beveik 1 500 kaltinamųjų, beveik pusė
jų ėjo labai aukštas pareigas. Esminį poveikį šiems
rezultatams padarė DNA struktūra, į kurią, be tyrimams
vadovaujančių ir juos prižiūrinčių prokurorų,
įeina kriminalinės policijos ir ekonomikos, finansų bei IT
ekspertai. Latvijos
korupcijos prevencijos ir kovos su korupcija biuras (KNAB) įgijo
tvirtą reputaciją Latvijoje ir už jos ribų. Jai pavesti
uždaviniai jungia prevenciją, tyrimą ir švietimą, įskaitant
partijų finansavimo kontrolę. KNAB taip pat veikia kaip ikiteisminio
tyrimo institucija, kuriai suteikti įprastinės policijos
įgaliojimai ir prieiga prie bankų ir mokesčių duomenų
bazių. Pastaruoju metu biuras išgyveno vidinio sąmyšio
laikotarpį. Kroatijos
kovos su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu biuras prie Valstybės
prokuroro tarnybos (USKOK) pasižymėjo
savo iniciatyva pradėtais tyrimais ir sėkmingu baudžiamuoju
persekiojimu, įskaitant plataus atgarsio bylas, susijusias su aukšto rango
renkamais ir skiriamais pareigūnais. Centrinė Ispanijos
specializuota korupcijos persekiojimo tarnyba pasižymėjo
tirdama ir vykdydama baudžiamąjį persekiojimą, įskaitant
aukšto lygio bylas, susijusias su įtarimais dėl sudėtingų
neteisėto partijų finansavimo schemų. Katalonijos
kovos su sukčiavimu tarnyba, regioninė
kovos su korupcija tarnyba, kurios specializacija – korupcijos ir
sukčiavimo prevencija ir tyrimas, yra vienintelė tokios rūšies
įstaiga Ispanijoje. Ji siekia užkirsti kelią piktnaudžiavimui
viešosiomis lėšomis ir tirti tokius atvejus, taip pat jai patikėta
vadovauti kitiems subjektams. Kai
kuriose valstybėse narėse kovos su korupcija tarnybos,
tiriančios politikų veiksmus, vėliau patiria tiesioginį ar
netiesioginį spaudimą. Tokio spaudimo pavyzdžiai yra vieši
pasisakymai arba kitokios abejonės šių tarnybų vadovavimo
teisėtumu, instituciniais įgaliojimais ir kompetencija. Svarbu
užtikrinti šioms kovos su korupcija tarnyboms būtinas garantijas, kad jos
galėtų tęsti savo darbą be netinkamo spaudimo. Teisėsaugos, prokuratūros ir
teismų pajėgumas Teisėsaugos
ir prokuratūros
veiksmingumas tiriant korupciją ES smarkiai
skiriasi. Vertinant jų veiksmingumą atsižvelgiama į tokius
veiksnius kaip apytikris korupcijos, su kuria jos turi kovoti, mastas ir
pobūdis, pusiausvyra su prevencinėmis priemonėmis, politinė
valia remti jų nepriklausomumą, jų pajėgumai ir
dispozicijoje esantys ištekliai, potencialios tyrimų kliūtys,
teismų sistemos efektyvumas, visų pirma nepriklausomumo
požiūriu, ir t. t. Šis vertinimas sudėtingas, nes daugumoje
valstybių narių trūksta nuoseklių statistinių
duomenų apie korupcines veikas. Atnaujintų, tikslių ir
konsoliduotų statistinių duomenų, atspindinčių visas
korupcijos bylų proceso stadijas, praktiškai nėra. Norint
veiksmingai įveikti korupciją vien represinių priemonių nepakanka.
Nežiūrint to, teismų sistemos gebėjimas taikyti
atgrasomąsias baudžiamąsias sankcijas atlieka esminį atgrasymo
vaidmenį ir yra aiškus ženklas, kad korupcija netoleruojama. Kai kurios
valstybės narės ypatingą dėmesį skiria bausmėms,
ir labiausiai matoma kovos su korupcija veiksmų dalimi tampa
teisėsauga. Puikūs rezultatai taip pat matomi valstybėse
narėse, kuriose baudžiamasis persekiojimas veiksmingas apskritai (o ne tik
tarnybų, kurių specializacija – kova su korupcija). Kai kuriose
kitose valstybėse narėse sėkmingo baudžiamojo persekiojimo
atvejų mažai arba tyrimai ilgai užtrunka. Teismų
sistemos nepriklausomumas – esminis kovos su korupcija politikos priemonių
elementas teisingumo sistemos gebėjimo veiksmingai nagrinėti
korupcijos bylas (įskaitant aukšto lygio) požiūriu, taip pat
pačios teisingumo sistemos sąžiningumo standartų požiūriu.
Veiksmingos nepriklausomumo apsaugos priemonės ir aukšti etikos standartai
teismų sistemoje yra itin svarbūs norint užtikrinti būtiną
bazę veiksmingai teismų sistemai, kuri teisingumą korupcijos
bylose vykdo objektyviai ir nešališkai, be jokios netinkamos įtakos.
Teisėsaugos ir prokuratūros nepriklausomumas kai kuriose
valstybėse narėse yra pastebima problema. Nevertinant bendros institucinės
struktūros, kuri atspindi kiekvienos valstybės narės
konstitucinę, teisinę ir kultūrinę aplinką ir kuriai
taikomi atskiri ES lygmens mechanizmai ir procedūros – visų pirma
kasmetinė ES teisingumo rezultatų suvestinė ir teisinės
valstybės sistema, Komisijos pirmininko J. M. Barroso paskelbta ir
pristatyta 2012 m. ir 2013 m. kalbose apie Sąjungos
padėtį – kai kuriais atvejais buvo išreikštas ypatingas
susirūpinimas dėl prokuratūros ir teismų korupcijos bylose
patiriamo politinio kišimosi. To pavyzdžiai yra procedūrų taikymas
neskaidriai arba savo nuožiūra skiriant, paaukštinant ar atleidžiant
pagrindinius prokurorus, dirbančius su korupcijos bylomis, taip pat
atleidimus ir bandymus be akivaizdžios objektyvios priežasties diskredituoti
kovos su korupcija institucijas ar jų vadovus. Kitais atvejais kovos su
korupcija teisėsaugos tarnybos patyrė politinių
veikėjų kišimąsi į jų valdymą ir
funkcionavimą. Kai kurių kovos su korupcija institucijų turimus
plačius įgaliojimus ne visada lydi atskaitomybė, ir tai sudaro
įspūdį, kad jos gali vengti garsių bylų arba imtis
prieštaringų tyrimo metodų. Nėra
vieningo standarto, kurį būtų galima laikyti teisėsaugos ar
prokuratūros tarnybų vadovų skyrimo ir atleidimo
procedūrų pavyzdžiu. Tokie sprendimai daugumoje valstybių
narių yra vyriausybės rankose, nes taip išreiškiama politinė
atskaitomybė ir tai yra susiję su teisėsaugos ir
prokuratūros vieta vykdomojoje valdžioje. Neatsižvelgiant į
taikomą procedūrą, šis procesas turi būti įtikinamas
ir grindžiamas nuopelnais, kad būtų išvengta bet kokio politinio
šališkumo įspūdžio ir kad policija bei prokurorai galėtų
tirti korupciją visur, kur ją nustato. Kai kuriose
valstybėse narėse taip pat buvo išryškintas veiksmingo
teisėsaugos ir kovos su korupcija tarnybų koordinavimo stygius. Atskirų
šalių analizėje pabrėžiamas susirūpinimas dėl teismų
sistemos
sąžiningumo dirbant su korupcijos bylomis ir
nerimas dėl jos nepriklausomumo ar sąžiningumo, kaip rodo korupcijos
bylų, susijusių su teisėjais ar prokurorais, kiekis ir
pobūdis. Vienoje valstybėje narėje įkurtas specializuotas
kovos su korupcija teismas susidūrė su rimtais sunkumais (ir net
laikinai buvo išformuotas), o tai paveikė jo stabilumą ir
gebėjimą pasiekti įtikinamų rezultatų. Atrodo, kad
keliose valstybėse narėse teismams trūksta ryžto ir
pajėgumo imtis sudėtingų ar jautrių korupcijos bylų.
Kai kuriose valstybėse narėse korupcijos byloms kyla senaties termino
pasibaigimo rizika, teisminėms procedūroms užsitęsus per ilgai
arba tapus per sudėtingomis. Yra atvejų, kai tam tikras
procesinių taisyklių praktinio taikymo būdas lemia didelį
uždelsimą, kai kuriais atvejais tuo siekiant išvengti teismo proceso
užbaigimo. Ribotas
teismų nuosprendžių atgrasomasis poveikis taip pat buvo
pažymėtas keleto valstybių narių atveju, atkreipus
dėmesį, kad lygtinių ar švelnių sankcijų už
korupciją dažnumas jose tapo dėsningumu. Tačiau esama ir
kitų atvejų, kur teismai pastaruoju metu už korupciją skyrė
atgrasomąsias laisvės atėmimo bausmes. Vienoje
valstybėje narėje tyrimo tribunolų vaidmuo buvo įvertintas
kaip lemiamas skatinant teisėkūros ir institucines reformas
korupcijos bylų srityje, tačiau analizė taip pat
iškėlė klausimų dėl jų proceso trukmės ir
faktinio poveikio patraukimui baudžiamojon atsakomybėn. Reikia pažymėti, kad tam tikrose
valstybėse narėse procesiniai trūkumai gali dažnai sukliudyti
ištirti korupcijos bylas. To pavyzdžiai – perteklinės arba neaiškios
nuostatos dėl neliečiamybės panaikinimo arba netinkamas jų
taikymas ir senaties terminai, trukdantys užbaigti sudėtingas bylas,
ypač kai prisideda ilgas nagrinėjimas teisme arba nelanksčios
taisyklės dėl prieigos prie bankų informacijos, trukdančios
finansiniams tyrimams ir tarpvalstybiniam bendradarbiavimui. D. Konkrečios rizikos
sritys Smulki korupcija Smulki korupcija
kaip plačiai paplitusi problema išlieka tik keliose valstybėse
narėse. Daugybė kovos su korupcija iniciatyvų nepadėjo
įveikti smulkios korupcijos šiose šalyse. Keletas valstybių
narių, kuriose prieš kelis dešimtmečius smulki korupcija buvo laikoma
pasikartojančia problema, sugebėjo šioje srityje pasiekti pažangos,
kaip rodo apklausos apie tiesioginę korupcijos patirtį, iš kurių
matomos teigiamos tendencijos ir pagal kurias šios šalys šiuo požiūriu net
lenkia ES vidurkį. Nežiūrint daug žadančios pažangos apskritai
siekiant sumažinti smulkią korupciją, dalis valstybių narių
vis dar neištaiso palankių korupcijai sąlygų sveikatos
priežiūros sektoriuje, kuriame išlieka neoficialių mokėjimų
mainais už kitokį elgesį paskatos. Korupcijos pavojus regioniniu ir vietos lygmeniu Nustatyta, kad
korupcijos pavojus didesnis regioniniu ir vietos lygmeniu, kur stabdžiai ir
atsvaros bei vidaus kontrolės priemonės paprastai būna silpnesni
nei centriniu lygmeniu. Kalbant apie gerą valdymą ir kovos su
korupcija politikos priemonių veiksmingumą tarp kai kurių
valstybių narių esama žymių skirtumų[15]. Daugelyje
valstybių narių plačių regioninių valdžios
institucijų ar vietos administracijų (kurios taip pat valdo nemažus
išteklius) įgaliojimų veikti savo nuožiūra nelydi atitinkamas
atskaitomybės lygis ir kontrolės mechanizmai. Interesų
konfliktai ypač kelia problemų vietos lygmeniu. Reikia daugiau
pastangų gerajai patirčiai, kurią taiko kai kurie regionai ar
vietos administracijos, skleisti ir sukurti vienodas sąlygas ir
renkamiems, ir skiriamiems vietos lygmens pareigūnams, visų pirma
susijusias su skaidrumo standartais, turto deklaravimu, interesų
konfliktų prevencija ir sankcijų skyrimų už juos, taip pat
viešųjų išlaidų kontrole. Žvelgiant iš
teigiamos pusės, vietos ir regioniniu lygmeniu nustatyta veiksmingos
prevencinės patirties. Vienoje valstybėje narėje buvo sukurtas
daugiau nei 200 regioninių, municipalinių ir provincijos
administracijų tinklas, kad kartu užkirstų kelią korupcijai ir
mafijos prasiskverbimui į viešąsias struktūras. Atrinkti pažeidžiami sektoriai Keliose valstybėse
narėse analizė išryškino kai kuriuos sektorius, kurie atrodo
ypač pažeidžiami korupcijos, dėl to būtina imtis tikslinių
veiksmų. Miestų
plėtra ir statyba
yra
sektoriai, kuriuose korupcinis pažeidžiamumas paprastai aukštas visoje ES. Jie
ataskaitoje apibrėžiami kaip ypač pažeidžiami korupcijos tam tikrose
valstybėse narėse, kuriose pastaraisiais metais išnagrinėta daug
korupcijos bylų ir kaltininkai patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Reaguodama į šios srities pavojus, viena valstybė narė
įsteigė specializuotą baudžiamojo persekiojimo tarnybą
kovai su aplinkos ir miestų plėtros nusikaltimais, apimančiais
platų nusikalstamų veikų ratą, įskaitant
korupciją.
Aplinkos planavimas vienoje
valstybėje narėje buvo nurodytas kaip korupcijos pažeidžiama sritis, kurioje
planavimo leidimų, ypač stambiems projektams, išdavimą
paveikė įtarimai korupcija ir neteisėtu partijų
finansavimu. Sveikatos
priežiūra
– dar vienas sektorius, kuriame visur matomas
korupcinis pažeidžiamumas, visų pirma susijęs su pirkimais ir farmacijos
pramone, išsamiau įvertintas keliose valstybėse narėse. Šios
šalys šiuo metu rengia strategijas ir reformas korupcijai sveikatos
priežiūros srityje įveikti. Tačiau apčiuopiamų
rezultatų kol kas mažai. Neoficialūs mokėjimai ir korupcija
viešuosiuose pirkimuose bei farmacijos sektoriuje tebekelia
susirūpinimą. Korupcija administruojant
mokesčius, kuri
buvo iškelta kaip svarbi problema vienoje valstybėje narėje,
reikalauja tikslinio strateginio atsako. Apskritai
daugumai pirmiau nurodytų valstybių narių stinga nuoseklių
rizikos vertinimo mechanizmų ar konkretiems sektoriams skirtų
strategijų, kad būtų įveikta korupcija pažeidžiamuose
sektoriuose. Sąžiningumas ir skaidrumas finansų
sektoriuje Po finansų
krizės dažnai buvo minima tvirtesnių sąžiningumo ir skaidrumo
standartų finansų sektoriuje būtinybė. Šioje ataskaitoje
tokie klausimai keliami keleto valstybių narių atžvilgiu. Europos Tarybos
Parlamentinės Asamblėjos ataskaitoje „stambūs korupcijos
atvejai“ siejami su mokesčių slėpimu per lengvatinių mokesčių
zonų bendroves ir mokesčių rojus[16]. Ataskaitoje minima Pasaulio banko
ir UNODC iniciatyva dėl pavogto turto susigrąžinimo[17],
kurios metu buvo išnagrinėta 150 stambių korupcijos bylų ir
nustatyta tiesioginė aukšto lygio valstybės tarnautojų stambaus
masto korupcijos ir pavogto turto slėpimo neskaidriose priedangos
bendrovėse ir fonduose sąsaja. Be to, joje nurodytos kliūtys
ištirti ir susekti pavogtą turtą dėl to, kad nėra prieigos
prie informacijos apie naudos gavėjus ir naudojamos sudėtingos
korporacinės struktūros daugelyje jurisdikcijų. Toje
pačioje Parlamentinės Asamblėjos ataskaitoje viena valstybė
narė iš kitų Europos Tarybos narių paminėta kaip
„priglaudusi arba toleruojanti daugiau ar mažiau abejotinas lengvatinių
mokesčių sistemos finansines ir teisines priemones“. Pastaruoju metu
aptariama valstybė narė paskelbė planus peržiūrėti
savo teisinę bazę dėl prieigos prie bankų informacijos. Kitoje
valstybėje narėje pastarojo meto prieštaringi įvykiai,
susiję su finansų sektoriumi, įskaitant stambiausius bankus,
dėl tokių klausimų kaip manipuliavimas palūkanų
normomis, neatsakingas ir spekuliacinis skolinimas ir išsamaus patikrinimo
netaikymas, sukėlė nerimą dėl reguliavimo ir
galiojančių taisyklių vykdymo užtikrinimo. Bankų vaidmuo
palengvinant pinigų plovimą arba sudarant jam sąlygas taip pat
buvo plačiai aptartas. Skaidrumą turėtų padidinti planai
sukurti viešai prieinamą registruotų bendrovių savininkų
registrą. Kita
valstybė narė įsipareigojo sustiprinti savo bankų
priežiūros ir reguliavimo bazę, taip pat apsaugos priemones nuo
pinigų plovimo. Kyšininkavimas užsienyje Savo
teritorijoje veiksmingai kovojančios su korupcija valstybės
narės neretai susiduria su sunkumais, susijusiais su jų
bendrovių elgesiu užsienyje, ypač šalyse, kuriose korupcija
plačiai praktikuojama. EBPO griežtai stebi šią sritį ir savo
reguliariuose vertinimuose išryškina ir teigiamus, ir mažiau patenkinamus
užtikrinimo rezultatus. Dalyje valstybių narių esama geros patirties
– susijusios tiek su nemažu sėkmingo patraukimo baudžiamojon
atsakomybėn, tiek su aukštu sankcijų lygiu – teikiant pirmenybę
korupcijos užsienyje atvejams arba, neseniai priėmus išsamų
įstatymą dėl kyšininkavimo, stiprinant teisines ir procesines
korupcijos, ypač kyšininkavimo užsienyje, prevencijos ir kaltininkų
baudžiamojo persekiojimo priemones. Tvirta įstatyminė bazė
kovai su kyšininkavimu šalyje ir užsienyje. Jungtinės Karalystės
įstatymas dėl kyšininkavimo Dėl
2010 m. įstatymo dėl kyšininkavimo, įsigaliojusio 2011 m.
liepos 1 d., Jungtinė Karalystė patenka tarp griežčiausias
kovos su kyšininkavimu taisykles turinčių pasaulio šalių. Juo ne
tik kriminalizuojamas kyšių davimas ir ėmimas bei užsienio
pareigūno papirkimas, bet baudžiamoji atsakomybė taikoma ir komercinėms
organizacijoms, kurios neužkerta kelio kyšininkavimui jų vardu. Nuostatos
dėl ekstrateritorinės jurisdikcijos leidžia Stambaus sukčiavimo
biurui (SFO) patraukti atsakomybėn bet kurią bendrovę ar
susijusį asmenį, kurie gyvena ar veikia ir Jungtinėje
Karalystėje, net jei bendrovė įsikūrusi užjūryje.
Komercinės organizacijos atleidžiamos nuo baudžiamosios atsakomybės,
jei jos turėjo tinkamas kyšininkavimo prevencijos procedūras. Pridedamose
SFO „Gairėse komercinėms organizacijoms“ (GKO) skatinamas
informuotumas apie naująją įstatyminę bazę ir verslo įmonėms
teikiami praktiniai patarimai (su pavyzdžiais) dėl jų pareigų
pagal šį įstatymą kovojant su kyšininkavimu ar jį
išaiškinant. Kaip anksčiau yra rekomendavusi EBPO, GKO aiškiai nurodoma,
kad skatinamieji mokėjimai laikomi neteisėtais kyšiais, ir verslo
subjektams pateikiami kriterijai, kaip atskirti svetingumą nuo
paslėptų papirkimo formų. SFO
turi plačius stambaus masto ir sudėtingo sukčiavimo,
įskaitant korupciją, tyrimo ir patraukimo už jį baudžiamojon
atsakomybėn įgaliojimus. Tam tikromis aplinkybėmis SFO,
vadovaudamsi ankstesnėmis gairėmis, gali nagrinėti civilinius
įsakymus dėl išieškojimo ir atsiskaitymus. EBPO
yra kritikavusi kitas valstybes nares dėl nepakankamo ar nesamo
kyšininkavimo užsienyje baudžiamojo persekiojimo, atsižvelgiant į korupcijos
pavojų, su kuriuo jų bendrovės susiduria užsienyje. Valstybės įmonės Kai
kuriose valstybėse narėse esama valstybės įmonių
priežiūros trūkumų, kai teisės aktai neaiškūs, o
politizavimas trukdo skirti asmenis pagal kompetenciją ir siekti viešojo
intereso. Be to, nepakanka apsaugos nuo korupcijos priemonių ar
mechanizmų, kurie užkirstų kelią interesų konfliktams ir
leistų skirti sankcijas už juos. Maža skaidrumo šioms bendrovėms
skirstant lėšas ir – kai kuriais atvejais – perkant paslaugas. Pastarojo
meto įtariamo netinkamo lėšų panaudojimo, korupcinių
veiksmų ir pinigų plovimo tyrimai, susiję su valstybės
įmonėmis, rodo aukštą su korupcija susijusių pavojų
lygį šioje srityje, taip pat kontrolės ir prevencijos silpnumą. Keleto
valstybių narių atveju ataskaitoje pabrėžiama didesnio skaidrumo
ir veiksmingų pagreitinto privatizavimo procesų, galinčių
kelti korupcijos pavojų, apsaugos priemonių būtinybė. Korupcijos ir organizuoto nusikalstamumo
sąsajos Valstybėse
narėse, kuriose daug problemų kelia organizuotas nusikalstamumas,
korupcija dažnai naudojama kaip palengvinimo priemonė. Vienoje
valstybėje narėje daugybė įtariamo neteisėto
partijų finansavimo centriniu ar regioniniu lygmeniu atvejų taip pat
buvo susiję su organizuoto nusikalstamumo grupėmis. Organizuoto
nusikalstamumo grupių, verslininkų ir politikų sąsajos ir
toliau kelia nerimą tose valstybėse narėse, visų pirma
regioniniu ir vietos lygmeniu bei viešuosiuose pirkimuose, statybos,
priežiūros paslaugų, šiukšlių tvarkymo ir kituose sektoriuose.
Tyrimai parodė, kad kitoje valstybėje narėje organizuoti
nusikaltėliai naudojasi įtaka visais lygmenimis, įskaitant
politiką. Ten politinė korupcija dažnai vertinama kaip priemonė
įgyti tiesioginę ar netiesioginę prieigą prie valdžios;
buvo laikoma, kad toje šalyje tarp ES valstybių narių
šešėlinės ekonomikos lygis aukščiausias. Apskritai korupcija
išlieka didelė grėsmė kaip organizuoto nusikalstamumo
grupių priemonė prasiskverbti į viešąjį ir privatųjį
sektorius, kaip nurodyta 2013 m. Europolo atliktame sunkių ir
organizuotų nusikaltimų grėsmės ES vertinime. E. Susiję
klausimai Yra
keletas susijusių klausimų, kurie, patys nebūtinai būdami
susiję su korupcija, gali nulemti, kiek konkreti aplinka atvira
korupcijai. Veiksmingos politikos priemonės šiose srityse gali sumažinti
korupcijos galimybes. Skaidrumo politikos priemonės ir
informacijos laisvė Atvirumas
ir skaidrumas gali tapti korupcijos atsisakyti skatinančia priemone bei
gali padėti atskleisti padarytus pažeidimus. Nors dauguma valstybių
narių turi tinkamus teisės aktus šioje srityje, o kai kurios
įstatymus ruošiasi priimti, skaidrumo standartų įgyvendinimas
nevienodas. Viena valstybė narė sukūrė internetinę
programą, kuri leidžia apžvelgti visas viešojo sektoriaus išlaidas
prekėms ir paslaugoms (taip pat žr. skirsnį apie viešuosius
pirkimus). Joje taip pat pateikiami duomenys apie visų valstybei
priklausančių ir valstybės kontroliuojamų bendrovių
administraciją ir priežiūros tarybas bei šių bendrovių
metinės ataskaitos. Veiksmingos
kovos su korupcija politikos priemonės kai kuriose valstybėse
narėse kyla iš dalies dėl atvirumo, skaidrumo ir dokumentų
atskleidimo tradicijos. Skaidrumo priimant viešojo
administravimo sprendimus didinimo veiksmai. Graikija 2010 m.
priimtu įstatymu[18] iš visų
viešųjų institucijų reikalaujama, kad jos savo sprendimus,
įskaitant susijusius su viešaisiais pirkimais, skelbtų internete. Nuo
2010 m. spalio 1 d. visos viešosios institucijos, reguliavimo
institucijos ir savivaldybės privalo savo sprendimus skelbti internete
naudodamos programą „Skaidrumas“ (diavgeia –
διαύγεια)[19]. Viešųjų subjektų sprendimai negali būti
įgyvendinami, jei jie nepaskelbti „Skaidrumo“ svetainėse. Ši
prievolė netaikoma tik sprendimams, kuriuose yra neskelbtinų asmens
duomenų ir (arba) informacijos apie nacionalinį saugumą.
Kiekvienas dokumentas pasirašomas e. parašu ir jam automatiškai priskiriamas unikalus numeris. Pasitaikius neatitikimų tarp
vyriausybės biuletenyje ir „Skaidrumo“ svetainėje skelbiamo teksto
viršesnis yra pastarasis. Taip pat skelbiamos sudarytos viešųjų
pirkimų sutartys. Pranešėjų
apsauga Korupcijai
(ir iš tiesų kitoms sritims) būdingas išaiškinimo problemas gali
padėti išspręsti tinkami pranešimo mechanizmai, kuriais kodifikuojami
viešojo administravimo procesai; šiais procesais būtų nustatyti
pranešimo apie galimai neįprastus ar net neteisėtus veiksmus kanalai.
Tačiau atsižvelgiant į bendrą nenorą pranešti apie tokius
veiksmus savoje organizacijoje ir keršto baimę pranešėjams kyla
sunkumų. Šiuo atžvilgiu svarbiausia kiekvienoje organizacijoje išugdyti
sąžiningumo kultūrą, didinti informuotumą ir sukurti
veiksmingus apsaugos mechanizmus, kurie potencialiems pranešėjams
suteiktų pasitikėjimo[20]. Lobistinės veiklos skaidrumas Sudėtingame
viešosios politikos formavimo pasaulyje pageidautina, kad viešosios
administracijos palaikytų nuolatinį dialogą su išorės
suinteresuotaisiais subjektais. Vis suinteresuotieji subjektai turėtų
turėti galimybę pasisakyti, tačiau tai turėtų
būti daroma skaidriai. Kadangi lobistinė veikla gali kelti korupcijos
ir reguliavimo įstaigos įsigalėjimo riziką, pageidautina,
kad būtų nustatyti mechanizmai tokiai veiklai susisteminti – ar
teisėkūros, ar savanoriško lobistų registravimosi būdu. Tokie
mechanizmai gali padėti pasiekti aiškumą ir skaidrumą
viešųjų institucijų ir išorės suinteresuotųjų subjektų
santykiuose. Jie patys savaime gali padėti sumažinti korupcijos
riziką. Kol kas šią sritį plėtoja tik santykinai nedaug
valstybių narių, nors kai kurios kitos valstybės narės
rengia teisės aktus ar taisykles arba svarsto galimybę įdiegti
naujus mechanizmus. IV. Viešieji
pirkimai A. Bendra
ES sistemos apžvalga ES
viešųjų pirkimų rinkos dydis Viešieji
pirkimai – reikšminga ES valstybių ekonomikos dalis. Kasmet viešosios
institucijos ir viešosios teisės reglamentuojami subjektai prekių,
darbų ir paslaugų pirkimui išleidžia maždaug penktadalį ES BVP[21].
Maždaug 20 proc. šios bendros sumos yra susiję su viešaisiais
pirkimais, viršijančias ribas, nuo kurių pradedamos taikyti ES
pirkimų taisyklės. Komisijos vertinimu, 2011 m. bendra šias ES
ribas viršijančių kvietimų teikti pasiūlymus vertė
sudarė maždaug 425 mlrd. EUR[22]. Kovos su korupcija politikos priemonių
reikšmė viešuosiuose pirkimuose Atsižvelgiant
į sukuriamus finansinius srautus ir keletą kitų veiksnių,
viešieji pirkimai yra palanki korupciniams veiksmams sritis. Vadovaujantis 2008 m.
viešųjų pirkimų ir korupcijos tyrimais, dėl korupcijos prie
sutarties kainos pridedamos išlaidos gali sudaryti 20–25 proc., o kai kuriais
atvejais – net 50 proc. visos sutarties kainos.[23] Kaip EBPO
nurodė savo „Sąžiningumo principuose viešuosiuose pirkimuose“, silpnas
valdymas viešuosiuose pirkimuose varžo konkurenciją rinkoje ir didina
administracijos už prekes ir paslaugas mokamą kainą, taip tiesiogiai
paveikdamas viešąsias išlaidas ir atitinkamai mokesčių
mokėtojų išteklius. Dėl susijusių finansinių
interesų ir glaudžios viešojo ir privačiojo sektoriaus tarpusavio
sąveikos viešieji pirkimai yra didžiulės rizikos sritis. […][24] 2013 m.
tyrime apie korupcijos išaiškinimą ir sumažinimą ES viešuosiuose
pirkimuose buvo padaryta išvada, kad 2010 m. bendros tiesioginės
korupcijos išlaidos vien penkių sektorių (t. y. kelių ir
geležinkelių; vandens ir nuotekų; miesto ir komunalinės
statybos; mokymo; mokslinių tyrimų ir plėtros) viešuosiuose
pirkimuose aštuoniose valstybėse narėse[25]
siekė nuo 1,4 mlrd. EUR iki 2,2 mlrd. EUR[26]. Šios
ataskaitos atskirų šalių vertinimuose viešieji pirkimai
įvardijami kaip viena iš korupcijos pažeidžiamiausių
sričių, kaip rodo ir aukšto lygio korupcijos bylų,
susijusių su viena ar daugiau šalių, skaičius. Atsižvelgiant
į tai, kad korupcijos rizikos lygis viešųjų pirkimų procese
yra gana aukštas ES valstybėms narėms ir ES institucijoms
prioritetinis klausimas yra apsaugos nuo korupcijos ir apsaugos nuo sukčiavimo
priemonės viešuosiuose pirkimuose[27]. Korupcijos
viešuosiuose pirkimuose prevencijos ir įveikimo trūkumai daro
neigiamą poveikį nacionalinių ir ES lėšų valdymui. Dabartinė ES
teisinė sistema Pagrindinis
su viešaisiais pirkimais susijusių ES teisės aktų (t. y.
Viešųjų pirkimų direktyvos, Komunalinio sektoriaus direktyvos,
Gynybos ir saugumo sričių viešųjų pirkimų direktyvos
ir Teisių gynimo priemonių direktyvos)[28] tikslas – užtikrinti
pagarbą Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo principams,
visų pirma laisvo prekių judėjimo, įsisteigimo
laisvės, laisvės teikti paslaugas ir kitiems su tuo susijusiems
principams. Viešųjų pirkimų teisės aktais siekiama
užtikrinti, kad pirkimo rinkos būtų nuolat atviros visoje
Sąjungoje, kad būtų kuo veiksmingiau naudojamos viešosios
lėšos ir taip skatinama sąžininga, vienoda ir skaidri
viešųjų išlaidų sistema. Tai taip pat gali daryti teigiamą
poveikį visai ES kovos su korupcija politikai, kurioje skaidrumas ir
sąžininga konkurencija yra svarbūs veiksniai užkertant kelią
korupcinei veiklai. Į
viešųjų pirkimo teisės aktus taip pat įtrauktos nuostatos,
kurios labiau tiesiogiai susijusios su kovos su korupcija politika, pvz.,
draudimas dalyvauti viešojo pirkimo procedūrose, taikomas
įmonėms, dėl kurių teismas priėmė galutinį
sprendimą korupcijos bylose, išsamios įvairių viešųjų
pirkimų ciklo etapų viešumo ir skaidrumo nuostatos, minimalūs
teisių gynimo priemonių standartai, konkrečios nuostatos
dėl neįprastai mažos vertės viešųjų pirkimų
konkursų ir nuostatos, kuriomis nustatomi tam tikri sutarčių
keitimo reikalavimai. Darbų koncesijos sutarčių skyrimui šiuo
metu taikomas tam tikras skaičius antrinės teisės nuostatų[29], o
paslaugų koncesijai – tik Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo
bendrieji principai. Kai
kurios valstybės narės nustatė konkrečias teisines
nuostatas, kuriomis kovojama su korupcija viešųjų pirkimų
srityje, arba taiko konkrečias priemones, kuriomis siekiama mažinti
korupcijos riziką (kaip apibūdinama toliau). Tačiau dauguma
valstybių narių kovoja su korupcija taikydamos savo bendruosius kovos
su korupcija teisės aktus. „Tenders
Electronic Daily“ (TED) duomenų bazė, elektroninė Europos
Sąjungos oficialiojo leidinio priedo versija, yra
reguliariai atnaujinama – joje skelbiami viešųjų pirkimų
skelbimai iš įvairių Europos šalių. Pranešimai apie sutartis ir
pranešimai apie sutarčių paskyrimą, kuriuose nurodyta suma
viršija viešųjų pirkimų direktyvose nustatytas ribas, skelbiami
Oficialiojo leidinio TED priede. 2012 m. metinėje viešųjų
pirkimų įgyvendinimo ataskaitoje pastebėta, kad pastaraisiais
metais skelbtų pranešimų apie sutartis ir pranešimų apie
sutarčių paskyrimą skaičius ir toliau nuolat augo[30].
Tai rodo, kad direktyvos ir TED padėjo didinti viešųjų
pirkimų ir viešųjų pirkimų sutarčių paskyrimo
viešumą. Tinkamo ES viešųjų pirkimų
taisyklių taikymo stebėjimas Vykdydama
savo Sutarčių sergėtojos pareigą Komisija imasi
veiksmų gavusi skundų arba savo pačios iniciatyva, jeigu
nustatoma galimų Europos viešųjų pirkimų taisyklių
pažeidimų. Šiuo atžvilgiu Komisija siekia užtikrinti, kad būtų
laikomasi viešųjų pirkimų taisyklių, kad ir kokios
būtų jų pažeidimo priežastys, nepaisydama, ar pažeidimas
padarytas sąmoningai ar dėl nepakankamų žinių ar
klaidų. Paprastai
Komisija netiria, ar ES viešųjų pirkimų taisyklės
galėjo būti pažeistos dėl korupcijos. Tai priklauso
valstybių narių kompetencijai. Nepaisant to, pažeidimų
nagrinėjimo procedūros[31] dažnai susijusios su
pažeidimais, atskleidžiančiais tam tikrus viešųjų pirkimų
taisyklių taikymo pažeidžiamumo aspektus, kurie taip pat yra nepaprastai
svarbūs vertinant korupcijos prevencijos ir kontrolės mechanizmų
efektyvumą. Komisijos
parengtoje 2012 m. metinėje viešųjų pirkimų
įgyvendinimo ataskaitoje minimos 97 nebaigtos nagrinėti
pažeidimų bylos, susijusios su netinkamu viešųjų pirkimų
taisyklių taikymu – daugiau kaip pusė jų buvo susijusios tik su
trimis valstybėms narėms. Dauguma bylų susijusios su
įtarimais dėl nepagrįsto derybų procedūros naudojimo
be išankstinio paskelbimo, diskriminacijos, tiesioginio sutarties paskyrimo,
skaidrumo trūkumo, nepagrįsto sutarties keitimo, neteisingo vidaus
taisyklių taikymo arba Sutarties bendrųjų principų
pažeidimo[32]. Sprendžiant
iš bylų, dėl kurių Komisija pradeda pažeidimų
nagrinėjimo procedūras dėl įtariamo ES taisyklių
pažeidimo, susijusias su sutarčių dėl viešųjų
darbų, viešojo tiekimo ir viešųjų paslaugų paskyrimo
procedūrų derinimo taisyklėmis, derybų procedūra be
išankstinio paskelbimo yra dažniausiai pažeidžiama procedūros rūšis.
Daugeliu atveju netinkamas taikymas susijęs su infrastruktūros
sektoriumi, po kurio eina nuotekos ir (arba) atliekos, IT paslaugų
pirkimas, geležinkeliai, sveikatos apsaugos sektorius ir energetika. Vykdomos ES teisėkūros reformos Atlikus
išsamų vertinimą paaiškėjo, kad viešųjų pirkimų
direktyvų tikslai iš esmės pasiekti[33].
Dėl jų padidėjo skaidrumas ir konkurencija, kartu dėl mažesnių kainų sutaupyta daug lėšų. Nepaisant to, manoma, kad
būtina toliau paprastinti procedūras ir stiprinti kovos su
sukčiavimu ir korupcija garantijas. Todėl 2011 m. gruodžio
mėn. Komisija pasiūlė peržiūrėti viešųjų
pirkimų direktyvas. Siūlomi nauji teisės aktai apima viešuosius
pirkimus vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose,[34] viešuosius
darbus, tiekimo ir paslaugų sutartis[35] ir koncesijas,
reglamentuojamus ES lygmeniu. Komisija pasiūlė nuostatas dėl interesų konfliktų (pirmą kartą apibrėžtų ES
teisės aktuose), centralizuotų korupcijos, sukčiavimo ir
interesų konflikto duomenų, griežtesnių sutarčių
keitimo taisyklių, platesnių draudimo dalyvauti viešojo pirkimo procedūrose
kriterijų ir sudarytų sutarčių stebėjimo. Šis
Komisijos pasiūlymas dabar svarstomas Europos Parlamente ir Taryboje.
Pasiūlymu taip pat numatyta sukurti viešųjų pirkimo
taisyklių, grėsmių ir perspėjimo sistemų, skirtų
sukčiavimui ir korupcijai nustatyti, įgyvendinimo stebėjimo
priežiūrą. Tačiau valstybės narės iškėlė
esminių prieštaravimų dėl šių priemonių, kurios,
jų nuomone, labai apsunkins jų administracijų darbą. Pasiūlymu
dėl koncesijos sutarčių skyrimo[36] siekiama sumažinti
netikrumo atmosferą, gaubiančią tokių sutarčių
skyrimą, ir skatinti viešąsias ir privačiąsias investicijas
į ekonomiškai naudingiausią infrastruktūrą ir strategines
paslaugas. Siūlomoje direktyvoje dėl koncesijų taip pat yra
nuostatos, kuriomis reikalaujama, kad valstybės narės priimtų
taisykles, kuriomis būtų kovojama su favoritizmu arba korupcija ir
užkertamas kelias interesų konfliktams; jomis siekiama užtikrinti
sutarties skyrimo skaidrumą ir vienodą požiūrį į visus
konkurso dalyvius. Naująjį
viešųjų pirkimų teisės aktų rinkinį tikimasi
priimti 2014 m. pradžioje. „Eurobarometro“ tyrimų dėl korupcijos
rezultatai Pagal
2013 m. greitąją „Eurobarometro“ apklausą dėl su
verslu susijusios korupcijos[37] daugiau
kaip trys iš dešimties (32 proc.) valstybių narių
įmonių, dalyvavusių viešųjų pirkimų
procedūrose, teigia, kad jos nelaimėjo konkurso dėl korupcijos.
Šios nuomonės dažniausiai laikosi įmonės, veikiančios
statybų (35 proc.) ir inžinerijos (33 proc.) sektoriuose.
Daugiau kaip pusės įmonių atstovų iš Bulgarijos (58 proc.),
Slovakijos (57 proc.), Kipro (55 proc.) ir Čekijos (51 proc.)
teigimu, tai yra tiesa. Tos
pačios apklausos duomenimis, pagrindinės priežastys, dėl kurių įmonės pastaruosius trejus metus nedalyvavo viešųjų
pirkimų konkursuose ir (arba) viešųjų pirkimų
procedūrose, buvo biurokratiškumas (21 proc.) ir kriterijai, kurie
atrodė konkrečiai pritaikyti tam tikriems dalyviams (16 proc.).
Daugiau kaip keturių iš dešimties įmonių teigimu, tam tikra
neteisėta veikla viešųjų pirkimų procedūrose yra
plačiai paplitusi: tai visų pirma konkrečioms įmonėms
specialiai pritaikytos specifikacijos (57 proc.), interesų konfliktas
pasiūlymų vertinimo metu (54 proc.), konkurso dalyvių
tarpusavio susitarimai dėl teikiamų pasiūlymų (52 proc.),
neaiškūs atrankos arba vertinimo kriterijai (51 proc.), konkurso
dalyvių dalyvavimas rengiant specifikacijas (48 proc.), derybų
procedūrų pažeidimas (47 proc.), nenumatytų skubos
pagrindų netinkamas taikymas siekiant pagrįsti nekonkurencingos arba
skubos procedūros naudojimą (46 proc.) ir sutarties
sąlygų pakeitimai sudarius sutartį (46 proc.). Apie tai,
kad visų šių rūšių praktika yra plačiai paplitusi,
dažniausiai kalba inžinerijos ir statybų bendrovės. Daugiau
kaip pusė visų įmonių teigia, kad nacionalinių (56 proc.)
arba regioninių (vietos) (60 proc.) valdžios institucijų
tvarkomose viešųjų pirkimų procedūrose korupcija
plačiai paplitusi. Pagal
2013 m. „Eurobarometro“ specialiąją apklausą dėl
korupcijos, 45 proc. apklaustų europiečių nuomone,
valstybės tarnautojai, dalyvaujantys skiriant viešųjų
pirkimų sutartis, dažnai kyšininkauja ir piktnaudžiauja tarnybine
padėtimi siekdami asmeninės naudos. Šalys, kurių respondentai
dažniausiai mano, kad valstybės tarnautojai, dalyvaujantys skiriant
viešųjų pirkimų sutartis, yra korumpuoti, yra Čekija (69 proc.),
Nyderlandai (64 proc.), Graikija (55 proc.), Slovėnija (60 proc.),
Kroatija (58 proc.) ir Italija (55 proc.). Šalys, kuriose nuosekliai
vyrauja teigiamas požiūris į šios srities valstybės tarnautojus
yra Danija (22 proc.), Suomija (31 proc.), Airija (32 proc.),
Liuksemburgas (32 proc.) ir Jungtinė Karalystė (33 proc.). B. Teigiama
ir neigiama praktika sprendžiant viešųjų pirkimų korupcijos
rizikos klausimą Bendrosios pastabos Šiame
skyriuje su viešaisiais pirkimais susijusi korupcijos rizika apžvelgiama
remiantis šioje ES kovos su korupcija ataskaitoje pateiktomis
konkrečių šalių vertinimo išvadomis ir kitais Komisijos
atliktais tyrimais ir duomenimis. Analizuojant atsižvelgiama į visus
viešųjų pirkimų procedūros etapus, t. y. etapą,
einantį prieš pasiūlymų teikimą (jis apima poreikių
vertinimą ir specifikacijas), pasiūlymo pateikimo etapą
(įskaitant sutarties skyrimo procesą: atranką, vertinimą ir
sutarties skyrimą) ir etapą po sutarties skyrimo. Taip pat
atsižvelgiama į sutarties vykdymo etapą. Tai atitinka 2009 m.
EBPO atliktą analizę, kurioje pabrėžta, kad reikia imtis
tolesnių priemonių, kuriomis būtų siekiama užkirsti
kelią korupcijos rizikai, kylančiai per visą viešųjų
pirkimų ciklą, pradedant poreikių vertinimo etapu ir baigiant
sutarties valdymu ir lėšų išmokėjimu, taip pat įskaitant
viešuosius pirkimus nacionalinio saugumo tikslu ir ekstremaliosios
padėties atveju vykdomus viešuosius pirkimus[38]. Šiame
skirsnyje daugiausia kalbama apie teigiamą ir neigiamą praktiką
visoje ES, viešųjų pirkimų aspektai taip pat išsamiau
išnagrinėti kai kuriuose konkrečioms šalims skirtuose skyriuose.
Valstybės narės, kurių viešųjų pirkimų korupcijos
rizika buvo įvertinta parengus konkrečiai šaliai skirtą
išsamią analizę, buvo atrinktos remiantis problemos masto ir (arba)
spręstinų uždavinių, kuriuos ji kelia tose konkrečiose
šalyse, sunkumo vertinimu. Tai nereiškia, kad kitose valstybėse
narėse nebereikia spręsti viešųjų pirkimų
klausimų, bet kad jose Komisija nusprendė išryškinti kitus su
korupcija susijusius klausimus, kurie, kaip atrodo, reikalauja daugiau
dėmesio nei viešieji pirkimai. Dėl
su ES lėšų valdymu pagal taikytinus galiojančius ES teisės
aktus susijusių korupcijos ir interesų konfliktų atvejų,
kurie kelia įtarimų, mokėjimai gali būti nutraukiami ir
(arba) stabdomi, kol valstybė narė imsis tinkamų taisomųjų
priemonių, įskaitant valdymo ir kontrolės sistemų
stiprinimą. Nei
bendrąja analize, nei konkrečių šalių analizėmis
nesiekiama nustatyti universalių šios srities kriterijų, o norima
atskleisti pažeidžiamas sritis ir aptarti atitinkamus sprendimus (susijusius
tiek su prevencija, tiek su baudimu), kurie buvo praktiškai sėkmingi arba
nepasiteisino. Konkrečios
išvados Rizikos sritys ir korupcijos struktūros Sprendžiant
iš baudžiamąja tvarka nagrinėtų korupcijos viešųjų
pirkimų srityje bylų dažniausiai pasitaikančios problemos yra
susijusios su: konkrečioms įmonėms rengiamomis specifikacijomis,
kuriomis sudaromos palankesnės sąlygos tam tikriems
pasiūlymų teikėjams, viešųjų pirkimų
konkursų skaidymu į mažesnius konkursus, siekiant išvengti
konkurencingų procedūrų, interesų konfliktais
įvairiais procedūrų etapais, kurie yra susiję ne tik su
viešųjų pirkimų pareigūnais, bet ir aukštesnio lygio
perkančiosiomis organizacijomis, neproporcingais ir nepagrįstais
atrankos kriterijais, nepagrįstais draudimais pasiūlymų
teikėjams dalyvauti konkurse, nepagrįstu skubos procedūrų
naudojimu, netinkama padėčių analize, kai pasiūlymuose
nurodytos kainos yra pernelyg mažos, per dideliu kliovimusi mažiausia kaina
kaip svarbiausiu kriterijumi, nuvertinant rezultatų kokybės ir
gebėjimo jų siekti kriterijus, nepagrįstomis išimtimis dėl
pasiūlymų skelbimo. Be viešųjų pirkimų
procedūros, audito patikrinimų metu nustatyta, kad esama rizikos,
susijusios su etapu po sutarties skyrimo, kai gali būti mokami
dėkingumo mokesčiai ir, pavyzdžiui, sąmoningai mažinama rezultatų
kokybė. Kiti korupcijos bylose nustatyti etapo po sutarties skyrimo
elementai yra nepakankamas viešųjų pirkimų sutarčių
pakeitimų pagrindimas, vėlesnis sutarčių pakeitimas,
keičiant specifikacijų sąlygas ir didinant biudžetą. 2013 m.
tyrime dėl viešųjų pirkimų korupcijos ES nustatymo ir
mažinimo[39] nustatytos
keturios pagrindinės neteisėtų veiksmų rūšys,
susijusios su 96 bylomis, kuriose įtarimai korupcija jau patvirtinti
galutiniais apkaltinamaisiais nuosprendžiais arba kuriose yra aiškių
korupcinės veiklos požymių. Ši veikla yra susijusi su: 1)
viešųjų pirkimų klastojimu (kai viešųjų pirkimų
konkurso dalyviai susitarę neteikia pasiūlymų arba teikia
netinkamus pasiūlymus, kad laimėtų kitas susitarimo dalyvis arba
konkursų dalyviai tarpusavyje susitaria, kas laimės kokius konkursus
arba susitaria dėl subrangos), kai pažadama, kad sutartis bus suteikta
vienam rangovui su valstybės tarnautojų sutikimu arba be jo; 2)
dėkingumo mokesčiais, kai valstybės tarnautojas reikalauja kyšio
arba jį gauna ir į tai bus atsižvelgiama viešųjų
pirkimų procese, įskaitant administracinius procesus; 3)
interesų konfliktais; 4) kitais pažeidimais, įskaitant
sąmoningą netinkamą valdymą / nežinojimą,
kai valstybės tarnautojai neatlieka tinkamų patikrinimų arba
būtinų procedūrų ir (arba) yra pakantūs arba nekreipia
dėmesio į atvirą sąmoningai netinkamą rangovų
vykdomą valdymą. Nors
tam tikromis aplinkybėmis pateisinama naudoti derybų ir tiesioginio
sutarties skyrimo procedūras, yra atvejų, kuriais tai daroma siekiant
išvengti su konkurencinga procedūra susijusių įsipareigojimų.
Kai kuriose valstybėse narėse nekonkurencingų
procedūrų naudojimo rodikliai gerokai viršija ES vidurkį.
Korupcinės veiklos rizika taip pat išauga nepagrįstai naudojant
derybų procedūras. Kovodamos su piktnaudžiavimo derybų
procedūromis arba tiesioginiu sutarčių skyrimu rizika kai kurios
valstybės narės nustatė teisinę prievolę ex-ante
pranešti viešųjų pirkimų priežiūros institucijai arba
peržiūros įstaigoms apie derybų procedūrą, apie
kurią neskelbiama. Atrodo,
kad statybų, energetikos, transporto, gynybos ir sveikatos priežiūros
sektoriai yra labiausiai pažeidžiami viešųjų pirkimų korupcijos
atžvilgiu. Keliose
valstybėse narėse, kuriose kilo įtarimų dėl
neteisėto partijų finansavimo, buvo atvejų, kai finansavimas,
kaip įtariama, buvo teikiamas mainais už pelningus sprendimus, susijusius
su viešųjų pirkimų sutarčių skyrimu. Kai kuriais
kitais atvejais įtarimai buvo susiję su pernelyg artimais verslo ir
politikų ryšiais centriniu arba vietos lygmeniu, dėl kurių, kaip
įtariama, buvo skatinama su viešųjų pirkimų
sutarčių skyrimu susijusi korupcinė veikla. Rizika, kylanti viešiesiems pirkimams regioniniu
ir vietos lygmeniu Regioniniu
ir vietos lygmeniu kyla tam tikros problemos, kai vietos valdžios institucijos
turi plačią veiksmų laisvę, neribojamą pakankamos
stabdžių ir atsvarų sistemos – šiuo lygmeniu procentine išraiška
skiriamos didelės viešųjų lėšų sumos, o vidaus ir
išorės kontrolės mechanizmai yra silpni. Konvergencijos šalyse,
kuriose labai didelė viešųjų investicijų dalis finansuojama
iš struktūrinių fondų lėšų, ši rizika švelninama dėl fondų valdymo ir kontrolės reikalavimų. Tačiau veiksmingas
jų įgyvendinimas yra sudėtingas uždavinys. Keliose
valstybėse narėse dėl kontrolės mechanizmų
išaiškėjo atvejų, kai tarnautojai naudojo vietos valdžios turtą,
kad sudarytų sutartis su jais susijusiomis įmonėmis. Kai kuriose
savivaldybėse ir regionuose susiformavo su mažomis interesų
grupėmis susiję tvirti „klientų“ tinklai. Dauguma atvejų
buvo susiję su kaltinimais arba įtarimais dėl neteisėto
partijų finansavimo, asmeninio neteisėto praturtėjimo,
nacionalinių arba ES lėšų nukreipimo, favoritizmo ir
interesų konfliktų. Keliose valstybėse narėse būta
atvejų, kai organizuoto nusikalstamumo lyderiai savivaldybių lygmeniu
įsteigdavo savo partijas arba prasiskverbdavo į savivaldybių
tarybas, kad darytų poveikį vietos valdžios institucijoms arba
teismams ir klastotų viešuosius pirkimus. Spręsdamos šį rizikos
klausimą kai kurios savivaldybės įgyvendino kovos su korupcija
priemones, pvz., sukūrė vidaus finansinio valdymo ir kontrolės
sistemas. Su miestų plėtra susijusi statyba
ir atliekų tvarkymas yra vieni iš labiausiai korupcijos pažeidžiamų
sektorių. Iš aukšto lygio korupcijos atvejų, sietinų su
regioninio ir vietos lygmens valstybės tarnautojais tam tikrose
valstybėse narėse, matyti, kad kartais dėl vietos statybos
vykdytojų spaudimo būdavo priimami žemės paskirties keitimo
sprendimai[40], susiję su būsimomis statybų
sutartimis. Kai kuriose valstybėse narėse
vietos administracijos parengė arba jų paprašyta parengti jų
pačių sąžiningumo arba kovos su korupcija veiksmų planus.
Nors kai kurie iš jų yra formalūs arba nėra nuosekliai
įgyvendinami, o tikrąjį jų poveikį pamatuoti
sudėtinga, kiti yra pavyzdiniai realiai veikiantys
modeliai. Kai kuriose valstybėse narėse perkančiosios
organizacijos privalo pačios parengti sąžiningumo planus ir
įvertinti korupcijos riziką. Keliais atvejais pilietinės
visuomenės iniciatyvos padarė teigiamą poveikį vietos
administracijoms – pagerėjo viešųjų išlaidų skaidrumas. Atviros vietos valdžios iniciatyva. Slovakija Vykdydama
viešųjų išlaidų išorės stebėjimą Slovakija
atviros vietos valdžios iniciatyvoje pateikė 100 Slovakijos miestų
reitingą, kuris sudaromas remiantis nustatytais kriterijais,
pagrįstais viešųjų pirkimų skaidrumu, informacijos prieinamumu,
viešojo intereso duomenų prieinamumu, visuomenės dalyvavimu,
profesine etika ir interesų konfliktais. Šį projektą vykdo
„Transparency international“. Išsamiau apie tai kalbama skyriuje apie
Slovakiją. Korupcijos
viešuosiuose pirkimuose prevencijos vietos lygmeniu gairės. Vokietija Korupcijos viešuosiuose
pirkimuose prevencijos brošiūroje, kurią kartu su Mažo ir vidutinio
dydžio statybų rangovų federaline asociacija priėmė
Vokietijos miestų ir savivaldybių asociacija, pateikiama korupcijos
viešuosiuose pirkimuose prevencijos priemonių miestų ir
savivaldybių lygmeniu apžvalga[41]. Šios priemonės apima: informuotumo didinimą ir
elgesio kodeksus, darbuotojų rotaciją, griežtą „keturių
akių“ taisyklių laikymąsi, aiškias rėmimo taisykles ir
draudimą priimti dovanas, centrinių institucijų, kurios
organizuotų viešuosius pirkimus ir skirtų sutartis, steigimą,
tikslų viešųjų pirkimų konkurso aprašymą ir
apskaičiavimo kontrolę, viešųjų pirkimų
procedūrų organizavimą, įskaitant pasiūlymų
slaptumą ir dvišalio manipuliavimo pasiūlymais prevenciją,
dažnesnį elektroninių viešųjų pirkimų naudojimą,
bylų nagrinėjimo dokumentus ir atidžią priežiūros
institucijų vykdomą kontrolę, draudimą įmonėms,
kurios pripažintos kaltomis dėl korupcinių nusikaltimų,
dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ir „juodųjų“ sąrašų ir
(arba) korupcijos registrų sudarymą. Interesų
konfliktai ir turto deklaravimas Interesų
konfliktai valstybėse narėse reglamentuojami bendraisiais teisės
aktais dėl korupcijos prevencijos arba konkrečiomis viešųjų
pirkimų nuostatomis. Todėl viešųjų pirkimų srities
interesų konfliktų prevencijos ir nustatymo veiksmingumas priklauso
nuo bendrų šios srities kontrolės mechanizmų veiksmingumo.
Pažymėtina, kad interesų konfliktai, susiję su viešųjų
pirkimų procedūromis vietos lygmeniu, yra itin pažeidžiama sritis.
Kai kurios valstybės narės, veikdamos per savo kovos su korupcija
arba tarnybinio sąžiningumo tarnybas, atliko tam tikrų
sričių, kurios laikomos itin pažeidžiamomis, interesų konfliktų
tikslinius patikrinimus. Buvo išaiškinta daug interesų konfliktų
atvejų ir nustatyta viešųjų pirkimų sutarčių,
kurios buvo sudarytos siekiant pasipelnyti ir taip pažeidžiant
viešąjį interesą. Jeigu
yra valstybės tarnautojams taikomų taisyklių dėl turto
deklaravimo, jos praktiškai visuomet taikomos ir viešųjų pirkimų
pareigūnams. Daugiau
informacijos pateikiama skirsnyje „Pagrindiniai nustatyti faktai“ ir
poskirsniuose apie interesų konfliktus ir turto deklaravimą. Korupcijos
rizikos valdymo politika[42] Kelios
valstybės narės pastaruoju metu įgyvendino arba šiuo metu
įgyvendina viešųjų pirkimų reformas, kuriomis norima
didinti skaidrumą ir toliau remti sąžiningą konkurenciją.
Kai kuriose valstybėse narėse nustatytos nacionalinės kovos su korupcija
strategijos, apimančios korupcijos viešųjų pirkimų srityje
prevenciją ir įveikimą. Tačiau dėl dažno teisės
aktų keitimo kai kuriose valstybėse narėse atsirado teisinis
netikrumas ir įgyvendinimo proceso bei atitinkamų kontrolės
mechanizmų trūkumų. Kai kuriose valstybėse narėse
sklandžiam įgyvendinimui taip pat trukdo teisės aktų
sudėtingumas. Tik
keliose valstybėse narėse perkančiųjų
organizacijų prašoma priimti tarnybinio sąžiningumo planus ir
įvertinti korupcijos riziką. Daugeliu atvejų tokie rizikos
vertinimai atliekami kartu su teisėsaugos institucijomis arba kovos su
korupcija tarnybomis. Yra kelios valstybės narės, kurios jau
kurį laiką įgyvendina grėsmių nustatymo sistemas[43] taip
didindamos informuotumą centriniu ir vietos lygmeniu. Kelios
valstybės narės taip pat sukūrė konkrečias rizikos
valdymo priemones, pritaikytas konkretiems uždaviniams, spręstiniems
atitinkamai nacionaliniu arba regioniniu lygmeniu. Rizikos valdymo priemonės ir
viešųjų pirkimų platformos Italijoje Keli regionų ir vietos valdžios
institucijų tinklai ir asociacijos aktyviai įgyvendina mafijos
įsiskverbimo į visuomenės struktūras prevencijos priemones
ir skatina regionų lygmens viešųjų pirkimų skaidrumą
(pavyzdžiui, Avviso Pubblico, ITACA[44]). Valdžios institucijų lygmeniu
imtasi įvairių kitų priemonių, kuriomis siekiama užkirsti kelią
nusikaltėlių skverbimuisi į viešuosius pirkimus (pyz., CAPACI (Creation of Automated Procedures Against
Criminal Infiltration in public contracts – Kovos su
nusikaltėlių įsiskverbimu į viešuosius pirkimus
automatinių procedūrų kūrimas) projektas ir gairės,
kurias parengė Didelio masto viešųjų darbų aukšto lygio
stebėjimo kovos su mafija patikrų, susijusių su stambiais
infrastruktūros projektais, tikslu koordinavimo komitetas). Išsamiau apie tai kalbama skyriuje apie Italiją. Duomenys
apie korupcijos atvejus arba interesų konfliktus, nustatytus vykdant
viešųjų pirkimų procedūras nacionaliniu ir (arba)
regioniniu / vietos lygmeniu, retai centralizuotai apibendrinami arba
saugomi nacionaliniame registre. Tokių centralizuotų duomenų
rinkimą valstybės narės dažniausiai vertina kaip
nereikalingą administracinę naštą. Tačiau tokius duomenis
būtų galima panaudoti rengiant patikimus rizikos vertinimus ir jie
taip pat gali labai padėti vienodai įgyvendinti kovos su korupcija
politiką nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmenimis. Reguliarūs
struktūriniai rinkos tyrimai nėra įprasta praktika prieš
rengiant viešuosius pirkimus, išskyrus sudėtingus ir didelės
vertės viešuosius pirkimus. Labai nedaug valstybių narių kuria
vieneto kainų duomenų bazes. Jos kuriamos centriniu arba vietos
lygmeniu arba yra skirtos konkretiems sektoriams. Tokios duomenų
bazės gali padėti atlikti panašių rūšių projektų
(pvz., prekių tiekimo arba darbų) ir jų rezultatų
lyginamąją analizę. Jos gali padėti nustatyti riziką
ar įtariamus korupcijos atvejus, jei nustatomas didelis neatitikimas,
nepaisant tokio požiūrio apribojimų dėl gaminių
sudėtingumo ir įvairių sąnaudų, kurių reikia
galutiniam rezultatui[45]. Skaidrumas Iš
dalies dėl viešųjų pirkimų direktyvų perkėlimo
į nacionalinę teisę ir jų įgyvendinimo proceso,
daugumoje valstybių narių labai padidėjo viešųjų
pirkimų procedūrų skaidrumas. Kai kurios valstybės
narės ėmėsi plataus masto priemonių, kad valdžios
institucijų metinės finansinės ataskaitos ir balansai
būtų skelbiami realiuoju laiku vartotojams patogiu formatu,
įskaitant išsamią informaciją apie viešųjų darbų
ir paslaugų kainas. Viešojo sektoriaus lėšų
atsekamumas. Slovėnijos korupcijos prevencijos komisijos internetinė
programa Internetinė programa „Supervizor“
teikia informaciją apie teisėkūros, teismų ir vykdomosios
valdžios sektoriaus, autonominių valstybės įstaigų, vietos
bendruomenių ir jų filialų, turinčių juridinio asmens
statusą, ir kt. verslo sandorius. Programoje nurodomos
susitariančiosios šalys, didžiausi gavėjai, susiję juridiniai
asmenys, datos, sumos ir sandorių tikslas. Joje apžvelgiama vidutiniškai 4,7
mlrd. EUR metinių viešojo sektoriaus išlaidų prekėms ir
paslaugoms. Joje taip pat pateikiami išsamūs duomenys apie visų
valstybei nuosavybės teise priklausančių ir valstybės
kontroliuojamų įmonių valdymo ir priežiūros valdybas ir
jų metines ataskaitas. Ši skaidrumo sistema leidžia nustatyti
viešųjų pirkimų sutarčių ir išlaidų pažeidimus. Nacionalinis interneto portalas,
kuriuo siekiama centralizuoti informaciją apie viešojo pirkimo sutartis
(BASE). Portugalija Nuo 2008 m., kai įsigaliojo
Viešųjų pirkimų sutarčių kodeksas, Portugalija
įdiegė nacionalinį interneto portalą BASE (www.base.gov.pt), kuriame centralizuotai
renkama informacija apie viešųjų pirkimų sutartis. Statybos ir
nekilnojamojo turto institutas (InCI) yra atsakingas už šio portalo
valdymą. Atvirų ir ribotų procedūrų,
vykstančių iki sutarties skyrimo, duomenys į BASE įrašomi
iš Portugalijos oficialiojo leidinio elektroninio leidimo ir iš
patvirtintų elektroninių platformų. Visos viešosios
perkančiosios organizacijos į konkretų portalo lauką
įrašo sutarčių duomenis, įkelia pačias sutartis ir
įrašo informaciją apie jų vykdymą. Nuo 2008 m. iki 2011 m.
BASE buvo skelbiamos tik tiesiogiai paskirtos sutartys. Nuo 2012 m. sausio
mėn. BASE turi būti skelbiamos visos sutartys, sudaromos per
visų rūšių procedūras, kurioms taikomas Viešųjų
pirkimų sutarčių kodeksas. Joje taip pat skelbiama informacija
apie sutarties vykdymą. Dabar privaloma skelbti sutartis tiek BASE, tiek
oficialiajame leidinyje, jeigu jos tiesiogiai patikslinamos, jeigu jau
sudarytų sutarčių kaina padidėja 15 proc. ir jeigu
gali būti sankcijų. Viešųjų pirkimų
elektroninė duomenų bazė. Kroatija 2013 m. kovo mėn. vietos NVO,
vykdydama ES lėšomis finansuojamą projektą, įdiegė
interneto portalą ir viešųjų pirkimų elektroninę
duomenų bazę. Duomenų bazėje konsoliduojama informacija,
susijusi su viešųjų pirkimų procedūros įgyvendinimu
bei įmonėmis, dalyvaujančiomis viešųjų pirkimų
procedūrose. Ji nemokamai prieinama plačiajai visuomenei.
