11.9.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 218/85

1.1

Žalioji knyga „Migracija ir judumas. ES švietimo sistemų uždaviniai ir galimybės“ (COM(2008) 423 galutinis) skirta šiandienos švietimo sistemai iškilusiam rimtam iššūkiui, susijusiam su reiškiniu, kuris, nors ir nėra naujas, pastaraisiais metais kelia vis daugiau problemų ir plačiai paplito. Tai didelis imigrantų kilmės vaikų, kurių socialinė ir ekonominė padėtis nesaugi, skaičius mokyklose.

1.2

Komisija mano, kad vertėtų surengti konsultacijas su suinteresuotosiomis šalimis imigrantų kilmės vaikų švietimo politikos klausimais. Suinteresuotųjų šalių būtų paprašyta pasidalyti nuomonėmis šiais klausimais:

1.3

EESRK mano, kad tai sudėtingas ir sunkus klausimas, kurį būtų galima nagrinėti daugeliu įvairių būdų, iš kurių visi būtų tinkami ir svarbūs. Tačiau dėl patvirtintos metodikos Komitetas – be kai kurių bendro pobūdžio pastabų – pasistengs atsakyti tik į penkis pateiktus klausimus.

2.1

EESRK visiškai sutinka su žaliosios knygos įžangoje pateiktais teiginiais, kad didelis mokinių imigrantų skaičius yra ne problema, bet iššūkis. Žaliojoje knygoje šis klausimas tinkamai įvertintas ir aptarti beveik visi jo aspektai.

2.2

Kadangi vartojamos tokios plačios sąvokos kaip „imigrantų kilmės vaikai“, „imigrantų vaikai“ ir „mokiniai imigrantai“, apimančios ne tik vaikus iš trečiųjų šalių, bet ir ES valstybių narių vaikus, negyvenančius savo kilmės šalyse, kyla pavojus, kad žaliojoje knygoje visiškai skirtingos asmeninės aplinkybės bus suplakamos į vieną.

2.3

Iš tiesų niekas neabejoja, kad būti ES piliečiu yra ne tas pats kaip būti Europos Sąjungai nepriklausančios šalies piliečiu. Komisija, atkreipdama dėmesį į tai, jog skirtingai nei trečiųjų šalių piliečiai, Europos piliečiai Europos Sąjungoje gali judėti laisvai, pati pripažįsta, kad šią apibrėžtį vartoti yra pavojinga. Tačiau savo sprendimą ji, matyt, pateisina taikydama tuos pačius kriterijus, kuriais pagrįsti jos nurodomi duomenų šaltiniai (PIRLS ir PISA) (1).

2.4

EESRK supranta Komisijos principą, pagal kurį siekiama patenkinti poreikius visų vaikų, kurių tėvų pilietybė nėra priimančiosios šalies, nes vaikams reikalinga jų padėtį atitinkanti parama. Tačiau Komitetas šį klausimą linkęs svarstyti taikant dvejopą požiūrį: vienokį – Europos piliečių vaikams ir kitokį – trečiųjų šalių piliečių vaikams.

2.5

Ši nuomonė nėra specialiai skirta migracijos reiškiniui; dėmesys skiriamas švietimo sistemų vaidmeniui gerinant imigrantų, pirmiausia imigrantų vaikų, integraciją. Tačiau joje atsižvelgiama į nemažai EESRK nuomonių imigracijos klausimais, sudarančių svarbų teorinį pagrindą (2).

2.6

Sėkminga imigrantų integracija glaudžiai susijusi su imigrantų vaikų galimybėmis mokytis ir jų mokymosi rezultatais. Ši sąsaja nepaneigiama ir gali turėti didelę įtaką sėkmingam Europos socialinės sanglaudos politikos įgyvendinimui, mūsų demokratijos stabilumui ir net ilgalaikiam ekonominiam vystymuisi.

