[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA |

Briuselis, 7.4.2006

KOM(2006) 163 galutinis

KOMISIJOS KOMUNIKATAS TARYBAI, EUROPOS PARLAMENTUI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI

Universaliųjų paslaugų apimties persvarstymo rezultatų ataskaita pagal Direktyvos 2002/22/EB 15 straipsnio 2 dalį {SEK(2006) 445}

KOMISIJOS KOMUNIKATAS TARYBAI, EUROPOS PARLAMENTUI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI

Universaliųjų paslaugų apimties persvarstymo rezultatų ataskaita pagal Direktyvos 2002/22/EB 15 straipsnio 2 dalį (Tekstas svarbus EEE)

1. KOMUNIKATO APLINKYBėS IR TIKSLAS

2005 m. gegužės 25 d. Komisija paskelbė komunikatą Dėl universaliųjų paslaugų apimties persvarstymo ataskaitos , prie kurio buvo pridėtas Komisijos tarnybų darbo dokumentas[1]. Pirmojo periodiško persvarstymo pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos[2] 15 straipsnį metu buvo nagrinėjama, ar universaliųjų paslaugų apimtis turėtų išlikti tokia pat, ar ją reikėtų pakeisti visų pirma įtraukiant mobilųjį arba plačiajuostį ryšį. Komisija pakvietė visuomenę pateikti pastabas apie atliktą analizę ir preliminarias išvadas, taip pat apie keletą ilgalaikių klausimų, kuriais siekiama paskatinti į ateitį orientuotas politines diskusijas, kurių rezultatus galima būtų įtraukti į 2006 m. bendrą elektroninių ryšių reguliavimo sistemos persvarstymą.

Pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 15 straipsnio 2 dalį šiuo komunikatu Europos Parlamentui ir Tarybai pateikiama Komisijos ataskaita, kurioje atsižvelgiama į viešųjų konsultacijų rezultatus.

2. KOMISIJOS ATLIKTOS ANALIZėS SANTRAUKA IR PRADINė POZICIJA

2005 m. gegužės mėn. komunikate primenama šiuo metu apibrėžta universaliųjų paslaugų apimtis[3] ir Universaliųjų paslaugų direktyvoje nustatyti jos persvarstymo kriterijai[4]. Visų pirma prisiminta, kad el. ryšių srityje universaliosios paslaugos sukuria tam tikrą apsaugą tiems, kurie dėl finansinių išteklių ar geografinės vietos neturi galimybės naudotis pagrindinėmis paslaugomis, kuriomis jau naudojasi dauguma piliečių.

Komunikate prieinama prie išvados, kad:

- konkurencingas mobiliojo ryšio paslaugų teikimas leido užtikrinti vartotojams visuotines finansiškai priimtinas galimybes naudotis mobiliuoju ryšiu, todėl mobiliojo ryšio įtraukimo į universaliųjų paslaugų apimtį sąlygos nėra įvykdytos;

- plačiajuosčio interneto prieigos atveju, juo besinaudojančių vartotojų skaičius neatitinka kriterijaus, pagal kurį reikalaujama, kad paslauga turi naudotis „vartotojų dauguma“, todėl plačiajuosčio ryšio paslaugų įtraukimo į universaliųjų paslaugų apimtį sąlygos nėra įvykdytos.

Komunikate taip pat buvo iškelta keletas ilgalaikių klausimų:

- Ar universaliųjų paslaugų srityje reikėtų atskirti prieigą nuo paslaugų ir spręsti tik prieigos prie ryšių infrastruktūros, o ne telefono ryšio paslaugų klausimus?

- Ar universaliosios paslaugos turėtų apimti prieigą bet kokioje vietoje?

- Ar vis dar tikslinga universaliųjų paslaugų sričiai priskirti nuostatas dėl taksofonų?

- Kiek laiko dar bus poreikis universaliosioms paslaugoms priskirti abonentų knygas ir informacijos apie abonentus teikimo paslaugas?

- Ar reikėtų universaliųjų paslaugų teikimo srityje ES lygiu ir toliau derinti specialias priemones vartotojams su negalia?

- Ar reikėtų siekti tikslo, kad universaliosios paslaugos būtų finansuojamos iš bendrų mokesčių?