Elektroninėje duomenų bazėje taip pat pateikiama informacija
apie valstybės tarnautojų turtą ir interesus, nustatyta turto
deklaravimo taisyklėse. Tokie suvestiniai duomenys leidžia atlikti
kryžminius patikrinimus. Keliose
valstybėse narėse galimybė susipažinti su viešųjų
pirkimų dokumentais yra ribota, o informacijos nėra daug dėl daug apimančių išimčių ir plačios viešųjų
pirkimų dokumentų konfidencialumo apibrėžties. Kai
kuriose kitose valstybėse narėse viešuosius pirkimus
organizuojančios valstybinės įmonės nesilaiko tokių
pačių skaidrumo, konkurencingumo ir priežiūros standartų,
kurie taikomi įprastinėms viešųjų pirkimų
procedūroms. Kai kuriose valstybėse narėse pasitaikė
atvejų, kai valstybinės įmonės sudarydavo nekonkurencingas
pirkimo sutartis su partneriais, kuriems buvo teikiamas pranašumas,
didesnėmis nei rinkos kainomis. Sudarytų
sutarčių skelbimo praktika ES dar nėra paplitusi. Yra
valstybių narių, kuriose skelbiamas visas sutarčių tekstas,
o vienoje valstybėje narėje paskelbimas net yra būtina sutarties
galiojimo sąlyga (t. y. sutartis turėtų būti paskelbta
per tris mėnesius nuo jos pasirašymo, kitaip ji laikoma negaliojančia). Sąžiningumo paktų ir pilietinės
visuomenės vaidmuo Sąžiningumo
paktai yra konkretaus projekto perkančiosios organizacijos ir konkurso
dalyvių susitarimai. Visos šalys įsipareigoja nesiimti jokių
korupcinių veiksmų. Į tokius susitarimus taip pat
įtraukiamos nuostatos dėl stebėjimo, skaidrumo ir sankcijų
taikymo. Siekiant užtikrinti jų veiksmingą įgyvendinimą,
sąžiningumo paktus dažnai stebi pilietinės visuomenės
grupės. Kai kuriose valstybėse narėse, kurios laikosi plataus
masto skaidrumo politikos, pilietinė visuomenė labai aktyviai
kompleksiškai stebi viešųjų pirkimų procesus ir
viešųjų pirkimų sutartis. Kai kuriose valstybėse
narėse, dažnai NVO iniciatyva, sąžiningumo paktai taikomi tam
tikriems viešiesiems pirkimams, ypač dėl didelių
viešųjų pirkimų sutarčių (pvz., didelio masto
infrastruktūros projektų). Elektroninių viešųjų pirkimų
naudojimas Elektroniniai
viešieji pirkimai ne tik gerina viešųjų pirkimų
procedūrų veiksmingumą, bet taip pat teikia papildomas
korupcinių veiksmų prevencijos ir nustatymo apsaugos priemones, nes
padeda didinti skaidrumą, leidžia geriau įgyvendinti standartizuotas
procedūras ir palengvina kontrolės mechanizmų taikymą.
Į dabartines viešųjų pirkimų direktyvas įtrauktos
nuostatos, kuriomis reikalaujama, kad visos valstybės narės
įdiegtų elektroninių viešųjų pirkimų
sistemą, įskaitant elektroninį viešųjų pirkimų
skelbimą, elektroninius ryšius (įskaitant pasiūlymų
teikimą) ir naujus, visiškai elektroninius viešųjų pirkimų
sprendimus, pvz., dinamines pirkimo sistemas ir elektroninius aukcionus. 2004
m., priėmimo metu, prie direktyvų buvo pridėtas veiksmų
planas[46]. Kaip
matyti iš 2012 m. viešųjų pirkimų įgyvendinimo
peržiūros, padaryta tam tikra elektroninių viešųjų
pirkimų naudojimo pažanga, bet apskritai jie naudojami tik 5–10 proc.
viešųjų pirkimų procedūrų, vykdomų visoje ES.
Tačiau kelios valstybės narės padarė didelę
pažangą siekdamos visapusiškai įdiegti elektroninių
viešųjų pirkimų sistemas etapuose iki sutarties skyrimo. Tai
ypač pasakytina apie valstybes nares, kuriose elektroniniai viešieji
pirkimai tapo privalomi pagal nacionalinę teisę, ir tikimasi, kad ši
sistema bus laipsniškai įdiegta. Komisijos
viešųjų pirkimų teisės aktų rinkinyje numatyta
laipsniškai pereiti prie visiško elektroninių ryšių naudojimo. Geroji praktika įgyvendinant
elektroninius viešuosius pirkimus Lietuva padarė didelę
pažangą, suteikdama internetinę prieiga prie suvestinių
viešųjų pirkimų duomenų. Skelbiamos informacijos,
įskaitant techninių specifikacijų projektus, sudarytas ir
įvykdytas viešųjų pirkimų sutartis, apimtis viršija ES
teisės reikalavimus. Be to, tiekėjai privalo savo pasiūlymuose
nurodyti subrangovus. Nuo 2009 m. ne mažiau kaip 50 proc.
viešųjų pirkimų bendrosios vertės turi sudaryti
elektroniniai viešieji pirkimai. Todėl 2010 m. elektroninių
viešųjų pirkimų dalis išaugo nuo 7,7 proc. iki 63 proc.,
o 2013 m. artėjama prie 70 proc. tikslo. Estija sukūrė
elektroninių viešųjų pirkimų portalą ir susijusias
elektronines paslaugas (pvz., įmonės registravimo ir valdymo
portalą ir viešojo sektoriaus apskaitos centralizavimą).
Valstybės viešųjų pirkimų registras yra elektroninis
viešųjų pirkimų konkursų portalas, kuriame nuo 2003 m.
elektroniniu būdu buvo skelbti visi pranešimai apie viešuosius pirkimus.
Viešųjų pirkimų įstatyme numatyti tolesni pokyčiai,
kaip antai elektroniniai aukcionai, elektroninių pirkimų sistema ir
elektroniniai katalogai. Be to, reikalaujama, kad nuo 2013 m. elektroniniu
būdu rengiami konkursai sudarytų 50 proc. visų
viešųjų pirkimų. 2012 m. apie 15 proc. viešųjų
pirkimų konkursų vyko naudojant elektroninių viešųjų
pirkimų sistemą, t. y. tris kartus dažniau nei 2011 m. Portugalijos elektroninių
viešųjų pirkimų programa pradėta vykdyti 2003 m.
birželio mėn. kaip centralizuota aukštos kokybės platforma, kuria
didinant skaidrumą ir taupant lėšas viešųjų pirkimų
procese skatinamas veiksmingumas ir konkurencija. Naudojantis portalu (http://www.ancp.gov.pt/EN/Pages/Home.aspx)
galima nemokamai atsisiųsti visus konkurso dokumentus ir specifikacijas.
Jame taip pat skelbiami kvietimai teikti paraiškas, per jį gaunami
tiekėjų klausimai ir valdomi visi keitimosi informacija internetu
aspektai. Sutarčių valdymo priemonė leidžia įkelti viešojo
pirkimo sutartis, stebėti sudarytas sutartis ir naudoti elektronines
sąskaitas faktūras. Informacijos valdymo sistema taip pat padeda
rinkti, saugoti ir sisteminti viešųjų pirkimų proceso
statistinius duomenis. Daugiau informacijos apie šią
praktiką pateikiama atitinkamuose šalių skyriuose. Kontrolės mechanizmai Pagal
galiojančius ES teisės aktus steigti centrinę
perkančiąją organizaciją nėra
privaloma. Vis dėlto dauguma valstybių narių savo
nacionalinėje teisėje šią galimybę įgyvendino. Kaip
pažymėta 2012 m. viešųjų pirkimų įgyvendinimo
apžvalgoje dauguma valstybių narių paskiria konkrečias institucijas,
kurios tvarko daug su viešaisiais pirkimais susijusių užduočių
arba visas užduotis, su tam tikromis išimtimis, kai viešųjų
pirkimų valdymas nėra atsakingų įstaigų pagrindinis
uždavinys, o tik vienas iš tokių uždavinių (pvz., konkurencijos
tarnybos). Tačiau tam tikrose valstybėse narėse, kuriose tokia
centrinė organizacija yra, jos pajėgumai yra riboti dėl
nepakankamo darbuotojų skaičiaus ir mokymo, kad ji galėtų
vykdyti nuolat augančias užduotis. Pagal
teisių gynimo priemonių direktyvas valstybės narės gali
pačios spręsti, ar
peržiūras turi
atlikti administracinės ar teisminės institucijos. Viena dalis
valstybių narių pasirinko vieną būdą, kita dalis –
kitą. Keliose valstybėse narėse nėra pakankamų
garantijų dėl tokių peržiūros institucijų nepriklausomumo
nuo politinio kišimosi, įskaitant jų vadovų ir personalo
skyrimą. Per
pastaruosius kelerius metus pastebėta viešųjų
pirkimų specializacijos tendencija, kai
poreikiai sutelkiami ir pirkimai centralizuojami naudojant
preliminariąsias sutartis (jos sudarė 17 proc. nustatytas ribas
viršijančių sutarčių, sudarytų 2006–2010 m.,
bendros vertės[47]) ir
bendrus pirkimus (atitinkamai 12 proc. bendros vertės). Tiek
centrinio, tiek vietos lygmens valdžios administracijos vis dažniau naudojasi
specializuotų įstaigų, pvz., centrinių
perkančiųjų organizacijų, paslaugomis, o dažniau naudojant
preliminariąsias sutartis keičiasi viešųjų pirkimų
funkcija. Šiuo metu įvairių valstybių narių praktika gerokai
skiriasi. Nors informuotumas
apie kovos su korupcija politiką ir su tuo susijęs mokymas pastaraisiais
metais daugumoje valstybių narių gerėjo, viešųjų
pirkimų pareigūnų nuomone, jų vaidmuo atskleidžiant
korupcinius veiksmus, ribotas. Be to, viešųjų pirkimų
tarnybų, teisėsaugos ir kovos su korupcija tarnybų
bendradarbiavimo veiksmingumas valstybėse narėse gerokai skiriasi.
Daugeliu atvejų bendradarbiavimas yra formalus. Iš statistinių
duomenų matyti, kad viešųjų pirkimų tarnybos
teisėsaugos institucijoms arba sąžiningumo tarnyboms pateikė
nedaug pranešimų apie įtariamus korupcijos ar interesų
konfliktų atvejus. Kai
kuriose valstybėse narėse, kuriose kontrolės mechanizmai,
visų pirma
vietos lygmens, yra
gana silpni arba išskaidyti, plačiai paplitę favoritizmo atvejai
skirstant viešąsias lėšas per nacionalinės, vietos ir regionų
valdžios institucijas, dalyvaujančias viešuosiuose pirkimuose. Nors
etapo prieš teikiant pasiūlymus, pasiūlymų teikimo ir sutarties
skyrimo etapų
kontrolės mechanizmų veiksmingumas valstybėse
narėse pagerėjo, vykdymo (po sutarties sudarymo) etapas stebimas ne
taip atidžiai. Kai kurios nacionalinės audito institucijos arba
nacionalinės audito tarnybos dažnai nurodo, kad pažeidimų pasitaiko
vykdymo etape. Daugelyje valstybių narių audito institucijos tapo
pagrindinėmis institucijomis, nustatančiomis viešojo pirkimo
procedūrų spragas ir trūkumus. Jų rekomendacijos šioje
srityje dažnai nėra pakankamai vykdomos. Viešųjų
pirkimų procedūrose labai retai tikrinama, kam nuosavybės teise
priklauso konkurso dalyviai ir subrangovai. Bent vienos valstybės
narės teisės aktais leidžiama sudaryti viešųjų pirkimų
sutartis su įmonėmis, turinčiomis anoniminių
akcininkų, ir kartu nesuteikiama pakankamai stiprių apsaugos nuo
interesų konfliktų priemonių. Kai
kuriose valstybėse narėse vis dar kelia problemų priežiūros
koordinavimas, dalinis funkcijų sutapimas, užduočių
pasidalijimas arba išskaidyti centrinio ir vietos lygmens kontrolės
mechanizmai (įskaitant vykdymo etapą). Daugumoje
valstybių narių viešųjų pirkimų, kurių vertė
nesiekia ES teisės aktais nustatytos ribos, kontrolės mechanizmai yra
itin silpni. Tai kelia susirūpinimą, ypač dėl praktikos,
kai sutartys dalijamos į mažesnes, siekiant išvengti ES viešųjų
pirkimų reikalavimų ir tikrinimų. Draudimas
dalyvauti Laikydamosi
ES teisės aktų visos valstybės narės nustatė privalomas
draudimo dalyvauti procedūrose (pašalinimo iš konkurso) taisykles, pagal
kurias pasiūlymų teikėjai, kurių atžvilgiu priimti
galutiniai apkaltinamieji nuosprendžiai korupcijos bylose, pašalinami iš
konkurso. Daugelyje nacionalinių įstatymų nustatytos reputacijos
susigrąžinimo nuostatos[48]. Valstybės
narės neprivalo skelbti įmonių, kurioms draudžiama dalyvauti
procedūrose,[49] sąrašų
ir paprastai jų neskelbia. Daugelyje valstybių narių
perkančiosios organizacijos turi prieigą prie vidaus duomenų
bazių, kuriose surašytos įmonės, kurioms draudžiama dalyvauti
procedūrose. Tarptautiniai įmonių, kurioms draudžiama dalyvauti
procedūrose, sąrašai, paprastai nelaikomi pagrindu drausti
įmonėms dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ES valstybėse
narėse. Sankcijos Daugumoje
valstybių narių korupcija viešųjų pirkimų srityje
kvalifikuojama kaip nusikalstama veika, pavyzdžiui, kyšininkavimas ir prekyba
poveikiu. Yra valstybių narių, kuriose konkretūs su korupcija
susiję nusikaltimai, kurie daro poveikį viešųjų
pirkimų eigai, inkriminuojami atskirai. Paprastai pirkimų
procedūros yra stabdomos, nutraukiamos arba atšaukiamos, kai išaiškinamas
korupcijos atvejis arba interesų konfliktas. Tačiau kitaip yra
sudarytų sutarčių atvejais, kai korupciniai veiksmai arba
interesų konfliktas nustatomi arba įvyksta jau paskyrus sutartį.
Daugeliu atvejų be sankcijų už korupcinius veiksmus arba
interesų konfliktą, reikia imtis atskirų veiksmų civiline
tvarka tokiai viešųjų pirkimų sutarčiai panaikinti. Tam
dažnai reikia ilgų procedūrų ir kyla rizika, o rezultatų
pasiekiama labai vėlai, kai sunku ar net neįmanoma kompensuoti
visų nuostolių. Kai kuriose kitose valstybėse narėse į
viešųjų pirkimų sutartis įtraukiama kovos su korupcija sąlyga,
kuria užtikrinami veiksmingesni tolesni veiksmai, jeigu įrodoma, kad per
visą sutarties galiojimo laikotarpį būta korupcinių
veiksmų (pvz., nustatoma aiški tvarka, kaip sutartis gali būti
skelbiama niekine arba kaip turi būti taikomos kitos sutartyje numatytos
baudos). Tam
tikrose valstybėse narėse, kuriose korupcija viešųjų
pirkimų srityje kelia itin didelį susirūpinimą, faktinio
baudžiamojo persekiojimo lygis ir galutinių apkaltinamųjų
nuosprendžių skaičius yra nedideli, ir yra nedaug atvejų, kai dėl korupcijos viešųjų pirkimų srityje skiriamos atgrasomosios sankcijos.
Tokių bylų tyrimas paprastai užtrunka ir dažnai tuo metu, kai
atskleidžiama korupcinė veikla, sutartys ar projektai jau būna
įvykdyti. Bylos dėl korupcijos viešųjų pirkimų srityje
dažnai yra sudėtingos ir kartais jos gali būti susijusios su aukšto rango
pareigūnais. Todėl reikia specialių techninių žinių,
kad būtų užtikrintas veiksmingas ir teisingas teismo procesas. Kai
kuriose valstybėse narėse vis dar yra trūkumų,
susijusių su prokurorų ir (arba) teisėjų viešųjų
pirkimų srities mokymu. C.
Išvados ir rekomendacijos dėl
viešųjų pirkimų Apžvelgus
pirmiau minėtus rezultatus matyti, kad valstybės narės
padarė pažangą įgyvendindamos kovos su korupcija politiką
viešųjų pirkimų srityje, tačiau ji tebelieka rizikos
sritimi. Reikėtų toliau dėti pastangas, kuriomis siekiama
stiprinti sąžiningumo standartus. Į viešųjų pirkimų ir
komunalinio sektoriaus direktyvų reformą ir į siūlomą
direktyvą dėl koncesijų sutarčių skyrimo įtraukti
kovos su korupcija ir gero valdymo standartai, kaip svarbi bendro siekio
modernizuoti sistemą dalis. Šiose direktyvose siūlomi minimalūs
interesų konfliktams taikomi standartai, pirminės rinkos
konsultacijos, privalomi ir savanoriški draudimo dalyvauti viešųjų
pirkimų procedūrose kriterijai, reputacijos susigrąžinimo
taisyklės, griežtesnės nuostatos dėl sutarčių keitimo
ir nutraukimo, duomenų apie korupciją ir interesų konfliktus
centralizavimas, taip pat stebėjimo ir ataskaitų teikimo
prievolės didžiąja dalimi skirti pirmiau minėtoms
susirūpinimą keliančioms problemoms spręsti. Kalbant
apie galimus tolesnius veiksmus, kurių turi imtis valstybės
narės, pagal 17 šalių skyrių, kuriuose aptariami
viešųjų pirkimų klausimai, ir šioje dalyje pateiktą
analizę teikiamos toliau nurodytos bendros rekomendacijos. 1.
Reikia sistemingai naudoti korupcijos rizikos
viešųjų pirkimų srityje vertinimus ·
Rizikos vertinimai turėtų
būti rengiami viešųjų pirkimų priežiūros lygmeniu,
neatsižvelgiant į jų institucinę struktūrą. Juos
rengti turėtų padėti teisėsaugos ar kovos su korupcija ir
(arba) sąžiningumo tarnybos. ·
Užtikrinti išaiškintos korupcinės
veiklos ir struktūrų, įskaitant interesų konfliktus ir
darbuotojų perėjimo iš viešojo sektoriaus į privatųjį
(ir atvirkščiai) praktiką, duomenų centralizavimą. Šių
centralizuotų duomenų bazinės rizikos vertinimai. ·
Remiantis rizikos analize plėtoti,
itin pažeidžiamiems sektoriams ir viešųjų pirkimų ciklo metu
arba jam pasibaigus dažniausiai pasitaikančių rūšių
pažeidimams taikytinas atskirai pritaikytas priemones. ·
Įgyvendinti tikslinę kovos su
korupcija politiką, skirtą regioninės ir vietos valdžios
institucijoms. Rizikos vertinimai taip pat gali padėti išnagrinėti
ypatingą šio administracinio lygmens pažeidžiamumą. ·
Rengti ir platinti bendrąsias
grėsmių nustatymo rodiklių sistemų naudojimo gaires.
Padėti perkančiosioms organizacijoms ir priežiūros institucijoms
išaiškinti korupcijos atvejus, favoritizmą ir interesų konfliktus. 2.
Aukštų skaidrumo
standartų įgyvendinimas viso viešųjų pirkimų ciklo
metu ir sutarties vykdymo laikotarpiu ·
Regioninės ir vietos valdžios
institucijų lygmeniu užtikrinti bendrus minimalius skaidrumo standartus,
susijusius su viešųjų pirkimų procedūromis ir
viešųjų pirkimų sutarčių vykdymo etapu. ·
Apsvarstyti tam tikrą skelbimo
būdą arba užtikrinti prieigą prie sudarytų viešojo pirkimo
sutarčių, įskaitant nuostatas dėl teisių,
įsipareigojimų ir baudų, išskyrus aiškiai apibrėžtas,
ribotas ir pagrįstas konfidencialumo išimtis, taikomas tam tikroms
sutarčių sąlygoms. ·
Didinti viešųjų pirkimų
procedūrų skaidrumą iki ir po sutarties paskyrimo, visoms
administracinėms struktūroms (centrinio, regioninio ir vietos
lygmens) skelbiant internete metines finansines ataskaitas, balansus ir
suskirstytas išlaidas viešiesiems darbams, tiekiamoms prekėms ir
teikiamoms paslaugoms. Užtikrinti didesnį valstybės įmonių
vykdomų viešųjų pirkimų skaidrumą, be kita ko,
atsižvelgiant į viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystę. 3. Vidaus
ir išorės kontrolės mechanizmų stiprinimas viso
viešųjų pirkimų ciklo metu ir sutarties vykdymo laikotarpiu ·
Užtikrinti pakankamus viešųjų
pirkimų peržiūros įstaigų, konsultacinių organų
ir priežiūros institucijų, taip pat prireikus audito institucijų
pajėgumus, kad jos galėtų atlikti savo tikrinimo užduotis. ·
Stiprinti vidaus kontrolės
mechanizmus, siekiant užkirsti kelią korupcinei veiklai bei interesų
konfliktams ir juos atskleisti. Užtikrinti patikimą ir vienodą kovos
su korupcija ir interesų konfliktų tikrinimo metodiką,
skirtą taikyti per visą viešųjų pirkimų ciklą.
Į tokią metodiką turėtų būti įtraukta
galimybė teikti pirmenybę pažeidžiamiausiems viešųjų
pirkimų procesams ar administraciniams lygmenims ir įtraukti ad
hoc nepriklausomų priežiūros įstaigų vykdomi
patikrinimai, apie kuriuos iš anksto nepranešama. ·
Stiprinti kontrolės mechanizmus ir
priemones, skirtas etapui po sutarties skyrimo ir viešųjų pirkimų
sutarčių vykdymo etapui. ·
Užtikrinti, kad būtų imamasi
audito įstaigų rekomendacijų vykdymo veiksmų, atskleidžiant
pažeidimus viešųjų pirkimų srityje. ·
Tikrinti, kam nuosavybės teise
priklauso konkurso dalyviai ir subrangovai. ·
Užtikrinti tinkamus valstybės
įmonių vykdomų viešųjų pirkimų kontrolės
mechanizmus, be kita ko, atsižvelgiant į viešojo ir privačiojo
sektoriaus partnerystę. 4.
Užtikrinti nuoseklią
apžvalgą ir didinti informuotumą apie korupcinės veiklos
prevencijos ir atskleidimo poreikį ir praktinę patirtį visais
viešųjų pirkimų lygmenimis ·
Užtikrinti veiksmingą
institucijų, atsakingų už viešųjų pirkimų
priežiūrą, veiklos koordinavimą. ·
Rengti išsamias korupcinės veiklos
ir interesų konfliktų viešųjų pirkimų srityje
prevencijos ir išaiškinimo gaires ir informuoti apie jas visų pirma
regionų ir vietos lygmeniu. ·
Rengti konkretiems poreikiams
pritaikytus prokurorų ir teisminių institucijų darbuotojų
mokymus dėl techninių ir teisinių viešųjų pirkimų
proceso aspektų. 5.
Sankcijų režimų
griežtinimas ·
Užtikrinti, kad būtų taikomos
atgrasomosios sankcijos, susijusios su korupcine veikla, favoritizmu arba
interesų konfliktais viešųjų pirkimų srityje.
Užtikrinti,
kad būtų toliau veiksmingai įgyvendinami sprendimų ir
(arba) viešųjų pirkimų sutarčių panaikinimo mechanizmai
ir tai būtų daroma laiku, kai korupcija daro poveikį
viešųjų pirkimų procesui.
