31997Y0917(01)

Komisijos komunikatas valstybėms narėms pagal Europos Bendrijos sutarties 93 straipsnio 1 dalį dėl Sutarties 92 ir 93 straipsnių taikymo trumpalaikiam eksporto kredito draudimui

(97/C 281/03)

(tekstas svarbus EEE)

1. Įžanga

1.1. Valstybės narės ir toliau laikosi aktyvios savo eksporto pramonės rėmimo politikos. Per laikotarpį nuo 1992 iki 1994 metų 7 % visos valstybių narių pagalbos, skirtos jų gamybos pramonei, sudarė eksporto rėmimas, dažniausiai sudarant palankias sąlygas eksporto kreditams ir eksporto kredito draudimui [1].

1.2. Eksporto subsidijos turi tiesioginę įtaką potencialių prekių ir paslaugų tiekėjų konkurencijai rinkoje. Komisija, kaip priežiūros institucija pagal Sutartį, pripažindama jų kenksmingą poveikį, visuomet griežtai nepritarė pagalbai eksportui prekiaujant Bendrijos viduje [2]. Tačiau nors valstybių narių parama jų eksportui už Bendrijos ribų taip pat gali turėti įtakos konkurencijai Bendrijoje [3], Komisija, remdamasi Sutarties 92, 93 ir 94 straipsniuose išdėstytomis valstybės pagalbos taisyklėmis, sistematiškai nesikišo į šią sritį. Tai buvo dėl keleto priežasčių. Pirma, šią sritį iš dalies reglamentuoja su užsienio prekyba susijusios Sutarties nuostatos, Sutarties 112 ir 113 straipsniai, ir 112 straipsnis iš tikrųjų numato suderinti pagalbą eksportui. Antra, pagalba eksportui už Bendrijos ribų turi įtakos ne tik konkurencijai Bendrijoje, bet ir Bendrijos eksportuotojų gebėjimui vis-à-vis konkuruoti su tais Bendrijos prekybos partneriais, kurie teikia panašią pagalbą. Pagaliau pagalbos kontrolės srityje buvo pasiekta pažanga pagal Sutarties prekybos nuostatas ir EBPO bei PPO.

1.3. Nors Komisija iki šiol nesinaudojo savo valstybės pagalbos kontrolės įgaliojimais eksporto kredito ir eksporto kredito draudimo srityse, Tarybos Eksporto kreditų grupės [4] darbas bei Europos Bendrijų Teisingumo Teismo bylos [5] parodė, kad bent jau vienoje srityje, tai yra trumpalaikio eksporto kredito draudimo srityje, faktiškai arba potencialiai iškraipoma konkurencija Bendrijoje gali pateisinti veiksmus, kurių Komisija ėmėsi pagal valstybės pagalbos taisykles, nelaukdama pažangos kitose srityse. Konkurencijos iškraipymas gali atsirasti ne tik tarp skirtingų valstybių narių eksportuotojų, prekiaujančių Bendrijoje ir už jos ribų, bet ir tarp eksporto kredito draudikų, siūlančių savo paslaugas Bendrijoje.

1.4. Šio informacinio pranešimo tikslas yra pašalinti tokius dėl valstybės pagalbos atsirandančius konkurencijos iškraipymus tame eksporto kredito draudimo verslo sektoriuje, kuriame tarpusavyje konkuruoja valstybiniai arba valstybės remiami eksporto kredito draudikai ir privatūs eksporto kredito draudikai. Šis komercinis eksporto kredito draudimo sektorius yra susijęs su trumpalaikio eksporto kredito rizikos draudimu prekiaujant Bendrijoje ir su daugeliu šalių už Bendrijos ribų. Tokia rizika yra vadinama "parduotina" ir bus apibūdinta toliau esančiame 2 skirsnyje. Dabar apibrėžimas apima tik vadinamąją "komercinę" riziką, kaip priešpriešą "politinei" rizikai, prekiaujant Bendrijoje ir su daugeliu EBPO šalių, išvardytų priede. Nors valstybės narės labai stengėsi, pasiekti, kad komerciniame eksporto kredito draudimo sektoriuje nebūtų teikiama pagalba, tikėdamosi, kad Bendrija imsis veiksmų, viena bendra rinka reikalauja garantijų, užtikrinančių vienodas sąlygas visomis aplinkybėmis.

