26.1.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 25/1

(1)

Galimybė naudotis plačiajuosčiu ryšiu yra strategiškai svarbi Europos augimui ir inovacijų diegimui visuose ekonomikos sektoriuose bei socialinei ir teritorinei sanglaudai. Strategijoje „Europa 2020“ (ES 2020) pabrėžiama, kaip svarbu diegti plačiajuostį ryšį įgyvendinant ES ateinančio dešimtmečio augimo strategiją, ir nustatomi plataus masto plačiajuosčio ryšio plėtros tikslai. Vienoje iš šios strategijos pavyzdinių iniciatyvų – Europos skaitmeninėje darbotvarkėje (toliau – ESD) (1) – pripažįstama socialinė ir ekonominė plačiajuosčio ryšio nauda ir pabrėžiama jo svarba konkurencingumui, socialinei įtraukčiai ir užimtumui. Siekiant strategijoje „Europa 2020“ nustatyto tikslo užtikrinti pažangų, tvarų ir integracinį augimą, taip pat svarbu plačiai ir už prieinamą kainą teikti sparčiojo interneto infrastruktūrą ir paslaugas. Europai siekiant didinti konkurencingumą ir inovacijas, užtikrinti jaunimo darbo perspektyvas, sustabdyti ekonominės veiklos perkėlimą ir pritraukti vidaus investicijų, labai svarbu rasti finansavimą geros kokybės ir įperkamai plačiajuosčio ryšio infrastruktūrai. ESD dar kartą pabrėžiamas strategijos ES 2020 tikslas iki 2013 m. visiems europiečiams sudaryti sąlygas naudotis baziniu plačiajuosčiu ryšiu ir užtikrinti, kad iki 2020 m.: i) visi europiečiai turėtų galimybę naudotis gerokai spartesniu – didesnės kaip 30 Mbps spartos – interneto ryšiu; ir kad ii) 50 % ar daugiau Europos namų ūkių užsisakytų spartesnio kaip 100 Mbps interneto ryšio paslaugą.

(2)

Apskaičiuota (2), jog siekiant, kad bent 50 % Europos namų ūkių turėtų spartesnę kaip 30 Mbps interneto ryšio prieigą, reikės investuoti iki 60 mlrd. EUR, o spartesnę kaip 100 Mbps interneto ryšio prieigą – iki 270 mlrd. EUR (3). Šias investicijas pirmiausia teiks komerciniai investuotojai. Tačiau ESD tikslų negalima pasiekti be paramos valstybės lėšomis. Dėl šios priežasties ESD valstybės narės raginamos „pagal ES konkurencijos ir valstybės pagalbos taisykles“ naudotis „viešuoju finansavimu“, kad pasiektų strategijoje ES 2020 nustatytus aprėpties, spartos ir naudojimosi tikslus (4). Atsižvelgiant į tinklo kompiuterijos plėtrą, lygiarangių ryšio technologijų, socialinių tinklų ir užsakomųjų vaizdo programų paslaugų intensyvesnį naudojimą, paslaugų, kurioms reikia didesnio interneto pajėgumo, poreikis ateityje didės.

(3)

Elektroninių ryšių sektorius buvo visiškai liberalizuotas ir jam dabar taikomas sektorinis reguliavimas. ES elektroninių ryšių reguliavimo sistemoje taip pat numatytos su plačiajuosčio ryšio prieiga susijusios suderinimo taisyklės (5). Kalbant apie senuosius plačiajuosčio ryšio tinklus, daugumoje valstybių narių didmeninėms rinkoms iki šiol taikomas ex ante reguliavimas. Paaiškėjo, kad reguliavimo požiūris padeda skatinti konkurencingas rinkas bei investicijas ir didinti vartotojams pateikiamų produktų pasiūlą: pavyzdžiui, didžiausia plačiajuosčio ryšio aprėptis ir naudojimo rodikliai yra valstybėse narėse, kuriose užtikrinta infrastruktūros konkurencija ir kartu taikomas veiksmingas ex ante reguliavimas siekiant skatinti paslaugų konkurenciją. Diegiant plačiajuosčio ryšio tinklus, visų pirma naujos kartos prieigos (NKP) tinklus, dėl jų vaidmens elektroninių ryšių sektoriuje tebereikia nacionalinių reguliavimo institucijų įsikišimo.

(4)

Dar svarbiau užtikrinti, kad valstybinės lėšos šiame sektoriuje būtų naudojamos atsargiai ir kad Komisija užtikrintų, kad valstybės pagalba papildytų rinkos dalyvių investicijas, o ne jas pakeistų. Bet kokia valstybės intervencija turėtų kuo labiau sumažinti privačių investicijų išstūmimo, komercinių investicijų paskatų pakeitimo ir galiausiai bendram Europos Sąjungos interesui prieštaraujančio konkurencijos iškraipymo riziką.

(5)

Komunikate dėl valstybės pagalbos modernizavimo Komisija pažymi, kad valstybės pagalbos politika pirmiausia turėtų būti siekiama sudaryti palankesnes sąlygas gerai organizuotai pagalbai, kuria sprendžiamos rinkos nepakankamumo problemos ir siekiama Europos bendros svarbos tikslų (6). Tam tikromis aplinkybėmis valstybės pagalbos priemonėmis galima ištaisyti rinkos nepakankamumą ir taip gerinti veiksmingą rinkų veikimą ir didinti konkurencingumą. Be to, kai rinka duoda veiksmingų rezultatų, tačiau sanglaudos politikos požiūriu jie laikomi nepakankamais, valstybės pagalba gali būti naudojama pageidaujamiems, pagrįstiems rinkos rezultatams gauti. Visų pirma tikslinga valstybės intervencija plačiajuosčio ryšio srityje gali padėti sumažinti „skaitmeninę atskirtį“ (7) tarp vietovių ar regionų, kuriuose teikiamos įperkamos ir konkurencingos plačiajuosčio ryšio paslaugos, ir vietovių, kuriose tokios paslaugos neteikiamos.

(6)

Tačiau jeigu valstybės pagalba plačiajuosčiam ryšiui būtų teikiama vietovėse, į kurias rinkos operatoriai ir taip norėtų investuoti arba jau investavo, tai galėtų gerokai sumažinti komercinių investuotojų paskatas apskritai investuoti į plačiajuostį ryšį. Tokiais atvejais valstybės pagalba plačiajuosčiam ryšiui galėtų duoti priešingų siekiamam tikslui rezultatų. Todėl valstybės pagalbos kontrolės plačiajuosčio ryšio sektoriuje paskirtis yra užtikrinti, kad taikant valstybės pagalbos priemones būtų pasiekta didesnė plačiajuosčio ryšio aprėptis ir skverbtis arba kad plačiajuosčio ryšio aprėptis ir skverbtis didėtų greičiau, palyginti su tuo, kas būtų padaryta be valstybės pagalbos, kartu remiant aukštesnės kokybės ir įperkamesnes paslaugas bei konkurenciją skatinančias investicijas. Teigiamas pagalbos poveikis turėtų nusverti konkurencijos iškraipymus.

(7)

Reaguodamos į ESD paskelbtą Komisijos raginimą, dauguma valstybių narių parengė nacionalines plačiajuosčio ryšio strategijas ESD tikslams savo atitinkamose teritorijose siekti. Daugelyje šių strategijų numatoma naudoti valstybines lėšas plačiajuosčio ryšio aprėpčiai didinti vietovėse, kuriose komerciniai operatoriai neturi paskatų investuoti ir paspartinti labai sparčių naujos kartos prieigos tinklų diegimą.

(8)

Šiose gairėse apibendrinami politikos principai, kurių Komisija laikosi taikydama Sutartyje nustatytas valstybės pagalbos taisykles priemonėms, kuriomis apskritai remiamas plačiajuosčio ryšio tinklų diegimas (2 skirsnis). Jose paaiškinama, kaip šie principai taikomi vertinant pagalbos priemones sparčiam baziniam plačiajuosčiam ryšiui ir labai sparčios naujos kartos prieigos (NKP) tinklams diegti (3 skirsnis). Komisija šias gaires taikys vertindama valstybės pagalbą plačiajuosčiam ryšiui. Tai užtikrins didesnį teisinį tikrumą ir skaidrumą priimant sprendimus.

(9)

Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 107 straipsnio 1 dalį „valstybės narės arba iš jos valstybės išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai“. Vadinasi, kad priemonė būtų laikoma valstybės pagalba, ji turi atitikti visas šias sąlygas: a) priemonė turi būti finansuojama iš valstybės išteklių; b) ją taikant, įmonėms turi būti suteikiamas ekonominis pranašumas; c) šis pranašumas turi būti atrankus ir d) turi iškraipyti konkurenciją arba kelti tokią grėsmę; e) priemonė turi daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

(10)

Valstybės išteklių naudojimas. Valstybės ištekliai gali būti perduodami įvairiai – kaip tiesioginės dotacijos, mokesčių atskaita (8), lengvatinės paskolos ar kitų rūšių lengvatinio finansavimo sąlygos. Valstybės ištekliai taip pat bus panaudojami, jeigu valstybė suteikia išmoką natūra, pavyzdžiui, investuoja į plačiajuosčio ryšio infrastruktūros (ar jos dalies) kūrimą. Valstybės ištekliai gali būti naudojami (9) nacionaliniu, regionų ar vietos lygmeniu. Europos fondų, kaip antai Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) ir Europos regioninės plėtros fondo (ERPF) (10), finansavimas taip pat bus laikomas valstybės ištekliais, kai šios lėšos skiriamos valstybei narei pasinaudojant diskrecijos teise (11).

(11)

Įmonė. Valstybės priemonės, kuriomis remiamos investicijos į plačiajuostį ryšį, paprastai būna susijusios su ekonominės veiklos vykdymu, pavyzdžiui, plačiajuosčio ryšio infrastruktūros kūrimu, naudojimu ir prieigos suteikimu arba galimybių teikti ryšio paslaugas galutiniams vartotojams suteikimu. Be to, valstybė pati gali vykdyti ekonominę veiklą, kai naudoja ir eksploatuoja plačiajuosčio ryšio infrastruktūrą (ar jos dalis), pavyzdžiui, per nuosavą įmonę arba vykdant valstybės administravimo funkciją. Plačiajuosčio ryšio tinklo infrastruktūros kūrimas numatant, kad ateityje jį komerciškai eksploatuos valstybės ar trečiųjų šalių operatoriai, taip pat bus laikomas ekonomine veikla (12). Plačiajuosčio ryšio tinklo diegimas nekomerciniais tikslais gali nebūti laikomas valstybės pagalba (13), nes tinklo kūrimu nėra palaikoma jokia įmonė (14). Tačiau jeigu toks tinklas paskiau atveriamas plačiajuosčio ryšio investuotojams ar operatoriams naudoti, jo diegimas veikiausiai bus susijęs su valstybės pagalba (15).

(12)

Pranašumas. Pagalba paprastai tiesiogiai teikiama tinklo investuotojams, kurie dažniausiai pasirenkami rengiant konkursą. Kai valstybės įnašas neteikiamas įprastomis rinkos sąlygomis ir todėl pagal rinkos ekonomikos investuotojo principą laikomas valstybės pagalba (žr. (16) punktą), rengiant konkurencinę atranką užtikrinama, kad pagalba konkrečiam projektui būtų apribota iki mažiausios būtinos sumos. Tačiau tai nereiškia, kad pagalba nesuteikiama, nes valdžios institucija vis tiek gali skirti subsidiją konkurso laimėtojui (pavyzdžiui, skirdama „trūkumo finansavimą“ arba įnašą natūra), o tokios procedūros tikslas ir yra pasirinkti pagalbos gavėją. Konkurso laimėtojas, gavęs finansinę paramą, šią komercinę veiklą galės vykdyti tokiomis sąlygomis, kokių paprastai rinkoje nebūtų. Be tiesioginio pagalbos gavėjo, gali būti ir netiesioginių pagalbos gavėjų – tarp jų galėtų būti trečiųjų šalių operatoriai, kuriems suteikiama didmeninė prieiga prie subsidijuojamos infrastruktūros (16).

(13)

Atrankumas. Valstybės priemonės, kuriomis remiamas plačiajuosčio ryšio tinklų diegimas, yra atrankaus pobūdžio, nes jos skirtos plačiajuosčio ryšio investuotojams ir trečiųjų šalių operatoriams, veiklą vykdantiems tik tam tikruose bendros elektroninių ryšių paslaugų rinkos segmentuose. O kalbant apie galutinius subsidijuojamo tinklo verslo vartotojus (17), priemonė gali nebūti atranki, jeigu prieiga prie subsidijuojamos infrastruktūros yra atvira visiems ekonomikos sektoriams. Priemonė bus atranki, jeigu plačiajuosčio ryšio diegimas konkrečiai skirtas tiksliniams verslo klientams, pavyzdžiui, jeigu suteikiama valstybės parama diegti plačiajuosčio ryšio tinklui, skirtam iš anksto nustatytoms įmonėms, kurios nėra pasirenkamos pagal bendruosius kriterijus, taikomus visoje vietovėje, už kurią pagalbą teikianti institucija yra atsakinga (18).

(14)

Konkurencijos iškraipymas. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teismas) praktiką finansinė parama ar parama natūra iškraipo konkurenciją, jeigu ji sustiprina įmonės padėtį, palyginti su kitomis įmonėmis (19). Dėl konkurentui suteiktos valstybės pagalbos esami operatoriai galėtų sumažinti pralaidumą arba galimi operatoriai galėtų nuspręsti neiti į naują rinką ar geografinę vietovę. Konkurencijos iškraipymas gali padidėti, jeigu pagalbos gavėjas turi įtaką rinkoje. Jeigu pagalbos gavėjas jau dominuoja rinkoje, pagalbos priemone šis dominavimas gali būti dar padidintas, nes konkurencinis spaudimas, kurį gali daryti konkurentai, dar susilpnėtų.

(15)

Poveikis prekybai. Galiausiai, kadangi valstybės intervencija gali pakenkti kitų valstybių narių paslaugų teikėjams (taip pat trukdyti įsisteigti atitinkamose valstybėse narėse), tokia pagalba taip pat daro poveikį prekybai, nes elektroninių ryšių paslaugų rinkos (didmeninės ir mažmeninės plačiajuosčio ryšio rinkos) yra atviros operatorių ir paslaugų teikėjų konkurencijai (20).

(16)

SESV 345 straipsnyje nustatyta, kad „ši Sutartis jokiu būdu nepažeidžia valstybių narių normų, reglamentuojančių nuosavybės sistemą“. Pagal Teismo praktiką, vadovaujantis vienodo požiūrio principu, darytina išvada, kad valstybės kapitalas, tiesiogiai arba netiesiogiai perleistas įmonei naudoti įprastas rinkos sąlygas atitinkančiomis sąlygomis, negali būti laikomas valstybės pagalba. Jeigu valstybės investuotojo įsigyjamos akcijos arba jo atliekamos kapitalo injekcijos neteikia didelių vilčių gauti pelno (net ir tolimoje ateityje), tokia intervencija turi būti laikoma valstybės pagalba, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnyje, o jos suderinamumas su bendrąja rinka turi būti vertinamas remiantis tik toje nuostatoje nustatytais kriterijais (21).

(17)

Amsterdamo sprendime (22) Komisija išnagrinėjo privataus rinkos ekonomikos investuotojo į plačiajuosčio ryšio sektorių principo taikymą. Kaip pabrėžiama šiame sprendime, valstybės investicijos atitiktis rinkos sąlygoms turi būti nuodugniai ir išsamiai įrodyta nurodant, kad nemažai prisideda privatūs investuotojai arba kad parengtas patikimas verslo planas, kuriame nurodyta tinkama investicijų grąža. Jeigu projekte dalyvauja privatūs investuotojai, taikoma sine qua non sąlyga, kad su investicija susijusią komercinę riziką jie prisiimtų tokiomis pat sąlygomis, kaip ir valstybės investuotojas. Tai taikoma ir kitų formų valstybės paramai, kaip antai lengvatinėms paskoloms ar garantijoms (23).

(18)

Tam tikrais atvejais valstybės narės gali manyti, kad galimybės naudotis plačiajuosčio ryšio tinklu suteikimas turėtų būti laikomas visuotinės ekonominės svarbos paslauga (VESP), kaip apibrėžta SESV 106 straipsnio 2 dalyje (24) ir Altmark bylos jurisprudencijoje (25), ir šiuo pagrindu skirti valstybinį finansavimą. Tokiais atvejais valstybių narių priemonės turi būti vertinamos pagal Komisijos komunikatą dėl ES valstybės pagalbos taisyklių taikymo kompensacijai už visuotinės ekonominės svarbos paslaugų teikimą (26), 2011 m. gruodžio 20 d. Komisijos sprendimą dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 106 straipsnio 2 dalies taikymo valstybės pagalbai, kompensacijos už viešąją paslaugą forma skiriamai tam tikroms įmonėms, kurioms pavesta teikti visuotinės ekonominės svarbos paslaugas (27), Komisijos komunikatą dėl Europos Sąjungos bendrųjų nuostatų dėl valstybės pagalbos kompensacijos už viešąją paslaugą forma (2011 m.) (28) ir 2012 m. balandžio 25 d. Komisijos reglamentą dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai, skiriamai visuotinės ekonominės svarbos paslaugas teikiančioms įmonėms (29). Šie Komisijos dokumentai (visi kartu vadinami VESP paketu) taip pat taikomi valstybės pagalbai plačiajuosčiam ryšiui diegti. Tolesniuose punktuose, atsižvelgiant į tam tikrus sektoriaus ypatumus, tik paaiškinama kai kurių šiuose dokumentuose aprašytų principų taikymo plačiajuosčio ryšio finansavimui tvarka.

(19)

Dėl VESP apibrėžties Komisija iš esmės jau paaiškino, kad valstybės narės negali priskirti konkrečių viešųjų paslaugų įsipareigojimų paslaugoms, kurias patenkinamai ir su valstybės apibrėžtu viešuoju interesu suderinamomis sąlygomis, pvz., susijusiomis su kaina, objektyviais kokybės reikalavimais, tęstinumu ir galimybe naudotis paslauga, jau teikia arba gali teikti įprastomis rinkos sąlygomis veikiančios įmonės (30).

(20)

Taikydama šį principą plačiajuosčio ryšio sektoriuje, Komisija laikosi nuomonės, kad tose vietovėse, kuriose privatūs investuotojai jau yra investavę į plačiajuosčio ryšio tinklų infrastruktūrą (arba toliau plečia savo tinklo infrastruktūrą) ir jau teikia konkurencingas plačiajuosčio ryšio paslaugas, užtikrindami deramą plačiajuosčio ryšio aprėptį, panašios konkurencingos ir valstybės finansuojamos plačiajuosčio ryšio infrastruktūros kūrimas negali būti laikomas VESP, kaip apibrėžta SESV 106 straipsnio 2 dalyje (31). Tačiau kai galima įrodyti, kad privatūs investuotojai negali artimiausioje ateityje (32) visiems gyventojams ar naudotojams užtikrinti tinkamos plačiajuosčio ryšio aprėpties ir dėl to didelė gyventojų dalis gali neturėti ryšio, įmonei, kuriai pavesta teikti VESP, gali būti suteikta viešųjų paslaugų kompensacija, jeigu tenkinamos pirmiau minėtame VESP komunikate nustatytos sąlygos. Šiomis aplinkybėmis tinklai, į kuriuos atsižvelgiama vertinant VESP poreikį, visada turėtų būti panašios rūšies, konkrečiai bazinio plačiajuosčio ryšio arba NKP tinklai.

(21)

Be to, plačiajuosčio ryšio infrastruktūros diegimas ir valdymas gali būti laikomas VESP tik tuo atveju, jeigu tokia infrastruktūra leidžia suteikti visuotinį ryšį visiems tam tikros vietovės vartotojams – ir gyventojams, ir verslo klientams. Nepakanka užtikrinti ryšį tik įmonėms (33).

(22)

VESP užduoties privalomasis pobūdis taip pat reiškia, kad tinklo, kurį ketinama diegti, teikėjas negalės savo nuožiūra ir (arba) ką nors diskriminuodamas atsisakyti teikti didmeninę prieigą prie infrastruktūros (pavyzdžiui, dėl to, kad tam tikroje vietovėje gali būti komerciškai nepelninga suteikti galimybę naudotis paslaugomis).

(23)

Atsižvelgiant į konkurencijos lygį, kuris buvo pasiektas liberalizavus Sąjungos elektroninių ryšių sektorių, visų pirma į dabartinę konkurenciją mažmeninėje plačiajuosčio ryšio rinkoje, valstybės lėšomis finansuojamas tinklas, kuris diegiamas teikiant VESP, turėtų būti prieinamas visiems suinteresuotiesiems operatoriams. Taigi, plačiajuosčio ryšio diegimo priskyrimas VESP užduočiai turėtų būti pagrįstas pasyvios (34), neutralios (35) ir atviros prieigos infrastruktūros teikimu. Toks tinklas turėtų užtikrinti, kad norintys naudotis prieiga subjektai prie tinklo galėtų prisijungti visais galimais būdais ir būtų užtikrinta veiksminga mažmeninės rinkos konkurencija, o galutiniai vartotojai gautų konkurencingas ir įperkamas paslaugas (36).

(24)

Todėl VESP užduotis turėtų apimti tik visuotinį ryšį užtikrinančio plačiajuosčio ryšio tinklo diegimą ir susijusių didmeninės prieigos paslaugų teikimą ir neturėtų apimti mažmeninių ryšio paslaugų (37). Kai VESP užduoties vykdytojas yra ir vertikaliai integruotas plačiajuosčio ryšio operatorius, reikėtų imtis tinkamų apsaugos priemonių siekiant išvengti bet kokio interesų konflikto, pernelyg didelės diskriminacijos ir bet kokių kitų paslėptų netiesioginių pranašumų (38).

(25)

Atsižvelgiant į tai, kad elektroninių ryšių rinka yra visiškai liberalizuota, galima teigti, jog VESP užduotis plačiajuosčiam ryšiui diegti negali būti grįsta išskirtinių ar specialių teisių VESP teikėjui suteikimu pagal SESV 106 straipsnio 1 dalį.

(26)

Apskaičiuojant VESP kompensaciją visiškai taikomi VESP paketo dokumentuose nustatyti principai. Tačiau, atsižvelgiant į plačiajuosčio ryšio sektoriaus ypatumus, naudinga įtraukti paaiškinimą dėl VESP, kuriomis siekiama teikti plačiajuostį ryšį jo neturinčiose didesnėje teritorijoje esančiose apylinkėse ar rajonuose (vadinamieji baltieji taškai), kuriuose kai kurie operatoriai yra įdiegę savo tinklo infrastruktūrą arba planuoja tai padaryti artimiausioje ateityje. Tais atvejais, kai vietovėje, kurioje patikėta teikti VESP, dėl jos dydžio ir vietos nėra apsiribojama tik „baltaisiais taškais“, VESP teikėjui gali prireikti įdiegti tinklo infrastruktūrą ir pelningose vietovėse, kuriose jau veikia komerciniai operatoriai. Tokiu atveju suteikta kompensacija turėtų padengti tik infrastruktūros diegimo nepelninguose „baltuosiuose taškuose“ išlaidas, atsižvelgiant į susijusias pajamas ir nuosaikų pelną (39).

(27)

Daugeliu atvejų, užuot nustačius kompensaciją atsižvelgiant tik į faktiškai patirtas išlaidas ir gautas pajamas, gali būti tinkama iš anksto nustatyti fiksuotą kompensacijos dydį, kad būtų padengtas tikėtinas atitinkamo laikotarpio finansavimo trūkumas. Nustatant fiksuotą kompensacijos dydį paprastai įmonė labiau skatinama mažinti išlaidas ir ilgalaikiu laikotarpiu plėsti verslą (40). Jeigu VESP užduotis plačiajuosčio ryšio tinklui diegti nėra grįsta viešosios infrastruktūros diegimu, reikėtų nustatyti tinkamus peržiūros ir lėšų susigrąžinimo mechanizmus, siekiant, kad VESP teikėjas negalėtų įgyti pernelyg didelio pranašumo, išlaikydamas valstybinėmis lėšomis finansuoto tinklo nuosavybę pasibaigus VESP koncesijai.

(28)

Kaip taip pat paaiškinta Komisijos plačiajuosčio ryšio komunikate (41), valstybės narės, be tiesioginio finansavimo teikimo įmonėms, gali pasirinkti kelių rūšių priemones, kad paspartintų plačiajuosčio ryšio ir visų pirma NKP tinklų diegimą. Šiomis priemonėmis nebūtinai turi būti teikiama valstybės pagalba, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje.

(29)

Kadangi paprastai didelę NKP tinklų diegimo dalį sudaro civilinės inžinerijos darbai (42), valstybės narės, taikydamos ES elektroninių ryšių reguliavimo sistemą, gali nuspręsti, pvz., palengvinti servituto teisių gavimo procedūrą ir reikalauti, kad tinklų operatoriai koordinuotų civilinės inžinerijos darbus ir (arba) dalytųsi tam tikromis savo infrastruktūros dalimis. Lygiai taip pat valstybės narės gali reikalauti, kad, statant naujas konstrukcijas (įskaitant naujus vandentiekio, energijos, transporto ar nuotekų tinklus) ir (arba) pastatus, būtų įrengtos tinkamos NKP. Trečiosios šalys taip pat gali savo lėšomis įrengti pasyviąją tinklo infrastruktūrą, kai bet kuriuo atveju būtina atlikti bendruosius civilinės inžinerijos darbus. Ši galimybė visiems suinteresuotiesiems operatoriams turėtų būti suteikiama skaidriai ir be jokios diskriminacijos, ir iš esmės ji turėtų būti prieinama visiems galimiems vartotojams, o ne tik elektroninių ryšių operatoriams (t. y. elektra, dujos, vandens tiekimo įranga ir t. t.) (43). Centralizuotas esamos infrastruktūros (subsidijuotos ar kitokios) aprašas, į kuri gali būti įtraukti planuojami darbai, galėtų padėti diegti komercinį plačiajuostį ryšį (44). Esama infrastruktūra susijusi ne tik su telekomunikacijų infrastruktūra, pvz., kabeline, beviele ar palydovine infrastruktūra, bet ir su alternatyvia kitų įmonių (kaip antai komunalinių paslaugų įmonių) infrastruktūra (kanalizacijos vamzdžiai, šuliniai ir kt.) (45).

(30)

Jeigu valstybės intervencija, kuria remiamas plačiajuosčio ryšio diegimas, atitinka 2.1 skirsnyje apibrėžtas sąlygas, Komisija jos suderinamumą paprastai vertins pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą (46). Regionų ir vietos institucijos iki šiol taikė įvairius intervencijos modelius. Nebaigtinis šių modelių sąrašas pateikiamas priede. Be priede apibūdintų modelių, valdžios institucijos taip pat gali sukurti kitus modelius plačiajuosčio ryšio diegimui paremti (47). Visų rūšių intervencijos formoms turi būti taikomi visi šiose gairėse nustatyti suderinamumo kriterijai (48).

(31)

Valstybės pagalbos plačiajuosčiam ryšiui projektai gali būti įgyvendinami remiamose vietovėse, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 3 dalies a ir c punktuose ir konkrečiose Regioninės pagalbos taisyklėse (49). Šiuo atveju pagalba plačiajuosčiam ryšiui gali atitikti regioninės pagalbos taisyklėse apibrėžtos pagalbos pradinėms investicijoms reikalavimus. Jeigu priemonei taikomos tokios taisyklės ir jeigu ji taikoma norint suteikti individualią ad hoc pagalbą vienai įmonei arba pagalbą tik tam tikrai vienai veiklos sričiai, valstybės narės privalo įrodyti, kad regioninės pagalbos taisyklėse nustatytos sąlygos yra tenkinamos. Pirmiausia susijusiu projektu turi būti prisidedama prie nuoseklios regiono plėtros strategijos ir, atsižvelgiant į projekto pobūdį ir mastą, neturi būti pernelyg iškraipoma konkurencija.

(32)

Atlikdama vertinimą pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą Komisija užtikrina, kad teigiamas pagalbos priemonės poveikis siekiant visuotinės svarbos tikslo būtų didesnis už jos galimą neigiamą šalutinį poveikį, kaip antai prekybos ir konkurencijos iškraipymą. Komisija šį vertinimą atlieka dviem etapais.

(33)

Pirma, kiekviena pagalbos priemonė turi atitikti toliau nurodytas būtinąsias sąlygas. Jeigu nors viena iš toliau nuodytų sąlygų nėra tenkinama, pagalba bus pripažįstama nesuderinama su vidaus rinka:

(34)

Antra, jei tenkinamos visos būtinosios sąlygos, Komisija lygina teigiamą pagalbos priemonės poveikį siekiant visuotinės svarbos tikslo ir jos galimą neigiamą šalutinį poveikį.

(35)

Atskiri Komisijos vertinimo plačiajuosčio ryšio srityje etapai išsamiau išdėstyti tolesniuose skirsniuose.

(36)

Vertindama visuotinės svarbos tikslą Komisija nustatys, kiek planuojama intervencija padės siekti pirmiau nurodytų visuotinės svarbos tikslų, kaip konkrečiai apibrėžta ESD.

(37)

Rinkos nepakankamumas yra tada, kai be intervencijos rinkos, atsižvelgiant į jų turimas priemones, neduoda veiksmingų rezultatų visuomenei. Taip gali atsitikti, pvz., kai neatliekamos tam tikros investicijos, net jeigu ekonominė nauda visuomenei yra didesnė už planuojamas išlaidas (50). Tokiais atvejais suteikiant valstybės pagalbą gali būti daromas teigiamas poveikis, o derinant ekonomines paskatas įmonėms gali būti padidintas bendras veiksmingumas. Plačiajuosčio ryšio sektoriuje vienos formos rinkos nepakankamumas susijęs su teigiamu išoriniu poveikiu. Toks išorinis poveikis atsiranda, kai rinkos dalyviai negauna visos savo veiksmų naudos. Pavyzdžiui, kai plačiajuosčio ryšio tinklai yra prieinami, galima teikti daugiau paslaugų ir diegti inovacijas, kurios greičiausiai bus naudingos didesniam žmonių skaičiui, o ne tik tiesioginiams investuotojams ir tinklo abonentams. Taigi dėl rinkos rezultatų būtų pernelyg mažai privačių investicijų į plačiajuosčio ryšio tinklus.

(38)

Atsižvelgiant į ekonominius gyventojų tankio ypatumus, plačiajuosčio ryšio tinklus paprastai pelningiau diegti ten, kur galima paklausa yra didesnė ir labiau koncentruota, t. y. tankiau gyvenamose vietose. Kadangi investuojant patiriamos didelės fiksuotos išlaidos, mažėjant gyventojų tankiui, labai didėja vieneto sąnaudos (51). Todėl komerciniais pagrindais diegiami plačiajuosčio ryšio tinklai paprastai būna pelningi tik tam tikroje gyvenamos vietovės dalyje. Tačiau, kaip pripažinta ESD, plačiai paplitusi ir įperkama plačiajuosčio ryšio prieiga daro teigiamą išorinį poveikį, nes leidžia spartinti augimą ir inovacijų diegimą visuose ekonomikos sektoriuose. Jeigu rinkoje neužtikrinama pakankama plačiajuosčio ryšio aprėptis arba prieigos sąlygos nepakankamai geros, valstybės pagalba gali padėti ištaisyti tokį rinkos nepakankamumą.

(39)

Antras galimas visuotinės svarbos tikslas susijęs su teisingumu. Vyriausybės gali nuspręsti imtis intervencinių priemonių, kad pašalintų dėl rinkos rezultatų atsiradusią socialinę ar regionų nelygybę. Tam tikrais atvejais valstybės pagalba plačiajuosčiam ryšiui gali būti panaudojama siekiant teisingumo tikslų, t. y. kaip būdas sudaryti geresnes sąlygas visiems visuomenės nariams naudotis svarbiausiomis ryšio priemonėmis ir dalyvauti visuomeniniame gyvenime, turėti saviraiškos laisvę ir taip padidinti socialinę bei teritorinę sanglaudą.

(40)

Viešoji intervencija plačiajuosčio ryšio tinklams remti gali būti taikoma valstybės, regiono ar savivaldybės lygmeniu (52). Todėl, siekiant išvengti dubliavimo ir nenuoseklumo, svarbu koordinuoti įvairias intervencines priemones. Siekiant užtikrinti vietos intervencinių priemonių nuoseklumą ir koordinavimą, būtina užtikrinti didelį vietos iniciatyvų skaidrumą.

(41)

Jeigu įmanoma, atsižvelgiant į gebėjimus ir ypatumus, valstybės narės raginamos parengti nacionalines schemas, kuriose būtų nustatyti pagrindiniai viešąsias iniciatyvas grindžiantys principai, ir nurodyti svarbiausias planuojamų tinklų savybes (53). Nacionalinėmis bendrosiomis plačiajuosčio ryšio plėtros schemomis užtikrinamas nuoseklus valstybinių lėšų naudojimas, sumažinama administracinė našta, kuri tenka mažesnėms pagalbą teikiančioms institucijoms, ir paspartinamas individualių pagalbos priemonių įgyvendinimas. Be to, valstybės narės raginamos centriniu lygmeniu pateikti aiškias rekomendacijas dėl iš valstybės pagalbos lėšų finansuojamų plačiajuosčio ryšio projektų įgyvendinimo.

(42)

Rengiant konkurenciją skatinančią valstybės pagalbos priemonę plačiajuosčiam ryšiui remti, ypač svarbus yra nacionalinių reguliavimo institucijų vaidmuo. Nacionalinės reguliavimo institucijos dėl lemiamo vaidmens, kuris joms skirtas pagal sektorinį reguliavimą, įgijo techninių žinių ir patirties (54). Jos geriausiai gali padėti valdžios institucijoms valstybės pagalbos schemų klausimais ir su jomis turėtų būti konsultuojamasi nustatant tikslines vietoves. Su nacionalinėmis reguliavimo institucijomis taip pat turėtų būti konsultuojamasi nustatant didmeninės prieigos kainas bei sąlygas ir sprendžiant prieiga naudotis norinčių subjektų ir subsidijuojamos infrastruktūros operatoriaus ginčus. Valstybės narės raginamos nacionalinėms reguliavimo institucijoms skirti reikiamus išteklius, kad jos galėtų vykdyti tokią pagalbinę funkciją. Jeigu būtina, valstybės narės turėtų nustatyti tinkamą teisinį tokio nacionalinių reguliavimo institucijų dalyvavimo plačiajuosčio ryšio projektuose, kuriems teikiama valstybės pagalba, pagrindą. Siekdamos laikytis geriausios praktikos, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų paskelbti vietos institucijoms skirtas gaires, kuriose, atsižvelgiant į elektroninių ryšių reguliavimo sistemą ir Komisijos priimtas susijusias rekomendacijas, be kita ko, būtų pateiktos rekomendacijos dėl rinkos analizės, didmeninės prieigos produktų ir kainų nustatymo principų (55).

(43)

Be nacionalinių reguliavimo institucijų dalyvavimo, naudingų patarimų taip pat gali suteikti nacionalinės konkurencijos institucijos, visų pirma dėl didelių bendrųjų schemų, kad padėtų nustatyti vienodas sąlygas pasiūlymus teikiantiems operatoriams ir išvengti neproporcingai didelės valstybės lėšų dalies skyrimo vienam operatoriui, taip sustiprinant jo (galbūt jau dominuojančią) padėtį rinkoje (56). Be to, kad nacionalinės reguliavimo institucijos atlieka tam tikrą vaidmenį, kai kurios valstybės narės įsteigia nacionalinius kompetencijos centrus, kad padėtų mažoms vietos valdžios institucijoms parengti tinkamas valstybės pagalbos priemones ir užtikrintų nuoseklų valstybės pagalbos taisyklių taikymą, kaip nurodyta šiose gairėse (57).

(44)

Siekiant tinkamai parengti priemonę, pusiausvyros tyrime taip pat reikalaujama, kad valstybės pagalba būtų tinkama politikos priemonė problemai spręsti. Šiuo atžvilgiu, nors ex ante reguliavimas daugeliu atvejų padėjo įdiegti plačiajuostį ryšį miesto ir tankiau gyvenamose vietovėse, šios priemonės gali nepakakti sąlygoms teikti plačiajuosčio ryšio paslaugas, ypač nepakankamai aptarnaujamose vietovėse, kurioms būdingas mažas investicijų pelningumas, sudaryti (58). Be to, nors plačiajuosčio ryšio paklausos skatinimo priemonės (pvz., lengvatų taikymas galutiniams vartotojams) gali turėti teigiamą poveikį plačiajuosčio ryšio skverbčiai (59), plačiajuosčio ryšio trūkumo problema ne visada išsprendžiama šiomis priemonėmis (60). Taigi tam tikrais atvejais gali nelikti jokios kitos galimybės, kaip tik valstybės lėšomis išspręsti plačiajuosčio ryšio trūkumo problemą. Pagalbą teikiančios institucijos taip pat atsižvelgia į dažnių spektro (per)skirstymą, dėl kurio tinklas gali būti sparčiai plečiamas tikslinėse vietovėse, o tai galėtų padėti pagalbą teikiančioms institucijoms pasiekti tikslus neteikiant tiesioginių subsidijų.

(45)

Vertinant priemonės skatinamąjį poveikį, būtina išnagrinėti, ar susijusi investicija į plačiajuosčio ryšio tinklą negalėtų būti atliekama per tą patį laiką ir be valstybės pagalbos. Jeigu operatoriui taikomi tam tikri įpareigojimai aprėpti tikslinę vietovę (61), jis gali neatitikti reikalavimų valstybės pagalbai gauti, nes tokia pagalba vargu ar turėtų skatinamąjį poveikį.

(46)

Vertindama priemonių, apie kurias pranešta, proporcingumą, Komisija nurodė keletą būtinų sąlygų, kuriomis siekiama kuo labiau sumažinti susijusią valstybės pagalbą ir galimą konkurencijos iškraipymą, kaip išsamiau paaiškinta tolesniuose skirsniuose.

(47)

Tačiau dėl pagalbos pasikeitus pagalbos gavėjo elgesiui, gali būti daromas ir neigiamas poveikis konkurencijai ir prekybai. Konkurencijos iškraipymo svarba gali būti įvertinta vertinant poveikį konkurentams. Jei konkurentai pamato, jog dėl pagalbos jų ankstesnių investicijų pelningumas mažėja, jie gali nuspręsti mažinti savo investicijas ateityje arba apskritai pasitraukti iš rinkos (62). Be to, jeigu tikėtina, kad konkurencinę atranką laimės įmonė, kuri jau dominuoja rinkoje arba gali imti dominuoti dėl valstybės finansuojamos investicijos, dėl pagalbos priemonės konkurencinis spaudimas, kurį gali daryti konkurentai, gali susilpnėti. Be to, jei valstybės pagalbos priemone arba jos teikimo sąlygomis (įskaitant priemonės finansavimo būdą, kai jis yra neatsiejama tos priemonės dalis) neišvengiamai pažeidžiama ES teisė, pagalba negali būti paskelbta suderinama su vidaus rinka (63).

(48)

Pagalba skiriama skaidriai; visų pirma turi būti užtikrinama, kad valstybės narės, operatoriai, suinteresuotoji visuomenės dalis ir Komisija galėtų lengvai susipažinti su visais svarbiais aktais ir informacija, susijusia su pagal šiuos aktus skirta pagalba. Skaidrumo reikalavimai išsamiau aptariami šių gairių (78) punkte.

(49)

Kruopščiai suplanuota valstybės pagalbos plačiajuosčiam ryšiui schema turėtų būti užtikrinta, kad bendra priemonės poveikio pusiausvyra būtų teigiama.

(50)

Šiuo atžvilgiu valstybės pagalbos priemonės poveikį galima apibūdinti kaip veiklos pokytį, palyginti su tuo, kas būtų buvę be pagalbos. Teigiamas pagalbos poveikis yra tiesiogiai susijęs su pagalbos gavėjo elgesio pokyčiu. Dėl jo turėtų atsirasti sąlygos siekti pageidaujamo visuotinės svarbos tikslo. Plačiajuosčio ryšio sektoriuje pagalba padeda diegti naują infrastruktūrą, kuri priešingu atveju nebūtų diegiama, taigi rinkoje užtikrinamas papildomas pralaidumas ir sparta, taip pat mažesnės kainos ir didesnės vartotojų pasirinkimo galimybės, aukštesnė kokybė ir inovacijos. Tai taip pat padėtų užtikrinti geresnę vartotojų prieigą prie internetinių išteklių ir, įskaitant didesnę vartotojų apsaugą šioje srityje, tikėtina, kad skatins didesnę paklausą. Be to, tai padės užbaigti bendrosios skaitmeninės rinkos kūrimą ir suteiks naudos visai ES ekonomikai.

(51)

Subsidijuojamas tinklas turėtų galėti užtikrinti esminius pokyčius plačiajuosčio ryšio prieinamumo atžvilgiu. Esminis pokytis gali būti įrodytas, jeigu dėl viešosios intervencijos: 1) pasirinktas pasiūlymo teikėjas atlieka dideles naujas investicijas į plačiajuosčio ryšio tinklą (64); ir 2) dėl subsidijuojamos infrastruktūros rinkoje atsiranda dideli nauji pajėgumai (65), greitis ir konkurencija (66), susiję su galimybėmis naudotis plačiajuosčio ryšio paslaugomis ir pralaidumu. Esminis pokytis lyginamas su esama, taip pat konkrečiai planuojama tinklo plėtra.

(52)

Be to, siekiant užtikrinti, kad konkurencijai būtų daromas kuo mažesnis neigiamas poveikis, turi būti įgyvendinamos įvairios sąlygos, susijusios su pagalbos priemonės struktūra, kaip nurodyta 3.4 skirsnyje.

(53)

Siekdama toliau riboti konkurencijos iškraipymą, Komisija gali reikalauti, kad tam tikros schemos būtų įgyvendinamos ribotą laiką (paprastai ketverius metus ar mažiau) ir vertinamos siekiant patikrinti: 1) ar įgyvendintos prielaidos ir sąlygos, kuriomis remiantis buvo priimtas sprendimas dėl suderinamumo; 2) pagalbos priemonės veiksmingumą atsižvelgiant į iš anksto nustatytus tikslus; 3) priemonės poveikį rinkoms ir konkurencijai ir patvirtinti, kad įgyvendinant pagalbos schemą, kuri prieštarauja Sąjungos interesams, konkurencija jokiais būdais nebuvo iškraipyta (67). Atsižvelgiant į vertinimo tikslus ir siekiant nesukurti valstybėms narėms ir mažesnės apimties pagalbos projektams neproporcingos naštos, tai taikoma tik naujoviškoms nacionalinėms pagalbos schemoms ir didelio biudžeto pagalbos schemoms arba jeigu numatoma, kad pagalbos schema gali sukelti didelius rinkos, technologijų arba reguliavimo pokyčius. Vertinimą, vadovaudamasis bendra metodika (68), atlieka nuo pagalbą teikiančios institucijos nepriklausomas ekspertas, be to, toks vertinimas skelbiamas viešai. Vertinimas laiku pateikiamas Komisijai, kad ji galėtų įvertinti galimą pagalbos priemonės pratęsimo poreikį, ir visais atvejais, kai pagalbos schema baigiama įgyvendinti. Konkreti vertinimo apimtis ir atlikimo būdai nustatomi sprendime, kuriuo patvirtinama pagalbos priemonė. Vėliau įgyvendinant bet kokią pagalbos priemonę, turinčią panašų tikslą, atsižvelgiama į to vertinimo rezultatus.

(54)

Jeigu iš pusiausvyros tyrimo matyti, kad neigiamas poveikis atsveria naudą, Komisija gali uždrausti teikti pagalbą arba pareikalauti imtis taisomųjų veiksmų, susijusių arba su pagalbos struktūra, arba su tos pagalbos žala konkurencijai.

(55)

Valstybės pagalbos vertinimo tikslais šiose gairėse skiriami baziniai ir NKP tinklai.

(56)

Bazinio plačiajuosčio ryšio tinklais gali būti laikomos kelios įvairios technologijų platformos, įskaitant asimetrines abonento linijas (iki ADSL2+ kartos tinklų), įprasti kabeliai (pvz., DOCSIS 2.0), trečiosios kartos judrieji tinklai (UMTS) ir palydovinės sistemos.

(57)

Šiame rinkos ir technologijų raidos etape (69), NKP tinklai – tai prieigos tinklai, visiškai arba iš dalies sudaryti iš optinių elementų (70) ir leidžiantys teikti plačiajuosčio ryšio prieigos paslaugas, kurių savybės geresnės nei paslaugų, teikiamų esamais baziniais plačiajuosčio ryšio tinklais (71).

(58)

NKP tinklams būdingos bent jau šios savybės: i) jie leidžia kiekvienam abonentui patikimai teikti paslaugas labai didele sparta naudojant netoli vartotojo patalpų esančią optinio (arba lygiavertės technologijos) atgalinio tranzito įrangą, kuri padeda užtikrinti labai didelę realiąją spartą; ii) jie palaiko įvairiausias pažangias skaitmenines paslaugas, įskaitant visas susietas IP telefonijos paslaugas; ir iii) juose yra daug didesnis duomenų atsisiuntimo greitis (palyginti su baziniais plačiajuosčio ryšio tinklais). Šiame rinkos ir technologijų raidos etape NKP tinklai yra: i) šviesolaidžio tinklai (FTTx) (72); ii) pažangūs atnaujinti kabeliniai tinklai (73); ir iii) tam tikri pažangūs bevieliai tinklai, leidžiantys kiekvienam abonentui teikti patikimą didelės spartos interneto ryšį (74).

(59)

Svarbu atminti, jog tikimasi, kad tolimoje ateityje NKP tinklai pakeis esamus bazinio plačiajuosčio ryšio tinklus, o ne tik atnaujins juos. NKP tinklams reikalinga kitokia struktūra, kuri leidžia teikti gerokai kokybiškesnes plačiajuosčio ryšio paslaugas nei dabar teikiamosios, taip pat leidžia teikti įvairias paslaugas, kurių neįmanoma teikti naudojant dabartinius plačiajuosčio ryšio tinklus, todėl tikėtina, kad ateityje tarp vietovių, kuriose NKP tinklai veiks, ir vietovių, kuriose tokie tinklai neveiks, atsiras didelių skirtumų (75).

(60)

Valstybės narės gali nevaržomos nuspręsti, kokios formos bus jų intervencija, svarbu, kad ji atitiktų valstybės pagalbos taisykles. Tam tikrais atvejais valstybės narės gali nuspręsti finansuoti naujos kartos tinklus (NKT), t. y. tranzitinius tinklus, kurie nepasiekia galutinio vartotojo. Tranzitiniai tinklai yra būtini mažmeninių telekomunikacijų operatorių ištekliai, kad jie galėtų teikti prieigos paslaugas galutiniams vartotojams. Tokio pobūdžio tinklai gali palaikyti ir bazinės, ir NKP rūšių tinklus (76): kokios rūšies „paskutinio kilometro“ infrastruktūrą prijungti prie tranzitinio tinklo, (investuodami) renkasi telekomunikacijų operatoriai (77). Valdžios institucijos gali nuspręsti imtis tik civilinės inžinerijos darbų (pvz., valstybinės žemės kasimo, kanalų tiesimo), kad susijusiems operatoriams būtų sudarytos sąlygos greičiau įdiegti savo tinklų sudedamąsias dalis. Be to, kai tinkama, valdžios institucijos taip pat galėtų atsižvelgti į su palydovinėmis sistemomis susijusius sprendimus.

(61)

Siekiant įvertinti rinkos nepakankamumą ir teisingumo tikslus, galima išskirti vietovių, kurioms gali būti teikiama pagalba, grupes. Šis išskyrimas paaiškinamas tolesniuose skirsniuose. Nustatant tikslines vietoves, tuo atveju, kai viešoji intervencija skirta tik tinklo tranzitinei daliai, vertinant valstybės pagalbą bus atsižvelgta į situaciją ir tranzitinių tinklų, ir prieigos rinkose (78).

(62)

Įvairūs standartai, pagal kuriuos pateisinama viešoji intervencija šiose geografinėse vietovėse, apibūdinami toliau.

(63)

Tam, kad geografinėms vietovėms būtų suteiktas „baltosios“, „pilkosios“ arba „juodosios“ srities statusas, kaip aprašyta toliau, pagalbą teikianti institucija turi nustatyti, ar tikslinėje vietovėje yra plačiajuosčio ryšio infrastruktūra. Siekiant ir toliau užtikrinti, kad valstybės intervencija nepakenktų privačioms investicijoms, pagalbą teikiančios institucijos taip pat turėtų patikrinti, ar privatūs investuotojai yra parengę konkrečius savo infrastruktūros plėtros artimiausioje ateityje planus. Sąvoka „artimiausia ateitis“ turėtų būti suprantama kaip trejų metų laikotarpis (79). Jeigu pagalbą teikianti institucija taiko ilgesnį nei trejų metų laikotarpį subsidijuojamai infrastruktūrai įdiegti, tas pats laikotarpis turėtų būti taikomas vertinant komercinių investicijų planų buvimą.

(64)

Siekdama patikrinti, kad nėra nė vieno privataus investuotojo, artimiausioje ateityje planuojančio plėsti savo infrastruktūrą, pagalbą teikianti institucija turėtų paskelbti planuojamų pagalbos priemonių sąrašą ir pakviesti suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas dėl jo.

(65)

Yra rizika, kad, privačiam investuotojui paprasčiausiai pareiškus susidomėjimą, plačiajuosčio ryšio paslaugų teikimas tikslinėje vietovėje gali būti užvilkintas, jeigu tokios investicijos paskiau nėra atliekamos, o viešoji intervencija buvo sustabdyta. Todėl pagalbą teikianti institucija, prieš atidėdama viešąją intervenciją, iš privataus investuotojo turėtų pareikalauti tam tikrų įsipareigojimų. Šiais įsipareigojimais turėtų būti užtikrinta, kad per trejų metų laikotarpį arba ilgesnį laikotarpį, numatytą remiamai investicijai, būtų padaryta didelė pažanga aprėpties atžvilgiu. Institucija taip pat gali pageidauti, kad atitinkamas operatorius sudarytų atitinkamą sutartį, kurioje būtų nustatyti tinklo diegimo įsipareigojimai. Šioje sutartyje galėtų būti numatyta keletas „pagrindinių tikslų“, kurie turėtų būti pasiekti per trejų metų laikotarpį (80), ir ataskaitų apie padarytą pažangą teikimo tvarka. Jeigu pagrindinis tikslas nepasiekiamas, pagalbą teikianti institucija gali pradėti įgyvendinti savo viešosios intervencijos planus. Ši taisyklė taikoma tiek baziniams, tiek NKP tinklams.

(66)

„Baltosios“ sritys – tai tokios sritys, kuriose plačiajuosčio ryšio infrastruktūros nėra ir artimiausioje ateityje greičiausiai nebus. Pagal Komisijos ESD nustatytus tikslus ES siekiama visiškos bazinio plačiajuosčio ryšio paslaugos aprėpties iki 2013 m. ir bent 30 Mbps spartos iki 2020 m. Taigi vienas iš prioritetų yra užtikrinti, kad vietovėse, kuriose aprėptis dar nėra pakankama, būtų laiku investuojama. Todėl Komisija pripažįsta, kad, teikdamos finansinę paramą plačiajuosčio ryšio paslaugoms teikti vietovėse, kuriose tokio ryšio paslaugos šiuo metu neteikiamos, valstybės narės siekia tikrosios sanglaudos ir ekonomikos plėtros tikslų, taigi jų intervencija veikiausiai atitinka bendrąjį interesą, jei tenkinamos 3.4 skirsnyje nurodytos sąlygos (81).

(67)

„Pilkosios“ sritys – tai tokios sritys, kuriose veikia vienas tinklo operatorius ir kitas tinklas artimiausioje ateityje greičiausiai nebus įrengtas (82). Vien tai, kad yra vienas tinklo operatorius (83), nebūtinai reiškia, kad nėra rinkos nepakankamumo arba sanglaudos problemų. Jeigu tas operatorius turi įtaką rinkoje (monopolį), piliečiams jo teikiamų paslaugų kokybės ir kainų santykis gali būti ne pats geriausias. Tam tikrų kategorijų naudotojai gali nebūti tinkamai aptarnaujami arba, nesant reguliuojamų didmeninės prieigos tarifų, mažmeninės kainos gali būti didesnės, palyginti su tokių pat paslaugų, teikiamų konkurencingesnėse (tačiau kitais atžvilgiais panašiose) šalies vietovėse arba regionuose, kainomis. Be to, jeigu mažai tikėtina, kad į rinką žengtų kiti operatoriai, alternatyvios infrastruktūros finansavimas galėtų būti tinkama priemonė (84).

(68)

Kita vertus, vietovėse, kuriose jau veikia vienas plačiajuosčio ryšio tinklo operatorius, subsidijomis, kuriomis remiamas kito tinklo kūrimas, gali būti iškraipoma rinkos dinamika. Todėl valstybės parama plačiajuosčio ryšio tinklams diegti „pilkosiose“ srityse pateisinama tik tuo atveju, kai gali būti aiškiai įrodyta, jog rinkos nepakankamumas tebeegzistuoja. Reikės atlikti išsamesnę analizę ir nuodugnų suderinamumo vertinimą.

(69)

„Pilkosios“ sritys galėtų atitikti reikalavimus valstybės paramai gauti, jeigu tenkinamos 3.4 skirsnyje nustatytos suderinamumo sąlygos ir įrodoma, kad: i) neteikiama įperkamų arba reikiamų paslaugų, kuriomis būtų tenkinami gyventojų arba verslo klientų poreikiai (85); ir kad ii) nėra mažiau rinką iškraipančių priemonių (įskaitant ex ante reguliavimą) tiems patiems tikslams pasiekti.

(70)

Kad nustatytų, ar tenkinamos i ir ii papunkčių sąlygos, Komisija pirmiausia vertins:

(71)

Tik „pilkosioms“ sritims, atitinkančioms pirmiau išdėstytus tinkamumo kriterijus, bus taikomas 3.4 skirsnyje aprašytas suderinamumo tyrimas.

(72)

Jeigu tam tikroje geografinėje zonoje veikia arba artimiausioje ateityje veiks bent du skirtingų operatorių baziniai plačiajuosčio ryšio tinklai ir plačiajuosčio ryšio paslaugos teikiamos konkurencinėmis sąlygomis (infrastruktūra grįsta konkurencija (87)), galima manyti, kad rinkos nepakankamumo nėra. Todėl yra labai maža tikimybė, kad valstybės intervencija duotų papildomos naudos. Priešingai, dėl valstybės paramos finansuoti papildomo panašaus pajėgumo plačiajuosčio ryšio tinklo kūrimą iš esmės būtų nederamai iškraipyta konkurencija ir išstumti privatūs investuotojai. Todėl, jeigu nebus aiškiai įrodytas rinkos nepakankamumas, Komisija neigiamai vertins priemones, kuriomis finansuojamas papildomos plačiajuosčio ryšio infrastruktūros diegimas „juodojoje“ srityje (88).

(73)

3.2 skirsnyje pateiktas „baltųjų“, „pilkųjų“ ir „juodųjų“ sričių išskyrimas yra svarbus vertinant, ar valstybės pagalba NKP tinklams yra suderinama su vidaus rinka pagal 107 straipsnio 3 dalies c punktą.

(74)

Šiuo metu atnaujinant aktyviuosius įrenginius, tam tikri pažangūs bazinio plačiajuosčio ryšio tinklai gali palaikyti ir kai kurias plačiajuosčio ryšio paslaugas, kurios ateityje veikiausiai bus siūlomos naudojant NKP tinklus (kaip antai trijų paslaugų paketas), taip padedant siekti ESD tikslų. Tačiau gali atsirasti naujų produktų arba paslaugų, kurie neturės pakaitalų nei paklausos, nei pasiūlos požiūriu ir kuriems reikės pralaidumo, patikimumo ir simetrijos, viršijančios viršutines fizines bazinio plačiajuosčio ryšio infrastruktūros ribas.

(75)

Todėl, norint įvertinti valstybės pagalbą NKP tinklams, vietovė, kurioje NKP tinklų dabar nėra ir kurioje privatūs investuotojai per trejus metus veikiausiai jų nediegs, kaip nustatyta (63) ir (65) punktuose, turėtų būti laikoma „baltąja“ NKP sritimi. Tokia vietovė atitinka valstybės pagalbai NKP tinklams keliamus reikalavimus, jeigu tenkinamos 3.4 ir 3.5 skirsniuose nustatytos suderinamumo sąlygos.

(76)

Jeigu vietovėje veikia arba per artimiausius trejus metus bus diegiamas tik vienas NKP tinklas (89) ir nė vienas operatorius neketina per artimiausius trejus metus diegti NKP tinklo, tokia vietovė turėtų būti laikoma „pilkąja“ NKP sritimi. Vertinant, ar kiti investuotojai į tinklą toje vietovėje galėtų diegti papildomus NKP tinklus, reikėtų atsižvelgti į visas taikomas reguliavimo arba teisėkūros priemones, kuriomis galėjo būti sumažintos kliūtys tokiems tinklams diegti (galimybė naudotis kabelių kanalais, dalytis informacija ir kt.). Komisija turės atlikti išsamesnę analizę, kad patikrintų, ar valstybės intervencija reikalinga, nes valstybės intervencija tokiose vietovėse kelia didelę esamų investuotojų išstūmimo ir konkurencijos iškraipymo riziką. Šiomis aplinkybėmis Komisija įvertinimą atliks remdamasi šiose gairėse nustatytais suderinamumo kriterijais.

(77)

Jeigu konkrečioje vietovėje veikia arba per artimiausius trejus metus bus įdiegti ne mažiau kaip du skirtingų operatorių NKP tinklai, tokia vietovė turėtų būti laikoma „juodąja“ NKP sritimi. Komisija laikysis nuomonės, kad valstybės parama dar vienam valstybės finansuojamam, konkuruojančiam ir lygiaverčiam NKP tinklui tokiose vietovėse gali labai iškraipyti konkurenciją ir yra nesuderinama su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą.

(78)

Kiekviena priemonė, skirta plačiajuosčio ryšio diegimui paremti, turėtų tenkinti visus 2.5 skirsnyje išvardytus suderinamumo principus, įskaitant visuotinės svarbos tikslą, rinkos nepakankamumą, priemonės tinkamumą ir jos skatinamąjį poveikį. Atsižvelgiant į konkurencijos iškraipymų ribojimą, be esminių pokyčių pasiekimo visose srityse (t. y. „baltojoje“, „pilkojoje“ ir „juodojoje“ srityse) (90) įrodymo, priemonės proporcingumui įrodyti turi būti tenkinamos šios būtinos sąlygos. Jeigu kurios nors iš tų sąlygų būtų nesilaikoma, greičiausiai reikėtų atlikti nuodugnų vertinimą (91), o jį atlikus gali būti padaryta išvada, kad pagalba yra nesuderinama su vidaus rinka.

(79)

Kaip ir bazinio plačiajuosčio ryšio diegimo politikos atveju, valstybės pagalba NKP tinklams diegti gali būti tinkama ir pagrįsta priemonė, jeigu yra tenkinamos kelios pagrindinės sąlygos. Nors komerciniai operatoriai, remdamiesi tikėtinu pelningumu, priima su NKP tinklais susijusius investicinius sprendimus, valdžios institucija, priimdama sprendimą, taip pat turi atsižvelgti į viešąjį interesą, susijusį su atviros ir neutralios platformos, kurioje įvairūs operatoriai galės konkuruoti teikdami paslaugas galutiniams vartotojams, finansavimu.

(80)

Bet kokia priemonė, skirta NKP tinklų diegimui paremti, turi tenkinti 2.5 ir 3.4 skirsniuose nurodytas suderinamumo sąlygas. Be to, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, kuriomis bus atliekamos valstybės investicijos į NKP tinklus, turi būti tenkinamos šios sąlygos.

(81)

Valstybės pagalbos projektais, kuriais siekiama finansuoti atgalinio tranzito tinklus (127) arba kuriuose apsiribojama civiliniais darbais ir kuriuose gali dalyvauti visi operatoriai ir taikomos įvairios technologijos, skatinama konkurencija. Vertinant tokius projektus bus atsižvelgiama į šį skatinamąjį projektų pobūdį.

(82)

Atsižvelgiant į Skaitmeninės darbotvarkės tikslus, visų pirma tikslą pasiekti, kad spartesnio kaip 100 Mbps interneto ryšio skverbtis būtų 50 %, ir atsižvelgiant į tai, kad, visų pirma miesto vietovėse, interneto spartos poreikis gali būti didesnis, palyginti su komercinių investuotojų artimiausioje ateityje planuojama siūlyti sparta, nukrypstant nuo (77) punkto, viešąją intervenciją būtų leidžiama taikyti NKP tinklams, kuriuose užtikrinamas itin spartus greitis, gerokai viršijantis 100 Mbps.

(83)

„Juodosiose NKP srityse“ tokia intervencija galėtų būti leidžiama tik jeigu (51) punkte nustatytą esminio pokyčio sąlygą galima įrodyti remiantis visais šiais kriterijais:

(84)

Pirmesniame punkte aprašytu atveju bet koks naujas subsidijuojamas tinklas turi atitikti (78) ir (80) punktuose nurodytas suderinamumo sąlygas. Be to, pagalbą teikianti institucija taip pat privalo įrodyti, kad:

(85)

Viešasis tokių tinklų finansavimas galėtų būti laikomas suderinamu pagal pusiausvyros tyrimą tik tuo atveju, jeigu yra tenkinamos šios papildomos sąlygos. Kitaip tariant, tokiu finansavimu turėtų būti užtikrinta didelė, tvari ir nelaikino pobūdžio technologinė pažanga, kuri skatintų konkurenciją ir nesukurtų neproporcingų kliūčių privačioms investicijoms.

(86)

Šios gairės įsigalios pirmą dieną po jų paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

(87)

Komisija šias gaires taikys visoms pagalbos priemonėms, apie kurias pranešta ir dėl kurių ji raginama priimti sprendimą po šių gairių paskelbimo Oficialiajame leidinyje, net jeigu apie projektus pranešta iki tos datos.

(88)

Pagal Komisijos pranešimą dėl taisyklių, taikomų vertinant neteisėtą valstybės pagalbą, nustatymo Komisija neteisėtai pagalbai (134) taikys taisykles, galiojusias tuo metu, kai ta pagalba buvo suteikta. Taigi šias gaires Komisija taikys neteisėtai pagalbai, kuri buvo suteikta po jų paskelbimo.

(89)

Pagal SESV 108 straipsnio 1 dalį Komisija siūlo valstybėms narėms imtis tinkamų priemonių ir, jeigu būtina, per dvylika mėnesių nuo šių gairių paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje pakeisti savo bendrąsias pagalbos schemas, kad jos atitiktų šių gairių nuostatas.

(90)

Valstybės narės raginamos per du mėnesius nuo gairių paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dienos pranešti apie savo aiškų besąlyginį pritarimą šioms pasiūlytoms tinkamoms priemonėms. Nesulaukusi jokio atsakymo, Komisija manys, kad atitinkama valstybė narė nesutinka su pasiūlytomis priemonėmis.

(91)

Komisija gali persvarstyti šias gaires remdamasi būsimais svarbiais rinkos, technologijų ir reguliavimo pokyčiais.