PRIEDAS Metodologija Ataskaitos aprėptis Kaip
minėta įžangoje, šioje ataskaitoje, laikantis tarptautinių
teisinių dokumentų, korupcija apibrėžiama kaip „piktnaudžiavimas
įgaliojimais siekiant asmeninės naudos“. Nors tiksli sąvokos
prasmė ir taikymo sritis yra akademinių diskusijų objektas, tai
reiškia, kad ši ataskaita apima du aspektus. Pirma, jis apima konkrečias
korupcinius veiksmus ir priemones, kurių imasi valstybės narės,
konkrečiai siekdamos užkirsti kelią korupciniams veiksmas ar už juos
bausti, kaip apibrėžta teisės aktuose. Antra, ji apima tam tikrų
rūšių veiklą ir priemones, kurios daro poveikį korupcijos
pavojui ir valstybės gebėjimui jį kontroliuoti. Taigi, ataskaitoje
kalbama apie įvairius su korupcija susijusius aspektus, įskaitant, be
kyšininkavimo, prekybos poveikiu, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi,
aspektus, susijusius su nepotizmu, favoritizmu, neteisėta lobistine veikla
ir interesų konfliktais. Šia pirmąja ES kovos su korupcija ataskaita
siekiama sutelkti dėmesį į ribotą skaičių
pagrindinių su korupcija susijusių klausimų. Platesni aspektai
paminėti dėl kontekstinio nuoseklumo. Konstituciniai
aspektai (valdžios decentralizavimo lygis, teismų ir prokurorų
santykis su vykdomosiomis institucijomis), valstybės tarnybos
organizavimas ir kokybė, aktyvus valstybės vaidmuo ekonomikoje,
privatizavimas yra aktualūs korupcijos požiūriu. Ataskaitoje nedaroma
jokių subjektyvių konstitucinių aspektų ir valstybės bei
privačiosios nuosavybės ribų vertinimų. Taigi, ji yra
neutrali decentralizacijos klausimu, bet joje nagrinėjama, ar yra
nustatyti tinkami kontrolės mechanizmai, kurie leistų valdyti
korupcijos riziką. Toks pat požiūris taikomas ir privatizavimui:
perduodant valstybės turtą į privačias rankas atsiranda tam
tikra korupcijos rizika, bet ji gali sumažinti ilgalaikę riziką,
susijusią su korupcija, nepotizmu ir klientelizmu. Ataskaitoje
analizuojama tik, ar yra nustatytos skaidrios, konkurencingos procedūros, kurios
leistų sumažinti korupcijos pavojų. Galiausiai yra skirtingų
teisinių ir konstitucinių nuostatų dėl
prokuratūrų ir vykdomosios valdžios ryšių. Ataskaita yra
neutrali įvairių modelių atžvilgiu, nes joje nagrinėjama
tik, ar prokurorai gali veiksmingai tirti korupcijos bylas. Informacijos šaltiniai Komisija
buvo pasiryžusi vengti dubliuoti esamus ataskaitų teikimo mechanizmus ir
didinti administracinę naštą valstybėms narėms, kurioms
tenka skirti daug išteklių įvairiems tarpusavio vertinimams (GRECO,
EBPO, UNCAC, FATF, MONEYVAL). Todėl ši ataskaita nėra pagrįsta
išsamiais klausimynais ar ekspertų apsilankymais šalyse. Ji grindžiama
gausia informacija, gauta taikant esamus stebėjimo mechanizmus, kartu su
duomenimis, gautais iš kitų šaltinių, įskaitant nacionalines
valdžios institucijas, akademinių įstaigų atliktus mokslinius
tyrimus, nepriklausomus ekspertus, idėjų institutus, pilietinės
visuomenės organizacijas ir kt. Be
to, ataskaitoje remiamasi informacija apie korupciją, susijusia su
įvairiomis politikos sritimis (pvz., viešaisiais pirkimais, regionine
politika), kurią pateikė įvairūs Komisijos padaliniai ir
atitinkamos ES agentūros (Europolas ir Eurojustas). Siekiant dar labiau
išplėsti žinių bazę su ataskaita susijusiose srityse, buvo
specialiai užsakyti tyrimai ir apklausos. OLAF užsakė Europos Parlamento
iniciatyva pradėtą išsamų tyrimą apie korupciją
viešųjų pirkimų srityje, kai naudojamos ES lėšos. Tyrimo
išvados įtrauktos į teminį skyrių ir nacionalinius skyrius.
Kitas tyrimas buvo susijęs su korupcija sveikatos priežiūros
sektoriuje. 2013 m. atliktos dvi „Eurobarometro“ apklausos: pirmoji buvo
skirta plačiajai visuomenei, antroji atlikta atrinkus tipinę
įmonių grupę kiekvienoje valstybėje narėje. Korupcijos
regioniniu lygmeniu duomenys paimti iš Geteborgo valdymo kokybės instituto
atlikto valdymo kokybės tyrimo. Taip pat Komisija naudojo
informaciją, gautą įgyvendinant mokslinių tyrimų
projektus, bendrai finansuotus ES lėšomis, pvz., iš nacionalinių sąžiningumo
sistemų ataskaitų, parengtų „Transparency International“. ES
kovos su korupcija ataskaita taip pat pagrįsta Bendradarbiavimo ir
tikrinimo mechanizmu (BTM) ir Bulgarijai bei Rumunijai po įstojimo skirtu
tolesnio vertinimo mechanizmu, kurį valdo Europos Komisija. Nors šie du
mechanizmai skirti skirtingiems tikslams, ši ataskaita parengta remiantis
išsamiomis žiniomis ir patirtimi, įgyta vykstant BTM procesui, ir
abiejų šalių skyriuose teikiamos atitinkamos nuorodos. Pasibaigus BTM
procedūrai, šioje ataskaitoje toliau bus nagrinėjami klausimai, svarbūs
korupcijos tyrimui. Kalbant
apie Kroatiją, surinkta daug informacijos pasirengimo narystei proceso ir
su juo susijusio stebėjimo metu. Apskritai, kadangi kovos su korupcija
veiksmų stebėjimas buvo plėtros proceso dalis, sukaupta daug
naudingos patirties, kurią buvo galima taikyti tomis aplinkybėmis,
visų pirma kalbant apie veiksnius, turinčius įtakos kovos su
korupcija darbotvarkės tvarumui. Parengiamasis procesas ir pagalbinės
priemonės 2011
m. rugsėjo mėn. Komisija priėmė sprendimą sudaryti ekspertų
grupę korupcijos klausimams spręsti, kuri
padėtų rengti ES kovos su korupcija ataskaitą. Ekspertų
grupė pataria dėl bendros metodikos ir į ataskaitą
įtrauktų vertinimų. Paskelbus atvirą kvietimą teikti
paraiškas, užsiregistravo beveik 100 kandidatų, iš kurių buvo
atrinkta septyniolika ekspertų. Atrinkti ekspertai turi labai
įvairią patirtį (darbo valdžios institucijose, teisėsaugos
institucijose, teismuose, prevencijos paslaugų tarnybose,
privačiajame sektoriuje, su pilietine visuomene, tarptautinėse organizacijose,
mokslinių tyrimų institutuose ir kt.). Ekspertai veikia asmeniškai ir
neatstovauja institucijoms, kuriose dirba. Grupė pradėjo veiklą 2012
m. sausio mėn. ir rinkosi į posėdžius vidutiniškai kas tris
mėnesius[50]. Komisija
taip pat įsteigė
vietos tyrėjų korespondentų
tinklą,
kuris veikia nuo 2012 m. rugpjūčio
mėn. Tinklas papildo ekspertų grupės darbą: renka ir tvarko
atitinkamą informaciją, gaunamą iš visų valstybių
narių. Jį sudaro korupcijos klausimų ekspertai iš mokslinių
tyrimų institutų ir pilietinės visuomenės
organizacijų. Siekiant užtikrinti, kad metodas būtų visiškai
nešališkas, 28 išorės vertintojai vertina korespondentų parengtus
pagrindinius rezultatus ir pareiškia nuomonę apie korespondentų
pateiktos informacijos teisingumą. Komisija
surengė du seminarus, kuriuose
dalyvavo nacionalinių institucijų atstovai (kovos su korupcija
tarnybos, prokuratūros, koordinuojančios ministerijos), tyrėjai,
NVO, žurnalistai ir verslo atstovai. Pirmasis seminaras vyko 2012 m. gruodžio 11
d. Sofijoje. Jame dalyvavo suinteresuotieji subjektai iš 14 valstybių
narių (AT, BG, CY, CZ, EL, ES, FR, HR, HU, IT, PT, RO, SK, SI). Antrasis
seminaras vyko kovo 5 d. Geteborge (Švedija). Jame dalyvavo suinteresuotieji
subjektai iš likusių 14 valstybių narių (BE, DE, DK, EE, IE, LU,
MT, NL, LT, LV, PL, SE, FI, UK). Seminarai buvo skirti informuoti apie su
ataskaita susijusį Komisijos darbą ir gauti konkrečioms šalims
būdingų teigiamos ir neigiamos patirties pavyzdžių,
susijusių su kovos su korupcija klausimais valstybėse narėse. Be
to, Komisija gavo informacijos iš nacionalinių kovos su korupcija valdžios
institucijų, kurios dalyvauja EPAC / EACN (Europos
partnerių prieš korupciją / Kovos su korupcija
kontaktinių punktų tinklas) tinklo darbe. Komisija
taip pat suteikė galimybę valstybių narių institucijoms
susipažinti su atitinkamų šalių skyrių pirminiais projektais
(į juos nebuvo įtraukti klausimai, dėl kurių
valstybėms narėms rekomenduojama imtis tolesnių veiksmų) ir
jos galėjo pateikti pastabas. Šios pastabos buvo išsamiai svarstomos
rengiant ataskaitą. Vertinimo metodika ir rodiklių naudojimas Ši
ataskaita yra pagrįsta labiau kokybiniu nei
kiekybiniu vertinimu. Kokybinis vertinimas, kaip nurodyta pirmiau,
pagrįstas kiekvienos šalies įvertinimu pagal nuopelnus. Labiausiai
nagrinėjama, kas veikia, o kas ne kovojant su korupcija tam tikroje
šalyje. Kiekybiniai metodai yra mažiau svarbūs, daugiausia dėl to, kad sunku skaičiais įvertinti korupcijos problemos mastą, o dar
sudėtingiau – sudaryti šalių sąrašą atsižvelgiant į
rezultatus. Taikyti kiekybinį metodą trukdo tai, kad gerai
žinomų tyrimų indeksai paprastai sudaromi naudojant kitų
duomenis. Tai sukelia kaskadinį poveikį: šia metodika pagrįsti
sudėtiniai indeksai gali atitikti duomenis, surinktus per vienus ar dvejus
metus iki jų paskelbimo. Pavyzdžiui, yra tendencija apklausoms naudoti
„Eurobarometro“ rezultatus, tačiau kol paskelbiamas sudėtinis
indeksas, parengiama dar viena naujesnė „Eurobarometro“ apklausa. Atsižvelgiant
į slaptą korupcijos pobūdį suvokimo apklausos ilgainiui tampa svarbiu problemos įsišaknijimo rodikliu. Per apklausas paprastai atsakoma tik
į tam tikros srities klausimus ir jų rezultatai labai priklauso nuo
respondentų atvirumo. Neabejotinai apklausų rezultatams įtakos
turi neseni įvykiai, vykę apklausų metu. Kartu, kai šalis imasi
griežtesnių kovos su korupcija priemonių, išaiškinama daugiau
korupcijos atvejų, tai pritraukia didesnį žiniasklaidos
dėmesį ir didina visuomenės informuotumą. Tokiais atvejais
per suvokimo apklausas gali atsirasti neigiamos dinamikos – daugiau žmonių
nei anksčiau pasisakys, kad, jų suvokimu, korupcijos lygis yra
didelis. Be to, atsakymai gali būti politiškai šališki: tam tikros
vyriausybės populiarumo rodiklis gali būti siejamas su neveiksmingai
įgyvendinama politika. Vis dėlto vien suvokimas, kad korupcija yra
plačiai paplitusi, gali būti laikoma neveiksmingos politikos
rodikliu. Be
suvokimo apklausų, atliekami įdomūs kai kurių
ekonominių bei socialinių rodiklių ir korupcijos
sąsajų tyrimai. Pavyzdžiui, korupcija išnagrinėta atsižvelgiant
į galimą sąsają su ekonomikos augimo tempu,
viešųjų lėšų paskirstymu, interneto skvarba, baudžiamajam
persekiojimui skirtu biudžetu ir konkurencijos taisyklių
įgyvendinimu. Tačiau praktiškai buvo patirta sunkumų dėl gebėjimo rinkti patikimus, palyginamus aukštos kokybės duomenis
įvairiose valstybėse narėse ir įtikinamai parodyti šių
veiksnių ryšį su korupcija. Galiausiai, iš šių sąsajų
sunku padaryti aiškias su politika susijusias išvadas. Nepaisydama
šių apribojimų Komisija nusprendė remtis jau esamais rodikliais.
Buvo parengtas kuo išsamesnis šių rodiklių sąrašas nuodugniai
nevertinant turimų duomenų patikimumo ir (arba) svarbos. Sąrašas
parengtas išrenkant duomenis iš jau atliktų apklausų (vykdomų
EBPO, Pasaulio banko, Pasaulio ekonomikos forumo, „Transparency International“,
akademinės bendruomenės ir kt.), „Eurobarometro“ ir daugelio
kitų šaltinių. Sąrašas nebuvo parengtas tam, kad taptų
naujo korupcijos indekso pagrindu. Juo buvo siekiama parengti analizės
elementus, kurie papildytų kokybinį vertinimą, kuris yra šios
ataskaitos pagrindas. Rengiant sąrašą Komisijai tapo aišku, kad gali
būti labai sudėtinga daugiausia remtis rodikliais ir statistiniais
duomenimis, kad pavyktų išsiaiškinti esmines korupcijos problemas ir
svarbiausia parengti praktiniams veiksmams tinkamas ir konkretiems poreikiams
pritaikytas politikos rekomendacijas. Vis dėlto jau nustatyti rodikliai,
kurie yra tiesiogiai susiję su kovos su korupcija veiksmais ir
pagrįsti patikimais duomenimis, buvo surinkti siekiant išnagrinėti
padėtį valstybėse narėse ir nustatyti sritis, kurias verta
išsamiau išnagrinėti konkrečioms šalims skirtuose tyrimuose. Šie
duomenys buvo naudojami 1) aplinkybėms apibūdinti (t. y.
konkrečių šalių skyrių įžangose), 2) kaip pradinis ir
(arba) papildomas taškas tolesniems konkrečių klausimų ir (arba)
sektorių tyrimams šalies arba ES lygmeniu, siekiant nustatyti
problemą ir įvertinti atsakymus, ir 3) galiausiai jie taip pat
padėjo nustatyti įvairių šaltinių trūkumus arba
nenuoseklumą. Verta
apsvarstyti baudžiamosios teisenos statistinių duomenų aiškinimą
korupcijos kontekste. Sunkių nusikaltimų, pvz., vagystė,
plėšikavimas, įsilaužimas ar užpuolimas, atveju galima tvirtai
tikėtis, kad auka praneš apie nusikaltimą policijai. Todėl
nusikalstamumo statistika gali rodyti problemos mastą. Korupcija,
skirtingai nei šie nusikaltimai, vyksta slapta ir daugeliu atvejų
nėra tiesioginio nukentėjusiojo, kuris galėtų pranešti apie
nusikaltimą. Todėl tikėtina, kad nenustatytų korupcijos
atvejų procentinė dalis yra gerokai didesnė nei kitų
nusikaltimų. Daug
atvejų, apie kuriuos buvo pranešta teisėsaugos institucijoms, kurie
buvo nagrinėti teismuose ir dėl kurių buvo priimti
apkaltinamieji nuosprendžiai, gali suteikti duomenų apie korupcijos
problemos mastą. Kita vertus, jie gali suteikti ir teigiamų
duomenų: korupcija gali būti mažiau toleruojama ir todėl yra
daugiau norinčių pranešti apie nusikaltimą; teisėsaugos
institucijos ir teisminės institucijos turi būtinas priemones,
skirtas tokiems korupcijos atvejams nustatyti ir traukti už juos baudžiamojon
atsakomybėn. Taip pat gali būti ir priešingai: mažas atvejų,
apie kuriuos pranešta ir kurie yra ištirti, skaičius nebūtinai rodo
žemą korupcijos lygį; taip gali būti dėl to, kad nėra
valios kovoti su korupcija, prokurorai ir teisėjai nėra motyvuoti ir
(arba) neturi pakankamai priemonių ir išteklių korupcijos byloms
nagrinėti. Be to, lyginti duomenis apie baudžiamąsias bylas yra labai
sunku dėl šių dviejų priežasčių: pirma,
valstybėse narėse nėra vienodos korupcijos apibrėžties, dėl to su korupcija susiję nusikaltimai gali būti skirtingai registruojami; antra,
kadangi skiriasi baudžiamojo proceso aspektai, pvz., įrodymų rinkimo
reikalavimai, už korupciją gali būti baudžiama priimant nuosprendžius
dėl kitų nusikaltimų (pvz., sukčiavimas, pinigų
plovimas). Labai
skiriasi įvairių valstybių narių informacijos apie
korupciją (ne tik baudžiamosiose bylose) kiekis. Šis aiškinimas taip pat
gali būti dvejopas, kaip išdėstyta pirmiau. Viena vertus, galima
susieti problemos mastą ir turimos informacijos kiekį. Kita vertus,
būna atvejų, kai korupcijai nėra teikiama pirmenybė ir yra
palyginti nedaug informacijos, kuri leistų pamatuoti jos mastą ir
įvertinti, ar politikos priemonės yra pakankamos ir veiksmingos. Dėl šių metodinių problemų valstybes nares lyginti sudėtinga. Kovos su korupcija priemonės Ataskaita
grindžiama prielaida, kad nėra universalaus korupcijos problemos
sprendimo. Joje nesiūloma standartizuotų sprendimų visoms
valstybėms narėms: pavyzdžiui, kokie (teisėkūros ar kiti)
sprendimai reikalingi siekiant spręsti uždavinius, susijusius su
interesų konfliktais, priklauso nuo daugelio įvairių
veiksnių, įskaitant tai, kiek interesų konfliktai jau yra
suvokiami kaip problema konkrečioje šalyje, kokios yra
nusistovėjusios kultūros normos ir kokiu mastu pripažintos
visuomeninės normos turi būti įtraukiamos į teisės
aktus. Ataskaitoje siekiama pateikti rekomendacijas, kurios atitiktų
kiekvienos valstybės narės aplinkybes. Prieš
dešimtmetį išsamios kovos su korupcija strategijos buvo laikomos universaliu
sprendimu, kuriuo korupcija būdavo įtraukiama į politinę
darbotvarkę kaip svarbesnis klausimas ir kuris leisdavo užtikrinti
politinę valią ir išteklius. Vis dėlto rezultatai buvo
įvairūs. Nors kai kuriais atvejais strategijų rengimo darbas
skatino tikrą pažangą, kai kuriais kitais atvejais,
įspūdingos strategijos turėjo mažą poveikį arba
neturėjo jokio poveikio realiai padėčiai. Todėl šioje
ataskaitoje labai atsargiai rekomenduodama rengti strategijas ir tai daroma tik
tuo atveju, jei paaiškėja, kad strategijos rengimo pastangos duos
teigiamų dalyvavimo rezultatų ir labai pagerins institucijų
bendradarbiavimą. Panašiai
kaip ir strategijų atveju, buvo labai madinga steigti kovos su korupcija
tarnybas. Vėl rezultatų būta skirtingų. Kai kuriais atvejais,
kai tarnybos turi tvirtus įgaliojimus, nepriklausomas aktyvus vadovavimas
leido pasiekti didelių rezultatų ir ištirti aukšto lygio korupcijos
bylas. Kitais atvejais tarnybų steigimas galėjo būti neigiamas
veiksnys, nes susidarydavo įspūdis, kad kitos institucijos neprivalo
atlikti savo darbo dalies. Todėl ataskaitoje kiekvienas atvejis vertinamas
atskirai ir atsižvelgiama į kiekvienos šalies konkrečias aplinkybes,
neprimetant vieno universalaus sprendimo. Ataskaitoje
akcentuojama, kad kai kurios institucijos, kurios galėtų atlikti
pagrindinį vaidmenį kovojant su korupcija, neturi tinkamų
žmogiškųjų ir finansinių išteklių. Komisija puikiai
supranta, kad atsižvelgiant į dabartines taupymo aplinkybes gali būti
labai sudėtinga skirti daugiau išteklių tam tikroms įstaigoms ir
įgyvendinimo veiksmams. Tačiau ilgainiui tam tikromis
aplinkybėmis šiomis lėšomis bus sudarytos sąlygos mažiau
išleisti ateityje, nes sumažėtų su korupcija susijusios išlaidos.
Todėl ataskaitoje tam tikrais atvejais teigiama, kad siekiant užkirsti
kelią korupcijai ir su ja kovoti reikia prioriteto tvarka skirti
išteklių konkrečioms labai svarbioms viešojo sektoriaus institucijoms
ar programoms. Sąveika su esamais stebėjimo
mechanizmais ir vertinimo kriterijus Tarptautiniu
lygmeniu pagrindiniai esami stebėjimo ir vertinimo mechanizmai yra Europos
Tarybos valstybių prieš korupciją grupė (GRECO), EBPO kovos su
kyšininkavimu darbo grupė ir Jungtinių Tautų konvencijos prieš
korupciją (UNCAC) peržiūros mechanizmas. Rengdama šią
ataskaitą Komisija daug rėmėsi šių mechanizmų
parengtomis išvadomis (ypač GRECO ir EBPO). Kovos su korupcija standartai,
pvz., UNCAC standartai arba GRECO ir EBPO parengti standartai (pavyzdžiui,
Europos Tarybos baudžiamosios teisės konvencija dėl korupcijos ir jos
papildomas protokolas, Civilinės teisės konvencija dėl
korupcijos, dvidešimt pagrindinių kovos su korupcija principų,
kuriuos priėmė Europos Tarybos ministrų komitetas, Europos
Tarybos rekomendacijos dėl politinių partijų finansavimo,
Europos Tarybos rekomendacijos dėl valstybės tarnautojų elgesio
kodeksų ir EBPO Kovos su kyšininkavimu konvencija) yra labai svarbūs,
nes jais nustatomas vertinimo atskaitos taškas. Ataskaitoje
nekartojama išsami, techninė analizė, įtraukta į GRECO arba
EBPO ataskaitas, nors ataskaita grindžiama jų rekomendacijomis, kai jos
dar nėra įgyvendintos, ir atitinkamais pagrindiniais klausimais,
nustatytais konkrečios šalies skyriuje. Akcentuojant atrinktas
rekomendacijas, kurios buvo nustatytos pirmiau kitų mechanizmų
ataskaitose, šia ataskaita siekiama skatinti jų įgyvendinimą. Itin
svarbi sąveika su GRECO, nes ji apima visas ES valstybes nares ir kitas
Europos šalis, kurios yra svarbios dėl būsimos plėtros ir
Rytų partnerystės. Komisija šiuo metu imasi veiksmų, kurie
ateityje leis ES visiškai prisijungti ir taip bus sudarytos sąlygos
glaudžiau bendradarbiauti rengiant kitas ES kovos su korupcija ataskaitas. [1]
http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=COM:2011:0308:FIN:LT:PDF. [2] Visų
pirma, Jungtinių Tautų Konvenciją dėl kovos su korupcija,
taip pat Europos Tarybos teisinius dokumentus, nukreiptus prieš korupciją,
įskaitant Rezoliuciją (97) 24 dėl dvidešimties
pagrindinių kovos su korupcija principų ir
rekomendacijas Nr. R (2000) 10 dėl valstybės tarnautojų elgesio
kodeksų ir Nr. (2003)4 dėl bendrųjų
taisyklių prieš korupciją finansuojant politines partijas ir
rinkimų kampanijas. [3] Bendra ekonominė korupcijos kaina lengvai
nesuskaičiuojama. Nurodytas skaičius grindžiamas specializuotų
institucijų ir subjektų vertinimais – pvz., Tarptautinių
prekybos rūmų, „Transparency International“, „UN Global Compact“,
Pasaulio ekonomikos forumo, „Clean Business is Good Business, 2009“, iš
kurių galima daryti išvadą, kad pasauliniu lygmeniu korupcija sudaro 5
proc. BVP. Taip pat žr. 2011 m. birželio 6 d. Komisijos
komunikatą „Kova su korupcija ES“ (http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=COM:2011:0308:FIN:LT:PDF). [4] „Kokybiškas viešasis administravimas, didinantis ES
valstybių narių konkurencingumą (2011–2012 m.)“ (http://ec.europa.eu/enterprise/policies/industrial-competitiveness/monitoring-member-states/improving-public-administration/). [5] COM(2014) 14. [6]
Bendrosios visų valstybių narių populiacijos apklausa,
atliekama kas dvejus metus, grindžiama tiesioginiais pokalbiais su 1 000 arba 500
respondentų imtimi (priklausomai nuo populiacijos dydžio). 2013 m.
vasario mėn. pabaigoje – kovo mėn. pradžioje šioje apklausoje
dalyvavo iš viso 27 786 asmenys (reprezentatyvi imtis). Apklausa, be kita ko,
buvo tiriamas bendras korupcijos suvokimas, asmeninė korupcijos patirtis
ir požiūris į paslaugas ir dovanas. Nors „Eurobarometro“ apklausos
vykdomos kas antrus metus nuo 2007 m., 2013 m. Komisija
nusprendė klausimus pritaikyti prie šios ataskaitos poreikių.
Todėl bet koks lyginimas su ankstesniais metais turėtų būti
atsargus. Visa ataskaita pateikiama http://ec.europa.eu/public_opinion/archives/eb_special_399_380_en.htm#397.
[7]
Telefonu vykdoma apklausa, vadinamoji greitoji „Eurobarometro“ apklausa,
apėmė šešis ES-28 sektorius ir pirmą kartą buvo atlikta 2013 m.,
nuo vasario 18 d. iki kovo 8 d. Nuomonių buvo klausiama
energetikos, sveikatos priežiūros, statybos, gamybos, ryšių ir
finansų sektorių verslo subjektų (visų dydžių
įmonių). Visa ataskaita pateikiama
http://ec.europa.eu/public_opinion/archives/flash_arch_374_361_en.htm#374. [8]
Korupcijos suvokimo indeksą (CPI) kasmet skelbia „Transparency
International“ (http://cpi.transparency.org/cpi2013/). [9]
COM(2012) 363. [10] Žr. 2013 m. birželio 3 d. bendrąjį
požiūrį, Tarybos dokumentas 10232/13. [11] Žr. Teisės reikalų komiteto nuomonę, A7-0000/2013. [12] Turto deklaravimas savaime nereiškia paskelbimo, kurį reikia
derinti su teise į duomenų apsaugą. Kai kurios valstybės
narės, taikančios turto deklaravimo sistemas, visų turto
deklaracijų neskelbia. Tačiau jos reikalauja, kad valstybės
tarnautojai atitinkamoms institucijoms pateiktų išsamias turto
deklaracijas. [13] Europos Taryba apibrėžia interesų konfliktą kaip
padėtį, „kurioje valstybės tarnautojas turi privatų
interesą, kuris gali paveikti (arba atrodo, kad gali paveikti)
nešališką ir objektyvų jo oficialių pareigų atlikimą“,
kur privatus interesas suprantamas kaip „bet koks pranašumas jam pačiam,
jo šeimai, artimiesiems, draugams ir asmenims ar organizacijoms, su kuriais jis
turi ar yra turėjęs verslo ar politinių santykių“. Jis taip
pat apima bet kokią su tuo susijusią atsakomybę – finansinę
ar civilinę. Žr. Ministrų komiteto rekomendaciją Nr. R (2000) 10
valstybėms narėms dėl renkamų pareigūnų elgesio
kodeksų (http://www.coe.int/t/dghl/monitoring/greco/documents/Rec(2000)10_EN.pdf). [14] COM(2011) 309 galutinis, 2011 m. birželio 6 d. antroji PS
2003/568/TVR įgyvendinimo ataskaita (http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=COM:2011:0309:FIN:LT:PDF). [15] Valdymo kokybės instituto išvados, Geteborgo universitetas,
Švedija. [16] http://assembly.coe.int/ASP/XRef/X2H-DW-XSL.asp?fileid=18151&lang=EN. [17] http://star.worldbank.org/star/. [18] Įstatymas 3861/2010. [19] http://diavgeia.gov.gr/en. [20] „Transparency International“ bendrai su ES finansuoto projekto metu
atliko pranešėjų apsaugos teisinės bazės ES
palyginamąją analizę, žr. http://www.transparency.org/whatwedo/pub/whistleblowing_in_europe_legal_protections_for_whistleblowers_in_the_eu
. [21] http://ec.europa.eu/internal_market/publicprocurement/docs/modernising_rules/public-procurement-indicators-2011_en.pdf. [22] http://ec.europa.eu/internal_market/publicprocurement/docs/modernising_rules/public-procurement-indicators-2011_en.pdf. [23] http://www.nispa.org/files/conferences/2008/papers/200804200047500.Medina_exclusion.pdf. [24] „EBPO sąžiningumo principai viešuosiuose pirkimuose“, http://www.oecd.org/gov/ethics/48994520.pdf. [25] Prancūzijoje, Italijoje, Vengrijoje, Lietuvoje, Nyderlanduose,
Lenkijoje, Rumunijoje ir Ispanijoje. [26] „Identifying and Reducing Corruption in Public Procurement in the
EU – Development of a methodology to estimate the direct costs of corruption
and other elements for an EU-evaluation mechanism in the area of
anti-corruption“, 2013 m. birželio 30 d., „PricewaterhouseCoopers“ ir
ECORYS. [27] Daugiau konkrečių pavyzdžių pateikiama skirsnyje
apie teigiamą ir neigiamą patirtį. [28] 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyva 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų
pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 134, 2004 4 30,
p. 114); 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyva 2004/17/EB dėl subjektų, vykdančių veiklą
vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose,
vykdomų pirkimų tvarkos derinimo (OL L 134, 2004 4 30,
p. 1); 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyva 2009/81/EB dėl darbų, prekių ir paslaugų pirkimo
tam tikrų sutarčių, kurias sudaro perkančiosios
organizacijos ar subjektai gynybos ir saugumo srityse, sudarymo tvarkos
derinimo ir iš dalies keičianti direktyvas 2004/17/EB ir 2004/18/EB
(OL L 216, 2009 8 20, p. 76). 1989 m. gruodžio 21 d. Direktyva 89/665/EEB
dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių
su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo
ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo (OL L 395, 1989 12 30,
p. 33), su pakeitimais, padarytais Direktyva 2007/66/EB ir 1992 m. vasario
25 d. Tarybos direktyva 92/13/EEB dėl įstatymų ir kitų
teisės aktų, reglamentuojančių Bendrijos taisyklių
taikymą viešųjų pirkimų tvarkai vandens, energetikos,
transporto ir telekomunikacijų sektoriuose, suderinimo (OL L 76, 1992 3 23,
p. 14–20). [29] Darbų koncesijų suteikimui šiuo metu taikomos 2004 m.
kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/18/EB dėl
viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių
sudarymo tvarkos derinimo nustatytos pagrindinės taisyklės, o
tarptautinį susidomėjimą traukiančių paslaugų
koncesijų suteikimui taikomi Sutarties principai, visų pirma laisvo
prekių judėjimo, įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti
paslaugas principai, taip pat iš jų kylantys principai, tokie kaip vienodo
požiūrio, nediskriminavimo, tarpusavio pripažinimo, proporcingumo ir
skaidrumo. [30] SWD(2012) 342 final (http://ec.europa.eu/internal_market/publicprocurement/docs/implementation/20121011-staff-working-document_en.pdf). [31] Pažeidimų nagrinėjimo procedūros yra
procedūros, kurias pradeda Europos Komisija prieš valstybę narę,
jeigu įtariama, kad valstybė narė nesilaiko ES teisės
aktų. Kiekviena valstybė narė yra atsakinga už ES teisės
įgyvendinimą savo teisinėje sistemoje (įgyvendinimo
priemonių priėmimas iki nustatyto termino, atitikimas ir tinkamas
taikymas). Komisija turi užtikrinti, kad ES teisė būtų tinkamai
taikoma. Todėl jeigu valstybė narė veikdama arba neveikdama
nevykdo ES teisės reikalavimų, Europos Komisija turi įgaliojimų
pati sustabdyti tokį ES teisės pažeidimą ir prireikus gali
nukreipti bylą į Europos Teisingumo Teismą. Komisija gali
pradėti trijų rūšių pažeidimų nagrinėjimo
procedūras, pvz.: jeigu nustatytas galutinis terminas ir vėluojama
pranešti apie įgyvendinimo priemones, jeigu perkėlimo priemonės
neatitinka ES taisyklių ir neteisingo taikymo atvejais (valstybių
narių padaryti veiksmai arba neveikimas). [32] Kiti pažeidimai: atrankos ir sutarties skyrimo kriterijų
painiojimas, neteisingas viešojo sektoriaus (kitų nei vidaus)
subjektų bendradarbiavimo taisyklių taikymas, sutarties vertės
skaičiavimas, atrankos kriterijai (kitos problemos nei diskriminaciniai
kriterijai), netinkamas draudimas dalyvauti procedūroje, preliminarieji
susitarimai ir netinkamas gynybos ir saugumo išimties naudojimas. [33] Vertinimo ataskaitai (SEC(2011) 853 galutinis). [34] COM(2011) 895 galutinis (http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=COM:2011:0895:FIN:EN:PDF). [35] COM(2011) 896 galutinis (http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=COM:2011:0896:FIN:EN:PDF). [36] COM(2011) 897 galutinis (http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=COM:2011:0897:FIN:EN:PDF). [37] 2013 m. greitoji „Eurobarometro“ apklausa Nr. 374. [38] http://www.oecd.org/gov/ethics/oecdprinciplesforintegrityinpublicprocurement.htm. [39] „Viešųjų pirkimų korupcijos ES nustatymas ir
mažinimas. Tiesioginės korupcijos ir kitų elementų kainos
įvertinimo metodikos, skirtos ES vertinimo mechanizmui kovos su korupcija
srityje, kūrimas“, 2013 m. birželio 30 d., „PricewaterhouseCoopers“
ir ECORYS. [40] Sprendimai pakeisti nekilnojamojo turto ir (arba) žemės arba
rajonų paskirtį. Kiekvienai paskirties kategorijai taikomi skirtingi
apribojimai ir prievolės. [41] Jos konkrečiai parengtos kaip viešųjų pirkimų
gairės korupcijos labiausiai pažeidžiamoje – statybų – srityje, bet
jos tinka visiems savivaldybių viešiesiems pirkimams. [42] Rizikos valdymo politika yra susijusi su rizikos nustatymu,
vertinimu ir rizikos prioritetų
nustatymu, taip pat imamasi konkrečių veiksmų, kuriais siekiama
sušvelninti ir kontroliuoti galimą tokios rizikos poveikį. [43] Grėsmių nustatymo mechanizmai, kuriais siekiama
padėti perkančiosioms organizacijoms arba viešųjų
pirkimų centrinėms įstaigoms nustatyti korupcinius veiksmus, yra
įspėjimo sistemos, kurios naudojamos tam tikriems rodikliams, pagal
kuriuos galima spręsti, kad esama įtarimų dėl
korupcinių veiksmų (pavyzdžiui, susikaupus tam tikram rodiklių
skaičiui sistemoje atsiranda perspėjimas, dėl kurio
reikėtų imtis išsamesnio tikrinimo ar patikrų). [44] Istituto per l’innovazione E trasparenza degli appalti e la
compatibilitą ambientale. [45] Pavyzdžiui, įvairiose vietose greitkelio tiesimo medžiagos
gali būti labai įvairios, priklausomai nuo vietos, kurioje tiesiamas
greitkelis, klimato, geografinių ypatumų ir kt. [46] http://ec.europa.eu/internal_market/publicprocurement/docs/eprocurement/actionplan/actionplan_en.pdf. [47] „Public procurement in Europe – cost and effectiveness“, PwC Ecorys
London Economics, 2011 m. kovo mėn. [48] Reputacijos susigrąžinimo procedūra leidžia
įmonėms imtis priemonių ištaisyti situaciją, dėl
kurios jos buvo įtrauktos į įmonių, kurioms draudžiama
dalyvauti procedūrose, sąrašus ir todėl draudimas dalyvauti
viešųjų pirkimų konkursuose gali būti atšauktas. [49] Įmonių, kurioms draudžiama dalyvauti viešųjų
pirkimų procedūrose, dėl, be kita ko, galutinių apkaltinamųjų
nuosprendžių dėl korupcijos ar kitų sunkių
nusikaltimų, sąrašai. [50] Grupės narių vardai ir pavardės, taip pat
posėdžių protokolai prieinami adresu http://ec.europa.eu/transparency/regexpert/detailGroup.cfm?groupID=2725. LIETUVA 1. Įžanga. Pagrindiniai aspektai ir aplinkybės Kovos su korupcija sistema Strateginis požiūris. Nacionalinėje kovos su korupcija 2011–2014 m. programoje
pateiktas išsamus veiksmų planas ir nustatytos institucijos, atsakingos už jo
įgyvendinimą[1].
Be kita ko, siekiama išplėsti mokesčių inspekcijos siūlomas elektronines
paslaugas, internete skelbti teritorijų planavimo projektus ir remti kovos su
korupcija reklamą žiniasklaidoje. Įgyvendinti programą vėluojama[2]. Nors naujausiose
viešosiose diskusijose dažniausiai kalbama apie su korupcija susijusias
bausmes, taip pat derėtų skirti dėmesio jos prevencijai. Teisinė sistema.
Lietuvos nuostatos, kuriomis korupcija kriminalizuojama, yra išsamios. Jose
kalbama apie aktyvų ir pasyvų kyšininkavimą bei prekybą poveikiu. Jos taikomos
ir užsienyje veikiantiems pareigūnams. Aukščiausiojo Teismo parengtoje teismų
praktikos apžvalgoje išdėstomos rekomendacijos dėl teisės nuostatų taikymo ir
aiškinimo, kurios padeda nuosekliai tirti korupcijos bylas[3]. Europos Tarybos valstybių
prieš korupciją grupės (GRECO) nuomone, šis aiškinimas atitinka Baudžiamosios
teisės konvenciją dėl korupcijos ir kartais jo reikalavimai yra griežtesni[4]. Vykdydama GRECO
rekomendacijas Lietuva iš dalies pakeitė įstatymus, kad kyšio apibrėžtis apimtų
tiek materialinę, tiek nematerialinę naudą, įskaitant per trečiuosius asmenis
siūlomus kyšius, ir būtų pailginti senaties terminai[5]. Taip pat
laikydamasi GRECO rekomendacijų Lietuva peržiūrėjo kyšininkavimui ir prekybai
poveikiu taikomas sankcijas, kad jos būtų nuoseklesnės ir padidėtų bausmių
lygis[6].
Jungtinių Tautų konvencijos prieš korupciją (UNCAC) įgyvendinimo 2012 m.
peržiūroje Lietuva sulaukė palankaus vertinimo dėl neteisėto praturtėjimo ir
plataus korupcinės veiklos (įskaitant juridinių asmenų veiklą) spektro
kriminalizavimo. Tačiau UNCAC peržiūros dokumente pabrėžta, kad reikia daugiau
teisinių nuostatų įgyvendinimo statistinių duomenų ir konkrečios informacijos
apie tai, kaip kovos su korupcija institucijos bendradarbiauja praktiškai[7].
Institucinė
sistema. Korupcijos baudžiamajam persekiojimui ir
prevencijai vadovauja Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT).
Policijoje už korupcijos prevenciją ir korupcijos atvejų tyrimą atsako
Imuniteto valdyba, pavaldi policijos generaliniam komisarui. Prokuratūroje
veikia Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamentas. Teisėjų etikos ir drausmės komisija priima sprendimus dėl
drausmės bylų iškėlimo teisėjams. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija
(VTEK) prižiūri, kaip laikomasi tarnybinės etikos standartų, reguliuoja
viešuosius ir privačiuosius interesus valstybės tarnyboje ir kontroliuoja tam
tikrą lobistinę veiklą. UNCAC peržiūros dokumente tarnybos raginamos glaudžiau
bendradarbiauti tarpusavyje užtikrinant kovos su korupcija įstatymų vykdymą[8].
Apklausos Nuomonių tyrimai.
Iš 2013 m. specialiosios „Eurobarometro“ apklausos matyti, kad
29 proc. apklaustųjų nuomone, korupcija daro poveikį jų kasdieniam
gyvenimui (ES vidurkis – 26 proc.). Be to, 95 proc. Lietuvos piliečių
nuomone, korupcija Lietuvoje yra plačiai paplitusi (ES vidurkis –
76 proc.), o 88 proc. sutinka, kad kyšiai ir ryšiai dažnai padeda
lengviausiai gauti tam tikrų viešųjų paslaugų (ES vidurkis – 73 proc.)[9]. Korupcijos patirtis. 2013 m. specialiosios „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, Lietuvoje
yra didžiausia ES procentinė dalis respondentų (29 proc.), teigiančių, kad
jų buvo paprašyta kyšio arba buvo tikimasi kyšio už jų per pastaruosius 12
mėnesių gautas paslaugas (ES vidurkis – 4 proc.). Verslo
tyrimai. 2013 m. „Eurobarometro“ verslo
tyrimo duomenimis, 89 proc. respondentų mano, kad korupcija yra plačiai
paplitusi (ES vidurkis – 75 proc.), o 36 proc. nuomone, korupcija yra
kliūtis verslui Lietuvoje (ES vidurkis – 43 proc.)[10]. Kontekstas Privatusis
sektorius. Lietuva nepateikė informacijos dėl
perkėlimo priemonių, susijusių su Komisijos 2011 m. ataskaita dėl
Pamatinio sprendimo 2003/568/TVR dėl kovos su korupcija privačiame sektoriuje.
2007 m. ataskaitoje pažymėta, kad Lietuva visiškai perkėlė nuostatas dėl
juridinių asmenų atsakomybės ir nuostatas, kuriomis reikalaujama veiksmingų,
proporcingų ir atgrasomųjų baudžiamųjų sankcijų[11]. 2012 m. šešėlinė
ekonomika sudarė 29 proc. BVP – tai trečia pagal dydį procentinė dalis ES[12]. 2013 m.
pasaulinio konkurencingumo indekso sąraše Lietuva užėmė 48 vietą iš 148 šalių[13]. Interesų konfliktas ir turto deklaravimas. Didelė dalis renkamų ir skiriamų pareigūnų ir jų sutuoktinių privalo
kasmet viešai deklaruoti savo turtą[14].
Už turto deklaracijų tvarkymą ir priežiūrą atsako Mokesčių inspekcija.
2012 m. spalio mėn. ataskaitoje Valstybės kontrolė nurodė turto
deklaravimo procedūros trūkumus ir paragino ją patobulinti[15]. Sukurta šių
trūkumų šalinimo darbo grupė. Be to, valstybės tarnautojai turi pateikti
interesų konflikto deklaracijas Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, o dėl
pažeidimų pareigūnai gali būti atleisti. Tačiau šios deklaracijos turi būti
atidžiau kontroliuojamos. Pranešėjai. Teisės
nuostatos saugo įvairių kategorijų liudytojus, nukentėjusiuosius ir kitus
baudžiamųjų bylų dalyvius nuo galimo keršto ir bauginimo[16]. Tačiau nėra konkrečių
teisės aktų dėl pranešėjų apsaugos viešajame arba privačiajame sektoriuje.
2010 m. rugsėjo mėn. Seimui buvo pateiktas įstatymo projektas dėl
pranešėjų apsaugos, bet jis nebuvo priimtas[17].
