(1)

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 1 dalies kriterijus atitinkantis valstybės finansavimas yra valstybės pagalba, apie kurią pagal Sutarties 108 straipsnio 3 dalį turi būti pranešta Komisijai. Tačiau pagal Sutarties 109 straipsnį Taryba gali nustatyti pagalbos kategorijas, kurioms tas reikalavimas pranešti netaikomas. Pagal Sutarties 108 straipsnio 4 dalį Komisija gali priimti reglamentus, susijusius su tomis valstybės pagalbos kategorijomis. Taryba Reglamentu (ES) 2015/1588 priėmė sprendimą pagal Sutarties 109 straipsnį, kad viena iš tokių pagalbos kategorijų galėtų būti de minimis pagalba (t. y. tai pačiai įmonei per tam tikrą laikotarpį suteikta pagalba, neviršijanti tam tikros nustatytos sumos). Tuo remiantis laikoma, kad de minimis pagalba visų Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų neatitinka, todėl jai pranešimo tvarka netaikoma;

(2)

daugelyje sprendimų Komisija išaiškino Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą pagalbos sąvoką. Komisija taip pat išdėstė savo politiką dėl de minimis viršutinės ribos, kurios nepasiekus gali būti laikoma, kad Sutarties 107 straipsnio 1 dalis netaikoma.

(3)

Komisijos patirtis taikant valstybės pagalbos taisykles įmonėms, kurios teikia visuotinės ekonominės svarbos paslaugas pagal Sutarties 106 straipsnio 2 dalį, rodo, kad viršutinė riba, už kurią mažesnės tokioms įmonėms suteiktos lengvatos gali būti laikomos nedarančiomis poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai arba neiškraipančiomis arba negalinčiomis iškraipyti konkurencijos, kai kuriais atvejais gali skirtis nuo Komisijos reglamentu (ES) 2023/2831 (2) nustatytos bendros de minimis viršutinės ribos. Iš tiesų, bent jau kai kurios iš tų lengvatų gali būti laikomos kompensacija už papildomas išlaidas, susijusias su visuotinės ekonominės svarbos paslaugų teikimu. Be to, daug veiklos rūšių, laikomų visuotinės ekonominės svarbos paslaugomis, yra riboto teritorinio pobūdžio. Pagal Komisijos reglamento (ES) Nr. 360/2012 (3) 2 straipsnio 2 dalį neturėtų būti laikoma, kad visuotinės ekonominės svarbos paslaugą teikiančioms įmonėms skiriama pagalba daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai arba iškraipo ar gali iškraipyti konkurenciją, jei bendra už teikiamas visuotinės ekonominės svarbos paslaugas skiriamos pagalbos suma neviršija 500 000 EUR per bet kurį trejų finansinių metų laikotarpį;

(4)

atsižvelgiant į Reglamento (ES) Nr. 360/2012 taikymo patirtį, tikslinga pakoreguoti pagalbai, skirtai visuotinės ekonominės svarbos paslaugoms teikti, taikomas de minimis taisykles, kad būtų atsižvelgta į kai kuriuos bendrajame de minimis Reglamente (ES) 2023/2831 padarytus koregavimus ir taip būtų užtikrintas suderinamumas, kartu atsižvelgiant į konkrečias visuotinės ekonominės svarbos paslaugų ypatybes;

(5)

be to, visuotinės ekonominės svarbos paslaugoms teikti skirtos de minimis pagalbos, kurią viena įmonė iš vienos valstybės narės gali gauti per bet kurį trejų metų laikotarpį, viršutinę ribą tikslinga padidinti iki 750 000 EUR. Šia viršutine riba atsižvelgiama į infliaciją nuo tada, kai įsigaliojo Reglamentas (ES) Nr. 360/2012, ir į numatomus pokyčius, kurie įvyks šio reglamento galiojimo laikotarpiu. Ši viršutinė riba yra būtina siekiant užtikrinti, kad priemonės, kurioms taikomas šis reglamentas, galėtų būti laikomos nedarančiomis poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai ir neiškraipančiomis arba negalinčiomis iškraipyti konkurencijos;

(6)

turėtų būti atsižvelgiama į valstybės narės skirtą valstybės pagalbą, net jei ji visa arba iš dalies finansuojama tos valstybės narės kontroliuojamais Sąjungos kilmės ištekliais. Neturėtų būti sudaromos sąlygos nustatytą de minimis viršutinę ribą viršijančią pagalbą išskirstyti į mažesnes dalis tam, kad jos patektų į šio reglamento taikymo sritį;

(7)

taikant Sutartyje nustatytas konkurencijos taisykles, įmonė yra bet koks ekonominę veiklą vykdantis fizinis ar juridinis asmuo, nepaisant jo teisinio statuso ir finansavimo būdų (4). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad „bendrovės kontrolinį akcijų paketą turintis subjektas“, kuris „efektyviai kontroliuoja šią bendrovę tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvaudamas jos valdyme“, turi būti laikomas dalyvaujančiu tos bendrovės ekonominėje veikloje. Todėl pats subjektas turi būti laikomas įmone, kaip ji suprantama pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį (5). Teisingumo Teismas nusprendė, kad visi to paties subjekto (teisiškai ar de facto) kontroliuojami subjektai turi būti laikomi viena įmone (6);

(8)

teisinio tikrumo sumetimais ir siekiant mažinti administracinę naštą šiame reglamente reikėtų pateikti aiškų ir baigtinį kriterijų, pagal kuriuos nustatoma, kada dvi ar daugiau įmonių toje pačioje valstybėje narėje turėtų būti laikomos viena įmone, sąrašą. Iš nustatytų kriterijų, pagal kuriuos Komisijos rekomendacijoje 2003/361/EB (7) ir Komisijos reglamento (ES) Nr. 651/2014 (8) I priede apibrėžiant mažąsias arba vidutines įmones (MVĮ) apibrėžtos susijusios įmonės, Komisija atrinko tuos kriterijus, kurie atitinka šio reglamento paskirtį. Atsižvelgiant į šio reglamento taikymo sritį, tie kriterijai turėtų būti taikomi tiek MVĮ, tiek didelėms įmonėms ir jais turėtų būti užtikrinama, kad taikant de minimis taisyklę susijusių įmonių grupė būtų laikoma viena įmone. Vis dėlto Sutarties 14 straipsnyje pripažįstama, kad bendrus ekonominius interesus tenkinančios paslaugos (visuotinės ekonominės svarbos paslaugos) užima ypatingą vietą tarp Sąjungos bendrųjų vertybių ir atlieka ypatingą vaidmenį skatinant socialinę ir teritorinę sanglaudą. Visuotinės ekonominės svarbos paslaugos turėtų kuo geriau atitikti naudotojų poreikius, o kiekviena valstybė narė turėtų galėti tuos poreikius patenkinti tinkamiausiu būdu, atsižvelgdama į savo specifinę padėtį, visų pirma susijusią su socialinių paslaugų teikimu. Dėl šios priežasties visuotinės ekonominės svarbos paslaugas teikiančios įmonės, kurių vienintelis tarpusavio ryšys yra kiekvienos iš jų tiesioginė sąsaja su ta pačia viešąja įstaiga ar įstaigomis arba ne pelno subjektu ar subjektais, neturėtų būti laikomos tarpusavyje susijusiomis. Todėl turėtų būti atsižvelgiama į specifinę įmonių, kurias kontroliuoja ta pati viešoji įstaiga ar įstaigos arba ne pelno subjektas ar subjektai, tačiau jų kontroliuojamos įmonės gali turėti nepriklausomą sprendimų priėmimo galią, padėtį;

(9)

šis reglamentas turėtų būti taikomas tik visuotinės ekonominės svarbos paslaugoms teikti skirtai pagalbai. Todėl pagalbą gaunančiai įmonei turėtų būti raštu ar elektronine forma pavesta teikti visuotinės ekonominės svarbos paslaugas, kurioms skirta pagalba. Nors pavedime apie visuotinės ekonominės svarbos paslaugą, kuriai teikti skirta pagalba, įmonė turėtų būti informuojama, jame nebūtina pateikti visą išsamią Komisijos sprendimo 2012/21/ES (9) 4 straipsnyje nustatytą informaciją;

(10)

atsižvelgiant į specialias taisykles, taikomas pirminės gamybos sektoriuose, konkrečiai, pirminės žemės ūkio produktų gamybos ir pirminės žvejybos ir akvakultūros produktų gamybos sektoriuose, į tai, kad šių sektorių įmonėms retai pavedama teikti visuotinės ekonominės svarbos paslaugas ir į riziką, kad šiame reglamente nustatytos viršutinės ribos nesiekiančios pagalbos sumos vis tiek galėtų atitikti Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, šis reglamentas tiems sektoriams neturėtų būti taikomas;

(11)

atsižvelgiant į žemės ūkio ir ne žemės ūkio produktų perdirbimo ir prekybos jais panašumus, šis reglamentas turėtų būti taikomas žemės ūkio produktų perdirbimui ir prekybai jais, jei laikomasi tam tikrų sąlygų. Veikla ūkyje, pavyzdžiui, grūdų derliaus nuėmimas, pjovimas, kūlimas arba kiaušinių pakavimas, būtina ruošiant produktą parduoti pirmą kartą, ar pirmas pardavimas perpardavėjams arba perdirbėjams šiuo atžvilgiu neturėtų būti laikomi perdirbimu arba prekyba ir todėl jai šis reglamentas neturėtų būti taikomas;

(12)

taip pat atsižvelgiant į žvejybos ir akvakultūros produktų perdirbimo ir prekybos veiklos pobūdį, šių veiklos rūšių tarpusavio panašumus ir jų panašumus su kita perdirbimo ir prekybos veikla, žvejybos ir akvakultūros produktų perdirbimo ir prekybos veiklą vykdančioms įmonėms šis reglamentas turėtų būti taikomas, jei tenkinamos tam tikros sąlygos. Nei ūkyje ar laive vykdoma veikla, būtina ruošiant gyvūną ar augalą parduoti pirmą kartą, be kita ko, pjaustymas, filė gamyba ar užšaldymas, nei pirmas pardavimas perpardavėjams ar perdirbėjams šiuo atžvilgiu neturėtų būti laikomi perdirbimu ar prekyba ir todėl tokiai veiklai šis reglamentas neturėtų būti taikomas;

(13)

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nustatė, kad kai Sąjunga teisės aktais įteisina bendrą atitinkamo žemės ūkio sektoriaus rinkos organizavimą, valstybės narės įpareigotos nesiimti jokių priemonių, kurios galėtų jam pakenkti arba nustatyti jo išimtis (10). Dėl tos priežasties šio reglamento nuostatų nereikėtų taikyti pagalbai, kurios dydis nustatomas pagal žemės ūkio sektoriaus rinkoje įsigytų arba jai pateiktų produktų kainą ar kiekį. Jis taip pat neturėtų būti taikomas pagalbai, susijusiai su prievole ja dalytis su pirminės žemės ūkio produkcijos gamintojais. Šie principai taip pat taikomi žvejybos ir akvakultūros sektoriui;

(14)

šis reglamentas neturėtų būti taikomas eksporto pagalbai arba pagalbai, kuri priklauso nuo to, ar naudojama daugiau vidaus nei importuotų prekių arba paslaugų. Visų pirma jis neturėtų būti taikomas pagalbai, naudojamai platinimo tinklų kūrimui ir veikimui kitose valstybėse narėse arba trečiosiose šalyse finansuoti. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nusprendė, kad Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1998/2006 (11)„netaikomas ne visai pagalbai, kuri galėtų turėti įtakos eksportui, o tik tai, kurios tiesioginis tikslas pagal pačią jos formą – remti pardavimus kitoje valstybėje“ ir kad „pagalba investicijoms su sąlyga, kad jos principų ar sumos viena ar kita forma neapibrėžia eksportuotų prekių kiekis, nepriklauso prie „pagalb[os] su eksportu susijusiai veiklai“, kaip tai suprantama pagal Reglamento (EB) Nr. 1998/2006 1 straipsnio 1 dalies d punktą, ir todėl nepatenka į šios nuostatos taikymo sritį, net jei taip remiamos investicijos sudaro sąlygas vystyti eksportui skirtų prekių gamybą“ (12). Pagalba, skirta padengti išlaidoms, susijusioms su dalyvavimu prekybos mugėse arba su tyrimais ar konsultavimo paslaugomis, kurių reikia teikiant naują arba esamą produktą naujai rinkai kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje valstybėje, paprastai nėra eksporto pagalba;

(15)

trejų metų laikotarpį, į kurį reikia atsižvelgti taikant šį reglamentą, reikėtų vertinti etapais. Kiekvieną kartą teikiant naują de minimis pagalbą, reikia atsižvelgti į bendrą per ankstesnius trejus metus suteiktos de minimis pagalbos sumą;

(16)

jei įmonė vykdo veiklą viename iš sektorių, kuriems šis reglamentas netaikomas, ir taip pat vykdo veiklą kituose sektoriuose arba kitą veiklą, tiems kitiems sektoriams ar kitai veiklai šis reglamentas turėtų būti taikomas su sąlyga, kad atitinkama valstybė narė tinkamomis priemonėmis, pavyzdžiui, atskirdama veiklos sritis ar apskaitą, užtikrins, kad veiklai tuose sektoriuose, kuriems šis reglamentas netaikomas, nebūtų naudojama de minimis pagalba. Tas pats principas turėtų būti taikomas ir tuomet, kai įmonės veikia sektoriuose, kuriems taikomos mažesnės de minimis viršutinės ribos. Jei įmonė negali užtikrinti, kad veiklai sektoriuose, kuriems taikomos mažesnės de minimis viršutinės ribos, de minimis pagalba būtų teikiama tik iki tų mažesnių viršutinių ribų, visai įmonės veiklai turėtų būti taikoma mažiausia viršutinė riba;

(17)

turėtų būti nustatytos taisyklės siekiant užtikrinti, kad nebūtų įmanoma nesilaikyti atitinkamuose valstybės pagalbos reglamentuose arba Komisijos sprendimuose nustatytų didžiausių pagalbos intensyvumo dydžių. Turėtų būti nustatytos ir aiškios pagalbos sumavimo taisyklės;

(18)

šiuo reglamentu neatmetama galimybė, kad priemonė galėtų būti nelaikoma valstybės pagalba, kaip apibrėžta Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje, remiantis kitais nei šiame reglamente nustatytais pagrindais, pavyzdžiui, tais atvejais, kai priemonė atitinka rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio veiklos vykdytojo principą arba yra nesusijusi su valstybės išteklių perdavimu. Visų pirma Sąjungos finansavimas, kurį centralizuotai valdo Komisija ir kurio tiesiogiai arba netiesiogiai valstybė narė nekontroliuoja, nėra valstybės pagalba ir į jį neturėtų būti atsižvelgiama nustatant, ar viršyta šiame reglamente nustatyta viršutinė riba;

(19)

šis reglamentas neapima visų atvejų, kai priemonė gali nedaryti poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai ir neiškraipyti arba negalėti iškraipyti konkurencijos. Tam tikrais atvejais gali būti, kad pagalbos gavėjas teikia prekes ar paslaugas ribotoje valstybės narės teritorijoje (pvz., salų ar atokiausiame regione) ir kad jis veikiausiai nepritrauks klientų iš kitų valstybių narių, taip pat numatoma, kad priemonė galėtų turėti tik nereikšmingą poveikį tarpvalstybinio investavimo arba įsisteigimo sąlygoms. Tokios priemonės turėtų būti vertinamos kiekvienu konkrečiu atveju;

(20)

šiuo reglamentu neturėtų būti daromas poveikis Reglamento (ES) 2023/2831 taikymui įmonėms, kurios teikia visuotinės ekonominės svarbos paslaugas. Skirdamos pagalbą už visuotinės ekonominės svarbos paslaugų teikimą valstybės narės turėtų galėti laisvai pasirinkti remtis arba šiuo reglamentu, arba Reglamentu (ES) 2023/2831;

(21)

Altmark sprendime (13) Teisingumo Teismas nustatė keletą sąlygų, kurios turi būti tenkinamos, kad kompensacija už visuotinės ekonominės svarbos paslaugos teikimą nebūtų laikoma valstybės pagalba. Šiomis sąlygomis užtikrinama, kad kompensacija už grynąsias sąnaudas, kurias patyrė veiksmingai veikiančios įmonės teikdamos visuotinės ekonominės svarbos paslaugas, nebūtų laikoma valstybės pagalba pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį. Jei šių sąlygų nesilaikoma, kompensacija yra valstybės pagalba, kuri gali būti paskelbta suderinama pagal taikytinas Sąjungos taisykles. Kad šis reglamentas nebūtų taikomas siekiant nesilaikyti sprendime Altmark nustatytų sąlygų ir kad pagal šį reglamentą skirta de minimis pagalba nedarytų poveikio prekybai dėl jos sumavimo su kita kompensacija už tą pačią visuotinės ekonominės svarbos paslaugą, de minimis pagalba pagal šį reglamentą neturėtų būti sumuojama su kita kompensacija už tą pačią paslaugą neatsižvelgiant į tai, ar ji yra valstybės pagalba pagal sprendimą Altmark, arba suderinama valstybės pagalba pagal Sprendimą 2012/21/ES ar Komisijos komunikatą „Europos Sąjungos bendrosios nuostatos dėl valstybės pagalbos kompensacijos už viešąją paslaugą forma“ (14);

(22)

siekiant užtikrinti skaidrumą, vienodas sąlygas ir veiksmingą stebėseną, šis reglamentas turėtų būti taikomas tik de minimis pagalbai, kurios tikslų bendrąjį subsidijos ekvivalentą galima ex ante apskaičiuoti neatliekant rizikos vertinimo (skaidriai de minimis pagalbai). Toks tikslus apskaičiavimas įmanomas, pavyzdžiui, dotacijoms, palūkanų subsidijoms ir apribotam atleidimui nuo mokesčių ar kitoms priemonėms, kuriomis numatoma riba, užtikrinanti, kad nebūtų viršyta atitinkama viršutinė riba. Ribos numatymas reiškia, kad jei tiksli pagalbos suma nežinoma, valstybė narė priemonės, su kuria susijusi tiksli suma nežinoma, atveju turi daryti prielaidą, kad ta suma lygi viršutinei ribai, siekdama užtikrinti, kad kelios pagalbos priemonės kartu neviršytų šiame reglamente nustatytos viršutinės ribos, ir taikyti pagalbos sumavimo taisykles;

(23)

užtikrinant skaidrumą, vienodas sąlygas ir teisingą de minimis viršutinės ribos taikymą, visos valstybės narės turėtų taikyti tą patį skaičiavimo metodą suteiktos pagalbos bendrai sumai apskaičiuoti. Siekiant palengvinti šį skaičiavimą, ne kaip piniginės dotacijos teikiamos pagalbos sumos turėtų būti konvertuojamos į bendrąjį subsidijos ekvivalentą. Apskaičiuojant skaidrių pagalbos formų (išskyrus dotacijas ir dalimis mokamą pagalbą) bendrąjį subsidijos ekvivalentą reikia remtis tokios pagalbos suteikimo metu rinkoje galiojančiomis palūkanų normomis. Kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos valstybės pagalbos taisykles taikyti vienodai, skaidriai ir paprastai, įgyvendinant šį reglamentą turėtų būti taikomos orientacinės rinkos normos, nustatytos pagal Komisijos komunikatą dėl orientacinių ir diskonto normų nustatymo metodo pakeitimo (15);

(24)

pagalba, kurią sudaro paskolos, įskaitant kaip paskolas teikiamą de minimis rizikos finansų pagalbą, turėtų būti laikoma skaidria de minimis pagalba, jei bendrasis subsidijos ekvivalentas buvo apskaičiuotas remiantis pagalbos suteikimo metu rinkoje galiojusiomis palūkanų normomis. Siekiant supaprastinti nedidelių trumpalaikių paskolų vertinimą, šiame reglamente turėtų būti numatyta aiški taisyklė, kurią lengva taikyti ir kuria atsižvelgiama tiek į paskolos sumą, tiek į jos trukmę. Galima laikyti, kad paskolų, kurios užtikrintos ne mažiau kaip 50 % paskolos vertės užstatu ir kurios neviršija 3 750 000 EUR ir penkerių metų trukmės arba 1 875 000 EUR ir 10 metų trukmės, bendrasis subsidijos ekvivalentas neviršija de minimis viršutinės ribos. Tai grindžiama Komisijos patirtimi, taip pat atsižvelgiama į infliaciją nuo tada, kai įsigaliojo Reglamentas (ES) Nr. 360/2012, ir šio reglamento galiojimo laikotarpiu numatomus infliacijos pokyčius. Atsižvelgiant į sunkumus, susijusius su įmonėms, kurios gali būti nepajėgios grąžinti paskolos (nes, pavyzdžiui, įmonei taikoma kolektyvinė nemokumo procedūra arba ji atitinka nacionalinės teisės kriterijus, kad įmonės kreditorių prašymu jai būtų pradėta kolektyvinė nemokumo procedūra), skiriamos pagalbos bendrojo subsidijos ekvivalento nustatymu, ši taisyklė tokioms įmonėms turėtų būti netaikoma;

(25)

pagalba, kurią sudaro kapitalo injekcijos, neturėtų būti laikoma skaidria de minimis pagalba, išskyrus atvejus, kai bendra valstybės injekcijos suma neviršija de minimis viršutinės ribos. Pagalba, kurią sudaro rizikos finansų priemonės, kurios gali būti investicijos į nuosavą arba kvazinuosavą kapitalą, kaip nurodyta rizikos finansų gairėse (16), neturėtų būti laikoma skaidria de minimis pagalba, išskyrus atvejus, kai pagal atitinkamą priemonę suteikiamas kapitalas neviršija de minimis viršutinės ribos;

(26)

pagalba, kurią sudaro garantijos, įskaitant kaip garantijas teikiamą de minimis rizikos finansų pagalbą, turėtų būti laikoma skaidria, jei bendrasis subsidijos ekvivalentas buvo apskaičiuotas remiantis Komisijos pranešime (17) atitinkamos rūšies įmonėms nustatytomis saugumo granato priemokomis. Šiame reglamente reikėtų nustatyti aiškias taisykles, kuriomis atsižvelgiama ir į pagrindinės paskolos sumą, ir į garantijos trukmę. Jei būtų nustatytos aiškios taisyklės, tai turėtų padėti supaprastinti trumpalaikių garantijų, kuriomis užtikrinama iki 80 % santykinai nedidelės paskolos sumos, vertinimą, kai nuostolius proporcingai ir vienodomis sąlygomis padengia paskolos davėjas ir garantas, o grynosiomis susigrąžintomis sumomis, atgautomis iš paskolos gavėjo suteiktų vertybinių popierių, proporcingai sumažinami paskolos davėjo ir garanto patirti nuostoliai. Šios taisyklės neturėtų būti taikomos tokioms pagrindinių sandorių, kurie nėra paskolos, garantijoms kaip kapitalo sandorių garantijos. Remiantis Komisijos patirtimi, atsižvelgiant į infliaciją nuo tada, kai įsigaliojo Reglamentas (ES) Nr. 360/2012, ir į šio reglamento galiojimo laikotarpiu numatomus infliacijos pokyčius, turėtų būti laikoma, kad garantijos bendrasis subsidijos ekvivalentas neviršija de minimis viršutinės ribos, kai i) garantija neviršija 80 % pagrindinės paskolos sumos, ii) garantuojama suma neviršija 5 625 000 EUR ir iii) garantijos trukmė neviršija 5 metų. Tas pats taikoma, kai i) garantija neviršija 80 % pagrindinės paskolos sumos, ii) garantuojama suma neviršija 2 813 036 EUR ir iii) garantijos trukmė neviršija 10 metų;

(27)

be to, garantijų bendrajam subsidijos ekvivalentui apskaičiuoti valstybės narės gali naudoti metodiką, apie kurią Komisijai pranešta pagal kitą valstybės pagalbos srityje tuo metu taikytą Komisijos reglamentą ir kurią Komisija pripažino atitinkančia Pranešimą dėl garantijų (18) arba bet kurį kitą vėliau priimtą pranešimą. Valstybės narės gali taikyti šį būdą, tik jei patvirtintoje metodikoje aiškiai apibrėžiama garantijos rūšis ir pagrindinio sandorio rūšis atsižvelgiant į šio reglamento taikymą;

(28)

gavusi pranešimą iš valstybės narės, Komisija turėtų patikrinti, ar priemonės, kuri nėra dotacija, paskola, garantija, kapitalo injekcija ar rizikos finansų priemonė, kuri gali būti investicija į nuosavą ar kvazinuosavą kapitalą, apribotas atleidimas nuo mokesčių arba kitos priemonės, kuriomis numatoma riba, bendrasis subsidijos ekvivalentas neviršija de minimis viršutinės ribos ir todėl jai galėtų būti taikomas šis reglamentas;

(29)

Komisija privalo užtikrinti, kad būtų laikomasi valstybės pagalbos taisyklių ir kad jos atitiktų Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalyje nustatytą lojalaus bendradarbiavimo principą. Valstybės narės turėtų palengvinti šios užduoties vykdymą nustatydamos reikiamas priemones, kuriomis būtų užtikrinama, kad bendra vienai įmonei pagal de minimis pagalbos taisyklę suteiktos de minimis pagalbos, skirtos visuotinės ekonominės svarbos paslaugoms teikti, suma neviršytų bendros leidžiamos viršutinės ribos. Valstybės narės turėtų vykdyti suteiktos pagalbos stebėseną siekdamos užtikrinti, kad nebūtų viršyta šiame reglamente nustatyta viršutinė riba ir kad būtų laikomasi pagalbos sumavimo taisyklių. Vykdydamos tą pareigą, ne vėliau kaip nuo 2026 m. sausio 1 d. valstybės narės nacionalinio arba Sąjungos lygmens centriniame registre turėtų pateikti visą informaciją apie suteiktą de minimis pagalbą ir tikrinti, ar suteikiant naują pagalbą neviršijama šiame reglamente nustatyta viršutinė riba. Naudojant centrinį registrą, įmonėms sumažės administracinė našta. Registre sukaupus trejų metų duomenis, joms nebereikės pagal šį reglamentą registruoti ir deklaruoti kitos gautos de minimis pagalbos. Šio reglamento tikslais vykdoma šiame reglamente nustatytos viršutinės ribos laikymosi kontrolė iš esmės grindžiama į centrinį registrą įtraukta informacija;

(30)

nacionalinį centrinį registrą gali įkurti kiekviena valstybė narė. Jos gali toliau naudoti esamus nacionalinius centrinius registrus, atitinkančius šiame reglamente nustatytus reikalavimus. Komisija įkurs Sąjungos lygmens centrinį registrą, o juo naudotis valstybės narės galės nuo 2026 m. sausio 1 d.;

(31)

atsižvelgiant į tai, kad daugumai MVĮ administracinė našta ir reglamentavimo kliūtys yra problema ir kad Komisija siekia ataskaitų teikimo reikalavimų naštą sumažinti 25 % (19), kiekvienas centrinis registras turėtų būti sukurtas taip, kad administracinė našta būtų sumažinta. Kuriant ir tvarkant Sąjungos lygmens centrinį registrą ir nacionalinius centrinius registrus galima pasinaudoti gerąja administravimo praktika, nustatyta, pavyzdžiui, Bendrųjų skaitmeninių vartų reglamente (20);

(32)

skaidrumo taisyklėmis siekiama užtikrinti geresnį reikalavimų laikymąsi, didesnę atskaitomybę, tarpusavio vertinimą ir galiausiai veiksmingesnes viešąsias išlaidas. Pagalbos gavėjo pavadinimo paskelbimas centriniame registre atitinka teisėtą interesą užtikrinti skaidrumą teikiant visuomenei informaciją apie valstybių narių lėšų naudojimą. Jei centriniame registre skelbiant asmens duomenis laikomasi Sąjungos duomenų apsaugos taisyklių (21), pagalbos gavėjų teisė į savo asmens duomenų apsaugą nėra nepagrįstai pažeidžiama. Valstybės narės turėtų turėti galimybę konkretiems įrašams suteikti pseudonimus, kai tai būtina siekiant laikytis Sąjungos duomenų apsaugos taisyklių;

(33)

šiuo reglamentu turėtų būti nustatytos sąlygos, pagal kurias visos priemonės, kurioms taikomas šis reglamentas, gali būti laikomos nedarančiomis poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai ir neiškraipančiomis konkurencijos arba nekeliančiomis tokios grėsmės. Dėl šios priežasties šis reglamentas turėtų būti taikomas ir iki jo įsigaliojimo suteiktai pagalbai, jei tenkinamos visos jame nustatytos sąlygos. Taip pat turėtų būti laikoma, kad Reglamento (ES) Nr. 360/2012 kriterijus atitinkančiai pagalbai, suteiktai nuo 2012 m. balandžio 29 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d., nėra netaikomas Sutarties 108 straipsnio 3 dalyje numatytas reikalavimas pranešti;

(34)

atsižvelgiant į tai, kad valstybės pagalbos politiką reikia dažnai peržiūrėti, šis reglamentas turėtų būti taikomas ribotą laiką; Šiuo reglamentu pakeičiamas Reglamentas (ES) Nr. 360/2012 pasibaigus jo galiojimui;

(35)

pasibaigus šio reglamento taikymo laikotarpiui ir jo nepratęsus, valstybėms narėms turėtų būti taikomas šešių mėnesių de minimis pagalbos, kuriai buvo taikomas šis reglamentas, tikslinimo laikotarpis,