52013DC0593

KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI

dėl Tarybos reglamento (EB) Nr. 1234/2007 priemonių, susijusių su bitininkystės sektoriumi, įgyvendinimo

1.           ĮŽANGA

Tarybos reglamento (EB) Nr. 1234/2007, nustatančio bendrą žemės ūkio rinkų organizavimą ir konkrečias tam tikriems žemės ūkio produktams taikomas nuostatas (Bendras bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamentas)[1], 184 straipsnyje teigiama, kad kas trejus metus Europos Parlamentui ir Tarybai turi būti teikiama priemonių, susijusių su bitininkystės sektoriumi, įgyvendinimo ataskaita, kaip numatyta 105 straipsnyje, ir remiantis tuo reglamentu.

Šia ataskaita įvykdomas minėtas reikalavimas; joje pateikiami 2009–2010 m., 2010–2011 m. ir 2011–2012 m. duomenys. Jie atitinka paskutinius ankstesnių trejų metų bitininkystės programų (2008–2010 m.) metus ir pirmuosius dvejus dabartinės programos (2011–2013 m.) metus. Tai penktoji Komisijos ataskaita dėl nacionalinių bitininkystės programų įgyvendinimo valstybėse narėse. Ketvirtoji ataskaita COM (2010) 267 galutinis[2] buvo priimta 2010 m. gegužės mėn. ir apėmė ankstesnius trejus Tarybos reglamento (EB) Nr. 1234/2007 įgyvendinimo metus.

Visos valstybės narės pranešė apie vykdomą nacionalinę bitininkystės programą atitinkamai 2008–2010 m. ir 2011–2013 m. laikotarpiais. Tai rodo didelį valstybių narių susidomėjimą ir poreikius nedidelio Europos bitininkystės sektoriaus, kuriame veiklą vykdo dažniausiai bitininkai mėgėjai, susiduriantys su dideliais sunkumais dėl visų pirma bičių šeimų praradimo, išaugusių gamybos sąnaudų ir pigių importuotų produktų.

2012 m. Komisija paprašė atlikti bitininkystės sektoriaus priemonių išorės vertinimą. Ši ataskaita apima pagrindinius šio vertinimo rezultatus.

2.           METODIKA

Ši ataskaita pagrįsta šiais informacijos šaltiniais:

– 2008–2010 m. ir 2011–2013 m. laikotarpių nacionalinėmis bitininkystės programomis, apie kurias Komisijai pranešė 27 valstybės narės, kaip numatyta bendro BRO reglamento 105 straipsnyje ir Komisijos reglamento (EB) Nr. 917/2004[3] nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1234/2007 dėl priemonių, gerinančių bendras bitininkystės produktų gamybos ir pardavimo sąlygas, įgyvendinimo taisykles 1 straipsnyje. Nacionalinės programos apima bitininkystės sektoriaus struktūros tyrimą, kaip nustatyta Reglamento (EB) Nr. 917/2004 1–9 straipsniuose.

– Valstybių narių išlaidomis, patirtomis dėl priemonių, kurių imtasi pagal bitininkystės programas, kaip numatyta pagal bendro BRO reglamento 108 straipsnį.

– Iš EUROSTAT, COMEXT ir FAO duomenų bazių gautais duomenimis apie medaus gamybą ir tarptautinę prekybą.

– Valstybių narių ir Europos bitininkystės sektoriaus įnašais.

– Išorės konsultanto atliktu bitininkystės sektoriui taikytų priemonių vertinimo tyrimu[4].

Išsamūs duomenys ir suvestinės lentelės apie medaus rinką ir bitininkystės programas pateikti Komisijos interneto svetainėje[5].

3.           RINKOS PADĖTIS BITININKYSTĖS SEKTORIUJE

3.1.        Pasaulinė rinka

3.1.1.     Gamyba

Remiantis FAO, 2011 m. buvo pagaminta 1 636 000 tonų medaus. Per pastaruosius dešimt metų gamyba augo lėtai, bet nuolat, išskyrus 2007 m. ir 2009 m.

Kinija medaus pagamina daugiausiai – 446 000 tonų ir tai sudaro 27,3 % viso pasaulyje pagaminto kiekio, antroje vietoje yra ES – 217 000 tonų (13,3 %). Kitos pagrindinės medaus gamintojos yra Turkija, kurios gamyba nuolat auga, Ukraina ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Pietų ir Centrinės Amerikos pagaminama dalis sumažėjo visų pirma dėl Argentinoje nuo 2005 m. mažėjančios gamybos.

3.1.2.     Prekyba

Remiantis FAO ir COMEXT, maždaug penktadalis pasaulyje pagaminamo medaus parduodama tarptautinėje rinkoje.

