52006DC0714

[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA |

Briuselis, 22.11.2006

KOM(2006) 714 galutinis

KOMISIJOS KOMUNIKATAS

ES ekonomika: 2006 m. apžvalga EURO ZONOS STIPRINIMAS: PAGRINDINIAI POLITINIAI PRIORITETAI

{SEK(2006) 1490}

KOMISIJOS KOMUNIKATAS

ES ekonomika: 2006 m. apžvalga

EURO ZONOS STIPRINIMAS: PAGRINDINIAI POLITINIAI PRIORITETAI

Per pastaruosius aštuonerius metus nuo euro zonos sukūrimo nacionalinėse ir tarptautinėse rinkose euras tapo stipria ir stabilia valiuta ir įsitvirtino kaip vienas iš tarptautinės pinigų sistemos ramsčių. Euras tapo svarbia pasaulio finansinių operacijų priemone ir pakeitė tarptautines kapitalo rinkas. Visoje pinigų sąjungoje euras įtvirtino nedidelės infliacijos lūkesčius ir ekonominį stabilumą. Be to, jis saugo valstybių narių ekonomiką nuo audringų valiutų kursų svyravimų, kurie anksčiau pasaulinių finansų kriziniais laikotarpiais kartais ištikdavo valstybes nares.

Tačiau negalima teigti, kad euro zona veikia visiškai efektyviai arba kad įvykdyti visi politinės darbotvarkės punktai. Dėl prastėjančių ekonomikos augimo rodiklių ir besikartojančių augimo ir infliacijos skirtumų kyla klausimų, ar euro zonos vidaus prisitaikymas vyksta sklandžiai ir ar šios zonos narės, priimdamos su ekonomine politika susijusius sprendimus, visapusiškai atsižvelgia į savo narystę pinigų sąjungoje. Jei dėl tokių skirtumų kiltų įtampa, tai galėtų susilpninti euro zonos sanglaudą, be to, būtų sunkiau koordinuoti politiką ir įgyvendinti bendros pinigų politikos tikslus.

Šiuos sunkumus reikėtų vertinti, atsižvelgiant į intensyvesnę tarptautinę konkurenciją, senėjančias visuomenes ir nuolatinį pasaulinį nesubalansuotumą. Norėdami būti pasirengę pasitikti ateitį ir garantuoti nepertraukiamą ekonomikos augimą, politikos kūrėjai turi užtikrinti, kad būtų sukurtos teisingos ekonominės paskatos, tinkamai vykdoma priežiūra, o euro zona būtų valdoma visiškai veiksmingai.

Be to, euro zonos iššūkius reikia vertinti atsižvelgiant į platesnį ES kontekstą. Reikia siekti, kad kryptingos euro zonos narių pastangos sutvirtintų, o ne susilpnintų pagrindinius bendrus visų valstybių narių interesus. Galima (ir reikėtų) siekti sąveikos, pvz., tarp sklandaus euro zonos prisitaikymo ir plataus masto struktūrinių Lisabonos strategijos, vidaus rinkos ir prekybos darbotvarkių prioritetų. Reikia greitai nustatyti ir suformuluoti politikos alternatyvas ir jas paversti konkrečiais veiksmais, t. y. pritaikyti 2006 m. metiniame pranešime apie euro zoną nurodytas temas ir sutvirtinti jų analitinį pagrindą. [1]

2006 m. ES ekonomikos apžvalgoje[2], paskelbtoje kartu su šiuo komunikatu, pagrindinis dėmesys skiriamas klausimams, iškilusiems per pastarąjį euro zonos prisitaikymo laikotarpį. Apžvalgoje nagrinėjant šią patirtį pabrėžiamas galimas pinigų sąjungos nepakankamas veiksmingumas, kurio atžvilgiu reikėtų imtis veiksmų, siekiant artimu laikotarpiu sustiprinti EPS gebėjimą prisitaikyti ir atsigauti po sukrėtimų.

Įvairiapusė pirmųjų euro zonos metų patirtis

Rengiantis sukurti Europos pinigų sąjungą, daugiausia buvo diskutuojama apie euro naudą ir jo įvedimo sąnaudas bei apie būtinas sėkmės sąlygas. Dar prieš sukuriant sąjungą 1999 m., buvo keliamas pagrindinis klausimas, kaip sąjungoje dalyvaujančios šalys prisitaikys prie sukrėtimų ir konkurencingumo skirtumų, atsižvelgiant į mažą darbo jėgos judumą, nepakankamą produktų ir paslaugų rinkų integraciją ir nacionalinių biudžetų savarankiškumo išsaugojimą. Tada daug kas pranašavo, kad Europos pinigų sąjunga bus neveiksminga ir gyvuos neilgai.

Tačiau patirtis paneigė šias pesimistines prognozes. Euras greitai tapo stipria ir stabilia valiuta. Visa euro zona stebėtinai gerai susitvarkė su sukrėtimais, pvz., daugiau nei dvigubai padidėjusiomis naftos kainomis ir tarptautinių finansinių neramumų poveikiu. Lyginant su ankstesniais rodikliais, infliacija taip pat liko neįtikėtinai žema ir stabili, ką patvirtina labai mažas energijos kainų didėjimo poveikis infliacijai ir darbo užmokesčiui. Todėl, dėl didėjančio EPS ir vidaus rinkos poveikio vis labiau stiprėjant ekonominei integracijai, euro zonos narės gali naudotis kaip niekada palankiomis finansinėmis sąlygoms.

Nepaisant visų šių teigiamų poslinkių, kai kurių euro zonos valstybių ekonomika ne visada taip sklandžiai ar sparčiai prisitaiko prie konkrečios šalies besikeičiančių aplinkybių, kaip to norėtųsi. Savaime suprantama, kad pinigų sąjungai priklausančios šalys prisitaiko pagal nacionalinius infliacijos ir augimo tempo skirtumus. Tačiau kai kuriais atvejais dėl užsitęsusių infliacijos skirtumų ir didelio einamųjų sąskaitų nesubalansuotumo pirmaisiais euro zonos gyvavimo metais prisitaikymas vyko gana lėtai. Dėl to augimo tempai buvo skirtingi, o skirtumai buvo didesni, nei buvo galima tikėtis kalbant apie potencialų ekonomikos augimą. Jeigu prisitaikymas būtų veiksmingesnis, šalių, kurių vystymasis lėtėjo dėl mažėjančio konkurencingumo, ekonomika būtų greičiau vėl pasiekusi savo vidutinio laikotarpio augimo rodiklius. Be to, nebūtų taip užsitęsę didelės nacionalinės infliacijos (palyginti su euro zonos vidurkiu) laikotarpiai. Apskritai euro zona kol kas nesugebėjo pasiekti ilgalaikių gerų augimo ir užimtumo rodiklių.

Tokius prisitaikymo sunkumus galbūt norėtųsi paaiškinti vien tuo, kad kai kurios euro zonos narės vėlavo stiprinti fiskalinę politiką ir vykdyti struktūrines reformas. Nors tai iš tiesų buvo svarbus veiksnys, politikos kūrėjai ir ūkio subjektai taip pat susidūrė su nauja prisitaikymo pinigų sąjungoje patirtimi, o tai sukėlė nenumatytų sunkumų. Pavyzdžiui, finansų rinkos pokyčiai turėjo daugiau įtakos, nei buvo tikėtasi, paskatindami nesubalansuotumą ir paveikdami vartojimo bei investavimo modelius. Be to, ekonominiai pokyčiai darė poveikį vieni kitiems, taip pat politinėms iniciatyvoms, dažnai tarpusavio sąveika sustiprindami pasekmes.

Toliau apžvelgiami tam tikri aspektai, kurie gali geriau paaiškinti užsitęsusius augimo, infliacijos ir einamųjų sąskaitų nesubalansuotumo skirtumus euro zonoje.

Pinigų sąjungos kūrimo laikotarpio pokyčiai gali būti siejami su užsitęsusiu realių efektyvių valiutų kursų nesubalansuotumu ir svyravimais pirmaisiais ekonominės ir pinigų sąjungos gyvavimo metais. Kai kuriose valstybėse narėse prieš įvedant eurą labai sumažėjo palūkanų normos, namų ūkiams buvo sušvelninti kredito apribojimai, nes labiau integruotose finansų rinkose pagerėjo galimybės gauti kreditus. Be to, euro zonos konkurencingumą labai paveikė Vokietijos susijungimas. Vidaus rinkai gaminančių ir eksportuojančių sektorių produktyvumas vystėsi pagal konkrečių šalių aplinkybes. Taip pat tam tikrą poveikį turėjo migracija ir turizmas.

Dar vienas svarbus atskirų euro zonos valstybių ekonomikos veiksnys – ekonomikos raidos sąveikos būdai, dėl kurių einamųjų sąskaitų nesubalansuotumas kartais tapdavo didesnis ir ilgiau užsitęsdavo. Tipiškas pavyzdys – stiprus ir ilgalaikis išteklių perkėlimas į vidaus rinkai gaminantį sektorių, pvz., investicijas į nekilnojamąjį turtą, nulemtas mažėjančių rizikos priemokų, švelnesnių kredito suvaržymų, migracijos, turizmo ir demografinės padėties bendro poveikio.

Kai kuriais atvejais sklandžiai prisitaikyti trukdė nacionalinės politikos ir rinkos elgsenos sąveika. Pavyzdžiui, šio dešimtmečio pradžioje Nyderlandų darbo ir finansų rinkose ir, kaip dabar matyti, fiskalinėje politikoje patirta ciklinių padarinių. Šie veiksniai prisidėjo prie „staigių kilimų ir nuosmukių“ ciklo. Tai buvo labai netikėta šaliai, kuri jau beveik trisdešimt metų de facto priklausė pinigų sąjungai. Apskritai euro zonoje buvo sunku įvertinti konkrečios šalies prisitaikymo ciklo pagrindinį fiskalinį balansą. Tai pabrėžė, kad pavojinga nustatinėti fiskalinę politiką „geraisiais laikais“.

Kai kuriais atvejais kainos ir darbo užmokestis pernelyg lėtai prisitaikė prie nacionalinių ciklo sąlygų pasikeitimų, ypač ekonomikos sąstingio metu. Šis nepakankamas lankstumas pasireiškė neatsižvelgiant į tai, kad apskritai darbo užmokestis buvo didinamas itin ribotai, ir tai padėjo sumažinti struktūrinį nedarbą. Prie to prisidėjo dar vienas veiksnys – lėtas produktyvumo didėjimas, dėl kurio realaus nusidėvėjimo našta teko būtent darbo užmokesčiui.

Euro zonos šalių ekonomikoje galimas didelis pasklidimo poveikis. Prisitaikymo patirties tyrimai rodo, kad, pvz., kelių šalių patirtas staigus būstų pirkimo padidėjimas paveiks tiek paklausą eksportuojamoms prekėms, tiek kitų euro zonos narių palūkanų normų lygį, o fiskalinės ir darbo užmokesčio raidos sąveika prisitaikymo laikotarpiu kitų pinigų sąjungos šalių ekonomiką paveiks tiek paklausos, tiek konkurencingumo veiksniai.

Pasaulio ekonomikos pasklidimo poveikis taip pat gali neigiamai paveikti euro zonos nares ir apsunkti prisitaikymą pinigų sąjungoje. Dėl įvairių geografinių sąlygų ir sektorių specializacijos valstybes nares skirtingai veikia pasaulinės prekybos, tarptautinių kainų ir eksporto rinkų raida bei euro vertės pokyčiai, palyginti su jų pagrindinių prekybos partnerių valiutomis. Šie klausimai yra itin svarbūs dėl didelio nesubalansuotumo pasauliniu mastu.

Galiausiai būta labai skirtingų nominalios ir realios konvergencijos rodiklių. Jie iš dalies atspindi nacionalinės politikos kryptis. Kalbant apie nominalią konvergenciją, kai kurių šalių, pvz., Ispanijos, sutaupytos išmokos už palūkanas buvo skirtos nuolatiniam biudžeto gerinimui, o kitos valstybės (pvz., Italija) nesugebėjo visiškai išnaudoti tokios galimybės. Be to, kalbant apie realią konvergenciją, politiniai ir rinkos veiksniai sąlygojo skirtingus rezultatus. Portugalijos ekspansinė fiskalinė politika, taikyta didelio ekonomikos pakilimo laikotarpiu, sustiprino ciklinius sunkumus ir taip pat suvaržė biudžeto lankstumą ir ekonomikos gebėjimą atsigauti vėlesnio nuosmukio metu. Tuo pat metu ištekliai buvo intensyviai perkeliami į vidaus rinkai gaminantį sektorių, o produktyvumas buvo prastas. Tokių rezultatų nepakako ilgalaikiam ekonomikos atsigavimui. Ši padėtis labai skyrėsi nuo teigiamos Airijos patirties panašiu realios konvergencijos laikotarpiu.

Norint užtikrinti, kad euro zona veiktų sklandžiai, reikia imtis veiksmų

Aprašytas tyrimas leidžia padaryti keletą pamokančių politikos kūrimo išvadų. Jos gali paskatinti pinigų sąjungą ateityje veikti vis sklandžiau. Viena vertus, reikia apdairiai vykdyti nacionalinę fiskalinę politiką, siekiant apriboti neigiamą pasklidimo poveikį. Struktūrinė politika taip pat yra bendro intereso sritis, atsižvelgiant į didelę tarpusavio priklausomybę euro zonos šalių ekonomikai reaguojant į sukrėtimus arba siekiant didesnio augimo potencialo. Be to, euro zonos narėms iškylančius sunkumus reikia vertinti, atsižvelgiant į tarptautinę perspektyvą.

Toliau nurodomos penkios ypatingos politinės aplinkybės ir siūlomos tolesnės galimybės siekti pažangos, aiškiai atitinkančios tolesniam laikotarpiui nustatytus Komisijos prioritetus.

Biudžeto politiką reikia vykdyti apdairiau. Siekiant šio tikslo, reikia atidžiai tirti fiskalinę padėtį, pagerinti pagrindinių balanso sumų vertinimą atsižvelgiant į daugiau rodiklių ir daugiau dėmesio skirti ekonomikos augimo sudėtinių dalių ir realių valiutų kursų koregavimui euro zonoje. Tai turėtų leisti visiškai išnaudoti ekonomikos „gerus laikus“, siekiant užtikrinti fiskalinės padėties pagerinimą. Šios rekomendacijos glaudžiai suderintos su pataisytu Stabilumo ir augimo paktu, kuriuo nustatoma tikslesnė sistema, apibrėžianti nacionalinės politikos gaires visiems ciklo etapams, ir atsižvelgiama į ilgalaikio tvarumo sumetimus.

Prekių ir paslaugų rinkos turi būti lankstesnės , o biudžetai palankesni aktyviam prisitaikymui. Pastarųjų metų euro zonos prisitaikymo prie sukrėtimų patirtis liudija, kad reikėtų lanksčiau mažinti kainas. Nelanksčias kainas papildo didėjantis pasipriešinimas didinti nominalųjį darbo užmokestį, nes tai padidintų realias su darbo užmokesčiu susijusias sąnaudas. Todėl taip pat padidėtų prisitaikymo sąnaudos, susijusios su produkcija ir užimtumu. Bendrovių ir sektorių inertiškumas, perskirstant išteklius, taip pat apsunkina prisitaikymo procesą. Todėl atvirų ir konkurencingų produktų ir paslaugų rinkų užtikrinimas ne tik skatina vidutinio laikotarpio augimo galimybes, bet ir yra neatsiejama kiekvienos strategijos dalis, mažinanti ciklinio prisitaikymo procesų sąnaudas gerovės atžvilgiu. Žvelgiant iš šios perspektyvos, galbūt taip pat reikėtų persvarstyti ES, nacionalinio ir vietos lygmens mokesčių ir išlaidų politiką.

Reikia paspartinti finansinės rinkos integraciją. Šioje srityje ES pasiekta reikšmingos pažangos, tačiau jos nepakanka, norint išnaudoti euro zonos galimybes ir kuo labiau padidinti jų teikiamą naudą. Glaudesnė finansinė integracija gali sušvelninti ekonominių sukrėtimų poveikį pajamoms ir nacionalinėms kreditų rinkoms. Finansinių paslaugų veiksmų planų visiškas perkėlimas į nacionalinę teisę ir jų vykdymas bei dabartinės pastangos sustiprinti finansinės rinkos integraciją šiuo atžvilgiu turėtų duoti svarbių rezultatų.

Nustatant darbo užmokestį, būtina visapusiškai atsižvelgti į narystės pinigų sąjungoje poveikį. Kadangi socialiniai partneriai tampa vis atsakingesni už tinkamai pritaikytą darbo užmokesčio sistemą, svarbu užtikrinti, kad derybų dėl darbo užmokesčio dalyviai turėtų visą reikiamą informaciją apie įvairių veiksmų būdų problemas ir pasekmes. Visų pirma tai turėtų leisti geriau įvertinti, ar dabartinis ir būsimas darbo užmokestis ir kainų raida yra teigiami, kalbant apie prisitaikymo poreikius. Tai taip pat turėtų padėti išvengti didelio realių euro zonos vidaus valiutų kursų neatitikimo.

Būtina atsižvelgti į pasaulinį aspektą. Reikia sistemiškiau atsižvelgti į tarptautinį aspektą. Būtina atsižvelgti į skirtingą pasaulinės raidos poveikį euro zonos narėms (taip pat ir euro ir euro zonos poveikį pasaulio ekonomikos dalyviams įgyvendinant prekybos, finansines ir politines priemones), vertinant euro zonos ir konkrečių jos narių politinę padėtį. Be to, euro zonos konkurencingumą pasaulinėse rinkose gali sustiprinti ES prekybos darbotvarkė ir vidaus rinkos plėtra.

Kelias link stipresnės euro zonos

Pinigų sąjunga buvo labai naudinga savo narėms, tačiau ją reikia plėtoti ir galutinai suformuoti. Šis prioritetas tampa ypač svarbus, atsižvelgiant į dabartines tarptautines aplinkybes. Pastarojo laikotarpio nukrypimai tam tikru mastu atspindėjo pradinius įvykius, kurie paveikė pinigų sąjungos narių ekonomiką euro zonos kūrimo laikotarpiu 1999 m. Tačiau ateitis žada naujų užduočių – didelių pasikeitimų pasaulinėse rinkose, kalbant apie konkurencinius sunkumus, eksporto rinkų lėtėjimą ar finansinių rinkų svyravimus. Kai kuriais atvejais atskiros euro zonos narės galbūt susidurs su didesniais prisitaikymo sunkumais.

Labai svarbu užtikrinti, kad euro zonos ekonomika vienodai reaguotų į būsimus sukrėtimus, prie jų prisitaikydama ir atsigaudama. Iš tiesų būtina įrodyti, kad euro zonos ekonomika gali stipriai ir stabiliai augti tarptautinėje aplinkoje tais atvejais, kai tam tikros pasaulinės veiklos varomosios jėgos gali tapti vangesnės. Tai gali padėti išlaikyti tarptautines rinkas atviras ir paskatinti jas intensyviai plėstis, taip pat padidinti Europos piliečių gerovę, o tai yra itin svarbu. Artėdami link euro pirmojo dešimtmečio pabaigos, privalome įrodyti, kad euro zonos politikos sritys ir institucijos yra tinkamai pasirengusios šiai užduočiai.

Struktūrinių reformų spartinimas ir integracijos skatinimas

Pirmasis prioritetas – spartinti struktūrines reformas. Kartu su Partnerystės ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui naujuoju valdymu dabartinis ekonomikos atsigavimas suteikia unikalią progą intensyviai siekti būtinų struktūrinių reformų[3]. Šios reformos gali pagerinti vidutinio laikotarpio ekonomikos pakilimo galimybes ir padidinti euro zonos narių ekonomikos atsako į sukrėtimus veiksmingumą. Rinkos mechanizmai geriau reaguos į sukrėtimus, o produktyvumo padidėjimas gali palengvinti prisitaikymą. Šiuo požiūriu svarbiausi tikslai yra išlaidas moksliniams tyrimams ir plėtrai padidinti iki 3 % BNP ir paskatinti naujoves. Struktūrinės reformos taip pat padės spręsti ilgalaikes gyventojų senėjimo ir pasaulinės ekonomikos pokyčių problemas. Todėl euro zonoje yra itin svarbi ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo darbotvarkė (įskaitant vidaus rinkos ir prekybos politiką). Išsamesnė ir tolygesnė rinkų integracija padėtų pakelti gerovę ir prisitaikymo procesą padaryti sklandesnį. Be kitų prioritetų, taip pat reikia visiškai išnaudoti finansinių rinkų galimybes paskirstyti riziką ir suvienodinti pajamas. Euro zonos narės turi nustatyti šias struktūrines priemones, tarp jų ir skatinančias kol kas dar labai mažą darbo jėgos judumą, nes jis yra svarbiausias tiek ekonomikos augimo, tiek prisitaikymo gebėjimus didinantis veiksnys, galiausiai naudingas visai euro zonai. Jau pirmiau minėtas darbo užmokesčio nustatymo proceso dalyvių bendras prioritetas visiškai atsižvelgti į euro zonos aplinkybes, siekiant prie jų pritaikyti konkurencingumo galimybes.

Tolesnis fiskalinės padėties stiprinimas ir nacionalinių biudžetų kokybės gerinimas

Fiskalinė politika taip pat gali labiau prisidėti prie veiksmingo prisitaikymo ir tvaraus ekonomikos augimo. Pirmųjų metų, kai buvo įvestas euras, patirtis pabrėžia būtinybę, kad politikos kūrėjai geriau išnaudotų ekonomikos „gerus laikus“ ir užtikrintų vidutinio laikotarpio prisitaikymą, vadovaujantis pataisytu Stabilumo ir augimo paktu. Pagal pataisytą paktą biudžeto formavimo politikoje vis daugiau dėmesio turėtų būti skiriama viešųjų finansų kokybei, ypač mokesčių ir išlaidų politikos struktūrai. Siekdamos įgyvendinti Lisabonos strategiją, gerindamos viešųjų išlaidų kokybę, valstybės narės susitarė taikyti kitos kartos nacionalines ir regionų programas, remiamas iš struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo.

Koordinavimo euro zonoje ir už jos ribų stiprinimas

Pirmiau minėtos užduotys turėtų būti sprendžiamos atsižvelgiant į nacionalinės politikos prioritetus. Tačiau iš esmės jie taip pat kelia euro zonos valdymo sunkumų. Euro zonos narės dabar yra kur kas labiau priklausomos viena nuo kitos taip pat ir dėl finansinių srautų greičio bei masto. ES institucijoms ir Euro grupei tenka aiškus vaidmuo – koordinuoti šalių, politikos sričių ir sektorių pažangą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nacionalinio ir ES lygmens koordinavimo priemonės tampa dar svarbesnės, skatinant efektyvų euro zonos veikimą. Reikia pagerinti biudžetų koordinavimą pagal pataisytą Stabilumo ir augimo paktą. Taip pat būtina tinkamai pabrėžti ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo aspektus, susijusius su euro zona. 2005 m. liepos mėn. Tarybos priimtose integruotose gairėse, skirtose ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui, aiškiai atsispindi siekis labiau koordinuoti makroekonomiką ir struktūrinę politiką, ypač euro zonai skirtomis gairėmis. Aiškesnis atstovavimas už euro zonos ribų, kalbant vienu balsu, gali labai padėti skatinti ES ir euro zonos interesus.

Euro zonos plėtros skatinimas

Geresnis euro zonos veikimas bus naudingas jos narėms ir visos ES ekonomikai. Be to, prie euro zonos dar neprisijungusių valstybių narių atveju euras gali būti svarbi politikos įtvirtinimo priemonė. Taip pat labai svarbu, kad politikos kūrėjai visapusiškai atsižvelgtų į euro įvedimo pamokas, kurių galima pasimokyti iš dabartinių euro zonos narių patirties. Tai leis šalims, besirengiančioms narystei euro zonoje, pasinaudoti visa bendros valiutos nauda. Todėl euro įvedimas gali padėti skatinti prekybą ir ekonomikos augimą bei apsaugoti šių šalių ekonomiką nuo neramumų tarptautinėse rinkose. Šis privalumas ne visada tinkamai įvertinamas didelio pasaulinio likvidumo ir sumažintų rizikos priemokų laikais.

Arčiau piliečių

Tačiau nepakanka, kad politikos kūrėjai sumaniai valdytų ekonominę ir pinigų sąjungą, jei idėjinis turinys nepasiekia paprastų piliečių. Pinigų sąjunga, užtikrinanti stabilias kainas, pigesnius ir lengviau prieinamus kreditus, kaip niekada stipri ekonominė integracija ir apsauga nuo neramumų tarptautinėse rinkose iš tiesų buvo labai naudingos piliečiams. Nors nuomonių apklausos rodo, kad piliečiai suvokia praktinę euro naudą, jie vis dėlto ne taip aiškiai supranta platesnio masto makroekonominius euro pranašumus. Daugelis žmonių mano, kad pinigų sąjungos nariai galėtų geriau koordinuoti savo politikos sritis. Todėl atsiveria galimybės įrodyti piliečiams, kad narystė pinigų sąjungoje gali labai ir ilgam pagerinti gyvenimo lygį ir garantuoti ekonominį bei finansinį stabilumą.

* * *

Prisimenant pirmuosius pinigų sąjungos gyvavimo metus, akivaizdu, kad pavyko sėkmingai sukurti patikimą makroekonomikos sistemą. Dabar reikia išnagrinėti, ar politika buvo tinkamai įgyvendinama, kaip struktūrinės reformos parėmė prisitaikymo procesą ir kokiu mastu būtų galima sujungti euro zonos valdymą. Šiame komunikate buvo pabrėžti prioritetai, kurie turėtų užtikrinti sklandų išsiplėtusios euro zonos veikimą ir padidinti jos įnašą į pasaulio ekonomiką. Siekiant šių tikslų, reikės glaudžiau koordinuoti politiką ir pagerinti valdymą, ypač panaudojant Ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo strategiją ir Euro grupės veiklą. Laukia sudėtinga užduotis – pasiekti būtiną politinį sutarimą. Tačiau ši užduotis yra ypač svarbi, norint užtikrinti, kad Europos piliečiai pasinaudotų visa ekonominės ir pinigų sąjungos teikiama nauda, o euro dešimtmečio jubiliejus būtų sutiktas tvaraus augimo kelyje.

[1] „Metinis pranešimas apie euro zoną“, Komisijos komunikatas, COM(2006) 392, 2006 7 12.

[2] 2006 m. ES ekonomikos apžvalga, „Euro zonos prisitaikymo dinamika: patirtis ir uždaviniai“, Europos ekonomika, Ekonomikos ir finansų reikalų generalinis direktoratas, http://ec.europa.eu/economy_finance/publications/european_economy/2006/the_eu_economy_review2006_en.htm.

[3] Sritys, kurioms gali reikėti papildomų pastangų, yra nurodytos 2006 m. Europos konkurencingumo ataskaitoje. Šiuo klausimu žr. Komisijos komunikatą „Ekonomikos reformos ir konkurencingumas: pagrindinės 2006 m. Europos konkurencingumo ataskaitos išvados“, COM(2006) 697 , 2006 11 14.