1. Įžanga

Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2371/2002 dėl žuvų išteklių apsaugos ir tausojančio naudojimo pagal Bendrąją žuvininkystės politiką (BŽP) Komisija įpareigota iki 2012 m. pabaigos pagal to reglamento II (Apsauga ir tausojimas) ir III (Žvejybos pajėgumo reguliavimas) skyrių nuostatas pateikti Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą apie BŽP veiksmingumą[1]. Be to, tuo pačiu reglamentu Komisija įpareigota iki 2011 m. gruodžio 31 d. pateikti ataskaitą apie 17 straipsnio 2 dalyje išdėstytas žvejybos ribojimo 12 jūrmylių zonos vandenyse nuostatas[2]. Ši ataskaita papildo informaciją, pateiktą Žaliojoje knygoje dėl bendrosios žuvininkystės politikos reformos[3].

2. II ir III skyriai 2.1. II skyrius. Išteklių išsaugojimas ir tausojimas

Nuo 2002 m. išteklių išsaugojimo politikos pagrindu tapo daugiamečiai išteklių atkūrimo ir valdymo planai su aiškiais tikslais ir žvejybos taisyklėmis. Šiais planais ekologiniai reikalavimai (išteklių būklė ir naudojimo mastas) suderinami su ekonominiais ir socialiniais aspektais (sužvejojamų kiekių stabilumas). Prireikus šiuose planuose nustatyta žvejybos pastangų valdymo tvarka ir pateiktos specialios tikrinimo ir stebėjimo nuostatos. Parengti Bendrijos planai septyniolikai ES vandenyse esančių išteklių. Taip pat sudarytas europinių upinių ungurių išteklių atkūrimo planas, aptariama ir rengiama daugiau pasiūlymų (žr. I priedą). Iki 2010 m. pabaigos į daugiamečius planus ir žvejybos taisykles įtraukta (Tarybos reglamentais, Komisijos ir (arba) Tarybos pareiškimais, Komisijos pasiūlymais arba planais, suderintais su trečiosiomis šalimis, pvz., regioninėmis žuvininkystės valdymo organizacijomis ir Norvegija) apie 25 proc. išteklių ir apie 80 proc. atitinkamo sužvejojamo kiekio (tonomis).

Be to, Taryba priėmė reglamentų dėl Viduržemio jūros apsaugos, dėl techninių priemonių Baltijos jūrai ir dėl specialiųjų žvejybos pastangų nuostatų vakariniams vandenims. Nuo 2004 m. giliavandenių žuvų žvejyba įtraukta į dvimečio žvejybos galimybių valdymo sritį. 2009–2010 m. pamažu nustatytas draudimas vykdyti geriausių žuvų atranką Atlanto vandenyne, Šiaurės ir Baltijos jūrose. Su Taryba nepavyko susitarti dėl Atlanto vandenyno ir Šiaurės jūros rajonams skirtų techninių priemonių, kurios būtų leidusios supaprastinti tvarką ir prisitaikyti prie regioninių ypatumų, siūlymo.

Komisija paskelbė komunikatus dėl mokslinių ir techninių rekomendacijų gerinimo, dėl ekosisteminio jūrų valdymo metodo, dėl didžiausio tausaus leidžiamo sužvejoti kiekio principo taikymo, dėl žuvų išmetimo į jūrą. Padaryta apčiuopiama aplinkosaugos aspektų integravimo į žuvininkystės politiką pažanga, įskaitant teisinių priemonių priėmimą. Šių iniciatyvų apžvalga pateikta komunikate dėl ekosisteminio jūrų valdymo metodo[4]. Šios iniciatyvos apima įvairias Natura 2000 teritorijas, kurioms prašyta pagal BŽP parengti reikiamas žvejybos taisykles. Šiek tiek priemonių buvo taikyta pagal šio skyriaus 7, 8 ir 9 straipsnius.

Nuo 2006 m. Komisija pristatydavo savo darbinį metodą, pagal kurį teikė pasiūlymus dėl sprendimų, susijusių su metinėmis žvejybos galimybėmis. Taip užtikrinamas žvejybos galimybių nustatymo skaidrumas. Iš 2010 m. komunikato matyti, kad nuo 2003 m. padėtis pagerėjo: sumažėjo išteklių, kurių kiekis neatitinka saugių biologinių ribų, ir išteklių, kurių žvejybą buvo patariama uždrausti. Tačiau daugiau kaip 60 proc. išteklių, apie kuriuos turima patikimų duomenų, sužvejojamas kiekis vis dar viršija didžiausią tausų leidžiamą sužvejoti kiekį. Padaryta Tarybos priimtų bendro leidžiamo sužvejoti kiekio (BLSK) nustatymo atsižvelgiant į tausų sužvejotiną kiekį pažanga: vidutiniškai Taryba viršijo rekomenduojamą kiekį 45 proc., daugiausia – 59 proc. (2005 m.) ir 51 proc. (2008 m.), tačiau per paskutiniuosius dvejus metus rekomenduojamo sužvejoti kiekio ir nustatyto leidžiamo sužvejoti kiekio skirtumas sumažėjo, o sprendime dėl 2011 metų numatytas 23 proc. skirtumas yra mažiausias per visą istoriją. Pagausėjo išteklių, dėl kurių nebuvo pateikta mokslinių rekomendacijų (taip pat žr. II priedą)[5].

Remiantis šia apžvalga, galima patvirtinti, kad:

· ilgalaikio išteklių valdymo požiūriu daugiamečiai planai yra veiksmingesni už metinius sprendimus dėl BLSK, ypač nuo tada, kai Taryba pradėjo laikytis BLSK planų rengimo taisyklių;

· nepaisant to, taikant 2002 m. BŽP reforma pagrįstą sistemą išteklių pereikvojimas nebuvo pakankami sumažintas, taigi ES žuvininkystės sektoriuje ir toliau pastebimas ES vandenyse sužvejojamų kiekių mažėjimas;

· labai didelis Taryboje sutartų BLSK ir tausių sužvejotinų kiekių skirtumas patvirtina, kad trumpalaikiai interesai nusveria ilgalaikio tvarumo aspektą. Dėl to ištekliams kyla dar didesnė rizika, tačiau pastaruoju metu pastebimas skirtumo mažėjimas yra svarbus žingsnis į priekį;

· nors žinių bazė yra būtinas teisingos politikos pagrindas, jai nuolat daromas didelis spaudimas, stabdantis išteklių, dėl kurių teikiama mokslinių rekomendacijų, aprėpties didėjimą;

· be to, pagal naują BŽP turi būti numatytos tinkamos ekosisteminio metodo visiško integravimo į išteklių išsaugojimo ir tausojimo sritį priemonės.

2.2. III skyrius. Žvejybos pajėgumų reguliavimas

2002 m. atsakomybė už žvejybos laivyno dydžio reguliavimą perduota valstybėms narėms. Nuo to laiko privalomo žvejybos pajėgumų mažinimo tikslų nebebuvo nustatoma. Tačiau kiekvienai valstybei narei vis dar buvo taikomi bendrieji žvejybos pajėgumų apribojimai, ir jų buvo laikomasi. Visgi akivaizdu, kad pajėgumai vis dar gerokai viršijami ir kad tai tebėra didelė problema. Žvejybos laivyno dydžio reguliavimą perdavus valstybėms narėms, žvejybos laivyno pajėgumai sumažėjo nepakankamai, nors nominalūs pajėgumai ir nesiekia valstybėms narėms nustatytų viršutinių ribų. Nepaisant prastos ES išteklių būklės, reguliavimas buvo gana lėtas. Žvejybos laivyno pajėgumų sumažėjimas yra neesminis ir neatitinka žvejybos laivyno technologinės pažangos lygio. Kadangi nėra aiškių sėkmės kriterijų, nebuvo įmanoma įvertinti tikrosios pažangos. Trumpai tariant, žvejybos laivyno dydžio reguliavimo politika nedavė gerų rezultatų.

Yra du žvejybos laivyno pajėgumų valdymo priemonių ramsčiai. Vienas iš jų yra laivų įtraukimo ir pašalinimo tvarka, pagal kurią reikalaujama, kad naujų pajėgumų įtraukimas būtų išlyginamas pašalinant tokius pačius pajėgumus tonažo ir galios požiūriu. Kitas ramstis yra draudimas pajėgumus, pašalintus valstybės pagalbos priemonėmis, pakeisti naujais pajėgumais. Remiantis šiomis nuostatomis parengtos įgyvendinimo taisyklės, pagrįstos abiem ramsčiais (kartu taikant nuostatas, pagal kurias tonažą leidžiama didinti saugos sumetimais) ir skirtos apskaičiuoti kiekvienos valstybės narės žvejybos laivyno pajėgumų viršutines ribas. Parengta papildomų nuostatų, skirtų valdyti perėjimą nuo senosios tvarkos prie naujosios. Tai teigiamas pasiekimas, nes užkertamas kelią problemos didėjimui.

Visos valstybės narės laikėsi teisinių žvejybos pajėgumų apribojimų. Nors kai kurios iš jų įsigaliojus naujosioms taisyklėms patyrė sunkumų, dabar daugelio valstybių narių žvejybos laivynų pajėgumai neviršija joms leidžiamos viršutinės ribos. Perviršio vidurkis yra 10 proc. skaičiuojant pagal tonažą, 8 proc. skaičiuojant pagal galią. Tai reiškia, kad žvejybos laivyno dydis iš dalies sumažintas be valstybės pagalbos.

Tarybos reglamentu (EB) Nr. 639/2004[6] atokiausiuose Europos Sąjungos regionuose registruotiems žvejybos laivynams nustatyta speciali tvarka. Pagal šią tvarką šiuose regionuose registruotiems žvejybos laivynams netaikomos bendrosios žvejybos laivynų valdymo taisyklės; Azorų saloms, Maderai, Prancūzijos užjūrio departamentams ir Kanarų saloms nustatyti pajėgumų apribojimai pagal žvejybos laivyno segmentus. Ši tvarka veikė patenkinamai, nors ir reikėjo padidinti kai kurių segmentų pajėgumų apribojimus.

Kadangi valstybės narės laikėsi žvejybos pajėgumų valdymo taisyklių, 16 straipsnis dėl ES finansinės paramos teikimo sąlygų niekada nebuvo pritaikytas.

12 straipsnyje nustatyti atskaitos lygiai yra papildomos žvejybos pajėgumų ribos, išreikštos tonažu ir galia. Jie netaikomi valstybės narėms, įstojusioms į ES po 2003 m., ir nėra papildomas pagal įtraukimo ir pašalinimo tvarką taikomos pajėgumų viršutinės ribos sumažinimas. ES žvejybos laivų registras pasiteisino kaip gera žvejybos pajėgumų valdymo taisyklių laikymosi stebėjimo priemonė.

Be to, valstybės narės yra įpareigotos teikti ataskaitas apie žvejybos laivyno pajėgumus, ir tai yra esminis politikos aspektas. Įvertintieji rezultatai nėra patenkinami. Valstybės narės Komisijai kasmet teikė ataskaitas su informacija, reikalinga Komisijos metinei ataskaitai apie žvejybos laivyno būklę. Tačiau buvo galima tikėtis, kad ataskaitose bus nurodytas žvejybos pajėgumų perteklius – labiausiai rūpimas dalykas, tačiau iš pateiktų duomenų jį įvertinti sunku. Ataskaitų teikimo priemonė nesuteikė galimybės tiksliai apskaičiuoti žvejybos pajėgumų pertekliaus pagal segmentus arba žvejybos rajonus.