Jau keletą metų pasaulio eksportas svyruoja nuo 300 000 iki 360 000 tonų; 2011 m. jis buvo apytiksliai 335 000 tonų. Kinijos eksportas išaugo ir pastaruosius ketverius metus Kinija buvo didžiausia eksportuotoja pasaulyje: 2011 m. ji eksportavo apie 100 000 tonų. Argentina yra antra pagal dydį eksportuotoja, tačiau jos eksportuojamas kiekis mažėja ir 2011 m. siekė apie 72 000 tonų.

ES ir JAV yra dvi pagrindinės medaus importuotojos.

3.2.        ES rinka

3.2.1.     Gamyba

Remiantis Eurostato duomenimis, 2011 m. ES pagaminta 217 366 tonos medaus. Per paskutinius dešimt metų Europos Sąjungoje medaus gamyba šiek tiek padidėjo (+ 6 % nuo 2010 m.): gamybos teigiami ir neigiami metiniai pokyčiai priklauso nuo oro sąlygų.

Medaus pardavimo kaina priklauso nuo jo rūšies ir kokybės, taip pat nuo jo pardavimo kanalo; stalo medus (jis sudaro 85 % ES parduodamo medaus) parduodamas didesnėmis kainomis nei dirbtinis medus, o iš vienos rūšies gėlių išgautas medus yra brangesnis.

Kalbant apie pardavimo kanalą, bitininkai didžiausią kainą gauna parduodami medų tiesiogiai vartotojams, antras geriausias pardavimo būdas – pakuoto medaus pardavimas mažmenininkams, o trečias – pardavimas pakuotojams ir platintojams.

Europos Sąjungoje medų dažniausiai patys bitininkai parduota tiesiogiai vartotojams; tai taip pat susiję su tuo, kad daugumoje valstybių narių bitininkystė yra daugiausiai mėgėjiška veikla. Vis dėlto Europos Sąjungoje yra šiokių tokių prekybos kanalų skirtumų; pavyzdžiui, Ispanijoje didžiausia produkcijos dalis parduodama perdirbimo ir (arba) pakavimo sektoriui, kadangi šios šalies bitininkystės sektorius yra ne toks mėgėjiškas.

3.2.2.     Prekyba

ES yra grynoji medaus importuotoja, nes jos pagamintas medus tenkina tik 61,6 vartojimo poreikių. Bėgant metams, vartojimo lygis išliko gana stabilus – apie 0,70 kg žmogui.

Trys pagrindinės Sąjungos šalys gamintojos yra Ispanija, Vokietija ir Rumunija, kurios 2011 m. atitinkamai pagamino 34 000, 25 831 ir 24 127 tonas. Kitos svarbios valstybės narės gamintojos yra Vengrija (19 800 tonų), Prancūzija (16 000 tonų), Graikija (14 300 tonų), Lenkija (13 369 tonų).

Nuo 2000 m. ES importuoja 120 000–150 000 tonų medaus. 2012 m. Europos Sąjunga importavo 149 248 tonas medaus, daugiausiai iš Kinijos (63 961 toną, o tai sudaro 43 % viso importuoto kiekio) ir iš Argentinos (22 344 tonos). Iš Kinijos importo dalis nuolat augo nuo 2008 m. dėl labai mažų kainų, o tuo pačiu metu Argentinos importo dalis mažėjo. Meksika yra trečias pagal dydį tiekėjas (21 249 tonos), o Ukraina – ketvirtas (8 949 tonos).

Vokietija yra pagrindinė importuojanti valstybė narė: 2012 m. ji importavo trečdalį viso importuoto kiekio.

Vidutinė į ES importuoto medaus vieneto vertė nuo 2010 m. išaugo ir 2012 m. pasiekė 2,08 EUR/kg. Iš Kinijos importuoto medaus vieneto vertė yra žemiausia – 1,44 EUR/kg. Kitų pagrindinių ES tiekėjų vidutinė importuoto medaus vieneto vertė yra tokia: Ukrainos – 1,83 EUR/kg, Argentinos – 2,23 EUR/kg, ir Meksikos – 2,44 EUR/kg.

Eksportas iš Sąjungos auga nuo 2010 m. ir 2012 m. pasiekė 14 275 tonas (+ 33 %). Tačiau eksportuojama vis dar mažiau kaip 7 % pagaminto kiekio. Pagrindinės ES medaus eksporto šalys nesikeičia nuo 2010 m.: Šveicarija, Japonija, Saudo Arabija ir Jungtinės Amerikos Valstijos.

Vokietija ir Ispanija yra pagrindinės ES eksportuotojos; šių dviejų valstybių narių medaus eksportas kartu sudaro daugiau nei pusę Sąjungos eksporto.

Vidutinė iš ES eksportuoto medaus vieneto vertė nuo 2010 m. nuolat augo ir 2012 m. pasiekė 5,14 EUR/kg. Todėl atotrūkis tarp importuoto ir eksportuoto vieneto vertės išaugo daug daugiau ir sudaro apie 3 EUR/kg. Šis vertės skirtumas gali būti paaiškintas tuo, kad ES dažniausiai eksportuoja aukštos kokybės fasuotą medų, o importuoja didelius kiekius pigesnio medaus didesnėse talpose – toks medus yra naudojimas maišymui ir maisto pramonėje.

4.           NACIONALINIŲ BITININKYSTĖS PROGRAMŲ ĮGYVENDINIMAS

4.1.        Tikslai ir reikalavimus atitinkančios priemonės

Bendras programos tikslas — gerinti bendras bitininkystės produktų gamybos ir pardavimo Sąjungoje sąlygas.

Pagalbos teikimo reikalavimus atitinka šešios priemonės, kuriomis siekiama specialių tikslų; jas galima įtraukti į valstybių narių nacionalines bitininkystės programas; jos išvardytos bendro BRO reglamento 106 straipsnyje ir išliko nepakeistos nuo paskutinės atskaitos.

Techninės pagalbos priemonė skirta gamybos ir prekybos efektyvumui didinti taikant geresnius metodus. Ji apima bazinių kursų organizavimą naujiems bitininkams ir tęstinį mokymą patyrusiems bitininkams ir grupių arba kooperatyvų vadovams; mokymo kursai visų pirma susiję su bičių veisimu ir ligų prevencija, medaus surinkimu, pakavimu, saugojimu, transportavimu ir pardavimu. Mokomieji bitynai ir bitininkystės konsultantų/technologų tinklas padeda skleisti praktines technines žinias. Priemonė taip pat gali būti naudojama sektoriaus modernizavimui remti padedant bitininkams įsigyti medaus surinkimo įrangą.

Varozės prevencijos tikslas – sekti, kad aviliai neužsikrėstų šiuo endeminiu parazitu. Varozę sukelia erkė, kuri susilpnina bičių imuninę sistemą ir paaštrina jose virusų sukeltas antrines infekcijas. Dėl varozės smarkiai sumažėja medaus išeiga ir, galiausiai, jei liga negydoma, žūsta ištisos bičių šeimos. Kadangi visiškai išnaikinti varozės neįmanoma, vienintelė priemonė pasekmėms išvengti – taikyti aviliams patvirtintus metodus ir naudoti atitinkamus produktus. Kad gamintojai būtų pajėgūs susidoroti su išlaidomis, reikalingomis siekiant tinkamai prižiūrėti avilius (produktai, įranga, pvz., dengiamieji tinkleliai), būtinas tam tikras finansinis įnašas.

Teikiant pagalbą dėl sezoninio perkėlimo į naujas vietas racionalizavimo tikslu siekiama padėti valdyti avilių perkėlimą Europos Sąjungoje ir suteikti vietas bitininkams žydėjimo sezonu. Sezoninio perkėlimo valdymą galima palengvinti tokiomis priemonėmis: avilių ir rėmų identifikavimas, perkėlimo registras, investavimas į priemones, palengvinančias perkėlimą, medaus rūšių žemėlapio sudarymas. Keliose valstybėse narėse avilių perkėlimas yra būtinas siekiant patenkinti bičių mitybos poreikius ir užtikrinti žiedų apdulkinimą.

Paramos medaus tyrimams priemonėmis siekiama pagerinti prekybą medumi. Medaus tyrimų finansavimas leidžia bitininkams užtikrinti, kad į rinką tiekiamas medus atitiktų Tarybos direktyvoje 2001/110/EB dėl medaus[6] nustatytas fizines ir chemines savybes; medaus botaninės kilmės tyrimai suteikia bitininkams tikslias žinias apie surinktą medų, ir tai leidžia jiems brangiai parduoti savo produktą. Kad medaus tyrimų paslauga būtų prieinama daugeliui bitininkų, būtina jiems teikti finansinę paramą.

Papildant bičių populiaciją aviliuose galima žuvusias bites pakeisti naujomis ir taip išvengti gamybos nuostolių; tai gali apimti finansavimo veiklą, siekiant paskatinti „motinėlių“ perėjimą arba įsigyjant naujas bičių šeimas.

Reglamente numatyta galimybė į medaus programas įtraukti specialius taikomųjų tyrimų projektus medaus kokybei pagerinti, o skleidžiant tokių projektų rezultatus galima padėti pagerinti gamintojų žinias apie specialius bitininkystės metodus.

4.2.        Avilių ir bitininkų surašymas

Pagal Reglamento (EB) Nr. 917/2004 1 ir 9 straipsnius valstybės narės pateikė informaciją apie bitininkystės sektoriaus struktūrą pagal 2011–2013 m. programas.

Remiantis šia informacija, 2010 m. Sąjungoje buvo iš viso 506 038 bitininkai, iš kurių tik 5,2 % (26 318) tai buvo pagrindinė profesinė veikla (jiems priklausė daugiau kaip 150 avilių).

