EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 32011L0099

2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/99/ES dėl Europos apsaugos orderio

OJ L 338, 21.12.2011, p. 2–18 (BG, ES, CS, DA, DE, ET, EL, EN, FR, IT, LV, LT, HU, MT, NL, PL, PT, RO, SK, SL, FI, SV)
Special edition in Croatian: Chapter 19 Volume 011 P. 235 - 251

Legal status of the document In force

ELI: http://data.europa.eu/eli/dir/2011/99/oj

21.12.2011   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 338/2


EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA 2011/99/ES

2011 m. gruodžio 13 d.

dėl Europos apsaugos orderio

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 82 straipsnio 1 dalies a ir d punktus,

atsižvelgdami į Belgijos Karalystės, Bulgarijos Respublikos, Estijos Respublikos, Ispanijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Italijos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Portugalijos Respublikos, Rumunijos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės iniciatyvą,

perdavus įstatymo galią turinčio teisės akto projektą nacionaliniams parlamentams,

laikydamiesi įprastos teisėkūros procedūros (1),

kadangi:

(1)

Europos Sąjunga užsibrėžė tikslą puoselėti bei plėtoti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę;

(2)

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 82 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose Sąjungoje grindžiamas nuosprendžių ir teismo sprendimų tarpusavio pripažinimo principu;

(3)

pagal Stokholmo programą – Atvira ir saugi Europa piliečių labui ir saugumui (2) – tarpusavio pripažinimas turėtų būti taikomas visų rūšių teismo nuosprendžiams ir sprendimams, kurie, atsižvelgiant į teisės sistemą, gali būti baudžiamieji ar administraciniai. Joje taip pat raginama, kad Komisija ir valstybės narės išnagrinėtų būdus, kaip patobulinti teisės aktus ir praktines paramos priemones aukoms apsaugoti. Programoje taip pat nurodyta, kad nusikaltimo aukoms gali būti taikomos specialios apsaugos priemonės, kurios turėtų galioti visoje Sąjungoje. Ši direktyva yra nuoseklaus ir išsamaus aukų teisėms skirto priemonių rinkinio dalis;

(4)

2009 m. lapkričio 26 d. Europos Parlamento rezoliucijoje dėl smurto prieš moteris panaikinimo valstybės narės raginamos pagerinti savo nacionalinės teisės aktus ir politiką, kad būtų kovojama su visų formų smurtu prieš moteris ir šalinamos smurto prieš moteris priežastys, be kita ko, imantis prevencinių priemonių, o Sąjunga raginama užtikrinti teisę visoms nuo smurto nukentėjusioms moterims gauti pagalbą ir paramą. 2010 m. vasario 10 d. Europos Parlamento rezoliucijoje dėl moterų ir vyrų lygybės Europos Sąjungoje (2009 m.) pritariama pasiūlymui įvesti nusikaltimų aukoms skirtą Europos apsaugos orderį;

(5)

2011 m. birželio 10 d. rezoliucijoje dėl nusikaltimų aukų teisių užtikrinimo ir apsaugos, ypač baudžiamosiose bylose, gerinimo veiksmų plano Taryba nurodė, jog tam, kad būtų pagerintas nusikaltimų aukų teisių užtikrinimas ir apsauga, veiksmų turėtų būti imamasi Sąjungos lygiu, ir paragino Komisiją pateikti atitinkamų su tuo susijusių pasiūlymų. Šioje srityje reikėtų sukurti mechanizmą, kuriuo būtų užtikrintas valstybių narių teismo sprendimų dėl nusikaltimų aukų apsaugos priemonių tarpusavio pripažinimas. Pagal tą rezoliuciją šią direktyvą, kuri susijusi su baudžiamosiose bylose paskirtų apsaugos priemonių tarpusavio pripažinimu, turėtų papildyti atitinkamas mechanizmas, susijęs su civilinėse bylose paskirtomis priemonėmis;

(6)

bendroje vidaus sienų neturinčioje teisingumo erdvėje būtina užtikrinti, kad vienoje valstybėje narėje fiziniam asmeniui suteikta apsauga būtų išlaikoma ir toliau jam teikiama kitoje valstybėje narėje, į kurią jis persikelia arba jau persikėlė. Be to, turėtų būti užtikrinama, kad Sąjungos piliečiams teisėtai naudojantis savo teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje pagal Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 3 straipsnio 2 dalį ir SESV 21 straipsnį nebūtų prarandama jų apsauga;

(7)

kad būtų pasiekti šie tikslai, šia direktyva turėtų būti nustatytos taisyklės, pagal kurias apsauga, pagrįsta pagal vienos valstybės narės (toliau – išduodančioji valstybė) teisės aktus paskirtomis tam tikromis apsaugos priemonėmis, gali būti taikoma ir kitoje valstybėje narėje, kurioje saugomas asmuo nusprendžia apsigyventi ar būti (toliau – vykdančioji valstybė);

(8)

šia direktyva atsižvelgiama į skirtingas valstybių narių teisines tradicijas bei į faktą, kad veiksminga apsauga gali būti užtikrinta apsaugos orderiais, kuriuos išduoda ne baudžiamųjų bylų teismas, o kita institucija. Šia direktyva nenustatomos prievolės keisti apsaugos priemonių skyrimo nacionalines sistemas, nei prievolės nustatyti arba iš dalies keisti Europos apsaugos orderio vykdymo baudžiamosios teisės sistemą;

(9)

ši direktyva taikoma apsaugos priemonėms, kuriomis siekiama konkrečiai apsaugoti asmenį nuo kito asmens nusikalstamos veikos, kuri gali kokiu nors būdu kelti pavojų to asmens gyvybei ar fiziniam, psichiniam ir lytiniam neliečiamumui, pvz., užkertant kelią bet kokios formos persekiojimui, taip pat kelti pavojų to asmens orumui arba laisvei, pvz., užkertant kelią pagrobimui, persekiojimui ir kitų formų netiesioginei prievartai, ir kuriomis siekiama užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms arba sumažinti ankstesnių nusikalstamų veikų pasekmes. Šios saugomo asmens asmeninės teisės atitinka pagrindines vertybes, kurios pripažįstamos ir puoselėjamos visose valstybėse narėse. Tačiau valstybė narė neprivalo išduoti Europos apsaugos orderio, remdamasi baudžiamąja priemone, kuri skirta ne konkrečiai apsaugoti asmenį, o kitiems tikslams, pvz., socialinei nusikaltėlio reabilitacijai. Svarbu pabrėžti, kad ši direktyva taikoma apsaugos priemonėms, kurios skirtos ne tik smurto dėl lyties aukoms apsaugoti, bet ir visoms nusikaltimų aukoms, atsižvelgiant į kiekvienos atitinkamo nusikaltimo rūšies ypatumus;

