52004DC0686

Briuselis, 19.10.2004

KOM(2004) 686 galutinis

KOMISIJOS KOMUNIKATAS TARYBAI IR EUROPOS PARLAMENTUI

ES gairės žemės politikos kūrimui ir reformų procesams besivystančiose šalyse remti[SEC(2004) 1289]

ES gairės žemės politikos[1] kūrimui ir reformų procesams besivystančiose šalyse remti

1. ĮžANGA

Daugelyje pasaulio šalių – ir besivystančių, ir išsivysčiusių – kaimo žemė yra svarbiausias turtas. Anksčiau didelė gyventojų pajamų, užimtumo ir eksporto pajamų dalis buvo gaunama iš žemės ūkio gamybos ir kitų su žeme susijusių veiklų rūšių. Skurdas taip pat yra ypač didelis kaimo vietovėse, žemės kontrolė yra svarbus klausimas valstiečių visuomenėms.

Laikui bėgant donorų dalyvavimas žemės reformoje ir žemės politikoje keitėsi. penktajame ir šeštajame dešimtmetyje Rytų Azijoje, o septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje – Lotynų Amerikoje žemės reformos buvo remiamos kaip radikalaus spaudimo daryti politinius pokyčius mažinimo priemonė. Dėl politinio tokių intervencinių priemonių pobūdžio ir sudėtingumo daugelis donorų nutraukė pagalbą žemės perskirstymui.

Dėl didėjančio žemės trūkumo ir susirūpinimo dėl su žeme susijusių konfliktų bei didėjančio kaimo skurdo, ypač Afrikoje, žemė vėl atsidūrė dėmesio centre. Šis augantis susidomėjimas labai susijęs su dėmesiu, skiriamu veiksmingoms politikos sistemoms kurti, kad būtų likviduotas skurdas, ir su pažangaus valdymo, decentralizavimo ir demokratinių institucijų rėmimu vietos ir nacionaliniu mastu. Kartu nauja pastarųjų metų patirtis parodė, kad reikia ir tikslinga atsižvelgiant į skirtingas aplinkybes kurti įvairias intervencines priemones.

Esant tokiai padėčiai, Komisija kartu su kitais donorais[2] parengė šį komunikatą. Dėmesys žemės klausimams kyla tiesiogiai iš bendro EB vystymosi politikos, susijusios su skurdo mažinimu, nes tvarios žemės politikos kryptys yra esminės kaimo plėtrai ir saugiam maistui. Šios politikos gairės – tai atsakas į besivystančių ir pereinamojo laikotarpio šalių paramos žemės politikos reformoms prašymus, jomis nenurodinėjant siekiama suformuoti bendrą požiūrį, siekiant palengvinti ES bendradarbiavimą su besivystančiomis ir pereinamojo laikotarpio šalimis, kuriose donorai teikia paramą žemės politikos reformoms.

Šis komunikatas – tai intensyvaus bendradarbiavimo su valstybėmis narėmis rezultatas, jame dalyvavo ES darbo grupės, parengusios „ES žemės politikos gairių“ projektą, išsamias politikos ir veiklos gaires, neseniai pateiktas aptarti konsultuojantis su pilietine visuomene ir glaudžiai atspindinčias abiejų šių procesų rezultatus[3]. Veiklos gairės (žr. Komisijos personalo darbinį dokumentą SEK (2004) 1289), kuriose pateikiamas praktinio politikos taikymo žemės klausimų padėčiai įvertinti šalies mastu pavyzdys, papildo šį politikos gairių dokumentą.

2. KODėL žEMėS POLITIKA YRA SVARBI?

Visose šalyse žemės politika yra ekonominio ir socialinio gyvenimo ir aplinkosaugos klausimų centre. Nuosavybės teisių pasiskirstymas tarp žmonių turi milžinišką poveikį teisingumui ir produktyvumui. Neteisingas žemės pasiskirstymas, žemės valdų problemos ir blogas žemės administravimas gali būti didelės neteisybės ir konfliktų priežastis. Tikėtina, kad teisės aktai, nuosavybės teisių pasiskirstymas ir administracinės struktūros turės ilgalaikių teigiamų arba neigiamų pasekmių politinei, ūkio ir socialinei plėtrai bei aplinkos valdymui.

Žemės valdų struktūra atspindi galios pasiskirstymą visuomenėje. Nors galimybė naudotis žeme nėra pripažįstama konkrečia žmogaus teise, ji gali būti laikoma priemone pagrindinėms žmogaus teisėms, kaip apibrėžta tarptautinėse konvencijose ir iliustruota pavyzdžiu apie čiabuvių tautas, užtikrinti.

+++++ TABLE +++++

Lygios moterų ir vyrų teisės turėti ir naudotis nuosavybe yra kertinis socialinės ir ekonominės lyčių lygybės akmuo. Turi būti didinamos moterų žmogaus teisės pagal formaliąją ir neformaliąją valdų sistemas, be žemės teisės ir institucijų bei šeimos ir santuokinės teisės, svarbi ir konstitucinė bei paveldėjimo teisė.

Gyventojų skaičiaus augimas, kintančios ekonominės aplinkybės ir aplinkos pokyčiai, tokie kaip dykumų susidarymas ir klimato kaita, gali padidinti konkurenciją dėl galimybės naudotis žeme. Konfliktai gali kilti ten, kur vis labiau trūksta išteklių, o galimybė naudotis mažėja, kai valdų taisyklės negali pakankamai greitai būti keičiamos ir jei greta egzistuoja skirtingos ir prieštaringos taisyklės. Neteisėtai politinio elito pasisavinta žemė ir priverstinis kaimo gyventojų iškeldinimas taip pat gali būti konfliktų dėl žemės priežastis. Siekiant išvengti pasikartojančių atsisakymų pripažinti sprendimą ir ginčų, vienas kitam prieštaraujančių prašymų dėl sklypų sprendimas bus būtina žemės registravimo programų sąlyga. Po konflikto atsigaunančiose šalyse teisingas ir teisėtas žemės valdų klausimų sprendimas neretai yra svarbiausias siekiant atkurti šalį, užtikrinti taiką ir sudaryti sąlygas, kuriomis gali būti atkurtas tvarus ekonominis augimas.

Žemės politika yra labai susijusi su žemės ūkio ir ekonomine politika. Užtikrinta galimybė naudotis žeme yra būtina sąlyga investicijoms ir žemės priežiūrai skatinti. Tačiau žemės klausimai retai tėra tik našumo kėlimą ribojantis veiksnys. Siekis panaikinti kainų, žaliavų, paskolų, rinkų ir perdirbimo suvaržymus gali būti didesnis prioritetas negu žemės klausimų sprendimas.

Žemė ilgai buvo laikoma svarbiu vietos ir nacionalinės valdžios pajamų šaltiniu. Visų pirma tai – turtas, kurį lengva apmokestinti, ypač miesto vietovėse. Vietos žemės mokesčius vietiniai žmonės gali laikyti pagrįstais, jei kartu su jais suteikiamos veiksmingesnės ir labiau garantuotos teisės bei veiksmingai teikiamos viešosios paslaugos.

Žemės politika taip pat yra labai svarbi aplinkos tvarumui, nes ji gali sukurti paskatas tvariam žemės naudojimui ir aplinkos valdymui. Žemė leidžia teikti įvairiausias ekologines paslaugas, kuriomis protinga žemės politika gali prisidėti prie išteklių gausinimo: vandens išsaugojimo, taršos mažinimo, dirvos ir pakrančių apsaugos – visa tai priklauso nuo tvaraus gamtinių išteklių naudojimo. Todėl žemės politika yra svarbi norint užkirsti kelią aplinkos blogėjimui. Aiškios ir ginamos teisės, veiksmingos taisyklės, nustatančios galimybę naudotis žeme, vandeniu ir kitais gamtiniais ištekliais bei reglamentuojančios jų naudojimą, yra svarbi priemonė ilgalaikiam žemės ir išteklių valdymui užtikrinti.

Neretai, nenustačius prekybos ir žemės ūkio politikos krypčių, skirtų mažų ūkių sektoriui remti, dėl į eksportą orientuoto žemės ūkio dominavimo, žemės ūkio importo liberalizavimo ir vyriausybei nustojus teikti kaimo kreditavimo paslaugas, žemė būdavo perskirstoma, pažeidžiamos grupės išstumiamos iš jos ir (arba) žemė iš jų atimama. Todėl šių istorinių problemų sprendimas bei teisingumo ir produktyvumo skatinimas yra svarbus klausimas.

