31.7.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 228/29

(1)

trečiasis ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) etapas prasidėjo 1999 m. sausio 1 d.1998 m. gegužės 3 d. Briuselyje vykusiame valstybių arba vyriausybių vadovų susitikime Taryba nusprendė, kad Belgija, Vokietija, Ispanija, Prancūzija, Airija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Austrija, Portugalija ir Suomija atitiko būtinas sąlygas įvesti eurą 1999 m. sausio 1 d. (1);

(2)

Sprendimu 2000/427/EB (2) Taryba nutarė, kad Graikija atitiko būtinas sąlygas įvesti eurą 2001 m. sausio 1 d. Sprendimu 2006/495/EB (3) Taryba nutarė, kad Slovėnija atitiko būtinas sąlygas įvesti eurą 2007 m. sausio 1 d. Sprendimais 2007/503/EB (4) ir 2007/504/EB (5) Taryba nutarė, kad Kipras ir Malta atitiko būtinas sąlygas įvesti eurą 2008 m. sausio 1 d. Sprendimu 2008/608/EB (6) Taryba nutarė, kad Slovakija atitiko būtinas sąlygas įvesti eurą. Sprendimu 2010/416/ES (7) Taryba nutarė, kad Estija atitiko būtinas sąlygas įvesti eurą. Sprendimu 2013/387/ES (8) Taryba nutarė, kad Latvija atitiko būtinas sąlygas įvesti eurą;

(3)

vadovaujantis prie Europos bendrijos steigimo sutarties (toliau – EB sutartis) pridėto Protokolo dėl tam tikrų su Jungtine Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalyste susijusių nuostatų 1 dalimi, Jungtinė Karalystė pranešė Tarybai, kad neketina pereiti prie trečiojo EPS etapo 1999 m. sausio 1 d. Tas pranešimas nepasikeitė. Vadovaudamasi prie EB sutarties pridėto Protokolo dėl tam tikrų su Danija susijusių nuostatų 1 dalimi ir 1992 m. gruodžio mėn. Edinburge priimtu valstybių ar Vyriausybių vadovų sprendimu, Danija Tarybai pranešė, kad nedalyvaus trečiajame EPS etape. Danija nereikalavo inicijuoti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos procedūros;

(4)

pagal Sprendimą 98/317/EB Švedijai taikoma išimtis, kaip apibrėžta SESV 139 straipsnio 1 dalyje. Pagal 2003 m. Stojimo akto (9) 4 straipsnį Čekijai, Lietuvai, Vengrijai ir Lenkijai taikoma išimtis, kaip apibrėžta SESV 139 straipsnio 1 dalyje. Pagal 2005 m. Stojimo akto (10) 5 straipsnį Bulgarijai ir Rumunijai taikomos išimtys, kaip apibrėžta SESV 139 straipsnio 1 dalyje. Pagal 2012 m. Stojimo akto (11) 5 straipsnį Kroatijai taikoma išimtis, kaip apibrėžta SESV 139 straipsnio 1 dalyje;

(5)

Europos Centrinis Bankas (ECB) buvo įsteigtas 1998 m. liepos 1 d. Europos pinigų sistema buvo pakeista valiutų kurso mechanizmu, dėl kurio įvedimo susitarta 1997 m. birželio 16 d. Europos Vadovų Tarybos rezoliucija dėl valiutų kursų mechanizmo įdiegimo trečiajame ekonominės ir pinigų sąjungos etape (12). Valiutų kurso mechanizmo (VKM II) procedūros trečiajame ekonominės ir pinigų sąjungos etape nustatytos 2006 m. kovo 16 d. Europos Centrinio Banko ir euro zonai nepriklausančių valstybių narių nacionalinių centrinių bankų sutartyje, nustatančioje valiutos kurso mechanizmo veikimo būdus ekonominės ir pinigų sąjungos trečiajame etape (13);

(6)

SESV 140 straipsnio 2 dalyje nustatytos atitinkamoms valstybėms narėms taikomos išimties panaikinimo procedūros. Ne rečiau kaip kartą per dvejus metus arba valstybės narės, kuriai taikoma išimtis, prašymu Komisija ir ECB SESV 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka pateikia Tarybai pranešimą;

(7)

valstybių narių nacionalinės teisės aktai, įskaitant nacionalinių centrinių bankų statutus, atitinkamai turi būti pritaikyti siekiant užtikrinti jų suderinamumą su SESV 130 ir 131 straipsniais bei su Europos centrinių bankų sistemos ir Europos Centrinio Banko statutu (toliau – ECBS ir ECB statutas). Komisijos ir ECB ataskaitose pateikiamas išsamus Lietuvos teisės aktų suderinamumo su SESV 130 ir 131 straipsniais bei su ECBS ir ECB statutu vertinimas;

(8)

pagal Protokolo Nr. 13 dėl konvergencijos kriterijų, nurodytų SESV 140 straipsnyje, 1 straipsnį kainų stabilumo kriterijus, nurodytas SESV 140 straipsnio 1 dalies pirmoje įtraukoje, reiškia, kad valstybės narės kainų stabilumas yra tvarus ir vidutinis infliacijos lygis per vienerius metus iki tyrimo neviršija daugiau kaip 1,5 procentinio punkto daugiausia trijų valstybių narių, kuriose kainos yra stabiliausios, infliacijos lygio. Pagal kainų stabilumo kriterijų infliacija apskaičiuojama remiantis Tarybos reglamente (EB) Nr. 2494/95 (14) apibrėžtais suderintais vartotojų kainų indeksais (SVKI). Siekiant įvertinti kainų stabilumo kriterijų, valstybės narės infliacija apskaičiuojama pagal tai, kiek procentais pasikeitė 12 mėnesių indeksų aritmetinis vidurkis, palyginti su ankstesnio laikotarpio 12 mėnesių indeksų aritmetiniu vidurkiu. Komisijos ir ECB ataskaitose atsižvelgta į pamatinę vertę, lygią paprastam trijų valstybių narių, kuriose kainos yra stabiliausios, infliacijos lygių aritmetiniam vidurkiui, prie jo pridėjus 1,5 procentinio punkto. Apskaičiuota, kad vienų metų laikotarpio, kuris baigėsi 2014 m. balandžio mėn., pamatinė infliacijos lygio vertė buvo 1,7 %, o trys valstybės narės, kuriose kainos stabiliausios – Latvija, Portugalija ir Airija; jų infliacija sudarė atitinkamai 0,1 %, 0,3 % ir 0,3 %. Yra pagrindo prie šalių, kuriose kainos stabiliausios, nepriskirti tų valstybių narių, kurių infliacijos lygis negali būti laikomas prasmingu lyginamuoju standartu kitoms valstybėms narėms. Tokios išsiskiriančios šalys anksčiau nurodytos 2004 m., 2010 m. ir 2013 m. konvergencijos ataskaitose. Dabartinėmis aplinkybėmis yra pagrindo prie šalių, kuriose kainos stabiliausios, nepriskirti Graikijos, Bulgarijos ir Kipro (15). Siekiant apskaičiuoti pamatinę vertę, jas pakeičia Latvija, Portugalija ir Airija – valstybės narės, kurių vidutinis infliacijos lygis yra artimiausias mažiausiam vidutiniam infliacijos lygiui;

(9)

pagal Protokolo Nr. 13 2 straipsnį bendrojo šalies biudžeto padėties kriterijus, nurodytas SESV 140 straipsnio 1 dalies antroje įtraukoje, reiškia, kad tyrimo metu pagal SESV 126 straipsnio 6 dalį valstybei narei nėra taikomas Tarybos sprendimas dėl perviršinio deficito egzistavimo;

(10)

pagal Protokolo Nr. 13 3 straipsnį dalyvavimo Europos pinigų sistemos valiutos kurso mechanizme kriterijus, nurodytas SESV 140 straipsnio 1 dalies trečioje įtraukoje, reiškia, kad valstybė narė laikėsi normalių svyravimo ribų, numatytų Europos pinigų sistemos valiutų kurso mechanizme (VKM), be didelių nukrypimų bent paskutinius dvejus metus iki tyrimo. Pirmiausia, valstybė narė negali būti nuvertinusi savo valiutos dvišalio pagrindinio kurso euro atžvilgiu savo pačios iniciatyva per tą patį laikotarpį. Nuo 1999 m. sausio 1 d. VKM II yra pagrindas, kuriuo vertinama, ar tenkinamas valiutų keitimo kurso kriterijus. Savo ataskaitose vertindami, kaip atitinkamas šis kriterijus, Komisija ir ECB ištyrė dvejų metų laikotarpį, kuris baigėsi 2014 m. gegužės 15 d.;

(11)

pagal Protokolo Nr. 13 4 straipsnį palūkanų normų konvergencijos kriterijus, nurodytas SESV 140 straipsnio 1 dalies ketvirtoje įtraukoje, reikalauja, kad vienerių metų laikotarpiu iki tyrimo valstybės narės vidutinė nominali ilgalaikių palūkanų norma neturi viršyti daugiau kaip 2 procentiniais punktais daugiausia trijų valstybių narių, kuriose kainos yra stabiliausios, palūkanų normos. Vertinant palūkanų normų konvergencijos kriterijus, buvo remiamasi lyginamosiomis dešimties metų trukmės Vyriausybės obligacijų palūkanų normomis. Siekiant įvertinti, ar laikomasi palūkanų normos kriterijaus, Komisijos ir ECB ataskaitose buvo atsižvelgta į pamatinę vertę, apskaičiuotą kaip paprastas trijų valstybių narių, kuriose kainos yra stabiliausios, nominalių ilgalaikių palūkanų normų aritmetinis vidurkis, prie jo pridėjus du procentinius punktus. Pamatinė vertė pagrįsta ilgalaike palūkanų norma Latvijoje (3,3 %), Airijoje (3,5 %) ir Portugalijoje (5,9 %), o vienerių metų laikotarpio, kuris baigėsi 2014 m. balandžio mėn., pamatinė vertė buvo 6,2 %;

(12)

pagal Protokolo Nr. 13 5 straipsnį Komisija turi pateikti duomenis, kuriais naudojamasi vertinant, kaip laikomasi konvergencijos kriterijaus. Komisija tuos duomenis pateikė. Komisija biudžeto duomenis pateikė po to, kai tuos duomenis iki 2014 m. balandžio 1 d. jai perdavė valstybės narės, remdamosi Tarybos reglamentu (EB) Nr. 479/2009 (16);

(13)

remiantis Komisijos ir ECB pateiktomis ataskaitomis apie Lietuvos pažangą, padarytą vykdant įsipareigojimus, susijusius su ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimu, daroma išvada, kad: