[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA |

Briuselis, 30.11.2006

KOM(2006)734 galutinis

KOMISIJOS ATASKAITA

dėl 2003 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 2328/2003, nustatančiame papildomų išlaidų perkant tam tikrus žuvininkystės produktus iš Azorų, Madeiros, Kanarų salų ir Prancūzijos Gvianos bei Reuniono departamentų kompensavimo sistemą, taikomą dėl minėtų regionų atokumo, numatytų priemonių įgyvendinimo

{SEK(2006)1528}

Įžanga

Ši ataskaita parengta atsižvelgiant į 2003 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2328/2003, nustatančio papildomų išlaidų perkant tam tikrus žuvininkystės produktus iš Azorų, Madeiros, Kanarų salų ir Prancūzijos Gvianos bei Reuniono departamentų kompensavimo sistemą, taikomą dėl minėtų regionų atokumo, [1] 12 straipsnį. Šiame straipsnyje numatyta, kad Komisija turi pateikti Europos Parlamentui, Tarybai ir Europos ekonomikos bei socialinių reikalų komitetui ataskaitą apie šiame reglamente numatytų priemonių įgyvendinimą, prireikus kartu pateikdama pasiūlymus dėl atitinkamų pakeitimų, būtinų norint pasiekti šiame reglamente nustatytus tikslus, vėliausiai iki 2006 m. birželio 1 d.

Ši ataskaita parengta remiantis Komisijos turima informacija ir išvadomis, kurias padarė „Ernst & Young and Associates“, atlikusi studiją „ Bendrosios žuvininkystės politikos struktūriniai aspektai atokiausiuose regionuose “ (toliau – studija). Šios išvados paskelbtos 2006 m. rugsėjo mėn. viduryje. Pagrindinis studijos tikslas buvo išnagrinėti konkrečias žuvininkystės sektoriaus problemas ir poreikius atokiausiuose regionuose bei pateikti rekomendacijas, kaip padidinti Bendrijos paramos efektyvumą.

Ataskaitoje aprašytas paramos sistemos pobūdis ir funkcionavimas, pateikta informacija apie jos taikymą, įvertintas sistemos poveikis žuvininkystės sektoriui tam tikruose atokiausiuose regionuose ir apžvelgtos tolesnių Bendrijos veiksmų perspektyvos šioje srityje. Prie ataskaitos pridedamas Komisijos darbinis dokumentas (toliau – darbinis dokumentas), kuriame pateikti šios ataskaitos priedai.

1. TAM TIKRų žUVININKYSTėS PRODUKTų PIRKIMO KOMPENSAVIMO SISTEMA – JOS POBūDIS IR FUNKCIONAVIMAS

1.1. Kompensavimo sistemos tikslas

Dėl atokumo, uždarumo ir izoliuotos padėties, mažo ploto ir sudėtingos topografijos bei klimato atokiausi Bendrijos regionai[2] atsilieka nuo kitų socialiniu ir ekonominiu požiūriu. Jų ekonominė priklausomybė nuo nedaugelio produktų, ribotų rinkų, dvejopo (kaip Bendrijos regionų ir kaip teritorijų, apsuptų besivystančių šalių) pobūdžio daro poveikį šių regionų ekonominei ir socialinei padėčiai. Tas pats pasakytina ir apie žuvininkystės sektorių, kurio įtraukimo galimybės vietos rinkose yra ribotos ir kuris patiria papildomų gabenimo išlaidų, teikiant prekes į žemyninę Europą, ribojančias bazinių investicijų pelningumą ir tvarų žuvininkystės išteklių naudojimą.

Todėl Bendrija nusprendė padėti žuvininkystės produktų gamintojams atokiausiuose regionuose geriau integruojantis į vidaus rinką. Nuo 1992 m. sukurta sistema, kurios tikslas yra kompensuoti papildomas išlaidas gabenant žuvininkystės produktus į atokias žemyninės Europos rinkas iš atokiausių regionų, kurie iš pradžių buvo Azorų, Madeiros ir Kanarų salos, o vėliau buvo išplėsti įtraukiant ir Prancūzijos Gvianos (nuo 1994 m.) bei Reuniono (nuo 1998 m.) teritorijas. Tokiu būdu turėtų būti įmanoma sukurti rinkos veiklos sąlygas šiuose regionuose, kurias galima būtų palyginti su ūkio subjektų padėtimi žemyninėje Europoje. Paskutinį kartą paramos sistema buvo atnaujinta 2003 m. Reglamentu (EB) Nr. 2328/2003. Jo galiojimo laikas pasibaigia 2006 m. gruodžio 31 d.

