[pic] | EUROPEAN COMMISSION |

[pic] | EUROPOS KOMISIJA |

Brussels, 31.3.2010

Briuselis, 2010.3.31

COM(2010)127 final

KOM(2010)127 galutinis

.

.

COMMUNICATION FROM THE COMMISSION TO THE COUNCIL AND THE EUROPEAN PARLIAMENT

KOMISIJOS KOMUNIKATAS TARYBAI IR EUROPOS PARLAMENTUI

A n EU policy framework to assist developing countries in addressing food security challenges

ES pagalbos besivystančioms šalims sprendžiant aprūpinimo maistu problemas politikos programa

SEC(2010)379

SEK(2010)379

RATIONALE

PAAIšKINIMAS

In recent years, hunger and malnutrition have increased; in 2010, over 1 billion people are considered to be food insecure. Food insecurity affects human development, social and political stability, and progress towards achieving the Millennium Development Goals (MDGs). Fragile states in particular encounter severe difficulties in achieving MDG 1 – eradicating extreme poverty and hunger.

Per kelerius pastaruosius metus padaugėjo nuo alkio ir nepakankamos mitybos kenčiančių gyventojų; 2010 m. daugiau kaip 1 mlrd. žmonių neužtikrinamas aprūpinimas maistu. Maisto nepakankamumas neigiamai veikia žmogaus vystymąsi, socialinį ir politinį stabilumą ir pažangą įgyvendinant Tūkstantmečio vystymosi tikslus (TVT). Silpnoms valstybėms itin daug sunkumų kyla siekiant pirmojo TVT – panaikinti ypač didelį skurdą ir badą.

Soaring food prices on global markets in 2007-08 sparked a rethink of global food security. The United Nations (UN) High Level Task Force (HLTF) on the Global Food Security Crisis was set up to enhance coordination within the UN; the Global Partnership on Agriculture, Food Security and Nutrition (GPAFSN) was launched; and G8 leaders agreed a comprehensive agenda on food security at the Summit in L'Aquila in 2009.

2007–2008 m. pasaulio rinkose smarkiai padidėjusios maisto kainos paskatino susimąstyti apie visuotinį aprūpinimą maistu. Įsteigta Jungtinių Tautų (JT) Visuotinės maisto krizės aukšto lygio darbo grupė, skirta derinimui JT gerinti; užmegzta Pasaulinė žemės ūkio, aprūpinimo maistu ir mitybos partnerystė; 2009 m. Akviloje didžiojo aštuoneto šalių vadovai susitarė dėl išsamios aprūpinimo maistu darbotvarkės.

The European Union (EU) reacted to the growing food security challenges with an additional €1 billion 'Food Facility'[1] as a temporary measure to support those developing countries worst affected. The EU and its Member States are, and have been for many years, the most important and reliable players in world food security, both financially and politically.

Europos Sąjunga (ES) aprūpinimo maistu uždaviniams spręsti sukūrė 1 mlrd. EUR biudžeto Maisto priemonę[1], skirtą teikti laikiną paramą labiausiai nukentėjusioms besivystančioms šalims. Jau daugelį metų ES ir jos valstybės narės tiek finansiniu, tiek politiniu požiūriu yra svarbiausios ir patikimiausios veikėjos aprūpinimo maistu srityje.

Recent developments and future challenges require a new common food security policy, further strengthening EU leadership in the global food security agenda, and improving the effectiveness of EU assistance, in line with the Lisbon Treaty[2], the EU2020 initiative[3] and the European Consensus on Development[4]. Future food security challenges include population growth, pressures on natural resources and ecosystem services, and adverse impacts of climate change on agriculture, affecting growing conditions and making adaptation measures necessary. Moreover, key issues in the current food security agenda, such as nutrition, price volatility, social protection and safety nets, biofuels, food safety, research and innovation, large-scale land acquisition, and the “Right to Food” concept[5] need integration into an overall policy framework.

Atsižvelgiant į pastarojo meto įvykius ir siekiant spręsti būsimus uždavinius, būtina priimti naują bendrą aprūpinimo maistu politiką, stiprinti ES pozicijas sprendžiant aprūpinimo maistu uždavinius ir didinti ES pagalbos veiksmingumą, kaip nurodyta Lisabonos sutartyje[2], 2020 m. ES strategijoje[3] ir Europos konsensuse dėl vystymosi[4]. Būsimi su aprūpinimu maistu susiję uždaviniai yra gyventojų skaičiaus augimas, spaudimas gamtiniams ištekliams ir ekosistemoms, neigiamas klimato kaitos poveikis žemės ūkiui, dėl kurio keičiasi kultūrų auginimo sąlygos ir todėl prireikia prisitaikymo priemonių. Be to, į bendrą politikos programą būtina įtraukti tokius pagrindinius dabartinius aprūpinimo maistu uždavinius, kaip mityba, kainų svyravimai, socialinė apsauga ir apsaugos tinklai, biodegalai, maisto sauga, moksliniai tyrimai ir inovacijos, didelių žemės sklypų įsigijimas ir „Teisės gauti maisto“[5] koncepcija.

The objective of this Communication is to provide a common policy framework for the EU and its Member States in the fight against world hunger and malnutrition, thereby contributing towards achieving MDG 1. It is coherent with other thematic papers (on education, health, gender and tax governance) and the 2010 Spring Development package, which together set out an EU position for the UN High Level Event on MDGs in September 2010. This Communication is complemented by a Communication on Humanitarian Food Assistance[6], which focuses on emergency and post-emergency contexts.

Šio komunikato tikslas – parengti bendrą ES ir valstybių narių politikos programą, skirtą kovoti su alkiu ir nepakankama mityba visame pasaulyje, taip siekiant pirmojo TVT. Ši programa dera su kitais teminiais dokumentais (švietimo, sveikatos, lyčių lygybės ir mokesčių valdymo srityje) ir 2010 m. pavasario posėdžiui rengiamu vystymosi srities dokumentų rinkiniu, kuriuose bendrai išdėstyta ES pozicija, kurios ji laikysis 2010 m. rugsėjo mėn. vyksiančiame JT aukšto lygio susitikime dėl TVT. Šį komunikatą papildo komunikatas dėl humanitarinės pagalbos maistu[6], kuriame daugiausia dėmesio skiriama nepaprastosioms padėtims ir pagalbai po nelaimių.

A COMPREHENSIVE APPROACH TO FOOD SECURITY

VISA APIMANTIS APRŪPINIMO MAISTU POŽIŪRIS

The proposed policy framework addresses food security challenges in developing countries in both rural and urban contexts across the internationally recognised four pillars[7] by: 1) increasing availability of food; 2) improving access to food; 3) improving nutritional adequacy of food intake; and 4) enhancing crisis prevention and management. It is based on the Rome principles on food security.[8] In particular it recognises that food security strategies need be country-owned and country-specific, elaborating an appropriate balance between support to national production and covering food needs through trade.

Siūloma politikos programa su aprūpinimu maistu susijusiems uždaviniams besivystančių šalių kaimo vietovėse ir miestuose spręsti keturiose tarptautiniu mastu pripažintose srityse:[7] 1) didinant maisto tiekimo galimybes; 2) gerinant galimybes gauti maisto; 3) gerinant vartojamo maisto kokybę; 4) didinant krizių prevencijos ir valdymo veiksmingumą. Šie veiksmai grindžiami Romos aprūpinimo maistu principais[8]. Pripažįstama, kad aprūpinimo maistu strategijos turi būti parengtos pačių šalių pagal konkrečius poreikius, jose turi būti išlaikyta tinkama paramos gamybai šalyje ir maisto poreikių tenkinimo vykdant prekybą pusiausvyra.

Progress on food security and achieving MDG1 has been uneven geographically and between population groups. Although there are food security challenges across the world, most progress remains to be made in Africa and in countries in fragile situations. According to the 2009 MDG Report[9], the proportion of undernourished population in Sub-Saharan Africa, decreased from 32% (1990-92) to 29% in 2008. The comparable figures for Southern Asia, the region with the second highest undernourishment rates, were 24% and 21% respectively.[10] Moreover, the latest figures for fragile countries show a rate of undernourishment of 31.4% compared to 14.5% for non fragile countries. While malnutrition is still predominantly a rural phenomenon, urbanisation implies that, in the longer run, food insecurity is likely to become more pressing in urban areas.

Aprūpinimo maistu ir pirmojo TVT įgyvendinimo pažanga yra nevienoda geografiniu požiūriu ir gyventojų grupių atžvilgiu. Nors su aprūpinimu susijusių uždavinių kyla visame pasaulyje, didžiausia pažanga turi būti padaryta Afrikoje ir silpnose šalyse. Remiantis 2009 m. TVT ataskaita[9], žmonių, kurie nepakankamai maitinasi, dalis Afrikoje į pietus nuo Sacharos sumažėjo nuo 32 % (1990–1992 m.) iki 29 % 2008 m. Pietų Azijos šalių, užimančių antrą vietą pagal žmonių, kurie nepakankamai maitinasi, rodiklį atitinkami duomenys yra 24 % ir 21 %[10]. Be to, naujausi duomenys rodo, kad silpnų šalių gyventojų, kenčiančių nuo nepakankamos mitybos, dalis yra 31,4 %, palyginti su 14,5 % kitose šalyse. Nors nepakankamos mitybos problema daugiausia būdinga kaimo vietovėms, besiplečiant miestams maisto nepakankamumo problema miestuose ilgainiui gali tapti itin opia.

EU action needs to give priority to those food insecure countries most off-track in reaching MDG1, in particular in Africa, but also South Asia and elsewhere (e.g. Bangladesh, Cambodia, Haiti, Nepal, Timor Leste)[11]. Given the nature of related MDGs that are also off-track, a specific investment in women will be required[12].

ES pirmenybę turi teikti toms dėl maisto nepakankamumo kenčiančioms šalims, kurioms prasčiausiai sekasi siekti pirmojo TVT, visų pirma Afrikos šalims, taip pat Pietų Azijos šalims ir kitoms šalims (pvz., Bangladešas, Kambodža, Haitis, Nepalas, Rytų Timoras)[11]. Atsižvelgiant į prastai įgyvendinamų susijusių TVT pobūdį, su moterimis susijusiems tikslams reikės skirti konkrečių investicijų[12].

Furthermore, evidence[13] shows that investments in the smallholder sector yield the best returns in terms of poverty reduction and growth. This new EU framework therefore concentrates on enhancing incomes of smallholder farmers and the resilience of vulnerable communities, supporting the resolve of countries that prioritise agriculture and food security in their development efforts.

Be to, esama įrodymų[13], kad investicijos į smulkių ūkių sektorių duoda didžiausią grąžą skurdo mažinimo ir augimo požiūriu. Todėl naujojoje ES programoje daugiausia dėmesio skiriama smulkių ūkininkų pajamų didinimui ir pažeidžiamų bendruomenių atsparumo stiprinimui, žemės ūkį ir aprūpinimą maistu prioritetu laikančių šalių vystymosi pastangoms remti.

Increasing availability of food

Maisto tiekimo galimybių didinimas

World population is estimated to reach 9 billion by 2050 and, as diets change and incomes increase, demand for food is likely to grow by 70%[14]. This requires accelerated agricultural production growth, including in countries where populations grow fastest. In many of those countries, natural resource limitations, exacerbated by climate change, place increasing demands on the efficient use of those resources.

Numatoma, kad 2050 m. gyventojų skaičius išaugs iki 9 mlrd., o keičiantis mitybai ir didėjant pajamoms, maisto poreikis gali padidėti 70 %[14]. Tam būtina spartinti žemės ūkio gamybos augimą, įskaitant tose šalyse, kuriose gyventojų skaičius auga sparčiausiai. Daugelyje tokių šalių dėl ribotų gamtinių išteklių ir klimato kaitos poveikio tokius išteklius būtina naudoti kuo veiksmingiau.

Most of the poor and hungry in the world live in rural areas, where agriculture - including crops, livestock, fisheries and forestry - forms the main economic activity. Small-scale farming is dominant: about 85% of farmers in developing countries produce on less than 2 hectares of land. Mixed crop/livestock smallholding systems produce about half of the world's food.[15] Therefore, sustainable small-scale food production should be the focus of EU assistance to increase availability of food in developing countries. It has multiple effects of enhancing incomes and resilience for rural producers, making food available for consumers, and maintaining or enhancing environmental quality. When supporting small-scale agriculture EU assistance should prioritise intensification approaches that are sustainable and ecologically efficient, respecting the diverse functions of agriculture. This means inter alia optimising agri-inputs, integrated pest management, improved soil and water management and stress resistant crop varieties[16]. For this approach to be successful, production needs to be seen in a value chain context, with adequate access to financing, processing and markets, where small and medium enterprises and rural micro-finance can play a key role. Under the right conditions, public-private partnerships can play an important role in boosting agricultural productivity. The EU and its Member States should also support initiatives that reduce post-harvest losses, enhance storage capacity and address food safety and animal health concerns.

