AIŠKINAMASIS MEMORANDUMAS

1. PASIŪLYMO APLINKYBĖS

1.1 Įvadas

ES piliečiai, keliaujantys į trečiąją šalį, kurioje nėra valstybės narės, kurios pilietybę jie turi, ambasados ar konsulato, arba joje gyvenantys, turi teisę į bet kurios kitos valstybės narės konsulinių įstaigų apsaugą. Ši valstybė narė turi padėti neatstovaujamiems ES piliečiams tokiomis pat sąlygomis, kokiomis ji padeda savo piliečiams.

Nuo pastarojo meto krizių nukentėjo daug ES piliečių, pvz., po demokratinių sukilimų 2011 m. pavasarį Libijoje, Egipte ir Bahreine arba po žemės drebėjimo 2011 m. kovo mėn. Japonijoje. Konsulinė apsauga neretai būtina ir kasdienėmis aplinkybėmis, pvz., piliečiui susirgus sunkia liga arba nukentėjus nuo nusikaltimo.

Atsižvelgiant į Lisabonos sutartyje nustatytą teisinę sistemą, šiuo pasiūlymu dėl įstatymo galią turinčio akto sui generis pakeičiamas Sprendimas 95/553/EB dėl ES piliečių konsulinės gynybos[1]. Sprendime nustatytos koordinavimo ir bendradarbiavimo priemonės, būtinos siekiant palengvinti neatstovaujamų ES piliečių konsulinę apsaugą, ir įgyvendinamas dokumente „2010 m. ES pilietybės ataskaita. Kliūčių ES piliečių teisėms šalinimas“[2] nustatytas veiksmas Nr. 8, pagal kurį Komisija įsipareigoja padidinti ES piliečių teisės gauti visų valstybių narių diplomatinių ir konsulinių įstaigų paramą trečiosiose šalyse užtikrinimo veiksmingumą, 2011 m. pateikdama teisėkūros priemonių pasiūlymų.

1.2 Pasiūlymo aplinkybės ir pagrindas

Neatstovaujamų ES piliečių teisė į konsulinę apsaugą tokiomis pat sąlygomis, kokios taikomos atstovaujamiems piliečiams, įtvirtinta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 20 straipsnio 2 dalies c punkte bei 23 straipsnyje ir ES pagrindinių teisių chartijos 46 straipsnyje, yra viena iš specialių ES pilietybės teikiamų teisių. Tai ES solidarumo ir Sąjungos tapatybės trečiosiose šalyse, taip pat praktinės naudos būti ES piliečiu apraiška.

Konsulinė apsauga neatsiejama nuo Sąjungos piliečių teisių politikos. Europos Vadovų Taryba Stokholmo programoje paragino Komisiją „apsvarstyti galimybę taikyti tinkamas priemones dėl koordinavimo ir bendradarbiavimo nustatymo, kurios reikalingos sudaryti palankesnes sąlygas konsulinei apsaugai teikti pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 23 straipsnį“[3]. 2009 m. lapkričio 25 d. rezoliucijoje[4] Europos Parlamentas pasisakė už konsulinės apsaugos koordinavimo ir konsulinių įstaigų bendradarbiavimo stiprinimą, taip atsižvelgdamas į savo 2007 m. gruodžio 11 d. rezoliuciją[5], kurioje pateikė pasiūlymą dėl bendros koncepcijos bei įpareigojančių gairių ir ragino, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, atlikti Sprendimo 95/553/EB pakeitimus.

Dokumente „2010 m. ES pilietybės ataskaita. Kliūčių ES piliečių teisėms šalinimas“[6] Komisija paskelbė, kad padidins ES piliečių teisės gauti visų valstybių narių diplomatinių ir konsulinių įstaigų paramą trečiosiose šalyse, įskaitant per krizes, užtikrinimo veiksmingumą, 2011 m. pateikdama teisėkūros priemonių pasiūlymus ir geriau informuodama piliečius specialioje interneto svetainėje ir tikslinėmis ryšių priemonėmis. Komisija pakartotinai dėl to įsipareigojo 2011 m. kovo 23 d. Komunikate dėl neatstovaujamų ES valstybių narių piliečių konsulinės apsaugos[7] ir paskelbė, kad pateiks teisės aktų, kuriais bus nustatytos koordinavimo ir bendradarbiavimo priemonės, būtinos siekiant palengvinti neatstovaujamų piliečių konsulinę apsaugą, ir bus sprendžiamas per krizę patiriamų konsulinės apsaugos išlaidų kompensavimo klausimas.

