—

Holterman Ferho Exploitatie BV, Ferho Bewehrungsstahl GmbH, Ferho Vechta GmbH ir Ferho Frankfurt GmbH, atstovaujamų advocaat P. A. Fruytier,

—

F. Spies von Büllesheim, atstovaujamo advocaten E. Jacobson ir B. Verkerk,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir J. Kemper,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos A.‑M. Rouchaud‑Joët, M. Wilderspin ir G. Wils,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42) 5 straipsnio 1 ir 3 punktų, II skyriaus 5 skirsnio (18–21 straipsnių) ir 60 straipsnio 1 dalies aiškinimu.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą, kilusį tarp bendrovių Holterman Ferho Exploitatie BV (toliau – Holterman Ferho Exploitatie), Ferho Bewehrungsstahl GmbH (toliau – Ferho Bewehrungsstahl), Ferho Vechta GmbH (toliau – Ferho Vechta) bei Ferho Frankfurt GmbH (toliau – Ferho Frankfurt) (toliau – keturios bendrovės) ir F. Spies von Büllesheim dėl jo, kaip minėtų bendrovių vadovo, atsakomybės ir dėl reikalavimo iš jo priteisti atlyginti žalą.

3

1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32) su pakeitimais, padarytais vėlesnėmis konvencijomis dėl naujų valstybių narių prisijungimo prie šios konvencijos (toliau – Briuselio konvencija), 5 straipsnyje nustatyta:

„Susitariančiojoje Valstybėje nuolat gyvenančiam asmeniui byla kitoje Susitariančiojoje Valstybėje gali būti keliama:

4

Reglamento Nr. 44/2001 13 konstatuojamojoje dalyje skelbiama:

„Kalbant apie draudimo, vartotojų ir darbo sutartis, silpnesniąją šalį turėtų ginti palankesnės tokios šalies interesams jurisdikcijos taisyklės nei bendrosios taisyklės.“

5

Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnyje nustatyta:

„Valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl:

6

Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 5 skirsnio „Jurisdikcija, susijusi su individualiomis darbo sutartimis“ 18 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Bylose, susijusiose su individualiomis darbo sutartimis, jurisdikcija nustatoma vadovaujantis šiuo skirsniu, nepažeidžiant 4 straipsnio ir 5 straipsnio 5 punkto.“

7

To paties reglamento 20 straipsnio 1 dalyje teigiama:

„Darbdavys bylą gali iškelti tik valstybės narės, kurioje yra darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismuose.“

8

Reglamento Nr. 44/2001 60 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Pagal šį reglamentą bendrovės arba kito juridinio asmens ar fizinių arba juridinių asmenų asociacijos nuolatinio buvimo vieta yra ten, kur yra jų:

9

Civilinio kodekso (Burgerlijk Wetboek, toliau – BW) 2 knygos „Juridiniai asmenys“ 2:9 straipsnyje nustatyta:

„1.   Kiekvienas vadovas privalo juridinio asmens atžvilgiu tinkamai vykdyti savo pareigas. Į šias pareigas įeina visos valdymo užduotys, kurios pagal įstatymą arba bendrovės įstatus nebuvo pavestos vykdyti kitam arba kitiems vadovams.

2.   Kiekvienas vadovas atsako už bendrąją verslo eigą. Jis atsako už viską, kas susiję su netinkamu valdymu, išskyrus atvejus, kai atsižvelgiant visų pirma į kitam asmeniui pavestas vykdyti užduotis, jam negali būti pareiškiamas joks rimtas kaltinimas ir kai paaiškėja, kad imdamasis priemonių tam, kad išvengtų netinkamo valdymo pasekmių, jis nesielgė aplaidžiai.“

10

BW 6 knygos „Prievolių teisės bendrosios nuostatos“ 3 dalies „Deliktas ir kvazideliktas“ 6:162 straipsnyje numatyta:

„1.   Asmuo, kuris savo neteisėtu veiksmu padarė žalos kitam asmeniui, privalo šiam asmeniui atlyginti jo patirtą žalą.

2.   Neteisėtais laikomi, išskyrus pateisinančias aplinkybes, teisių pažeidimas ir veiksmas arba neveikimas, prieštaraujantis teisiniam reikalavimui arba nerašytai taisyklei, kuri nustato tai, kas yra leidžiama visuomenės gyvenime.