Daugelis skurstančių ir nuo alkio kenčiančių gyventojų gyvena kaimo vietovėse, kur žemės ūkis, įskaitant žemdirbystę, gyvulininkystę, žuvininkystę ir miškininkystę, yra pagrindinė ekonominė veikla. Vyrauja smulkūs ūkiai: apie 85 % besivystančių šalių ūkininkų turi mažiau nei 2 hektarus žemės. Mišriuose smulkiuose ūkiuose, kuriuose auginami javai ir galvijai, pagaminama apie pusę pasaulio maisto[15]. Todėl ES parama turėtų būti sutelkta į tvarią mažos apimties maisto gamybą, kuri leistų padidinti maisto tiekimą besivystančiose šalyse. Tokio pobūdžio gamybos poveikis yra įvairus: didinamos kaimo vietovių gamintojų pajamos ir stiprinamas jų atsparumas, daugiau maisto tiekiama vartotojams, išlaikoma arba gerinama aplinkos būklės kokybė. Teikiant ES paramą smulkiems ūkininkams, pirmenybė turėtų būti teikiama intensyvesnės gamybos būdams, kurie yra tvarūs ir tausūs aplinkos atžvilgiu, kartu išlaikant įvairias žemės ūkio funkcijas. Tai reiškia, inter alia, žemės ūkio gamybai reikalingų žaliavų optimalų tiekimą, integruotą kenkėjų kontrolę, geresnį dirvos naudojimą ir vandentvarką, atsparias javų rūšis[16]. Kad tokio požiūrio būtų sėkmingai laikomasi, gamyba turi būti vertinama kaip vertės kūrimo grandinės dalis, turi būti užtikrinamos tinkamos galimybės gauti finansavimą, perdirbti produktus ir juos teikti rinkoms; svarbų vaidmenį galėtų atlikti mažos ir vidutinės įmonės ir kaimo vietovių mikrofinansavimo įstaigos. Esant tinkamoms sąlygoms, viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystė galėtų padėti didinti žemės ūkio našumą. ES ir jos valstybės narės taip pat turėtų remti iniciatyvas, kuriomis siekiama mažinti nuostolius po derliaus nuėmimo, didinti sandėliavimo pajėgumus ir spręsti su maisto sauga ir gyvūnų sveikata susijusius uždavinius.

Secure access to land and secure land tenure and use rights are prerequisites for higher productivity of small holder farmers. Effective national land policies and laws are essential, requiring governments to take priority action on land. Where countries develop policies on agriculture, land, and biofuels the EU and its Member States should advocate that these policies address concerns over availability and access to food and stimulate the integration of smallholder farmers in production chains.

Galimybė saugiai naudoti žemę ir užtikrintos žemėvaldos teisės yra būtinos sąlygos siekiant didinti smulkių ūkininkų našumą. Būtina veiksminga nacionalinė žemės politika ir teisės aktai, todėl vyriausybės prioritetu turėtų laikyti su žemės valdymu susijusius veiksmus. Šalims formuojant žemės ūkio, žemėtvarkos ir biodegalų politiką, ES ir valstybės narės turėtų skatinti atsižvelgti į problemas, susijusias su maisto tiekimo galimybėmis ir galimybėmis gauti maisto ir skatinti smulkių ūkininkų integraciją į gamybos grandines.

Moreover, internationally recognised principles should guide investors, host countries and other stakeholders towards investments in agriculture that respect human rights, livelihoods and resources. The EU and its Member States should support the development of internationally agreed principles for responsible investments in agricultural land, building upon existing Land Policy Guidelines.[17] In Africa, implementation of the 2009 Land Policy Guidelines[18] will be supported. Governments in partner countries, farmer organisations and other stakeholders will be encouraged to make informed choices that ensure sustainability of foreign investments so as to maximise the social, economic and environmental benefits for the country.

Be to, investuotojai, priimančios šalys ir kitos suinteresuotosios šalys turėtų remtis tarptautiniu mastu pripažintais principais, kad investuojant į žemės ūkį būtų gerbiamos žmogaus teisės, išsaugomi pragyvenimo šaltiniai ir gamtiniai ištekliai. ES ir jos valstybės narės, remdamosi Žemės politikos gairėmis[17], turėtų teikti paramą, kad būtų parengti tarptautiniu mastu pripažįstami atsakingų investicijų į žemės ūkio paskirties žemę principai. Bus teikiama parama 2009 m. Žemės politikos gairių[18] įgyvendinimui Afrikoje. Šalių partnerių vyriausybės, ūkininkų organizacijos ir kitos suinteresuotosios šalys bus skatinamos priimti sąmoningus sprendimus, padedančius užtikrinti užsienio investicijų tvarumą, kad šalis gautų didžiausią socialinę, ekonominę naudą ir būtų užtikrintas teigiamas poveikis aplinkai.

Increasing food availability implies more demand-driven research and innovation in the public domain, giving sufficient attention to traditional knowledge and diversified food crops (including local varieties), and making sure that innovations are accessible to farmers and suited to their needs. The EU and its Member States should support research and innovation which have clear benefits for smallholder farmers, including strengthening adaptation to climate change and improving tolerance to stresses, drought and floods, while maintaining a wide biodiversity of crops and varieties and access to them. Support should take account of the expressed needs and concerns of beneficiary countries, based on the availability for them of unbiased information on benefits and risks of any new technologies, as well as sound national regulatory frameworks and the capacity to enforce them. Intellectual property regimes that maximise the access of poor farmers to new technologies and inputs should also be supported. Moreover, synergies between climate change adaptation and mitigation should be explored together with the development of incentive structures, for instance by linking agriculture to the carbon markets.

Maisto tiekimo didinimas reiškia paklausa grindžiamus mokslinius tyrimus ir inovacijas viešajame sektoriuje, pakankamą dėmesį skiriant tradicinėms žinioms ir skirtingoms javų kultūroms (įskaitant vietos kultūras) ir užtikrinant, kad inovacijos būtų prieinamos ūkininkams ir atitiktų jų poreikius. ES ir jos valstybės narės turėtų remti mokslinius tyrimus ir inovacijas, kurie duoda akivaizdžios naudos smulkiems ūkininkams, taip pat padeda prisitaikyti prie klimato kaitos ir didina atsparumą nepalankioms sąlygoms, sausrai ir potvyniams, kartu išlaikant kuo didesnę javų biologinę įvairovę ir galimybes jų gauti. Teikiant paramą turėtų būti atsižvelgiama į pagalbą gaunančių šalių nurodytus poreikius ir spręstinus uždavinius, remiantis šalių turima objektyvia informacija apie bet kokių naujų technologijų naudą ir pavojus, taip pat remtis patikimu nacionaliniu reglamentavimo pagrindu ir gebėjimu vykdyti teisės aktus. Turėtų būti remiamas toks intelektinės nuosavybės teisių režimas, pagal kurį neturtingi ūkininkai galėtų kuo lengviau naudotis naujomis technologijomis ir gauti tinkamų žaliavų. Be to, reikėtų tirti prisitaikymo prie klimato kaitos ir padarinių švelninimo sinergijas ir plėtoti skatinamąsias struktūras, pavyzdžiui, susiejant žemės ūkį su anglies dioksido rinka.

International trade can substantially contribute to food availability by increasing the amount and by broadening the variety of food on the market. Food availability can also be enhanced by regional integration of agricultural and food markets, facilitating trade flows from surplus to deficit areas. The EU and its Member States should support standardisation and harmonisation of policies, rules and regulations, towards regionally integrated agricultural policies. Moreover, the EU and its Member States acknowledge that given food security concerns, whether at a national or regional level, developing countries can make use of existing trade policy space, including through border measures. The objective should be to aim at a sustainable agri-food chain.

Tarptautinė prekyba galėtų padėti didinti maisto tiekimą rinkoje užtikrinant didesnį maisto kiekį ir įvairovę. Maisto tiekimą taip pat būtų galima padidinti sujungus regionines žemės ūkio ir maisto rinkas, sudarant palankesnes sąlygas prekybos srautus nukreipti iš perteklių turinčių regionų į vietoves, kur yra nepriteklius. ES ir jos valstybės narės turėtų remti politikos krypčių, taisyklių ir teisės aktų standartizavimą ir suvienodinimą, kad būtų formuojama regiono lygmeniu integruota žemės ūkio politika. Be to, ES ir jos valstybės narės pripažįsta, kad atsižvelgiant į kylančius aprūpinimo maistu uždavinius tiek nacionaliniu, tiek regiono lygmeniu, besivystančios šalys gali pasinaudoti esamos prekybos politikos teikiamomis galimybėmis, įskaitant pasienio priemones. Tikslas – tvari žemės ūkio ir maisto gamybos grandinė.

Improving access to food

Galimybių gauti maisto didinimas

Access to food should be enhanced primarily by improving employment and income-earning opportunities in both rural and urban areas, including through diversification and trade, thus making food more affordable for a larger number of people. This should be complemented by social transfer mechanisms. The EU and its Member States should assist partner countries in establishing and operating social mechanisms in support of vulnerable population groups, especially women. Experiences on successful mechanisms will be shared and operational systems will be supported. Due attention will be given to exit strategies from safety nets. Mechanisms will need to be effective, affordable and flexible, allowing for quick expansion in times of crisis. They should usually involve an important nutritional dimension, particularly assisting those for whom appropriate nutrition will have positive effects on the achievements of MDGs 4 (reducing child mortality) and 5 (improving maternal health).

Galimybės gauti maisto pirmiausia turėtų būti didinamos kuriant geresnes užimtumo ir pajamų duodančios veiklos sąlygas tiek miesto, tiek kaimo vietovėse, taip pat įvairinant užimtumą ir pajamų duodančią veiklą ir prekybą ir tokiu būdu užtikrinant, kad kuo daugiau žmonių galėtų lengviau gauti maisto. Šiuos veiksmus turėtų papildyti socialinių išmokų mechanizmai. ES ir jos valstybės narės turėtų padėti šalims partnerėms sukurti ir valdyti socialinius mechanizmus pažeidžiamoms gyventojų grupėms, visų pirma moterims, remti. Bus keičiamasi patirtimi apie sėkmingai veikiančius mechanizmus ir teikiama parama veikiančios socialinių išmokų sistemoms. Deramas dėmesys bus skirtas saugumo tinklo priemonių taikymo nutraukimo strategijoms. Mechanizmai turi būti veiksmingi, prieinami ir lankstūs, per krizes juos turi būti galima lengvai išplėsti. Į mechanizmus paprastai turėtų būti įtrauktas svarbus mitybos aspektas, siekiant padėti toms grupėms, kurių tinkama mityba padėtų pasiekti ketvirtojo TVT (sumažinti vaikų mirtingumą) ir penktojo TVT (gerinti moterų sveikatą).

In rural areas, employment could be created through agro-processing, mainly in small and medium sized enterprises and facilitated by improved access to financial services. In addition, rural safety nets[19] could be developed for those vulnerable households that are able to provide labour. Productive safety nets will have the dual benefit of improving rural production conditions and enhancing direct access to food.

Kaimo vietovėse darbo vietos turėtų būti kuriamos žemės ūkio produktų perdirbimo sektoriuje, daugiausiai mažose ir vidutinėse įmonėse, sudarant palankias sąlygas naudotis finansinėmis paslaugomis. Be to, kaimo vietovių saugumo tinklai[19] turėtų būti kuriami siekiant padėti pažeidžiamiems namų ūkiams, kurie gali teikti darbo jėgą. Našūs saugumo tinklai padės kurti geresnes gamybos sąlygas kaimo vietovėse ir padidins galimybes tiesiogiai gauti maisto.

In general, access to food can be improved by applying the "Right-to-Food" approach, as outlined in the Voluntary Guidelines to support the progressive realisation of the Right to Food in the context of national food security[20] . The EU and its Member States should support its further application in developing countries , including "right-to-food" based political and legal frameworks. This means supporting strategies which tackle the root causes of hunger, and empowerment of marginalised groups in the design, implementation and monitoring of national programmes, as well as establishing and strengthening redress mechanisms.

Apskritai galimybės gauti maisto gali būti gerinamos laikantis „Teisės gauti maisto“ principo, kaip nustatyta Savanoriškose gairėse laipsniškam teisės gauti maisto įtvirtinimui paremti užtikrinant nacionalinį aprūpinimą maistu[20] . ES ir jos valstybės narės turėtų remti šių gairių taikymą besivystančiose šalyse, įskaitant paramą kuriant „Teisės gauti maisto“ principu pagrįstą politinį ir teisinį pagrindą. Tai reiškia paramą strategijoms, kurioms siekiama šalinti pagrindines alkio priežastis, labiausiai socialiai atskirtoms grupės suteikti daugiau galių kuriant, įgyvendinant ir stebint nacionalines programas, taip pat kurti ir stiprinti kompensavimo mechanizmus.

Improving nutritional adequacy of food intake

Vartojamo maisto kokybės gerinimas

Malnutrition is estimated to be responsible for 3.5 million mother and child deaths per year[21] and for one-third of the disease burden amongst children under five. Vitamin and mineral deficiencies[22] affect up to two billion people worldwide. The most harmful effects of malnutrition occur during pregnancy and during the first two years of life; its impact on physical and cognitive development is often irreversible. Priority needs to be given to interventions targeting pregnant and lactating women as well as children under five (with stronger emphasis on those under the age of two).[23]

Nustatyta, kad dėl nepakankamos mitybos kasmet miršta 3,5 mln. moterų ir vaikų[21]; trečdalis ligų, kuriomis serga vaikai iki penkerių metų, yra susijusios su nepakankama mityba. Nuo vitaminų ir mineralinių medžiagų trūkumo[22] pasaulyje kenčia iki 2 mlrd. žmonių. Didžiausią žalą nepakankama mityba padaro nėštumo metu ir per dvejus pirmuosius gyvenimo metus; fiziniam ir pažintinių gebėjimų vystymuisi dažnai padaroma neatitaisoma žala. Pirmenybė turėtų būti teikiama veiksmams, skirtiems padėti nėščioms ir maitinančioms moterims ir vaikams iki penkerių metų (ypatingą dėmesį skiriant vaikams iki dvejų metų)[23].

The EU and its Member States should support the formulation of nutrition policies and strategies, nutrition-training, education, and the setting up of coordination mechanisms between agriculture, health, education, and social protection sectors. Future agriculture programmes should include a nutritional dimension. This could mean strengthening diversification of smallholder agriculture, promoting production of micronutrient-rich food, especially local varieties and species, monitoring of nutrition related outcomes, and/or supporting agricultural research conducted from a nutrition perspective.