1.2. Pagrindiniai galiojančios sistemos (2003–2006 m.) bruožai, kaip numatyta Tarybos reglamente (EB) Nr. 2328/2003 [3]

1.2.1. Paramos gavėjai

Sistema taikoma penkiems iš septynių atokiausių regionų, t. y. Azorų, Madeiros ir Kanarų saloms bei Prancūzijos Gvianos ir Reuniono departamentams. Kompensacijos gavėjai yra gamintojai, regionų uostuose įregistruotų laivų savininkai arba operatoriai, ten dirbantys, arba šių operatorių asociacijos, ir perdirbimo bei prekybos sektoriaus operatoriai ir šių operatorių asociacijos, dėl minėtų regionų atokumo patiriantys papildomų išlaidų prekiaudami minimais produktais.

1.2.2. Kompensacija

Reglamente pateiktas kiekvieno regiono žuvų rūšių ir žuvininkystės produktų, už kuriuos gali būti mokama kompensacija, sąrašas. Visuose penkiuose atokiausiuose regionuose sistema taikoma 17 segmentų. Kiekvienam regionui nustatyta konkreti kompensacijos už žuvininkystės produkto toną suma ir didžiausi žuvų rūšies arba žuvininkystės produkto per metus kiekiai, už kuriuos gali būti mokama kompensacija. Darbinio dokumento I priede esančioje lentelėje pateikta kompensacijos sumų ir kiekių apžvalga kiekvienam regionui.

Iš viso dėl fiksuotų kompensacijos sumų ir kiekių bendras metinis finansavimas kiekvienam regionui gali sudaryti toliau lentelėje pateiktas sumas.

Bendras finansavimas eurais per metus | Bendro kompensavimo sistemos paketo dalis, % | Atokiausias regionas |

2 909 992 | 19,4 | Azorų salos |

1 374 000 | 9,1 | Madeira |

5 884 076 | 39,2 | Kanarų salos |

4 003 500 | 26,7 | Gviana |

865 200 | 5,6 | Reunionas |

14 996 768 | 100,0 | Iš viso |

1.2.3. Sumų ir kiekių koregavimas – pakeitimai

Reglamente numatytos dvi koregavimo galimybės, kuriomis siekiama atsižvelgti į skirtingus sužvejotus kiekius ir tikrąsias rinkos valstybėse narėse sąlygas.

- Valstybė narė gali koreguoti nustatytus įvairių žuvų rūšių arba žuvininkystės produktų kiekius regione ir tarp savo regionų, jeigu Komisija per keturias savaites nuo prašymo pateikimo nepareiškia prieštaravimo. Tokiu pakeitimu neturi būti didinamas bendras metinis finansavimas kiekvienoje valstybėje narėje arba kompensacijos suma už tam tikros žuvų rūšies ar žuvininkystės produkto toną.

- Komisija gali koreguoti nustatytus įvairių žuvų rūšių arba žuvininkystės produktų kiekius ir sumas . Toks pakeitimas gali būti įgyvendintas regione, tarp valstybės narės regionų arba tarp skirtingų valstybių narių neviršijant bendros finansavimo pagal sistemą sumos.

Abu korekcijų tipai turi būti pakankamai pagrįsti ir juos įgyvendinant reikia atsižvelgti į visus svarbius veiksnius, pirmiausia žuvų rūšių biologines savybes, papildomų išlaidų pokyčius bei gamybos ir prekybos kokybinius bei kiekybinius aspektus.

Pakeitimų įgyvendinimo taisyklės taip pat taikomos prašymams pagal ankstesnę kompensavimo sistemą, nustatytą Reglamentu (EB) Nr. 1587/98, dėl kurių iki 2003 m. sausio 1 d. nebuvo priimta sprendimo.[4]

1.2.4. Finansinis kompensavimo sistemos valdymas

Kompensavimo sistema klasifikuojama kaip intervencinė priemonė, siekiant stabilizuoti rinkas, kaip apibrėžta Tarybos reglamento (EB) Nr. 1258/1999 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo[5] 2 straipsnyje. Taigi Bendrijos finansavimo šaltinis yra Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) Garantijų skyrius. Iš šio fondo maždaug 60 mln. eurų buvo skirta 2003–2006 m. kompensavimo sistemai – tai 14 997 mln. eurų asignavimų per metus.

Finansinis sistemos įgyvendinimas vyksta pagal bendrą valdymo modelį, kuris taikomas EŽŪOGF Garantijų skyriui, perduodant užduotis valstybėms narėms. Komisija atlygina valstybių narių patirtas (finansuotas) išlaidas jas pareiškus.

2. TAM TIKRų žUVININKYSTėS PRODUKTų PIRKIMO KOMPENSAVIMO SISTEMA – JOS TAIKYMAS NUO 2003 M.[6]

2.1. Pakeitimų taikymas

Valstybės narės iki šiol skirtingai pasinaudojo galimybe koreguoti kompensuotinus kiekius (įvesti pakeitimus), nustatytus pagal galiojančią sistemą. Ispanija kol kas tokia galimybe nepasinaudojo, o Prancūzija jau kelis kartus koregavo sistemą Gvianos ir Reuniono atžvilgiu. Portugalija irgi kelis kartus pasinaudojo šia galimybe ir koregavo kompensuotinus kiekius jos atokiausiems regionams – Azorų saloms ir Madeirai. Komisija priėmė visus prašymus, gautus rengiant šią ataskaitą. Toliau lentelėje apibendrinti dėl 2003–2005 m. pateikti prašymai. Iki šiol prašymų dėl pakeitimų 2006 metams negauta.

1 lentelė: Prašymai dėl pakeitimų, pateikti ir priimti 2003–2005 m.

Gviana | Reunionas | Azorų salos | Madeira |

2003 m. | Pramoninės krevetės: padidėjimas nuo 3 300 t iki 3 424 t Baltoji žuvis, parduodama šviežia: sumažėjimas nuo 100 t iki 3 t Baltoji žuvis, parduodama sušaldyta: sumažėjimas nuo 500 t iki 38 t | Tunas, kardžuvė, marlinas, buriažuvė, delfinai ir rykliai: padidėjimas nuo 618 t iki 770 t | Žuvų rūšys, parduodamos šviežios: padidėjimas nuo 2 000 t iki 2 489 t Smulkių pelaginių ir giliavandenių žuvų rūšys, pristatytos šaldyti arba perdirbti: sumažėjimas nuo 1 554 t iki 48 t |

2004 m. | Pramoninės krevetės: sumažėjimas nuo 3 300 t iki 3 215 t Baltoji žuvis, parduodama šviežia: sumažėjimas nuo 100 t iki 2 t Baltoji žuvis, parduodama sušaldyta: sumažėjimas nuo 500 t iki 56,5 t | Tunas, kardžuvė, marlinas, buriažuvė, delfinai ir rykliai: padidėjimas nuo 618 t iki 928,5 t | Žuvų rūšys, parduodamos šviežios: padidėjimas nuo 2 000 t iki 2 501 t Smulkių pelaginių ir giliavandenių žuvų rūšys, pristatytos šaldyti arba perdirbti: sumažėjimas nuo 1 554 t iki 12 t | Juodoji kardžuvė: padidėjimas nuo 1 600 t iki 1 817 t Tunas: sumažėjimas nuo 4 000 t iki 3 998 t Akvakultūros produktai: sumažėjimas nuo 50 t iki 0 t |

2005 m. | Pramoninės krevetės: sumažėjimas nuo 3 300 t iki 2 854 t Baltoji žuvis, parduodama šviežia: sumažėjimas nuo 100 t iki 6 t Baltoji žuvis, parduodama sušaldyta: sumažėjimas nuo 500 t iki 55 t | Tunas, kardžuvė, marlinas, buriažuvė, delfinai ir rykliai: padidėjimas nuo 618 t iki 1 209 t | Žuvų rūšys, parduodamos šviežios: padidėjimas nuo 2 000 t iki 2 401 t Smulkių pelaginių ir giliavandenių žuvų rūšys, pristatytos šaldyti arba perdirbti: sumažėjimas nuo 1 554 t iki 322 t | Juodoji kardžuvė: padidėjimas nuo 1 600 t iki 1 686 t Tunas: padidėjimas nuo 4 000 t iki 4 072 t Akvakultūros produktai: sumažėjimas nuo 50 t iki 11,73 t |

Prancūzijos prašymu pakeisti kiekiai tarp dviejų atokiausių regionų – Gvianos ir Reuniono, o Portugalijos prašymai dėl pakeitimų buvo pateikti dėl kiekvieno regiono atskirai –Azorų ir Madeiros saloms, pagal joms skirtus paketus.

Tačiau antroji pakeitimų galimybė, t. y. Komisijos atliekamas kompensavimo kiekių ir sumų koregavimas, valstybėms narėms pateikus informaciją, nuo galiojančios sistemos įsigaliojimo nebuvo taikyta [žr. 4 išnašą].

2.2. Finansinis ir fizinis vykdymas

Toliau pateiktoje lentelėje parodyti Komisijos atlikti mokėjimai eurais 2003, 2004 ir 2005 kalendoriniais metais pagal tam tikrų valstybių narių pateiktas deklaracijas, įskaitant ir 2006 m. gegužės išlaidas.

2 lentelė: 2003–2005 m. finansinis vykdymas

2003 m. | Esamų finansavimo lėšų dalis, %* | 2004 m. | Esamų finansavimo lėšų dalis, %* | 2005 m. | Esamų finansavimo lėšų dalis, %* |

Ispanija – Kanarų salos | 5 449 043 | 93,2 | 5 453 490 | 93,3 | - | 0,0 |

Gviana Reunionas | 3 651 301 865 200 | 96,3 80,3 | 3 568 709 1 299 991 | 100,0 100,0 | 3 139 615 865 200 | 86,5 100,0 |

Iš viso Prancūzijoje: | 4 516 501 | 92,8 | 4 868 700 | 100,0 | 4 004 815 | 82,3 |

Iš viso Portugalijoje: | 2 980 959 | 69,6 | 2 455 808 | 57,3 | 93 911 | 2,2 |

Iš viso: | 12 946 139 | 86,3 | 12 777 999 | 85,2 | 4 098726 | 27,3 |

* po pakeitimų

Kadangi valstybės narės vis dar teikia išlaidų deklaracijas dėl pastarųjų metų, įskaitant 2003 m., lentelėje nepateikta galutinė kompensavimo sistemos vykdymo būklė. Atsižvelgiant į valstybių narių anksčiau pateiktų išlaidų deklaracijų dažnį, tikimasi, kad mokėjimų už 2005 ir 2006 kalendorinius metus apimtys bus beveik tokios, kaip 2003 ir 2004 metais, t. y. sudarys daugiau nei 85 % visų suteiktinų finansavimo lėšų. 2006 m. tik Portugalija deklaravo 2019442 eurų išlaidas, t. y. beveik pusę Portugalijos metinio paketo.

Darbinio dokumento II priedo lentelėje pateiktas šiek tiek išsamesnis vaizdas. Joje parodyti remiami kiekiai ir dalis, kurią jie sudaro nuo didžiausių kompensuotinų kiekių ir finansavimo lėšų po pakeitimų, jei jų yra. Tačiau šis vaizdas neišsamus, nes valstybių narių deklaracijose ne visada tinkamai suskirstomi žuvininkystės produktai ir žuvų rūšys. Tai ypač pasakytina apie Portugaliją, nes toks suskirstymas padarytas tik jos 2006 m. deklaracijose. Dėl kitų regionų 2005 ir 2006 m. deklaracijos pateiktos tik iš dalies.

3. TAM TIKRų žUVININKYSTėS PRODUKTų PIRKIMO KOMPENSAVIMO SISTEMA – JOS TAIKYMO IR POVEIKIO žUVININKYSTėS SEKTORIUI ATOKIAUSIUOSE REGIONUOSE įVERTINIMAS

3.1. Finansinis ir fizinis vykdymas – kompensuotinų kiekių ir kompensacijos sumų tinkamumas

3.1.1. Žuvų rūšių ir žuvininkystės produktų, už kuriuos galima gauti kompensaciją, ir didžiausių kompensuotinų kiekių tinkamumas

Žuvų rūšių ir žuvininkystės produktų, už kuriuos galima gauti kompensaciją, sąrašai ir kiekiai susiformavo palaipsniui, po kompensavimo sistemos sukūrimo 1992 m. Taigi iš žuvų rūšių ir žuvininkystės produktų, už kuriuos galima gauti kompensaciją, sąrašo, pateikto Reglamente (EB) Nr. 2328/2003, ne visada matyti atokiausių regionų tikroji rinkų padėtis, kuri priklauso nuo sužvejojamų kiekių ir atsargų pokyčių, ir paklausa rinkoje. Kai kurie produktai, pavyzdžiui, pelamidė, į rinką atgabenama laivu, Kanarų salose arba baltoji žuvis Gvianoje, iki šiol visai nebuvo arba beveik nebuvo pardavinėjama Europos žemyne pagal šią sistemą. Kitų produktų atžvilgiu prekybos veikla ne visiškai įvertinta.

Tačiau galimybė koreguoti kiekius, žinoma, palengvino kompensavimo sistemos taikymą ir panaudojimą. Tai ypač sietina su Prancūzija, kuri sugebėjo optimaliai pasinaudoti sistema ir ne tik pakeisti kompensuotinus kiekius, bet ir keisti Reunionui ir Gvianai skiriamas sumas pagal bendrą Prancūzijos metinio finansavimo lėšų lygį. Portugalijos atveju tai nelabai tiktų, nes trūksta reikiamų duomenų apie kiekvieną produktą. Pagal studiją Portugalijos atveju pakeitimas irgi padėjo geriau išnaudoti kompensavimo sistemą. Tačiau ir Kanarų salose (Ispanija) sistemos vykdymas sudaro daugiau nei 90 %, nors jokių pakeitimų daryta nebuvo.