3.   Už neteisėtą veiksmą privalo atsakyti jį padaręs asmuo, jeigu toks veiksmas padarytas dėl šio asmens kaltės arba jeigu jo atsakomybė atsiranda pagal įstatymą ar visuomenėje vyraujančio požiūrio pagrindu.“

11

BW 7 knygos „Specialios sutartys“ 10 dalies, susijusios su darbo sutartimis, 7:661 straipsnyje nustatyta:

„1.   Jeigu vykdydamas darbo sutartį darbuotojas padaro žalos darbdaviui ar tretiesiems asmenims, kuriems darbdavys privalo atlyginti žalą, darbuotojo atsakomybė neatsiranda darbdavio atžvilgiu, išskyrus atvejį, kai žala padaryta tyčia ar dėl didelio neatsargumo. Vis dėlto, atsižvelgiant į sutarties rūšį ir bylos aplinkybes, gali būti padaryta kitokia, nei ankstesniame sakinyje padaryta išvada.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje ir 6 knygos 170 straipsnio 3 dalyje numatyta darbuotojui nepalanki išimtis gali būti nustatyta tik rašytiniu susitarimu ir nepažeidžiant darbuotojo teisių.“

12

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Holterman Ferho Exploitatie yra Nyderlanduose įsteigta kontroliuojančioji (holdingo) bendrovė. Jai priklauso trys pagal Vokietijos teisę įsteigtos ir Vokietijoje veikiančios bendrovės, t. y. Ferho Bewehrungsstahl, Ferho Vechta ir Ferho Frankfurt.

13

2001 m. balandžio 25 d. sprendimu Holterman Ferho Exploitatie akcininkų susirinkime nuspręsta Vokietijos pilietį F. Spies von Büllesheim, kurio gyvenamoji vieta yra Vokietijoje ir kuris taip pat vykdė trijų dukterinių bendrovių vadovo pareigas ir buvo jų įgaliotasis asmuo, paskirti šios bendrovės direktoriumi.

14

2001 m. gegužės 7 d.Holterman Ferho Exploitatie ir F. Spies von Büllesheim pasirašė vokiečių kalba sudarytą sutartį, kuria patvirtinama, kad pastarasis yra skiriamas direktoriumi (Geschäftsführer) ir atitinkamai nustatomos jo teisės ir pareigos (toliau – 2001 m. gegužės 7 d. sutartis).

15

2001 m. liepos 20 d. F. Spies von Büllesheim tapo Holterman Ferho Exploitatie vadovu.

16

Kaip matyti iš per posėdį šalių pateiktų dokumentų, F. Spies von Büllesheim taip pat turėjo Holterman Ferho Exploitatie akcijų; vis dėlto, didžioji dalis pastarosios akcijų priklausė Holterman.

17

2005 m. gruodžio 31 d. buvo nutraukta F. Spies von Büllesheim sudaryta sutartis su Ferho Frankfurt, o 2006 m. gruodžio 31 d. nutrauktos ir su Holterman Ferho Exploitatie, Ferho Bewehrungsstahl ir Ferho Vechta sudarytos sutartys.

18

Dėl to, kad vykdydamas savo pareigas F. Spies von Büllesheim tariamai padarė rimtų pažeidimų, keturios bendrovės Rechtbank Almelo (Almelo apylinkės teismas) (Nyderlandai) pareiškė ieškinį dėl pažeidimo pripažinimo ir dėl žalos atlyginimo.

19

Pirmiausia šios bendrovės tvirtina, kad F. Spies von Büllesheim netinkamai vykdė vadovo pareigas, dėl to kilo jo atsakomybė jų atžvilgiu pagal BW 2:9 straipsnį. Jos taip pat nurodė, kad jis tyčia ar sąmoningai aplaidžiai vykdė savo darbo sutartį, kaip tai suprantama pagal BW 7:661 straipsnį. Šios keturios bendrovės subsidiariai pareiškė, kad klaidos, kurias F. Spies von Büllesheim padarė vykdydamas savo pareigas, pagal BW 6:162 straipsnį yra laikomos neteisėtais veiksmais.

20

F. Spies von Büllesheim teigia, kad Nyderlandų teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti bylą.

21

Rechtbank Almelo nusprendė, kad jis neturi jurisdikcijos nei pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktą, nei pagal to paties straipsnio 3 punktą.

22

Gerechtshof te Arnhem (Arnhemo apeliacinis teismas) patvirtino Rechtbank Almelo sprendimą.

23

Dėl Holterman Ferho Exploitatie prašymo, pagrįsto F. Spies von Büllesheim vykdytu netinkamu jos valdymu, Gerechtshof te Arnhem nusprendė, kad pagal Reglamentą Nr. 44/2001 ginčo nagrinėjimas nepriskiriamas jokiam konkrečiam teismui, todėl iš principo taikoma Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė. Taigi, F. Spies von Büllesheim byla gali būti iškelta tik Vokietijos teisme.