3. KONSULTACIJOS SU SUINTERESUOTOSIOMIS šALIMIS

3.1. Gautų atsakymų apžvalga

Viešosios konsultacijos buvo pradėtos Komisijos tinklavietėse paskelbus komunikatą ir susijusį Komisijos tarnybų darbo dokumentą; atsakymai turėjo būti siunčiami elektroniniu paštu iki 2005 m. liepos 15 d.

Gauti 76 atsakymai iš įvairių suinteresuotųjų šalių el. ryšių srityje: valdžios institucijų, reguliavimo institucijų, nevyriausybinių organizacijų (ypač atstovaujančių vartotojų ir naudotojų interesus, taip pat specialiųjų poreikių asmenis), privačių piliečių, operatorių, paslaugų teikėjų, gamintojų, kitų įmonių ir organizacijų. Geografiniu požiūriu atsakymus pateikė 16 iš 25 valstybių narių, daugiau nei 40 % atsakymų gauta iš trijų didžiausių šalių[5]. Kai kurie komentarai buvo skirti tik ilgalaikiams klausimams.

Buvo plačiai pritarta komunikate pateiktam vertinimui ir išvadoms, nors ilgalaikiais klausimais nuomonės skyrėsi. Dauguma pabrėžė, kad mobilusis ir plačiajuostis ryšys vis daugiau naudojamas tiek dėl ES konkurencingumo politikos, tiek dėl pramonės verslo modelių ir technologijų strategijų. Dažnai buvo manoma, kad problemų kyla dėl privalomų reikalavimų tam tikroms technologijoms nuolat kintančiame technologijų pasaulyje. Daugumai susirūpinimą kėlė tai, kad bet koks universaliosios paslaugos apimties ir jos finansavimo išplėtimas turės neigiamos įtakos konkurencijai, stabdys investicijas ir slopins inovacijas.

Kita vertus, keletas vartotojų bei kitų organizacijų manė, kad persvarstymo kriterijai arba Komisijos vertinimas yra pernelyg ribojantys arba per mažai ambicingi, ir paragino išplėsti universaliųjų paslaugų apimtį įtraukiant mobiliojo ir (arba) plačiajuosčio ryšio paslaugas. Tačiau specializuotos vartotojų organizacijos el. ryšių srityje parėmė komunikate išdėstytas išvadas.

Keletas pateikusiųjų nuomones iškėlė klausimus, kurie nėra nagrinėjami šio persvarstymo metu, pavyzdžiui, susirūpinimas paslaugų kokybe, skirtingas jų įgyvendinimas ES, tarptautinis tarptinklinis ryšys. Tam tikri komentarai buvo susiję su kitomis vartotojų teisėmis ir interesais ryšių srityje, pavyzdžiui, galimybe naudotis pagalbos paslaugomis (kurios yra numatytos konkrečia direktyvos nuostata). Šie klausimai nepriklauso dabartinio persvarstymo sričiai, tačiau gauti komentarai bus panaudoti politikos diskusijose 2006 m. atliekant bendrąjį reguliavimo sistemos persvarstymą.

3.2. Mobilusis ryšys

Preliminari Komisijos išvada dėl mobiliojo ryšio buvo tokia, kad mobiliojo ryšio įtraukimo į universaliųjų paslaugų apimtį sąlygos nėra įvykdytos .

Komunikate pateiktas vertinimas ir išvados sulaukė visuotinio pritarimo: daugiau nei 70 % respondentų išsakė teigiamą nuomonę, įskaitant nacionalines vyriausybes, valdžios institucijas ir pramonę. Dalis respondentų manė, kad dar per anksti įtraukti mobiliojo ryšio paslaugas į universaliųjų paslaugų apimtį, tačiau pažangą reikėtų iš naujo nagrinėti būsimo bendrojo persvarstymo metu.

Kai kurie respondentai nurodė, kad nors antrosios kartos (2G) mobiliojo ryšio tinklų aprėptis daugelyje valstybių narių siekia nuo 98 iki 100 % gyventojų, geografinė aprėptis vis dar išlieka problema tam tikrose atokiose vietovėse. Be to, reguliavimo institucijos mano, kad reikalauti operatorių užtikrinti 100 % aprėptį būtų pernelyg brangu; jos pabrėžė, kad yra daug iniciatyvų, kuriomis siekiama visiškos aprėpties, pavyzdžiui, finansinė parama (nepriklausanti universaliosios paslaugos sistemai), skirta infrastruktūrai įdiegti arba skatinti ją bendrai naudoti.