Atsižvelgiant į pirmiau pateiktą informaciją, galima daryti keletą išvadų dėl žvejybos pajėgumų valdymo nuostatų veiksmingumo:

· nepaisant to, kad laikomasi ES mastu nustatytų žvejybos pajėgumų valdymo taisyklių, vis dar aiškiai matyti, kad ES žvejybos laivyno pajėgumai yra per dideli, pirmiausia tą rodo kai kurių išteklių mirtingumo dėl žvejybos koeficiento viršijimas, mažas pelningumas ir menkas pajėgumų išnaudojimas;

· nors tonažas yra patikimas pajėgumų rodiklis, Komisija labai abejoja, ar teisingai nurodoma žvejybos laivų galia, nes iš duomenų galima spręsti, kad ji nurodoma mažesnė nei yra iš tiesų, todėl labai sunku tiksliai įvertinti žvejybos laivyno pajėgumus;

· politika yra nelanksti, nes pagal ją nustatoma tik viršutinė riba, bet nenurodoma konkrečių mažinimo tikslų. tai, kad atsižvelgiant į šias viršutines ribas laikomasi nominalių pajėgumų apribojimų, nereiškia, kad pajėgumai nebėra pertekliniai. Pagal šią sistemą taikomos valdymo priemonės nederinamos su technikos pažanga. Tačiau, taikant nekintamą pajėgumų viršutinę ribą, pertekliniai pajėgumai atsiranda dėl technologijų pažangos;

· įsitikinta, kad dėl perteklinių pajėgumų kiekybinio vertinimo sudėtingumo labai sunku nustatyti aiškius tikslus, susijusius su žvejybos laivyno dydžiu, ir stebėti žvejybos pajėgumų bei žvejybos galimybių pusiausvyrą. Nustatant tam tikras žvejybos galimybes atitinkantį žvejybos laivyno dydį, būtina atsižvelgti ne tik į biologinius ir ekonominius, bet ir į kitus veiksnius.

3. 17 straipsnio 2 dalis. Žvejybos ribojimas 12 jūrmylių zonos vandenyse

Tarybos reglamento (EB) Nr. 2371/2002 17 straipsnio 2 dalyje suteiktos teisės taikyti specialius žvejybos apribojimus galiojimas baigiasi 2012 m. gruodžio 31 d., be to, Komisijai nustatyta pareiga pateikti Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą apie šioje straipsnio dalyje išdėstytas nuostatas.

Specialių nuostatų taikymo (iki BŽP įsigaliojimo) iki 12 jūrmylių zonos vandenims, kaip nustatyta Reglamento (EB) Nr. 2371/2002 17 straipsnio 2 dalyje, tikslai buvo tokie:

· žuvų išteklių išsaugojimas į šią zoną leidžiant įplaukti tik mažiems pakrantės žvejybos laivynams. šių žvejybos laivynų žvejybos intensyvumas šiose zonose, kurios gali būti vienos iš jautriausių ES vandenų dalių, įskaitant nerštavietes, paprastai yra mažesnis;

· pakrantės žvejybos laivynų tradicinės žvejybos veiklos išsaugojimas, siekiant išsaugoti socialinę ir ekonominę šių vietovių infrastruktūrą.

Šios specialios ribojamosios nuostatos buvo įtrauktos į BŽP 1983 m. ir nuo tada buvo išplečiamos su kiekviena vėlesne politikos reforma.

Nuo 2002 m. ES du kartus priėmė naujų narių. 2004 m. (dešimt valstybių narių) ir 2007 m. (dvi valstybės narės) stojimo aktuose konkrečiai apie 12 jūrmylių tvarką nekalbama, Tarybos reglamento (EB) Nr. 2371/2002 I priedo pakeitimų nesiūlyta ir nedaryta.

Komisijos tarnybos ištyrė apklausė susijusias valstybes nares, kurioms ši tvarka turi poveikio. Be I priede išdėstytų nuostatų, aštuonios valstybės narės pranešė apie nuostatas, taikomas pagal užsimezgusius kaimynystės ryšius ir neįtrauktas į I priedą; daugelis iš nuostatų yra abipusės, nors tai ir nėra būtina teisinė sąlyga. Prašymų įtraukti šias arba kitas nuostatas į Tarybos reglamento (EB) Nr. 2371/2002 I priedą nepateikta (2008 m. Danija ir Vokietija paprašė ištaisyti klaidas). Daugelis naujųjų valstybių narių ir Graikija netaikė jokių abipusių nuostatų dėl naudojimosi galimybių. Jos savo 12 jūrmylių zonoje leidžia žvejybos veiklą vykdyti tik savo nacionaliniams laivynams, o kitų valstybių narių 12 jūrmylių zonose žvejybos veiklos nevykdo. Kai kurios valstybės narės šiose zonose žvejojantiems laivams nustatė specialias (technines) išteklių išsaugojimo priemones, padedančias užtikrinti išteklių išsaugojimą, kaip nurodyta Tarybos reglamento (EB) Nr. 2371/2002 11 konstatuojamoje dalyje.