24

Dėl Holterman Ferho Exploitatie prašymo, pagrįsto F. Spies von Büllesheim atsakomybe už netinkamą 2001 m. gegužės 7 d. sutarties vykdymą, Gerechtshof te Arnhem mano, kad šią sutartį reikia laikyti „individualia darbo sutartimi“, kaip numatyta Reglamento 44/2001 18 straipsnio 1 dalyje. Pagal šio reglamento 20 straipsnio 1 dalį darbdavys gali pareikšti ieškinį tik valstybės narės, kurioje yra darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismuose. Kadangi F. Spies von Büllesheim nuolatinė gyvenamoji vieta yra Vokietijoje, jurisdikcija nagrinėti dėl to pareikštus ieškinius negali priklausyti Nyderlandų teismui.

25

Gerechtshof te Arnhem teigimu, tie patys argumentai taikomi, jei Holterman Ferho Exploitatie ieškinys susijęs su civilinės teisės pažeidimais, deliktu arba kvazideliktu. Byla dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto, siejama su reikalavimu, kylančiu iš „individualios darbo sutarties“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 18 straipsnį, nepriklauso Nyderlandų teismo jurisdikcijai, nes šio reglamento II skyriaus 5 skirsniu nustatyta speciali jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią nukrypstama nuo šio reglamento 5 straipsnio 1 ir 3 punktų.

26

Dėl Gerechtshof te Arnhem sprendimo visos keturios bendrovės pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.

27

Kasaciniame skunde jos kaltina Gerechtshof te Arnhem tuo, kad jis padarė teisės klaidą ir nepakankamai motyvavo savo sprendimą. Šie kaltinimai yra susiję su Reglamente Nr. 44/2001 numatytų atitinkamų jurisdikcijos taisyklių aiškinimu ir taikymu, t. y. šio reglamento 5 straipsnio 1 punkto a papunkčio ir 3 punkto nuostatomis, siejamomis su 18 straipsnio 1 dalies ir 20 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Visų pirma keturios bendrovės kaltina Gerechtshof te Arnhem nusprendus, kad Nyderlandų teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti jų ieškinių, grindžiamų tuo, jog F. Spies von Büllesheim nevykdė jam, kaip bendrovės Holterman Ferho Exploitatie direktoriui, tenkančių pareigų.

28

Hoge Raad der Nederlanden pažymi, kad pagal Nyderlandų teisę skiriama, viena vertus, atsakomybė, kuri asmeniui kyla pagal BW 2:9 straipsnį už jo, kaip bendrovės vadovo, pareigos tinkamai atlikti jam pagal įmonių teisę tenkančias užduotis nesilaikymą, arba pagal BW 6:162 straipsnį – už „neteisėtų veiksmų“ atlikimą, ir kita vertus, atsakomybė, kuri šiam asmeniui, kaip bendrovės „darbuotojui“, o ne kaip jos vadovui, kyla pagal BW 7:661 straipsnį už „tyčia ar sąmoningai aplaidžiai vykdytus darbo sutartyje nustatytus įsipareigojimus“.

29

Siekiant išsiaiškinti, ar Nyderlandų teismai turi jurisdikciją nagrinėti šią bylą, Hoge Raad der Nederlanden manymu, būtina nustatyti jurisdikcijos taisyklių, numatytų Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 5 skirsnyje (18–21 straipsniai), ir taisyklių, kurios pateikiamos šio reglamento 5 straipsnio 1 punkto a papunkčio ir 3 punkte, santykį. Todėl kyla klausimas, ar pagal 5 skyriaus nuostatas negalima taikyti 5 straipsnio 1 punkto a papunkčio ir 3 punkto nuostatų tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis šioje byloje, kai bendrovė atsakovą patraukia atsakomybėn ne tik už tai, kad jis, kaip jos direktorius, netinkamai vykdė savo funkcijas ar atliko neteisėtus veiksmus, bet, neatsižvelgiant į vadovo pareigas, ir už tai, kad jis tyčia ar sąmoningai aplaidžiai vykdė su šia bendrove sudarytą darbo sutartį.