Šiame komunikate nenagrinėjamas vidutinės trukmės ir ilgalaikės eksporto kredito rizikos, kuri dabar daugiausia yra neparduotina rizika, draudimas. Tos srities veiksniai, sustabdę Komisiją, kad ši nepasinaudotų dideliais savo valstybės pagalbos kontrolės įgaliojimais, ir toliau jai neleidžia to daryti. Vietoje to stengiamasi derinti eksporto kredito draudimo, draudimo įmokų ir šalių draudimo politikos sąlygas, reikiamai atsižvelgiant į programas trečiosiose šalyse, kad nebūtų pakenkta Bendrijos eksportuotojų konkurencijai.

1.5. Šio komunikato 2 skirsnis apibūdina eksporto kredito draudimo rinkos struktūrą ir išskiria komercinį arba rinkos sektorių, kuriame veikia privatūs draudikai ir kuris šiame komunikate nurodytas tarp privačių ir valstybinių arba valstybės remiamų eksporto kredito draudikų, ir paaiškina, kodėl ir kokiu mastu taikomi Sutarties straipsniai dėl valstybės pagalbos. Galiausiai 4 skirsnyje Komisija nurodo, kokie veiksmai, jos nuomone, yra būtini norint užtikrinti, kad visa likusi 3 skirsnyje išvardytų rūšių valstybės pagalba rinkos sektoriui nebūtų teikiama ir reikalauja, kad valstybės narės pagal Sutarties 93 straipsnio 1 dalį prireikus imtųsi tokių priemonių.

2. Trumpalaikio eksporto kredito draudimo rinkos ir ne rinkos sektoriai

2.1. Tarybos Eksporto kredito grupės ataskaita (toliau – "Ataskaita"), privačių eksporto kredito draudikų nusiskundimai bei Europos Bendrijų Teisingumo Teisme nagrinėtos bylos parodė, kad kai kuriose valstybėse narėse tos pačios "oficialios" eksporto kredito įstaigos, kurios užsiima vidutinės trukmės ir ilgalaikės eksportuotojų rizikos draudimu valstybės sąskaita arba su valstybės garantija [6], taip pat veikia valstybės sąskaita arba su valstybės garantija tose trumpalaikio eksporto kredito draudimo rinkos dalyse, kuriose jos konkuruoja su privačiais eksporto kredito draudikais, nesusijusiais tokiais ryšiais su valstybe. Tokios "oficialios" eksporto kredito įstaigos gali būti Vyriausybės departamentai, valstybei priklausančios arba valstybės kontroliuojamos bendrovės arba visiškai privačios ir privačiai kontroliuojamos bendrovės. Šiame komunikate tokios įstaigos bus vadinamos "valstybiniais arba valstybės remiamais eksporto kredito draudikais". Taip pat kaip ir "oficialios" įstaigos, kurios veikia ir vidutinės trukmės bei ilgalaikio draudimo, ir trumpalaikio draudimo srityse, kai kurie privatūs ir privačiai kontroliuojami eksporto kredito draudikai, užsiimantys tik trumpalaikiu draudimu, gali būti remiami savo Vyriausybių, kurios duoda garantijas arba užtikrina panašius perdraudimo susitarimus kai kuriems minėtųjų įmonių veiklos elementams. Tokius draudikus taip pat būtina laikyti "valstybiniais arba valstybės remiamais". Antra vertus, eksporto kredito draudikai, kurių didžiąją veiklos dalį sudaro trumpalaikis draudimas arba kurie užsiima tik trumpalaikiu draudimu ir visą savo veiklą vykdo ne valstybės sąskaita arba ne su valstybės garantija [7], yra laikomi "privačiais eksporto kredito draudikais".

Ataskaita parodė, kad valstybiniai arba valstybės remiami eksporto kredito draudikai, valstybės sąskaita arba su valstybės garantija veikę trumpalaikio draudimo rinkos dalyse, kuriose jie konkuravo su privačiais draudikais, naudojosi tam tikrais finansiniais pranašumais, galėjusiais iškraipyti konkurenciją privačių draudikų sąskaita. Nei vienoje šalyje valstybiniai arba valstybės remiami eksporto kredito draudikai trumpalaikio draudimo srityje monopolijos neturėjo.

Viena iš sudėtingiausių Ataskaitoje nagrinėtų sričių buvo tiesiogiai arba netiesiogiai valstybės teikiamas perdraudimas. Ataskaitoje buvo nurodyti perdraudimo susitarimai, kuriuose numatyta, kad draudimas bus 100 % padengiamas ir kurie yra lygiaverčiai garantijoms kaip subsidija. Dabar pripažįstama, kad perdraudimo priemonės, kuriomis valstybė tik dalyvauja privataus sektoriaus perdraudimo sutartyje arba ją papildo, taip pat gali ten dalyvaujančius draudikus padaryti pranašesnius už tokio padengimo negaunančius privačius draudikus ir tokiu būdu iškraipyti konkurenciją.