Taigi žemės politikos reforma – svarbus politikos ir institucinių reformų, reikalingų suteikiant skurstantiesiems galių bei remiant teisingą ir darnų vystymąsi, aspektas; tai – svarbi priemonė socialiniam teisingumui garantuoti ir ūkio plėtros uždaviniams įgyvendinti. Parengti žemės politiką – valstybės pareiga, tačiau ji turės būti grindžiama atsižvelgiant į daugelio nevyriausybinio sektoriaus atstovų interesus. Žemės politikos reforma yra svarbi demokratizavimo procesams siekiant gerinti ir decentralizuojant valdymą.

3. ŽEMėS POLITIKOS REFORMų [4] RūšYS

Plačiausia prasme žemės politikos reforma galima numatyti apgalvotus žemės išteklių paskirstymo arba valdymo teisių, kuriomis jie priklauso, formų pokyčius (žemės valdų reforma), žemės naudojimą reglamentuojančias taisykles bei žemę administruojančias, tvarkančias ir žemės naudojimą kontroliuojančias institucijas. Ji gali apimti ir veiksmus dėl pačių teisių pasiskirstymo (žemės reforma).

Žemės perskirstymas yra pagrindinis klausimas, kai žemės teisės yra labai netolygiai pasiskirsčiusios ir galimybės ja naudotis yra labai nelygios, žemę nepakankamai naudoja stambūs savininkai, arba turi būti ištaisyta istorinė neteisybė. Tačiau vien žemės perskirstymo nepakanka, jei nėra pakankamų ekonominių paskatų, institucinės paramos, tinkamų finansinių ir techninių priemonių, kurios galėtų padėti naujiems ūkininkams tinkamiau apdirbti savo valdas ir patekti į rinką, dėl jo gali laikinai kristi produktyvumas. Maža to, nesant tinkamo žemės naudojimo planavimo, žemės apdirbimo intensyvinimas labai pažeidžiamose žemės valdose gali pabloginti aplinką. Todėl žemės perskirstymas turėtų būti vykdomas vadovaujantis tvaria žemės ūkio politika, remiančia šeimų ūkininkavimą.

Istoriškai vyriausybės žemės reformas įgyvendina eksproprijuodamos stambius savininkus. Tokios žemės reformos buvo kritikuojamos kaip sudėtingos politine prasme ir sukeliančios konfliktus. Po to buvo išbandyta „žemės reforma, kurią padeda įgyvendinti rinka“, grindžiama principu „noriai perkantis pirkėjas – noriai parduodantis pardavėjas“. Abiejų šių rūšių reformos gali paskatinti kelti kainas, reikalauti pernelyg didelių kompensacijų ir žemės savininkus perleisti mažai rentabilią žemę, o tai savo ruožtu gali lemti didelę skolų naštą gavėjams arba dideles išlaidas valstybei.

+++++ TABLE +++++

Pagrįstas kompensavimas, atitinkantis žemės gerinimo vertę ir jos produktyvų naudojimą bei potencialą, turėtų būti pagrindinis principas, taikomas ekspropriacijų atveju. Tačiau tokios priemonės niekuomet neturėtų lemti čiabuvių ir vietos tautų iškeldinimo iš jų tradicinių žemių arba apriboti jų galimybes pasinaudoti gyvybiškai svarbiais ištekliais. Jei didelės žemės valdos buvo sukurtos neteisėtai, už jas neturėtų būti galima gauti kompensaciją arba jų neturėtų būti galima parduoti laisvoje rinkoje. Todėl politinė valia, nacionalinis sutarimas dėl žemės perskirstymo teisėtumo, kaimo socialinių organizacijų ir miesto gyventojų parama yra reikalingos politinės sąlygos. Be to, reikalinga ir didelė finansinė bei techninė donorų parama. Nepriklausoma stebėsena taip pat yra būtina skaidrioms ir teisingoms procedūroms užtikrinti ir politiniam manipuliavimui išvengti.