Todėl, palyginti su vykdymu pagal anksčiau galiojusias sistemas, kai kiekių išnaudojimas ir lėšų panaudojimas skirtingais metais ir skirtinguose regionuose labai skyrėsi, dabartinės sistemos taikymas stabilizavosi ir tapo reguliaresnis kompensuotinų kiekių ir turimų lėšų požiūriu. Tikimasi, kad ši tendencija išliks visą likusį laikotarpį. Tačiau, nepaisant galimybės keisti, tam tikri kiekiai ir lėšos vis dėlto lieka neišnaudota.

Kompensuotinų žuvininkystės produktų tinkamumą reikia vertinti dar dviem aspektais:

pagal galiojančias taisykles Komisija neturi jokios garantijos, kad remtini žuvininkystės produktai yra pagaunami, iškraunami ir jais prekiaujama pagal bendrosios žuvininkystės politikos taisykles. Nėra reikalavimo, kad būtina laikytis konservavimo ir valdymo taisyklių arba išlyginimo standartų ir atsekamumo nuostatų pagal šią sistemą. Nėra ir reikalavimo, kad neteisėtu arba neoficialiu būdu sužvejoti produktai nebūtų įtraukiami į rėmimo sistemą. Taip pat nėra nuostatos, kuria būtų užtikrinta, kad dėl kompensacijos skyrimo nebūtų labiau žvejojami biologiškai jautrūs ištekliai. Tokią padėtį sunku apginti.

Pagal esamą tvarką neribojama parama žuvininkystės produktams, pagamintiems iš vietos žuvininkystės atstovų sužvejotų produktų, taip pat leidžiama skirti kompensaciją už žuvininkystės produktus, pagamintus iš importuotos žuvies. Pastaruoju atveju kompensacija skiriama perdirbimo įmonei, o pirmuoju atveju kompensaciją paprastai pasidalija perdirbėjas (20 %) ir žvejai arba laivo savininkas (80 %). Akivaizdu, kad kai kurioms pramonės šakoms importas būtinas norint išnaudoti masinės gamybos teikiamus pranašumus ir visą įmonės pajėgumą. Tačiau tokiais atvejais pasirodo, kad pridėtinė vertė vietos žuvininkystės sektoriuje yra daugiau ribota nei vietoje sužvejotų produktų atveju.

3.1.2. Kompensacijos sumų tinkamumas

Primenama, kad pagrindinis paramos sistemos tikslas yra kompensuoti papildomas išlaidas, patirtas dėl būtinybės transportuoti produktus iš atokiausių regionų į Europos žemyną.

Kompensacijos sumų raida nuo 1992 m., kaip nustatyta įvairiuose vienas po kito priimtuose reglamentuose, rodo, kad sumos išlieka gana stabilios ir buvo tik šiek tiek didinamos arba mažinamos (pvz., sumažėjimas nuo 185 eurų už toną 1992–1993 m. iki 177 eurų už toną 2003–2006 m. už tuną, pristatomą vietos konservų gamybos pramonei Azorų salose; padidėjimas nuo 898 eurų už toną 1994 m. iki 1 100 eurų už toną 2003–2006 m. už krevetes Gvianoje) daugelio produktų ir regionų atžvilgiu. Tačiau Kanarų salų atvejis visiškai kitoks: ten kompensacijos sumos pagal galiojančią sistemą yra maždaug devynis kartus didesnės, palyginti su ankstesnėmis sistemomis. Panašu, kad sumos buvo nustatomos siekiant panaudoti esamas lėšas atsižvelgiant į sumažintus kompensuotinus kiekius po Maroko susitarimo galiojimo pabaigos.

Labai skiriasi kompensacijos sumos pagal produktus ir regionus. Mažiausia kompensacija skiriama smulkiosioms pelaginėms žuvų rūšims Azorų salose – 148 eurų už toną, o didžiausia – iki 1 400 eurų už toną už stambiųjų pelaginių žuvų rūšis Reunione. Net ir panašiuose segmentuose kompensacija skirtinguose regionuose skiriasi ir sudaro 177 eurų už toną Azorų salose, Madeiroje – 230 eurų už toną tuno, pristatomo vietos konservų gamybos pramonei, 950 eurų už toną tuno, į rinką atgabenamo lėktuvu, ir 500 eurų už toną tuno, į rinką atgabenamo laivu žaliavos pavidalu, Kanarų salose.