Šalių duomenys ir nacionalinių reguliavimo institucijų socialinė ir ekonominė analizė patvirtino požiūrį, kad vartotojai gali įpirkti 2G mobiliojo ryšio paslaugas. Mobiliojo ryšio operatoriai pabrėžė, kad jie teikia paslaugas visiems vartotojų segmentams ir siūlo platų paslaugų paketų pasirinkimą, apmokėjimo po paslaugos suteikimo ir išankstinio apmokėjimo tarifus. Manoma, kad pastaroji galimybė padėjo sėkmingai išplėsti telefonijos paslaugų teikimą Europoje, ypač mažesnes pajamas gaunančių gyventojų grupėms. Laikomasi nuomonės, kad labai konkurencinga mažmeninė rinka užtikrina, kad mobiliojo ryšio aprėptis ir toliau didėtų, o kainos mažėtų.

Daugelis vartotojų ir kitų organizacijų kritikavo persvarstymo kriterijus ir Komisijos požiūrį, vadindami juos ribojančiais, ir ragino įtraukti mobiliojo ryšio paslaugas į universaliųjų paslaugų apimtį. Kai kurie reikalavo išsamesnės socialinių aspektų ir galimybių naudotis paslaugomis analizės. Buvo ginčijamasi, kad išankstinio mokėjimo kortelės paprastai yra brangesnės negu abonentinis mokestis po paslaugos suteikimo ir kad mobiliojo ryšio kainos nėra prieinamos mažesnes pajamas gaunančių gyventojų grupėms[6].Vartotojus su negalia atstovaujančios organizacijos teigė, kad reikia išplėsti universaliųjų paslaugų apimtį, nes daugelis žmonių su negalia turi rimtų pradėdami naudotis ir naudodamiesi mobiliojo ryšio paslaugomis.

3.3. Plačiajuostė interneto prieiga

Preliminari Komisijos išvada dėl plačiajuostės interneto prieigos rodo, kad šiuo metu minėtomis paslaugomis naudojasi tik nedidelė, nors ir sparčiai auganti, Europos vartotojų mažuma, o vieno gyventojo faktinio naudojimo rodiklis neatitinka kriterijaus, kad paslauga turi naudotis „vartotojų dauguma“[7]. Todėl plačiajuosčio ryšio paslaugų įtraukimo į universaliųjų paslaugų apimtį sąlygos nėra įvykdytos. Rengdamasi kitam universaliųjų paslaugų direktyvos persvarstymui, Komisija ir toliau atidžiai stebės minėtus klausimus. Valstybėms narėms nedraudžiama remti plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtrą, laikantis taikytinų valstybės pagalbos taisyklių.

Viešųjų konsultacijų metu Komisijos vertinimas ir išvados dėl plačiajuosčio ryšio sulaukė visuotinio 80 % respondentų, įskaitant visas nacionalines vyriausybes ir valdžios institucijas, pritarimo, pramonės atstovai taip pat pritarė. Tam tikros reguliavimo institucijos pranešė apie neseniai atliktas reguliavimo peržiūras, kurių rezultatai atitiko minėtą analizę.

Buvo pastebėta, kad egzistuoja galimybė naudotis palydovinio plačiajuosčio ryšio paslaugomis, ir yra parengta įvairių vietos, regioninių ir nacionalinių iniciatyvų, kuriomis siekiama plėsti plačiajuosčio ryšio aprėptį, kartais panaudojant fiksuotas belaides technologijas. Kai kurie respondentai prašė paramos teikiant plačiajuosčio ryšio paslaugas tose vietovėse, kur šiuo metu negalima pasikliauti komerciniais paslaugų teikėjais.