2010 m. ES buvo iš viso apie 14 mln. avilių (13 985 091 avilys), iš kurių apie 6 mln. bičių (5 659551 bitė) priklauso bitininkams, kuriems tai yra pagrindinė profesinė veikla, – taigi, jiems priklauso 40 % avilių. Reikėtų pažymėti, kad ES lygmeniu nėra jokio teisinio įpareigojimo registruoti bičių avilius, duomenų apie bendrą avilių skaičių rinkimas valstybėse narėse nėra suderintas ir tikslus. Nors nuo 2007 m. bitininkyste, kaip pagrindine profesine veikla, užsiimančių bitininkų ir jų valdomų avilių skaičius išaugo (33 % daugiau avilių), vis tik sektoriuje didžiausią dalį užima bitininkai mėgėjai. Profesionalumo lygis ES paprastai yra žemas, tačiau atskirose valstybėse narėse gali būti labai skirtingas; pavyzdžiui, Vokietijoje daugiau kaip 99 % bitininkų yra bitininkai mėgėjai, o Ispanijoje 23 % bitininkų bitininkystė yra pagrindinė profesinė veikla.

Palyginti su 2007 m. surašymo duomenimis, 2010 m. avilių skaičius ES išaugo 3 % (382 372). Anot bitininkų, toks padidėjimas yra reikalingas siekiant atstatyti žuvusių bičių populiaciją. Tačiau tuo pačiu laikotarpiu išaugo ir medaus gamyba – 6 %.

Penkios valstybės narės, turinčios daugiausiai avilių, yra: Ispanija (19,3 %), Graikija (11,8 %), Prancūzija (10,5 %), Rumunija (10 %) ir Italija (8,8 %). Tačiau daugiau avilių turinčios šalys ne būtinai yra daugiau medaus pagaminančios šalys. Tai galima paaiškinti aplinkos skirtumais (klimato, nektaro kiekiu, bičių šeimų gausa, t. t.), taip pat suderinto avilių stebėsenos metodo ES lygiu nebuvimu, dėl ko susidaro didžiuliai išeigos iš vieno avilio skirtumai atskirose valstybėse narėse (2010 m. ES atskirų šalių išeiga galėjo skirtis nuo 9 iki 51 kg). Todėl Vokietija turi mažiau avilių (5,6 %) nei Graikija, Italija, Prancūzija ir Rumunija, bet pagamina daugiau medaus nei bet kuri iš šių šalių, nes jos vieno avilio išeiga yra didesnė (2011 m. iš vieno avilio buvo gaunama 37,2 kg medaus). Vengrijoje vieno avilio išeiga taip pat labai didelė (2010 m. iš vieno avilio gauta 27,4 kg), todėl Vengrija yra ketvirtas pagal dydį ES gamintojas, nors joje yra tik 7,1 % visų ES avilių.

4.3.        Išlaidų paskirstymas

4.3.1.     Valstybių narių biudžetas

Pagal Bendro bendro rinkų organizavimo reglamento 108 straipsnį Sąjunga iš dalies finansuoja bitininkystės programas, padengdama 50 % valstybių narių išlaidų.

Verta pažymėti, kad Sąjungos metinės lėšos bitininkystės sektoriui nuo 2007 m. išaugo, nes reikėjo atsižvelgti į didėjantį bičių avilių skaičių ir augančius bitininkystės sektoriaus poreikius. 2011 m. iš biudžeto skiriamos lėšos išaugo iki 32 mln. EUR per metus.

Valstybės narės kartą per trejus metus, kaip reikalaujama Reglamento (EB) Nr. 917/2004 2 straipsniu, iki balandžio 15 d. pateikia Komisijai nacionalines bitininkystės programas (2010 m. buvo pateiktos programos dėl 2011, 2012 ir 2013 m.).

Remiantis valstybių narių išlaidų prognozėmis, nustatytomis nacionalinėse bitininkystės programose, Sąjungos turimos lėšos (32 mln. EUR per metus 2011–2013 m. laikotarpiui) yra paskirstomos atsižvelgiant į tai, kokią Sąjungos avilių dalį sudaro kiekvienos valstybės narės turimi aviliai, tačiau skirtos lėšos negali viršyti 50 % kiekvienos valstybės narės planuotų išlaidų. Kai pusės nacionalinės programos išlaidų suma yra mažesnė nei suma, skirtina atsižvelgiant į avilių skaičių, likusios laisvos lėšos perskirstomos valstybėms narėms, kurių numatytos išlaidos viršija proporcingai iš biudžeto skiriamą dalį (pagal Reglamento (EB) Nr. 917/2004 3 str.).

Duomenys apie bendrą avilių skaičių kiekvienoje valstybėje narėje ir Europos Sąjungoje, atnaujinami ir skelbiami kas trejus metus Reglamento (EB) Nr. 917/2004 I priede.

2011 m. šešios valstybės narės (Bulgarija, Danija, Vokietija, Graikija, Suomija ir Švedija) planavo, kad jų išlaidos bus mažesnės už atitinkamą biudžete pagal turimą avilių skaičių numatytą sumą. Atitinkama ES lėšų suma buvo perskirstyta likusioms valstybėms narėms.