Nors rinkos kreipiamomis reformomis iš dalies išvengiama priverstinio įsigijimo ir perskirstymo pavojų ir sunkumų, parduodamos žemės pasiūla ir finansavimo suvaržymai labai sumažinama tokių reformų greitį ir poveikį skurstantiesiems. Jei paplitusios nelygybės negalima ištaisyti rinka paremtais mechanizmais, valstybės vadovaujamos žemės reformos vis tiek gali būti būtinos. Tačiau gali būti išnagrinėtos kitos įtakos priemonės teisių pasiskirstymui: žemės apmokestinimas, derybos dėl ilgalaikės nuomos bežemiams, prekybos žeme rinkos reguliavimas, suteikiant pirmumą vietos ūkininkams, skurstantiems skirtos subsidijuojamos paskolos žemei įsigyti – visa tai yra alternatyvūs būdai skatinti nekaupti nenaudojamos žemės mažumos rankose ir suteikti pirmenybę naudotis žeme smulkiesiems ūkininkams.

Komisijos personalo darbiniame dokumente SEK(2004) 1289 numatyti principai, kurie gali padėti užtikrinti žemės politikos reformos procesų tvarumą.

4. ES POžIūRIO į žEMėS POLITIKOS įGYVENDINIMą SUDEDAMOSIOS DALYS

4.1. Teisių į žemę ir į susijusius išteklius užtikrinimas

Siekiant daugiau teisingumo bei remiant žemės ūkio produktyvumą, politika turi suteikti daugiau galimybių naudotis žeme ir užtikrinti su žeme susijusių teisių apsaugą. Teisės yra užtikrintos, jei jos nėra be pagrindo ginčijamos ir jei ginčo atveju jas gali patvirtinti teisinės arba arbitražo institucijos (paprotinės arba vyriausybinės ar abi). Todėl žemės teisių užtikrinimas daugiausia priklauso nuo to, ar egzistuoja veiksmingos institucijos, ir nuo žemės teisių valdymo taisyklių vykdymo, o ne vien nuo formalaus teisinio pačių teisių pobūdžio.

Neformalios valdų sistemos paprastai dinamiškai kinta ir vystosi, tačiau jos gali (nors ir ne visą laiką) būti efektyvios ir nustatytose ribose prisitaikyti prie kintančių ekonominių ir technologinių sąlygų. Paprotinės ir neformalios valdų sistemos neturėtų būti laikomos trukdžiu žemės ūkio intensyvinimui.

4.2. Tolesnis esamų teisių ir praktikos plėtojimas

Žemės politikos reforma siekiama pakeisti žemės naudojimo būdus, tačiau vertinant esamą situaciją neretai trūksta informacijos, todėl politika nepasiekia savo tikslo. Norint suprasti problemų, su kuriomis susiduriama, pobūdį ir rasti jų sprendimus reikia atlikti esmingą kiekybinę nusistovėjusios vietos tvarkos ir žemės taisyklių, nesaugumo problemų, konfliktų pobūdžio ir žemės perleidimo būdų analizę.

4.3. Teisės į žemės nuosavybę suteikimas gali ir neišspręsti problemų

Žemės registravimas arba teisės į žemės nuosavybę suteikimas buvo laikomas būtinu teisėms užtikrinti, didesniam produktyvumui pasiekti ir galimybėms gauti paskolas, tačiau patirtis rodo, kad nuosavybės teisės nevisada yra būtinos ir kad jų nepakanka šiems tikslams pasiekti. Pirma, žemės teisės yra vyriausybės ir vietos bendruomenės pripažinimo rezultatas. Neformalios žemės teisės gali būti užtikrintos, jei jos toje vietoje yra pripažintos ir nėra ginčijamos.

Antra, investicijos į žemę priklauso nuo palankios ekonominės aplinkos, todėl vien žemės teisių pakeitimais negali nieko pakeisti. Be to, makroekonominėje aplinkoje, kuri kelia grėsmę mažažemių galimybei išlikti, vykdomos teisės į žemės nuosavybę suteikimo programos gali lemti, kad žemė būtų parduodama dėl skurdo, ir tokiu būdu daugelis taptų bežemiais, žemė būtų sukaupta ir sutelkta kelių asmenų rankose, o tai lemtų didesnį skurdą ir nelygybę.