Pramonės atstovai ir vartotojai pabrėžė, kad šiuo metu yra sąlygiškai ankstyvasis plačiajuosčio ryšio etapas rinkoje, kurioje konkurencija skatina skverbimąsi ir žemesnes kainas vartotojams. Šiuo etapu būtų sunku įvertinti, ar rinkos nepakankamumas tęsis ir toliau. Privalomų plačiajuostės prieigos reikalavimų įvedimas reikštų nepagrįstas išlaidas arba kryžminį subsidijavimą skirtingoms vartotojų grupėms ar paslaugoms, ir kiltų pavojus, kad nebus spėjama prisitaikyti prie technologijų pažangos, ypač duomenų perdavimo greičio srityje. Be to, mokesčiai už prieigą tampa vis labiau susiję su turiniu, todėl rinkos intervencijos tampa labiau problematiškos. Kai kurie respondentai manė, kad plačiajuosčio ryšio įtraukimo į universaliųjų paslaugų apimtį kaina taptų sunkia našta tam tikroms naujosioms valstybėms narėms, kuriose fiksuoto plačiajuosčio ryšio infrastruktūra mažiau pažangi.

Tam tikros vartotojų asociacijos teigė, kad plačiajuostis ryšys tapo būtinas normaliam dalyvavimui visuomenėje, todėl jį reikėtų priskirti universaliosioms paslaugoms. Kai kurie manė, kad žemas skverbties lygis nėra pakankamai svarbi priežastis atsisakyti reguliavimo priemonių, jei potenciali nauda viršija potencialias išlaidas vartotojams. Keletas respondentų pareiškė nuomonę, kad reguliavimo pakeitimų įgyvendinimas nacionaliniu lygiu trunka keletą metų, todėl šio persvarstymo metu reikėtų laikytis iniciatyvaus požiūrio ir išplėsti universaliųjų paslaugų apimtį, nes tai galėtų paskatinti daugiau naudotis plačiajuosčiu ryšiu. Viena regioninės valdžios institucija teigė, kad plačiajuosčio ryšio įtraukimas reikalingas užtikrinti visiems vienodą prieigą ir padėtų siekiant regiono Lisabonos tikslų.

3.4. Ilgalaikiai klausimai

3.4.1. Apžvalga

Dauguma suinteresuotųjų šalių sutiko, kad iškelti klausimai reikalauja politinių diskusijų, kaip turėtų būti toliau plėtojamos universaliosios paslaugos konvergencinėmis ir konkurencingomis sąlygomis ryšių srityje, o nuomonės apie ateities perspektyvas svyravo tarp požiūrio, kad „universaliosios paslaugos turėtų būti panaikintos“, ir požiūrio, kad „būtina intensyviau teikti universaliąsias paslaugas“. Priklausomai nuo teisės tradicijų ir rinkos realijų, skirtingos valstybės narės taip pat pabrėžė skirtingus prioritetus. Kai kurių respondentų atsakymuose pageidaujama daugiau lankstumo reguliavimo sistemoje, kad išsiplėtusioje Sąjungoje būtų geriau atspindėtos nacionalinės ar vietos (regiono) sąlygos. Dauguma pabrėžė, kad šiuo metu diskusija yra riboto pobūdžio, nes nėra žinomas technologijų pažangos, ypač interneto protokolu (IP) grindžiamo ryšio, poveikis. Keletas respondentų teigė, kad persvarstymas atliekamas per anksti, nes trūksta patirties įgyvendinant šiuo metu galiojančias taisykles.

3.4.2. Ar universaliosioms paslaugoms reikėtų priskirti tik prieigą prie ryšių infrastruktūros, o ne galimybę naudotis telefono ryšio paslaugomis?

Keletas suinteresuotųjų šalių, pavyzdžiui, reguliavimo institucijos ir pramonės atstovai, manė, kad noras atskirti prieigą prie infrastruktūros nuo paslaugų teikimo gali būti pagrįstas, ypač atsižvelgiant į tendencijas pereiti prie naujos kartos tinklų ir tokios paslaugų aplinkos, kurioje vartotojas gali pasirinkti tiek prieigos, tiek paslaugų teikėjus (jau taikoma balso telefonijos atveju panaudojant IP). Veiksminga konkurencija turėtų užtikrinti galimybes naudotis ir priimtinas kainas, o valstybės intervencija turėtų užtikrinti nuo technologijų nepriklausantį konkurenciją skatinantį reglamentavimą.