Bendrijos lygiu turimais duomenimis, neįmanoma patikrinti, ar kompensacija yra tinkamo lygio ir kokias papildomas išlaidas ji dengia. Papildomos išlaidos, patiriamos dėl gabenimo į žemyninę Europą (gabenimo lėktuvu arba laivu, laikymo ir tranzito sąnaudos, susijusios su transportu), yra būtent tos, kurios pirmiausia turi būti kompensuojamos pagal paramos sistemą. Šias išlaidas taip pat lengviausia patikrinti. Tačiau yra ir kitų papildomų išlaidų, kurios patiriamos dėl regionų atokumo, tokių kaip didesnės investicijos arba didesnės veiklos sąnaudos gamybos ir perdirbimo srityje. Be to, jas sunkiau įvertinti. Kita vertus, tam tikros sąnaudos gali būti mažesnės nei žemyninėje Europoje.

Studijoje iš naujo neįvertinamos kiekvieno produkto ir produktų grupės papildomos išlaidos, bet surinkta informacija iš įvairių šaltinių, tokių kaip 2000 m. studija („Megapesca“), atnaujinta taikant infliacijos normą, viešojo administravimo įstaigos arba privačios įmonės. Ši informacija rodo, kad papildomų išlaidų ir kompensacijos poreikio vertinimas labai skiriasi, atsižvelgiant į informacijos šaltinį ir į tai, kokios rūšies papildomos išlaidos svarstytos. Pagal visus į studiją įtrauktus informacijos šaltinius kompensuojama vidutiniškai maždaug 60 % papildomų išlaidų. Tačiau kompensacijos labai skiriasi ir sudaro nuo 40 % (už smulkių pelaginių ir giliavandenių žuvų rūšis Azoruose) iki 169 % (už pelamidę, į rinką atgabentą laivu, Kanarų salose). Skirstant segmentus į individualias žuvų rūšis, skirtumai dar labiau išryškėja. Palyginti su rinkos verte (t. y. pardavimo kaina), kompensacijos lygis skiriasi ir sudaro nuo 3 % (už tuną Azoruose) iki 30 % (už kai kuriuos akvakultūros produktus Kanarų salose).

Nepaisant tokio skirtumo galima daryti tam tikras bendras išvadas: pirma, kompensacija už produktus, parduodamus sušaldytus ir į rinką gabenamus laivu, yra didesnė už kompensaciją už produktus, parduodamus šviežius ir į rinką gabenamus lėktuvu. Antra, kompensacijos lygis skiriasi ir atsižvelgiant į žaliavos / sužvejotų žuvų kilmę. Taigi už tuną Madeiroje ir Azorų salose kompensacija yra didesnė už tuną, sužvejotą regiono laivyno, nei už importuotą tuną.

Studijoje pabrėžiami kai kurie atvejai, kai paramos sistema netaikoma siekiant kompensuoti su atokia padėtimi susijusius trūkumus. Ji taikoma padedant įmonėms išgyventi. Taigi ji gali daryti iškreiptą poveikį prekybos dinamikai ir įmonės konkurencingumui. Ypač tuo atveju, kai kompensacijos lygis viršija 20 % produkto rinkos vertės.

Be to, atrodo, kad kai kuriuose atokiausiuose regionuose veikia valstybės kišimosi priemonės, tokios kaip mokesčių lengvatos, arba nacionalinės ar Bendrijos paramos sistemos (EŽOFP), kurios tiesiogiai ar netiesiogiai kišasi į papildomų išlaidų kompensavimą. Taigi yra grėsmė, kad bus kompensuota per daug, kadangi kompensacija siejama su kitomis valstybės kišimosi priemonėmis.

3.2. Kompensacijų socialinis ir ekonominis poveikis žuvininkystės sektoriui atokiausiuose regionuose

Nors nėra jokių kiekybinių poveikio rodiklių visuose svarstomuose atokiausiuose regionuose, pvz., dėl veiklos ir darbo vietų išlaikymo ir sukūrimo, galima pagrįstai sakyti, kad sistema padeda sukurti sąlygas, kuriomis šio sektoriaus ūkio subjektai gali ir toliau verstis prekyba, teikiančia socialinę ir ekonominę naudą vietos bendruomenėms. Tolesnis žuvininkystės sektoriaus buvimas užtikrina darbo vietas regionuose, kur užimtumas kituose sektoriuose yra ribotas. Sistema aprėpiami žuvininkystės produktai sudaro didelę eksporto iš atokiausių regionų dalį. Taip stimuliuojama vietos gamybos, perdirbimo ir prekybos veikla.