2.2. Nepaisant pastaruoju metu pasiektos pažangos, kai valstybiniai arba valstybės remiami eksporto kredito draudikai vis dažniau perduoda savo trumpalaikio draudimo veiklą atskiroms bendrovėms arba įveda atskirą apskaitą, pirmiau buvo nurodyta, kad tebėra reikalingos priemonės pageidautinoms sąlygoms užtikrinti. Pirmoji užduotis yra nustatyti sektorių, kuriame egzistuoja konkurencinė rinka. Ataskaita naudojama kaip lemiamas rinkos sektoriaus nustatymo kriterijus, atsižvelgiant į tai, ar privatus perdraudimas buvo prieinamas visais, ar tik tam tikrais atvejais. Buvo pastebėta, kad nevalstybinių pirkėjų komercinę riziką paprastai buvo galima perdrausti privačiose bendrovėse, bet politinės rizikos (įskaitant valstybinių pirkėjų riziką, valiutos pervedimo riziką ir nekomercinę, katastrofų riziką) perdraudimu užsiėmė tiek nedaug įmonių, kad tokios rizikos draudimas aišku turėjo būti laikomas rinkos veikla. Remiantis privačios perdraudimo rinkos analize pagal tris apdraustos rizikos trukmės, vietos ir pobūdžio kriterijus, Ataskaitoje buvo nurodyta, kad "parduotina" rizika yra susijusi su komercine rizika, kurios didžiausias laikotarpis pasaulinio eksporto atžvilgiu paprastai yra treji metai.

2.3. Vėliau pareikštose savo pastabose valstybės narės, verslo asociacijos ir draudikai nurodė, kad bendrai kalbant minėtasis apibrėžimas buvo per platus. Daugeliu pateiktų argumentų buvo pritariama Ataskaitai, kad politinės rizikos nereikėtų įtraukti, kadangi privati perdraudimo rinka buvo nepakankamai didelė ir valstybės narės pageidavo, kad draudžiant komercinę riziką, būtų nustatytas didžiausias dvejų metų rizikos laikotarpis. Taip pat paaiškėjo, kad labai sunku perdrausti privačioje rinkoje užsitęsusių įsipareigojimų nevykdymo komercinę riziką EBPO nepriklausančiose šalyse.

2.4. Atsižvelgiant į tai, kad užsitęsęs įsipareigojimų nevykdymas ir nemokumas yra glaudžiai susiję, nes ilgą laiką nevykdomi įsipareigojimai gali pavirsti nemokumu, ir į dėl to atsirandantį poreikį abiejų rūšių riziką priskirti tai pačiai kategorijai (parduotinai ir neparduotinai rizikai), šiuo metu yra pagrindo visos su EBPO nepriklausančiomis šalimis susijusios komercinės rizikos neįtraukti į parduotinos rizikos apibrėžimą ir į šį komunikatą. Galiausiai pasirodo, kad šiuo metu vis dar yra sunkumų privačiai perdrausti komercinę riziką kai kuriose EBPO šalyse.

2.5. Atsižvelgiant į tai, kas buvo nurodyta pirmiau, šiame komunikate "parduotina" rizika yra apibrėžiama kaip komercinė rizika dėl nevalstybinių skolininkų [8], veikiančių priede išvardytose šalyse. Maksimalus tokios rizikos laikotarpis (tai yra gamyba plius kredito laikotarpis pagal normalų Berno Unijos atskaitos tašką ir įprastą kredito laikotarpį) yra mažiau kaip dveji metai.

Visa kita rizika (politinė, katastrofų [9] ir komercinė rizika, tenkanti valstybiniams pirkėjams ir priede neišvardytose šalyse) dar nelaikoma parduotina.

"Komercinė rizika" šiame komunikate apibrėžiama kaip:

- savavališkas skolininko sutartinių įsipareigojimų nevykdymas, tai yra kiekvienas savavališkas nevalstybinio skolininko sprendimas sustabdyti arba nutraukti sutartį be teisėtos priežasties,

- nevalstybinio skolininko savavališkas atsisakymas priimti sutartyje nurodytas prekes be teisėtos priežasties,

- nevalstybinio skolininko arba jo garanto nemokumas,

- nevalstybinio skolininko arba garanto skolos, kylančios iš sutarties, negrąžinimas, tai yra, užsitęsęs įsipareigojimų nevykdymas.