2.7

Kuo ankstyvesnė ir sėkmingesnė vaikų ir jaunuolių imigrantų integracija į mokyklas, tuo geresni jų mokymosi rezultatai mokyklose ir kitose ugdymo įstaigose. Todėl vertėtų pabrėžti ikimokyklinio ugdymo svarbą užtikrinant priemones, reikalingas mokymo ir socialinei sėkmei.

2.8

Nepaisant to, nors duomenys akivaizdžiai rodo, kad imigrantų kilmės vaikų, lankančių mokyklą nuo ankstyvos vaikystės, rezultatai geresni, tai nereiškia, kad tokie mokiniai tikrai stos į universitetus ar susiras tinkamą darbą.

2.9

Be to, kuo laisviau ir turint daugiau informacijos priimami sprendimai dėl būsimos profesinės veiklos ir kuo daugiau investuojama siekiant užtikrinti vaikų ir jaunuolių imigrantų sėkmingą mokymąsi, tuo geresnių galima tikėtis socialinių, ekonominių ir politinių rezultatų.

2.10

Mokykla yra geriausia vieta integracijai, nes joje užmezgami pirmieji socialiniai ryšiai už šeimos ribų. Jei mokyklos ne padeda sušvelninti imigrantų šeimų socialinės ir ekonominės kilmės įtakos, bet atstumia, diskriminuoja arba atskiria, sėkmingai integruoti bus labai sunku ir dėl to kentės visa visuomenė.

2.11

Todėl idėja steigti daugiausia arba vien vaikams imigrantams skirtas mokyklas, turėtų būti atmesta, nors iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti, kad motyvai pagirtini. Mokyklos turėtų atspindėti jų bendruomenės socialinę sudėtį, o ne tapti kurių nors grupių getais. Imigrantų kilmės mokinių fizinis ir socialinis skirstymas į atskiras mokyklas, paprastai neatsiejamas nuo izoliuoto gyvenimo būdo arba jis lemia tokį gyvenimo būdą.

2.12

Ugdymo institucijos ypatingą dėmesį turėtų skirti mokytojams, nes jie – svarbiausi švietimo dalyviai – tiesiogiai atsako už mokinių mokymosi rezultatus. Patraukli, gerai apmokama profesinė veikla ir visų pirma pirminis ir tęstinis profesinis mokymas, kurio metu atsižvelgiama į šią naują padėtį, yra labai svarbūs siekiant gerų rezultatų (3).

2.13

Todėl vertėtų didinti įvairesnės etninės ir kultūrinės kilmės mokytojų skaičių, kadangi jų pavyzdys galėtų padrąsinti mokinius ir padėti didinti jų savigarbą. Todėl reikėtų persvarstyti mokytojų priėmimo į darbą kriterijus bei tvarką ir skirti lėšų.

2.14

Valstybinės kalbos mokėjimas – būtina sėkmingo mokymosi sąlyga. Šis klausimas dar nėra pakankamai išnagrinėtas, nes kalbos mokėjimas buvo painiojamas su gebėjimu bendrauti. Tikslinė parama šioje srityje – veiksmai, užtikrinantys kuo ankstyvesnę mokinių integraciją į mokyklą (nuo ankstyvosios vaikystės), mokyklos ir mokinių tėvų bendravimas, valstybinės kalbos pamokų tėvams rengimas – tai keletas strategijų, kurias verta priimti sprendžiant šią vieną sudėtingiausių šių dienų problemų.

2.15

Jei tėvai imigrantai įtraukiami į visą ugdymo procesą, užtikrinamas jų bendravimas su vietos bendruomenės šeimomis ir įvertinamos jų žinios bei patirtis, mokinius, ir apskritai imigrantų bendruomenes, lengviau integruoti tiek į mokyklą, tiek į bendruomenę. Todėl svarbu, kad mokyklose būtų pagalbinio mokymo personalo ir kultūros tarpininkų (4).