ES ir jos valstybės narės turėti teikti paramą formuoti mitybos politiką ir strategijas, rengti su mityba susijusius mokymus ir švietimo programas, kurti žemės ūkio, sveikatos priežiūros, švietimo ir socialinės apsaugos sektorių derinimo mechanizmus. Į su žemės ūkiu susijusias programas ateityje turėtų būti įtrauktas mitybos aspektas. Tai galėtų būti smulkių ūkininkų veiklos įvairinimas, mikroelementais turtingo maisto, ypač vietos kultūrų ir rūšių auginimo skatinimas, su mityba susijusių rezultatų stebėjimas, parama atliekant žemės ūkio srities mokslinius tyrimus, susijusius su mityba.

Political leadership and multi-sectoral coordination at country level, leading to integrated multi-sectoral action, are crucial in integrating nutrition into a country's food security strategy and programmes. The EU and its Member States should promote links with national health strategies that include nutrition-related basic services and monitoring of nutrition status in the population.

Siekiant mitybos aspektą įtraukti į šalies aprūpinimo maistu strategijas ir programas, būtinas politinis vadovavimas ir daugiasektoris derinimas šalies lygmeniu, skatinantis rengti integruotus daugiasektorius veiksmus. ES ir valstybės narės turėtų skatinti sąsajas su nacionalinėmis sveikatos strategijomis, pagal kurias numatytos su mityba susijusios pagrindinės paslaugos ir gyventojų mitybos būklės stebėjimas.

2.4 Improving crisis prevention and management

2.4 Krizių prevencijos ir valdymo gerinimas

Rural producers and communities need to be resilient against the effects of food-related crises. While short term responses to crises often require mobilisation of ad hoc humanitarian instruments, other mechanisms and capacities need to be built and maintained to reduce the risks of crises occurring and to manage their effects. Close linkage between humanitarian and development actors and instruments is essential and should be promoted using Linking Relief Rehabilitation and Development (LRRD) principles.

Kaimo vietovių gamintojai ir bendruomenės turi būti atsparūs su maistu susijusių krizių poveikiui. Dažnai krizėms įveikti trumpuoju laikotarpiu pasitelkiamos ad hoc humanitarinės pagalbos priemonės; vis dėlto būtina kurti ir išlaikyti kitus mechanizmus ir pajėgumus, padedančius mažinti krizių riziką ir poveikį. Glaudus humanitarinės pagalbos ir paramos vystymuisi teikėjų ir priemonių ryšis yra itin svarbus ir turėtų būti skatinamas remiantis Pagalbos, atstatymo ir vystymosi susiejimo principais.

The EU and its Member States should step up efforts in supporting regional integration in developing countries, as closer regional integration forms another means of preventing economic, political and food security crises, and of mitigating their effects.

ES ir jos valstybės narės turėtų dėti daugiau pastangų remti besivystančių šalių glaudesnę regioninę integraciją, nes tokiu būdu galima užkirsti kelią ekonominėms, politinėms ir aprūpinimo maistu krizėms ir švelninti jų poveikį.

National or regional early warning systems capable of predicting imminent disasters need to be strengthened or developed where they do not exist, and better linked to decision making and response organisations. Linking weather data with nutritional information, crops and animal disease outbreaks and market prices, the systems need to draw their data from all levels, including community-level. The EU and its Member States should support decision-linked monitoring and information systems, including through the work of the Commission.[24]

Nacionalinės ar regioninės išankstinio perspėjimo sistemos, kurias pasitelkus galima numatyti gręsiančias nelaimes, turėtų būti stiprinamos, o jei jų nėra, jos turėtų būti kuriamos, ir turėtų būti geriau susietos su sprendimus priimančiomis ir pagalbą teikiančiomis organizacijomis. Į sistemas, kuriose kaupiami meteorologiniai duomenys, informacija apie mitybą, derlių, gyvūnų ligų protrūkius ir rinkos kainas, duomenys turi būti teikiami visais, įskaitant bendrijos, lygmenimis. ES ir jos valstybės narės turėtų remti su sprendimais susijusį stebėjimą ir informacijos sistemas, taip pat pasitelkdamos Komisijos darbą[24].

Policies to address the challenge of price volatility can either tackle volatility itself, or its impacts. To mitigate volatility, the stock-to-use ratio of food products needs to be improved by creating conditions for production increases and for adequate stock levels to be kept, mainly by private traders. Moreover, export restrictions of basic food products should be discouraged. The EU and its Member States should contribute to improved food market functioning at global, regional and national levels. This will include responding through market transparency (information on production, reserves, prices, etc.), promoting storage, and local/national food reserves where appropriate and feasible. The impacts of price volatility can be mitigated by using a range of measures, including the establishment of scalable safety nets, food security information systems, use of (weather, index) insurance, and an enhanced capacity to use price risk management instruments.

Vykdant kainų svyravimo uždaviniams spręsti skirtą politiką galima spręsti kainų svyravimo uždavinį arba jo poveikį. Siekiant švelninti kainų svyravimo poveikį, būtina gerinti maisto produktų atsargų ir jų panaudojimo rodiklį, sudarant geresnes sąlygas didinti gamybą ir laikyti reikiamus atsargų kiekius, daugiausia pas privačius prekybininkus. Be to, nereikėtų varžyti pagrindinių maisto produktų eksporto. ES ir valstybės narės turėtų padėti gerinti maisto rinkos veikimą pasauliniu, regioniniu ir nacionaliniu lygmeniu. Šio tikslo galima siekti rinkos skaidrumo priemonėmis (informacija apie gamybą, atsargas, kainas ir pan.), skatinant maisto produktų sandėliavimą, o prireikus, ir vietos ir (arba) nacionalinius maisto rezervus. Kainų svyravimo poveikį galima švelninti įvairiomis priemonėmis, pvz., kuriant kintamo dydžio saugumo tinklus, aprūpinimo maistu informacijos sistemas, pasitelkiant draudimą (draudimas nuo nepalankių oro sąlygų ir draudimas atsižvelgiant į nustatytus rodiklius), didinant pajėgumus naudoti kainų rizikos valdymo priemones.

MAXIMISING THE EFFECTIVENESS OF FOOD SECURITY INVESTMENTS

INVESTICIJŲ APRŪPINIMO MAISTU SRITYJE VEIKSMINGUMO DIDINIMAS

Three sets of conditions for maximising the effectiveness of food security investments require a focus by the EU and its Member States.

Siekiant didinti investicijų aprūpinimo maistu srityje veiksmingumą, ES ir jos valstybės narės dėmesį turi sutelkti į tris sąlygas.

National and regional agriculture and food security policies and strategies

Nacionalinės ir regioninės žemės ūkio ir aprūpinimo maistu politikos kryptys ir strategijos

In order to achieve tangible results, assistance programmes need to support national and regional policies and reforms on agriculture and food security, and related areas such as land, water and biofuels, taking full account of climate change challenges. These in turn need to be an integral part of overall poverty reduction strategies. Food security objectives and targets should also be better integrated into partner countries' other sector policies in such areas as transport, infrastructure, fisheries, health and education. It is essential that farmer organisations, civil society, private sector, vulnerable groups and other stakeholders be involved in the development and review of these policies. In this respect, EU development assistance should be used to support policy development capacity and inter-sectoral coordination mechanisms.