Dauguma vartotojų ir naudotojų atstovų teigė, kad vien tik prieigos prie infrastruktūros nepakanka tam, kad labiau pažeidžiamiems vartotojams būtų užtikrinta galimybė naudotis pagrindinėmis paslaugomis. Tačiau vartotojų grupės taip pat teigė, kad universaliosios paslaugos turėtų užtikrinti visiems piliečiams technologiškai neutralią „vienodą prieigą“ prie ryšių tinklų, o pasitelkus plačiajuostį ryšį galima būtų teikti lanksčias paslaugas (balso, teksto, vaizdo ir transliavimo paslaugas), kurios padėtų patenkinti specialiųjų poreikių asmenų reikalavimus.

Taip pat buvo teigiama, kad artimiausiu metu nebūtų praktiška atskirti prieigą nuo paslaugų, nes prieigos režimai šiuo metu dar tik diegiami ES, ir rinkos subjektai mažmeniniu lygmeniu dažnai išlaiko įtaką rinkoje. Universaliųjų paslaugų teikėjams susirūpinimą kėlė sudėtingos reguliavimo ir sutartinės priemonės, kurios būtų kuriamos atskyrus prieigą ir paslaugų teikimą.

3.4.3. Ar universaliosios paslaugos turėtų apimti prieigą bet kokioje vietoje

Atsakymai parodė, kad šis klausimas buvo skirtingai interpretuojamas. Kai kurie manė, kad šio reikalavimo jau yra iš dalies laikomasi, nes dėl dabar galiojančios direktyvos lankstumo mobiliojo (bevielio) ryšio paslaugų teikėjams („fiksuotoje vietoje“) leidžiama teikti universaliąsias paslaugas. Keletas respondentų manė, kad tik mobiliojo ryšio technologijomis galima užtikrinti „prieigą bet kokioje vietoje“, ir įžvelgė prieštaravimą pozicijai dėl mobiliojo ryšio. Tačiau visi bendrai pastebėjo, kad egzistuoja daug šiuo metu veikiančių (ir planuojamų) prieigos technologijų, kuriomis už skirtingą kainą galima užtikrinti „prieigą bet kokioje vietoje“. Todėl daugelis suinteresuotųjų šalių manė, kad verta išnagrinėti galimybes leisti lankstesnėmis sąlygomis teikti universaliąsias paslaugas bet kokiomis priemonėmis (kurios gali būti pigesnės nei fiksuotas terminalas fiksuotoje vietoje). Tačiau šioje srityje reikėtų apsvarstyti keletą susijusių klausimų, pavyzdžiui, paslaugos kokybės ir galimybės naudotis pagalbos paslaugomis klausimus.

Pramonės atstovai teigė, kad rinkoje jau teikiamos „mobilumo“ arba „mobiliojo interneto“ paslaugos, ir kad šioje srityje nereikia su universaliosiomis paslaugomis susijusių įsipareigojimų. Paslaugų „bet kokioje vietoje“ kokybei užtikrinti reikėtų didelių investicijų į tinklus.

3.4.4. Ar vis dar tikslinga universaliųjų paslaugų sričiai priskirti nuostatas dėl taksofonų

Atsižvelgdami į beveik visuotinį mobiliųjų telefonų paplitimą, keletas respondentų teigė, kad būtų tikslinga sumažinti taksofonų skaičių, ir jų galima būtų daugiau nepriskirti universaliosioms paslaugoms. Tačiau daugelis pastebėjo, kad tam tikrose vietose ir tam tikromis aplinkybėmis gali išlikti taksofonų poreikis, ir tai, kad juos ypač vertina labiausiai pažeidžiami visuomenės nariai.

Keletas respondentų teigė, kad galima būtų taksofonus patobulinti ar modernizuoti, pavyzdžiui taip, kad jie taptų interneto prieigos punktu, arba papildyti juos daugiafunkcine įranga, taip pat skirta žmonėms su negalia. Taip pat siūloma nagrinėti alternatyvias galimybes ir tose vietose, kur nebeliks taksofonų, įrengti, pavyzdžiui, pagalbos punktus, už kuriuos būtų atsakingos valstybės valdžios institucijos.

