52014DC0002

KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI

Bendra ataskaita dėl 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyvos 2000/43/EB, įgyvendinančios vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės (Rasinės lygybės direktyvos), ir 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (Lygių galimybių užimtumo srityje direktyvos), taikymo

1. Įžanga

Apsauga nuo diskriminacijos yra viena iš tų sričių, kuriose ES teisė glaudžiai susijusi su ES žmonių kasdienybe. Daugiau kaip prieš dešimtmetį dviem ES kovos su diskriminacija direktyvomis[1] sukurta visapusė sistema suformavo Europos kovos su diskriminacija teisės aktų pagrindą. Prieš perkeldamos šias dvi direktyvas į nacionalinę teisę, kai kurios valstybės narės beveik neturėjo šią sritį reglamentuojančių teisės aktų; jas perkėlus į nacionalinę teisę, visų valstybių narių teisės aktuose atsirado tokių naujų aspektų kaip apsauga nuo diskriminacijos dėl amžiaus.

Kovos su diskriminacija direktyvomis: – draudžiama diskriminacija dėl rasinės ar etninės kilmės (Direktyva 2000/43/EB) ir religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus ir seksualinės orientacijos (Direktyva 2000/78/EB); – užtikrinama apsauga keliose svarbiose gyvenimo srityse: užimtumo ir profesinio mokymo (abi direktyvos), švietimo, socialinės apsaugos ir sveikatos priežiūros, taip pat galimybės gauti prekes ir paslaugas, įskaitant aprūpinimą būstu, bei prekių ir paslaugų tiekimo srityse (Direktyva 2000/43/EB); – draudžiama įvairių formų diskriminacija: tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija, priekabiavimas, nurodymas diskriminuoti ir viktimizacija; – reikalaujama, kad valstybės narės užtikrintų veiksmingas sankcijas ir teisių gynimo priemones.

Pirmosios įgyvendinimo ataskaitos priimtos atitinkamai 2006[2] ir 2008 m.[3]. Kadangi ataskaitas apie abi kovos su diskriminacija direktyvas[4] reikia rengti reguliariai, šis dokumentas yra bendra ataskaita, nes abiejų teisės aktų reguliavimo metodas ir daugumos jų nuostatų turinys yra tapatūs. Be to, dauguma valstybių narių šias dvi direktyvas į nacionalinę teisę perkėlė vienu nacionaliniu aktu. Pirmosios ataskaitos buvo priimtos tuo metu, kai daugelis valstybių narių kovos su diskriminacija direktyvas buvo tik neseniai perkėlusios į nacionalinę teisę, todėl neturėjo jų taikymo patirties.

Šiuo metu visos 28 valstybės narės yra perkėlusios šias direktyvas į nacionalinę teisę ir įgijusios jų taikymo patirties. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje taip pat išplėtojo šių direktyvų aiškinimą. Ši ataskaita suteikia galimybę išnagrinėti šių direktyvų taikymą, įvertinti ES Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų pateikiamą jų aiškinimą ir nustatyti ateityje galinčius iškilti sunkumus[5].

Vadovaudamosi šiomis direktyvomis[6], visos valstybės narės pateikė Komisijai informaciją, kuria remiantis parengta ši ataskaita. Be to, Komisija konsultavosi su nacionalinėmis lygių galimybių institucijomis[7], Europos lygių galimybių institucijų tinklu „Equinet“, ES pagrindinių teisių agentūra (FRA), socialiniais partneriais[8], pilietinės visuomenės organizacijomis[9] ir Europos nediskriminavimo srities teisės ekspertų tinklu[10].

2. Perkėlimo į nacionalinę teisę pažanga ir pažeidimo nagrinėjimo procedūros

Abi direktyvos perkeltos į nacionalinius teisės aktus visose 28 valstybėse narėse[11], ir Komisija tikrina visų tų teisės aktų atitiktį šioms direktyvoms. Pažeidimo nagrinėjimo procedūros dėl neatitikties abiejų Direktyvų nuostatoms buvo pradėtos (daugiausia 2005–2007 m.) prieš 25 valstybes nares[12]. Tai, kad daugeliui valstybių narių iš pradžių kilo šių dviejų direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę problemų, galima paaiškinti tuomečiu šių teisės aktų naujoviškumu. Dažniausiai kildavo problemos, susijusios su tiesioginės ir netiesioginės diskriminacijos, priekabiavimo, viktimizacijos apibrėžtimis, suinteresuotų organizacijų teisine padėtimi, taikymo srities apribojimais ir pernelyg plačiu direktyvose numatytų nukrypti leidžiančių nuostatų aiškinimu. Beveik visos šios vadinamosios pirmos kartos pažeidimo bylos jau baigtos nagrinėti, nes valstybės narės savo teisės aktus suderino su minėtomis direktyvomis[13]. Vienoje byloje Komisijos pradėtą pažeidimo nagrinėjimo procedūrą vainikavo ES Teisingumo Teismo sprendimas, kuriame konstatuota, jog valstybė narė nesilaikė savo įsipareigojimo tinkamai įgyvendinti Direktyvos 2000/78//EB nuostatas dėl neįgaliesiems tinkamų patalpų darbo vietoje įrengimo[14].

Komisija toliau stebi direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę pažangą valstybėse narėse ir prireikus pradeda pažeidimo nagrinėjimo procedūras[15].

Komisija kasmet gauna vidutiniškai 20–30 skundų dėl šių direktyvų, bet dauguma iš jų yra pavieniai diskriminacijos atvejai, nesusiję su netinkamu direktyvų perkėlimu į nacionalinę teisę ar jų taikymu, todėl dėl jų pažeidimo nagrinėjimo procedūros nepradedamos. Daug daugiau skundų išnagrinėjama nacionaliniu lygmeniu. Nors teisių gynimo priemonės, kuriomis galima pasinaudoti konkrečiais diskriminacijos atvejais, numatytos tik nacionalinėje teisėje ir jomis galima pasinaudoti tik nacionaliniuose teismuose, būtent Komisijos pareiga yra ištirti, ar skundas nesusijęs su netinkamu direktyvų perkėlimu į nacionalinę teisę ar jų taikymu su skundu susijusioje valstybėje narėje. Šiuo metu pradėtos trijų Direktyvoje 2000/78/EB numatytų atvejų, dėl kurių buvo pateikti skundai, pažeidimo nagrinėjimo procedūros[16].

3. direktyvų įgyvendinimas ir taikymas

Abi direktyvos perkeltos į nacionalinę teisę, bet, apžvelgus šalių patirtį, išaiškėjo, kad, įgyvendinant ir taikant šiuos teisės aktus, vis dar kyla sunkumų.

Siekdami įveikti šiuos sunkumus, Komisija, Europos lygių galimybių institucijų tinklas „Equinet“, ES pagrindinių teisių agentūra FRA ir pavienės valstybės narės – visi vėliau paskelbė rekomendacijas, susijusias su šių dviejų direktyvų taikymu[17]. Be to, Komisija finansuoja teisėjų ir kitų praktikuojančių teisininkų mokymą, kurio tikslas – skatinti tinkamą direktyvų taikymą gerinant šių teisės specialistų žinias ES lygių galimybių srities teisės aktų klausimais[18].

3.1 Informuotumas apie teises

Abiejose direktyvose[19] pabrėžiama, jog svarbu skleisti informaciją siekiant užtikrinti, kad susiję asmenys žinotų savo teises į vienodas sąlygas. Visi europiečiai, ne tik prie mažumų priskiriami gyventojai, dažnai nežino savo teisių[20]. Pavyzdžiui, žmonės gali nežinoti, kad diskriminacija užimtumo srityje draudžiama net kreipimosi dėl darbo etape[21]. Daugelis valstybių narių[22] tokių žinių stoką vertina kaip svarbų iššūkį ir pateikia informaciją apie tai, kaip sprendžia šią problemą – pvz., rengiami informaciniai ir rekomendaciniai dokumentai, organizuojamos informuotumo didinimo kampanijos ir kuriami informaciniai portalai, įskaitant skirtus konkrečioms tikslinėms grupėms (mažumoms, jaunimui). Atrodo, kad ištekliai naudojami veiksmingai tuomet, kai dėmesys sutelkiamas į asmenis, kuriems kyla didžiausia rizika, ir į tuos, kurie gali nusižengti atitinkamoms nuostatoms, pvz., į darbdavius[23].

Užimtumo srityje profesinės sąjungos ir socialiniai partneriai atlieka svarbiausią vaidmenį didinant tiek darbuotojų, tiek darbdavių informuotumą kovos su diskriminacija klausimais[24]. Daugelis valstybių narių taip pat pateikia naudingų praktinių rekomendacijų, susijusių su jų kovos su diskriminacija teisės aktais, kuriais reglamentuojamos įvairios situacijos darbo vietoje[25].