Siekiant apčiuopiamų rezultatų, paramos programomis turi būti remiamos nacionalinės ir regioninės žemės ūkio ir aprūpinimo maistu politikos kryptys ir reformos, taip pat su žeme, vandeniu ir biodegalais susijusios politikos kryptys, kartu iki galo atsižvelgiant į klimato kaitos keliamus uždavinius. Pastarieji turi būti neatskiriama bendrų skurdo mažinimo strategijų dalis. Aprūpinimo maistu tikslai ir siekiai turėtų būti labiau įtraukti į šalių partnerių kitų sektorių politikos kryptis, pvz., transporto, infrastruktūros, žuvininkystės, sveikatos priežiūros ir švietimo politiką. Svarbu, kad ūkininkų organizacijos, pilietinė visuomenė, privatusis sektorius, pažeidžiamos grupės ir kitos suinteresuotosios šalys dalyvautų rengiant ir peržiūrint šias politikos kryptis. Šiuo požiūriu ES parama vystymuisi turėtų būti naudojama politikos formavimo pajėgumams ir derinimo tarp skirtingų sektorių mechanizmams remti.

In Africa, the above principles have been enshrined in the Comprehensive Africa Agriculture Development Programme (CAADP), supported by the EU and its Member States since 2007[25]. EU support to CAADP should be intensified. In Asia, regional cooperation initiatives on nutrition should be reinforced.

Šie principai įtvirtinti Išsamioje Afrikos žemės ūkio vystymosi programoje, kurią nuo 2007 m. remia ES ir valstybės narės[25]. Šiai programai ES turėtų skirti daugiau paramos. Azijoje reikėtų stiprinti regioninį bendradarbiavimą įgyvendinant su mityba susijusias iniciatyvas.

Harmonising EU interventions

ES intervencijų vienodinimas

The EU approach to food security in developing countries needs to be anchored in the principles of the Paris Declaration on Aid Effectiveness, the Accra Agenda for Action, as well as in the EU Code of Conduct on Division of Labour. The EU and its Member States should identify regions and countries where tasks will be divided based on comparative advantage and coordinate actions under the guidance of a lead donor.

ES požiūris į aprūpinimą maistu besivystančiose šalyse turėtų būti grindžiamas Paryžiaus deklaracija dėl pagalbos veiksmingumo, Akros veiksmų darbotvarke, taip pat ES darbo pasidalijimo elgesio kodeksu. ES ir jos valstybės narės turėtų nustatyti regionus ir šalis, kuriose užduotys bus paskirstytos remiantis santykiniu pranašumu, ir derinti veiksmus vadovaujant pagrindiniam pagalbos teikėjui.

Both the EU and its Member States have several policy frameworks and financing instruments to assist partner countries in coping with food insecurity. Greater harmonisation of policies and greater complementarity of instruments, as well as coordination with private investments, should lead to more effective action.

Norėdamos padėti šalims partnerėms spręsti maisto nepakankamumo uždavinį, tiek ES, tiek valstybės narės gali pasitelkti keletą politikos programų ir finansavimo priemonių. Glaudžiau derinant politikos kryptis ir vienoms priemonėms papildant kitas, taip pat derinant su privačiomis investicijomis, būtų galima padidinti veiksmų efektyvumą.

Policy Coherence for Development[26] (PCD) on food security will be promoted through a range of policy instruments, including agriculture, trade, fisheries, climate change, environment and research. Reform of the Common Agricultural Policy has enhanced coherence, and future reforms will continue to take global food security objectives into account. Future reform of the Common Fisheries Policy will further increase coherence between Europe's fishing policies and practices and development objectives. Finally, a balanced, comprehensive and ambitious conclusion of the Doha Development Agenda would strengthen the international trading system, with beneficial effects on food security.

Vystymosi politikos darna[26] aprūpinimo maistu srityje bus skatinama įvairiomis priemonėmis, įskaitant žemės ūkio, prekybos, žuvininkystės, klimato kaitos, aplinkos ir mokslinių tyrimų srities priemones. Bendrosios žemės ūkio politikos reforma padėjo didinti darną, o ateityje vykdant reformas bus atsižvelgiama į visuotinius su aprūpinimu maistu susijusius tikslus. Būsima bendrosios žuvininkystės politikos reforma padės didinti Europos žuvininkystės politikos bei praktikos ir vystymosi tikslų darną. Galiausiai užbaigus Dohos vystymosi darbotvarkės derybas ir pasiekus darnių, išsamių ir tikslingų rezultatų būtų sustiprinta tarptautinė prekybos sistema ir padarytas teigiamas poveikis aprūpinimui maistu.

Improving the coherence of the international governance system

Tarptautinės valdymo sistemos darnos didinimas

The EU and its Member States should enhance the coherence of international food security governance and support the rapid reform of the Committee on World Food Security (CFS) as the central body on food security. The reformed CFS should aim to obtain an oversight role in other specific domains with implications for food security, including food aid and nutrition.

ES ir jos valstybės narės turėtų stiprinti tarptautinio aprūpinimo maistu valdymo darną ir remti Aprūpinimo maistu pasaulyje komiteto reformą, kad jis taptų svarbiausia pasauline aprūpinimo maistu institucija. Pertvarkytas komitetas turėtų siekti įgyti kitų svarbių sričių, darančių poveikį aprūpinimui maistu, įskaitant pagalbą maistu ir mitybą, priežiūros funkciją.

There is a need to further rationalise the priorities of the three Rome-based UN agencies (FAO, WFP, IFAD) and improve their cooperation to create synergies. The reform of the UN system and the ongoing review of the role and priorities of FAO offer opportunities to improve quality and effectiveness. The EU should continue its close collaboration with the UN Secretary General on food security issues and strengthen its dialogue with the Rome-based agencies, supporting closer coordination between them and, where necessary, the re-focusing of their mandates and activities on their comparative advantages; FAO mainly on knowledge and policy advice, IFAD on long-term sustainable investment and WFP on situations of emergency and fragility.

Būtina toliau racionalizuoti trijų Romoje įsteigtų agentūrų – Maisto ir žemės ūkio organizacijos, Pasaulio maisto programos, Tarptautinio žemės ūkio plėtros fondo – prioritetus ir glaudžiau derinti jų veiklą, kad būtų kuriamos sinergijos. JT sistemos reforma ir vykstanti Maisto ir žemės ūkio organizacijos funkcijų ir prioritetų peržiūra sudaro galimybes gerinti kokybę ir didinti veiksmingumą. ES turėtų toliau glaudžiai bendradarbiauti su JT generaliniu sekretoriumi aprūpinimo maistu klausimais ir stiprinti dialogą su Romoje esančiomis agentūromis, remti glaudesnį agentūrų veiklos derinimą, o prireikus, perorientuoti jų įgaliojimus ir veiklą atsižvelgiant į sąlyginį pranašumą. Maisto ir žemės ūkio organizacijos veiklos sritis – žinios ir politinės konsultacijos, Tarptautinio žemės ūkio plėtros fondo veiklos sritis – ilgalaikės tvarios investicijos, Pasaulio maisto programos veiklos sritis – ekstremalios sąlygos ir pažeidžiamumo situacijos.