3.4.5. Kiek laiko dar bus poreikis universaliosioms paslaugoms priskirti abonentų knygas ir informacijos apie abonentus teikimo paslaugas

Daugelis respondentų nurodė, kad direktyvoje yra atskirti reikalavimai rinkti ir perduoti abonentų duomenis (didmeniniu lygiu) ir įsipareigojimai sudaryti galimybes naudotis informacijos apie abonentus teikimo paslaugomis (mažmeniniu lygiu). Valstybės narės, kuriose šio sektoriaus liberalizacija yra labiau pažengusi, teigė, kad informacijos apie abonentus teikimo paslaugų galima būtų daugiau nepriskirti universaliosioms paslaugoms. Kitų šalių komentarai buvo atsargesni, dažnai manoma, kad reikia palikti galioti esamus reikalavimus. Informacijos apie abonentus paslaugų teikėjai manė, kad su universaliosiomis paslaugomis susiję įsipareigojimai mažmeninėje rinkoje yra nereikalingi arba kenkia konkurencijai, ir tuo pat metu ragino veiksmingai įgyvendinti prieigos reikalavimus didmeniniu lygiu.

3.4.6. Ar reikėtų universaliųjų paslaugų teikimo srityje ES lygiu ir toliau derinti specialias priemones vartotojams su negalia

Dauguma valdžios institucijų teigė, kad, atsižvelgiant į perėjimo prie NKT tempą ir pobūdį, dar per anksti siekti didesnio suderinamumo, nei numato esamos direktyvos nuostatos (7 straipsnis), tai taip pat prieštarautų subsidiarumo ir proporcingumo principams. Pramonės atstovų nuomonės buvo įvairios, tačiau iš esmės manoma, kad tolesnis derinimas yra nereikalingas ir brangus, ypač atsižvelgiant į produktų ir paslaugų, skirtų specialiems vartotojų poreikiams, įvairovę. Tačiau buvo pastebėta, kad gali kilti problemų, kurias, be tų, kurios jau sprendžiamos pagal E.prieinamumo[8] iniciatyvą, galima būtų plačiau išnagrinėti, pavyzdžiui, (senos) įrangos suderinamumas IP aplinkoje.

Keletas vartotojus su negalia atstovaujančių organizacijų pritarė tolesniam tam tikrų priemonių, pavyzdžiui, galimybės naudotis pagalbos paslaugomis pasinaudojant IP tinklais, derinimui. Kita vertus, kai kurios iš šių organizacijų ir kai kurie vartotojai teigė, kad toliau derinant reikalavimus, jie gali tapti pernelyg griežti, ir teikė pirmenybę kitoms iniciatyvoms, pavyzdžiui, iniciatyvai kurti integruotas pagrindines paslaugas.

3.4.7. Ar reikėtų siekti, kad universaliosios paslaugos būtų finansuojamos iš bendrų mokesčių

Valdžios institucijų ir pramonės atstovų nuomonės šiuo klausimu smarkiai skyrėsi. Iš esmės pirmosios nematė priežasčių keisti esamą finansavimo sistemą (pagal kurią leidžiama rinktis, ar naudotis valstybės lėšomis, arba steigti konkrečiam sektoriui skirtą fondą). Kai kurios valdžios institucijos neatmetė galimybės ateityje plačiau išnagrinėti finansavimo iš mokesčių galimybes, o kitos pageidavo atlikti daugiau alternatyvių finansavimo metodų tyrimų.

Kai kurie respondentai teigė, kad diskusijos dėl universaliųjų paslaugų painiojamos su žymiai platesniu galimybių visiems dalyvauti „informacinėje visuomenėje“ klausimu; tai žymiai platesnė socialinė problema, kuri neturėtų apsiriboti tik ryšių sektoriumi. Dauguma pramonės atstovų teigė, kad konkrečiam sektoriui skirtas finansavimas iškraipo rinką ir lemia kryžminį vartotojų subsidijavimą, todėl kyla visos ryšių kainos.

Pagrindinės vartotojams rūpimos problemos susijusios su atsiskaitymo ar kryžminio subsidijavimo skaidrumo trūkumu ir tuo, kad dėl šios priežasties susidariusiomis aplinkybėmis vartotojai moka per daug. Vartotojai taip pat įspėjo apie pavojų, kad universaliosios paslaugos gali tapti nepakeliama našta operatoriams ir jų klientams, kaip atsitiko tam tikrose šalyse.

