1.

Ar teisinga aiškinti Bendrojo susitarimo 4 punktą taip, kad tokia situacija, kaip aprašytoji šioje byloje, kai laikinasis tarnautojas atlieka tą patį darbą kaip karjeros tarnautojas (karjeros tarnautojas, kuris neturi teisės į išeitinę išmoką, nes situacija, dėl kurios išmokama ši išmoka, nesusidaro pagal jam taikomą teisinę sistemą), yra nesusijusi su 4 punkte aprašyta situacija?

2.

Ar prie Direktyvos 1999/70/EB ( 1 ) pridėtą Bendrąjį susitarimą atitinka aiškinimas, pateiktas siekiant įgyvendinti jo tikslus, kad laikinajam tarnautojui teisė į išeitinę išmoką gali būti suteikta arba prilyginus jį laikinajam darbuotojui, nes jo padėtis (kaip tarnautojo arba pagal sutartį dirbančio darbuotojo) priklauso tik nuo viešojo sektoriaus darbdavio, arba tiesiogiai vertikaliai taikant pirminę Europos teisę, nes teisė į vienodą požiūrį ir diskriminavimo draudimas yra bendrasis ES principas, nustatytas direktyvoje (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 ir 21 straipsniai) bei Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 23 straipsnyje, ir yra taikomos pagrindinės socialinės teisės (SESV 151 ir 153 straipsniai)?

3.

Ar Direktyvos 1999/70/EB tikslus atitinka priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią piktnaudžiavimui ir pašalinti Sąjungos teisės pažeidimo padarinius tuo atveju, kai darbdavys darbuotojui neužtikrina stabilumo – nenustato išeitinės išmokos, panašios į tą, kuri mokama neteisėto atleidimo iš darbo atveju, kaip tinkamos, proporcingos, veiksmingos ir atgrasančios sankcijos, prireikus atsižvelgiant į tai, kad sudarant terminuotas darbo sutartis yra piktnaudžiaujama siekiant patenkinti nuolatinius poreikius (be objektyvios priežasties, kai įdarbinimas nėra skubus ir nėra būtinos jį pateisinančios priežasties), nesant nacionalinėje teisėje numatytų sankcijų ar veiksmingų apribojimų?