Nuo 2002 m. Komisijai nepranešta apie jokias (realias) jokių problemas ar konfliktus, kurie būtų kilę dėl specialių apribojimų ir būtų susiję su jų nustatymu arba valdymu bei įgyvendinimu. Valstybės narės pajėgė spręsti problemas be Komisijos pagalbos. Tvarka yra labai stabili, taisyklės buvo taikomos tinkamai. Visos valstybės narės, teikdamos atsiliepimus dėl Žaliosios knygos dėl BŽP reformos, pabrėžė specialių apribojimų reikšmingumą siekiant savų pradinių tikslų. Viena valstybė narė pasiūlė 6–12 mylių zoną, kuriai taikoma minėta tvarka, išplėsti iki 10–20 mylių, kad būtų veiksmingiau siekiama tos tvarkos taikymo tikslų.

Atsižvelgiant į dabartinę daugelio išteklių būklę ir tolesnę būtinybę apsaugoti pakrantės vandenis, taip pat į neišspręstas pakrantės zonų, kurioms didelę įtaka daro žvejyba, problemas ir siekiant gauti naudos iš kitų ekonominių pasiekimų, specialios tvarkos tikslai išlieka tokie pat svarbūs, kaip ir 2002 m. Pakeitus esamas nuostatas, gali sugriūti bendra pusiausvyra, susidariusi nuo specialios tvarkos nustatymo.

I priedas. Nuo 2003 m. Tarybos priimti atkūrimo ir (arba) valdymo planai

Tarybos reglamentas (EB) Nr. || Plano tipas || Rūšis (išteklių skaičius) || Rajonai

423/2004 || Atkūrimo || Menkės (4) || Kategato sąsiauris, Skagerako sąsiauris, Šiaurės jūra, rytinė Lamanšo sąsiaurio dalis, vakarinė Škotijos pakrantė, Airijos jūra

811/2004 || Atkūrimo || Šiaurinės jūrinė lydekos (1) || Kategato sąsiauris, Skagerako sąsiauris, Šiaurės jūra, Lamanšo sąsiauris, vakarinė Škotijos pakrantė, Airijos pakrantės, Biskajos įlanka

2115/2005 || Atkūrimo || Juodieji paltusai (1) || Šiaurės Vakarų Atlantas

2166/2005 || Atkūrimo || Pietinės jūrinės lydekos (2) ir norveginiai omarai (1) || Kantabrijos jūra, Vakarų Pirėnų pusiasalio vandenys

388/2006 || Valdymo || Jūrų liežuviai (1) || Biskajos įlanka

509/2007 || Atkūrimo ir valdymo || Jūrų liežuviai (1) || Vakarinė Lamanšo sąsiaurio dalis

676/2007 || Atkūrimo ir valdymo || Plekšnės (1) ir jūrų liežuviai (1) || Šiaurės jūra

1098/2007 || Atkūrimo || Menkės (2) || Baltijos jūra

1100/2007 || Atkūrimo || Europiniai upiniai unguriai (1) || Valstybių narių upių žiotys ir (arba) upės, įtekančios į TJTT III–IX rajonus, Viduržemio jūra

1559/2007 || Atkūrimo || Paprastieji tunai (1) || Rytų Atlantas ir Viduržemio jūra

1300/2008 || Atkūrimo ir valdymo || Silkės (1) || Vakarinė Škotijos pakrantė

1342/2008 || Atkūrimo ir valdymo || Menkės (4) || Kategato sąsiauris, Skagerako sąsiauris, Šiaurės jūra, rytinė Lamanšo sąsiaurio dalis, vakarinė Škotijos pakrantė, Airijos jūra

II priedas. Ištekliai, kuriems nustatytos metinės žvejybos galimybės Šiaurės ir Rytų Atlanto bei gretimuose vandenyse – 2003–2011 m.

