2021 m. rugpjūčio 18 d. Europos Komisijos pateiktas apeliacinis skundas dėl 2021 m. birželio 9 d. Bendrojo Teismo (ketvirtoji išplėstinė kolegija) priimto sprendimo byloje T-47/19 Dansk Erhverv / Komisija

(Byla C-508/21 P)

(2022/C 2/18)

Proceso kalba: anglų

Šalys

Apeliantė: Europos Komisija, atstovaujama B. Stromsky, T. Maxian Rusche

Kitos proceso šalys: Dansk Erhverv, Danmarks Naturfredningsforening, Vokietijos Federacinė Respublika, Interessengemeinschaft der Grenzhändler (IGG)

Apeliantės reikalavimai

Apeliantė Teisingumo Teismo prašo:

—	panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinę dalį;

—	priimti sprendimą byloje T-47/19 Danske Erhverv / Komisija, panaikinant ginčijamo sprendimo (1) 3.3 skirsnį;

—	nurodyti ieškovei pirmoje instancijoje padengti su apeliaciniu procesu susijusias išlaidas;

—	nurodyti kiekvienai šaliai ir kiekvienam į bylą įstojusiam asmeniui padengti savo bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmojoje instancijoje.

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Pirmasis apeliacinio skundo pagrindas: Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai priėjo prie išvados, kad tai, jog trečioji šalis laimėjo bylą dėl vienintelio pagrindo, lemia viso ginčijamo sprendimo panaikinimą. Ši išvada pažeidžia SESV 264 straipsnį, kaip jį Teisingumo Teismas aiškina byloje Komisija / Department de Loiret, ir proporcingumo principą.

Byloje Komisija / Department de Loiret Teisingumo Teismas SESV 264 straipsnį aiškino taip: (2)

„<…> vien dėl to, jog [Bendrasis Teismas] ieškinyje dėl panaikinimo ieškovės pateiktą pagrindą pripažįsta pagrįstu, jis negali automatiškai panaikinti viso skundžiamo sprendimo. Iš tikrųjų viso akto panaikinimas negali būti pagrįstas, jei akivaizdžiai matyti, kad minėtu pagrindu, susijusiu tik su konkrečiu ginčijamo akto aspektu, galima pagrįsti tik panaikinimą iš dalies.“

Šioje byloje ieškovės vienintelio pagrindo trečia dalis buvo pateikta tik dėl vieno iš trijų sprendimų, kurie ginčijamame sprendime buvo sujungti į vieną aktą. Tai yra sprendimas, kuriame padaryta išvada, kad baudos neskyrimas dėl to, kad pasienio parduotuvės neėmė depozito už gėrimus skardinėse, nereiškia, kad buvo naudojami valstybės ištekliai, todėl tai nebuvo valstybės pagalba. Ieškovės vienintelio pagrindo trečia dalis nebuvo pateikta dėl kitų sprendimų, kuriuose padaryta išvada, kad depozito neėmimas ir PVM netaikymas nepaimtam depozitui nereiškia valstybės išteklių naudojimo, todėl tai nėra valstybės pagalba.

Antrasis apeliacinio skundo pagrindas: Bendrasis Teismas nenurodė motyvų ir pateikė prieštaringus motyvus, kai padarė išvadą, kad šie trys sprendimai yra neatsiejami vienas nuo kito.

Trečiasis apeliacinio skundo pagrindas: Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai priėjo prie išvados, kad šie trys sprendimai yra neatsiejami. Trys priemonės, kurios vertinamos šiuose trijuose sprendimuose, nėra susijusios. Konkrečiai kalbant, baudos neskyrimas nėra tiesiogiai ir automatiškai susijęs su depozito neėmimu ir PVM netaikymu. Baudos skyrimas gali arba negali pakeisti pasienio parduotuvių elgesio. Pasienio parduotuvės gali užginčyti skirtą baudą jurisdikciją turinčiuose teismuose ir toliau neimti depozito (ir netaikyti PVM neimamam depozitui). Bet kuriuo atveju dėl depozito neėmimo valstybė nepraranda lėšų, nes pinigų nebūna visiškai privačiai valdomoje depozitų sistemoje, kurios valstybė nekontroliuoja.

(1) Komisijos sprendimas C(2018) 6315 final dėl valstybės pagalbos SA.44865 (2016/FC) – Vokietija – Tariama pagalba Vokietijos pasienyje esančioms gėrimų parduotuvėms.

(2) Sprendimo Komisija / Départment de Loiret, C-295/07 P, EU:C:2008:707, 104 punktas.