3.2 Duomenų lygių galimybių klausimais stoka

Direktyvose nereikalaujama, kad valstybės narės rinktų duomenis lygių galimybių klausimais[26]. Vis dėlto, kaupiant ir analizuojant tokius duomenis (už šią funkciją atsakingos valstybės narės), veiksmingiau kovojama su diskriminacija ir skatinama vadovautis vienodo požiūrio principu, taip pat šie duomenys patvirtina diskriminacijos buvimą, daro ją skaidrią ir suteikia galimybę ją įvertinti kiekybiškai. Ir priešingai, nesant lygių galimybių srities duomenų, įvertinti tam tikras aplinkybes ir įrodyti esamą diskriminaciją yra sunkiau[27]. Tai visų pirma susiję su netiesiogine diskriminacija, kurią vertinant statistikos duomenys dažniausiai atlieka itin svarbų vaidmenį siekiant įrodyti, atrodo, neutralios priemonės nepageidaujamą poveikį tam tikrai konkrečiai grupei. Pirmoje Direktyvos 2000/43/EB taikymo ataskaitoje nerimauta, jog tai, kad „daugelyje valstybių narių nėra surinkta etninių duomenų, gali trukdyti tinkamai stebėti Bendrijos teisės aktų taikymą“. Padėtis šiuo klausimu vis dar iš esmės nepasikeitusi ir abiejų direktyvų požiūriu tokia pati. Į šią problemą dėmesį atkreipė daugelis respondentų (nacionalinės lygių galimybių institucijos[28], FRA, nevyriausybinės organizacijos) ir Komisija pritaria jų nuomonei.

Daugumoje valstybių narių diskriminacijai įrodyti naudojami statistikos duomenys, taip pat kaip įrodymas pasitelkiami situacijos testavimo[29] rezultatai. Tačiau daugelis valstybių narių nekaupia duomenų lygių galimybių klausimais arba renka labai neišsamius šios srities duomenis, pvz., remdamosi duomenų apsaugos teisės aktais kaip priežastimi nerinkti duomenų. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad ES teisėje, būtent Duomenų apsaugos direktyvoje[30], nėra nuostatų, draudžiančių valstybėms narėms rinkti duomenis statistikai rengti, jeigu laikomasi toje direktyvoje nustatytų apsaugos priemonių[31]. Praktinių rekomendacijų parengimas ar duomenų lygių galimybių klausimais rinkimo nacionaliniu lygmeniu standartų nustatymas yra gerosios patirties pavyzdys, kuriuo, atrodo, galima pasinaudoti bent kaip atspirties tašku sprendžiant šią problemą[32].

3.3 Užregistruojami ne visi diskriminacijos atvejai

Visa turima informacija patvirtina, kad užregistruojama tik labai nedaug diskriminacijos atvejų. Tai pasakytina apie pirminį tokių atvejų registravimą, pvz., informacijos apie diskriminacijos atvejį pateikimą lygių galimybių institucijai ar policijai, ir apie užregistruoto atvejo nagrinėjimą teisme. Iš neseniai surinktų duomenų matyti, kad iš visų apklaustų etninių ir migrantų grupių 82 % diskriminaciją patyrusių asmenų nepranešė apie savo patirtį[33]. Dažniausios tokio sprendimo priežastys buvo įsitikinimas, kad niekas nepasikeistų, jeigu apie tokį atvejį būtų pranešta, taip pat žinių, kaip ir kam pateikti skundą, stoka bei neigiama patirtis, kurią lėmė nepatogus procesas, didelė biurokratija ar to proceso trukmė. Priešingai, nei buvo nerimauta prieš priimant šias direktyvas, akivaizdu, kad su diskriminacija susijusių teismo procesų smarkiai nepadaugėjo. Apskritai visoje ES užregistruojama nedaug diskriminacijos atvejų, manoma, kad tai yra tik nedidelė tikrovėje patiriamos diskriminacijos atvejų procentinė dalis. Kai kuriose valstybėse narėse šie skaičiai gali būti net pernelyg maži, nes aiškios diskriminacijos atvejai nėra užregistruojami ir nepasiekia teismo. Tai rodo, kad reikia toliau stengtis didinti informuotumą ir skatinti pranešti apie diskriminacijos atvejus ir kad būtina gerinti galimybes pateikti skundą ir pasinaudoti teise kreiptis į teismą. Nacionalinės lygių galimybių institucijos galėtų atlikti svarbų vaidmenį[34] padėdamos padaryti skundų pateikimo ir pranešimo apie patirtą diskriminaciją procedūrą paprastesnę nukentėjusiems asmenims.

3.4 Teisė kreiptis į teismą

Galimybė pasinaudoti teise į veiksmingą ir greitą teismo procesą itin svarbi dėl diskriminacijos nukentėjusiems asmenims. Pasinaudoti teise kreiptis į teismą trukdo trumpi skundo dėl diskriminacijos pateikimo terminai, proceso trukmė ir išlaidos, turint omenyje principą „pralaimėjęs moka“, kuris gali atgrasyti nukentėjusius dėl diskriminacijos asmenis, taip pat ribotas teisinės pagalbos prieinamumas[35].

Šios atskaitos I priede pateikiamos konkrečios rekomendacijos, kaip pateikti skundą dėl diskriminacijos; rekomendacijų paskirtis – paprasta kalba ir forma paaiškinti apie nukentėjusio asmens teises ir pateikti praktinius patarimus, kaip elgtis patyrus diskriminaciją.

3.5 Sankcijos ir teisių gynimo priemonės

Šiomis dviejomis direktyvomis nėra derinamos su diskriminacija susijusios sankcijos ir teisių gynimo priemonės, bet reikalaujama, kad valstybės narės nustatytų veiksmingas, proporcingas ir nuo diskriminacijos atgrasančias sankcijas bei užtikrintų, kad būtų nustatytos šiose direktyvose numatytos įsipareigojimų vykdymą užtikrinančios teisminės procedūros, kurias būtų galima pradėti, pvz., užbaigus administracinę ikiteisminę procedūrą. Pirminės problemos, su kuriomis susidūrė daugelis valstybių narių siekdamos tinkamai perkelti sankcijų taisykles į nacionalinę teisę[36], jau išspręstos ir dabar teisės aktuose numatytos iš esmės tinkamos sankcijos. Vis dėlto šiuo metu tebėra keletas galimų rūpestį keliančių klausimų dėl faktinio teisių gynimo priemonių prieinamumo ir nevisiškos sankcijų konkrečiais atvejais atitikties direktyvose nustatytiems reikalavimams[37]. Atrodo, kad nacionaliniai teismai paprastai taiko švelnesnes sankcijas iš nustatytųjų teisės aktuose, taip pat priteisia žemesnio lygio ir mažesnio dydžio kompensacijas[38]. Priimdamas sprendimą ACCEPT byloje ES Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Direktyvos 2000/43/EB nuostatas negalima priimti nacionalinių teisės aktų, kuriuose būtų numatytos tik simbolinės sankcijos už diskriminaciją, ir kad tam tikromis aplinkybėmis – jeigu už diskriminaciją galima nubausti tik įspėjimu, – tokie teisės aktai prieštarautų šiai direktyvai[39]. Atsižvelgdama į šias problemas, Komisija atidžiai stebės, kokių standartų laikomasi valstybėse narėse taikant sankcijas ir teisių gynimo priemones.

3.6 Teismų pateikiamas direktyvų nuostatų aiškinimas

ES Teisingumo Teismas savo praktikoje yra pateikęs abiejų direktyvų nuostatų aiškinimą. Dauguma bylų susijusios su Direktyvos 2000/78/EB nuostatų dėl diskriminacijos dėl amžiaus, visų pirma 6 straipsnio 1 dalies aiškinimu, kuriame nurodyta, kad požiūrio dėl amžiaus skirtumai gali būti pateisinami, jei tai daroma teisėtu tikslu, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.

Teismų patirtis nagrinėjant diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos, negalios ir rasinės ar etninės kilmės bylas ne tokia didelė, nes teismams perduodama mažiau tokių bylų. Nagrinėdamas su diskriminacija dėl šių priežasčių susijusias bylas, ES Teisingumo Teismas sprendė pagrindinius klausimus, pvz., uždraudė darbdavio viešai išsakytą ketinimą diskriminuoti tam tikrus asmenis, apibrėžė negalios sąvoką arba sprendė su darbu susijusių tik heteroseksualioms poroms skirtų išmokų nemokėjimo tos pačios lyties partnerių poroms klausimą. ES Teisingumo Teismas dar neturėjo galimybės paskelbti sprendimo dėl diskriminacijos religijos ar tikėjimo pagrindu.

Valstybių narių pateikti nacionaliniuose teismuose nagrinėjamų su diskriminacija susijusių bylų skaičiai skiriasi. Kai kuriose valstybėse narėse šios direktyvos davė pradžią svarbiai teismų praktikai[40] ir bylos dėl diskriminacijos nuolat perduodamos ES Teisingumo Teismui[41]. Kitų valstybių narių teismuose nagrinėjama nedaug tokių bylų[42].

Šios ataskaitos II priede apžvelgiami svarbiausi ES Teisingumo Teismo sprendimai ir atkreipiamas dėmesys į kai kurias įdomias nacionaliniuose teismuose nagrinėtas bylas.

4. ABI DIREKTYVAS SIEJANTYS ASPEKTAI

Nepaisant kai kurių tam tikrų diskriminacijos priežasčių ypatumų[43], šių dviejų direktyvų struktūra ir pagrindinės sąvokos yra panašios (apibrėžtys, pozityvioji diskriminacija, būtiniausi reikalavimai, teisių apsauga, prievolė įrodyti, informacijos skelbimas, dialogas su socialiniais partneriais ir nevyriausybinėmis organizacijomis, sankcijos).

4.1 Netiesioginė diskriminacija

Netiesioginė diskriminacija pasireiškia tuomet, kai lyg ir dėl neutralios nuostatos, kriterijaus ar praktikos asmenys, turintys tam tikrą savybę, patenka į palyginti su kitais asmenimis nepalankesnę padėtį, nebent tai yra objektyviai pateisinama dėl teisėto tikslo ir to tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis. Netiesioginės diskriminacijos sąvoka yra sudėtinga, ir daugelis valstybių narių, siekdamos tinkamai perkelti ją į nacionalinę teisę, iš pradžių patyrė sunkumų. Dabar ji įtvirtinta teisės aktuose, tačiau jos praktinis taikymas tebekelia sunkumų. Iliustruodamos šią problemą, kai kurios valstybės narės[44] nurodė, kad nacionaliniams teismams kyla abejonių dėl netiesioginės diskriminacijos sąvokos aiškumo arba jos supratimo stokos. Kitos valstybės narės[45] atkreipia dėmesį į tai, kad jų šalyse dar nėra teismų praktikos, kuria būtų paaiškinta netiesioginė diskriminacija[46]. Šios ataskaitos I priede pateikiama tipinių netiesioginės diskriminacijos atvejų pavyzdžių.

4.2 Prievolė įrodyti

Svarbiausias elementas, būtinas siekiant užtikrinti teisingą skundų dėl diskriminacijos nagrinėjimą, yra prievolės įrodyti teismuose ar kitose kompetentingose institucijose perkėlimas kitam asmeniui[47]. Tai reiškia, kad jeigu asmuo, kuris teigia nukentėjęs dėl diskriminacijos, gali pateikti faktų, pagal kuriuos galima teigti, jog jis patyrė diskriminaciją, atsakovas turi įrodyti, kad diskriminacijos nebuvo. Iš pradžių aštuonioms valstybėms narėms[48] iškilo sunkumų siekiant tinkamai perkelti prievolės įrodyti sąvoką į nacionalinę teisę. Kai kurios valstybės narės[49] teigia, kad taisyklingas perkeltos prievolės įrodyti taikymas tebekelia sunkumų ir nacionaliniai teismai nepakankamai gerai išmano šį klausimą. Vienu iš būdų, kaip būtų galima spręsti šią problemą, viena valstybė narė nurodė svarstanti galimybę perkeltos prievolės įrodyti sąvoką tiesiogiai įtraukti į civilinio proceso taisykles (ne tik į lygių galimybių srities teisės aktus)[50]. Komisija padeda tinkamai taikyti šią sampratą rengdama mokymus nacionaliniams teisėjams ir praktikuojantiems teisininkams[51].

4.3 Pozityvioji diskriminacija

Direktyvose valstybėms narėms leidžiama, bet jos neįpareigojamos toliau taikyti arba patvirtinti konkrečias priemones, kuriomis būtų galima išvengti su bet kuria iš direktyvose nurodytų priežasčių susijusios mažiau palankios padėties arba kompensuoti tokios padėties padarytą žalą[52]. Sprendžiant iš apibrėžties, pozityvioji diskriminacija turi būti naudinga tikslinėms grupėms. Beveik visos valstybės narės, vadovaudamosi šiomis dviem direktyvomis, įtvirtino kokios nors formos pozityviąją diskriminaciją[53], pvz., neįgaliųjų ar romų atžvilgiu[54].

4.4 Daugialypė diskriminacija

Šiose direktyvose nėra konkrečių nuostatų dėl daugialypės diskriminacijos, tačiau abiejose užsimenama apie tai, kad „moterys dažnai tampa daugeriopos diskriminacijos aukomis“[55]. Antra vertus, šios direktyvos jau suteikia galimybę toje pačioje situacijoje spręsti diskriminacijos dėl dviejų ar daugiau priežasčių klausimą, nors gali iškilti problemų dėl skirtingo šiomis dviem direktyvomis skirtingų diskriminacijos priežasčių atveju užtikrinamos apsaugos lygio, kadangi Direktyva 2000/78/EB apima tik užimtumo klausimus. Komisija savo 2008 m. pasiūlymu dėl naujos direktyvos[56] siekė užpildyti šią spragą.

4.5 Diskriminacija dėl sąsajos ir prielaida bei įžvalga grindžiama diskriminacija

ES Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad tam tikromis aplinkybėmis diskriminacija dėl negalios gali apimti diskriminaciją, pagrįstą ieškovo sąsaja su neįgaliu asmeniu, nors pats ieškovas negalios neturi[57]. Atrodo, kad toks argumentavimas yra bendro pobūdžio ir jį taip pat galima taikyti diskriminacijos dėl kitų šiose dviejose direktyvose nurodytų priežasčių atveju.

Atsižvelgdama į esamą nacionalinių teismų praktiką[58], Komisija laikosi nuomonės, kad pagal šių direktyvų nuostatas, situacija, kai žmogus tiesiogiai diskriminuojamas dėl to, kad klaidingai manoma arba daroma klaidinga prielaida, kad jis turi tam tikrą šiomis direktyvomis saugomą savybę, taip pat neleistina, pvz., jeigu kandidatas į laisvą darbo vietą nepasirenkamas dėl to, kad darbdavys yra klaidingai įsitikinęs, jog kandidatas yra tam tikros etninės kilmės arba homoseksualus.

4.6 Visų ES teritorijoje esančių žmonių apsauga

Iš šių dviejų direktyvų nuostatų akivaizdu, kad diskriminacijos draudimas taikomas ir trečiųjų šalių piliečiams, bet tai neapima požiūrio skirtumų dėl pilietybės ir neprieštarauja nuostatoms, kuriomis reglamentuojamas trečiųjų šalių piliečių atvykimas ir apsigyvenimas[59]. Tai yra svarbus šių direktyvų aspektas, kuriuo pabrėžiama tai, kad diskriminacijos draudimas saugo visus Europos Sąjungos teritorijoje esančius asmenis, ne tik ES piliečius. Trečiųjų šalių piliečiai, įskaitant asmenis be pilietybės[60], dažnai yra itin pažeidžiami diskriminacijos dėl jų padėties požiūriu[61]. Vis dėlto kai kurių problemų iškyla ne dėl pačių teisės aktų, bet dėl to, kaip atitinkami teisės aktai yra faktiškai taikomi. Šiuos teisės aktus taip pat reikia taikyti kartu su atitinkamomis politikos ir finansinėmis priemonėmis[62]. Remiantis valstybių narių pateikta informacija, apsauga nuo diskriminacijos dėl šiose dviejose direktyvose nurodytų priežasčių užtikrinama kiekvienam jų šalyje esančiam asmeniui. Kelios valstybės narės savo integracijos politiką migrantų ir trečiųjų šalių piliečių atžvilgiu apibūdina kaip diskriminacijos prevenciją.

5. Rasinės lygybės direktyvos (2000/43/EB) aspektai

5.1 Diskriminacijos dėl rasinės ir etninės kilmės draudimas

Direktyvoje 2000/43/EB rasinės ar etninės kilmės sąvokos neapibrėžtos. Valstybės narės turi pačios nuspręsti, ar apibrėžti šias sąvokas savo nacionalinėje teisėje[63]. Kai kurios valstybės narės nurodo tik etninę kilmę ar etniškumą ir savo nacionaliniuose teisės aktuose visiškai nevartoja rasės ar rasinės kilmės sąvokos. Iš esmės Komisija nemato jokios problemos dėl tokio požiūrio į šios direktyvos taikymą, jei akivaizdu, kad dėl to nacionalinių teisės aktų taikymo sritis, palyginti su šia direktyva, nėra kaip nors ribojama.

Kartais rasinės ar etninės kilmės sąvoka iš dalies sutampa su kitų priežasčių, visų pirma pilietybės, religijos ir kalbos, apibrėžtimi. Direktyva 2000/43/EB neapima diskriminacijos dėl pilietybės (nebent skirstymas pagal pilietybę ar kalbą būtų netiesioginė diskriminacija dėl etninės kilmės), o religija, kaip diskriminacijos priežastis, apsaugota pagal Direktyvos 2000/78/EB nuostatas[64].

5.2 Materialinė direktyvos taikymo sritis

Pagal 3 straipsnio 1 dalies h punktą diskriminacija draudžiama, kai ji susijusi su „galimyb[e] gauti visuomenei prieinamas prekes ir paslaugas, įskaitant aprūpinimą būstu, bei jų tiekim[u]“. Direktyva taikoma tiek viešajam, tiek privačiajam sektoriams, tačiau tam tikri valstybių narių (pvz., policijos) veiksmai gali būti viešosios valdžios funkcijos vykdymas, nesant jokių paslaugos (pagal tokią šios sąvokos apibrėžtį, kokia pateikiama Sutartyse ir ES Teisingumo Teismo praktikoje) teikimo elementų.

Dar viena sąvoka, dėl kurios kartais kyla klausimų, yra prekių ir paslaugų prieinamumas visuomenei. Atrodytų, kad, taikant prieinamumo visuomenei sąlygą, materialinė direktyvos taikymo sritis neapimtų tų atvejų, kai pasiūlymas tiekti tam tikrą prekę ar teikti paslaugą nepateikiamas viešojoje erdvėje (pvz., laikraščio skelbime ar viešai prieinamoje interneto svetainėje), bet yra skirtas tik nedideliam šeimos narių ratui.

5.3 Lygių galimybių institucijų vaidmuo

Pagal šios direktyvos nuostatas valstybės narės privalo įsteigti instituciją ar institucijas, kurios (-ių) pareiga būtų, be kita ko, teikti nepriklausomą pagalbą dėl diskriminacijos nukentėjusiems asmenims, rengti nepriklausomas ataskaitas bei tyrimus; ir visos valstybės narės tai padarė[65]. Šis įpareigojimas susijęs tik su rasine ar etnine kilme (ir lytimi pagal lyčių lygybės direktyvų nuostatas[66]), bet ne su religija ar tikėjimu, negalia, amžiumi ir seksualine orientacija. Vis dėlto daugumoje valstybių narių nacionalinės lygių galimybių institucijos įgaliojimai apima visas šias diskriminacijos priežastis[67], o penkiolikoje valstybių narių jie apima ir tas priežastis, kurios nepriskirtinos ES teisės aktų taikymo sričiai (pvz., pilietybę, kalbą, politinę nuomonę). Daugelyje valstybių narių lygių galimybių institucija turi platesnius įgaliojimus, nei reikalaujama šioje direktyvoje, arba jos kompetencija vertinant diskriminacijos dėl religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus ir seksualinės orientacijos atvejus apima ne tik užimtumo sritį.

Valstybėse narėse šių lygių galimybių institucijų kompetencija, ištekliai ir struktūra labai skiriasi. Kai kurios lygių galimybių institucijos atlieka konsultacines ir reklamines funkcijas, o kitoms priskiriama pusiau teisminės institucijos kompetencija. Pagal šios direktyvos nuostatas valstybės narės įpareigotos užtikrinti, kad lygių galimybių institucijos turėtų tokius įgaliojimus ir išteklius, kurie būtini siekiant veiksmingai vykdyti savo funkcijas, įskaitant itin svarbią pagalbą dėl diskriminacijos nukentėjusiems asmenims. Daugėjant abejonių šiuo klausimu, Komisija šiuo metu plačiau tikrina, kaip valstybės narės laikosi šios direktyvos (ir lyčių lygybės direktyvų) reikalavimų, susijusių su nacionalinėmis lygių galimybių institucijomis. Tikrinama ne tik tai, ar kiekviena lygių galimybių institucija turi reikiamus įgaliojimus, bet ir tai, ar jos iš tiesų veiksmingai atlieka visas direktyvoje nustatytas funkcijas[68].

5.4 Direktyvoje numatyta romų apsauga

Direktyva 2000/43/EB visapusiškai apima visų rūšių diskriminaciją dėl rasinės ar etninės kilmės. Romai, kaip itin didelė ir pažeidžiama etninė grupė, tiesiogiai patenka į šios direktyvos taikymo sritį.

Komisija jau ėmėsi įvairiais būdais, įskaitant (kai reikia) pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, spręsti problemas, tiesiogiai susijusias su nacionalinėmis nuostatomis[69]. Tačiau su romais susijusios problemos retai kyla tiesiogiai dėl teisės aktų[70]; paprastai jas sukelia tai, kaip atitinkami teisės aktai[71] faktiškai taikomi. Tai rodo, kad tam tikrais atvejais reikia išplėsti Komisijos atliekamą patikrinimą, kad šis apimtų nacionalinę praktiką, turinčią įtakos vienodo požiūrio principo įgyvendinimui. Nors pavieniai diskriminacijos atvejai turi būti nagrinėjami vadovaujantis nacionaliniais teisės aktais ir nacionaliniuose teismuose, Komisija stebi, kad administracinėje praktikoje valstybės narės sistemingai laikytųsi šios direktyvos nuostatų.

Komisija pripažįsta, kad vien teisės aktų nepakanka, siekiant išspręsti giliai įsišaknijusią socialinės romų atskirties problemą ir užkirsti kelią išankstiniam nusistatymui, kurį jie vis dar patiria. Teisės aktus reikia derinti su politikos ir finansinėmis priemonėmis. Svarbiausias paskatos spręsti romų diskriminacijos klausimą ES lygmeniu veiksnys buvo ES romų integracijos nacionalinių strategijų plano iki 2020 m. priėmimas[72]. Po to sekė Komisijos atliekamas kasmetis valstybių narių parengtų nacionalinių strategijų patikrinimas. Visos keturios svarbiausios nacionalinių strategijų romų atžvilgiu sritys (švietimas, užimtumas, sveikatos priežiūra ir būstas) patenka į šios direktyvos taikymo sritį. Praktiškai užtikrinta visapusiška lygybė tam tikromis aplinkybėmis gali paskatinti pozityviąją romų diskriminaciją, ypač minėtose keturiose svarbiausiose srityse.

Tuo pat metu Komisija toliau plėtoja teisinę apsaugą, pasitelkdama savo pasiūlymą dėl Tarybos rekomendacijos dėl romų, kurią Taryba priėmė 2013 m. gruodžio 9 d.[73]. Joje skatinama taikyti labai daug įvairių konkrečių priemonių keturiose pagrindinėse srityse, taip pat horizontaliąsias priemones, kurios gerintų romų žmonių padėtį, o ypatingas dėmesys skiriamas būtinybei užtikrinti veiksmingą praktinį šios direktyvos įgyvendinimą, ypač raginant valstybės nares daryti tolesnius žingsnius užtikrinant, kad jų nacionalinės, regioninės ir vietos administracinės nuostatos nebūtų diskriminacinės ir nelemtų praktinės atskirties[74]. Dėl šios rekomendacijos apsauga nuo diskriminacijos taps veiksmingesnė, be to, tai skatins imtis iniciatyvių priemonių.

ES Teisingumo Teismas dar nepaskelbė nė vieno sprendimo su romais susijusiose bylose[75], bet keletą įdomių pavyzdžių galima rasti nacionalinių teismų praktikoje (žr. II priedą).

6. Lygių galimybių užimtumo srityje direktyvos (2000/78/EB) aspektai

6.1 Amžius

Tuo metu, kai ši direktyva buvo priimta, daugelyje valstybių narių diskriminacijos dėl amžiaus užimtumo ir profesinės veiklos srityje sąvoka buvo nauja, todėl reikėjo, kad darbdavių požiūris į su amžiumi susijusius klausimus pasikeistų. Vyresnio amžiaus žmonių diskriminacijos dėl amžiaus užimtumo srityje klausimas tampa vis aktualesnis dėl Europoje vykstančių demografinių pokyčių, kurie yra daugumos neseniai priimtų su amžiumi susijusių teisės aktų, pvz., teisės aktų dėl privalomojo pensinio amžiaus panaikinimo arba jo didinimo, ankstyvo išėjimo į pensiją atgrasomųjų priemonių ir kitų priemonių, kuriomis siekiama išlaikyti vyresnio amžiaus darbuotojus darbo rinkoje, pagrindas.

Šios direktyvos 6 straipsnyje nurodytos tam tikromis aplinkybėmis pateisinamos skirtingo požiūrio dėl amžiaus priežastys[76]. Vis dėlto bet kokią nukrypti leidžiančią nuostatą būtina objektyviai ir racionaliai pagrįsti teisėtu tikslu, tarp kurių – užimtumo politika, taip pat darbo rinkos ir profesinio mokymo tikslais, o šių tikslų turi būti siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis. Kadangi šią nukrypti leidžiančią nuostatą valstybės narės gali taikyti pakankamai lanksčiai, dėl jos ES Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams teko priimti daug precedentinių sprendimų, o tai suteikė galimybių geriau suprasti skirtingo požiūrio priimtinumo reikalavimus.

Dėl ypatingos šios srities svarbos ir praktinės reikšmės šios ataskaitos III priede apžvelgiami su amžiumi susiję klausimai[77].

6.2 Negalia

ES Teisingumo Teismas jau paskelbė keletą su diskriminacija dėl negalios susijusių precedentinių sprendimų. Byloje Chacon Navas[78] ES Teisingumo Teismas apibrėžė negalios sąvoką ir konstatavo, kad liga kaip tokia nepatenka į šios sąvokos apibrėžtį. Antra vertus, vėlesnėse bylose Ring and Skouboe Werge[79] ES Teisingumo Teismas patikslino, kad tam tikromis aplinkybėmis negalios sąvoka gali apimti sveikatos būklę, sukeltą nepagydomos arba pagydomos lėtinės ligos. Be to, ES Teisingumo Teismas į negalios sąvokos aiškinimą įtraukė Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje pateiktą sąvoką.

Ši konvencija yra pirmoji teisiškai privaloma tarptautinė žmogaus teises reglamentuojanti priemonė, kurios sutarties šalimi tapo Europos Sąjunga[80]. Taigi Europos Sąjunga privalo laikytis šios konvencijos jos kompetencijai priskiriamose srityse[81], o Direktyvos 2000/78/EB aiškinimas turi kuo labiau atitikti konvencijos nuostatas[82].

Nuostata dėl neįgaliesiems tinkamų patalpų, kuriomis turi pasirūpinti darbdavys[83], yra vienas iš svarbiausių šios direktyvos aspektų, ir Komisija atidžiai stebėjo, kad ji būtų tinkamai perkelta į nacionalinę teisę. Iš pradžių kelioms valstybėms narėms[84] šiuo klausimu iškilo problemų. 2013 m. liepos 4 d. ES Teisingumo Teismas konstatavo, kad viena valstybė narė[85] nusižengė šios direktyvos nuostatoms netinkamai perkeldama šią nuostatą į nacionalinę teisę, t. y. į atitinkamų nacionalinių teisės aktų taikymo sritį buvo įtraukti ne visi neįgalieji; visų kitų bylų nagrinėjimas jau baigtas.

6.3 Seksualinė orientacija

Tuo metu, kai ši direktyva buvo perkeliama į nacionalinę teisę, diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos draudimas beveik visoms valstybėms narėms buvo nauja nuostata. Dėl nepakankamos apsaugos nuo diskriminacijos dėl šios priežasties Komisija turėjo pradėti pažeidimo nagrinėjimo procedūras prieš keletą valstybių narių[86]. Šiuo metu visos šios bylos jau baigtos nagrinėti ir visos valstybės narės užtikrina reikiamą apsaugą.

ES Teisingumo Teismas keliuose precedentiniuose sprendimuose, kaip antai Maruko ir Römer[87], paaiškino seksualinės orientacijos, kaip diskriminacijos priežasties, sąvokos ribas; Teismas priėjo prie išvados, kad jeigu pagal nacionalinę teisę tos pačios lyties asmenys patenka į panašią kaip sutuoktinių padėtį, nacionalinės taisyklės, pagal kurias negalima tos pačios lyties sugyventiniams skirti išmokų, mokamų sutuoktiniams, patenka į šios direktyvos taikymo sritį. Neseniai baigta nagrinėti Asociatia ACCEPT byla[88] yra vienas iš pavyzdžių, iš kurių matyti, kokių problemų tebekyla šioje srityje, ir kurie patvirtina, jog būtina nuolat stebėti, kaip paisoma diskriminacijos draudimo[89]. Tai buvo byla, kurioje ES Teisingumo Teismas konstatavo, jog vieši Rumunijos profesionalų futbolo klubo savininko teiginiai, kad jis niekada nesamdysiantis homoseksualaus žaidėjo, pažeidžia Direktyvos 2000/78/EB nuostatas.

6.4 Religija arba tikėjimas

Pagal šios direktyvos nuostatas, diskriminacija dėl religijos ar tikėjimo užimtumo srityje yra draudžiama ir tokia apsauga užtikrinama visiems bet kurią religiją ar tikėjimą išpažįstantiems asmenims. Antra vertus, šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje bažnyčioms ir kitoms religinėms ar tikėjimo pagrindu įsisteigusioms organizacijoms, kai jos veikia kaip darbdaviai, numatyta nukrypti leidžianti nuostata. Šioms organizacijoms leidžiama tam tikromis sąlygomis nustatyti konkrečius darbuotojams keliamus religijos ar tikėjimo reikalavimus. Tokie reikalavimai (jie vadinami profesiniais reikalavimais) turi būti įprasti, teisėti ir pateisinami ir negali būti grindžiami kitais kriterijais (pvz., darbuotojo seksualine orientacija). Komisija stebi nacionalinių įgyvendinimo aktų derėjimą su šia nukrypti leidžiančia nuostata, o ją reikia aiškinti labai tiksliai, nes ji susijusi su išimtimi. Iš pradžių šešioms valstybėms narėms[90] kilo problemų dėl tinkamo šios nukrypti leidžiančios nuostatos įgyvendinimo, bet dabar visos pažeidimo nagrinėjimo procedūros jau užbaigtos.

7. Išvados ir tolesni veiksmai

Ligi šiol visos valstybės narės ėmėsi būtinųjų veiksmų, kad perkeltų šias dvi direktyvas į atitinkamus nacionalinius teisės aktus ir nustatytų įgyvendinant šias direktyvas privalomas procedūras bei įsteigtų šiuo tikslu būtinas institucijas. Valstybių narių administracinės ir teisminės institucijos, taip pat jų lygių galimybių institucijos šiuo metu yra pagrindinės sistemingą ir visapusišką kiekvieno individo apsaugą užtikrinančios institucijos. Europos Komisija atidžiai stebės šių direktyvų įgyvendinimą ir padės valstybių narių institucijoms šiuo klausimu. Komisija taip pat tęs stebėseną rengdama metinę ES pagrindinių teisių chartijos taikymo ataskaitą.

Šiuo metu pagrindinė užduotis yra didinti informuotumą jau esamos apsaugos klausimais ir užtikrinti geresnį praktinį šių direktyvų įgyvendinimą ir taikymą. Komisija kartu su valstybėmis narėmis ir lygių galimybių institucijomis derindamos savo veiksmus stengsis išnaudoti visas šiomis direktyvomis suteikiamas galimybes, susijusias su pagrindinės teisės į vienodą požiūrį apsauga Europos Sąjungoje. Trijų šios ataskaitos priedų paskirtis yra pagelbėti dedant šias pastangas. Vis dėlto, siekiant užtikrinti visapusišką lygybę, vien teisės aktų nepakanka – juos reikia derinti su atitinkamais politiniais veiksmais. Informuotumo didinimo ir mokymo veikla jau finansuojama pagal Europos Sąjungos užimtumo ir socialinio solidarumo programą („Progress“), tačiau Komisija, bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, turi toliau stiprinti šią veiklą, kad užtikrintų apčiuopiamus informuotumo apie turimas teises pokyčius visoje Europos Sąjungoje.

Sustiprinus nacionalinių lygių galimybių institucijų, kaip lygių galimybių saugotojų, vaidmenį, šios direktyvos gali būti įgyvendinamos ir taikomos gerokai veiksmingiau. Padidinus lygių galimybių institucijų veiksmingumą ir suteikus joms galimybę išnaudoti visą savo potencialą, būtų galima padaryti didelę pažangą skatinant laikytis vienodo požiūrio principo visiems Europos Sąjungoje lengvai prieinamu būdu, ir padaryti tai greičiau ir visoms susijusioms šalims (įskaitant valstybes nares) patiriant mažiau išlaidų, nei užtikrinant šio principo laikymąsi per teismus.

[1]               2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyva 2000/43/EB, įgyvendinanti vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės, OL L 180, 2000 7 19, p. 22, ir 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyva 2000/78/EB, nustatanti vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, OL L 303, 2000 12 2, p. 16.

[2]               COM(2006) 643 galutinis, 2006 10 30.

[3]               COM(2008) 225 galutinis/2, 2008 7 8.

[4]               Direktyvos 2000/43/EB 17 straipsnis ir Direktyvos 2000/78/EB 19 straipsnis.

[5]               Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 25 straipsnį Komisija kas trejus metus rengia Sutarties nuostatų dėl nediskriminavimo ir Sąjungos pilietybės taikymo ataskaitas; dėl 2011–2013 m. ataskaitinio laikotarpio žr. COM(2013) 270, 2013 5 8. 25 straipsnyje minima ataskaita – tai ši ataskaita dėl nediskriminavimo pagal SESV 19 straipsnį.

[6]               4 išnašoje nurodyti straipsniai.

[7]               Belgijos, Danijos, Vokietijos, Vengrijos, Austrijos, Švedijos ir Jungtinės Karalystės lygių galimybių institucijos atsakė atskirai.

[8]               Europos viešąsias paslaugas teikiančių darbdavių ir įmonių centru (angl. CEEP), organizacija „BusinessEurope“, Europos profesinių sąjungų konfederacija (angl. ETUC), Europos kvalifikuotų specialistų ir vadovų taryba (EUROCADRES) ir Europos amatų, mažųjų ir vidutinių įmonių asociacija (pranc. UEAPME).

[9]               Organizacija „European Women’s Lobby”, Europos socialinių nevyriausybinių organizacijų platforma („Social Platform“), Europos religijos ir tikėjimo tinklu (angl. ENORB), Europos kovos su rasizmu tinklu (angl. ENAR), asociacija „ILGA Europe“, pagyvenusių žmonių asociacija „AGE Platform Europe“, Europos neįgaliųjų forumu (angl. EDF), organizacijomis „Open Society“ ir „Amnesty International“ ir Europos romų teisių centru (angl. ERRC). Be to, Tarptautinio bendradarbiavimo migrantų be dokumentų klausimais platforma (angl. PICUM) ir Europos musulmonių forumas atsiuntė informacijos savo iniciatyva.

[10]             Šis tinklas padeda Komisijai nediskriminavimo teisės klausimais.

[11]             Perkelti Direktyvą 2000/43/EB į nacionalinę teisę 15 ES valstybių narių turėjo iki 2003 m. liepos 19 d., 10 ES valstybių narių – iki 2004 m. gegužės 1 d., Rumunija ir Bulgarija – iki 2007 m. sausio 1 d., o Kroatija – iki 2013 m. liepos 1 d.; perkelti Direktyvą 2000/78/EB į nacionalinę teisę 15 ES valstybių narių turėjo iki 2003 m. gruodžio 2 d., o naujosios valstybės narės – iki pirmiau nurodytų datų. Tačiau Direktyvoje 2000/78/EB buvo numatyta galimybė dar iki trejų metų neperkelti su amžiumi ir negalia susijusių nuostatų.

[12]             Procedūros nepradėtos prieš Liuksemburgą; direktyvų perkėlimo į Bulgarijos ir Kroatijos nacionalinę teisę tyrimas tebevyksta.

[13]             Dėl neatitikties pradėtos pažeidimo bylos prieš Belgiją ir Rumuniją tebenagrinėjamos (byla prieš Belgiją pradėta dėl abiejų direktyvų, o prieš Rumuniją – dėl Direktyvos 2000/78/EB).

[14]             2013 m. liepos 4 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją, C-312/11.

[15]             Tai patvirtina tolesnės pažeidimo nagrinėjimo procedūros, pradėtos prieš dvi valstybes nares (2012 m. prieš Vengriją – dėl Direktyvos 2000/78/EB ir 2013 m. prieš Suomiją – dėl Direktyvos 2000/43/EB). Pirmoji byla susijusi su privalomojo teisėjų, prokurorų ir notarų pensinio amžiaus mažinimu; antroji – su Direktyvoje 2000/43/EB numatytos nacionalinės lygių galimybių institucijos kompetencijos stoka. ES Teisingumo Teismas konstatavo, kad Vengrija, smarkiai sumažinusi privalomąjį teisėjų, prokurorų ir valstybinių notarų pensinį amžių, nesilaikė Direktyvos 2000/78/EB nuostatų (2012 m. lapkričio 6 d. Sprendimas Komisija prie Vengriją, C-286/12). Paskelbus šį sprendimą, 2013 m. kovo 11 d. Vengrija, siekdama užtikrinti atitiktį šios direktyvos nuostatoms, priėmė įstatymą Nr. T-9598, ir 2013 m. lapkričio 20 d. šią bylą buvo galima baigti tirti.

[16]             Dvi bylos susijusios su Graikija ir jos valstybės tarnyboje taikomomis diskriminacinėmis amžiaus ribomis; viena byla susijusi su Čekija ir nepakankama įsidarbinti siekiančių neįgalių asmenų apsauga nuo diskriminacijos.

[17]             Komisijos leidinius, kuriuos parengė Europos nediskriminavimo teisės specialistų tinklas, rasite internete adresu http://ec.europa.eu/justice/discrimination/document/index_en.htm#h2-7, „Equinet“ ataskaitas – adresu http://www.equineteurope.org, o FRA ataskaitas – http://fra.europa.eu.

[18]             Šis projektas finansuojamas iš 2007–2013 m. programos PROGRESS lėšų pagal 2006 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo Nr. 1672/2006/EB, nustatančio Bendrijos užimtumo ir socialinio solidarumo programą „Progress“, OL L 315, 2006 11 15. Šiuo metu mokymus organizuoja Tryre veikianti Europos teisės akademija, sudariusi sutartį su Komisija, žr. http://www.era.int.

[19]             Direktyvos 2000/43/EB 10 straipsnis ir Direktyvos 2000/78/EB 12 straipsnis.

[20]             2010 m. Pagrindinių teisių agentūros atlikto ES mažumų ir diskriminacijos tyrimo (angl. EU-MIDIS) duomenimis, tik 25 % respondentų teigė žinantys apie kovos su diskriminacija teisės aktus; tyrimą galima rasti adresu http://fra.europa.eu/en/publications-and-resources.

[21]             Darbo skelbime neturi būti jokių diskriminacinių reikalavimų, susijusių su, pvz., pareiškėjo amžiumi ar etnine kilme. Kai kurios valstybės narės eksperimentuoja pasitelkdamos anoniminius gyvenimo aprašymus: siekiant išvengti išankstinio nusistatymo atrenkant kandidatus darbo pokalbiui, kreipiantis dėl darbo pateikiami anoniminiai gyvenimo aprašymai, pvz., Vokietijoje vykdomas toks bandomasis projektas: http://www.antidiskriminierungsstelle.de/DE/ThemenUndForschung/anonymisierte_bewerbungen/anonymisierte_bewerbungen_node.html.

[22]             Pavyzdžiui, Bulgarija, Airija, Italija, Lenkija, Rumunija, Slovakija ir Ispanija. Be to, išsamią informaciją šiuo klausimu pateikė Austrijos, Jungtinės Karalystės ir Lenkijos lygių galimybių institucijos. Kelios valstybės narės nurodo informuotumo didinimo projektams įgyvendinti naudojančios ES programos „Progress“ lėšas.

[23]             Tai taip pat buvo viena iš rekomendacijų, kurias FRA pateikė savo nuomonėje Nr. 1/2013 dėl šių dviejų direktyvų, kurią galima rasti adresu http://fra.europa.eu/en/opinion/2013/fra-opinion-situation-equality-european-union-10-years-initial-implementation-equality.

[24]             Direktyvos 200/43/EB 11 ir 12 straipsniuose bei Direktyvos 2000/78/EB 13 ir 14 straipsniuose pabrėžiamas socialinių partnerių ir nevyriausybinių organizacijų vaidmuo skatinant laikytis vienodo požiūrio principo.

[25]             Pavyzdžiui, JK lygių galimybių ir žmogaus teisių komisija rengia internetines konsultacijas darbdaviams ir darbuotojams, http://www.equalityhumanrights.com/advice-and-guidance/new-equality-act-guidance/ .

[26]             Duomenys lygių galimybių klausimais – tai surinkti su lygiomis galimybėmis ir diskriminacija susiję duomenys.

[27]             Tai apima ne tik duomenis apie tas diskriminacijos priežastis, kurios nurodytos šiose dviejose direktyvose, bet ir duomenis pagal lytį. Jeigu valstybės narės nekaupia duomenų pagal lytį, jos negalės nustatyti, ar moterys, ar vyrai dažniau nukenčia nuo tam tikrų rūšių diskriminacijos.

[28]             Taip pat žr. remiantis nacionalinių lygių galimybių institucijų pateikta informacija parengtą „Equinet“ ataskaitą apie diskriminacijos statistiką ir skundų duomenų bazę (angl. Statistics on Discrimination and Database on Complaints. A contribution from national equality bodies), 2009 m. gruodžio mėn., http://www.equineteurope.org.

[29]             Situacijos testavimas – tai metodas, padedantis atskleisti diskriminaciją remiantis porinio lyginimo bandymu, t. y. atitinkamai sutapdintų asmenų pora kreipiasi dėl laisvos darbo vietos ir pateikia identiškus darbo prašymus, kuriuose skiriasi tik tam tikra tiriama ypatybė (pvz., asmens amžius).

[30]             1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, OL L 281, 1995 11 23, p. 31–50. Europos Komisijos pristatyta būsima ES asmens duomenų apsaugos teisinės sistemos reforma nesukels pokyčių asmens duomenų apsaugos klausimu.

[31]             Reikėtų suprasti, kad visais atvejais, kai šioje ataskaitoje minimi su lygiomis galimybėmis susiję duomenys, tai reiškia anoniminius duomenis, renkamus statistikos ir įrodymų rengimo tikslais, išskyrus informaciją, pagal kurią galima nustatyti susijusių fizinių asmenų tapatybę.

[32]             Pavyzdžiui, Vokietija, Airija, Prancūzija, Kroatija ir Vengrija paskelbė duomenų lygių galimybių klausimais rinkimo tyrimus, ataskaitas arba vadovus.

[33]             2010 m. FRA atliktas EU-MIDIS tyrimas, http://fra.europa.eu/en/publications-and-resources.

[34]             Žr. 2012 m. „Equinet“ ataskaitą diskriminacijos atvejų registravimo tema, kaip lygių galimybių institucijos gali padėti ryšių priemonėmis išspręsti neužregistruojamų diskriminacijos atvejų problemą (angl. Tackling the ‘Known Unknown’ How Equality Bodies Can Address Under-Reporting of Discrimination through Communications), http:// www.equineteurope.org.

[35]             Šie suvaržymai nustatyti atlikus atitinkamus tyrimus, pvz., Europos Komisijos užsakytą 2011 m. palyginamąjį tyrimą dėl vienodas lyčių galimybes ir kovą su diskriminacija reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintos teisės kreiptis į teismą (angl. Comparative study on access to justice in gender equality and anti-discrimination law), http://ec.europa.eu/justice/gender- equality/files/conference_sept_2011/final_report_access_to_justice_final_en.pdf, ir FRA ataskaitą „Teisė į teisingumą patyrus diskriminaciją Europos Sąjungoje. Tolesni vienodas galimybes užtikrinantys veiksmai“, http://fra.europa.eu/en/publications-and-resources.

[36]             Pavyzdžiui, kelios valstybės narės suklydo nustačiusios viršutinę kompensacijos už patirtą diskriminaciją ribą.

[37]             35 išnašoje nurodyti tyrimai ir nacionalinės ataskaitos, kurias parengė nepriklausomi kovos su diskriminacija srities teisės specialistai, nacionalinės lygių galimybių institucijos ir „Equinet“.

[38]             Pavyzdžiui, nepriklausomų kiekvienos valstybės narės teisės ekspertų surinkti duomenys, kurie buvo sulyginti ir apibendrinti ataskaitoje dėl kovą su diskriminaciją reglamentuojančios teisės raidos Europoje (angl. Developing Anti-Discrimination Law in Europe), 2012 m. spalio mėn., http://ec.europa.eu/justice/discrimination/document/index_en.htm#h2-7.

[39]             2013 m. kovo 25 d. Sprendimas Asociatia Accept prieš Consiliul National pentru Combaterea Discriminarii, C-81/12. ES Teisingumo Teismas paliko tai nuspręsti nacionaliniam teismui.

[40]             Pavyzdžiui, Vokietijoje.

[41]             Pavyzdžiui, Danijoje ir Vokietijoje.

[42]             Pavyzdžiui, Estijos duomenimis, 2007–2011 m. Estijos teismuose paskelbti tik trys sprendimai dėl diskriminacijos užimtumo srityje; Suomijos duomenimis, šalies teismų praktika taikant kovos su diskriminacija įstatymą yra nedidelė, o aukštesnės instancijos teismuose nenagrinėta nė vienos su diskriminacija susijusios bylos. Latvijos duomenimis, 2009–2012 m. nenagrinėta nė viena baudžiamoji byla dėl diskriminacijos ar skirtingo požiūrio, o kasmet šalyje pradedama nagrinėti 44–57 su diskriminacija ir skirtingu požiūriu plačiąją prasme susijusių bylų. Malta atsakė, kad tokių bylų šalies teismuose nebuvo.

[43]             Pavyzdžiui, tinkamų patalpų sąvoka taikoma tik kalbant apie diskriminaciją dėl negalios.

[44]             Pavyzdžiui, Airija ir Danija.

[45]             Pavyzdžiui, Estija, Slovėnija ir Suomija.

[46]             Savo bendrai parengtame atsakyme lygių galimybių institucijos nurodė, jog būtina stebėti netiesioginės diskriminacijos sąvokos taikymą, kad ji būtų taikoma vienodai. Žr. „Equinet“ ataskaitą dėl praktinio lygių galimybių srities teisės aktų taikymo – Rasinės lygybės direktyvos ir Bendrosios pagrindų direktyvos įgyvendinimo (angl. Equality law in Practice – Report on the Implementation of the Race and General Framework Directives), 2013 m. gegužės mėn., http://www.equineteurope.org.

[47]             Taikytina tik civiliniame, bet ne baudžiamajame procese.

[48]             Čekijai, Estijai, Italijai, Kiprui, Lietuvai, Vengrijai, Maltai ir Rumunijai.

[49]             Belgija, Malta ir Slovakija.

[50]             Slovakija.

[51]             Žr. 18 išnašą. Vienas iš klausimų, kurie konkrečiai aptariami mokymų metu, yra prievolė įrodyti diskriminacijos bylose.

[52]             Direktyvos 2000/43/EB 5 straipsnis ir Direktyvos 2000/78/EB 7 straipsnis. Juose teigiama: „Siekiant praktiškai užtikrinti visapusišką lygybę, vienodo požiūrio principas nė vienai valstybei narei nedraudžia toliau taikyti arba imtis konkrečių priemonių, skirtų užkirsti kelią patirti su [rase arba etnine priklausomybe, religija ar tikėjimu, negalia, amžiumi ar seksualine orientacija] susijusius nuostolius arba juos kompensuoti.“

[53]             Tik Lietuva pranešė, kad tokių priemonių šioje šalyje nėra patvirtinta.

[54]             Kalbant apie pozityviąją neįgaliųjų diskriminaciją, valstybės narės teigia nustačiusios viešojo sektoriaus darbdaviams tokių asmenų įdarbinimo tikslus. Pateikti pozityviosios romų diskriminacijos pavyzdžiai yra įvairialypiškesni; ji pasireiškia keturiuose svarbiausiuose sektoriuose (užimtumo, aprūpinimo būstu, švietimo ir sveikatos priežiūros), kuriuos apima nacionalinės strategijos romų atžvilgiu. 2013 m. gruodžio 9 d. priimtoje Tarybos rekomendacijoje dėl romų veiksmingų integravimo priemonių valstybėse narėse (Tarybos dokumentas Nr. 16970/13, kurį galima rasti adresu http://www.consilium.europa.eu/uedocs/cms_data/docs/pressdata/en/lsa/139979.pdf, OL nuorodos nėra) rekomenduojama, kad „siekdamos visiškos praktinės romų lygybės, valstybės narės imtųsi veiksmingų politikos priemonių, kad užtikrintų vienodą požiūrį į juos ir pagarbą jų pagrindinėms teisėms, įskaitant vienodas romų galimybes įgyti išsilavinimą, įsidarbinti, naudotis sveikatos priežiūros ir aprūpinimo būstu paslaugomis“ (1.1 punktas).

[55]             Direktyvos 2000/43/EB 14 konstatuojamoji dalis ir Direktyvos 2000/78/EB 3 konstatuojamoji dalis. Abiejose direktyvose taip pat užsimenama apie būtinybę, vadovaujantis lyčių aspekto integravimo principu, įvertinti priemonių, kurių imtasi moterų ir vyrų atžvilgiu, poveikį (Direktyvos 2000/43/EB 17 straipsnio 2 dalis ir Direktyvos 2000/78/EB 19 straipsnio 2 dalis). Daugelis valstybių narių teigė neturinčios atitinkamos informacijos šiuo klausimu, bet Airija, Ispanija, Prancūzija, Nyderlandai ir Lenkija pateikė išsamią informaciją.

[56]             Pasiūlymas dėl Tarybos direktyvos, kuria įgyvendinamas vienodo požiūrio į asmenis, nepaisant jų religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos, principas, COM(2008) 426 galutinis.

[57]             2008 m. liepos 17 d. Sprendimas Coleman, C-303/06, kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyva 2000/78/EB apsaugo neįgalaus vaiko motiną nuo priekabiavimo ir diskriminacijos užimtumo srityje; šiuo atveju problemų iškilo dėl to, kad motinai reikėdavo papildomo laiko, kad ji galėtų pasirūpinti savo vaiku.

[58]             Žr. II priedą, 2c punktą.

[59]             Abiejų direktyvų 3 straipsnio 2 dalis, Direktyvos 2000/43/EB 13 konstatuojamoji dalis ir Direktyvos 2000/78/EB 12 konstatuojamoji dalis.

[60]             Pavyzdžiui, pagal Direktyvos 2011/98/ES nuostatas trečiosios šalies pilietis – tai asmuo, kuris pagal SESV 20 straipsnio 1 dalį nėra Sąjungos pilietis.

[61]             Trečiųjų šalių piliečių teisės būti vertinamu taip pat kaip ES piliečiai konkrečiai nustatytos, pvz., šiose direktyvose: 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvoje 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (OL L 16, 2004 1 23, p. 44) su pakeitimais, padarytais Direktyva 2011/51/ES (OL L 132, 2011 5 19, p. 1), siekiant išplėsti jos taikymo sritį asmenims, kuriems suteikiama tarptautinė apsauga; ir 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/98/ES dėl vienos prašymų išduoti vieną leidimą trečiųjų šalių piliečiams gyventi ir dirbti valstybės narės teritorijoje pateikimo procedūros ir dėl valstybėje narėje teisėtai gyvenančių trečiųjų šalių darbuotojų bendrų teisių (OL L 343, 2011 12 23, p. 1). Pastarosios direktyvos 29 konstatuojamojoje dalyje tiesiogiai paminėtos Direktyvos 2000/43/EB ir 2000/78/EB.

[62]             Bendrieji pagrindiniai integracijos principai – tai ES lygmens politinio bendradarbiavimo trečiųjų šalių piliečių integravimo, įskaitant lygių galimybių ir nediskriminavimo principo laikymąsi, klausimais pagrindas, kuris toliau plėtojamas Komisijos komunikatuose integracijos tema, valstybėms narėms keičiantis nuomonėmis ir konsultacijų su atitinkamais suinteresuotaisiais subjektais metu. 2004 m. lapkričio 19 d. priimti bendrieji pagrindiniai imigrantų integracijos politikos Europos Sąjungoje principai (Doc 14615/04), ir Bendra integracijos darbotvarkė (COM(2005) 389 galutinis), Europos trečiųjų šalių piliečių integracijos darbotvarkė (COM(2011) 455 galutinis).

[63]             JK teigimu, šalyje taikoma rasės apibrėžtis pateikiama 2010 m. lygių galimybių įstatymo 9 skyriaus 1 dalyje (pateikiama tokia formuluotė: Rasė apima a) spalvą, b) pilietybę, c) etninę arba tautinę kilmę.), o etninės ar tautinės kilmės sąvoka yra įtraukta į rasės apibrėžtį ir išsamiau nebeaiškinama. Švedijos teigimu, šalyje taikoma etninės tapatybės apibrėžtis pateikiama Diskriminacijos įstatyme – tai yra tautinė arba etninė kilmė, odos spalva ar kitos panašios aplinkybės. Keletas kitų valstybių narių nurodo rasės sąvokos aiškinimą, pateikiamą nacionaliniuose parengiamuosiuose dokumentuose, nacionalinių teismų praktikoje ar tarptautinėse konvencijose, visų pirma Tarptautinėje konvencijoje dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo, kuri taip pat minima šios direktyvos preambulėje.

[64]             „Equinet“ ataskaitoje dėl praktinio lygių galimybių srities teisės aktų taikymo pateikta palyginamoji Europoje užregistruotų diskriminacijos atvejų analizė (angl. Equality Law in Practice – Comparative analysis of discrimination cases in Europe), kurioje aptariamas nacionalinių lygių galimybių institucijų įvertintas konkretaus atvejo tyrimas, parodo, kaip sunku gali būti nubrėžti ribą tarp skirtingų diskriminacijos priežasčių; ataskaita skelbiama adresu http://www.equineteurope.org.

[65]             Vis dėlto šiuo metu dar neužbaigtos pažeidimo nagrinėjimo procedūros prieš Belgiją ir Suomiją dėl nepakankamos nacionalinės lygių galimybių institucijos ar institucijų kompetencijos, tačiau Belgijoje šis klausimas netrukus turėtų būti išspręstas.

[66]             2004 m. gruodžio 13 d. Tarybos direktyva 2004/113/EB, įgyvendinanti vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principą dėl galimybės naudotis prekėmis bei paslaugomis ir prekių tiekimo bei paslaugų teikimo, OL L 373, 2004 12 21, p. 37, ir 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo (nauja redakcija), OL L 204, 2006 7 26, p. 23.

[67]             Visose, išskyrus Daniją, Italiją, Maltą, Portugaliją, Ispaniją ir Suomiją. Tačiau Danijoje veikiančios Danijos vienodo požiūrio klausimų tarybos, kuri yra nepriklausoma administracinė skundų nagrinėjimo institucija, kompetencija apima labai įvairias diskriminacijos priežastis, įskaitant visas, nurodytas Direktyvoje 2000/78/EB.

[68]             Šio patikrinimo metu buvo kreiptasi į kelias valstybes nares su prašymu pateikti duomenis, patvirtinančių, kad diskriminacijos aukoms buvo suteikiama pagalba, ir kad buvo rengiamos ataskaitos ir atliekami tyrimai. Ligi šiol pažeidimo nagrinėjimo procedūra pradėta tik prieš Suomiją (dėl to, kad šalyje nėra Direktyvoje 2000/43/EB numatytos užimtumo srityje kompetentingos lygių galimybių institucijos).

[69]             Pavyzdžiui, Komisija paprieštaravo dėl Rumunijos teisės aktuose įtvirtintos nuostatos, kuria buvo galima pateisinti tam tikrą netiesioginę diskriminaciją žemėtvarkos ir teritorijų planavimo srityje. Šios nuostatos formuluotė buvo neutrali, bet iš tiesų ji turėjo įtaką būtent romams.

[70]             Siekiant nustatyti, ar yra būtent romus diskriminuojančių teisės aktų ar priemonių, visai nesvarbu, ar juose romai minimi tiesiogiai ar vartojami kiti terminai (pvz., klajokliai), jeigu akivaizdu, kad šios priemonės skirtos romams.

[71]             Ne tik vienodą požiūrį reglamentuojantys teisės aktai, bet ir kiti įstatymai, kurie turi įtaką vienodam požiūriui tose srityse, kurios patenka į šios Direktyvos taikymo sritį (pvz., socialinį būstą reglamentuojantys teisės aktai, susiję su galimybe gauti būstą).

[72]             COM(2011) 173 galutinis, 2011 4 5.

[73]             Tarybos dokumentas Nr. 16970/13, kurį galima rasti adresu http://www.consilium.europa.eu/uedocs/cms_data/docs/pressdata/en/lsa/139979.pdf (OL nuorodos į rekomendaciją dar nėra).

[74]             Rekomendacijos 2.1 punktas.

[75]             2013 m. sausio 31 d. Teisingumo Teismas Belov bylą (C-394/11) – Teisingumo Teismui perduotą pirmą su romų diskriminacija susijusią bylą, paskelbė nepriimtina, nes Bulgarijos lygių galimybių institucija (kuri perdavė šią bylą Teisingumo Teismui) pagal Sutarties nuostatas nėra teismas ar tribunolas.

[76]             Specialios jauniems ir vyresnio amžiaus darbuotojams nustatytos sąlygos, būtiniausių amžiaus, profesinės patirties ar darbo stažo sąlygų nustatymas ir maksimalaus įdarbinimo amžiaus nustatymas.

[77]             Remiantis valstybių narių, atitinkamų suinteresuotųjų subjektų pateikta informacija ir 2011 m. Komisijos paskelbta ataskaita amžiaus ir užimtumo tema (angl. Age and Employment), kuri skelbiama adresu http://ec.europa.eu/justice/discrimination/document/index_en.htm#h2-7.

[78]             2006 m. liepos 11 d. Sprendimas Chacon Navas, C-13/05.

[79]             2013 m. balandžio 11 d. Sprendimas Ring and Skouboe Werge, sujungtos bylos C-335/11 ir C-337/11.

[80]             2007 m. kovo 30 d. Europos Sąjunga pasirašė šią konvenciją, o 2011 m. sausio 22 d. konvencija įsigaliojo ES atžvilgiu. Pirmą ES parengtą periodinę Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo ataskaitą numatoma pateikti 2014 m.

[81]             ES kompetencijai priskiriamos sritys nurodytos 2009 m. lapkričio 26 d. Tarybos sprendimo 2010/48/EB dėl Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos sudarymo Europos bendrijos vardu II priede, OL L 23, 2010 1 27, p. 35.

[82]             Žr. 79 išnašoje minėto Sprendimo Ring and Skouboe Werge 28–32 punktus.

[83]             Tinkamų patalpų sąvoka apima darbdavio pareigą imtis atitinkamų priemonių, kad neįgaliajam būtų sudarytos sąlygos gauti darbą, dirbti, kilti tarnyboje arba mokytis, nebent dėl tokių priemonių darbdaviui tektų neproporcingai didelė našta.

[84]             Belgijai, Estijai, Kiprui, Italijai, Latvijai, Lietuvai, Vengrijai, Lenkijai ir Slovakijai.

[85]             Italija. 2013 m. liepos 4 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją, C-312/11. Po šio sprendimo Italija pakoregavo savo teisės aktus; Komisija šiuo metu analizuoja šį pakeitimą.

[86]             Čekiją, Latviją, Lenkiją, Slovakiją, Suomiją ir Jungtinę Karalystę.

[87]             2008 m. balandžio 1 d. Sprendimas Maruko prieš Versorgungsanstalt der deutschen Bühnen, C-267/06, ir 2011 m. gegužės 10 d. Sprendimas Römer prieš Freie und Hansestadt Hamburg, C-147/08.

[88]             2013 m. kovo 25 d. Sprendimas Asociatia Accept prieš Consiliul National pentru Combaterea Discriminarii, C-81/12.

[89]             Žr. FRA neseniai visoje Europos Sąjungoje atliktos apklausos dėl lesbiečių, gėjų, biseksualų ir translyčių asmenų (LGBT) patiriamos diskriminacijos, smurto ir priekabiavimo rezultatus, kurie paskelbti 2013 m. gegužės mėn., http://fra.europa.eu/en/publication/2013/eu-lgbt-survey-european-union-lesbian-gay-bisexual-and-transgender-survey-results, ir 2013 m. „Equinet“ perspektyvą dėl lygių galimybių institucijų, kurios skatina laikytis vienodo požiūrio principo lesbiečių, gėjų, biseksualų, translyčių ir interseksualių asmenų (LGBTI) atžvilgiu bei jų nediskriminuoti (angl. Equality bodies promoting equality & non-discrimination for LGBTI people). Dokumentas skelbiamas adresu www.equineteurope.org, o jo tikslas – stiprinti lygių galimybių institucijų veiklą, siekiant skatinti laikytis vienodo požiūrio principo LGBTI atžvilgiu ir kovoti su jų diskriminacija.

[90]             Vokietijai, Airijai, Nyderlandams, Slovėnijai, Suomijai ir Jungtinei Karalystei.