PRIORITIES

PRIORITETAI

Ten years on from the adoption of the MDGs, the EU needs to step up cooperation on food security. Within this policy framework, the EU's priority should be to support food security in fragile countries. This is a particular priority in Africa, where nearly 80% of malnourished people live in fragile countries, and in parts of South Asia. To be effective, assistance needs to be adapted to the country context and combine policy and strategy development with empowerment of the most vulnerable. While all four pillars should be addressed, the EU should prioritise four broad and related dimensions: smallholder agricultural development, governance, regional integration, and assistance mechanisms for vulnerable populations. In these areas, the EU and its Member States should:

Praėjus dešimčiai metų nuo TVT patvirtinimo, ES turi sustiprinti bendradarbiavimą aprūpinimo maistu srityje. Pagal šią politikos programą ES prioritetu turėtų būti parama aprūpinimui maistu silpnose šalyse. Tai yra pagrindinis prioritetas Afrikoje, kur beveik 80 % nuo nepakankamos mitybos kenčiančių žmonių gyvena silpnose valstybėse, tai taip pat aktualu kai kuriose Pietų Azijos dalyse. Kad parama būtų veiksminga, ji turi būti pritaikyta prie šalių sąlygų ir apimti politikos krypčių ir strategijų rengimą ir didesnių galių labiausiai pažeidžiamiems gyventojams suteikimą. Nors būtina spręsti visų keturių sričių klausimus, ES pirmenybę turėtų skirti keturiems platiems ir tarpusavyje susijusiems aspektams: smulkių ūkininkų veiklos plėtojimui, valdymui, regioninei integracijai ir pagalbos mechanizmams pažeidžiamų gyventojų grupėms. Šiose srityse ES ir jos valstybės narės turėtų:

Improve smallholder resilience and rural livelihoods

Stiprinti smulkių ūkininkų atsparumą ir kaimo gyventojų pragyvenimo šaltinius

- Focus on ecologically efficient agricultural intensification for smallholder farmers, and in particular women, by providing support for effective and sustainable national policies, strategies and legal frameworks, and for equitable and sustainable access to resources, including land, water, (micro) credit and other agricultural inputs.

- Daugiausia dėmesio skirti smulkių ūkininkų, visų pirma moterų, ekologiškų ūkių našumui didinti, teikiant paramą veiksmingoms ir tvarioms nacionalinės politikos kryptims, strategijoms ir teisiniam pagrindui kurti, remti lygiateisiškas ir tvarias galimybes naudoti išteklius, įskaitant žemę, vandenį, (mikro) kreditus ir žemės ūkio gamybai reikalingas kitas žaliavas.

- Increase substantially support to demand-led agricultural research for development, extension and innovation, aiming to reach 50% by 2015. Research in the public domain should rely on traditional knowledge and on new technologies. It should not promote technologies that are not sustainable or that are incompatible with national capacities to regulate and manage risks.

- Didinti paklausa grindžiamiems žemės ūkio moksliniams tyrimams, vystymuisi, plėtrai ir inovacijoms skirtą paramą, kad iki 2015 m. ji padidėtų 50 %. Moksliniai tyrimai viešajame sektoriuje turėtų būti grindžiami tradicinėmis žiniomis ir naujomis technologijomis. Neturėtų būti skatinamos netvarios arba su nacionaliniais pajėgumais reguliuoti ir valdyti riziką nesuderinamos technologijos.

- Actively support greater participation of civil society and farmer organisations in policy making and research programmes and increase their involvement in the implementation and evaluation of government programmes. In this context linkages between EU farmer organisations and those from developing countries should be promoted.

- Aktyviai remti pilietinės visuomenės ir ūkininkų organizacijų dalyvavimą politikos formavimo procese ir mokslinių tyrimų programose, skatinti jų dalyvavimą įgyvendinant ir vertinant vyriausybės programas. Šiuo požiūriu reikėtų skatinti ES ir besivystančių šalių ūkininkų organizacijas užmegzti ryšius.

- Along with partners, improve the regulatory and institutional conditions for responsible private investments in all stages of the agricultural value chain and stimulate public-private investments. Progress will be monitored and discussed in the framework of Governance Action Plans.

- Kartu su partneriais gerinti reglamentavimo ir institucines sąlygas atsakingoms privačioms investicijoms visuose žemės ūkio vertės grandinės lygiuose remti ir skatinti bendras viešojo ir privačiojo sektoriaus investicijas. Pažanga bus stebima ir aptariama pagal valdymo veiksmų planus.

Support effective governance

Remti veiksmingą valdymą

- Substantially increase support to CAADP applying effective division of labour in all agriculture-based Sub-Saharan African countries by 2015.

- Smarkiai didinti paramą išsamiai Afrikos žemės ūkio vystymosi programai, veiksmingai pasidalijant darbus visose Afrikoje į pietus nuo Sacharos esančiose žemės ūkio šalyse iki 2015 m.

- Launch a joint initiative with the AU to accelerate the implementation of the African Land Policy Guidelines. This should include a roadmap to implement the principles and best practices for sustainable large scale investments in farm land.

- Imtis bendros iniciatyvos su Afrikos Sąjunga, kad būtų sparčiau įgyvendinamos Afrikos žemės politikos gairės. Tam reikėtų parengti veiksmų planą, skirtą tvarių didelių investicijų į žemės ūkio paskirties žemę principams ir gerajai patirčiai skatinti.

- Support national and international initiatives for the definition of principles and codes of conduct governing sustainable large scale domestic and foreign investments in farm land, focusing on the protection of land rights, secure access to land and other natural resources for smallholder farmers and pastoral communities and on sustainable management of these resources.

- Remti nacionalines ir tarptautines iniciatyvas, skirtas tvarių didelių vidaus ir užsienio investicijų į žemės ūkio paskirties žemę principams ir elgesio kodeksui nustatyti, sutelkiant dėmesį į žemės nuosavybės teisių apsaugą, galimybes smulkiems ūkininkams ir kaimo bendruomenėms saugiai naudoti žemę ir kitus gamtinius išteklius, ir tvarų tokių išteklių naudojimą.

- At the world level, support the reform of the Committee on World Food Security (CFS) to become the pivotal institution to coordinate global food security initiatives.

- Pasauliniu lygiu remti Aprūpinimo maistu pasaulyje komiteto reformą, kad jis taptų svarbiausia institucija, derinančia pasaulines aprūpinimo maistu iniciatyvas.

- Support closer coordination between the Rome-based UN agencies.

- Remti glaudesnį Romoje įsteigtų JT agentūrų veiklos derinimą.