Pagal ankstesnį teisinį režimą valstybės narės turėjo nustatyti reikiamas tarpusavio bendradarbiavimo taisykles. Lisabonos sutartimi Komisijai suteikiama teisė teikti pasiūlymus dėl direktyvų, kuriomis nustatomos koordinavimo ir bendradarbiavimo priemonės, būtinos siekiant palengvinti neatstovaujamų ES piliečių teisės į tokią konsulinę apsaugą, kokia taikoma atstovaujamiems piliečiams, įgyvendinimą[8]. Dabartinėje ES priemonėje – Sprendime 95/553/EB[9] – numatyta jį patikslinti praėjus penkeriems metams nuo įsigaliojimo 2002 m.

Šiuo metu yra galimybių dar labiau pagerinti neatstovaujamų ES piliečių konsulinę apsaugą. Nesutariama, ką reiškia SESV 23 straipsnio nuostatos ir kokia atsakomybė kyla iš teisės į konsulinę apsaugą. Kad teisė būtų veiksminga ir turėtų konkrečią reikšmę, glaustos Sutarties straipsnio formuluotės nepakanka. Nacionaliniai konsuliniai įstatymai ir praktika skiriasi, taip pat skiriasi nuomonės dėl sąvokų, kuriomis grindžiama neatstovaujamų ES piliečių konsulinė apsauga.

Panašu, kad didesnio aiškumo reikia visų pirma keturiose srityse.

1. Taikymas asmenims

Reikia aiškiau apibrėžti, kas turi teisę į konsulinę apsaugą. ES piliečiui neatstovaujama ne tik tuomet, jei jo kilmės valstybė narė neturi ambasados ar konsulato tam tikroje trečiojoje šalyje, bet ir tuomet, jei ambasada ar konsulatas yra „nepasiekiami“[10]. Tačiau nesutariama, kada ambasada ar konsulatas laikomi pasiekiamais[11]. Be to, reikėtų išsiaiškinti, kokiu mastu konsulinė apsauga gali būti teikiama ir neatstovaujamų ES piliečių šeimos nariams, turintiems trečiųjų šalių pilietybę.

2. Galimybė gauti konsulinę apsaugą ir bendradarbiavimas / veiklos koordinavimas

Reikėtų išsiaiškinti, kuri valstybė narė turi teikti paramą neatstovaujamam ES piliečiui ir kaip paramos teikimą reikia koordinuoti su valstybe nare, kurio pilietybę jis turi. Kadangi trūksta aiškumo, vėluojama neatstovaujamam piliečiui suteikti apsaugą ir ji nėra tokia veiksminga, kaip atstovaujamų piliečių. Pagal Sutartį neatstovaujamas ES pilietis gali laisvai pasirinkti, į kurią ambasadą ar konsulatą kreiptis, nors praktikoje jau yra naštos pasidalijimo susitarimų. Tokie susitarimai priimtini, jei neatstovaujamų ES piliečių apsauga veiksminga. Tačiau neretai plačioji visuomenė mažai apie ją težino, dėl to piliečiui sunku išsiaiškinti, kuri ambasada ar konsulatas suteiktų jam paramą.

Reikia aiškiau apibrėžti, kaip paramą teikianti ambasada ar konsulatas ir kilmės valstybė narė turi koordinuoti paramos teikimą ir bendradarbiauti. Teikiant paramą neatstovaujamam ES piliečiui, skirtingai nei savo piliečiams, būtina veiksmingai bendradarbiauti su piliečio kilmės valstybės narės konsulinėmis įstaigomis. Jei paramą teikiančios valstybės narės ir valstybės narės, kurios pilietybę turi pilietis, bendradarbiavimo bei veiklos koordinavimo taisyklės būtų aiškesnės, tai būtų naudinga ir konsulinėms įstaigoms, ir piliečiams. Antai reikia nustatyti, kokios rūšies konsulinės apsaugos parama paprastai teikiama neatstovaujamiems ES piliečiams (pvz., piliečiui mirus, nukentėjus nuo nusikaltimo ir kt.) ir kaip remiančioji valstybė narė bei valstybė narė, kurios pilietybę turi pilietis, turi koordinuoti paramos teikimą.

3. Koordinavimas vietos lygmeniu

Siekdamos užtikrinti paramos teikimo neatstovaujamiems ES piliečiams koordinavimą ir bendradarbiavimą, tam tikroje trečiojoje šalyje esančios konsulinės įstaigos turi palaikyti viena su kita ryšį ir keistis konkrečia informacija[12]. Neatstovaujamiems ES piliečiams svarbi informacija šiuo metu nėra sistemingai renkama. Be to, pagal Europos Sąjungos sutartį, valstybių narių diplomatinės bei konsulinės atstovybės ir Sąjungos delegacijos trečiosiose šalyse bei tarptautinėse konferencijose, taip pat jų atstovybės prie tarptautinių organizacijų turi padėti naudotis šia teise[13]. Atitinkamos kompetencijos sritys ir veiksmų mastas dar nėra visiškai aiškūs. Todėl dabartinė sistema neprisideda prie visiškos Sąjungos išorės veiksmų darnos ir neleidžia optimaliai panaudoti žmogiškųjų bei finansinių išteklių.

4. Parama per krizę / išlaidų kompensavimas

Teisinio bendradarbiavimo sistemoje turėtų būti aiškiai nustatyta, kas neatstovaujamiems ES piliečiams teikia paramą per krizę ir koks yra vadovaujančios valstybės, kuri turėtų imtis veiksmų per krizę, vaidmuo[14]. Nenumatytų atvejų planuose nebūtinai atsižvelgiama į neatstovaujamus ES piliečius, todėl per krizę sudėtinga nustatyti jų skaičių. Ypač kilus didelėms krizėms vietos darbuotojams reikalinga krizės specialistų pagalba.

Šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose ir gairėse rekomendacijose nustatytos bendros paramos išlaidų kompensavimo procedūros[15], kurios paprastai netaikomos per krizę, nes panašu, kad jos neatitinka konkrečių poreikių[16]. Jeigu finansinės naštos pasidalijimas nėra aiškus ir šia našta nesidalijama praktikoje, tuomet mažiau paskatų rodyti iniciatyvą ir prisiimti atsakomybę už kitų valstybių narių piliečius.

Išsami dabartinės sistemos keliamų problemų ir įvairių politikos galimybių jas spręsti poveikio analizė pateikta prie šio pasiūlymo pridėtame poveikio vertinime.

2. Konsultacijos su suinteresuotosiomis šalimis

Su suinteresuotosiomis šalimis daug konsultuotasi. Per 2010 m. vykusias išsamias viešas konsultacijas dėl ES piliečių teisių siekta sužinoti visų piliečių ir susijusių suinteresuotųjų šalių nuomonę, ypač daug dėmesio skirta ES piliečių konsulinei apsaugai. Šios konsultacijos vyko po anksčiau surengtų viešų konsultacijų, susijusių su 2007 m. Žaliąja knyga dėl ES piliečių diplomatinės ir konsulinės apsaugos trečiosiose šalyse[17]. Pasiūlytos mintys turėjo įtakos 2010 m. liepos 1–2 d. vykusios konferencijos, skirtos ES piliečių teisių klausimams aptarti, politinėms diskusijoms, per kurias išsamiai nagrinėta konsulinės apsaugos tema. Su konsuline apsauga suinteresuotomis šalimis (pvz., valstybėmis narėmis, kelionių agentūromis, nevyriausybinėmis organizacijomis ir mokslininkais) toliau konsultuotasi, pvz., per du šiuo tikslu 2010 m. rugsėjo 24 d. ir 2011 m. birželio 23 d. surengtus praktinius seminarus. Visų valstybių narių konsulinės ir diplomatinės įstaigos informuotos per Tarybos konsulinių reikalų darbo grupės (COCON) posėdį, su jomis konsultuotasi per internetinę apklausą. Neseniai aplankytos šešios pasirinktos valstybės narės, nepriklausomi konsultantai tiesiogiai konsultavosi su keturių trečiųjų šalių[18] konsuliniais pareigūnais, dirbančiais vietoje. Rengdama šį pasiūlymą Komisija atsižvelgė į keturių tyrimų, kuriuose nagrinėti įvairūs peržiūros aspektai, rezultatus[19].