Studijos rezultatai rodo, kad apskritai kompensavimo sistema leidžia žuvininkystės sektoriui susidoroti su didėjančia konkurencija bendroje rinkoje, kuri tampa vis atviresnė trečiosioms šalims, ypač Afrikos, Karibų baseino ir Ramiojo vandenyno šalims. Kompensavimo politika suteikia atitinkamiems paramos gavėjams galimybę išnaudoti masinės gamybos teikiamus pranašumus ir gauti dideles finansines pajamas bei leidžia jiems konkuruoti lygiomis sąlygomis su žemyninėje Europoje įsikūrusiomis bendrovėmis. Sistema padeda gavėjams išlaikyti rinkos dalį, kurios dėl konkurencijos jie būtų netekę.

Kompensavimo sistema taip pat palengvino tam tikros veiklos plėtrą ir konsolidavimą. Pavyzdžiui, akvakultūros sektorius Kanarų salose gamina didžiąją dalį produkcijos žemyninei rinkai ir turi daug naudos iš sistemos. Tas pats pasakytina ir apie tunų konservų gamybos pramonę Azorų salose, tuną ir juodąją kardžuvę Madeiroje bei krevečių pramonę Gvianoje. Dėl šių priežasčių užimtumas stabilizavosi arba netgi padidėjo.

Tačiau nereikėtų neigti, kad nuolatinis kompensavimo priemonių taikymas gresia ekonomine priklausomybe, varžančia valdymo sugebėjimus arba naujovių diegimo potencialą. Atrodo, kad tokia padėtis yra krevečių gamybos sektoriuje Gvianoje. Krevetėmis galėtų būti prekiaujama geriau ir didesnėmis kainomis. Gali būti, kad tam tikra eksporto veikla yra išlaikoma dirbtinai arba netgi plėtojama, tuo tarpu kai pelningos užsienio rinkos (pvz., Japonija ir Jungtinės Amerikos Valstijos) yra ne visiškai ištirtos, o vietos rinkos – ignoruojamos.

4. IšVADOS IR žVILGSNIS į ATEITį

Kompensavimo sistema visą veikimo laikotarpį užtikrina ilgalaikį stabilumą, kuris leidžia tam tikriems ūkio subjektams vykdyti veiklą panašiomis sąlygomis, kaip kad vykdo tokios pat bendrovės žemyninėje Europoje. Sistema padėjo išlaikyti darbo vietas regionuose, kur yra mažai galimybių įsidarbinti kituose sektoriuose. Šių subjektų iš sistemos gauta nauda padeda įvairiems sektoriams išlaikyti tinkamą gaminamos produkcijos ir plėtros lygį.

Artimiausiu metu sąlygos, dėl kurių patiriamos papildomos išlaidos, tikriausiai neišnyks, nes jos kyla dėl atokiausių regionų pobūdžio ir konkrečios šių regionų žuvininkystės sektoriaus padėties. Todėl reikia apsvarstyti galimybę ir toliau taikyti sistemą tokiu būdu užtikrinant, kad būtų pasiekta tikslų, kuriems įgyvendinti ji sukurta. Tai atitiktų ir Komisijos įsipareigojimą, nustatytą 2004 m. gegužės 26 d. Komisijos komunikate dėl glaudesnės atokiausių regionų partnerystės (COM(2004)343 galutinis), kuriame numatyta sumažinti papildomas išlaidas atokiausiuose regionuose, pabrėžiant šį tikslą kaip vieną iš Europos Sąjungos veiklos prioritetų, kurie padeda šiems regionams išspręsti dėl jų atokumo kylančius sunkumus.

Atsižvelgiant į poreikį sukurti strateginę viziją šiam sektoriui, siūloma toliau taikyti sistemą, kad būtų užtikrintas toks pat finansavimo lygis 2007–2013 metais. Tai derėtų su priemonių, numatytų Europos regioninės plėtros fondo[7] reglamento 11 straipsnyje, taikymo laikotarpiu. Persvarstymas vyks atsižvelgiant į bendrosios rinkos organizavimo reformą žuvininkystės produktų sektoriuje.

Tačiau šioje ataskaitoje ir studijos išvadose pateiktą vertinimą reikia pakoreguoti. Toks pakeitimas turėtų užtikrinti:

- didesnį tinkamumą ir lankstumą atsižvelgiant į konkrečius prekybos poreikius ir tikrąją padėtį atokiausiuose regionuose:

- leidžiant valstybėms narėms nustatyti ir koreguoti savo regionuose kompensuotinus žuvininkystės produktus bei jų kiekius ir nustatyti jiems priskirtinas kompensuotinas sumas remiantis metinėmis tam tikriems valstybės narės regionams skiriamomis lėšomis pagal galiojančią sistemą;

- grindžiant kompensuotinas sumas daugiausia papildomomis išlaidomis, susijusiomis su gabenimu į žemyninę Europą. Tokiu būdu būtų galima ir vėl skirti daugiausia dėmesio pagrindiniam sistemos tikslui;

- geresnį paramos pagrįstumą ir suderinimą:

- taikant apsaugos priemones, kad būtų išvengta nepagrįsto kompensavimo, pirmiausia ribojant kompensaciją, kad ji padengtų tik gabenimo išlaidų dalį, ir atsižvelgiant į kitas valstybės kišimosi priemones, darančias poveikį papildomų išlaidų lygiui;

- kad būtų pasiektas sistemos tikslas pagal bendrąją žuvininkystės politiką:

- nustatant aiškesnes kompensavimo sąlygas gavėjams ir produktams, pirmiausia neteikiant paramos už produktus, kurie neatitinka bendrosios žuvininkystės politikos taisyklių arba yra pagaminti iš importuotų produktų;

- užtikrinant, kad dėl kompensacijos skyrimo nebūtų labiau žvejojami biologiškai jautrūs ištekliai;

- teikiant kompensaciją ekonomiškai perspektyviems gavėjams;

- paprastą administravimą nustatant tinkamus reikalavimus atsižvelgiant į būtinas procedūras;

- geresnį atskaitingumą nustatant taisyklę, kad valstybės narės turi teikti reguliarias ataskaitas.

Šiais pakeitimais būtų galima ištaisyti pagrindinius trūkumus, atsiradusius įgyvendinant sistemą, ir pagerinti jos veiksmingumą, skaidrumą ir funkcionavimo efektyvumą. Pakeitimai kartu atitiktų daugelį studijoje pateiktų rekomendacijų (darbinio dokumento III priedas). Studijoje siūloma sudaryti tikslų papildomų išlaidų sąrašą, kuriame būtų nurodoma, kaip vertinti jų lygį, kad būtų užtikrintas visiškas papildomų išlaidų kompensavimo principų taikymo skaidrumas. Tačiau tokiam požiūriui įgyvendinti reikėtų ne tik tolesnės analizės ir laiko, kol bus pateiktas konkretus pasiūlymas. Dėl jo sistema taptų griežtesnė ir sudėtingesnė bei kiltų grėsmė, kad nuo pat pradžių nebus parodyti visi atokiausių regionų ypatumai arba kad jie laikui bėgant keisis. Nepagrįsta numatyti ir sistemos bendrą finansavimą nacionaliniu arba regioniniu lygiu. Ši rekomendacija pateikta daugiausia dėl viso biudžeto padidėjimo. Tačiau manoma, kad numatyti pakeitimai, įskaitant sąlygą, kad paramą reikėtų teikti ekonomiškai perspektyviems gavėjams, vis dėlto padės taikyti sistemą veiksmingiau ir tikslingiau bei užtikrins didesnį valstybių narių atskaitingumą.

Tačiau sistemą reikės taisyti, norint įgyvendinti naują finansinio valdymo sistemą, priimtą dėl žuvininkystės sektoriaus rinkos išlaidų pagal Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) programą, t. y. tiesioginio centralizuoto valdymo sistemą.

Kartu su šia ataskaita pateiktame reglamento pasiūlyme dėl tolesnio kompensavimo sistemos taikymo atokiausiems regionams išsamiai aprašyti siūlomi pakeitimai.

[1] OL L 345, 2003 12 31, p. 34.

[2] EB sutarties 299 straipsnio 2 dalyje nustatyti regionai yra Prancūzijos užjūrio departamentai, Azorų, Madeiros ir Kanarų salos.

[3] Nors Reglamento (EB) Nr. 2328/2003 9 straipsnyje numatyta priimti taikymo taisykles, tokios taisyklės nebuvo sukurtos.

[4] Dėl Azorų salų 2002 m. gegužę pateikto prašymo padvigubinti kompensacijos sumą už giliavandenes žuvis Komisija sprendimo nepriėmė, nes prašymas buvo motyvuotas tik lėšų panaudojimu, o ne svarbiais veiksniais.

[5] OL L 160, 1999 6 26, p. 103.

[6] Kadangi valstybėms narėms nenustatyti ataskaitų apie kompensavimo sistemos taikymą teikimo reikalavimai, Komisijos turima informacija dažniausiai gaunama iš duomenų apie finansų skyrimą ir prašymų dėl pakeitimų. Kita informacija, pateikta šiame skyriuje, paimta iš pirmiau minėtos studijos „Bendrosios žuvininkystės politikos struktūriniai aspektai atokiausiuose regionuose“.

[7] Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1080/2006 dėl Europos regioninės plėtros fondo (OL L 210, 2006 7 31, p. 1)