Trečia, nuosavybės teisės anksčiau buvo laikomos svarbios kaip turtas, įkeičiamas norint pasinaudoti oficialiais kreditavimo šaltiniais, tačiau iš tiesų daugelyje veikiančios rinkos neturinčių šalių bankai nebuvo linkę skolinti lėšų kaimo vietovėse. Be to, žemės registravimo programos yra patikimos tik tuomet, jei registras yra pastoviai atnaujinamas. Tai reikalauja nemažai sąnaudų, kurias turi apmokėti vyriausybė arba žemės naudotojai.

Todėl, norint sudaryti patikimus ir tinkamus kaimo, šeimos arba asmens žemės teisių registrus, turi būti lanksčiau žiūrima į kadastro sistemas ir teisės į žemės nuosavybę suteikimo metodus, ir reikėtų mažomis sąnaudomis registruoti labai įvairaus pobūdžio teisės. Naujoviškos sistemos siūlo naujus sprendimus, ir reikėtų apsvarstyti alternatyvias galimybes (pvz., oficialus raštu vietoje sudarytų sutarčių pripažinimas).

4.4. Poreikis sukurti tvaraus žemės administravimo sistemas

Žemės administravimas apima įvairias funkcijas (žr. Komisijos personalo darbinį dokumentą SEK (2004) 1289), kurias gali vykdyti įvairiais lygiais įvairios institucijos, todėl žemės administravimo sistemos kūrimas yra labai svarbus klausimas: pernelyg dažnai centralizuotas žemės administravimas yra apsunkintas, neefektyvus, brangiai kainuoja ir nėra prieinamas ūkininkams. Aišku, šiek tiek laikantis subsidiarumo principo galima pasiekti, kad žemės ir gamtinių ištekliai būtų valdomi veiksmingiau, nes vietose žinios apie žemės teises yra pačios naujausios ir išsamiausios. Decentralizuojant valdžios įgaliojimus svarbu užtikrinti, kad pasirinktoje sistemoje būtų numatytas tinkamas įgaliojimų padalijimas ir atskaitomybė, taip pat aukštesniųjų institucijų priežiūra, atsižvelgiant į korupcijos ir protekcijų, darančių įtaką žemės administravimui vietoje, riziką.

Žemės administravimo sistemos tikslas turėtų būti suteikti veiksmingą teisių į žemę ir gamtinius išteklius, kurias turi kaimo žmonės, apsaugą ir remti tvarią žemėtvarką. Pagrindiniai svarstytini žemės administravimo klausimai: prieštaravimų tarp normų panaikinimas; paprastų, prieinamų procedūrų bei gerai žinomų taisyklių, kurios išspręstų ūkininkų sutinkamas problemas, užtikrinimas; efektyvių arbitražo sistemų, kurios būtų prieinamos žmonėms, skatinimas; žemės administravimo neefektyvumo likvidavimas ir atskaitomybės užtikrinimas; viešai prieinamo pretenzijų į žemę registro išlaikymas; veiksmingo pretenzijų į žemę viešumo užtikrinimas iki jų registravimo ir pavertimo nuosavybės teisėmis; korupcijos galimybių, kurias suteikia sunkios ir sudėtingos procedūros, išvengimas; būdų sprendimams apskųsti numatymas.

Jei naujos technologijos (pvz., GPS ir GIS) vertinamos kaip į naudotoją orientuotai sistemai kurti skirtos priemonės, jos gali pagerinti žemės informacinių sistemų kokybę ir efektyvumą bei sumažinti išlaidas. Lygiai taip visuomenei dalyvaujant sudarytos bendruomenių (kaimų) kartogramos kartu su paprotinėmis žemės administravimo sistemomis gali žymiai sumažinti išlaidas ir būti naudinga priemone žemės naudojimui planuoti ir vietos ginčams spręsti.

4.5. Nuomos rinkų vaidmuo didinant žemės produktyvumą ir galimybes ja naudotis

Naudotojai vieni kitiems teises į žemę perduoda žemės sandoriais. Tačiau žemės pardavimo rinkos gali būti neprieinamos ribotą perkamąją galią turintiems asmenims ir būti iškreiptos dėl informacijos ir finansinių paslaugų trūkumo kaimo vietovėse. Todėl žemės pardavimo rinkos dėl spekuliacijos gali lemti didesnį neefektyvumą ir nelygybę, kaimo žemę gali įsigyti miesto arba užsienio verslininkai, o skurstantieji parduoti ją iš vargo.