4. KOMISIJOS POZICIJA

Komisija mano, kad viešosios konsultacijos metu buvo plačiai pritarta preliminariai 2005 m. gegužės mėn. komunikate išdėstytai pozicijai, ir nėra naujo loginio pagrindo keisti išvadą, kad nei mobilusis, nei plačiajuostis ryšys neatitinka Universaliųjų paslaugų direktyvoje nustatytų įtraukimo į universaliųjų paslaugų apimtį sąlygų. Komisija pripažįsta, kad, kaip pastebėjo kai kurie respondentai, persvarstymas buvo ribotos apimties. Tačiau šiuo požiūriu Komisija turi vadovautis šio persvarstymo kriterijais, išdėstytais Universaliųjų paslaugų direktyvoje. Nežiūrint to, atsižvelgdama į technologijų ir rinkos plėtrą, Komisija greitai pradės visos el. ryšių reguliavimo sistemos persvarstymą, siekdama užtikrinti, kad bendrieji tikslai ir toliau derėtų su Lisabonos tikslais, kaip buvo nurodyta komunikate „i2010 – Europos informacinė visuomenė augimui ir užimtumui skatinti“[9] .

5. IšVADA

Vadovaudamasi Universaliųjų paslaugų direktyvos 15 straipsnio 1 dalimi, Komisija atliko universaliųjų paslaugų apimties persvarstymą. Šio persvarstymo rezultatas yra toks, kad Komisija šiuo metu nesiūlys jokių universaliųjų paslaugų apimties pokyčių. Tačiau Komisijai pateiktos nuomonės apie ilgalaikius klausimus sudaro tvirtą pagrindą nuo 2006 m. atliekant bendrąjį el. ryšių reguliavimo sistemos persvarstymą tęsti politines diskusijas dėl universaliųjų paslaugų teikimo ateityje. Šis persvarstymas suteiks galimybę aptarti būtinybę, kad būtų užtikrintas technologijų atžvilgiu neutralus universaliųjų paslaugų teikimas.

Vadovaudamasi Universaliųjų paslaugų direktyvos 15 straipsnio 2 dalimi, Komisija pateikia šią persvarstymo ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai.

[1] COM(2005) 203 ir atitinkamai SEC(2005) 660. žr. http://europa.eu.int/information_society/policy/ecomm/info_centre/documentation/public_consult/index_en.htm

[2] Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis, OL L 108, 2002 4 24, p. 51–77.

[3] Šiuo metu universaliųjų paslaugų apimtis yra tokia: 1) prijungimas prie viešojo telefono tinklo fiksuotoje vietoje, kuris užtikrintų balso perdavimą ir funkcinę prieigą prie interneto ir 2) prieiga prie viešai prieinamų telefono ryšio paslaugų.

[4] Žr. 25 konstatuojamąją dalį ir V priedą. Persvarstymo metu turi būti nagrinėjami socialiniai, ekonominiai ir technologijų pokyčiai, siekiant nustatyti ir išnagrinėti, kokiomis paslaugomis gali naudotis ir naudojasi dauguma vartotojų, bei atkreipti dėmesį į socialinės atskirties pavojų tiems, kurie tų paslaugų neįpirks.

[5] Jungtinė Karalystė – 16, Vokietija – 9, Prancūzija – 8, Ispanija – 5, Portugalija – 4, Austrija – 3, Belgija – 3; Čekija, Graikija, Suomija, Italija, Airija, Lietuva, Nyderlandai, Norvegija, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija – po 1 arba 2; Europos ar tarptautinės asociacijos – 14, kurie pateikiami tinklalapyje: http://europa.eu.int/information_society/policy/ecomm/info_centre/documentation/public_consult/universal_service/index_en.htm

[6] Žr. Poveikio analizės ataskaitos 5.2 skirsnį.

[7] 2005 m. spalio mėn. fiksuotu plačiajuosčiu ryšiu naudojosi 11,5 % ES gyventojų. Padidėjimas nuo 6,5 % 2004 m. vidury (kaip nurodyta 2005 m. gegužės mėn. komunikate) nėra pakankama priežastis keisti Komisijos analizę.

[8] Žr. Komisijos komunikatą dėl e.prieinamumo COM(2005) 425:http://europa.eu.int/information_society/policy/accessibility/com_ea_2005/index_en.htm

[9] COM(2005) 229.