Vyriausybės nuomone, atskiras įstatymas dėl šio klausimo būtų buvęs perteklinis[18]. Tačiau UNCAC
peržiūroje Lietuvai rekomenduota dar kartą apsvarstyti tokio įstatymo poreikį[19]. 2012 m. gruodžio
mėn. pareiškus įtarimus kyšininkavimu 29 muitinės pareigūnams (trečdalis visų
Medininkų muitinės posto darbuotojų) muitinės tarnautojai pradėjo skatinti
vidaus pranešimus dėl bandymų kyšininkauti. Lobistinės veiklos skaidrumas. Lobistinės veiklos įstatymu reikalaujama, kad visi lobistai
registruotųsi viešai prieinamame sąraše[20].
Tačiau 2012 m. lapkričio mėn. pabaigoje sąraše buvo tik 34 registruoti
lobistai. Įstatymas neapima fondų ir asociacijų, o Seimo nariai neprivalo
atskleisti ryšių su lobistais[21].
2.
Dalykinės sritys Viešieji pirkimai 2011 m. Lietuvoje viešieji darbai,
prekės ir paslaugos sudarė apie 16 proc. BVP. Tais pačiais metais
„Valstybės žiniose“ paskelbtų viešojo pirkimo konkursų vertė, kaip visų išlaidų
viešiesiems darbams, prekėms ir paslaugoms procentas, siekė 34,7 proc.[22] Vyriausybės viešųjų pirkimų sistemos
tobulinimo ir plėtros 2009–2013 m. strategija siekiama didesnio skaidrumo,
efektyvumo ir konkurencingumo[23].
Be to, nacionalinėje kovos su korupcija programoje (2011–2014 m.)
nustatyti konkretūs viešųjų pirkimų srities tikslai. Joje, be kita ko,
nustatyta, kad 80 proc. viešųjų pirkimų turi būti rengiama elektroninėje
erdvėje, viešųjų pirkimų kainos negali viršyti privačiojo sektoriaus kainų
daugiau kaip 7 proc., taip pat nustatyti konkretūs tikslai sveikatos
priežiūros sektoriui[24]. 2012 m. padarytais Viešųjų pirkimų
įstatymo pakeitimais padidinti skaidrumo reikalavimai. Jų poveikį korupcinės
veiklos mastui dar reikia įvertinti[25].
Viena iš kitų teigiamų tendencijų yra didelis santykinės tiesiogiai neskelbiant
viešojo konkurso sudaromų sutarčių vertės sumažėjimas (nors nebūtinai sumažėjo
tokių sutarčių sudarymo dažnumas). Atskirų konkursus rengiančių institucijų
praktika labai skiriasi[26].
Nuo 2012 m. tiesiogiai sutartis sudaryti galima tik gavus Viešųjų pirkimų
tarnybos leidimą. Yra keletas išimčių, dėl kurių vis vien privaloma nedelsiant pranešti
šiai tarnybai. 2012 m. lapkričio mėn. siekiant centralizuoti tam tikrus
viešuosius pirkimus įsteigta Centrinė perkančioji organizacija. Viešųjų pirkimų
tarnybos duomenimis, 2012 m. ji itin daug dėmesio skyrė pažeidimų
prevencijai, remdamasi rizikos analize ir sutelkdama dėmesį į didelės vertės
sutartis ir sutartis, kurios buvo finansuojamos iš ES struktūrinių fondų lėšų[27]. Geroji
praktika: elektroniniai pirkimai Elektroniniai
pirkimai gali padėti didinti skaidrumą, paspartinti procedūras ir paskatinti
konkurenciją. Lietuva padarė pažangą suteikdama elektroninę prieigą prie bendrų
viešųjų pirkimų duomenų, o institucijos privalo skelbti pirkimo planus ir
ataskaitas internete. Skelbtinos informacijos spektras yra didesnis nei
reikalaujama ES teisės aktais, įskaitant techninių specifikacijų projektus.
Tiekėjai taip pat privalo savo pasiūlymuose nurodyti subrangovus. Nuo
2009 m. pagal Viešųjų pirkimų įstatymą perkančiosioms organizacijoms
privaloma, kad bent 50 proc. jų bendros viešųjų pirkimų vertės vyktų
elektroniniu būdu. Nustačius šį reikalavimą, elektroninių pirkimų dalis
2010 m. išaugo iki 63 proc., 2011 m. – 76 proc., o
2012 m. – iki 83 proc.[28]
Viešojo pirkimo
komisijos nariai privalo pasirašyti nešališkumo deklaracijas. Tačiau nenumatyta
jokių didesnių sankcijų, jeigu apie galimą interesų konfliktą nepranešama:
praėjus vieniems metams po administracinės nuobaudos skyrimo, pažeidėjai vėl
gali dalyvauti priimant sprendimus dėl kitų pirkimo sutarčių toje pačioje
organizacijoje[29].
Nėra bendrų gairių dėl grėsmių nustatymo mechanizmų, kurie padėtų nustatyti
korupcijos atvejus viešųjų pirkimų srityje. Dėl plačios viešųjų pirkimų konfidencialumo
apibrėžties gali būti apribotas skaidrumas ir sudarytos palankios sąlygos
pažeidimams. Pagal viešojo pirkimo taisykles perkančiosios organizacijos
pasirašiusios sutartį gali keisti viešojo pirkimo reikalavimus, jeigu sutarties
vertė tampa žemesnė nei nacionalinė riba. Šios ribos nepasiekę pasiūlymai
sudarė beveik 98 proc. visų pasiūlymų ir 15,4 proc. visų viešųjų pirkimų[30]. Kadangi mažos vertės
viešųjų pirkimų arba jų pakeitimų skelbti nereikalaujama, tai gali kelti galimą
korupcijos riziką. Pagal 2013 m. „Eurobarometro“ verslo
tyrimą dėl korupcijos[31]
48 proc. Lietuvos respondentų mano, kad korupcija yra plačiai paplitusi
nacionalinių valdžios institucijų valdomų viešųjų pirkimų srityje (ES vidurkis
– 56 proc.), o 51 proc. respondentų mano, kad korupcija būdinga
vietos lygmeniu valdomoms sutartims (ES vidurkis – 60 proc.). Konkrečiai
Lietuvos respondentai pažymėjo, kad viešojo pirkimo procedūrose plačiai
paplitusi tokia praktika: specifikacijos rengiamos konkrečioms įmonėms
(62 proc.), derybų procedūrų pažeidimai (43 proc.), interesų
konfliktai vertinant pasiūlymus (42 proc.), konkurso dalyvių tarpusavio susitarimai
(51 proc.), neaiškūs atrankos arba vertinimo kriterijai (37 proc.),
nenumatytų skubos pagrindų netinkamas naudojimas siekiant išvengti
konkurencingų procedūrų (27 proc.), konkurso dalyvių dalyvavimas rengiant
specifikacijas (40 proc.) ir sutarties sąlygų pakeitimai sudarius sutartį
(32 proc.). Apskritai šie skaičiai yra žemesni nei ES vidurkis. Nors šie
rodikliai nebūtinai tiesiogiai susiję su korupcija, jie atskleidžia rizikos
veiksnius, dėl kurių didėja viešojo pirkimo procedūrų korupcinis pažeidžiamumas. Pagal Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT)
parengtą 2011 m. korupcijos žemėlapį Lietuvos verslo įmonės tebemano, kad
korupcija yra didelė viešojo pirkimo problema[32].
Papildomos susirūpinimą keliančios sritys, kurias nustatė Valstybės kontrolė,
yra netinkamas stebėjimas ir procedūrinių pažeidimų nebaudžiamumas[33]. Atrodo, kad viešųjų pirkimų korupcija kelia
itin daug spręstinų uždavinių vietos lygmeniu. Vienu atveju vyresnieji
savivaldybės pareigūnai buvo nubausti laisvės atėmimo bausme dėl pirkimo
sutarčių dėkingumo mokesčių[34].
2011 m. Viešųjų pirkimų tarnyba stebėjo viešuosius pirkimus, kurių
bendra vertė siekė 828 mln. EUR, t. y. 22,3 proc. visų tų
metų viešųjų pirkimų. Tarnyba nutraukė 39 pirkimo procedūras, 15 kartų nurodė
pakartotinai nagrinėti pasiūlymus, o dėl 9 viešųjų pirkimų perdavė medžiagą
teisėsaugos institucijoms[35].
Tačiau Viešųjų pirkimų tarnyba nuolat prisiima vis naujų įsipareigojimų, bet
jos biudžetas ar darbuotojų skaičius atitinkamai nedidėja, todėl kyla klausimų
dėl jos pajėgumo veiksmingai vykdyti stebėjimą. Tarnybos finansinėje
ataskaitoje teigiama, kad 2012 m. joje dirbo 72 darbuotojai ir jai
papildomai reikėjo dar 10 darbuotojų, kad ji galėtų tinkamai vykdyti veiklą[36]. 2013 m. balandžio mėn. Ūkio
ministerija pasiūlė iš dalies pakeisti Viešųjų pirkimų įstatymą, kad būtų
sumažintas sutarčių, sudarytų neskelbiamų derybų būdu, stebėjimas, padidintos
mažos vertės viešųjų pirkimų viršutinės išlaidų ribos, būtų nustatyta nauja
didelės apimties pirkimų kategorija[37].
STT įspėjo, kad dėl siūlomų pakeitimų padidėtų korupcijos rizika[38]. Dauguma pakeitimų
buvo priimta 2013 m. spalio mėn.[39]
Kovos su korupcija institucijų
nepriklausomumas ir veiksmingumas Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) yra
Lietuvos kovos su korupcijos institucija, kurios veiklos sritis apima baudžiamąjį
persekiojimą, prevenciją ir šviečiamąją veiklą. Ji buvo įsteigta 1997 m.
kaip Vidaus reikalų ministerijos dalis, kad koordinuotų iki tol išskaidytą
kovos su korupcija veiklą. Rengiantis stojimui į ES 2000 m. STT tapo
nepriklausoma ir, kaip pažymėta UNCAC peržiūros dokumente, STT turi pakankamai
galių, kad vykdytų savo veiklą[40].
Ji yra atskaitinga Prezidentui ir Seimui. Jos vadovą skiria Prezidentas, o
tvirtina Seimas. 2004 m. birželio mėn. STT pareigūnai
surengė kratas keturių didžiausių politinių partijų būstinėse – tai buvo ilgo
tyrimo dėl penkių Seimo narių dalis. Kratos buvo surengtos prieštaringu metu,
likus penkioms dienoms iki prezidento rinkimų. Seimo nariai apkaltino STT, kad
ji yra politizuota ir nutekina konfidencialią informaciją; be to, jie pagrasino
iš dalies pakeisti teisės aktus, reglamentuojančius teisėsaugos operatyvinę
veiklą. 2004 m. rugsėjo mėn. STT vadovas atsistatydino, kaltindamas
įstatymų leidėjus savo kolegų dangstymu nuo baudžiamojo persekiojimo. Po šio
konflikto su Seimu STT ėmė veikti atsargiau ir užsitraukė kritiką, kad nedrįso
imtis stambių bylų tyrimų[41].
2009 m. pradėjusi eiti pareigas Lietuvos Prezidentė paragino teisėsaugos
institucijas ir visų pirma STT imtis aktyvesnių veiksmų kovojant su korupcija
ir tirti stambesnes, matomesnes bylas[42].
2011 m. kalbėdama apie pastaruoju metu patobulintą teisinę sistemą ji
pasakė: „nebėra daugiau jokių priežasčių, dėl ko teisėsaugos institucijos
galėtų dirbti blogai arba neduoti rezultatų“[43].
2011 m. 38 proc. tyrimo respondentų teigė, kad pasitiki STT[44]. Šiomis aplinkybėmis
2011 m. STT pranešė, kad užbaigė ir perdavė teismui 45 ikiteisminius
tyrimus (palyginti su 56 ikiteisminiais tyrimais 2010 m.). Tarnyba
paaiškino, kad bylų skaičius sumažėjo dėl jų sudėtingumo. 35 proc. tyrimų
tarnyba pradėjo gavusi konfidencialios informacijos per savo karštąją liniją.
2011 m. teismai nuteisė 71 ir išteisino 9 asmenis, dėl kurių ikiteisminius
tyrimus vykdė STT[45]. 2012 m. STT
atliko 290 ikiteisminių tyrimų, iš kurių 89 buvo laikomi sudėtingais, įskaitant
tyrimą dėl buvusio Seimo nario, kuris, kaip įtariama, ėmė kyšius už įstatymų
projektų rengimą. Kitose aukšto lygio bylose taip pat priimti apkaltinamieji
nuosprendžiai. 2012 m. balandžio mėn. už kyšininkavimą ir su viešaisiais
pirkimais susijusių dokumentų klastojimą buvo lygtinai nuteisti buvę vandens
komunalinės įmonės vadovai. 2010 m. buvęs ministro pavaduotojas nuteistas
lygtinai už kyšininkavimą. Po kito STT atlikto tyrimo aukštesnysis prokuroras
nuteistas lygtinai už kyšio reikalavimą. STT taip pat parengė korupcijos prevencijos mokymo
priemones ir dirbo su mokyklomis, kad įtrauktų šias priemones į mokymo planus.
Vykdydama prevencijos darbą STT analizavo korupcijos riziką Energetikos
ministerijoje ir nustatė leidimų ir prekybos licencijų išdavimo trūkumų[46].
2012 m. STT pareiškė prieštaraujanti siūlomiems Viešųjų pirkimų įstatymo
pakeitimams, pagal kuriuos viešojo pirkimo taisyklės nebūtų taikomos politinėms
partijoms. Vėliau Prezidentė pakeitimą vetavo[47].
Prezidentė taip pat vetavo STT peržiūrėtą siūlomą miškų įstatymą, kuriuo buvo
siekiama palengvinti buvusių sodybų atstatymą. STT nustatė, kad įstatymo
projekte trūko aiškių valstybinės žemės paskirties keitimo kriterijų ir tinkamų
apsaugos priemonių, kurios neleistų piktnaudžiauti įgaliojimais ir teikti suklastotus
duomenis[48].
Dėl ekonominės krizės biudžeto administracinės
išlaidos buvo sumažintos – tai padarė poveikį ir STT. STT biudžetas sumažėjo
nuo apytiksliai 7,2 mln. EUR 2008 m. iki 5,8 mln. EUR
2009 m. ir 4,8 mln. EUR 2010 m. Sumažėjo atlyginimai, apribota
šviečiamoji ir prevencinė veikla[49].
2012 m. STT biudžetas šiek tiek išaugo, iki 5,2 mln. EUR[50].
STT vadovybė pranešė Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, kad dėl
tokio finansavimo lygio mažėja tarnybos gebėjimas pritraukti ir išlaikyti patyrusius
pareigūnus, kovoti su didelio masto kyšininkavimu ir stebėti korupciją
politikoje. Komiteto pirmininkas pasakė, kad norint geresnių rezultatų, reikia
didinti finansavimą[51].
UNCAC peržiūros dokumente Lietuvai taip pat rekomenduota skirti papildomų išteklių,
kad sustiprėtų teisėsaugos institucijų veiksmingumas ir pajėgumai. Kita svarbi kovos su korupcija institucija yra
Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK), kuri prižiūri, kaip laikomasi
tarnybinės etikos standartų, reguliuoja viešuosius ir privačiuosius interesus
valstybės tarnyboje ir kontroliuoja tam tikrą lobistinę veiklą. Jos tikslai
apima valstybės tarnybos veiklos ir sprendimų skaidrumą, institucinės etikos
pažeidimų prevenciją ir visuomenės pasitikėjimo šalies ir savivaldybių institucijomis
didinimą[52].
Komisijos pirmininką skiria Seimo Pirmininko teikimu skiria Seimas.
Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, ministras pirmininkas, Seimo pirmininkas,
Savivaldybių asociacijos pirmininkas skiria po vieną VTEK narį penkerių metų
kadencijai. Komisija kasmet atsiskaito Seimui. Valstybės tarnautojai turi kasmet pateikti
interesų konfliktų deklaracijas. Kai kurios deklaracijos skelbiamos VTEK
svetainėje. Tačiau tam, kad VTEK galėtų visapusiškai vykdyti stebėjimo,
analizės ir tolesnio darbo remiantis rezultatais veiklą jai trūksta pajėgumų.
2011 m. veiklos ataskaitoje Komisija pažymėjo, kad mažas biudžetas
apribojo jos galimybes vykdyti veiklą. 2010 m. VTEK biudžetas siekė
320 000 EUR, 2011 m. – 400 000 EUR, o 2013 m. –
390 000 EUR[53].
2012 m. veiklos ataskaitoje VTEK pažymėjo, kad ji negali užtikrinti
atitikties interesų konfliktų ir lobistinės veiklos įstatymams ir tirti
pažeidimus, jeigu į šią veiklą aktyviau neįsitrauks kitos šalies ir
savivaldybių institucijos[54].
2012 m. Komisija atliko 263 tyrimus ir priėmė 105 sprendimus, palyginti su
244 tyrimais ir 85 sprendimais 2011 m.[55] 2012 m. Komisijos priėmė 44 sprendimus, kuriuose nustatyti
valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų pažeidimai, 31 sprendimą, kuriuose
nustatyta, kad nepasitvirtinus skunduose nurodytai informacijai, valstybinėje
tarnyboje dirbančio asmens elgesys reabilituojamas, o 24 atvejais tyrimai buvo
nutraukti dėl nepakankamų įrodymų. Po VTEK tyrimo dėl interesų konflikto
atsistatydino vienas ministras. Kitu atveju, kai VTEK nustatė, kad meras supainiojo
interesus, jis vis dėlto liko eiti mero pareigas. Daug kartų keitėsi interesų konflikto
deklaracijų skelbimo taisyklės. Nuo 2013 m. liepos mėn. reikalaujama
skelbti apie sutartis, kurių vertė viršija 2 900 EUR, o pati suma
gali būti neskelbiama[56].
2013 m. Prezidentė pasiūlė pakeisti įstatymą, kad visos deklaracijos būtų
skelbiamos viešai. 2013 m. spalio mėn. Vyriausiasis administracinis
teismas priėmė sprendimą, kad valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys privalo
patikslinti pateiktą privačiųjų interesų deklaraciją tik tokiais atvejais, kai
atsiranda naujų aplinkybių, galinčių turėti įtakos jų sprendimams einant
tarnybines pareigas[57]. VTEK nenagrinėja
renkamų pareigūnų interesų konfliktų. Seimo etikos ir procedūrų komisija
nagrinėja Seimo narių pateiktas deklaracijas ir pataria jiems, kaip vengti
interesų konfliktų. Jeigu Seimo nariai nesilaiko komisijos rekomendacijų, jie
gali sulaukti įspėjimo. Nėra nustatyta veiksmingo galimų pažeidimų stebėjimo
mechanizmo[58].
Seimo narių interesų konfliktų sprendimo
sistemos trūkumai išaiškėjo, kai Seimo narys, dalyvavęs ministerijos komiteto
darbo veikloje taip pat vadovavo organizacijai, su kuria ta ministerija sudarė
sutartį. STT perdavė bylą Seimui bei Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai,
kuri neturi įgaliojimų tirti Seimo narių veiklą. Seimo etikos ir procedūrų
komisija įspėjo Seimo narį, kad jis, pažeisdamas Viešųjų ir privačių interesų
derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, nedeklaravo savo privačiųjų interesų.
Politinių partijų
finansavimas GRECO duomenimis, 2004 m. politinių
partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymu[59] sukurta teisine
sistema nustatytos išsamios taisyklės ir apibrėžtys, išsamus politinių
kampanijų subjektų sąrašas ir jų atsakomybė, nuostatas, kuriomis siekiama
finansinio skaidrumo, kampanijų išlaidų ribos, kontrolės mechanizmas ir
sankcijos. Tačiau GRECO pastebėjo, kad reikia užtikrinti griežtesnį įstatymo
vykdymą, kad būtų išaiškinamas šešėlinis finansavimas ir per trečiuosius
asmenis teikiamos aukos; taip pat reikia užtikrinti, kad būtų laikomasi
aukotojų sąrašų paskelbimo terminų[60].
2013 m. 17 proc. „Eurobarometro“ apklausos respondentų teigė, kad
politinių partijų finansavimas yra pakankamai skaidrus ir yra pakankamai
prižiūrimas (ES vidurkis – 22 proc.)[61]. Remdamosi GRECO rekomendacijomis 2010 m.
valdžios institucijos pateikė politinėms partijoms gaires ir surengė
finansavimo taisyklių mokymus. Lietuva taip pat padarė pažangą reguliuodama su
politinėmis partijomis netiesiogiai susijusius subjektus. Sugriežtintos
nepriimtinų aukų, nepanaudotų kampanijų lėšų ir aukų natūra tvarkymo taisyklės.
Tolesniais pakeitimais sustiprintas kampanijų iždininkų, kontroliuojančių
pajamas ir išlaidas, vaidmuo. Lietuvoje politinio finansavimo priežiūrai
vadovauja Vyriausioji rinkimų komisija (bendradarbiaudama su teisėsaugos
institucijomis). Ji įgaliota tirti procedūrinių taisyklių pažeidimus arba
dokumentų nepateikimo atvejus. Papildomomis reformomis sustiprinti reikalavimai
dėl auditorių, kurie tvirtina partijų ir kampanijų sąskaitas, nepriklausomumo.
Lietuva taip pat padidino ir išaiškino sankcijas dėl partijų ir kampanijų
finansavimo taisyklių pažeidimų[62].
Tačiau GRECO pastebėjo, kad reikia imtis papildomų veiksmų siekiant veiksmingai
užtikrinti taisyklių vykdymą[63].
Lietuva įgyvendino GRECO rekomendaciją pailginti politinio finansavimo
taisyklių pažeidimų senaties terminą[64]. 2011 m. papildomais pakeitimais
uždraustos juridinių asmenų aukos ir nustatyta, kad individualios aukos gali
būti teikiamos tik kampanijos laikotarpiu[65].
Išlieka klausimų dėl politinės reklamos reguliavimo ir nefinansinių aukų
partijoms vertinimo ir deklaravimo[66].