30

Šiomis aplinkybėmis Hoge Raad der Nederlanden nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

31

Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuriame pagal nacionalinės teisės normas pareiškiamu ieškiniu siekiama nustatyti asmens, kaip bendrovės direktoriaus ir jos vadovo, deliktinę atsakomybę, prašo Teisingumo Teismo išaiškinti Reglamento Nr. 44/2001 nuostatas, susijusias su teismo jurisdikcija, atitinkamai bylose dėl„individualių darbo sutarčių“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 5 skirsnį (18–21 straipsniai), dėl „sutarčių“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 5 straipsnio 1 punktą, ir dėl „civilinės teisės pažeidimų, deliktų arba kvazideliktų“, kaip tai suprantama pagal to paties reglamento 5 straipsnio 3 punktą.

32

Vien to, kad pareiškėjas savo ieškinyje nurodo kelis pagrindus atsakomybei kilti, nepakanka, kad šis ieškinys būtų laikomas susijusiu su kiekviena nurodyta nuostata. Iš tikrųjų, taip yra tik tuomet, kai elgesys, dėl kurio pareikštas ieškinys, gali būti pripažintas iš šių nuostatų kylančių pareigų nesilaikymu, o tai patikrinti turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas (pagal analogiją žr. Sprendimo Brogsitter, C‑548/12, EU:C:2014:148, 24 punktą).

33

Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 5 skirsnio (18–21 straipsniai) nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad, esant tokiai situacijai, kaip susiklosčiusi pagrindinėje byloje, kai bendrovė asmenį, ėjusį direktoriaus ir vadovo pareigas, patraukia atsakomybėn, kad būtų pripažintos klaidos, kurias šis asmuo padarė vykdydamas savo pareigas, ir kad būtų atlyginta žala, jos užkerta kelią taikyti šio reglamento 5 straipsnio 1 ir 3 punktus.

34

Pirmiausia reikia pažymėti, kad šiuo atveju klausimas dėl minėtame Reglamento Nr. 44/2001 skirsnyje nustatytų specialių jurisdikcijos suteikimo taisyklių taikymo kyla tik tada, jeigu laikoma, kad „individuali darbo sutartis“, kaip ši sąvoka suprantama pagal šio reglamento 18 straipsnio 1 dalį, siejo F. Spies von Büllesheim ir bendrovę, kurioje jis dirbo direktoriumi ir vadovu, todėl remiantis to paties straipsnio 2 dalimi jis gali būti pripažįstamas „darbuotoju“.

35

Reikia pripažinti, pirma, kad Reglamente Nr. 44/2001 neapibrėžiama nei sąvoka „individuali darbo sutartis“, nei sąvoka „darbuotojas“.

36

Antra, klausimo dėl ryšio, siejančio F. Spies von Büllesheim su minėta bendrove, kvalifikavimo negalima išspręsti remiantis nacionaline teise (pagal analogiją žr. Sprendimo Kiiski, C‑116/06, EU:C:2007:536, 26 punktą).

37

Iš tikrųjų, siekiant užtikrinti visišką Reglamento Nr. 44/2001 ir, be kita ko, jo 18 straipsnio veiksmingumą, jame nurodytos teisinės sąvokos turi būti aiškinamos savarankiškai ir toks aiškinimas turi būti bendras visose valstybėse (Sprendimo Mahamdia, C‑154/11, EU:C:2012:491, 42 punktas).

38

Kadangi Reglamentu Nr. 44/2001 pakeičiama Briuselio konvencija, Teisingumo Teismo pateiktas šios konvencijos nuostatų išaiškinimas taikomas ir reglamento nuostatoms, kai šių Sąjungos instrumentų nuostatas galima laikyti analogiškomis (Sprendimo Zuid‑Chemie, C‑189/08, EU:C:2009:475, 18 punktas).

39

Dėl Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 punkto, t. y. nuostatos, kuria buvo pasinaudota kaip pagrindu priimant Reglamento Nr. 44/2001 18–21 straipsnius, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog darbo sutartys turi tam tikrų būdingų bruožų: jomis sukuriamas ilgalaikis ryšys, kuriuo darbuotojas susiejamas su bendrovės ar darbdavio organizacine veiklos sistema, ir jos yra susietos su veiklos vykdymo vieta, kuri nulemia imperatyviosios teisės ir kolektyvinių sutarčių nuostatų taikymą (Sprendimo Shenavai, 266/85, EU:C:1987:11, 16 punktas).

40

Toks aiškinimas grindžiamas P. Jenard ir G. Möller pranešimo dėl 1988 m. rugsėjo 16 d. Lugane pasirašytos Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL C 189, 1990, p. 57) 41 punktu, kuriame teigiama, kad „darbo sutartis“ – savarankiška sąvoka, todėl galima daryti prielaidą, kad ji suponuoja darbuotojo pavaldumo darbdaviui santykį.