(10)

ši direktyva taikoma baudžiamosiose bylose paskirtoms apsaugos priemonėms, todėl neapima civilinėse bylose paskirtų apsaugos priemonių. Tam, kad apsaugos priemonė būtų vykdytina pagal šią direktyvą, nėra būtina, kad nusikalstama veika būtų nustatyta galutiniu sprendimu. Taip pat nėra svarbu, ar apsaugos priemonę skiria baudžiamoji, administracinė ar civilinė institucija. Šia direktyva valstybės narės neįpareigojamos iš dalies pakeisti savo nacionalinę teisę taip, kad jos privalėtų galėti skirti apsaugos priemones baudžiamosiose bylose;

(11)

šią direktyvą siekiama taikyti apsaugos priemonėms, kurios skiriamos nusikaltimų aukoms arba galimoms aukoms. Ši direktyva todėl neturėtų būti taikoma priemonėms, kurios paskirtos siekiant apsaugoti liudytojus;

(12)

jei šioje direktyvoje apibrėžta apsaugos priemonė skiriama pagrindinio saugomo asmens giminaičiui apsaugoti, tas giminaitis taip pat gali prašyti išduoti Europos apsaugos orderį ir šis orderis gali būti jam išduotas, jei laikomasi šioje direktyvoje nustatytų sąlygų;

(13)

visi prašymai išduoti Europos apsaugos orderį turėtų būti nagrinėjami tinkama sparta, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, įskaitant klausimo skubumą, į datą, kurią numatyta, kad saugomas asmuo atvyks į vykdančiosios valstybės teritoriją, ir, jei įmanoma, saugomam asmeniui gresiančio pavojaus dydį;

(14)

kai informacija pagal šią direktyvą turi būti suteikta saugomam asmeniui arba pavojų keliančiam asmeniui, ši informacija taip pat, kur taikoma, turėtų būti suteikta atitinkamo asmens globėjui arba atstovui. Be to, deramas dėmesys turėtų būti skiriamas saugomo asmens, pavojų keliančio asmens ar jų globėjo ar atstovo bylose poreikiui gauti šioje direktyvoje numatytą informaciją tam asmeniui suprantama kalba;

(15)

vykdydamos Europos apsaugos orderio išdavimo ir pripažinimo procedūras, kompetentingos institucijos turėtų tinkamai atsižvelgti į nusikaltimų aukų, įskaitant itin pažeidžiamus asmenis, pvz., nepilnamečius ar neįgaliuosius, poreikius;

(16)

taikant šią direktyvą, apsaugos priemonė gali būti paskirta priėmus teismo sprendimą, kaip apibrėžta 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatiniame sprendime 2008/947/TVR dėl teismo sprendimų ir sprendimų dėl lygtinio nuteisimo tarpusavio pripažinimo principo taikymo siekiant užtikrinti lygtinio atleidimo priemonių ir alternatyvių sankcijų priežiūrą (3), arba priėmus sprendimą dėl kardomųjų priemonių, kaip apibrėžta2009 m. spalio 23 d. Tarybos pamatiniame sprendime 2009/829/TVR dėl tarpusavio pripažinimo principo taikymo sprendimams dėl kardomųjų priemonių Europos Sąjungos valstybėse narėse kaip alternatyvos kardomajam kalinimui (4). Jei išduodančiojoje valstybėje sprendimas buvo priimtas remiantis vienu iš šių pamatinių sprendimų, pripažinimo procedūra turėtų būti atitinkamai vykdoma vykdančiojoje valstybėje. Tačiau tuo neturėtų būti atmetama galimybė perduoti Europos apsaugos orderį kitai valstybei narei nei ta, kuri vykdo šiais pamatiniais sprendimais grindžiamus sprendimus;

(17)

pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio antrą pastraipą pavojų keliančiam žmogui turėtų būti sudaryta galimybė būti išklausytam ir ginčyti apsaugos priemonę procese dėl apsaugos priemonės paskyrimo arba prieš išduodant Europos apsaugos orderį;

(18)

siekiant užkirsti kelią nusikaltimui prieš auką vykdančiojoje valstybėje, tai valstybei turėtų būti suteiktos teisinės priemonės pripažinti išduodančiosios valstybės anksčiau priimtą aukai palankų sprendimą, taip pat išvengiant būtinybės aukai pradėti naują procesą ar vėl pateikti įrodymų vykdančiojoje valstybėje, lyg išduodančioji valstybė nebūtų priėmusi sprendimo. Europos apsaugos orderio pripažinimas vykdančiojoje valstybėje reiškia, inter alia, kad tos valstybės kompetentinga institucija, atsižvelgdama į šia direktyva nustatytus apribojimus, pripažįsta išduodančiojoje valstybėje paskirtos apsaugos priemonės egzistavimą ir galiojimą, Europos apsaugos orderyje apibūdintą faktinę padėtį ir tai, kad ta apsauga turėtų būti teikiama ir kad toliau tęsiamas teikimas pagal jos nacionalinę teisę;

(19)

šioje direktyvoje numatytas draudimų ir apribojimų, kurie, nustatyti išduodančiojoje valstybėje ir nurodyti Europos apsaugos orderyje, turėtų būti pripažįstami ir vykdomi vykdančiojoje valstybėje, baigtinis sąrašas, atsižvelgiant į šioje direktyvoje nustatytus apribojimus. Nacionaliniu lygmeniu gali egzistuoti kitos apsaugos priemonių rūšys, pvz., įpareigojimas pavojų keliančiam asmeniui būti tam tikroje vietoje, jei tai numatyta nacionalinėje teisėje. Išduodančioji valstybė gali paskirti tokias priemones, vykdydama procedūrą dėl vienos iš apsaugos priemonių paskyrimo, kurios pagal šią direktyvą gali būti Europos apsaugos orderio pagrindas;

(20)

kadangi valstybėse narėse įvairios institucijos (civilinės, baudžiamosios ar administracinės) yra kompetentingos paskirti apsaugos priemones ir jas vykdyti, yra tikslinga numatyti didelį valstybių narių bendradarbiavimo pagal šią direktyvą mechanizmo lankstumą. Todėl vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija ne visais atvejais privalo imtis tos pačios apsaugos priemonės, kurią paskyrė išduodančioji valstybė, ir gali tam tikru mastu savo nuožiūra paskirti bet kurią priemonę, kurią ji laiko tinkama ir tikslinga panašiu atveju pagal savo nacionalinę teisę, kad užtikrintų tolesnę saugomo asmens apsaugą, atsižvelgdama į išduodančiojoje valstybėje paskirtą apsaugos priemonę, apibūdintą Europos apsaugos orderyje;