3.2.1

Tikriausiai didžiausias politinis iššūkis, su kuriuo šiandien susiduria Europa, – sukurti integruojančią švietimo sistemą visuomenėje, kuri vis mažiau integruojanti, nes arba didėja atotrūkis tarp vargšų ir turtingųjų ir su tuo susijusi socialinė atskirtis, arba imigracijos srityje taikomos vis griežtesnės migracijos politikos priemonės. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas imigrantų kilmės žmonių socialinei ir ekonominei padėčiai, nes galimybėms mokytis didelę įtaką turi padėtis, kai žmonės yra socialiai nuskriausti.

3.2.2

Neįmanoma išanalizuoti milžiniško uždavinio - integruoti milijonus imigrantų per švietimą – neatsižvelgus į šiuos aspektus: užsienio piliečių teisinį statusą, kuris daro įtaką jų galimybėms naudotis privalomo švietimo sistema (5); dokumentų neturinčių imigrantų padėties įteisinimo tvarką; kliūtis šeimai susijungti; ir vizų suteikimo kriterijus, kurie kartais pažeidžia pagrindines žmogaus teises (pvz., reikalavimas atlikti DNR tyrimus šeimos ryšiams įrodyti), ir kitas priemones.

3.2.3

Priimant milijonams imigrantų kilmės vaikų ir jaunuolių įtakos turinčius švietimo politikos sprendimus, negalima nekreipti dėmesio į šiuos globalius klausimus. Neįmanoma steigti arba plėsti mokyklų neatsižvelgiant į jas supančią socialinę sistemą. Jos atspindi visuomenę, bet taip pat gali iš esmės padėti ją keisti.

3.2.4

Kalbant konkrečiau, švietimo reformos, kurios švietimą laiko tokiu pačiu verslu kaip ir bet kuris kitas verslas, verslo kalbą perkelia į mokyklas (mokinius ir tėvus vadina „vartotojais ir (arba) naudotojais“, o mokytojus – „paslaugų teikėjais“), ir kurios propaguoja vertinimą, kuris remiasi tik mokinių asmeniniais rezultatais ir nepadeda sėkmingai vaikų integracijai. Todėl švietimą reikėtų apibrėžti iš naujo kaip pagrindinę visų vaikų ir jaunimo žmogaus teisę.

3.2.5

Atsižvelgiant į tai, kad už švietimą vis dar atsako nacionalinės vyriausybės, sudėtingiau bus nustatyti, ar Europos Sąjunga iš esmės sugeba koordinuoti politiką, būtiną kiek įmanoma didesnei integracijai pasiekti. Paradoksas tarp pripažinimo, kad imigracijos reiškinys turi pasekmių Bendrijos mastu, ir fakto, kad ši politikos sritis vis dar rengiama nacionaliniu lygiu, išnyks, kai atsiras politinė valia ją glaudžiau koordinuoti.

3.2.6

Todėl Europos Sąjungai tenka pripažinti faktą, kad problemas masinės migracijos reiškiniui valdyti bus sunku išspręsti atskiroms valstybėms, ir jai teks įgyvendinti politines priemones, būtinas šiam tikslui pasiekti, kad įveiktų studentų iš ES nepriklausančių šalių, besimokančių Europos švietimo sistemose, skaičiaus didėjimo problemą.

3.2.7

Nepalanki imigrantų kilmės žmonių padėtis persikelia ir į suaugusių žmonių švietimą. Tokie žmonės nelinkę aktyviai dalyvauti tęstiniame mokyme ir dažniausiai jiems siūlomi kursai yra skirti kalbos įgūdžiams įgyti. Švietimo įstaigos, pagrindinį dėmesį skiriančios suaugusiųjų švietimui, turėtų stengtis, kad jų kursai būtų prieinami visai tikslinei gyventojų grupei. Į imigrantų kilmės žmones turi būti atsižvelgiama įvairiuose siūlomuose kursuose. Todėl suaugusiųjų ugdymo samprata turi būti išplėsta, kad apimtų tokias sritis kaip kultūra, politika, šeimos planavimas sveikata, bendravimo įgūdžiai ir kt.