41

Be to, kalbant apie „darbuotojo“ sąvoką reikia pažymėti, kad aiškindamas SESV 45 straipsnį bei kai kuriuos Sąjungos teisės aktus, pavyzdžiui, 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvą 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo (dešimtoji atskira direktyva, kaip numatyta Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalyje) (OL L 348, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p.110) Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagrindinis darbo santykių požymis yra tas, kad asmuo tam tikrą laiką kito asmens naudai ir jo vadovaujamas vykdo veiklą, už kurią gauna atlyginimą (dėl laisvo darbuotojų judėjimo žr. Sprendimo Lawrie‑Blum, 66/85, EU:C:1986:284, 16 ir 17 punktus, o dėl Direktyvos 92/85 žr. Sprendimo Danosa, C‑232/09, EU:C:2010:674, 39 punktą).

42

Reikia į tai atsižvelgti taip pat vertinant ir „darbuotojo“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 18 straipsnį.

43

Kalbant apie Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 5 skirsnio paskirtį, pakanka priminti, kad, kaip matyti iš jo 13 konstatuojamosios dalies, šiuo reglamentu siekiama užtikrinti sustiprintą silpnesniųjų sutarties, įskaitant darbo sutartį, šalių apsaugą, todėl leidžiama nukrypti nuo bendrųjų jurisdikcijos taisyklių.

44

Šiuo klausimu primintina, kad minėtame 5 skyriuje esančios nuostatos yra ne tik specialios, bet ir išsamios (Sprendimo Glaxosmithkline ir Laboratoires Glaxosmithkline, C‑462/06, EU:C:2008:299, 18 punktas).

45

Taigi, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir remdamasis šios bylos 39 ir 41 punktuose nurodytais kriterijais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo patikrinti, ar nagrinėjamu atveju F. Spies von Büllesheim, kaip bendrovės Holterman Ferho Exploitatie direktorius ir vadovas, šios bendrovės naudai ir jos vadovaujamas tam tikrą laiką vykdė veiklą, už kurią gavo atlyginimą, ir ar egzistavo ilgalaikis ryšys, siejęs jį su šios bendrovės organizacine veiklos sistema.

46

Konkrečiai kalbant apie pavaldumo ryšį, pažymėtina, jog siekiant nustatyti, ar toks ryšys susiklostė, kiekvienu atskiru atveju reikia atsižvelgti į visus šalių tarpusavio santykius apibūdinančius elementus ir aplinkybes (Sprendimo Balkaya, C‑229/14, EU:C:2015:455, 37 punktas).

47

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti, ar F. Spies von Büllesheim, kaip Holterman Ferho Exploitatie akcininkas, galėjo daryti įtaką šios jo vadovaujamos bendrovės administracinio organo sprendimams. Tokiu atveju reikėtų nustatyti, kas turėjo įgaliojimus jam duoti nurodymus ir prižiūrėti jų vykdymą. Jei paaiškėtų, kad ši F Spies von Büllesheim galimybė daryti įtaką minėtam organui nebuvo nereikšminga, reikėtų pripažinti, kad toks pavaldumo santykis, kaip nurodytasis Teisingumo Teismo praktikoje, susijusioje su darbuotojo sąvoka, neegzistuoja.

48

Tuo atveju, jeigu išnagrinėjęs visą pirma nurodytą informaciją prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, kad F. Spies von Büllesheim, kaip direktorių ir vadovą, su Holterman Ferho Exploitatie siejo „individuali darbo sutartis“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 18 straipsnio 1 dalį, jis turėtų taikyti Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 5 skirsnyje nustatytas jurisdikcijos taisykles.

49

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 5 skirsnio (18–21 straipsnių) nuostatos turi būti aiškinamos taip: esant tokiai situacijai, kaip susiklosčiusioji pagrindinėje byloje, kai bendrovė asmenį, ėjusį direktoriaus ir vadovo pareigas, patraukia atsakomybėn tam, kad būtų pripažintos klaidos, kurias šis asmuo padarė vykdydamas savo pareigas, ir kad būtų atlyginta žala, jos užkerta kelią taikyti šio reglamento 5 straipsnio 1 ir 3 punktus, jei šis asmuo, kaip direktorius ir vadovas, šios bendrovės naudai ir jos vadovaujamas tam tikrą laiką vykdė veiklą, už kurią gavo atlyginimą, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

50

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas taip, kad bendrovės pareikštas ieškinys jos buvusiam vadovui dėl to, kad jis tariamai neįvykdė jam pagal įmonių teisę tenkančių pareigų, patenka į sąvoką „byla dėl sutarties“. Jeigu atsakymas būtų teigiamas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar vieta, kurioje prievolė, dėl kurios pareiškiamas ieškinys, buvo įvykdyta ar turi būti įvykdyta, atitinka šio reglamento 60 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose nurodytą vietą.