2011 m. penkios valstybės narės, turinčios daugiausiai avilių, kartu gavo 55 % ES biudžete numatytų lėšų. Todėl didžiausią paramą pagal programą gauna daugiausiai avilių turinčios valstybės narės.

4.3.2.     Biudžeto vykdymas

Remiantis valstybių narių pateiktais duomenimis apie biudžeto vykdymą pagal kiekvieną priemonės rūšį, bendras panaudojimo lygis 27 valstybėse narėse yra labai aukštas (93 % 2010 m., 89 % 2011 m. ir 89 % 2012 m.). Sumažėjusį vykdymo lygį nuo 2010 iki 2011 m., galima paaiškinti tuo, kad per šiuos dvejus metus bitininkystės programai skiriamos biudžeto lėšos išaugo nuo 26,3 mln. iki 32 mln. Apskritai, vykdymo lygis paprastai būna mažesnis pirmaisiais programos metais ir padidėja trečiaisiais.

2010 ir 2011 m. didžiausi paramos gavėjai (Ispanija (93 % ir 84%), Graikija (97 % ir 92 %), Prancūzija (90 % ir 88 %), Italija (96 % ir 92 %), ir Rumunija (100 % ir 85 %) joms skirtas biudžeto lėšas panaudojo labai veiksmingai. Taip pat buvo ir 2012 m. (Graikija 97 %), Prancūzija (92 %), Italija (93 %), ir Rumunija (98 %), išskyrus Ispaniją, kuri panaudojo tik 69 % biudžeto lėšų.

4.4.        Atskirų valstybių narių išlaidos pagal veiksmo rūšį

Išlaidų analizė pagrįsta valstybių narių kasmet pagal Reglamento (EB) Nr. 917/2004 6 straipsnio 2 dalį pateikiamais duomenimis. 2010–2012 m. laikotarpio dvi populiaresnės paramos priemonės buvo varozės kontrolė ir techninė pagalba. Išlaidos šioms dviem priemonėms buvo sistemingai didžiausios ir keliose iš eilės programose išliko santykinai nepakitusios: varozės kontrolės atveju jos sudarė vidutiniškai 27–30 % visų išlaidų, o techninės pagalbos atveju – 24–28 %.

Konkrečiau, 2010 m. varozės kontrolės priemones taikė visos valstybės narės; tai liudija, jog varozė Sąjungoje yra endeminė ir, remiantis atsakymais į ES etaloninės bičių sveikatos laboratorijos[7] pateiktą apklausą, laikoma pagrindine grėsme bičių išlikimui. Tokio pasirinkimo priežastis taip pat yra santykinai didelės varozės gydymo išlaidos, anot bitininkų, sudarančios 10–20 % gamybos išlaidų. Daugiausiai šią priemonę taikė Ispanija, Vengrija ir Lenkija. Tačiau reikėtų pažymėti, kad Graikija šios priemonės taikymą nutraukė 2011 m. ir 2012 m. dėl išaugusių gydymo sąnaudų, varozės atsparumo gydymui, rizikos, kad vaistų likučiai liks bitininkystės produktuose, ir karšto klimato sąlygų, kurios padeda vystytis varozės erkių perams ištisus metus ir daro ligą atsparią.

Techninės pagalbos priemones taiko didžioji dauguma valstybių narių. Atsižvelgiant į bitininkų mėgėjų skaičių ir kintančias sektoriaus sąlygas, reikia nuolat skleisti informaciją. Bitininkystės sektoriaus atstovai ir pačios valstybės narės mano, kad techninės pagalbos priemonės turi itin teigiamą poveikį gamybai. 2011 m. ir 2012 m. daugiausiai šią priemonę taikė Italija, Graikija, Prancūzija, Vokietija, Čekija, Lenkija ir Ispanija. Reikėtų pažymėti, kad tarp dviejų bitininkystės programų atskirai valstybei narei skiriamos lėšos dėl techninės pagalbos priemonės kito: 2010 m. Nyderlandai, Bulgarija ir Rumunija šios priemonės visai netaikė, o 2011 ir 2012 m. ją pradėjo taikyti Bulgarija ir Rumunija. Laikotarpiu nuo 2010 iki 2011–2012 m. Lenkijos išlaidos techninės pagalbos priemonei išaugo šešis kartus. Ispanijos išlaidos nuo 2010 iki 2011–2012 m. beveik padvigubėjo.

Priemonės, skirtos užtikrinti sezoninį avilių perkėlimą, išlieka trečios pagal dažnumą remiamos priemonės; joms tenka 16–20 % visų išlaidų. Daugiausiai šią priemonę taiko pietų Europos šalys, pavyzdžiui, Graikija, Ispanija ir Rumunija, kurių augmenija įvairi, o žydėjimo laikotarpis ilgas. Kitos valstybės narės, pvz., Vokietija, remia sezoninį avilių perkėlimą todėl, kad tai labai svarbu augalų apdulkinimui.