3.2.8

Kitas sprendimams įtakos galintis turėti politinis iššūkis – dabartinė ekonominė krizė. Didėjantis nedarbas, problemos, su kuriomis susiduria socialinės apsaugos sistemos, dėl kurių kai kurių šalių socialinės apsaugos modeliams kyla pavojus, galėtų paskatinti rasizmą ir ksenofobiją, kurie visiškai prieštarauja demokratinės Europos vertybėms. Tiek mokyklos, tiek ir bendruomenė, kuriai jos priklauso, turėtų atidžiai stebėti šiuos reiškinius ne tik tam, kad galėtų jiems užkirsti kelią, bet ir kad galėtų imtis veiksmų, jei ir kai prireiks.

3.3.1

Svarbiausia valstybių narių užduotis yra laikytis savo įsipareigojimo užtikrinti, kad imigrantai būtų integruoti į visuomenę. Kalbant apie vaikus ir jaunimą, tai reiškia, kad reikėtų ne tik sudaryti kiekvienam asmeniui galimybę patekti į švietimo sistemą užtikrinant, kad nebūtų taikomi jokie atrankos kriterijai, pagrįsti socialiniu statusu, bet ir siekti, kad sėkmingas mokymasis būtų pripažintas mokinių (vaikų) imigrantų teise.

3.3.2

Tuo tikslu švietimo atsakas turi būti grindžiamas:

3.3.3

Be bendro pobūdžio priemonių, kuriomis turėtų būti atsižvelgta į konkrečius imigrantų ypatumus, pavyzdžiui, galimybes pasinaudoti sveikatos priežiūros sistemomis, darbo rinka ir tinkamu būstu, turėtų būti pabrėžta į sektorius orientuotų priemonių švietimo srityje būtinybė, pavyzdžiui, persvarstyti mokomąją medžiagą, kad informacija apie imigrantus nebūtų neigiamo pobūdžio, užmokyklinė veikla turėtų padėti integruotis, galimybė pasinaudoti švietimo sistema būtų užtikrinta nuo ankstyvos vaikystės, būtų skiriami ištekliai, būtini pradiniam ir tęstiniam mokytojų rengimui ir kvalifikuotų padėjėjų, jeigu įmanoma, iš mokinių kilmės šalies, įdarbinimui, kt.

3.3.4

Pilietinės visuomenės dalyvavimas yra ne tik pageidautinas, bet ir patikimas socialinės ir švietimo demokratijos kokybės rodiklis, taip pat svarbus imigrantų integracijos veiksnys. Tėvų asociacijos ir socialiniai dalyviai gali padėti ugdyti tokią visuomenę ir pilietybės formą, kuri būtų integruojanti, gerbtų skirtumus ir suprastų tvirtos socialinės sanglaudos vertę.

Reikėtų remti ir skatinti daugelyje šalių priimtą politinį sprendimą suteikti imigrantams teisę balsuoti vietos rinkimuose, nes taip pripažįstama imigrantų integracija į priimančią bendruomenę ir stiprinamas priklausymo bendruomenei jausmas.

3.4.1

Priimdama ir įgyvendindama naująją Lisabonos sutartį, Europos Sąjunga turėtų užtikrinti, kad valstybės narės ir toliau vykdytų imigrantų integravimo politiką užtikrindamos vaikų teisę į mokslą, gimtosios kalbos mokymąsi ir mokinių imigrantų tėvų teisę tobulinti savo įgūdžius ir paremti savo vaikus, kai jie priima su jų švietimu susijusius sprendimus ir dalyvauja procedūrose.

3.4.2

Europos Sąjunga galėtų skatinti valstybes nares taikyti atvirąjį koordinavimo metodą ir esant tokioms sąlygoms rengti lyginamąsias analizes ir mokslinių tyrimų programas, kad būtų lengviau nustatyti ir skleisti gerą praktiką, taip pat paremti naujoviškas iniciatyvas atkreipiant dėmesį į atsirandančias Europos lygmens problemas, kurias kartais būna sunkiau nustatyti tik nacionaliniu lygmeniu. Toliau pateikiama nemažai praktinių pasiūlymų, kaip pasiekti šiuos tikslus:

3.4.3

Ypač praverstų politinė priemonė – nustatyti rodiklius ir etalonus, skirtus padėti šalinti ne tik mokyklines nesėkmes, bet ir objektyvius sunkumus, kurių mokiniai imigrantai gali patirti konkrečiomis asmeninėmis aplinkybėmis. Kad būtų užkirstas kelias mesti mokyklas ir nereguliariai jas lankyti, būtinos programos, padedančios vystyti mokyklose visuomeninę veiklą.

3.4.4

Pasiūlymai dėl etalonų, taikomų pagal atvirąjį koordinavimo metodą, apima atitinkamų mokinių socialinę ir ekonominę padėtį, nepaisant to, ar jie yra imigrantų kilmės, ar ne; mokinių, nepaisant to, ar jie yra imigrantų kilmės, ar ne, mokyklos baigimą (privalomas švietimas); imigrantų kilmės mokytojų santykinę dalį; mokytojų žinias apie kultūrą; švietimo sistemos gebėjimą sudaryti sąlygas socialiniam judumui; daugiakalbystės skatinimą valstybinėje švietimo sistemoje; ir kokiu mastu švietimo sistemos yra prieinamos visiems vaikams ir jaunimui, kt.

3.4.5

Taip pat labai svarbu užtikrinti, kad Europos Parlamentas tiesiogiai dalyvautų rengiant, stebint ir vertinant atskirties ir marginalizacijos šalinimo Europos Sąjungoje priemones.

3.5.1

Direktyva 77/486/EEB žengtas svarbus žingsnis į priekį įtraukiant visų vaikų imigrantų teisę į švietimą į politinę darbotvarkę. Nepaisant to, nors ši nuostata teisinga ir ją reikėtų pripažinti, negalima paneigti, kad direktyva buvo taikyta tik Europos piliečių vaikams ir pagrįsta principu integruoti tik vartojamos kalbos pagrindu. Be to, direktyvos įgyvendinimas vyko fragmentiškai ir, praėjus trisdešimčiai metų nuo jos įsigaliojimo, ji vis dar nėra visiškai perkelta į dabartinių ES valstybių narių teisės aktus.

3.5.2

Kadangi Direktyva 77/486 yra ir istoriškai, ir politiškai pasenusi ir neatitinka šiandieninių integracijos poreikių, ją būtina iš esmės pakeisti atsižvelgiant į paties migracijos reiškinio raidą. Nors ES ir valstybės narės turi nepamiršti kalbų mokymosi klausimo, EESRK mano, kad direktyva šiuo klausimu turėtų apimti ir kitus aspektus, jeigu siekiama, kad ji taptų priemone siekti socialinės, ekonominės ir politinės imigrantų ir jų vaikų integracijos.

3.5.3

Būsimoje direktyvoje turėtų būti atsižvelgta į tai, kad imigrantų integravimas į priimančiąją bendruomenę yra sudėtingas dar ir todėl, kad jų vaikai ne tik integruojami į švietimo sistemą, bet dar ir dėl to, kad pastarasis procesas yra labai svarbus sėkmingam pirmojo proceso įgyvendinimui.

3.5.4

Bet kuriuo atveju būsimoje direktyvoje turėtų būti svarstomi ne tik su kalba susiję klausimai (nors jis lieka svarbiausi), bet ir vaikų ir jaunimo išsamesnė ir nuoseklesnė integracija į švietimo sistemas.