51

Šis klausimas yra svarbus priimant sprendimą nagrinėjamoje byloje tuo atveju, jeigu išnagrinėjęs informaciją, pateiktą atsakant į pirmąjį klausimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, kad F. Spies von Büllesheim nevykdė savo pareigų kaip bendrovės Holterman Ferho Exploitatie darbuotojas.

52

Siekiant atsakyti į pirmąją antrojo klausimo dalį reikia priminti, kad remiantis nusistovėjusia teismo praktika Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 dalyje pateikta „bylos dėl sutarties“ sąvoka leidžia manyti, kad viena šalis laisvai prisiėmė įsipareigojimus kitos šalies atžvilgiu (žr. Sprendimo Česká spořitelna, C‑419/11, EU:C:2013:165, 46 punktą).

53

Be to, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 46 punkte, F. Spies von Büllesheim ir bendrovė Holterman Ferho Exploitatie laisva valia prisiėmė abipusius įsipareigojimus, t. y. F. Spies von Büllesheim įsipareigojo vadovauti bendrovei ir ją valdyti, o bendrovė įsipareigojo atlyginti už šį darbą; tai leistų manyti, kad jų santykiai yra sutartinio pobūdžio, todėl buvusiam bendrovės vadovui pareikštas bendrovės ieškinys dėl to, kad jis tariamai nesilaikė pareigos tinkamai atlikti jam pagal įmonių teisę tenkančių funkcijų, patenka į sąvoką „byla dėl sutarties“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 dalį.

54

Šiuo atveju aišku, kad vadovo veiklos vykdymas lemia stiprių tokio paties pobūdžio, kaip ir tarp sutarties šalių, ryšių atsiradimą, todėl galima pagrįstai manyti, kad buvusiam bendrovės vadovui pareikštas bendrovės ieškinys dėl to, kad jis tariamai nesilaikė pareigos tinkamai atlikti jam pagal įmonių teisę tenkančių funkcijų, patenka į sąvoką „byla dėl sutarties“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 dalį (pagal analogiją žr. Sprendimo Peters Bauunternehmung, 34/82, EU:C:1983:87, 13 punktą).

55

Kalbant apie klausimą dėl Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkte minimos „vietos“, kur prievolė, dėl kurios pareiškiamas ieškinys, buvo įvykdyta ar turi būti įvykdyta, reikia nustatyti, ar toks ieškinys patenka į 5 straipsnio 1 punkto a papunkčio ar 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antros įtraukos taikymo sritį.

56

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, atsižvelgiant į c punkte nustatytą a ir b punktų hierarchiją, Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto a papunktyje numatyta jurisdikcijos taisyklė taikoma tik alternatyviai, jeigu nėra galimybės taikyti jo 5 straipsnio 1 punkto b papunktyje esančios jurisdikcijos taisyklės (Sprendimo Corman‑Collins, C‑9/12, EU:C:2013:860, 42 punktas).

57

Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad sutartis, kurios išsiskirianti prievolė yra paslaugų teikimas, bus laikoma „paslaugų teikimo“ sutartimi pagal reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antrą įtrauką (Sprendimo Car Trim, C‑381/08, EU:C:2010:90, 32 punktas). „Paslaugų“ sąvoka reiškia tai, kad jas teikianti šalis atlieka tam tikrą veiklą už atlyginimą (Sprendimo Falco Privatstiftung ir Rabitsch, C‑533/07, EU:C:2009:257, 29 punktas).

58

Pagal įmonių teisę, jeigu tarp bendrovės vadovo ir jo vadovaujamos bendrovės susiklosčiusiam teisiniam santykiui būdinga prievolė yra tam tikra veikla, vykdoma už atlyginimą, ši veikla turi būti laikoma „paslaugų teikimu“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antrą įtrauką.

59

Atsižvelgiant būtent į šiuos samprotavimus, reikia nustatyti vietą, kur prievolė, dėl kurios pareiškiamas ieškinys, buvo įvykdyta ar turi būti įvykdyta.

60

Remiantis Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antros įtraukos formuluote, reikšminga laikoma vieta, esanti valstybėje narėje, kur buvo arba turėtų būti suteiktos paslaugos „pagal sutartį“; pagrindinė paslaugų teikimo vieta, kiek tai įmanoma, turi būti nustatoma atsižvelgiant į pačios sutarties nuostatas (Sprendimo Wood Floor Solutions Andreas Domberger, C‑19/09, EU:C:2010:137, 38 punktas).

61

Pagrindinėje byloje neginčijama, kad 2001 m. gegužės 7 d. sutartyje nėra jokios nuostatos, pagal kurią reikalaujama, kad F. Spies von Büllesheim būtinai savo veiklą vykdytų konkrečioje vietoje.

62

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar remiantis bendrovės Holterman Ferho Exploitatie įstatais arba kitu dokumentu, kuriame apibrėžiami vadovo įsipareigojimai bendrovės atžvilgiu, galima nustatyti F. Spies von Büllesheim pagrindinių paslaugų teikimo vietą.

63

Jeigu nei iš bendrovės Holterman Ferho Exploitatie įstatų, nei iš kito dokumento, apibrėžiančio vadovo įsipareigojimus bendrovės atžvilgiu, neaišku, kur yra vieta, kurioje Spies von Büllesheim teikė pagrindines paslaugas, vadinasi, reikia atsižvelgti į tai, kad šios paslaugos buvo teikiamos šios bendrovės naudai.

64

Kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 57 punkte, jeigu bendrovės įstatuose arba kitame dokumente nėra jokios leidžiančios nukrypti nuostatos, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti vietą, kur F. Spies von Büllesheim daugiausia faktiškai vykdė veiklą pagal sutartį, su sąlyga, kad paslaugų teikimas atitinkamoje vietoje neprieštarauja šalių valiai, numatytai sutartyje. Šiuo klausimu galima atsižvelgti būtent į šioje vietoje praleistą laiką ir į vykdytos veiklos reikšmingumą; remdamasis jam pateiktais įrodymais, nacionalinis teismas, į kurį kreiptasi, turi priimti sprendimą dėl savo jurisdikcijos.

65

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas taip: bendrovės pareikštas ieškinys jos buvusiam vadovui dėl to, kad jis tariamai neįvykdė jam pagal įmonių teisę tenkančių pareigų, patenka į sąvoką „byla dėl sutarties“. Jeigu bendrovės įstatuose arba kitame dokumente nėra jokios leidžiančios nukrypti nuostatos, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti vietą, kurioje vadovas daugiausia faktiškai vykdė veiklą pagal sutartį, su sąlyga, kad paslaugų teikimas konkrečioje vietoje neprieštarauja šalių valiai, numatytai sutartyje.

66

Savo trečiuoju prejudiciniu klausimu Hoge Raad der Nederlanden iš esmės teiraujasi, ar Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą reikia aiškinti taip, kad jei pagal taikomus nacionalinės teisės aktus leidžiama kreiptis į teismą pareiškiant ieškinį, susijusį ir su sutartiniais santykiais, ir su civilinės teisės pažeidimais, deliktais arba kvazideliktais, ši nuostata taikoma tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, kai bendrovė asmenį patraukia atsakomybėn vien už jo, kaip šios bendrovės vadovo, neteisėtus veiksmus. Jei taip, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat siekia sužinoti, ar vieta, kur įvyko arba gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, atitinka šio reglamento 60 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose numatytą vietą.

67

Kaip ir antrasis klausimas, trečiasis klausimas yra svarbus priimant sprendimą nagrinėjamoje byloje, jeigu išnagrinėjęs informaciją, pateiktą atsakant į pirmąjį klausimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, kad F. Spies von Büllesheim nevykdė Holterman Ferho Exploitatie darbuotojo pareigų.

68

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktas taikomas dėl bet kokio reikalavimo, kuriuo siekiama nustatyti atsakovo atsakomybę ir kuris nėra susijęs su „byla dėl sutarties“, kaip ji suprantama pagal šio reglamento 5 straipsnio 1 punktą (žr., be kita ko, Sprendimo Brogsitter, C‑548/12, EU:C:2014:148, 20 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

69

Kaip matyti iš atsakymo į antrąjį klausimą, tarp bendrovės ir jos vadovo susiklostęs teisinis santykis turi būti laikomas „sutartimi“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktą.

70

Todėl, jeigu pagal nacionalinę teisę bendrovei leidžiama jos buvusiam vadovui pareikšti ieškinį dėl tariamai neteisėtų jo veiksmų, toks ieškinys gali patekti į „bylos dėl delikto ar kvazidelikto“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkte numatytą jurisdikcijos taisyklę, bet tik jeigu jis nėra susijęs su tarp bendrovės ir vadovo susiklosčiusiu teisiniu sutartinio pobūdžio santykiu.