Support regional agriculture and food security policies

Remti regioninę žemės ūkio ir aprūpinimo maistu politiką

- Support the development and implementation of regional level agricultural policies and strategies, including on livestock management and food safety, to step up integration of regional food and agricultural markets. Enhance policy dialogue with regional organisations on agriculture, food security and nutrition.

- Remti regioninės žemės ūkio politikos ir strategijų formavimą ir įgyvendinimą, įskaitant su galvijų valdymu ir maisto sauga susijusią politiką ir strategijas, siekti integruoti regionines maisto ir žemės ūkio rinkas. Su regioninėmis organizacijomis stiprinti politikos dialogą žemės ūkio, aprūpinimo maistu ir mitybos klausimais.

- Reinforce the regional and national information systems in support of agriculture, food security and nutrition policies, and those for early warning purposes.

- Išankstinio perspėjimo tikslais stiprinti regionines ir nacionalines informacijos sistemas siekiant remti žemės ūkio, aprūpinimo maistu ir mitybos politikos kryptis.

Strengthen assistance mechanisms for vulnerable population groups

Stiprinti pagalbos itin pažeidžiamoms gyventojų grupėms mechanizmus

- Support countries to establish and operate targeted and flexible social transfer policies adapted to local contexts. Where feasible, social assistance should provide opportunities for recipients to graduate into an income earning situation securing sustainable access to food.

- Remti šalių pastangas kurti ir valdyti tikslinę, lanksčią ir pagal šalių sąlygas pritaikytą socialinių išmokų politiką. Jei įmanoma, teikiant socialinę pagalbą turėtų būti siekiama kurti geresnes pajamų duodančios veiklos sąlygas, padedančias užtikrinti tvarias galimybes gauti maisto.

- Promote better integration of nutrition in development policies, including in education and health and related capacity building.

- Skatinti atsižvelgti į mitybos klausimą formuojant vystymosi politiką, ypač kai tai susiję su švietimu bei sveikatos priežiūra ir su šiomis sritimis susijusių gebėjimų ugdymu.

- Provide specific support to countries in transition and fragility using LRRD principles.

- Teikti specialią paramą pereinamojo laikotarpio ir pažeidžiamoms šalims, remiantis Pagalbos, atstatymo ir vystymosi susiejimo principais.

[1] COM(2010)81 for progress report.

[1] COM (2010) 81, dėl pažangos ataskaitos.

[2] Article 210

[2] 210 straipsnis.

[3] COM(2010) 2020

[3] COM (2010) 2020.

[4] 2006/C 46/01.

[4] 2006/C 46/01.

[5] Article 11 of the UN Covenant on Economic, Social and Cultural Rights, (1966/1976).

[5] Jungtinių Tautų tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 11 straipsnis (1966/1976).

[6] COM(2010)126

[6] COM (2010) 126.

[7] Food and Agriculture Organisation (FAO). 1996. Rome Declaration on World Food Security and World Food Summit Plan of Action.

[7] FAO (Maisto ir žemės ūkio organizacija). 1996 m. Romos deklaracija dėl pasaulio apsirūpinimo maistu ir Pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimo maisto klausimais veiksmų planas.

[8] Declaration of the World Summit on Food Security, 2009.

[8] 2009 m. Pasaulio aukščiausiojo lygio susitikime aprūpinimo maistu klausimais parengta deklaracija.

[9] UN, the Millennium Development Goals Report 2009.

[9] JT, 2009 m. Tūkstantmečio vystymosi tikslų ataskaita.

[10] In absolute numbers, more than half of the world's undernourished (642 million in 2009) are living in Asia and the Pacific; proportionally, figures are considerably higher in Africa where progress has also been less pronounced in the last decade.

[10] Vertinant absoliučiais skaičiais, daugiau negu pusė nepakankamai besimaitinančių pasaulio gyventojų (2009 m. 642 mln.) gyvena Azijos ir Ramiojo vandenyno regionuose; vertinant proporcingai, tokių gyventojų skaičius Afrikoje yra gerokai didesnis, o per pastarąjį dešimtmetį pažanga buvo ne tokia didelė.

[11] UN statistics on progress towards the MDGs, see www.devinfo.info/mdginfo2009/

[11] JT pažangos siekiant TVT statistiniai duomenys, ˛r. www.devinfo.info/mdginfo2009/.

[12] See also SEC(2010) 265

[12] Taip pat žr. SEC (2010) 265.

[13] World Bank – World Development Report 2008.

[13] Pasaulio bankas, 2008 m. pasaulio vystymosi ataskaita.

[14] FAO 2009. How to feed the world in 2050.

[14] Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) (2009 m.). Kaip išmaitinti pasaulį 2050 m.

[15] Science 12 February 2010: pp 822-825.

[15] 2010 m. vasario 12 d. žurnalas Science , p . 822–825.

[16] International Assessment of Agricultural Knowledge, Science and Technology for Development, 2009.

[16] 2009 m. žemės ūkio žinių, mokslo ir vystymosi technologijų tarptautinis vertinimas.

[17] Including ' EU Guidelines for support to land policy design and land policy reform processes in developing countries' of 2004.

[17] Įskaitant 2004 m. ES gaires žemės politikos kūrimui ir reformų procesams besivystančiose šalyse remti.

[18] AU/ADB/ECA, Framework and Guidelines on Land Policy in Africa, supported by the AU Summit of July 2009.

[18] Afrikos Sąjunga, Azijos plėtros bankas ir Afrikos ekonomikos komisija; Afrikos žemės politikos programa ir gairės, kurioms pritarta 2009 m. liepos mėn. Afrikos Sąjungos viršūnių susitikime.

[19] Including 'productive' ones that use labour for rural infrastructure construction or maintenance.

[19] Įskaitant našius namų ūkius, kurie pasitelkia darbo jėgą infrastruktūrai kaimo vietovėse statyti ar eksploatuoti.

[20] adopted in 2004 by the FAO Council

[20] Priimtose Maisto ir žemės ūkio organizacijos tarybos 2004 m.

[21] Lancet 2008; 371: pp 243–60.

[21] 2008 m. Lancet, Nr. 371; p. 243–260.

[22] iodine, iron, zinc, vitamin A, B and other vitamins etc

[22] Jodas, geležis, cinkas, vitaminai A ir B, kiti vitaminai.

[23] COM(2010)xxx 'The EU role in Global Health'

[23] COM (2010) xxx, „ES vaidmuo sprendžiant visuotinės sveikatos uždavinius“.

[24] See joint work on IPC (Integrated food security Phase Classification), see http://www.ipcinfo.org/

[24] Žr. bendrą darbą Integruotos aprūpinimo maistu būklės klasifikacijos srityje, taip pat žr. http://www.ipcinfo.org.

[25] COM(2007)440

[25] COM (2007) 440.

[26] PCD Work programme 2010-2013', April 2010

[26] Vystymosi politikos darnos darbo programa 2010–2013 m., 2010 m. balandžio mėn.