Kita vertus, žemės nuomos rinkos gali būti efektyvesnės ir teisingesnės. Atsižvelgiant į tinkamas sandorio šalių saugumo garantijas, nuomos rinkos suteikia lanksčias priemones, kuriomis naudotojai gali padidinti arba sumažinti žemės valdas pagal kintančius poreikius. Pusininkystės priemonės taip pat gali būti efektyvus būdas didesnės rizikos arba grynųjų pinigų trūkumo problemoms spręsti. Procedūros, kuriomis vietos valdžios institucijos pripažįsta raštiškų ūkininkų sutarčių teisinę galią, gali padėti užtikrinti žemės nuomos sutartis, kaip buvo mėginta padaryti Bangladeše.

Tačiau šie sprendimai yra riboti, jei yra didelis atotrūkis tarp savininkų ir nuomininkų. Todėl taisyklių aiškinimas (pvz., mokesčio dydis, sutarties galiojimo terminas), galimybės pasinaudoti paskolomis suteikimas ir neturtintųjų konsultavimas prisideda prie tikrų nuomos rinkų formavimosi skatinimo.

5. ES DONORų VAIDMUO

Anksčiau daug donorų, įskaitant EB ir ES valstybes nares, nebuvo linkę dalyvauti politiškai rizikingoje žemės politikos reformos srityje. Donorų parama dažnai apsiribodavo teisės į žemės nuosavybę suteikimo ir žemės informacinių sistemų, neginčijamų veiksmų, laikomų techniniais, neutraliais ir universaliais, rėmimu. Šis neutralumas yra tik tariamas, o dėl tokios pozicijos dažnai būdavo pasirenkami vietos realijų neatitinkantys sprendimai, tokiu būdu paliekant skurstančiuosius nuošalyje.

Nors žemės politikos reforma yra ilgas ir sudėtingas procesas, reikalaujantis didelių politinių svarstymų šalies viduje, donorų indėlis gali būti esminis, jei jie veiks atsargiai. Jie gali palengvinti svarstymus visuomenėje, remti procesus neprimesdami tempo ir pasiūlyti finansuoti brangias žemės politikos reformų rengimo ir įgyvendinimo dalis, visų pirma perskirstyti skirtos žemės pirkimą, neužgoždami vyriausybės darbo. Jie gali prisidėti prie tyrimų, įvairių suinteresuotų šalių (vietos ir (arba) centrinės vyriausybės, ūkininkų organizacijų ir t.t.) institucinio ir gebėjimų stiprinimo, stebėsenos ir vertinimo.

+++++ TABLE +++++

Didėjanti žemės politikos reformos procesų ir bendra žemės klausimų svarba kaimo plėtrai ir skurdo likvidavimui suteikia svarių argumentų valstybėms narėms ir Europos Bendrijai daugiau dalyvauti ir labiau tarpusavyje koordinuoti veiksmus. Atsižvelgiant į Europos žemės politikos, žemėtvarkos, šeimų ūkininkavimo rėmimo ir žemės rinkų reguliavimo patirtį ir didelį jų finansavimą, ES vaidmuo tarptautinėse diskusijose ir vystymosi politikoje dėl žemės valdų ir žemės reglamentavimo yra didelis. Toks vaidmuo turi būti grindžiamas subalansuotu metodu, pripažįstant, kad rinka nėra vien priemonė socialiniams tikslams pasiekti.

EB turi sąlyginį pranašumą galėdama inicijuoti ir padėti kurti lanksčius donorų iš ES valstybių narių konsorciumus klausimams šalyse partnerėse spręsti. Paprasčiau kalbant, apsvarstytinos galimybės apima:

- bendro požiūrio į žemės politiką ir valdų reformą inicijavimą, skatinimą Europos Bendrijai ir valstybėms narėms keistis patirtimi ir glaudesnio koordinavimo bei bendro požiūrio į žemės klausimus rėmimą;

- labiau subalansuoto daugiašalių institucijų požiūrio į žemės politikos reformas ir didesnio žemės valdų klausimų įtraukimo į nacionalinius plėtros procesus (skurdo mažinimo strategijos dokumentai, nacionalinės ir (arba) kaimo plėtros strategijos ir t.t.) skatinimą;