2.6. Privačios perdraudimo rinkos pajėgumai skiriasi. Tai reiškia, kad parduotinos rizikos apibrėžimas nėra nekintantis ir laikui bėgant gali pasikeisti; pavyzdžiui, jis gali būti išplėstas, kad apimtų ir politinę riziką. Todėl Komisija turės reguliariai patikslinti apibrėžimą (konkrečiai, ne rečiau kaip kartą per metus). Komisija konsultuosis su valstybėmis narėmis ir kitomis suinteresuotomis šalimis dėl tokių patikslinimų [10]. Jeigu reikia, keičiant apibrėžimą atsižvelgiama į Bendrijos teisės aktų, reglamentuojančių eksporto kredito draudimą, reguliuojamą sritį, kad būtų išvengta prieštaravimų arba teisinio neapibrėžtumo.

3. Faktoriai, iškraipantys konkurenciją tarp privačių ir valstybinių arba valstybės remiamų eksporto kredito draudikų

3.1. Faktoriais, kurie gali iškraipyti konkurenciją tarp valstybinių arba valstybės remiamų eksporto kredito draudikų, draudžiančių parduotiną riziką, naudai, laikomi [11]:

- de jure arba de facto valstybės garantijos dėl skolinimosi ir nuostolių. Tokios garantijos leidžia draudikams skolintis su palūkanomis, mažesnėmis už normalias rinkos palūkanas arba sudaro sąlygas joms kitaip skolintis pinigus. Be to, jos panaikina būtinumą draudikams save persidrausti privačioje rinkoje,

- skirtumai tarp įsipareigojimų, lyginant su privačiais draudikais, išlaikant adekvačius atidėjimus. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad iš dalies pakeitus Tarybos direktyvą 73/293/EEB [12] Direktyva 87/343/EEB [13], buvo aišku, kad į neįtrauktas eksporto kredito draudimo operacijas valstybės sąskaita arba su valstybės garantija (pirmosios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies d punktas) neįėjo trumpalaikės komercinės rizikos srities operacijos, kurias valstybiniai arba valstybės remiami draudikai vykdė savo sąskaita ir be valstybės garantijų [14]. Tai reiškia, kad trumpalaikei komercinei rizikai apdrausti valstybiniai arba valstybės remiami draudikai privalo turėti tam tikrą nuosavų lėšų sumą (mokumo atsargą, įskaitant garantijų fondą) ir techninius atidėjimus (ypač ir išlyginamąjį rezervą) ir privalo gauti leidimą pagal Direktyvos 73/239/EEB 6 et seq. straipsnius,

- įprastų mokesčių lengvatų suteikimas arba atleidimas nuo tokių mokesčių (bendrovės pelno mokesčių ir draudimo polisams nustatytų mokesčių),

- valstybės pagalbos arba kapitalo teikimas. Pastaruoju atveju reikėtų laikytis principo, kad jeigu valstybė veikia ne taip, kaip veiktų privatus investuotojas rinkos ekonomikoje, kapitalo injekcijos reiškia valstybės pagalbą [15]; natūra teikiamos valstybės paslaugos, tokios kaip valstybės infrastruktūros, priemonių arba slaptos informacijos prieinamumas ir naudojimas (pavyzdžiui, ambasadų surinkta informacija apie skolininkus), tokiomis sąlygomis, kurios neatspindi jų kainos; ir valstybės tiesiogiai arba netiesiogiai atliekamas perdraudimas per valstybinį arba valstybės remiamą eksporto kredito draudiką palankesnėmis sąlygomis negu tos, kurias siūlo privataus perdraudimo rinka, lemiantis nepakankamą perdraudimo kainą arba dirbtinio pajėgumo, kurio negalima tikėtis privačioje rinkoje, sukūrimą.

3.2. Priemonių, išvardytų 3.1 dalyje, rūšys suteikia arba gali suteikti jomis besinaudojantiems eksporto kredito draudikams finansinį pranašumą prieš kitus eksporto kredito draudikus. Tokie tam tikroms įmonėms suteikti finansiniai pranašumai iškraipo konkurenciją ir yra valstybės pagalba, kaip apibrėžta Sutarties 92 straipsnio 1 dalyje.

Sutarties 92 straipsnio 1 dalis yra taikoma visoms priemonėms, kurios suteikia finansinį arba ekonominį pranašumą tam tikroms įmonėms arba produktams ir yra susijusios su faktiniais arba galimais mokesčiais arba nuostoliais, kuriuos patiria viešosios lėšos, ir už kurias nieko arba labai mažai yra reikalaujama iš atitinkamo naudos gavėjo atsižvelgiant tai, kad tokios priemonės veikia prekybą tarp valstybių narių ir iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, sudarydamos palankesnes sąlygas tam tikroms įmonėms arba tam tikrų prekių gamybai [16].

3.1 dalyje išvardyti finansiniai pranašumai, susiję su 2.5 dalyje apibūdinta parduotina rizika, turi įtakos prekybai paslaugomis Bendrijos viduje. Be to, dėl jų atsiranda draudimo poliso garantuojamos apsaugos nuo parduotinos rizikos, kuri prieinama skirtingose valstybėse narėse, skirtumai, taip iškraipant konkurenciją tarp bendrovių valstybėse narėse ir netiesiogiai veikiant prekybą Bendrijos viduje, neatsižvelgiant į tai, ar tai susiję su Bendrijos eksportu už Bendrijos ribų [17]. Sutarties 92 straipsnyje numatytos išimtys netaikomos pagalbai parduotinos rizikos draudimui. Tokios pagalbos žalinga įtaka Bendrijoje nusveria visą galimą atskirų valstybių narių arba Bendrijos suinteresuotumą eksporto rėmimu. Toks požiūris buvo patvirtintas Teisingumo Teismo sprendimu Byloje C-63/89, kuri buvo tiesiogiai susijusi su šiame komunikate nagrinėjamu klausimu. Teismas nutarė, kad nors direktyva dėl dalinio draudimo įmonių išlyginimo rezervų suderinimo, atleidusi valstybės sąskaita arba su valstybės garantija veikiančias eksporto kredito draudimo įmones nuo prievolės sudaryti tokius rezervus, ir nebuvo neteisėta, dėl veiksnių, iškraipančių konkurenciją tarp privačių ir valstybinių bei valstybės remiamų eksporto kredito draudikų "visai pagrįstai gali būti iškelta byla, kad būtų taikomos baudžiamosios priemonės už (92 straipsnio) nuostatų pažeidimą" [18]. Savo sprendime, priimtame Byloje C-44/93 [19], Teismas nutarė, kad nurodyti pranašumai reiškia valstybės pagalbą ir patvirtino, kad Komisija galėtų imtis priemonių užtikrinti jų pašalinimą.

4. Priemonės, būtinos panaikinti konkurencijos iškraipymus trumpalaikio eksporto kredito draudimo srityje, susijusioje su parduotina rizika

4.1. 3.1 dalyje išvardytų rūšių valstybės pagalba, kuria naudojasi valstybės remiami eksporto kreditų draudikai 2.5 dalyje apibūdintos parduotinos rizikos srityje, gali iškraipyti konkurenciją ir todėl jai negali būti taikoma išimtis pagal Sutartyje išdėstytas valstybės pagalbos taisykles.

4.2. Todėl pagal Sutarties 93 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad valstybės narės prireikus pakeistų savo eksporto kredito draudimo sistemas parduotinos rizikos srityje taip, kad toliau išvardytų rūšių valstybės pagalbos teikimas valstybiniams arba valstybės remiamiems eksporto kredito draudikams, susijęs su tokia rizika, būtų baigtas per vienerius metus po šio komunikato paskelbimo:

a) valstybės garantijomis dėl skolinimosi arba nuostolių kompensavimo;

b) atleidimu nuo reikalavimo sudaryti atitinkamus rezervus ir kitais 3.1 dalyje išvardytais reikalavimais;

c) mokesčių arba kitų įprastų rinkliavų lengvatomis arba atleidimu nuo mokesčių arba kitų įprastų rinkliavų;

d) pagalbos teikimu arba kapitalo skyrimu, arba kitomis finansavimo formomis tokiomis aplinkybėmis, kai normaliomis rinkos sąlygomis veikiantis privatus investuotojas neinvestuotų į bendrovę arba tokiomis sąlygomis, kurių privatus investuotojas nepriimtų;

e) valstybės paslaugų teikimu natūra, tokių kaip prieiga ir naudojimasis valstybės infrastruktūra, priemonėmis arba slapta informacija (pavyzdžiui, ambasadų surinkta informacija apie skolininkus) jų kainos neatitinkančiomis sąlygomis; ir

f) tiesioginiu arba netiesioginiu valstybės atliekamu perdraudimu per valstybinį arba valstybės remiamą eksporto kredito draudiką palankesnėmis sąlygomis negu tos, kurios siūlomos privačioje perdraudimo rinkoje, dėl kurio nepakankamai įvertinama perdraudimo poliso garantuojama apsauga arba dirbtinai sukuriami pajėgumai, kurių negalima tikėtis privačioje rinkoje.

Vis dėlto, kol paaiškės 4.3 dalyje minimo patikrinimo rezultatai, priimti papildomi valstybinio perdraudimo susitarimai ir toliau leidžiami pereinamuoju laikotarpiu, jeigu:

- valstybinis perdraudimas sudaro mažiausią bendro draudiko perdraudimo paketo dalį,

- tuo atveju, kai draudiko perdraudimo sutartyse yra numatyta ir parduotina, ir neparduotina rizika ir dėl to valstybinis perdraudimas neišvengiamai apima ir parduotiną riziką, valstybinio perdraudimo dėl parduotinos rizikos lygis neturi viršyti to perdraudimo, kuris būtų buvęs prieinamas privataus perdraudimo rinkoje, norint apsidrausti tik nuo minėtosios rizikos, lygio,

- valstybiniu perdraudimu nesiekiama įgalinti draudiką apdrausti individualių pirkėjų veiklą peržengiant ribas, nustatytas dalyvaujančių privačios rinkos draudikų,

- įmoka už valstybinį perdraudimą aiškiai atspindi riziką ir yra apskaičiuojama taikant komercinius metodus ir, jeigu yra nustatytas atitinkamas rinkos draudimo įmokų tarifas, tada įmoka turi būti bent jau lygi minėtajam tarifui,

- valstybiniu parduotinos rizikos perdraudimu gali naudotis visi bendrąsias sąlygas atitinkantys kredito draudikai.

4.3. Norėdami vykdyti 4.2 dalies reikalavimus, valstybiniai arba valstybės remiami eksporto kredito draudikai turės bent jau atskirai valdyti savo draudžiamą parduotiną riziką ir neparduotiną riziką, draudžiamą valstybės sąskaita arba su valstybės garantija, bei tvarkyti jų atskirą apskaitą, taip parodydami, kad drausdami parduotiną riziką, jie nesinaudoja valstybės pagalba. Paties draudiko sąskaita apdraustų įmonių sąskaitos turi atitikti Tarybos direktyvą 91/674/EB [20].

Be to, visos valstybės narės, kurios teikia eksporto kredito draudimo įmonei draudimo poliso garantuotą apsaugą sudarydamos privačiame sektoriuje parduotinos ir neparduotinos rizikos perdraudimo sutartis arba dalyvaudamos sudarant tokias sutartis, turi pademonstruoti, kad jų priemonės nėra susijusios su valstybės pagalba kaip apibrėžta 4.2 dalies f punkte.

Todėl Komisija, glaudžiai bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, po šio komunikato paskelbimo nuolat kontroliuos minėtas priemones, remdamasi atitinkamų valstybių narių pateiktomis pusmečio ataskaitomis ir iki 1998 m. pabaigos visas tas priemones patikrins. Tikrinant turi būti atsižvelgta į visas iki tol įgytas trumpalaikio eksporto kredito draudimo rinkos žinias, patirtį ir į valstybių narių intervenciją į minėtąją rinką, remiantis įgyvendinimo ataskaitomis, pateiktomis pagal 4.5 dalį, pirmaisiais metiniais patikrinimais, kurie turi būti atlikti pagal 4.6 dalį, ir pranešimais apie atsakomybę ribojančios sutarties išlygos taikymą pagal 4.4 dalį. Jeigu tikrinant bus nustatyta, kad valstybėje narėje taikomos priemonės yra susijusios su valstybės pagalba, tuomet bus reikalaujama, kad valstybė narė liautųsi taikyti tokias priemones ne vėliau kaip iki 1999 m. pabaigos.

4.4. Principo, kuris reikalauja, kad eksporto kredito draudimo nuo parduotinos rizikos paslaugas teiktų valstybiniai arba valstybės remiami eksporto kredito draudikai, toliau nurodytomis aplinkybėmis galima nesilaikyti tik tuo atveju, jeigu minėtieji draudikai nesinaudoja 4.2 dalyje išvardytais finansiniais pranašumais.

Tam tikrose šalyse privatiems eksporto kredito draudikams arba valstybiniams ar valstybės remiamiems eksporto kredito draudikams, veikiantiems savo sąskaita, laikinai leidžiama nepadengti eksporto kredito parduotinos rizikos dėl draudimo ar perdraudimo pajėgumų stokos. Todėl minėtoji rizika laikinai laikoma neparduotina.

Tokiomis aplinkybėmis minėtąją laikinai neparduotiną riziką gali apdrausti valstybinis arba valstybės remiamas eksporto kredito draudikas, kuriame neparduotina rizika draudžiama valstybės sąskaita arba su valstybės garantija. Draudikas, jeigu gali, turėtų suvienodinti savo draudimo įmokų tarifus tokiai rizikai su tarifais, nustatytais privačių eksporto kredito draudikų atitinkamos rūšies rizikai.

Valstybė narė, ketinanti pasinaudoti minėta atsakomybę ribojančia išlyga, turėtų nedelsdama pranešti Komisijai apie savo sprendimo projektą. Pranešime turėtų būti rinkos ataskaita, patvirtinanti, kad privačioje draudimo rinkoje rizika negali būti padengta, pateikiant atitinkamus įrodymus, gautus iš dviejų didelių gerai žinomų tarptautinių privačių eksporto kredito draudikų ir iš nacionalinio kreditų draudiko, – taip būtų pagrįstas atsakomybę ribojančios išlygos taikymas. Be to, pranešime turėtų būti nurodytos sąlygos, kurias valstybinis arba valstybės remiamas eksporto kredito draudikas ketina taikyti tokiai rizikai.

Per du mėnesius nuo tokio pranešimo gavimo Komisija patikrina, ar atsakomybę ribojančios išlygos taikymas atitinka pirmiau nurodytas sąlygas ir yra suderintas su Sutartimi.

Jeigu Komisija nustato, kad atsakomybę ribojančios išlygos taikymo sąlygos yra įvykdytos, jos sprendimas, priimtas dėl suderinamumo, galioja dvejus metus nuo sprendimo priėmimo, jeigu atsakomybę ribojančios išlygos taikymą pateisinančios rinkos sąlygos per tą laikotarpį nepasikeičia.

Be to, Komisija, pasikonsultavusi su kitomis valstybėmis narėmis, gali patikslinti atsakomybę ribojančios išlygos taikymo sąlygas; ji taip pat gali nuspręsti nutraukti atsakomybę ribojančios išlygos taikymą arba jį pakeisti kita tinkama sistema.

4.5. Šis komunikatas taikomas nuo 1998 m. sausio 1 d. penkerius metus. Valstybės narės per du mėnesius nuo šio komunikato gavimo turi pranešti Komisijai, ar jos priima Komisijos rekomendacijas. Ne vėliau kaip iki 1999 m. sausio 1 d. valstybės narės privalo informuoti Komisiją apie priemones, kurių buvo imtasi laikantis šio komunikato. Jeigu iš minėtųjų ataskaitų arba kitų šaltinių paaiškėja, kad valstybėse narėse veikiančios sistemos vis dar yra susijusios su valstybės pagalba, Komisija įvertins tokią pagalbą pagal Sutarties 92 ir 93 straipsnius, remdamasi pirmiau išdėstytomis nuostatomis.

4.6. Komisija, bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis bei suinteresuotomis šalimis, patikslina parduotinos rizikos apibrėžimą ir šio komunikato įgyvendinimą, atsižvelgdama į rinkos raidą ir galimus Bendrijos teisės aktus. Visa su šiais patikslinimais susijusi informacija, Komisijos gauta iš valstybių narių ir suinteresuotų šalių, gavus informacijos teikėjo leidimą, perduodama visiems kitiems patikslinimo dalyviams.

[1] Šaltinis: Penktasis valstybės pagalbos Europos bendrijoje tyrimas, EB Komisija, 1997 m., p. 20. Dėl kreditų eksportui sumažinimo, kuris numatytas nuo 1992 m. ir vėliau Helsinkio pasiūlymų pakete, nurodytasis skaičius gali sumažėti.

[2] Septintosios ataskaitos dėl konkurencijos politikos (1977 m.) 242 punkte Komisija nurodė, kad pagalba eksportui prekiaujant Bendrijos viduje "negali būti laikoma leidžiančia nukrypti nuostata, nepriklausomai nuo jos intensyvumo, formos, pagrindo arba paskirties".

[3] Žr. Teisingumo Teismo sprendimą Byloje C-142/87 Belgija prieš Komisiją [1990] ECR I-959. Taip pat žr. Bylą C-44/93 Assurances du Crédit prieš OND ir Belgiją [1994] ECR I-3829, 30 dalis.

[4] "L'assurance crédit et le marché unique 1992 (court-terme)", P. Callut.

[5] Žr. Bylą C-63/89 Assurances du Crédit ir Cobac prieš Tarybą ir Komisiją [1991] ECR I-1799 ir Bylą C-44/93 Assurances du Crédit prieš OND ir Belgiją [1994] ECR I-3829.

[6] Kai kuriais atvejais, tokiais kaip Nyderlandų, vidutinės trukmės ir ilgalaikė veikla vykdoma ne pagal garantiją, bet pagal išsamų perdraudimo susitarimą, sudarytą su Vyriausybe.

[7] Arba pagal panašius perdraudimo susitarimus.