Partijų nario mokesčio dydis nėra apribotas arba efektyviai stebimas. Lietuvoje stiprėja suvokimas, kad reikia
spręsti politinių partijų ir kampanijų finansavimo problemas. Šie susirūpinimą
keliantys klausimai iškilo, kai per 2012 m. Seimo rinkimus nustatyta
pažeidimų. Visų pirma per šiuos rinkimus susirūpinimą kėlė balsų pirkimas ir
valstybės institucijų gebėjimas veiksmingai stebėti tokius faktus, apie kuriuos
pranešama, ir šiuos klausimus spręsti. Atlikus tyrimus dėl balsų pirkimo,
Vyriausioji rinkimų komisija ir Konstitucinis Teismas panaikino kelių apygardų
rinkimų rezultatus. Politinio finansavimo klausimus taip pat
viešumon iškėlė vienos didelės politinės partijos, kuri buvo apkaltinta
2004–2006 m. nedeklaravusi pajamų ir išlaidų, byla. 2013 m. liepos
mėn. partijos steigėjas Seimo narys buvo nuteistas, o jį pakeitusiam partijos
vadovui skirta bauda. Teismo byla prieš pačią partiją buvo nutraukta po to, kai
ši nauju pavadinimu susijungė su kita partija. Per 2012 m.
rinkimus iškilo daugiau klausimų dėl paslėptos politinės reklamos ir
Vyriausiosios rinkimų komisijos pajėgumo ją veiksmingai stebėti. Šie
susirūpinimą keliantys klausimai buvo keliami ne vieną kartą, bet Vyriausiosios
rinkimų komisijos tyrimo ir analitiniai pajėgumai beveik nepakito[67]. Dėl akivaizdaus lėšų
balsų pirkimui buvimo ir paslėptos reklamos kyla klausimų dėl partijų ir
kampanijų finansavimo skaidrumo. Iškelti įtarimai dėl
balsų pirkimo per 2012 m. Seimo rinkimus paskatino parengti įstatymų
pakeitimus, kuriais būtų padidintos atitinkamos nuobaudos ir išplėsti
teisėsaugos institucijų įgaliojimai[68].
Ateityje bus matyti, kiek iš dalies pakeisti įstatymai padės atgrasyti nuo
sukčiavimo per rinkimus. Sveikatos
priežiūra Lietuvos sveikatos priežiūros sistema veikia
šalies ir savivaldybių lygmenimis. Sveikatos apsaugos ministerija atsako už
sveikatos priežiūros sistemos reguliavimą ir bendrą priežiūrą. Savivaldybės
atsako už pirminės sveikatos priežiūros ir socialinės rūpybos paslaugų tiekimą,
su viešąja sveikata susijusią veiklą, poliklinikų ir mažų bei vidutinių
ligoninių veiklą. Centrinio ir vietos lygmens sveikatos
priežiūros įstaigos nuolat minimos kaip vienos iš labiausiai korumpuotų viešųjų
institucijų[69].
Iš 2013 m. „Eurobarometro“ apklausos apie korupciją matyti, kad sveikatos
priežiūra yra viena iš labiausiai korupcijos pažeidžiamų sričių Lietuvoje[70]. 29 proc.
Lietuvos respondentų pažymėjo, kad iš jų buvo tikėtasi arba reikalauta kyšio.
21 proc. šių atvejų buvo susijęs su sveikatos priežiūros sektoriumi – tai
antra pagal dydį procentinė dalis ES (palyginti su ES vidurkiu, siekiančiu
2 proc.). Šie duomenys atspindi procentą asmenų, kurie kreipėsi į
viešąsias sveikatos priežiūros įstaigas. Tiek pat procentų Lietuvos respondentų
(21 proc.), kurie kreipėsi į viešąsias medicinos įstaigas, pripažino
papildomai sumokėję arba padovanoję vertingą dovaną slaugytojai arba gydytojui
arba skyrę auką ligoninei. Apie 32 proc. apklaustųjų paminėjo, kad padarė
tai prieš gaudami sveikatos priežiūros paslaugas, o 38 proc. apklaustųjų
mokėjo arba dovanojo dovanas jau gavę sveikatos priežiūros paslaugas. Reaguojant į šiuos susirūpinimą keliančius
klausimus į 2011–2014 m. nacionalinę kovos su korupcija programą buvo
įtrauktas sveikatos priežiūros korupcijos klausimas. Į programą įtrauktas
skyrius, skirtas kovos su korupcija sveikatos priežiūros sistemoje priemonėms,
kuriomis siekiama sumažinti neoficialių mokėjimų procentinę dalį ir imtis veiksmų,
susijusių su viešaisiais pirkimais. Programoje nustatomos priemonės, kuriomis
toliau aiškinamos sveikatos priežiūros įstaigų vadovų kadencijos ir skyrimo
procedūrų nuostatos, ir įvardijami veiksmai, kuriais siekiama kelti visuomenės
informuotumą apie sveikatos priežiūros paslaugas ir jų atitinkamas kainas,
įskaitant reklamos priemones. Tačiau programoje nenustatyta išsami veiksmų
strategija, skirta korupcijos šiame sektoriuje priežastims nuosekliai šalinti.
Į 2013 m. birželio mėn. sveikatos apsaugos ministro sveikatos priežiūros
Lietuvoje padėties ataskaitą įtrauktas atskiras skyrius apie korupciją[71]. Nuo 2013 m.
rugpjūčio mėn. pacientai gali prašyti informacijos apie jų gydymo realiąją
kainą – šiuo veiksmu iš dalies ketinama korupciją mažinti[72]. Nors Lietuvos įstatymai draudžia gydytojams
siūlyti, žadėti arba dovanoti bet kokio pobūdžio dovanas arba tokias dovanas
priimti iš jų, visuomenės žinios apie šias nuostatas ir jų interpretacija
smarkiai skiriasi, todėl vyrauja bendras pakantumas neoficialiems mokėjimams
šiame sektoriuje. Siekdama spręsti šį klausimą Lietuvos medicinos studentų
asociacija parengė iniciatyvą, kuria gydytojai skatinami atvirai deklaruoti,
jog tam, kad atliktų savo pareigas jiems nereikia pacientų dovanų. 2013 m.
iniciatyvą įgyvendina 5 miestų 16 sveikatos priežiūros įstaigų, palyginti su
2011 m., kai dalyvavo 10 įstaigų iš 2 miestų. Korupcijos rizika sveikatos apsaugos sistemoje
taip pat susijusi su viešaisiais pirkimais dėl gana menkų pirkimo proceso
kontrolės mechanizmų. Šie trūkumai pripažįstami 2011–2014 m. nacionalinėje
kovos su korupcija programoje. Į programą įtrauktas punktas, kuriuo siekiama
imtis veiksmų, kad būtų mažinamas korupcijos lygis vykdant nepriklausomus
medikamentų viešuosius pirkimus. Programa taip pat siekiama padidinti per
Centrinę perkančiąją organizaciją organizuojamų viešųjų pirkimų konkursų
skaičių (60 proc. 2011 m.; 65 proc. 2012 m.; 68 proc.
2013 m. ir 71 proc. 2014 m.), dėl kurių kreiptųsi daugiau
perkančiųjų sveikatos priežiūros įstaigų (30 proc. 2011 m.; 50 proc.
2012 m.; 70 proc. 2013 m.; 90–95 proc. 2014 m.)[73]. Nuo 2010 m., vadovaujantis gerąja
patirtimi, reikalaujama, kad vaistinės ekranuose pateiktų lyginamąją kainų
informaciją – taip kuria siekiama mažinti farmacijos pramonės korupcijos
riziką. Be to, daug farmacijos bendrovių prisijungė prie vaistų rinkodaros
etikos kodekso, kuris buvo priimtas 2006 m. ir iš dalies pakeistas
2012 m. Jame nustatytos šios pramonės šakos ir medicinos paslaugų teikėjų
arba pacientų organizacijų ryšių skaidrumo ir mokslinių renginių rėmimo
taisyklės ir gairės. 3.
Tolesni veiksmai Lietuva parodė
ryžtą užkirsti kelią korupcijai ir su ja kovoti, be kita ko, parengusi plačią
teisinę sistemą. Su sunkumais susiduriama taikant atitinkamas nuostatas
praktikoje ir skatinant vertinti jų prasmę ir logiką, kad būtų kovojama tiek su
smulkia, tiek su aukšto lygio korupcija. Dar didesnis kovos su korupcija
institucijų nepriklausomumo ir veiksmingumo stiprinimas padėtų išspręsti
sudėtingus uždavinius viešojo pirkimo, politinių partijų finansavimo ir
sveikatos priežiūros srityse. Reikėtų atidžiau
išnagrinėti šiuos aspektus: ·
įvertinti
Viešųjų pirkimų tarnybos stebėjimo pajėgumus ir pirmenybės teikimą
stambesnėms byloms, rengti papildomas prevencijos priemones perkančiosiose
organizacijose, kad būtų galima nustatyti korupcijos atvejus įvairiuose viešojo
pirkimo etapuose, sutelkiant dėmesį į vietos lygmenį ir sveikatos priežiūros
sektorių; sukurti tikslinę kovos su neoficialiais mokėjimais sveikatos
priežiūros sistemoje strategiją, nustatant kontrolės mechanizmus su būtinais
įgaliojimais, rengiant mokymus ir sudarant sąlygas nepriklausomai veiklai; ·
analizuoti
Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) veiksmingumą, sutelkiant dėmesį į
apkaltinamųjų nuosprendžių skaičių ir bylų sunkumą, nustatyti galimas tobulinimo
sritis, įskaitant darbo koordinavimą su kitomis valdžios institucijomis ir
iniciatyvą tiriant aukšto lygio korupcijos atvejus; ·
stiprinti
Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją, gerinti renkamų ir skiriamų
pareigūnų interesų konflikto deklaracijų tikrinimo metodiką, pažeidimų
stebėjimą ir atgrasomųjų sankcijų taikymą; ·
užtikrinti,
kad politinės partijos laiku pateiktų tinkamą informaciją apie savo finansavimo
šaltinius, stiprinti partijų išlaidų ir pajamų, įskaitant nario mokesčius,
stebėjimą, ir įvertinti Vyriausiosios rinkimų komisijos stebėjimo pajėgumus. [1] Nacionalinė kovos su korupcija 2011–2014 metų programa. [2] 2013 m. gruodžio mėn. Seimas programą pakeitė. Dėl Lietuvos
Respublikos Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos nacionalinės kovos su korupcija
2011–2014 metų programos patvirtinimo“ pakeitimo ir papildymo [XII-634]
(http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=461405). [3] Teismų praktikos biuletenis Nr. 26. [4] http://www.coe.int/t/dghl/monitoring/greco/evaluations/round3/GrecoEval3%282008%2910_Lithuania_One_EN.pdf. [5] http://www.coe.int/t/dghl/monitoring/greco/evaluations/round3/GrecoRC3(2011)7_Lithuania_EN.pdf. [6] http://www.coe.int/t/dghl/monitoring/greco/evaluations/round3/GrecoRC3%282013%296_Second_Lithuania_EN.pdf.
[7] http://www.unodc.org/unodc/treaties/CAC/country-profile/profiles/LTU.html. [8] http://www.unodc.org/unodc/treaties/CAC/country-profile/profiles/LTU.html. [9] 2013 m. specialioji „Eurobarometro“ apklausa Nr. 397. [10] 2013 m. greitoji „Eurobarometro“ apklausa Nr. 374. [11] COM(2011) 309 final, 2011 m. birželio 6 d.
Pamatinio sprendimo 2003/568/2003 antroji įgyvendinimo ataskaita (http://ec.europa.eu/dgs/home-affairs/what-we-do/policies/organized-crime-and-human-trafficking/corruption/docs/report_corruption_private_sector_en.pdf). [12] http://ec.europa.eu/europe2020/pdf/themes/07_shadow_economy.pdf. [13] http://www3.weforum.org/docs/GCR2013-14/GCR_Rankings_2013-14.pdf. [14] Gyventojų turto ir pajamų deklaravimo įstatymo 2 straipsnis. [15] Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė (2012 m.), Valstybinio
audito ataskaita. Gyventojų turto ir pajamų deklaravimas (http://www.vkontrole.lt/failas.aspx?id=2737). [16] Nuo 2010 m. gruodžio mėn. galiojančiame įstatyme, kuriuo
papildytas Baudžiamojo proceso kodeksas, numatytas liudytojų parodymų dalinis
anonimiškumas ir nustatomos papildomos garantijos liudytojams, pranešusiems
apie korupciją. [17] Pranešėjų apsaugos įstatymas Nr. XIP-2459. [18] 2010 m. lapkričio 17 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 1649. [19] http://www.unodc.org/documents/treaties/UNCAC/WorkingGroups/ImplementationReviewGroup/ExecutiveSummaries/V1255483e.pdf. [20] Lobistinės veiklos įstatymas Nr. VIII-1749. Lobistų sąrašas
pateikiamas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos svetainėje (http://www.vtek.lt/vtek/index.php?option=com_content&view=article&id=371&Itemid=41). [21] Palidauskaitė, J. ir Baltrimas, J. (2012), Lietuvos nacionalinė
atsparumo korupcijai sistema. Seimas. Rinkinys: Čepas (ed.) Lietuvos
atsparumo korupcijai tyrimas. Vilnius: Eugrimas, p. 50. [22] http://ec.europa.eu/internal_market/publicprocurement/docs/modernising_rules/public-procurement-indicators-2011_en.pdf. [23] Lietuvos viešųjų pirkimų sistemos tobulinimo ir plėtros
2009–2013 m. strategija (1332) (http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=355759&p_query=&p_tr2=). [24] Nacionalinės kovos su korupcija 2011–2014 metų programos
įgyvendinimo priemonių planas ir jo vykdymo iki 2012 m. gruodžio
31 d. ataskaita, p. 19–21 (http://www.stt.lt/documents/nkkp/NKKP_vykdymo_iki_2012-12-31_atask_pildymui.pdf). [25] Viešųjų pirkimų įstatymas (1996), Nr. 84-2000, iš dalies
pakeista redakcija (2012), I-1491
(http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc l?p id=421381). [26] „Transparency International“ Lietuvos skyrius (2012 m.), Lietuvos
Respublikos ministerijų 2011 metais vykdytų neskelbiamų viešųjų pirkimų
tendencijos (http://transparency.lt/media/filer_public/2013/01/24/tils_neskelbiami_ministeriju_pirkimai_analize_2011m.pdf). [27] 2013 m. balandžio 16 d. Viešųjų pirkimų tarnybos 2012 metų veiklos
ataskaita. [28] Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolė (2011), Išankstinio
tyrimo ataskaita. Viešųjų pirkimų sistemos apžvalga (2011 m. lapkričio 25
d. IT-P-20-1-14), Vilnius, pp. 17–18. Viešųjų pirkimų tarnyba, 2012 m.
elektroninių viešųjų pirkimų pažangos ataskaita. [29] Kavoliūnaitė-Ragauskienė E. (2012), p. 107. [30] Viešųjų pirkimų tarnyba (2012), 2011 m. veiklos ataskaita, p. 5
(http://www.vpt.lt/vpt/uploaded/2012/VP%20Ataskaita%202012.pdf). [31] 2013 m. greitoji „Eurobarometro“ apklausa Nr. 374. [32] 2011 m. Lietuvos korupcijos žemėlapis (http://www.stt.lt/documents/soc_tyrimai/Korupcijos_zemelapis.pdf). [33] Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolė (2011), Išankstinio
tyrimo ataskaita. Viešųjų pirkimų sistemos apžvalga. IT-P-20-1-14. Vilnius,
p. 5 (www.vkontrole.lt/failas.aspx?id=2475). [34] Teismo sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 1-69/2010. [35] Viešųjų pirkimų tarnyba (2012), 2011 m. veiklos ataskaita, p. 3
(http://www.vpt.lt/vpt/uploaded/2012/VP%20Ataskaita%202012.pdf). [36] „Transparency International“ Lietuvos skyrius (2012), Viešieji
pirkimai: viešieji pinigai ir skaidrumas, p. 3 (http://transparency.lt/media/filer_public/2013/03/15/lt_viesieji_pinigai_ir_skaidrumas_.pdf). [37] Lietuvos Respublikos ūkio ministerija (2013), Vyriausybė pritarė
viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimams (http://www.ukmin.lt/web/lt/naujienos/naujienos/vyriausybe_pritare_viesuju_pirkimu_istatymo_pakeitimams). [38] Specialiųjų tyrimų tarnybą (2013), STT įvertino siūlomus Viešųjų
pirkimų įstatymo pataisas (http://www.stt.lt/lt/naujienos/,nid.1730,cat.1). [39] http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=458234. [40] http://www.unodc.org/unodc/treaties/CAC/country-profile/profiles/LTU.html. [41] http://www.princeton.edu/successfulsocieties/content/data/policy_note/PN_id219/Policy_Note_ID219.pdf. [42] Gabrilavičiūtė, L. (2009), D.Grybauskaitė: STT turėtų daugiau
dėmesio skirti stambioms byloms (http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/d-grybauskaite-stt-turetu-daugiau-demesio-skirti-stambioms-byloms-56-75011). [43] Pankūnas, G. (2011), Grybauskaitė: nesu patenkinta STT darbo
tempu ir rezultatais (http://www.alfa.lt/straipsnis/11870167/Grybauskaite..nesu.patenkinta.STT.darbo.tempu.ir.rezultatais=2011-07-12_14-33/). [44] http://www.stt.lt/documents/planavimo_dokumenatai/STT_report__2011_EN.pdf. [45] http://www.stt.lt/documents/planavimo_dokumenatai/STT_report__2011_EN.pdf. [46] http://www.stt.lt/documents/planavimo_dokumenatai/STT_report__2011_EN.pdf. [47] Vėliau Seimas atmetė Prezidentės veto. [48] Viešųjų pirkimų įstatymas, Miškų įstatymas. [49] Informacija apie institucijų biudžetą pateikiama remiantis
duomenimis, nurodytais svetainėje www.viesai.lt,
kuri surenka viešai prieinamus duomenis, pateikia juos naudotojui tinkamu
formatu ir apžvelgia ilgalaikes tendencijas. STT biuržeto duomenys pateikiami http://www.viesai.lt/biudzetai/biudzetu-vaizdavimas/#b15416. [50] 2012 m. Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių
rodiklių patvirtinimo įstatymas (XI-1823).
Žr. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=415665&p_query=&p_tr2=2. [51] http://www.15min.lt/en/article/in-lithuania/despite-handcuffed-suspects-and-masked-officers-lithuanian-fbi-fails-to-impress-525-303674#ixzz2NVVz3oAP. [52] VTEK (http://www.vtek.lt). [53] Ibid. p. 184; 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių
biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas (XII-65) (http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=440373&p_query=&p_tr2=2);
2012 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių
patvirtinimo įstatymas (XI-1823) (http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=415665&p_query=&p_tr2=2). [54] VTEK veiklos ataskaita. [55] Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (2013), 2012 m. VTEK
veiklos ataskaita, p. 4 (http://www.vtek.lt/vtek/images/vtek/Dokumentai/Apie_mus/ataskaitos_seimui/VTEK_2012_metu_ataskaita.pdf). [56] Privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo
taisyklės (http://www.vtek.lt/vtek/index.php?option=com_content&view=article&id=364&Itemid=32). [57] Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2013), LVAT pateikė
išaiškinimą dėl pareigos patikslinti privačių interesų deklaraciją (http://www.lvat.lt/lt/naujienos/visos-naujienos/lvat-pateike-isaiskinima-3ycj.html). [58] Palidauskaitė, J. ir Baltrimas, J. (2012), p. 50–51. [59] 2004 m. rugpjūčio 23 d. priimtas Politinių partijų ir politinių
kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymas. [60] http://www.coe.int/t/dghl/monitoring/greco/evaluations/round3/GrecoEval3%282008%2910_Lithuania_Two_EN.pdf. [61] 2013 m. specialioji „Eurobarometro“ apklausa Nr. 397. [62] Seimui pateiktas įstatymo projektas, kuriuo dar labiau padidinama
mažiausia bauda už partijų ir kampanijų finansavimo skaidrumo pažeidimus. [63] http://www.coe.int/t/dghl/monitoring/greco/evaluations/round3/GrecoRC3(2011)7_Lithuania_EN.pdf. [64] http://www.coe.int/t/dghl/monitoring/greco/evaluations/round3/GrecoRC3%282013%296_Second_Lithuania_EN.pdf. [65] Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei
finansavimo kontrolės įstatymo 2, 7, 8, 10, 11, 12, 14, 20, 22, 23, 25, 27, 28
straipsnių pakeitimo ir 16 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymas
[XI-1777] (http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=413830). [66] Mickevičiūtė, N. (2012), Lietuvos nacionalinė atsparumo korupcijai
sistema: Vyriausioji rinkimų komisija. Rinkinys: Čepas (ed.) Lietuvos
atsparumo korupcijai tyrimas. Vilnius: Eugrimas, p. 150. [67] Mickevičiūtė, N. (2012), Lietuvos nacionalinė atsparumo korupcijai
sistema. Vyriausioji rinkimų komisija. Rinkinys: Čepas, A. (ed.) Lietuvos
atsparumo korupcijai tyrimas. Vilnius: Eugrimas, p. 150. [68] 2012 m. lapkričio mėn. Baudžiamojo kodekso, Kriminalinės
žvalgybos įstatymo ir Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo pakeitimai. [69] 2011 m. Lietuvos korupcijos žemėlapis (http://www.stt.lt/documents/soc_tyrimai/Korupcijos_zemelapis.pdf). [70] 2013 m. specialioji „Eurobarometro“ apklausa Nr. 397. [71] Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija (2013),
Sveikatos priežiūros sistemos analizės ir vertinimo ataskaita (http://www.sam.lt/go.php/lit/Veiklos_ataskaitos/660). [72] Valstybinė ligonių kasa, Naujovė: nuo šiol pacientams bus
teikiama informacija, kiek kainavo jų gydymas (http://www.vlk.lt/info/item/id/2126). [73] Nacionalinės kovos su korupcija 2011–2014 metų programos
įgyvendinimo priemonių planas ir jo vykdymo iki 2012 m. gruodžio 31 d.
ataskaita, p. 19–21 (http://www.stt.lt/documents/nkkp/NKKP_vykdymo_iki_2012-12-31_atask_pildymui.pdf).