Avilių išteklių atkūrimo priemonės pagal taikymo dažnumą yra ketvirtos. 2010 m. šios priemonės taikymo išlaidos sudarė 19 % visų išlaidų, o 2012 m. sumažėjo iki 16 %. Daugiausiai šią priemonę taiko Rumunija, Bulgarija ir Lenkija. Šiomis priemonėmis labai domisi programų rengime dalyvaujančios bitininkystės organizacijos, siekiančios atstatyti prarastas bičių šeimas ir atsižvelgdamos į augančias kainas už bičių spiečius. Vis dėlto bitininkystės sektoriaus atstovai mano, kad avilių išteklių atkūrimas yra tam tikra prasme tik trumpalaikis sprendimas, ir bičių mirtingumo priežastys turėtų būti toliau tiriamos ir sprendžiamos.

Taikomųjų mokslinių tyrimų priemonės buvo penktos (4–6 % išlaidų). Prancūzija išlieka didžiausią biudžetą taikomiesiems moksliniams tyrimams skirianti valstybė narė: 2012 m. ji skyrė apytiksliai 1,4 mln. EUR; tai sudaro daugiau kaip pusę visos šiai priemonei skirtos sumos Sąjungoje. Pavyzdžiui, taikomųjų tyrimų priemonės buvo taikomos Prancūzijoje siekiant atlikti tyrimą dėl neonikotinoidų sisteminių pesticidų poveikio medų nešančioms bitėms[8].

Galiausiai, mažiausia valstybių narių išlaidų dalis tenka (ir yra nuolat mažinama) medaus tyrimui. 2010 m. tam skirtos išlaidos sudarė 6 % išlaidų, po to jos mažėjo iki 4 % 2011 m. ir iki 3 % 2012 m. Ispanija, kuri 2007–2009 m. buvo viena iš didžiausią biudžetą medaus tyrimui skiriančių šalių, savo išlaidas tam sumažino 2010 m., po to vėl 2011 ir 2012 m. Lenkija taip pat sumažino savo tam skirtas išlaidas laikotarpiu nuo 2010 iki 2011 m., o Bulgarija, palyginti su 2010 m., jas padidino 2011 ir 2012 m. Šie pokyčiai galėtų būti dėl to, kad įsteigus laboratorijų tinklą išlaidos sumažėja. Reikėtų pažymėti, kad paramą laboratorijų tyrimams ypač vertina medaus produktų pakuotojai ir platintojai, nes tada bitininkai gali įtraukti tyrimų išlaidas į savo išlaidas.

5.           BITININKYSTĖS SEKTORIUI TAIKOMŲ PRIEMONIŲ VERTINIMAS

2012 m. Komisija įpareigojo išorės konsultantą atlikti bitininkystės sektoriaus priemonių vertinimą.

Tyrime buvo vertinama:

– kokio masto poveikį šešios bitininkystės programų priemonės turėjo medaus gamybai, rinkodarai ir prekybai, taip pat gyvų bičių laikymui ir prekybai jomis;

– kokiu mastu priemonės padėjo remti profesionaliai bitininkyste užsiimančių bitininkų ekonominę veiklą ir pajamas;

– kokiu mastu priemonės padėjo išlaikyti medaus kainų stabilumą.

Šis tyrimas baigtas 2013 m. liepos mėn.

Tyrime padaryta išvada, kad nacionalinės bitininkystės programos padėjo stabilizuoti medaus gamybos lygį Europos Sąjungoje didėjant gamybos sąnaudoms, kylant bičių išlikimo pavojui, vykstant aršiai tarptautinei medaus importo iš trečiųjų šalių konkurencijai.

Šios priemonės padėjo sulėtinti gamybos sąnaudų augimą (ypač varozės gydymui ir avilių išteklių atkūrimui) ir taip sumažino šių sąnaudų poveikį bitininkų pajamoms. Šios šešios priemonės papildo viena kitą; išvados dėl kiekvienos atskiros priemonės turėtų būti vertinamos atsargiai, atsižvelgiant į priemonių sąveiką.

Paskatinus sektoriaus struktūrinius patobulinimus (tai buvo daroma teikiant techninę pagalbą, racionaliau perkeliant avilius, kontroliuojant varozės išplitimą, atnaujinant ir mechanizuojant bitininkystės veiklą, vykdant mokymus ir skleidžiant informaciją), pagerėjo bitininkystės sektoriaus produktyvumas.

Šiomis priemonėmis buvo galima remti aukštos kokybės medaus produkciją ES, taip pat užtikrinti pigesnės produkcijos konkurencingumą. Dėl aukštos kokybės ir pridėtinės vertės atsiranda didelis iš ES eksportuojamo vidutinės vieneto vertės ir iš trečiųjų šalių importuojamo vidutinės vieneto vertės skirtumas.

Be to, priemonės turėjo netiesioginį teigiamą poveikį kaimo plėtrai ir aplinkai. Taikant priemones, buvo sumažintos išlaidos, skatinami struktūriniai patobulinimai ir teikiama parama bitininkų pajamoms – tai padėjo išlaikyti bitininkystės veiklą kaimo vietovėse, kur ji yra esminė augalų apdulkinimui ir, atitinkamai, žemės ūkiui. Priemonės taip pat paskatino imtis tvaresnių bitininkystės metodų, visų pirma, kontroliuojant varozės išplitimą.

Galiausiai, tyrime pabrėžta, kad bitininkystės sektoriaus, medaus pramonės ir valstybių narių atstovai sutinka, jog nacionalinės bitininkystės programomis teikiama labai naudinga parama sektoriui.

Tačiau tyrime padaryta išvada, kad pažanga galėtų būti didesnė, jei esamos priemonės būtų geriau taikomos medui populiarinti, tolesniam bitininkų bendradarbiavimui skatinti, informacijos apie taikomųjų mokslinių tyrimų projektus sklaidai gerinti ir bitininkų pajamų šaltiniams įvairinti kuriant didelės vertės bitininkystės produktus, pavyzdžiui, bičių pienelį, žiedadulkes ir pikį.

Atsižvelgdamas į sektoriaus poreikius ir valstybių narių nacionalinius skirtumus, tyrimą atliekantis išorės konsultantas taip pat rekomendavo Sąjungai nustatyti aiškesnę bitininkystės programų kryptį, nes konkrečios priemonės šiuo metu pasirenkamos nacionaliniu ar net regioniniu lygiu. Reikėtų taip pat sukurti Sąjungos mokslinių tyrimų programų ir nacionalinių taikomųjų mokslinių tyrimų sąveiką siekiant užtikrinti geresnį ryšį tarp fundamentaliųjų ir taikomųjų tyrimų ir išvengti galimo dubliavimosi.

6.           VALSTYBIŲ NARIŲ IR SEKTORIAUS ATSTOVŲ PASIŪLYMAI

2012 m. spalio mėn. Komisija šios ataskaitos rengimo tikslais paprašė valstybių narių ir sektoriaus atstovų pateikti savo požiūrį apie bitininkystės programas.

Apskritai, kaip matyti iš vertinimo tyrimo, valstybės narės pareiškė esančios patenkintos tuo, kaip programos yra įgyvendinamos, ir prašė jas tęsti, nes jos mano, kad šiomis priemonėmis suteikiama labai svarbi parama bitininkystei ir medaus gamybai.

Valstybės narės pateikė toliau nurodytus pasiūlymus dėl priemonių pagerinimo.

- Vokietija ir Liuksemburgas pasiūlė suderinti bitininkystės metus su kalendoriniais metais. Šiuo metu metinės bitininkystės programos nustatomos laikotarpiui nuo kiekvienų metų spalio 16 d. iki kitų metų spalio 15 d. pagal Reglamento (EB) Nr. 917/2004 2 straipsnio 2 dalį, o priemonės, atitinkančios reikalavimus bendram finansavimui gauti, turi būti įgyvendintos iki einamųjų metų rugpjūčio 31 d. (pagal Reglamento (EB) Nr. 917/2004 2 straipsnio 3 dalį); todėl sudėtinga finansuoti veiksmus, įgyvendintus rugsėjo mėnesį ir spalio mėn. pirmą pusę. Dėl 2014–2016 m. bitininkystės programų Komisija ketina spręsti šį klausimą pasiūlydama Reglamente (EB) Nr. 917/2004 iš dalies pakeisti priemonių įgyvendinimo datas, siekdama užtikrinti, kad bitininkystės priemones būtų galima įgyvendinti visus metus.

- Vokietija paprašė supaprastinti administravimo ir kontrolės priemones, nes reikalaujamos kontrolės pastangos atrodo neproporcingos. Už programų stebėseną ir vertinimą yra atsakingos valstybės narės. Reglamentu (EB) Nr. 917/2004 valstybės narės įpareigojamos pranešti apie šias priemones pagal tikslų tvarkaraštį, tačiau joms paliekama daug lankstumo įgyvendinti kontrolę remiantis bendruoju subsidiarumo ir rizikos vertinimo principu. 2014–2016 m. bitininkystės programoms Komisijai teiktini pranešimai yra supaprastinti ir gali būti pateikti tiesiogiai per Žemės ūkio valdymo ir stebėsenos sistemą.

- Vokietija pasiūlė remti papildomas priemones, susijusias su bitininkyste, bičių sveikatos gerinimu, varozės žalos kontrole, medaus rinkodara ir medaus flora. Visos šios priemonės tam tikru mastu jau gali būti remiamos dabartinėmis bitininkystės programomis. Papildomas specialias priemones bičių sveikatai pagerinti[9] finansuoja ES ne pagal bitininkystės programas.

- Dėl techninės pagalbos Vokietija paprašė aiškiau apibūdinti, kada gali būti teikiama parama bitininkų įrangai, t. y. Komisija turėtų sudaryti sąrašą remtinų prekių. Komisija mano, kad nustatytas prekių sąrašas panaikintų lankstumą, kurio reikia siekiant atsižvelgti į sektoriaus struktūrų įvairovę atskirose valstybėse narėse. Be to, bitininkų investicijos jau gali būti finansuojamos pagal kaimo plėtros programas, kuriose būtų numatytos žemės ūkio valdų atnaujinimo ir naujovių įdiegimo jose priemonės.

Galiausiai Lietuva pasiūlė teikti paramą, kad smulkūs bitininkai galėtų atnaujinti savo medaus išgavimo ir korių gaminimo įrangą. Tokia parama jau gali būti teikiama pagal techninės pagalbos priemonę.

Dėl 2012 m. spalio mėn. apklausos Komisija iš sektoriaus atstovų negavo jokių pastabų raštu. Tačiau išorės vertintojas išsamiai konsultavosi su sektoriaus atstovais, atlikdamas atvejų tyrimus keturiose valstybėse narėse[10], organizuodamas pokalbius ir internetines apklausas, ir padarė išvadą, kad bitininkai ir bitininkų asociacijos labai vertino priemonių forma teikiamą paramą, nes ji leido sumažinti spaudimą patiriančio sektoriaus gamybos sąnaudas. Tačiau bitininkai ir jų asociacijos pabrėžė būtinybę sukurti veiksmingesnių varozės gydymo būdų ir sumažinti jų dėl tos ligos patiriamas sąnaudas. Jie taip pat pažymėjo, kad nors avilių išteklių atkūrimo priemonė leidžia iš dalies kompensuoti nuostolį dėl prarastų bičių šeimų, tai yra tik trumpalaikis sprendimas ir reikėtų ištirti bei pašalinti bičių mirtingumo priežastis.

7.           IŠVADA

Nacionalinėmis bitininkystės programomis siekiama pagerinti medaus gamybą ir prekybą Europos Sąjungoje. Visose valstybėse narėse jas įgyvendinant teikiama tiesioginė parama bitininkystei – vienam sektoriui, kuris yra mažas produkcijos prasme, bet esminis žemės ūkiui dėl augalų apdulkinimo.

Tiek valstybių narių, tiek ekonominės veiklos vykdytojų požiūriu, nacionalinės bitininkystės programos yra svarbios bitininkystės sektoriui. Priemonės leidžia palaikyti aukštos kokybės medaus gamybą Europos Sąjungoje, nepaisant sudėtingų aplinkybių dėl augančių gamybos sąnaudų, grėsmės bičių išlikimui ir aršios tarptautinės konkurencijos dėl pigaus medaus importo iš trečiųjų šalių.

Atsižvelgdama į šioje ataskaitoje pateiktą informaciją ir bitininkystės priemonių vertinimo rezultatus, Komisija neketina keisti bitininkystei taikytinų priemonių sąrašo, esančio Tarybos reglamente (EB) Nr. 1234/2007. Tačiau Komisija pasiūlys iš dalies pakeisti įgyvendinimo Reglamentą (EB) Nr. 917/2004, siekiant užtikrinti, kad bitininkystės priemonės būtų taikomos ir finansuojamos visus metus, ir pagerinti jų valdymą.

Be to, Komisija geriau koordinuos nacionalinius taikomuosius mokslinių tyrimų projektus ir Sąjungos mokslinių tyrimų projektus siekdama optimaliau panaudoti jų rezultatus ir pagerinti jų sklaidą bitininkystės sektoriuje.

Galiausiai, Komisija sieks toliau didinti esamų priemonių veiksmingumą ieškodama galimos bitininkystės priemonių ir kaimo plėtros programų sąveikos. Tai galėtų apimti kaimo plėtros priemones, pavyzdžiui, jaunųjų bitininkų įsisteigimo paramą ir ūkių modernizavimą, taip pat agrarinės aplinkosaugos priemonių naudojimą, kad pagausėtų medų renkančioms bitėms reikalingų medingų augalų.

[1]               OL L 299, 2007 11 16, p. 1.

[2]               http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=COM:2010:0267:FIN:EN:PDF.

[3]               OL L 163, 2004 4 30, p. 83.

[4]               http://ec.europa.eu/agriculture/evaluation/market-and-income-reports/index_en.htm.

[5]               http://wcmcom-ec-europa-eu-wip.wcm3vue.cec.eu.int:8080/agriculture/honey/index_en.htm

[6]               OL L 10, 2002 1 12, p. 47.

[7]               http://ec.europa.eu/food/animal/liveanimals/bees/eu_ref_lab_bee_health_en.htm.

[8]               „Įprasti pesticidai sumažina medų nešančių bičių galimybes surasti maisto ir išgyventi“ straipsnis leidinyje „Sciencexpress“ /http://sciencemag.org/content/early/recent/ 2012 m. kovo 29 d./ Page 1/ 10.1126/science.1215039.

[9]               http://ec.europa.eu/food/animal/liveanimals/bees/bee_health_en.htm.

[10]             Ispanija, Vokietija, Vengrija ir Graikija.