(21)

draudimai ar apribojimai kuriems taikoma ši direktyva, be kita ko, apima priemones, kuriomis siekiama apriboti asmeninius ar nuotolinius saugomo asmens ir pavojų keliančio asmens kontaktus, pvz., nustatant tam tikras tokių kontaktų palaikymo sąlygas arba bendravimo turinio apribojimus;

(22)

vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija turėtų informuoti pavojų keliantį asmenį, išduodančiosios valstybės kompetentingą instituciją ir saugomą asmenį apie visas priemones, kurios paskirtos remiantis Europos apsaugos orderiu. Pranešime pavojų keliančiam asmeniui reikėtų deramai atsižvelgti į saugomo asmens interesą neatskleisti to asmens adreso arba kitų kontaktinių duomenų. Tokie duomenys pranešime turėtų būti nenurodyti, jei adresas ar kiti kontaktiniai duomenys nėra nurodyti draudime ar apribojime, pavojų keliančiam asmeniui nustatytame kaip vykdymo priemonė;

(23)

jei išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija panaikina Europos apsaugos orderį, vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija turėtų nutraukti priemones, kurias ji yra paskyrusi, kad įvykdytų Europos apsaugos orderį, susitariant, kad vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija atitinkamam asmeniui apsaugoti gali autonomiškai ir pagal savo nacionalinę teisę paskirti bet kurią apsaugos priemonę pagal savo nacionalinę teisę;

(24)

atsižvelgiant į tai, kad šioje direktyvoje nagrinėjami atvejai, kai saugomas asmuo persikelia į kitą valstybę narę, Europos apsaugos orderio išdavimas ir vykdymas neturėtų reikšti, kad vykdančiajai valstybei perduodami įgaliojimai, susiję su pagrindinėmis, atidėtomis, alternatyviomis, lygtinėmis ar antrinėmis sankcijomis arba susiję su saugumo priemonėmis, taikomomis pavojų keliančiam asmeniui, jei pastarasis ir toliau gyvena valstybėje, kuri paskyrė apsaugos priemonę;

(25)

atitinkamais atvejais turėtų būti galima naudotis elektroninėmis priemonėmis, siekiant pagal nacionalinės teisės aktus ir procedūras praktikoje įgyvendinti taikant šią direktyvą paskirtas priemones;

(26)

bendradarbiaujant institucijoms, kurios dalyvauja užtikrinant saugomo asmens apsaugą, vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija turėtų pranešti išduodančiosios valstybės kompetentingai institucijai apie vykdančiojoje valstybėje siekiant vykdyti Europos apsaugos orderį paskirtų priemonių pažeidimus. Šis pranešimas turėtų sudaryti galimybes išduodančiosios valstybės kompetentingai institucijai greitai nuspręsti dėl tinkamo atsako, susijusio su pavojų keliančiam asmeniui jos valstybėje nustatyta apsaugos priemone. Toks atsakas atitinkamais atvejais gali apimti laisvės atėmimo priemonės nustatymą vietoj pirminės ne laisvės atėmimo priemonės, kuri, pavyzdžiui, buvo kaip alternatyva prevenciniam sulaikymui arba kaip sąlyginio bausmės vykdymo atidėjimo pasekmė. Suprantama, kad toks sprendimas, kadangi juo nenustatoma sankcija ex novo už naują baudžiamąją veiką, netrukdo vykdančiajai valstybei pasinaudoti galimybe atitinkamais atvejais nustatyti sankcijas, jei pažeidžiamos priemonės, paskirtos siekiant vykdyti Europos apsaugos orderį;

(27)

atsižvelgiant į skirtingas valstybių narių teisines tradicijas, jei vykdančiojoje valstybėje nebūtų apsaugos priemonės, kurią būtų galima taikyti atveju, panašiu į faktinę Europos apsaugos orderyje apibūdintą padėtį, vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija turėtų pranešti išduodančiosios valstybės kompetentingai institucijai apie visus jai žinomus Europos apsaugos orderyje apibūdintos apsaugos priemonės pažeidimus;

(28)

kad būtų užtikrintas sklandus šios direktyvos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju, išduodančiosios ir vykdančiosios valstybių kompetentingos institucijos turėtų vykdyti savo kompetenciją, laikydamosi šios direktyvos nuostatų ir atsižvelgdamos į principą ne bis in idem;

(29)

iš saugomo asmens neturėtų būti reikalaujama padengti išlaidas, susijusias su Europos apsaugos orderio pripažinimu, kurios yra neproporcingai didelės, palyginti su panašiu nacionaliniu atveju. Įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad, pripažinus Europos apsaugos orderį iš saugomo asmens nebūtų reikalaujama inicijuoti paskesnę nacionalinę bylą siekiant iš vykdančiosios valstybės kompetentingos institucijos gauti kaip tiesioginę Europos apsaugos orderio pripažinimo pasekmę sprendimą dėl bet kurios priemonės, kuri pagal nacionalinę teisę panašiu atveju galėtų būti paskirta saugomo asmens apsaugai užtikrinti, paskyrimo;

(30)

atsižvelgdamos į tarpusavio pripažinimo principą, kuriuo grindžiama ši direktyva, valstybės narės turėtų skatinti kuo platesnį įmanomą tiesioginį kompetentingų institucijų bendravimą, kai jos taiko šią direktyvą;

(31)

nedarant poveikio teismų nepriklausomumui Sąjungoje ir atsižvelgdamos į teismų struktūros Sąjungoje skirtumus, valstybės narės turėtų apsvarstyti galimybę prašyti už teisėjų, prokurorų, policijos ir procesuose dėl Europos apsaugos orderio išdavimo ar pripažinimo dalyvaujančių teisminių institucijų darbuotojų mokymą atsakingų asmenų organizuoti tinkamą mokymą šios direktyvos tikslų įgyvendinimo srityje;

(32)

kad sudarytų palankesnes sąlygas vertinti šios direktyvos taikymą, valstybės narės Komisijai turėtų pranešti apie aktualius duomenis, susijusius su Europos apsaugos orderio nacionalinių procedūrų taikymu, – bent paprašytų išduoti, išduotų ir (arba) pripažintų Europos apsaugos orderių skaičių. Šiuo atžvilgiu taip pat būtų naudingi kitų rūšių duomenys, pvz., atitinkamų nusikaltimų rūšys;