71

Jeigu – tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas – elgesys, dėl kurio pareikštas ieškinys, gali būti pripažintas vadovo sutartinių įsipareigojimų neįvykdymu, tada daroma išvada, kad teismas, kuris turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl tokio elgesio, yra Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkte nurodytas teismas. Priešingu atveju taikoma šio reglamento 5 straipsnio 3 punkte nurodyta jurisdikcijos taisyklė (pagal analogiją žr. Sprendimo Brogsitter, C‑548/12, EU:C:2014:148, 24–27 punktus).

72

Primintina, kad Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktas turi būti aiškinamas savarankiškai ir siaurai (Sprendimo CDC Hydrogen Peroxide, C‑352/13, EU:C:2015:335, 37 punktas ir nurodyta teismo praktika). Dėl Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkte esančios formuluotės „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti“ primintina, kad ji reiškia ir vietą, kurioje žala atsirado, ir vietą, kurioje atsirado žalą lėmusi aplinkybė, todėl ieškinys atsakovui ieškovo nuožiūra gali būti pareikštas vienos iš šių dviejų vietų teisme (Sprendimo Coty Germany, C‑360/12, EU:C:2014:1318, 46 punktas).

73

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką jurisdikcijos taisyklė, numatyta minėto reglamento 5 straipsnio 3 punkte, pagrįsta itin glaudžia ginčo ir vietos, kurioje įvyko arba gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismų sąsaja, o tai pateisina jurisdikcijos priskyrimą pastariesiems dėl gero teisingumo administravimo ir veiksmingo proceso organizavimo priežasčių (Sprendimo CDC Hydrogen Peroxide, C‑352/13, EU:C:2015:335, 39 punktas ir nurodyta teismo praktika).

74

Delikto ir kvazidelikto bylose vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismas įprastai turi geriausias galimybes priimti sprendimą pirmiausia dėl ginčo dalyko artumo ir lengvesnio įrodymų rinkimo (Sprendimo CDC Hydrogen Peroxide, C‑352/13, EU:C:2015:335, 40 punktas).

75

Taigi, nustačius vieną iš sąsajos elementų, kurie pripažįstami pagal šio sprendimo 72 punkte primintą teismo praktiką, galima nustatyti teismo, objektyviai galinčio geriausiai įvertinti, ar tenkinamos asmens, kuriam iškelta byla, atsakomybę pagrindžiančios sąlygos, jurisdikciją, o tai reiškia, kad teisėtai galima kreiptis tik į tą teismą, kurio veiklos teritorijoje yra šis reikšmingas sąsajos elementas (Sprendimo CDC Hydrogen Peroxide, C‑352/13, EU:C:2015:335, 41 punktas ir nurodyta teismo praktika).

76

Kaip savo išvados 65 punkte pažymėjo generalinis advokatas, vietą, kur atsirado žalą lėmusi aplinkybė, reikia suprasti kaip vietą, kur F. Spies von Büllesheim atliko bendrovės Holterman Ferho vadovo pareigas.

77

Kalbant apie vietą, kurioje atsirado žala, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad tai yra vieta, kur nurodyta žala konkrečiai pasireiškia (šiuo klausimu žr. Sprendimo CDC Hydrogen Peroxide, C‑352/13, EU:C:2015:335, 52 ir 53 punktus).

78

Šioje byloje siekdamas nustatyti, kur F. Spies von Büllesheim neteisėti veiksmai, kuriuos jis atliko eidamas bendrovės Holterman Ferho vadovo pareigas, galėjo sukelti žalos, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis turima informacija, turės atsižvelgti į tai, kad sąvoka „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ negali būti aiškinama taip plačiai, kad apimtų bet kokią vietą, kur galėtų būti jaučiamos įvykio, dėl kurio žala jau faktiškai atsirado kitoje vietoje, pasekmės.

79

Atsižvelgiant į šiuos svarstymus, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti taip: esant tokiai situacijai, kaip susiklosčiusioji pagrindinėje byloje, kai bendrovė patraukia atsakomybėn jos buvusį vadovą dėl tariamai neteisėtų jo veiksmų, Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktas turi būti aiškinamas taip, kad toks ieškinys patenka į bylos dėl delikto sąvoką, jeigu elgesys, dėl kurio pareikštas ieškinys, negali būti pripažintas vadovo pareigų, jam tenkančių pagal įmonių teisę, neįvykdymu, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Atsižvelgdamas į šios bylos faktines aplinkybes šis teismas turi nustatyti glaudžiausią sąsajos elementą tarp vietos, kur atsirado žalą lėmusi aplinkybė, ir vietos, kur atsirado žala.

80

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: