Sprendimo motyvai
|
|
1. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyvos 2000/43/EB, įgyvendinančios vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės (OL L 180, p. 22; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 20 sk., 1 t., p. 23), 8 straipsnio 1 dalies, 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL L 303, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 79), 10 straipsnio 1 dalies ir 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo (OL L 204, p. 23) 19 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.
|
1. Anmodningen om præjudiciel afgørelse vedrører fortolkningen af artikel 8, stk. 1, i Rådets direktiv 2000/43/EF af 29. juni 2000 om gennemførelse af princippet om ligebehandling af alle uanset race eller etnisk oprindelse (EFT L 180, s. 22), artikel 10, stk. 1, i Rådets direktiv 2000/78/EF af 27. november 2000 om generelle rammebestemmelser om ligebehandling med hensyn til beskæftigelse og erhverv (EFT L 303, s. 16) og artikel 19, stk. 1, i Europa-Parlamentets og Rådets direktiv 2006/54/EF af 5. juli 2006 om gennemførelse af princippet om lige muligheder for og ligebehandling af mænd og kvinder i forbindelse med beskæftigelse og erhverv (EUT L 204, s. 23).
|
|
2. Šis prašymas pateiktas nagrinėjant G. Meister ir Speech Design Carrier Systems GmbH (toliau – Speech Design ) ginčą dėl diskriminacijos dėl lyties, amžiaus ir etninės kilmės, kurią G. Meister teigia patyrusi per įdarbinimo procedūrą.
|
2. Anmodningen er blevet fremsat i forbindelse med en tvist mellem Galina Meister og Speech Design Carrier Systems GmbH (herefter »Speech Design«) vedrørende en forskelsbehandling på grund af køn, alder og etnisk oprindelse, som hun hævder at have været udsat for under en ansættelsesprocedure.
|
|
Teisinis pagrindas
|
Retsforskrifter
|
|
Sąjungos teisės aktai
|
EU-retlige forskrifter
|
|
Direktyva 2000/43
|
Direktiv 2000/43
|
|
3. Direktyvos 2000/43 15 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad „faktų, pagal kuriuos galima daryti prielaidą, jog buvo tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija, įvertinimas yra nacionalinių teismų ar kitų kompetentingų institucijų reikalas pagal nacionalinę teisę ar praktiką. Tokiose taisyklėse visų pirma gali būti numatyta bet kokiomis, įskaitant statistiniais įrodymais paremtas, priemonėmis nustatyti netiesioginę diskriminaciją“.
|
3. I 15. betragtning til direktiv 2000/43 anføres det, at »[det] er de nationale juridiske eller andre kompetente organer, der skal vurdere de faktiske forhold, på grundlag af hvilke det kan udledes, at der har været direkte eller indirekte forskelsbehandling, i overensstemmelse med bestemmelserne i national ret eller praksis. Sådanne bestemmelser vil i første omgang skulle sikre, at indirekte forskelsbehandling kan fastslås, bl.a. på grundlag af statistisk materiale eller på enhver anden måde«.
|
|
4. Iš šios direktyvos 21 konstatuojamosios dalies matyti, kad „taisyklės dėl įrodinėjimo pareigos turi būti koreguojamos, kai susiduriama su prima facie diskriminacijos byla, o siekiant veiksmingai įgyvendinti vienodo požiūrio principą, įrodinėjimo pareiga turi būti perkeliama atsakovui, kai pateikiami tokios diskriminacijos įrodymai“.
|
4. Det fremgår af 21. betragtning til dette direktiv, at »[reglerne] om bevisbyrde bør tilpasses, når der umiddelbart synes at foreligge en sag om forskelsbehandling, og bevisbyrden bør, for at princippet om ligebehandling kan anvendes effektivt, gå over til sagsøgte, når der fremlægges beviser for en sådan forskelsbehandling«.
|
|
5. Pagal minėtos direktyvos 1 straipsnį:
|
5. Direktivets artikel 1 bestemmer:
|
|
„Šios direktyvos tikslas – sukurti kovos su diskriminacija dėl rasės ar etninės priklausomybės sistemą siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą.“
|
»Formålet med dette direktiv er at fastlægge en ramme for bekæmpelse af forskelsbehandling på grund af race eller etnisk oprindelse med henblik på at iværksætte princippet om ligebehandling i medlemsstaterne.«
|
|
6. Tos pačios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
|
6. Samme direktivs artikel 3, stk. 1, bestemmer:
|
|
„Neviršijant Bendrijai suteiktų įgaliojimų, visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas, ši direktyva taikoma:
|
»Inden for de beføjelser, traktaten tillægger Fællesskabet, finder dette direktiv, for så vidt angår både den offentlige og den private sektor, herunder offentlige organer, anvendelse på alle personer for så vidt angår:
|
|
a) įsidarbinant, savarankiškai įsidarbinant ir darbo sąlygoms, įskaitant atrankos kriterijus ir priėmimo į darbą sąlygas, visoms veiklos rūšims ir visais profesinės karjeros etapais, įskaitant paaukštinimą darbe;
|
a) vilkårene for adgang til lønnet beskæftigelse, udøvelse af selvstændig erhvervsvirksomhed og erhvervsmæssig beskæftigelse, herunder udvælgelseskriterier og ansættelsesvilkår, uanset sektor eller branche og uanset niveau i erhvervshierarkiet, herunder i henseende til forfremmelse
|
|
< ... > “
|
[…]«
|
|
7. Direktyvos 2000/43 7 straipsnio 1 dalyje numatyta:
|
7. Artikel 7, stk. 1, i direktiv 2000/43 bestemmer:
|
|
„Valstybės narės užtikrina, kad dėl šioje direktyvoje numatytų jų įpareigojimų užtikrinimo visiems asmenims, manantiems, kad jie nukentėjo, kadangi jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, būtų prieinamos teismo ir (arba) administracinės procedūros, įskaitant, kai jos mano, kad yra būtina, taikinimo procedūras, net pasibaigus tariamiems diskriminuojantiems santykiams.“
|
»Medlemsstaterne sikrer, at enhver, der mener sig krænket, fordi princippet om ligebehandling tilsidesættes i forhold til den pågældende, kan indgive klage til retslige og/eller administrative instanser, herunder hvor de finder det hensigtsmæssigt til forligsinstanser, med henblik på håndhævelse af forpligtelserne i henhold til dette direktiv, selv efter at det forhold, hvori forskelsbehandlingen angiveligt har fundet sted, er ophørt.«
|
|
8. Minėtos direktyvos 8 straipsnis „Įrodinėjimo pareiga“ suformuluotas taip:
|
8. Direktivets artikel 8 med overskriften »Bevisbyrde« har følgende ordlyd:
|
|
„1. Valstybės narės taiko tokias pagal jų nacionalines teismų sistemas būtinas priemones, kurios užtikrintų, jog tais atvejais, kai asmenys, manantys, kad jie nukentėjo, kadangi jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, teismui ar kitai kompetentingai institucijai nurodo aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, pats atsakovas turi įrodyti, kad vienodo požiūrio principas nebuvo pažeistas.
|
»1. Medlemsstaterne træffer i overensstemmelse med deres nationale retsorden alle nødvendige foranstaltninger til at sikre, at det, når en person, der mener sig krænket, fordi princippet om ligebehandling tilsidesættes i forhold til den pågældende, for en domstol eller en anden kompetent myndighed fremfører faktiske omstændigheder, som giver anledning til at formode, at der er udøvet direkte eller indirekte forskelsbehandling, påhviler den indklagede at bevise, at princippet om ligebehandling ikke er blevet tilsidesat.
|
|
2. Šio straipsnio 1 dalis netrukdo valstybėms narėms nustatyti ieškovams palankesnes įrodymų taisykles.
|
2. Stk. 1 er ikke til hinder for, at medlemsstaterne indfører regler for bevisførelse, som er gunstigere for klageren.
|
|
3. Šio straipsnio 1 dalis netaikoma baudžiamojo pobūdžio procedūroms.
|
3. Stk. 1 finder ikke anvendelse i straffesager.
|
|
4. Šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalys taip pat taikomos pagal 7 straipsnio 2 dalį iškeltoms byloms.
|
4. Stk. 1, 2 og 3 finder også anvendelse på sager som nævnt i artikel 7, stk. 2.
|
|
5. Valstybėms narėms šio straipsnio 1 dalies nebūtina taikyti procesiniams veiksmams, kai bylos aplinkybes turi ištirti teismas ar kompetentinga institucija.“
|
5. Medlemsstaterne behøver ikke at anvende stk. 1 på sager, hvor det er domstolen eller en kompetent instans, der skal undersøge sagens faktiske omstændigheder.«
|
|
Direktyva 2000/78
|
Direktiv 2000/78
|
|
9. Direktyvos 2000/78 15 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad „faktų, pagal kuriuos galima daryti prielaidą, jog buvo tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija, įvertinimas yra nacionalinių teismų ar kitų kompetentingų institucijų reikalas pagal nacionalinę teisę ar praktiką. Tokiose taisyklėse visų pirma gali būti numatyta bet kokiomis priemonėmis, įskaitant statistiniais įrodymais paremtas, nustatyti netiesioginę diskriminaciją“.
|
9. I 15. betragtning til direktiv 2000/78 hedder det, at »[d]et er de nationale retslige myndigheder eller andre kompetente organer, der i overensstemmelse med bestemmelserne i national ret eller praksis skal vurdere de faktiske forhold, som giver anledning til at formode, at der forekommer direkte eller indirekte forskelsbehandling. Disse bestemmelser kan bl.a. give mulighed for på grundlag af statistisk materiale eller på enhver anden måde at konstatere, om der foreligger indirekte forskelsbehandling«.
|
|
10. Šios direktyvos 31 konstatuojamojoje dalyje patikslinama, kad „taisyklės dėl įrodinėjimo pareigos turi būti koreguojamos, kai susiduriama su prima facie diskriminacijos byla, o siekiant veiksmingai įgyvendinti vienodo požiūrio principą, įrodinėjimo pareiga turi būti grąžinama [perkeliama] atsakovui, kai pateikiami tokios diskriminacijos įrodymai. Vis dėlto, pats ieškovas turi įrodyti, jog jis išpažįsta tam tikrą religiją arba įsitikinimus, turi tam tikrą negalią, yra tam tikro amžiaus arba yra tam tikros seksualinės orientacijos“.
|
10. I 31. betragtning til direktivet præciseres det, at »[r]eglerne om bevisbyrde bør tilpasses, når der umiddelbart synes at foreligge en sag om forskelsbehandling, og bevisbyrden bør, for at princippet om ligebehandling kan anvendes effektivt, gå over til sagsøgte, når der fremlægges beviser for en sådan forskelsbehandling. Sagsøgte skal imidlertid ikke fremlægge bevis for, at sagsøgeren tilhører en bestemt religion, har en bestemt tro, handicap, alder eller seksuel orientering«.
|
|
11. Pagal nurodytos direktyvos 1 straipsnį:
|
11. Direktivets artikel 1 bestemmer:
|
|
„Šios direktyvos tikslas – nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą.“
|
»Formålet med dette direktiv er, med henblik på at gennemføre princippet om ligebehandling i medlemsstaterne, at fastlægge en generel ramme for bekæmpelsen af forskelsbehandling med hensyn til beskæftigelse og erhverv på grund af religion eller tro, handicap, alder eller seksuel orientering.«
|
|
12. Tos pačios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
|
12. Direktivets artikel 3, stk. 1, bestemmer:
|
|
„Neviršijant Bendrijai suteiktų įgaliojimų, ši direktyva taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas:
|
»Inden for rammerne af Fællesskabets beføjelser finder dette direktiv anvendelse både i den offentlige og den private sektor, herunder offentlige organer, på alle personer for så vidt angår:
|
|
a) įsidarbinant, savarankiškai įsidarbinant ar darbo sąlygoms, įskaitant atrankos kriterijus ir priėmimo į darbą sąlygas, visoms veiklos rūšims ir visais profesinės karjeros etapais, įskaitant paaukštinimą;
|
a) vilkårene for adgang til lønnet beskæftigelse, udøvelse af selvstændig erhvervsvirksomhed og erhvervsmæssig beskæftigelse, herunder udvælgelseskriterier og ansættelsesvilkår, uanset branche og uanset niveau i erhvervshierarkiet, herunder i henseende til forfremmelse
|
|
< ... > “
|
[…]«
|
|
13. Direktyvos 2000/78 9 straipsnio 1 dalyje numatyta:
|
13. Artikel 9, stk. 1, i direktiv 2000/78 bestemmer:
|
|
„Valstybės narės užtikrina, kad šioje direktyvoje numatytoms pareigoms vykdyti visiems asmenims, manantiems, kad jie nukentėjo, kadangi jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, būtų prieinamos teismo ir (arba) administracinės procedūros, įskaitant, kai jos mano, kad yra būtina, taikinimo procedūrą, net pasibaigus tariamai diskriminuojantiems santykiams.“
|
»Medlemsstaterne sikrer, at enhver, der mener sig krænket, fordi princippet om ligebehandling tilsidesættes i forhold til den pågældende, kan indgive klage til retslige og/eller administrative instanser, herunder, hvor de finder det hensigtsmæssigt, til forligsinstanser, med henblik på håndhævelse af forpligtelserne i henhold til dette direktiv, selv efter at det forhold, hvori forskelsbehandlingen angiveligt har fundet sted, er ophørt.«
|
|
14. Minėtos direktyvos 10 straipsnyje „Įrodinėjimo pareiga“ nurodyta:
|
14. Direktivets artikel 10 med overskriften »Bevisbyrde« bestemmer:
|
|
„1. Valstybės narės taiko tokias pagal jų nacionalines teismų sistemas priemones, kurios yra būtinos užtikrinti, jog tais atvejais, kai asmenys, manantys, kad jie nukentėjo, kadangi jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, teismui ar kitai kompetentingai institucijai nurodo faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, pats atsakovas turi įrodyti, kad vienodo požiūrio taikymo principas nebuvo pažeistas.
|
»1. Medlemsstaterne træffer i overensstemmelse med deres nationale retsorden alle nødvendige foranstaltninger til at sikre, at det, når en person, der mener sig krænket, fordi princippet om ligebehandling tilsidesættes i forhold til den pågældende, for en domstol eller en anden kompetent myndighed fremfører faktiske omstændigheder, som giver anledning til at formode, at der er udøvet direkte eller indirekte forskelsbehandling, påhviler den indklagede at bevise, at princippet om ligebehandling ikke er blevet tilsidesat.
|
|
2. Šio straipsnio 1 dalis netrukdo valstybėms narėms nustatyti ieškovams palankesnes įrodymų taisykles.
|
2. Stk. 1 er ikke til hinder for, at medlemsstaterne indfører regler for bevisførelse, der er gunstigere for klageren.
|
|
3. Šio straipsnio 1 dalis netaikoma baudžiamajam procesui.
|
3. Stk. 1 finder ikke anvendelse i straffesager.
|
|
4. Šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalys taip pat taikomos pagal 9 straipsnio 2 dalį pradėtiems teisminiams procesams.
|
4. Stk. 1, 2 og 3 finder ligeledes anvendelse på sager som nævnt i artikel 9, stk. 2.
|
|
5. Valstybėms narėms šio straipsnio 1 dalies nebūtina taikyti procesiniams veiksmams, kai bylos faktines aplinkybes turi ištirti teismas ar kompetentinga institucija.“
|
5. Medlemsstaterne behøver ikke at anvende stk. 1 på sager, hvor det er en domstol eller en anden kompetent instans, der skal undersøge sagens faktiske omstændigheder.«
|
|
Direktyva 2006/54
|
Direktiv 2006/54
|
|
15. Direktyvos 2006/54 30 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:
|
15. 30. betragtning til direktiv 2006/54 har følgende ordlyd:
|
|
„Užtikrinant veiksmingą vienodo požiūrio principo įgyvendinimą, svarbus vaidmuo tenka taisyklių dėl įrodinėjimo pareigos priėmimui. Teisingumo Teismas nusprendė, kad dėl to reikėtų numatyti nuostatą, skirtą užtikrinti, kad prima facie diskriminacijos bylos atveju įrodinėjimo pareiga atitektų atsakovui, išskyrus procesinius veiksmus, kai faktines aplinkybes turi ištirti teismas arba kita kompetentinga nacionalinė institucija. Tačiau reikia patikslinti, kad faktus, pagal kuriuos galima daryti prielaidą, jog buvo tiesiogiai ar netiesiogiai diskriminuojama, įvertina kompetentingos nacionalinės institucijos pagal nacionalinės teisės aktus ar praktiką. Be to, pačios valstybės narės turi įvesti bet kuriame procesinių veiksmų etape įrodymų taisykles, kurios yra palankesnės ieškovams.“
|
»For at sikre, at princippet om ligebehandling kan håndhæves i praksis, er det vigtigt, at der vedtages bestemmelser om bevisbyrden. Som fastslået af Domstolen bør der derfor fastsættes bestemmelser, der sikrer, at bevisbyrden pålægges indklagede, når der foreligger en tilsyneladende forskelsbehandling, undtagen i forbindelse med sager, hvor det påhviler en domstol eller en anden kompetent national instans at undersøge de faktiske omstændigheder. Det skal imidlertid gøres klart, at det fortsat tilkommer den relevante nationale instans at vurdere de faktiske omstændigheder, der giver anledning til at formode, at der er sket direkte eller indirekte forskelsbehandling, i overensstemmelse med national lovgivning og/eller praksis. Endvidere overlades det til medlemsstaterne på alle stadier af sagsbehandlingen at indføre bevisregler, som er gunstigere for klager.«
|
|
16. Pagal šios direktyvos 1 straipsnį:
|
16. Direktivets artikel 1 bestemmer:
|
|
„Šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad būtų įgyvendinamas moterų ir vyrų lygių galimybių bei vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principas užimtumo ir profesinės veiklos srityje.
|
»Dette direktiv har til formål at sikre gennemførelsen af princippet om lige muligheder for og lige behandling af mænd og kvinder i forbindelse med beskæftigelse og erhverv.
|
|
Šiuo tikslu į ją yra įtraukiamos nuostatos, skirtos vienodo požiūrio principui įgyvendinti šiose srityse:
|
I det øjemed indeholder det bestemmelser til gennemførelse af princippet om ligebehandling for så vidt angår:
|
|
a) galimybės įsidarbinti, įskaitant paaukštinimą, ir siekti profesinio mokymo;
|
a) adgang til beskæftigelse, herunder forfremmelse, og til erhvervsuddannelse
|
|
< ... > “
|
[…]«
|
|
17. Tos pačios direktyvos 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
|
17. Samme direktivs artikel 14, stk. 1, bestemmer:
|
|
„Nei viešajame, nei privačiame sektoriuose, įskaitant viešąsias įstaigas, negali būti nei tiesioginės, nei netiesioginės diskriminacijos dėl lyties šiais aspektais:
|
»Der må i den offentlige eller den private sektor, herunder offentlige organer, ikke finde direkte eller indirekte forskelsbehandling sted på grund af køn, for så vidt angår:
|
|
a) įsidarbinant, savarankiškai įsidarbinant ar profesinėje srityje, įskaitant atrankos kriterijus ir priėmimo į darbą sąlygas visoms veiklos rūšims ir visais profesinės karjeros etapais, įskaitant paaukštinimą;
|
a) vilkårene for adgang til lønnet beskæftigelse, udøvelse af selvstændig erhvervsvirksomhed og erhvervsmæssig beskæftigelse, herunder udvælgelseskriterier og ansættelsesvilkår, uanset branche og uanset niveau i erhvervshierarkiet, herunder i henseende til forfremmelse
|
|
< ... > “
|
[…]«
|
|
18. Direktyvos 2006/54 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
|
18. Artikel 17, stk. 1, i direktiv 2006/54 bestemmer:
|
|
„Visiems asmenims, manantiems, kad jie nukentėjo, kadangi jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, ir jau pasinaudojusiems galimybe kreiptis į kitas kompetentingas institucijas, įskaitant tam tikrais atvejais tikslingą taikinimo procedūrą, valstybės narės užtikrina teisę į teismines procedūras net pasibaigus tariamai diskriminuojantiems santykiams.“
|
»Medlemsstaterne sikrer, at enhver, der mener sig krænket, fordi princippet om ligebehandling tilsidesættes i forhold til den pågældende, efter eventuelt at have indbragt sagen for andre kompetente instanser kan indgive klage til retslige instanser, herunder, hvor de finder det hensigtsmæssigt, til forligsinstanser, med henblik på håndhævelse af forpligtelserne i henhold til dette direktiv, selv efter at det forhold, hvori forskelsbehandlingen angiveligt har fundet sted, er ophørt.«
|
|
19. Nurodytos direktyvos 19 straipsnis „Įrodinėjimo pareiga“ suformuluotas taip:
|
19. Direktivets artikel 19 med overskriften »Bevisbyrde« har følgende ordlyd:
|
|
„1. Valstybės narės taiko tokias pagal jų nacionalines teismų sistemas numatytas priemones, kurios yra būtinos užtikrinti, kad tais atvejais, kai asmenys, manantys, kad jie nukentėjo, kadangi jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, teismui ar kitai kompetentingai institucijai nurodo faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, atsakovas turi įrodyti, kad vienodo požiūrio taikymo principas nebuvo pažeistas.
|
»1. Medlemsstaterne træffer i overensstemmelse med deres nationale retssystemer de nødvendige foranstaltninger for at sikre, at når personer, der betragter sig som krænket, fordi ligebehandlingsprincippet ikke er anvendt over for dem, over for en domstol eller en anden kompetent myndighed påviser faktiske omstændigheder, som giver anledning til at formode, at der har været tale om direkte eller indirekte forskelsbehandling, påhviler det indklagede at bevise, at ligebehandlingsprincippet ikke er blevet krænket.
|
|
2. Šio straipsnio 1 dalis netrukdo valstybėms narėms nustatyti ieškovams palankesnes įrodymų taisykles.
|
2. Stk. 1 er ikke til hinder for, at medlemsstaterne indfører regler for bevisførelse, der er gunstigere for klager.
|
|
3. Valstybėms narėms šio straipsnio 1 dalies nebūtina taikyti procesiniams veiksmams, kai bylos faktines aplinkybes turi ištirti teismas ar kompetentinga institucija.
|
3. Medlemsstaterne kan undlade at anvende stk. 1 i sager, hvor det påhviler en domstol eller den kompetente instans at undersøge sagens faktiske omstændigheder.
|
|
4. 1, 2 ir 3 dalys taip pat taikomos:
|
4. Stk. 1, 2 og 3 finder endvidere anvendelse på:
|
|
a) atvejams, kuriems taikomas [EB] Sutarties 141 straipsnis ir, kiek tai susiję su diskriminacija dėl lyties, – Direktyvos 92/85/EEB ir 96/34/EB;
|
a) situationer, som er omhandlet i [EF] traktatens artikel 141 og, for så vidt der er tale om forskelsbehandling på grundlag af køn, i direktiv 92/85/EØF og 96/34/EF
|
|
b) bet kuriam civiliniam ar administraciniam procesui, susijusiam su viešuoju ar privačiu sektoriumi, kuris numato teisių gynimą pagal nacionalinę teisę a punkte minimomis priemonėmis, išskyrus nacionalinės teisės aktuose numatytas neteismines savanoriško pobūdžio procedūras [neteismines savanoriško pobūdžio ar nacionalinės teisės aktuose numatytas procedūras].
|
b) enhver civilretlig eller administrativ procedure inden for den offentlige eller private sektor, som indebærer klageadgang efter den nationale lovgivning til gennemførelse af de i litra a) omtalte foranstaltninger, med undtagelse af udenretlige ordninger, som er frivillige, eller som er fastsat i den nationale lovgivning.
|
|
5. Šis straipsnis netaikomas baudžiamajam procesui, nebent valstybės narės numato kitaip.“
|
5. Denne artikel finder ikke anvendelse på straffesager, medmindre medlemsstaterne bestemmer andet.«
|
|
Nacionalinės teisės aktai
|
Nationale bestemmelser
|
|
20. Pagrindinės bylos aplinkybių klostymosi metu taikytinos redakcijos 2006 m. rugpjūčio 14 d. Bendrojo vienodo požiūrio įstatymo ( Allgemeines Gleichbehandlungsgesetz , BGBl . 2006 I, p. 1897, toliau – AGG) 1 straipsnis suformuluotas taip:
|
20. § 1 i den almindelige ligebehandlingslov (Allgemeines Gleichbehandlungsgesetz) af 14. august 2006 (BGBl. 2006 I, s.1897) i den affattelse, som fandt anvendelse på tidspunktet for de faktiske omstændigheder i hovedsagen (herefter »AGG«), har følgende ordlyd:
|
|
„Šiuo įstatymu siekiama užkirsti kelią bet kokiai diskriminacijai dėl rasės ar etninės kilmės, lyties, religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos, arba ją pašalinti.“
|
»Denne lov har til formål at forhindre eller afskaffe enhver forskelsbehandling på grund af race eller etnisk oprindelse, køn, religion eller tro, handicap, alder eller seksuel orientering.«
|
|
21. Remiantis AGG 3 straipsnio 1 dalimi:
|
21. AGG’s § 3, stk. 1, bestemmer:
|
|
„Tiesioginė diskriminacija yra tada, kai vienam asmeniui taikomos mažiau palankios sąlygos, nei panašioje situacijoje yra, buvo ar galėjo būti taikomos kitam asmeniui, dėl 1 straipsnyje nurodytų priežasčių. Tiesioginė diskriminacija dėl lyties 2 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytose srityse yra ir tuomet, kai moteris vertinama mažiau palankiai dėl nėštumo ar motinystės.“
|
»Der foreli gger direkte forskelsbehandling, når en person på grund af en af de i § 1 nævnte grunde behandles ringere end en anden person bliver, er blevet eller ville blive behandlet i en sammenlignelig situation. Der foreligger ligeledes direkte forskelsbehandling på grund af køn som omhandlet i § 2, stk. 1, nr. 1)-4), når en kvinde behandles ringere på grund af graviditet eller moderskab.«
|
|
22. AGG 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
|
22. AGG’s § 6, stk. 1, bestemmer:
|
|
„Šiame įstatyme darbuotojais laikomi:
|
»Ved ansatte i denne lovs forstand forstås:
|
|
1) pagal darbo sutartį dirbantys asmenys;
|
1. arbejdstagere
|
|
2) asmenys, įdarbinti profesinio mokymo tikslu;
|
2. personer, som er ansat med henblik på deres uddannelse
|
|
3) asmenys, kurie dėl jų ekonominės priklausomybės prilyginami pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims; šiai kategorijai, be kita ko, priklauso namie dirbantys ir jiems prilyginami asmenys.
|
3. personer, der på grund af deres økonomiske afhængighed skal sidestilles med lønmodtagere; hertil hører også personer, der er beskæftiget i hjemmearbejde, og hermed ligestillede personer.
|
|
Darbuotojais taip pat laikomi kandidatai į darbo vietą ir asmenys, kurių darbo santykiai yra pasibaigę.“
|
Som ansatte anses også stillingsansøgere og personer, hvis ansættelsesforhold er ophørt.«
|
|
23. Remiantis AGG 7 straipsnio 1 dalimi, darbuotojai negali būti diskriminuojami dėl kurio nors iš 1 straipsnyje nurodytų motyvų. Šis draudimas taikomas ir tuomet, kai diskriminuojantis asmuo atlikdamas diskriminacinius veiksmus tik įtaria vieno iš 1 straipsnyje nurodytų motyvų buvimą.
|
23. I henhold til AGG’s § 7, stk. 1, må ansatte ikke udsættes for forskelsbehandling af en af de i § 1 nævnte grunde. Dette gælder også, når den person, der udøver forskelsbehandlingen, blot antager, at der foreligger en af de i § 1 nævnte grunde ved forskelsbehandlingen.
|
|
24. Pagal AGG 15 straipsnio 2 dalį:
|
24. AGG’s § 15, stk. 2, bestemmer:
|
|
„Darbuotojas gali reikalauti tinkamos piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą. Nepriėmimo į darbą atveju kompensacija negali viršyti trijų mėnesių darbo užmokesčio, jei asmuo nebūtų įdarbintas net vykdant nediskriminacinę atranką.“
|
»Den ansatte kan forlange en passende økonomisk erstatning for en ikke-økonomisk skade. Såfremt der ikke sker ansættelse, kan erstatningen ikke overstige tre månedslønninger, hvis den ansatte end ikke ved ikke-diskriminerende udvælgelse ville være blevet ansat.«
|
|
25. AGG 22 straipsnyje nustatyta:
|
25. AGG’s § 22 bestemmer:
|
|
„Jei kilus ginčui šalis pateikia netiesioginių įrodymų, leidžiančių daryti prielaidą dėl diskriminacijos dėl 1 straipsnyje nurodytų motyvų, kita šalis turi įrodyti, kad nuostatos dėl apsaugos nuo diskriminacijos nebuvo pažeistos.“
|
»Hvis den ene part i en tvist fremlægger indicier, der giver formodning for, at der er sket en forskelsbehandling på grundlag af en af de i § 1 nævnte grunde, bærer den anden part bevisbyrden for, at der ikke er sket nogen tilsidesættelse af bestemmelserne til beskyttelse mod forskelsbehandling.«
|
|
Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai
|
Tvisten i hovedsagen og de præjudicielle spørgsmål
|
|
26. G. Meister gimė 1961 m. rugsėjo 7 d. ir yra rusų kilmės. Rusijoje ji įgijo techninių sistemų inžinieriaus diplomą, kuris Vokietijoje pripažintas lygiaverčiu Vokietijos Fachhochschule (profesinė aukštoji mokykla) diplomui.
|
26. Galina Meister er født i 1961 og er af russisk oprindelse. Hun er indehaver af et russisk uddannelsesbevis som »systemteknikingeniør«, der i Tyskland er anerkendt som ligeværdigt med et bevis udstedt af en Fachhochschule (videregående uddannelsesinstitution).
|
|
27. Speech Design pateikė spaudoje skelbimą apie ketinimą įdarbinti „patyrusį (-ią) programinės įrangos vystytoją“. Susidomėjusi šiuo skelbimu, 2006 m. spalio 5 d. G. Meister pateikė savo kandidatūrą. 2006 m. spalio 11 d. laišku Speech Design atmetė G. Meister kandidatūrą net nepakvietusi jos į pokalbį. Kiek vėliau ši bendrovė pateikė analogiško turinio skelbimą internete. 2006 m. spalio 19 d. G. Meister vėl pateikė savo kandidatūrą, tačiau Speech Design vėl ją atmetė nepakvietusi į pokalbį ir nepranešusi jokio kandidatūros atmetimo motyvo.
|
27. Speech Design offentliggjorde en stillingsannonce i pressen med henblik på ansættelse af en »erfaren softwareudvikler m/k«, som Galina Meister reflekterede på den 5. oktober 2006, idet hun søgte stillingen. Ved skrivelse af 11. oktober 2006 meddelte Speech Design hende afslag på ansøgningen uden at indkalde hende til en ansættelsessamtale. Selskabet offentliggjorde kort tid efter et stillingsopslag med samme indhold på internettet. Galina Meister indsendte den 19. oktober 2006 atter en ansøgning om stillingen, men Speech Design meddelte hende endnu engang afslag på hendes ansøgning uden at indkalde hende til samtale og uden at give hende nogen som helst oplysning vedrørende begrundelsen for dette afslag.
|
|
28. Iš jokių Teisingumo Teismo turimų bylos duomenų nematyti, kad minėta bendrovė teigtų, jog G. Meister kvalifikacijos lygis neatitiko per šią įdarbinimo procedūrą reikalaujamo lygio.
|
28. Det fremgår intetsteds af de akter i sagen, som Domstolen råder over, at dette selskab har hævdet, at Galina Meisters kvalifikationer ikke var i overensstemmelse med dem, der søges i forbindelse med ansættelsesproceduren.
|
|
29. Manydama, kad atitiko kandidatui į nagrinėjamas pareigas keliamus reikalavimus, G. Meister nusprendė, kad dėl savo lyties, amžiaus ir etninės kilmės buvo vertinama mažiau palankiai nei panašioje situacijoje esantis kitas asmuo. Taigi ji pareiškė Speech Design ieškinį Arbeitsgericht ir prašė, pirma, priteisti iš šios bendrovės piniginę kompensaciją už diskriminaciją įdarbinant ir, antra, įpareigoti šią bendrovę pateikti informaciją apie įdarbintą kandidatą, kad būtų galima įrodyti, kad jos kvalifikacija geresnė.
|
29. Da Galina Meister mente, at hun opfyldte betingelserne for at beklæde den omhandlede stilling, var hun af den opfattelse, at hun var blevet behandlet ringere end en anden person i en tilsvarende situation på grund af sit køn, alder og etniske oprindelse. Hun anlagde derfor sag mod Speech Design ved Arbeitsgericht, idet hun principalt nedlagde påstand om erstatning som følge af forskelsbehandling i forbindelse med ansættelse og subsidiært fremlæggelse af oplysninger om den ansøger, som blev ansat, hvilke ville gøre hende i stand til at bevise, at hun var bedre kvalificeret end den pågældende.
|
|
30. Pirmosios instancijos teismui atmetus jos ieškinį, G. Meister dėl šio sprendimo padavė apeliacinį skundą Landesarbeitsgericht , kuris taip pat atmetė jos prašymą. G. Meister padavė kasacinį skundą Bundesarbeitsgericht . Šiam teismui kilo klausimas, ar G. Meister gali remtis teise į informaciją pagal direktyvas 2000/43, 2000/78 ir 2006/54, ir, jei taip, kokios yra Speech Design atsisakymo pateikti informaciją pasekmės.
|
30. Da Galina Meister ikke fik medhold i sit søgsmål i første instans, iværksatte hun appel for Landesarbeitsgericht, som heller ikke gav hende medhold. Hun iværksatte en »revisionsanke« ved Bundesarbeitsgericht. Denne ret er i tvivl om, hvorvidt Galina Meister kan gøre en ret til oplysninger gældende i henhold til direktiv 2000/43, 2000/78 og 2006/54 og, såfremt dette er tilfældet, hvilke følger Speech Designs afslag på at udlevere oplysninger ville have.
|
|
31. Esant tokioms aplinkybėms Bundesarbeitsgericht nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
|
31. På den baggrund har Bundesarbeitsgericht udsat sagen og forelagt Domstolen følgende præjudicielle spørgsmål:
|
|
„1. Ar Direktyvos 2006/54 < ... > 19 straipsnio 1 dalis, Direktyvos 2000/43 < ... > 8 straipsnio 1 dalis ir Direktyvos 2000/78 < ... > 10 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad darbuotojas, kuris pagrįstai teigia, kad atitinka darbdavio skelbime dėl darbo nurodytus reikalavimus, tuo atveju, kai nėra įdarbinamas, turi teisę reikalauti, kad šis darbdavys jį informuotų, ar įdarbino kitą kandidatą, ir, jei taip, kokiais kriterijais remdamasis?
|
»1) Skal artikel 19, stk. 1, i direktiv 2006/54[…], artikel 8, stk. 1, i direktiv 2000/43[…] og artikel 10, stk. 1, i direktiv 2000/78[…] fortolkes således, at en arbejdstager, som godtgør, at han opfylder betingelserne for en af en arbejdsgiver opslået stilling – i tilfælde af, at han eller hun får afslag på sin ansøgning – skal kunne kræve af arbejdsgiveren at få oplyst, om denne har besat stillingen til anden side, og i så fald på grundlag af hvilke kriterier denne stilling blev besat?
|
|
2. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar aplinkybė, kad darbdavys nepateikė prašomos informacijos, leidžia preziumuoti, jog egzistuoja darbuotojo nurodyta diskriminacija?“
|
2) Hvis det første spørgsmål besvares bekræftende:
|
|
Dėl prejudicinių klausimų
|
Er den omstændighed, at arbejdsgiveren ikke meddeler de krævede oplysninger, et forhold, som indebærer en formodning for, at der foreligger en forskelsbehandling som påstået af arbejdstageren?«
|
|
Dėl pirmojo klausimo
|
Om de præjudicielle spørgsmål
|
|
32. Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 2000/43 8 straipsnio 1 dalis, Direktyvos 2000/78 10 straipsnio 1 dalis ir Direktyvos 2006/54 19 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jose darbuotojui, kuris pagrįstai teigia, kad atitinka skelbime dėl darbo nurodytus reikalavimus ir kurio kandidatūra buvo atmesta, numatyta teisė susipažinti su informacija apie tai, ar per atrankos procedūrą darbdavys įdarbino kitą kandidatą, ir, jei taip, kokiais kriterijais remdamasis.
|
Det første spørgsmål
|
|
33. Pirmiausia reikia priminti, kad iš Direktyvos 2000/43 3 straipsnio 1 dalies a punkto, Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies a punkto ir Direktyvos 2006/54 1 straipsnio antros pastraipos a punkto ir 14 straipsnio 1 dalies a punkto matyti, kad šios direktyvos taikomos įsidarbinti siekiančiam asmeniui, kiek tai susiję, be kita ko, su atrankos kriterijais ir priėmimo į darbą sąlygomis.
|
32. Med det første spørgsmål spørger den forelæggende ret nærmere bestemt, om artikel 8, stk. 1, i direktiv 2000/43, artikel 10, stk. 1, i direktiv 2000/78 og artikel 19, stk. 1, i direktiv 2006/54 skal fortolkes således, at de giver en arbejdstager, som godtgør, at han opfylder betingelserne i et stillingsopslag, og som har fået afslag på sin ansøgning, krav på oplysninger om, hvorvidt arbejdsgiveren efter afslutningen på ansættelsesproceduren har ansat en anden ansøger, og i så fald på grundlag af hvilke kriterier.
|
|
34. Tose pačiose direktyvose, būtent Direktyvos 2000/43 8 straipsnio 1 dalyje, Direktyvos 2000/78 10 straipsnio 1 dalyje ir Direktyvos 2006/54 19 straipsnio 1 dalyje, iš esmės numatyta, kad valstybės narės taiko tokias pagal jų nacionalines teismų sistemas numatytas priemones, kurios yra būtinos užtikrinti, kad tuo atveju, kai asmuo mano, kad nukentėjo, nes jam nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, ir teismui ar kitai kompetentingai institucijai nurodo faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, atsakovas turi įrodyti, kad šis principas nebuvo pažeistas.
|
33. Det skal indledningsvis bemærkes, at det fremgår af artikel 3, stk. 1, litra a), i direktiv 2000/43, artikel 3, stk. 1, litra a), i direktiv 2000/78 og artikel 1, stk. 2, litra a), samt artikel 14, stk. 1, litra a), i direktiv 2006/54, at disse direktiver finder anvendelse på en person, der søger arbejde, herunder udvælgelseskriterierne og ansættelsesvilkårene for dette arbejde.
|
|
35. Reikia konstatuoti, kad šių nuostatų formuluotės beveik identiškos 1997 m. gruodžio 15 d. Tarybos direktyvos 97/80/EB dėl įrodinėjimo pareigos diskriminacijos dėl lyties bylose (OL L 14, 1998, p. 6; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 264) 4 straipsnio 1 dalies formuluotei, kurią, beje, Teisingumo Teismas išaiškino 2011 m. liepos 21 d. Sprendime Kelly (C‑104/10, dar nepaskelbtas Rinkinyje). Kiek tai susiję su įrodinėjimo pareiga, šia 4 straipsnio 1 dalimi, kuri, kaip ir visa Direktyva 97/80, buvo panaikinta Direktyva 2006/54 nuo 2009 m. rugpjūčio 15 d., diskriminacijos dėl lyties atvejams buvo taikomas toks pats teisinis reglamentavimas, kaip ir numatytasis pagrindinėje byloje nagrinėjamose direktyvose.
|
34. Disse direktiver bestemmer i det væsentlige i artikel 8, stk. 1, i direktiv 2000/43, artikel 10, stk. 1, i direktiv 2000/78 og artikel 19, stk. 1, i direktiv 2006/54, at medlemsstaterne i overensstemmelse med deres nationale retsorden træffer alle nødvendige foranstaltninger til at sikre, at det, når en person, der mener sig krænket, fordi princippet om ligebehandling tilsidesættes i forhold til den pågældende, for en domstol eller en anden kompetent myndighed fremfører faktiske omstændigheder, som giver anledning til at formode, at der er udøvet direkte eller indirekte forskelsbehandling, påhviler den indklagede at bevise, at princippet ikke er blevet tilsidesat.
|
|
36. Minėtame Sprendime Kelly aiškindamas Direktyvos 97/80 4 straipsnio 1 dalį, Teisingumo Teismas jo 30 punkte nusprendė, kad pirmiausia asmuo, laikantis save nukentėjusiu dėl vienodo požiūrio principo nesilaikymo, turi įrodyti faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą, kad buvo tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija. Tik tuo atveju, jeigu šis asmuo įrodo tokias faktines aplinkybes, paskui atsakovas turi įrodyti, kad nebuvo pažeistas nediskriminavimo principas.
|
35. Det bemærkes, at ordlyden af disse bestemmelser er næsten identisk med ordlyden af artikel 4, stk. 1, i Rådets direktiv 97/80/EF af 15. december 1997 om bevisbyrden i forbindelse med forskelsbehandling på grundlag af køn (EFT 1998 L 14, s. 6), som Domstolen bl.a. har haft lejlighed til at fortolke i sin dom af 21. juli 2011, Kelly (sag C-104/10, endnu ikke trykt i Samling af Afgørelser). Artikel 4, stk. 1, der blev ophævet ved direktiv 2006/54 med virkning fra den 15. august 2009, ligesom hele direktiv 97/80, underlagde nemlig tilfælde af forskelsbehandling på grundlag af køn samme bevisbyrderegler som de i hovedsagen omhandlede direktiver.
|
|
37. Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad, kaip numatyta direktyvų 2000/43 ir 2000/78 15 konstatuojamojoje dalyje ir Direktyvos 2006/54 30 konstatuojamojoje dalyje, faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą, jog buvo tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija, turi įvertinti nacionalinis teismas ar kita kompetentinga institucija pagal nacionalinę teisę ir (arba) praktiką (minėto Sprendimo Kelly 31 punktas).
|
36. Ved fortolkningen af artikel 4, stk. 1, i direktiv 97/80 i Kelly-dommen fastslog Domstolen i præmis 30, at det påhviler den person, der betragter sig som krænket, fordi ligebehandlingsprincippet ikke er blevet iagttaget i forhold til vedkommende, i første omgang at fremføre faktiske omstændigheder, som giver anledning til at formode, at der har været tale om direkte eller indirekte forskelsbehandling. Det er udelukkende, når denne person har fremført sådanne faktiske omstændigheder, at den sagsøgte dernæst skal bevise, at princippet om forbud mod forskelsbehandling ikke er blevet tilsidesat.
|
|
38. Be to, Teisingumo Teismas patikslino, kad Direktyva 97/80, kaip numatyta jos 1 straipsnyje, siekiama užtikrinti, jog valstybių narių priimamos priemonės vienodo požiūrio principui įgyvendinti būtų veiksmingesnės, kad suteiktų galimybę visiems asmenims, kurie mano esą nukentėję, nes jiems nebuvo taikomas šis principas, apginti savo teises teisminiame procese, prieš tai galbūt pasinaudojus galimybe kreiptis į kitas kompetentingas institucijas (minėto Sprendimo Kelly 33 punktas). Šiuo klausimu pažymėtina, kad Direktyvos 2000/43 7 straipsnio 1 dalyje, Direktyvos 2000/78 9 straipsnio 1 dalyje ir Direktyvos 2006/54 17 straipsnio 1 dalyje remiamasi tuo pačiu principu.
|
37. Domstolen har ligeledes fastslået, at det påhviler den nationale domstol eller en anden kompetent instans at vurdere de faktiske omstændigheder, der giver anledning til at formode, at der er sket direkte eller indirekte forskelsbehandling, i overensstemmelse med national lovgivning og/eller praksis, således som det fremgår af 15. betragtning til direktiv 2000/43 og 2000/78 samt af 30. betragtning til direktiv 2006/54.
|
|
39. Šiomis aplinkybėmis minėto Sprendimo Kelly 34 punkte Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad nors Direktyvos 97/80 4 straipsnio 1 dalyje asmeniui, kuris laiko save nukentėjusiu dėl to, kad jo atžvilgiu nebuvo laikytasi vienodo požiūrio principo, konkrečiai nenumatyta teisė susipažinti su informacija, kad jis galėtų įrodyti „faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą, kad buvo tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija“ pagal šią nuostatą, vis dėlto negalima atmesti tikimybės, kad atsakovo atsisakymas suteikti informaciją siekiant įrodyti tokias faktines aplinkybes gali sukelti pavojų, kad bus pakenkta šia direktyva siekiamo tikslo įgyvendinimui, ir taip, be kita ko, ši nuostata taptų neveiksminga.
|
38. Domstolen har desuden præciseret, at direktiv 97/80 ifølge artikel 1 har til formål at sikre større effektivitet i de foranstaltninger, medlemsstaterne træffer i henhold til ligebehandlingsprincippet, for at give alle personer, der betragter sig som krænket, fordi princippet ikke er anvendt for deres vedkommende, mulighed for at gøre deres ret gældende via domstolene efter eventuelt at have forelagt sagen for andre kompetente myndigheder (Kelly-dommen, præmis 33). Det skal i denne forbindelse bemærkes, at artikel 7, stk. 1, i direktiv 2000/43, artikel 9, stk. 1, i direktiv 2000/78 og artikel 17, stk. 1, i direktiv 2006/54 henviser til samme princip.
|
|
40. Šio sprendimo 35 punkte priminta, kad Direktyva 97/80 buvo panaikinta ir pakeista Direktyva 2006/54. Tačiau, atsižvelgiant į nagrinėjamo prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalyku esančių straipsnių tekstą ir struktūrą, nėra jokio pagrindo manyti, kad priimdamas direktyvas 2000/43, 2000/78 ir 2006/54 Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino pakeisti Direktyvos 98/80 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigos reglamentavimą. Dėl šios priežasties nustatant faktus, leidžiančius preziumuoti tiesioginę ar netiesioginę diskriminaciją, reikia įsitikinti, kad atsakovo atsisakymas suteikti informacijos nesutrukdys įgyvendinti direktyvomis 2000/43, 2000/78 ir 2006/54 siekiamus tikslus.
|
39. Domstolen konkluderede dernæst i Kelly-dommens præmis 34, at selv om der i artikel 4, stk. 1, i direktiv 97/80 ikke foreskrives nogen særlig ret for den person, som betragter sig som krænket, fordi ligebehandlingsprincippet ikke er blevet iagttaget over for ham eller hende, til at få adgang til oplysninger, således at den pågældende har mulighed for at fremføre »faktiske omstændigheder, som giver anledning til at formode, at der har været tale om direkte eller indirekte forskelsbehandling« i henhold til denne bestemmelse, forholder det sig ikke desto mindre således, at det ikke kan udelukkes, at sagsøgtes afslag på at udlevere sådanne oplysninger inden for rammerne af fastlæggelsen af sådanne faktiske omstændigheder kan bevirke, at formålet med direktivet ikke kan opfyldes, og navnlig at bestemmelsen mister sin effektive virkning.
|
|
41. Remiantis ESS 4 straipsnio 3 dalies atitinkamai antra ir trečia pastraipomis, „kad užtikrintų pagal Sutartis ar Sąjungos institucijų aktus atsirandančių pareigų vykdymą, valstybės narės imasi bet kurių reikiamų bendrų ar specialių priemonių“ ir „nesiima jokių priemonių, kurios gali trukdyti siekti Sąjungos tikslų“, įskaitant numatytų direktyvose (žr. 2011 m. balandžio 28 d. Sprendimo El Dridi , C‑61/11 PPU, dar nepaskelbto Rinkinyje, 56 punktą ir minėto Sprendimo Kelly 36 punktą).
|
40. Som nævnt i denne doms præmis 35, er direktiv 97/80 blevet ophævet og erstattet af direktiv 2006/54. Under hensyn til ordlyden og opbygningen af de artikler, som er genstand for denne præjudicielle forelæggelse, foreligger der imidlertid ingen holdepunkter for, at EU-lovgiver med vedtagelsen af direktiv 2000/43, 2000/78 og 2006/54 har haft til hensigt at ændre den ordning om bevisbyrden, der blev indført ved artikel 4, stk. 1, i direktiv 97/80. Inden for rammerne af fastlæggelsen af de faktiske omstændigheder, som giver anledning til at formode, at der foreligger en direkte eller indirekte forskelsbehandling, skal det derfor sikres, at et afslag på at udlevere oplysninger fra sagsøgtes side ikke risikerer at skade virkeliggørelsen af formålene med direktiv 2000/43, 2000/78 og 2006/54.
|
|
42. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar nustatant faktus, leisiančius preziumuoti tiesioginę ar netiesioginę G. Meister diskriminaciją, Speech Design atsisakymas suteikti informacijos nesutrukdys įgyvendinti direktyvomis 2000/43, 2000/78 ir 2006/54 siekiamus tikslus. Šis teismas, be kita ko, turi atsižvelgti į visas pagrindinės bylos aplinkybes, kad nuspręstų, ar surinkta pakankamai įrodymų, kad tokią diskriminaciją leidžiantys preziumuoti faktai būtų laikomi įrodytais.
|
41. Det følger af henholdsvis artikel 4, stk. 3, andet og tredje afsnit, TEU, at medlemsstaterne bl.a. »træffer […] alle almindelige eller særlige foranstaltninger for at sikre opfyldelsen af de forpligtelser, der følger af traktaterne eller af retsakter vedtaget af EU-institutionerne« og »afholder sig fra at træffe foranstaltninger, der kan bringe virkeliggørelsen af Unionens mål i fare«, herunder dem, som forfølges med direktiverne (jf. dom af 28.4.2011, sag C-61/11 PPU, El Dridi, endnu ikke trykt i Samling af Afgørelser, præmis 56, og Kelly-dommen, præmis 36).
|
|
43. Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip matyti iš direktyvų 2000/43 ir 2000/78 15 konstatuojamosios dalies bei Direktyvos 2006/54 30 konstatuojamosios dalies, pagal valstybių narių nacionalinę teisę ar praktiką visų pirma gali būti numatyta, kad netiesioginę diskriminaciją galima įrodinėti bet kokiomis priemonėmis, įskaitant statistinius duomenis.
|
42. Det påhviler således den forelæggende ret at sikre, at et afslag på at udlevere oplysninger fra Speech Designs side i forbindelse med fastlæggelsen af de faktiske omstændigheder, som giver anledning til at formode, at Galina Meister har været genstand for direkte eller indirekte forskelsbehandling, ikke risikerer at skade virkeliggørelsen af formålene med direktiv 2000/43, 2000/78 og 2006/54. Det tilkommer navnlig den forelæggende ret at tage hensyn til samtlige faktiske omstændigheder i hovedsagen med henblik på at afgøre, om der er tilstrækkelige holdepunkter til, at de omstændigheder, som giver anledning til at formode, at der foreligger en sådan forskelsbehandling, anses for godtgjort.
|
|
44. Tarp veiksnių, į kuriuos galima atsižvelgti, yra, pavyzdžiui, aplinkybė, kad, skirtingai nuo byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Kelly , nagrinėtos situacijos, pagrindinėje byloje darbdavys, atrodo, visiškai atsisakė leisti G. Meister susipažinti su bet kokia jos prašyta informacija.
|
43. Det skal i denne forbindelse bemærkes, at som det fremgår 15. betragtning til direktiv 2000/43 og 2000/78 og af 30. betragtning til direktiv 2006/54, kan det i medlemsstaternes nationale ret eller praksis fastsættes, at indirekte forskelsbehandling kan fastslås på enhver måde, herunder bl.a. på grundlag af statistisk materiale.
|
|
45. Be to, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 35–37 punktuose, taip pat galima atsižvelgti, be kita ko, į aplinkybę, kad Speech Design neginčija G. Meister kvalifikacijos lygio atitikties skelbime apie įdarbinimą nurodytiems reikalavimams, taip pat į dvigubą aplinkybę, kad, nepaisydamas to, darbdavys jos nepakvietė į pokalbį ir kad suinteresuotasis asmuo taip pat nebuvo pakviestas į pokalbį per naują kandidatų užimti atitinkamą darbo vietą atrankos procedūrą.
|
44. Blandt de forhold, der kan tages hensyn til, er bl.a. den omstændighed, at – til forskel fra hvad der var tilfældet i den sag, der førte til Kelly-dommen – den i hovedsagen omhandlede arbejdsgiver tilsyneladende fuldstændig har nægtet Galina Meister adgang til de oplysninger, som hun kræver at få fremlagt.
|
|
46. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2000/43 8 straipsnio 1 dalis, Direktyvos 2000/78 10 straipsnio 1 dalis ir Direktyvos 2006/54 19 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jose darbuotojui, kuris pagrįstai teigia, jog atitinka skelbime dėl darbo nurodytus reikalavimus, ir kurio kandidatūra buvo atmesta, nenumatyta teisė susipažinti su informacija apie tai, ar per atrankos procedūrą darbdavys įdarbino kitą kandidatą.
|
45. Hertil kommer, således som generaladvokaten har anført i punkt 35-37 i forslaget til afgørelse, at der ligeledes kan tages hensyn til den omstændighed, at Speech Design ikke har bestridt, at Galina Meisters kvalifikationer var i overensstemmelse med dem, der fremgik af stillingsopslaget, og til de to omstændigheder, at arbejdsgiveren til trods herfor ikke indkaldte hende til en ansættelsessamtale, og at hun heller ikke blev indkaldt til en samtale i forbindelse med den nye udvælgelsesprocedure med henblik på udvælgelse af ansøgere til den omhandlede stilling.
|
|
47. Vis dėlto negalima atmesti tikimybės, kad atsakovo atsisakymas suteikti bet kokią informaciją gali būti vienas veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti įrodinėjant faktines aplinkybes, leidžiančias preziumuoti tiesioginę ar netiesioginę diskriminaciją. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgęs į visas jo nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi patikrinti, ar taip yra pagrindinėje byloje.
|
46. Det første spørgsmål skal derfor besvares med, at artikel 8, stk. 1, i direktiv 2000/43, artikel 10, stk. 1, i direktiv 2000/78 og artikel 19, stk. 1, i direktiv 2006/54 skal fortolkes således, at de ikke giver en arbejdstager, som godtgør, at han opfylder betingelserne i et stillingsopslag, og som har fået afslag på sin ansøgning, krav på oplysninger om, hvorvidt arbejdsgiveren efter afslutningen på ansættelsesproceduren har ansat en anden ansøger.
|
|
Dėl antrojo klausimo
|
47. Det kan imidlertid ikke udelukkes, at en sagsøgts afslag på at fremlægge nogen form for oplysninger kan udgøre et forhold, der skal tages i betragtning inden for rammerne af fastlæggelsen af de omstændigheder, som giver anledning til at formode, at der foreligger en direkte eller indirekte forskelsbehandling. Det påhviler den forelæggende ret at efterprøve, om dette er tilfældet i hovedsagen under hensyn til alle tvistens omstændigheder.
|
|
48. Atsižvelgiant į pirmojo klausimo atsakymą, nėra reikalo atsakyti į antrąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą.
|
Det andet spørgsmål
|
|
Dėl bylinėjimosi išlaidų
|
48. Henset til det svar, der er givet på det første spørgsmål, er det ufornødent at besvare det andet spørgsmål, der er stillet af den forelæggende ret.
|
|
49. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
|
Sagens omkostninger
|
|
|
49. Da sagens behandling i forhold til hovedsagens parter udgør et led i den sag, der verserer for den forelæggende ret, tilkommer det denne at træffe afgørelse om sagens omkostninger. Bortset fra nævnte parters udgifter kan de udgifter, som er afholdt i forbindelse med afgivelse af indlæg for Domstolen, ikke erstattes.
|