Mokslinė rekomendacija dėl išteklių būklės || Žuvų išteklių skaičius

|| 2003 || 2004 || 2005 || 2006 || 2007 || 2008 || 2009 || 2010 || 2011 || Vidurkis

Neatitinka saugių biologinių ribų || 30 || 29 || 26 || 26 || 26 || 28 || 27 || 22 || 19 || 26

Atitinka saugias biologines ribas || 12 || 10 || 14 || 11 || 12 || 13 || 12 || 15 || 15 || 13

Išteklių būklė nežinoma dėl duomenų trūkumo || 48 || 53 || 53 || 57 || 58 || 55 || 57 || 60 || 61 || 56

Mokslinė rekomendacija dėl pereikvojimo || 2003 || 2004 || 2005 || 2006 || 2007 || 2008 || 2009 || 2010 || 2011 || Vidurkis

Išteklių žvejybos apimtys žinomos (lyginama su didžiausiu tausiu leidžiamu sužvejoti kiekiu) || || || 34 || 23 || 32 || 33 || 35 || 39 || 35 || 33

Ištekliai pereikvojami || || || 32 || 21 || 30 || 29 || 30 || 28 || 22 || 27

Ištekliai žvejojami neviršijant didžiausio tausaus leidžiamo sužvejoti kiekio || || || 2 || 2 || 2 || 4 || 5 || 11 || 13 || 6

BLSK ir tausaus sužvejotino kiekio skirtumas || 2003 || 2004 || 2005 || 2006 || 2007 || 2008 || 2009 || 2010 || 2011 || Vidurkis

BLSK ir didžiausio tausią žvejybą užtikrinančio sužvejotų žuvų kiekio (pagal ICES ir STECF rekomendacijas, pagrįstas atsargumo principu) skirtumas, išreikštas žuvų išteklių procentine dalimi || 46 % || 49 % || 59 % || 47 % || 45 % || 51 % || 48 % || 34 % || 23 % || 45 %

Mokslinių rekomendacijų dėl žvejybos galimybių santrauka || 2003 || 2004 || 2005 || 2006 || 2007 || 2008 || 2009 || 2010 || 2011 || Vidurkis

Ištekliai, kurių dydį ir mirtingumo dėl žvejybos koeficientą galima prognozuoti || 40 || 34 || 40 || 31 || 29 || 30 || 34 || 36 || 36 || 34

Ištekliai, kurioms pateikta mokslinių rekomendacijų dėl žvejybos galimybių || 59 || 52 || 54 || 65 || 61 || 62 || 63 || 55 || 55 || 58

Ištekliai, dėl kurių nepateikta mokslinių rekomendacijų || 31 || 40 || 39 || 29 || 35 || 34 || 33 || 42 || 40 || 36

[1]               Pagal 2002 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2371/2002 dėl žuvų išteklių apsaugos ir tausojančio naudojimo pagal Bendrąją žuvininkystės politiką 35 straipsnį.

[2]               Pagal 2002 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2371/2002 17 straipsnio 2 dalį.

[3]               Komisijos komunikatas dėl Bendrosios žuvininkystės politikos reformos, COM(2009)163, 2009 4 22.

[4]               Komisijos komunikatas Tarybai ir Europos Parlamentui – BŽP vaidmuo diegiant ekosisteminį jūrų valdymo metodą, COM(2008)187, 2008 4 11.

[5]               Komisijos komunikatas – Dėl konsultacijų dėl žvejybos galimybių, COM(2010)241, 2010 5 17, ir Komisijos vidaus reikmėms naudojami 2011 m. duomenys.

[6]               2004 m. kovo 30 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 639/2004dėl atokiausiuose Bendrijos regionuose registruoto žvejybos laivyno valdymo.