- aktyvų kitų donorų koordinavimo ir bendradarbiavimo skatinimą visų pirma JT grupės (FAO, IFAD ir JT vystymosi programa), remiant nacionalinės reformos procesus, atsižvelgiant į kiekvienos institucijos sąlyginį pranašumą, konkrečią kompetencijos sritį ir įsitvirtinimą šalyje;

- žemės, lygybės ir socialinės plėtros, žemės ūkio plėtros ir skurdo bei žemės valdų ir aplinkos ryšių taikomųjų tyrimų ir kūrimo iniciatyvų rengimą bei nepriklausomą žemės politikos reformų stebėseną (vertinimą).

Konkrečiau EB ir ES valstybės narės gali labai padidinti žemės politikos reformų poveikį, bendrai remdamos nacionalinės reformos procesus visų pirma:

- remdamos svarstymus ir dalindamosi patirtimi žemės klausimais ir apie žemės politiką, visų pirma susijusia su ūkio politikos kryptimis regioniniu mastu;

- prisidėdamos prie žemės politikos ir reformų, į kurias iš tiesų įtraukiama visuomenė, rengimo darbo, skatindamos vyriausybę skatinti pilietinės visuomenės, mažumų ir čiabuvių bei vietos bendruomenių dalyvavimą svarstymuose ir remdamos jų dalyvavimą, perteikdamos joms žinias ir tarptautinę patirtį;

- remdamos sektorių metodų kūrimą žemės politikai ir žemės valdų reformoms įgyvendinti ir tų metodų įgyvendinimą siekiant, kad į žemės politikos ir nuosavybės teisių reformas būtų įtraukta visuomenė ir kad jomis būtų tinkamai atsižvelgta į institucinę plėtrą ir skiriamas dėmesys tvarumo klausimams ir pakartotinių išlaidų problemomis;

- remdamos žemės reformą ir žemės perskirstymą visų pirma ten, kur toliau vyrauja didelė nelygybė. Tai, jei leidžia aplinkybės, gali apimti skaidrių ir atskaitingų valstybės arba gavėjų ar jų vardu kitų institucijų įsigyjamos žemės įsigijimo planų finansavimą, atsižvelgiant į tai, kas labiausiai tikslinga vietos aplinkybėmis.

- remdamos visų lygių, įskaitant vietos bendruomenes, žemės administravimo gebėjimų vystymą ;

- remdamos reformos poveikio stebėseną ir vertinimą bei skatindamos tinkamą tyrimų išvadų skleidimą ir svarstymą siekiant, kad žemės politikos reforma taptų dinamišku procesu.

6. IšVADOS

Šiuo komunikatu Komisija nustato naujos atskaitos sistemos pagrindą žemės politikos reformai besivystančiose šalyse remti. Numatoma, kad ji padės remti nacionalinius reformos procesus, sutvirtins koordinavimą ir bendradarbiavimą su valstybėmis narėmis ir kitais donorais.

Komisija tvirtina šį komunikatą ir teikia jį tvirtinti Tarybai ir Parlamentui. Be to, ji pažymi, kad pridedamose veiklos gairėse (žr. Komisijos personalo darbinį dokumentą SEK(2004) 1289) numatyta praktinė priemonė, skirta padėti Komisijai ir valstybėms narėms rengti ir įgyvendinti programas žemės politikos reformos procesams remti besivystančiose ir pereinamojo laikotarpio šalyse.

[1] Dėl pagrindinių sąvokų žr. Komisijos personalo darbinį dokumentą SEK (2004) 1289.

[2] Ši politika daug remiasi kitų donorų darbu visų pirma PB, FAO, IFAD ir ES valstybių narių institucijų.

[3] Nors šiame dokumente daugiausia dėmesio skiriama kaimo žemei, žemės klausimai yra svarbūs ir miesto ir (arba) priemiesčio vietovėse.

[4] Reformos procesai skirtingose šalyse labai skiriasi, todėl apibendrinti galima labai nedaug ką. Komisijos personalo darbiniame dokumente SEK (2004) 1289 pateiktas orientacinis sudėtinių dalių sąrašas ir skirtinguose geografiniuose regionuose iškilusių klausimų apžvalga.