(33)

šia direktyva turėtų būti prisidedama prie asmenų, kurie yra pavojuje, apsaugos, taip papildant šioje srityje jau taikomus dokumentus, pavyzdžiui, Pamatinį sprendimą 2008/947/TVR ir Pamatinį sprendimą 2009/829/TVR, bet nedarant jiems poveikio;

(34)

jei sprendimas dėl apsaugos priemonės patenka į 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (5), 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (6) ar 1996 m. Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje (7) taikymo sritį, jis turėtų būti pripažįstamas ir vykdomas pagal atitinkamo teisės akto nuostatas;

(35)

jei tinkama, valstybės narės ir Komisija turėtų įtraukti informaciją apie Europos apsaugos orderį į vykdomas švietimo ir informuotumo didinimo kampanijas nusikaltimų aukų apsaugos srityje;

(36)

įgyvendinant šią direktyvą tvarkomi asmens duomenys turėtų būti saugomi pagal 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinį sprendimą 2008/977/TVR dėl asmens duomenų, tvarkomų vykdant policijos ir teisminį bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose, apsaugos (8) ir laikantis 1981 m. Europos Tarybos konvencijoje dėl asmenų apsaugos ryšium su asmens duomenų automatizuotu tvarkymu nustatytų principų;

(37)

šia direktyva turėtų būti gerbiamos pagrindinės teisės, garantuojamos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, laikantis ES sutarties 6 straipsnio;

(38)

valstybės narės skatinamos, įgyvendinant šią direktyvą, atsižvelgti į teises ir principus, įtvirtintus 1979 m. Jungtinių Tautų Konvencijoje dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims;

(39)

kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. apsaugoti pavojuje esančius asmenis, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi dėl jos masto ir galimo poveikio to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo, Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(40)

pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 3 straipsnį, Jungtinė Karalystė pranešė, kad pageidauja dalyvauti priimant šią direktyvą ir ją taikyti;

(41)

pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 1 ir 2 straipsnius ir nedarant poveikio to protokolo 4 straipsniui, Airija nedalyvauja priimant šią direktyvą, jai ji nėra privaloma ar taikoma;

(42)

pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 1 ir 2 straipsnius, Danija nedalyvauja priimant šią direktyvą, jai ji nėra privaloma ar taikoma,

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

1 straipsnis

Tikslas

Šia direktyva nustatomos taisyklės, pagal kurias teisminė arba jai lygiavertė institucija valstybėje narėje, kurioje yra paskirta apsaugos priemonė siekiant apsaugoti asmenį nuo kito asmens nusikalstamos veikos, kuri gali kelti pavojų jo gyvybei, fiziniam arba psichiniam neliečiamumui, orumui, asmens laisvei arba lytiniam neliečiamumui, kai įvykdyta nusikalstama veika arba įtariama nusikalstama veika pagal išduodančiosios valstybės narės nacionalinę teisę, gali išduoti Europos apsaugos orderį, kad kitos valstybės narės kompetentinga institucija galėtų toliau saugoti asmenį tos valstybės narės teritorijoje.

2 straipsnis

Apibrėžtys

Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

1.   Europos apsaugos orderis– valstybės narės teisminės arba jai lygiavertės institucijos priimtas sprendimas, susijęs su apsaugos priemone, kuriuo remdamasi kitos valstybės narės teisminė arba jai lygiavertė institucija imasi tinkamos priemonės arba priemonių pagal savo nacionalinę teisę, siekdama toliau užtikrinti saugomo asmens apsaugą.

2.   Apsaugos priemonė– išduodančiojoje valstybėje pagal jos nacionalinę teisę ir procedūras priimtas sprendimas baudžiamosiose bylose, kuriuo pavojų keliančiam asmeniui nustatomas vienas ar keli 5 straipsnyje nurodyti draudimai ar apribojimai, siekiant apsaugoti saugomą asmenį nuo nusikalstamos veikos, kuri gali kelti pavojų jo gyvybei, fiziniam arba psichiniam neliečiamumui, orumui, asmens laisvei arba lytiniam neliečiamumui.

3.   Saugomas asmuo– fizinis asmuo, kuriam taikoma apsauga, pagrįsta išduodančiosios valstybės paskirta apsaugos priemone.

4.   Pavojų keliantis asmuo– fizinis asmuo, kuriam nustatytas vienas ar keli 5 straipsnyje nurodyti draudimai arba apribojimai.

5.   Išduodančioji valstybė– valstybė narė, kurioje paskirta apsaugos priemonė, kuri yra pagrindas išduoti Europos apsaugos orderį.

6.   Vykdančioji valstybė– valstybė narė, kuriai perduotas Europos apsaugos orderis, kad jį pripažintų.

7.   Priežiūros valstybė– valstybė narė, kuriai perduotas teismo sprendimas, kaip apibrėžta Pamatinio sprendimo 2008/947/TVR 2 straipsnyje, arba sprendimas dėl kardomųjų priemonių, kaip apibrėžta Pamatinio sprendimo 2009/829/TVR 4 straipsnyje.

3 straipsnis

Kompetentingų institucijų skyrimas

1.   Kiekviena valstybė narė praneša Komisijai, kuri teisminė ar jai lygiavertė institucija arba institucijos pagal jos nacionalinę teisę yra kompetentingos išduoti Europos apsaugos orderį ir jį pripažinti pagal šią direktyvą, kai ta valstybė narė yra išduodančioji valstybė arba vykdančioji valstybė.

2.   Komisija visoms valstybėms narėms suteikia galimybę susipažinti su gauta informacija. Valstybės narės informuoja Komisiją apie visus 1 dalyje nurodytos informacijos pakeitimus.

4 straipsnis

Kreipimasis į centrinę instituciją

1.   Kiekviena valstybė narė gali paskirti centrinę instituciją arba, jei taip numatyta jos teisės sistemoje, kelias centrines institucijas kompetentingoms institucijoms padėti.

2.   Valstybė narė, jei tai būtina dėl jos vidaus teisminės sistemos sąrangos, gali nustatyti, kad jos centrinė institucija ar institucijos yra atsakinga (-os) už Europos apsaugos orderių administracinį perdavimą ir priėmimą bei už visą kitą su tuo susijusį oficialų susirašinėjimą. Todėl visi kompetentingų institucijų tarpusavio ryšiai, konsultacijos, keitimasis informacija, paklausimai ir pranešimai gali būti atitinkamais atvejais tvarkomi padedant atitinkamos valstybės narės paskirtai centrinei institucijai ar institucijoms.

3.   Valstybės narės, pageidaujančios pasinaudoti šiame straipsnyje nurodytomis galimybėmis, praneša Komisijai su paskirta centrine institucija arba institucijoms susijusią informaciją. Šie nurodymai yra privalomi visoms išduodančiosios valstybės institucijoms.

5 straipsnis

Apsaugos priemonės, egzistuojančios pagal nacionalinę teisę, reikmė

Europos apsaugos orderis gali būti išduodamas tik tais atvejais, kai išduodančiojoje valstybėje anksčiau buvo paskirta apsaugos priemonė, kuria pavojų keliančiam asmeniui nustatomas vienas ar keli toliau nurodyti draudimai arba apribojimai:

a)

draudimas lankytis tam tikrose vietovėse, vietose ar apibrėžtuose regionuose, kuriuose gyvena arba lankosi saugomas asmuo;

b)

draudimas bet kokia forma, įskaitant telefoną, elektroninį ar įprastinį paštą, faksą ar kitas priemones, kontaktuoti su saugomu asmeniu arba tokių kontaktų reguliavimas; arba

c)

draudimas priartėti prie saugomo asmens arčiau nei nustatytu atstumu arba tokio kontakto reguliavimas.

6 straipsnis

Europos apsaugos orderio išdavimas

1.   Europos apsaugos orderis gali būti išduotas, jei saugomas asmuo nusprendžia gyventi arba jau gyvena kitoje valstybėje narėje arba jei saugomas asmuo nusprendžia būti arba jau yra kitoje valstybėje narėje. Priimdama sprendimą dėl Europos apsaugos orderio išdavimo, išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija atsižvelgia, inter alia, į laikotarpio ar laikotarpių, kuriais saugomas asmuo ketina būti vykdančiojoje valstybėje, trukmę ir apsaugos poreikio svarbą.

2.   Išduodančiosios valstybės teisminė arba jai lygiavertė institucija gali išduoti Europos apsaugos orderį tik saugomo asmens prašymu ir įsitikinusi, kad apsaugos priemonė atitinka 5 straipsnyje išdėstytus reikalavimus.

3.   Saugomas asmuo gali pateikti prašymą išduoti Europos apsaugos orderį išduodančiosios valstybės kompetentingai institucijai arba vykdančiosios valstybės kompetentingai institucijai. Jei toks prašymas pateiktas vykdančiajai valstybei, jos kompetentinga institucija kuo greičiau perduoda jį išduodančiosios valstybės kompetentingai institucijai.

4.   Prieš išduodant Europos apsaugos orderį, pavojų keliančiam asmeniui suteikiama teisė būti išklausytam ir teisė ginčyti apsaugos priemonę, jei tos teisės tam asmeniui nebuvo suteiktos proceso, dėl kurio ta apsaugos priemonė buvo paskirta, metu.

5.   Apsaugos priemonę, kurioje numatytas vienas ar keli 5 straipsnyje nurodyti draudimai ar apribojimai, skirianti kompetentinga institucija tinkamu būdu, laikydamasi nacionalinėje teisėje nustatytų procedūrų, informuoja saugomą asmenį apie galimybę pateikti prašymą išduoti Europos apsaugos orderį tuo atveju, jei tas asmuo ketina išvykti į kitą valstybę narę, taip pat apie pagrindines tokio prašymo pateikimo sąlygas. Institucija pataria saugomam asmeniui pateikti prašymą prieš išvykstant iš išduodančiosios valstybės teritorijos.

6.   Jei saugomas asmuo turi globėją arba atstovą, tas globėjas arba atstovas gali pateikti 2 ir 3 dalyse nurodytą prašymą saugomo asmens vardu.

7.   Jei prašymas išduoti Europos apsaugos orderį atmetamas, išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija informuoja saugomą asmenį apie visas jos nacionalinėje teisėje numatytas taikytinas teisės gynimo priemones dėl tokio sprendimo.

7 straipsnis

Europos apsaugos orderio forma ir turinys

Europos apsaugos orderis išduodamas laikantis šios direktyvos I priede pateiktos formos. Jame visų pirma nurodoma ši informacija:

a)

saugomo asmens tapatybė ir pilietybė, taip pat globėjo arba atstovo, jei saugomas asmuo yra nepilnametis arba neveiksnus, tapatybė ir pilietybė;

b)

data, nuo kurios saugomas asmuo ketina gyventi arba būti vykdančiojoje valstybėje, ir buvimo laikotarpis ar laikotarpiai (jei žinomas (-i));

c)

išduodančiosios valstybės kompetentingos institucijos pavadinimas, adresas, telefono ir fakso numeriai ir el. pašto adresas;

d)

informacija apie teisės aktą (pavyzdžiui, nurodant numerį ir datą), kuriame numatyta apsaugos priemonė, kuria remiantis išduotas Europos apsaugos orderis;

e)

faktų ir aplinkybių, dėl kurių išduodančiojoje valstybėje paskirta apsaugos priemonė, santrauka;

f)

pavojų keliančiam asmeniui apsaugos priemone, kuria grindžiamas Europos apsaugos orderis, nustatyti draudimai ar apribojimai, jų galiojimo trukmė ir informacija apie sankciją (jeigu numatyta) bet kurio draudimų ar apribojimų pažeidimo atveju;

g)

apsaugos priemonės vykdymui užtikrinti naudojama techninė priemonė (jei naudojama), suteikta saugomam asmeniui arba pavojų keliančiam asmeniui;

h)

pavojų keliančio asmens tapatybė ir pilietybė, taip pat to asmens kontaktiniai duomenys;

i)

ar saugomam asmeniui ir (arba) pavojų keliančiam asmeniui išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija suteikė nemokamą teisinę pagalbą, jei išduodančioji institucija turi šią informaciją ir tam nereikia papildomo tyrimo;

j)

atitinkamais atvejais kitų aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos vertinant saugomam asmeniui kylantį pavojų, aprašymas;

k)

atitinkamais atvejais aiškiai nurodoma, kad teismo sprendimas, kaip apibrėžta Pamatinio sprendimo 2008/947/TVR 2 straipsnyje, arba sprendimas dėl kardomųjų priemonių, kaip apibrėžta Pamatinio sprendimo 2009/829/TVR 4 straipsnyje, jau perduotas priežiūros valstybei, jei tai kita valstybė nei ta, kurioje vykdomas Europos apsaugos orderis, ir nurodoma tokio sprendimo vykdymą užtikrinanti tos valstybės kompetentinga institucija.