[8] Arba nevalstybiniais garantais. Valstybinis skolininkas arba garantas yra skolininkas arba garantas, kuris vienaip ar kitaip atstovauja pačiai valdžios institucijai ir nei juridiškai, nei administraciniu būdu negali būti paskelbtas nemokiu. Šiame komunikate valstybės bendrovės arba valstybės kontroliuojamos bendrovės, esančios šalyse, kurios priede priskirtos prie galinčių būti parduotinos rizikos šalių, kurioms taikomos įprastos privačių bendrovių teisės aktų nuostatos, yra laikomos nevalstybiniais skolininkais/garantais.

[9] Tai yra karas, revoliucija, stichinės nelaimės, branduolinės avarijos ir taip toliau, ne vadinamoji "komercinė, katastrofų rizika" (katastrofiškas individualių pirkėjų arba šalių nuostolių susikaupimas), kuri gali būti padengta nuostolių perdraudimo pertekliumi ir kuri yra komercinė rizika.

[10] Inter alia, Komisija kreipsis pagalbos į Tarybą (pavyzdžiui, į jos Eksporto kreditų grupę).

[11] Tai, kad valstybinis arba valstybės remiamas draudikas neparduotinos rizikos draudimą sieja su parduotinos rizikos draudimu, gali pažeisti Europos bendrijos sutarties 86 straipsnį. Dėl tokios veiklos Komisija galėtų inicijuoti procedūrą, ir ji galėtų būti ginčijama teismuose bei nacionalinėse konkurencijos institucijose.

[12] 1973 m. liepos 24 d. Pirmoji Tarybos direktyva 73/239/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginio draudimo, išskyrus gyvybės draudimą, veiklos pradėjimu ir vykdymu, derinimo (OL L 228, 1973 8 16, p. 3).

[13] 1987 m. birželio 22 d. Tarybos direktyva 87/343/EEB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 73/239/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginio draudimo, išskyrus gyvybės draudimą, veiklos pradėjimu ir vykdymu, derinimo (OL L 185, 1987 7 4, p. 72).

[14] Žr. Teisingumo Teismo Bylos C-63/89, Assurances du Credit ir Cobac prieš Tarybą ir Komisiją, sprendimą, cituojamą 5 išnašoje, p. 1848 (22 dalis).

[15] Žr. Komisijos komunikatą valstybėms narėms dėl valdžios institucijų dalies bendrovių kapitale (EB Biuletenis 9-1984) ir komunikatą dėl EB Sutarties 92 ir 93 straipsnių taikymo gamybos pramonės sektoriaus valstybinėms įmonėms (OL C 307, 1993 11 13, p. 3).

[16] Žr. Teisingumo Teismo sprendimus Byloje 30/59 Steenkolenmijnen prieš Aukščiausiąją vadovybę [1961] ECR p. 1, 19 dalis; Byloje 173/73 Italija prieš Komisiją [1974] ECR p. 709, Byloje 730/79 Philip Morris prieš Komisiją [1980] ECR p. 2671.

[17] Teismas savo sprendime, priimtame Byloje C-142/87 Belgija prieš Komisiją, kuris cituojamas 3 išnašoje, pareiškė, kad pagalba eksportui ne tik Bendrijos viduje, bet ir už jos ribų gali turėti įtakos konkurencijai ir prekybai Bendrijos viduje. Abi veiklos rūšis draudžia eksporto kredito draudikai, todėl abiem joms teikiama pagalba gali turėti įtakos konkurencijai ir prekybai Bendrijos viduje.

[18] Cituojama 5 išnašoje; žr. 24 dalį. Generalinis advokatas Tesauro, pareikšdamas savo nuomonę byloje, nurodė, kad kai privatūs ir valstybiniai arba valstybės remiami eksporto kreditų draudikai tarpusavyje konkuruoja, "labai abejotina, ar valstybės narės gali teisėtai finansuoti valstybines įmones. Tokios rūšies intervencija gali prieštarauti valstybės pagalbos taisyklėms" ([1991]) ECR I-1835, 15 punktas).

[19] Cituojamas 3 išnašoje; ypač žr. 34 dalį.

[20] 1991 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyva 91/674/EEB dėl draudimo įmonių metinės finansinės atskaitomybės ir konsoliduotos finansinės atskaitomybės.

--------------------------------------------------

PRIEDAS

Parduotinos rizikos šalių sąrašas

Europos Sąjunga | Šalys, kurios yra EBPO narės ir kurios laikomos parduotinos rizikos šalimis |

Austrija Belgija Danija Suomija Prancūzija Vokietija Graikija Airija Italija Liuksemburgas Nyderlandai Portugalija Ispanija Švedija Jungtinė Karalystė | Australija Kanada Islandija Japonija Naujoji Zelandija Norvegija Šveicarija Jungtinės Amerikos Valstijos |

--------------------------------------------------