8 straipsnis

Perdavimo procedūra

1.   Išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija Europos apsaugos orderį perduoda vykdančiosios valstybės kompetentingai institucijai bet kuriuo būdu, jei tik pateikiamas rašytinis dokumentas, kad vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija galėtų nustatyti jo autentiškumą. Visi oficialūs ryšiai taip pat palaikomi tiesiogiai tarp tų kompetentingų institucijų.

2.   Jeigu vykdančiosios valstybės arba išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija kitos valstybės kompetentingai institucijai nėra žinoma, pastaroji pateikia visus atitinkamus paklausimus, be kita ko, kreipdamasi į 2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos sprendime 2008/976/TVR dėl Europos teisminio tinklo (9) nurodyto Europos teisminio tinklo kontaktinius asmenis, Eurojusto nacionalinį narį arba tos valstybės Eurojusto nacionalinę koordinavimo sistemą, kad gautų būtiną informaciją.

3.   Jeigu vykdančiosios valstybės institucija, gavusi Europos apsaugos orderį, neturi įgaliojimų jo pripažinti, ši institucija ex officio persiunčia Europos apsaugos orderį kompetentingai institucijai ir nedelsdama bet kuriuo būdu, jei tik pateikiamas rašytinis dokumentas, informuoja apie tai išduodančiosios valstybės kompetentingą instituciją.

9 straipsnis

Priemonės vykdančiojoje valstybėje

1.   Vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija, gavusi pagal 8 straipsnį perduotą Europos apsaugos orderį, be nederamo delsimo jį pripažįsta ir priima sprendimą, kuriuo paskiriama priemonė, kurios ji galėtų imtis pagal savo nacionalinę teisę panašiu atveju, kad užtikrintų saugomo asmens apsaugą, išskyrus atvejus, kai ji nusprendžia remtis vienu iš 10 straipsnyje nurodytų nepripažinimo pagrindų. Vykdančioji valstybė gali pagal savo nacionalinę teisę taikyti baudžiamąsias, administracines ar civilines priemones.

2.   Vykdančiosios valstybės kompetentingos institucijos paskirta priemonė pagal 1 dalį ir bet kokia kita priemonė, kurios imamasi remiantis 11 straipsnyje nurodytu vėlesniu sprendimu, turi kuo labiau atitikti išduodančiosios valstybės paskirtą apsaugos priemonę.

3.   Vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija informuoja pavojų keliantį asmenį, išduodančiosios valstybės kompetentingą instituciją ir saugomą asmenį apie visas priemones, kurios paskirtos taikant 1 dalį, taip pat apie tokios priemonės pažeidimo galimas teisines pasekmes, numatytas nacionalinėje teisėje ir pagal 11 straipsnio 2 dalį. Saugomo asmens adresas ar kita kontaktinė informacija pavojų keliančiam asmeniui neatskleidžiama, išskyrus atvejus, kai tokia informacija būtina taikant 1 dalį paskirtos priemonės vykdymui užtikrinti.

4.   Jeigu vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija mano, kad pagal 7 straipsnį Europos apsaugos orderyje pateikta informacija yra neišsami, ji nedelsdama bet kuriuo būdu, jei tik pateikiamas rašytinis dokumentas, apie tai informuoja išduodančiosios valstybės kompetentingą instituciją, jai nustatydama pagrįstą terminą trūkstamai informacijai pateikti.

10 straipsnis

Europos apsaugos orderio nepripažinimo pagrindai

1.   Vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija gali atsisakyti pripažinti Europos apsaugos orderį šiomis aplinkybėmis:

a)

Europos apsaugos orderis yra neišsamus arba nebuvo užpildytas per vykdančiosios valstybės kompetentingos institucijos nustatytą terminą;

b)

neįvykdyti 5 straipsnyje nustatyti reikalavimai;

c)

apsaugos priemonė yra susijusi su veika, kuri pagal vykdančiosios valstybės teisę nėra laikoma nusikalstama veika;

d)

apsauga grindžiama sankcijos arba priemonės, kuriai pagal vykdančiosios valstybės teisę taikoma amnestija ir kuri susijusi su veika arba elgesiu, priklausančiu jos kompetencijai pagal tą teisę, vykdymu;

e)

pagal vykdančiosios valstybės teisę pavojų keliantis asmuo naudojasi imunitetu ir todėl neįmanoma paskirti apsaugos priemonių pagal Europos apsaugos orderį;

f)

pagal vykdančiosios valstybės teisę pavojaus keliančio asmens baudžiamasis persekiojimas už veiką arba elgesį, dėl kurio paskirta apsaugos priemonė, negali būti vykdomas, kai veika arba elgesys pagal vykdančiosios valstybės nacionalinę teisę priklauso jos kompetencijai;

g)

Europos apsaugos orderio pripažinimas prieštarautų principui ne bis in idem;

h)

pagal vykdančiosios valstybės teisę pavojų keliantis asmuo dėl savo amžiaus negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už veiką ar elgesį, dėl kurio paskirta apsaugos priemonė;

i)

apsaugos priemonė yra susijusi su nusikalstama veika, kuri pagal vykdančiosios valstybės teisę laikoma visiškai, daugiausia arba iš esmės įvykdyta jos teritorijoje.

2.   Kai vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija atsisako pripažinti Europos apsaugos orderį dėl vieno 1 dalyje nurodytų pagrindų, ji:

a)

be nederamo delsimo informuoja išduodančiąją valstybę ir saugomą asmenį apie šį atsisakymą bei su jo pagrindus;

b)

atitinkamais atvejais informuoja saugomą asmenį apie galimybę prašyti paskirti apsaugos priemonę pagal jos nacionalinę teisę;

c)

informuoja saugomą asmenį apie bet kurias taikytinas teisės gynimo priemones, kurios yra numatytos jos nacionalinėje teisėje, dėl tokio sprendimo.

11 straipsnis

Taikoma teisė ir kompetencija vykdančiojoje valstybėje

1.   Paskirti ir vykdyti priemones vykdančiojoje valstybėje, kurioje pripažintas Europos apsaugos orderis, yra vykdančiosios valstybės kompetencija. 9 straipsnio 1 dalyje numatyto sprendimo priėmimui ir vykdymui taikoma vykdančiosios valstybės teisė, įskaitant taisykles dėl teisės gynimo priemonių dėl vykdančiojoje valstybėje priimtų sprendimų dėl Europos apsaugos orderio.

2.   Pažeidus vieną ar daugiau priemonių, kurias vykdančioji valstybė paskyrė, pripažinusi Europos apsaugos orderį, vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija, taikydama 1 dalį, turi kompetenciją:

a)

dėl tokio pažeidimo skirti baudžiamąsias sankcijas ir imtis kitos priemonės, jeigu tas pažeidimas pagal vykdančiosios valstybės teisę prilygsta nusikalstamai veikai;

b)

priimti su pažeidimu susijusius bet kuriuos kitus nebaudžiamuosius sprendimus;

c)

taikyti bet kurią skubią ir laikiną priemonę, kad būtų nutrauktas pažeidimas, atitinkamais atvejais laukiant, kol tolesnį sprendimą priims išduodančioji valstybė.

3.   Jei vykdančiojoje valstybėje nėra nacionalinio lygio priemonės, kurią panašiu atveju būtų galima skirti, vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija praneša išduodančiosios valstybės kompetentingai institucijai apie visus jai žinomus Europos apsaugos orderyje apibūdintos apsaugos priemonės pažeidimus.

12 straipsnis

Pranešimas pažeidimo atveju

Vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija praneša išduodančiosios valstybės arba priežiūros valstybės kompetentingai institucijai apie visus priemonės ar priemonių, paskirtų remiantis Europos apsaugos orderiu, pažeidimus. Pranešama naudojant II priede pateiktą standartinę formą.

13 straipsnis

Išduodančiosios valstybės kompetencija

1.   Išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija turi išskirtinę kompetenciją priimti sprendimus, susijusius su:

a)

apsaugos priemonės ir atitinkamai Europos apsaugos orderio atnaujinimu, peržiūra, pakeitimu, atšaukimu ir panaikinimu;

b)

laisvės atėmimo priemonės nustatymu dėl to, kad buvo atšaukta apsaugos priemonė, su sąlyga, kad apsaugos priemonė buvo taikoma remiantis teismo sprendimu, kaip apibrėžta Pamatinio sprendimo 2008/947/TVR 2 straipsnyje, arba remiantis sprendimu dėl kardomųjų priemonių, kaip apibrėžta Pamatinio sprendimo 2009/829/TVR 4 straipsnyje.

2.   Pagal 1 dalį priimtiems sprendimams taikoma išduodančiosios valstybės teisė.

3.   Tais atvejais, kai teismo sprendimas, kaip apibrėžta Pamatinio sprendimo 2008/947/TVR 2 straipsnyje, arba sprendimas dėl kardomųjų priemonių, kaip apibrėžta Pamatinio sprendimo 2009/829/TVR 4 straipsnyje, jau perduotas arba, išdavus Europos apsaugos orderį, perduodamas kitai valstybei narei, tolesni sprendimai, kaip numatyta šiuose Pamatiniuose sprendimuose, priimami remiantis atitinkamomis tų pamatinių sprendimų nuostatomis.

4.   Kai apsaugos priemonė numatyta teismo sprendime, kaip apibrėžta Pamatinio sprendimo 2008/947/TVR 2 straipsnyje, kuris jau perduotas arba, išdavus Europos apsaugos orderį, perduodamas kitai valstybei narei, o priežiūros valstybės kompetentinga institucija pagal to pamatinio sprendimo 14 straipsnį yra priėmusi tolesnių sprendimų, turinčių įtakos apsaugos priemonėje numatytiems įpareigojimams ar nurodymams, išduodančiosios valstybės narės kompetentinga institucija nedelsdama atitinkamai atnaujina, peržiūri, pakeičia, atšaukia ar panaikina Europos apsaugos orderį.

5.   Išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija nedelsdama informuoja vykdančiosios valstybės kompetentingą instituciją apie visus pagal 1 ir 4 dalis priimtus sprendimus.

6.   Jeigu išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija pagal 1 dalies a punktą arba pagal 4 dalį atšaukė ar panaikino Europos apsaugos orderį, vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija, vos tik tinkama tvarka gavusi išduodančiosios valstybės kompetentingos institucijos pranešimą, nutraukia priemones, paskirtas pagal 9 straipsnio 1 dalį.

7.   Jeigu išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija pagal 1 dalies a punktą arba pagal 4 dalį pakeitė Europos apsaugos orderį, vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija atitinkamai:

a)

laikydamasi 9 straipsnio iš dalies pakeičia priemones, paskirtas remiantis Europos apsaugos orderiu; arba

b)

atsisako vykdyti pakeistą draudimą ar apribojimą tais atvejais, kai jis neatitinka 5 straipsnyje nurodytų draudimų ar apribojimų rūšių arba kai pagal 7 straipsnį Europos apsaugos orderyje pateikta informacija yra neišsami ar per vykdančiosios valstybės kompetentingos institucijos pagal 9 straipsnio 4 dalį nustatytą terminą nebuvo pateikta patikslinta informacija.

14 straipsnis

Priemonių, paskirtų remiantis Europos apsaugos orderiu, nutraukimo pagrindai

1.   Vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija gali nutraukti priemones, paskirtas vykdant Europos apsaugos orderį:

a)

jeigu yra aiškus pagrindas manyti, kad saugomas asmuo negyvena arba jo nėra vykdančiosios valstybės teritorijoje arba jis galutinai išvyko iš tos teritorijos;

b)

kai pagal jos nacionalinę teisę pasibaigia priemonių, paskirtų vykdant Europos apsaugos orderį, maksimalus galiojimo laikotarpis;

c)

13 straipsnio 7 dalies b punkte nurodytu atveju; ar

d)

kai teismo sprendimas, kaip apibrėžta Pamatinio sprendimo 2008/947/TVR 2 straipsnyje, arba sprendimas dėl kardomųjų priemonių, kaip apibrėžta Pamatinio sprendimo 2009/829/TVR 4 straipsnyje, perkeliamas į vykdančiąją valstybę, jai pripažinus Europos apsaugos orderį.

2.   Apie tokį sprendimą vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija nedelsdama informuoja išduodančiosios valstybės kompetentingą instituciją ir, jei įmanoma, saugomą asmenį.

3.   Vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija, prieš nutraukdama priemones pagal 1 dalies b punktą, gali paprašyti išduodančiosios valstybės kompetentingos institucijos pateikti informaciją, ar tuo konkrečiu atveju esančiomis aplinkybėmis vis dar reikalinga Europos apsaugos orderio teikiama apsauga. Išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija nedelsdama atsako į tokį prašymą.

15 straipsnis

Europos apsaugos orderio pripažinimui teikiamas prioritetas

Europos apsaugos orderio pripažinimui teikiamas toks pat prioritetas, kuris būtų taikytinas panašiu atveju nacionaliniu lygiu, atsižvelgiant į bet kurias konkrečias bylos aplinkybes, įskaitant klausimo skubumą, į datą, kurią numatyta, kad saugomas asmuo atvyks į vykdančiosios valstybės teritoriją, ir, jei įmanoma, saugomam asmeniui gresiančio pavojaus dydį.

16 straipsnis

Kompetentingų institucijų tarpusavio konsultacijos

Atitinkamais atvejais išduodančiosios valstybės ir vykdančiosios valstybės kompetentingos institucijos gali konsultuotis viena su kita, siekdamos sudaryti palankesnes sąlygas sklandžiai ir efektyviai taikyti šią direktyvą.

17 straipsnis

Kalbos

1.   Išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija išverčia Europos apsaugos orderį į vykdančiosios valstybės valstybinę kalbą arba į vieną iš jos valstybinių kalbų.

2.   Vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija išverčia 12 straipsnyje nurodytą formą į išduodančiosios valstybės valstybinę kalbą arba į vieną iš jos valstybinių kalbų.

3.   Priimant šią direktyvą arba vėliau bet kuri valstybė narė pareiškime, kurį ji deponuoja Komisijoje, gali nurodyti, kad ji priims vertimą į vieną ar daugiau Sąjungos kitų oficialių kalbų.

18 straipsnis

Išlaidos

Vykdančioji valstybė padengia šios direktyvos taikymo išlaidas pagal savo nacionalinę teisę, išskyrus išlaidas, kurios atsiranda išskirtinai išduodančiosios valstybės teritorijoje.

19 straipsnis

Ryšys su kitomis sutartimis ir susitarimais

1.   Valstybės narės gali toliau taikyti dvišales ar daugiašales sutartis ar susitarimus, kurie galioja šios direktyvos įsigaliojimo metu, jei pagal juos galima praplėsti ar papildyti šios direktyvos tikslus ir supaprastinti apsaugos priemonių taikymo tvarką ar jai sudaryti dar palankesnes sąlygas.

2.   Įsigaliojus šiai direktyvai, valstybės narės gali sudaryti dvišales ar daugiašales sutartis ar susitarimus, jei pagal juos galima praplėsti ar papildyti šios direktyvos tikslus ir supaprastinti apsaugos priemonių taikymo tvarką ar jai sudaryti palankesnes sąlygas.

3.   Ne vėliau kaip 2012 m. balandžio 11 d. valstybės narės praneša Komisijai apie 1 dalyje nurodytas galiojančias sutartis ar susitarimus, kuriuos jos pageidauja toliau taikyti. Be to, valstybės narės praneša Komisijai apie visas 2 dalyje nurodytas naujas sutartis ar susitarimus per tris mėnesius nuo jų pasirašymo.

20 straipsnis

Ryšys su kitais teisės aktais

1.   Ši direktyva neturi įtakos Reglamento (EB) Nr. 44/2001, Reglamento (EB) Nr. 2201/2003, 1996 m. Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje ir 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų taikymui.

2.   Ši direktyva neturi įtakos Pamatinio sprendimo 2008/947/TVR ar Pamatinio sprendimo 2009/829/TVR taikymui.

21 straipsnis

Įgyvendinimas

1.   Valstybės narės iki 2015 m. sausio 11 d. priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kad būtų laikomasi šios direktyvos. Jos nedelsdamos informuoja apie tai Komisiją.

Valstybės narės, patvirtindamos tas priemones, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.

2.   Valstybės narės pateikia Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimtų nacionalinės teisės pagrindinių nuostatų tekstus.

22 straipsnis

Duomenų rinkimas

Kad sudarytų palankesnes sąlygas vertinti šios direktyvos taikymą, valstybės narės praneša Komisijai aktualius duomenis, susijusius su Europos apsaugos orderio nacionalinių procedūrų taikymu, bent paprašytų išduoti, išduotų ir (arba) pripažintų Europos apsaugos orderių skaičių.

23 straipsnis

Peržiūra

Ne vėliau kaip 2016 m. sausio 11 d. Komisija Europos Parlamentui ir Tarybai pateikia šios direktyvos taikymo ataskaitą. Prireikus prie tos ataskaitos pridedami pasiūlymai dėl teisės aktų.

24 straipsnis

Įsigaliojimas

Ši direktyva įsigalioja dvidešimtą dieną po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

25 straipsnis

Adresatai

Ši direktyva pagal Sutartis skirta valstybėms narėms.

Priimta Strasbūre 2011 m. gruodžio 13 d.

Europos Parlamento vardu

Pirmininkas

J. BUZEK

Tarybos vardu

Pirmininkas

M. SZPUNAR


(1)  2010 m. gruodžio 14 d. Europos Parlamento pozicija (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje) ir 2011 m. lapkričio 24 d. Tarybos pozicija, priimta per pirmąjį svarstymą (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje). 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento pozicija (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje).

(2)  OL C 115, 2010 5 4, p. 1.

(3)  OL L 337, 2008 12 16, p. 102.

(4)  OL L 294, 2009 11 11, p. 20.

(5)  OL L 12, 2001 1 16, p. 1.

(6)  OL L 338, 2003 12 23, p. 1.

(7)  OL L 48, 2003 2 21, p. 3.

(8)  OL L 350, 2008 12 30, p. 60.

(9)  OL L 348, 2008 12 24, p. 130.


I PRIEDAS

EUROPOS APSAUGOS ORDERIS,

nurodytas

2011 m. GRUODŽIO 13 d. EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVOS 2011/99/ES DĖL EUROPOS APSAUGOS ORDERIO 7 STRAIPSNYJE

Šioje formoje pateikta informacija turi būti tvarkoma laikantis atitinkamo konfidencialumo

Image

Image

Image

Image


II PRIEDAS

FORMA,

nurodyta

2011 m. GRUODŽIO 13 d. EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVOS 2011/99/ES DĖL EUROPOS APSAUGOS ORDERIO 12 STRAIPSNYJE

PRANEŠIMAS APIE PRIEMONĖS, KURI PASKIRTA REMIANTIS EUROPOS APSAUGOS ORDERIU, PAŽEIDIMĄ

Šioje formoje pateikta informacija turi būti tvarkoma laikantis atitinkamo konfidencialumo

Image

Image


Top