Suinteresuotosios šalys iš esmės pritaria numatytai reformai. Atsižvelgiant į Lisabonos sutartyje nustatytą naują teisinį režimą, Sprendimą 95/553/EB būtina peržiūrėti – kartu, jų nuomone, reikėtų pagerinti veiklos koordinavimą bei bendradarbiavimą ir aiškiau apibrėžti pagrindines teisines sąvokas. Toliau pateikiamos suinteresuotųjų šalių nuomonės dėl pagrindinių reformos aspektų. Panašu, kad apklaustos valstybės narės nesutaria, kada ambasada ar konsulatas yra „pasiekiami“[20]. Vis dėlto, kaip rodo konsultacijos su suinteresuotosiomis šalimis[21], bent vienos dienos, per kurią reikėtų spėti nuvykti į ambasadą ar konsulatą, gauti konsulinę apsaugą ir grįžti, terminas laikomas tinkama laiko riba. Pilietinės visuomenės organizacijų atstovai pasisakė už aiškias ir privalomas teisines nuostatas. Pilietinės visuomenės organizacijų atstovai pabrėžė, kad svarbus klausimas yra trečiųjų šalių pilietybę turinčių šeimos narių konsulinė apsauga[22], o dauguma valstybių narių teigė, kad reikėtų bent numatyti tokios apsaugos galimybę (nors kartais teigta, kad reikėtų aiškiau apibrėžti konsulinės apsaugos teikimo sąlygas)[23]. Galimybių naudotis konsuline apsauga ir veiklos koordinavimo ir (arba) bendradarbiavimo klausimu valstybės narės ir pilietinė visuomenė paprastai pasisako už didesnį dvišalių ir vietinių susitarimų dėl naštos pasidalijimo skaidrumą. Pilietinės visuomenės organizacijų atstovai pabrėžia, kad reikia užtikrinti, jog neatstovaujami piliečiai galėtų gauti konsulinę apsaugą tokiomis pat sąlygomis, kokias atstovybę turinčios valstybės narės taiko savo piliečiams. Didžioji dauguma[24] mano, kad gerų bendradarbiavimo kanalų ir aiškių teisinių nuostatų užtikrinimas yra svarbūs arba labai svarbūs veiksniai siekiant dar veiksmingiau teikti paramą. Krizių ir jų finansinio poveikio klausimu valstybių narių atstovai tvirtai pritarė vadovaujančios valstybės koncepcijai bei tolesniam jos tobulinimui ir pabrėžė visapusiško pasirengimo krizei privalumus[25]. Pilietinės visuomenės organizacijų atstovai pažymėjo, jog ir kilus krizėms reikia užtikrinti, kad neatstovaujamiems piliečiams parama būtų teikiama taip pat veiksmingai kaip ir atstovybę turinčios valstybės narės piliečiams.

3. TEISINIAI PASIŪLYMO ASPEKTAI

3.1 Siūlomų veiksmų santrauka

Pagrindinis šio pasiūlymo tikslas:

- aiškiau apibrėžti, ką reiškia neatstovaujamų ES piliečių teisė į vienodą konsulinę apsaugą, ir kaip ja naudotis ;

- supaprastinti konsulinių įstaigų bendradarbiavimą ir veiklos koordinavimą.

Šiuo tikslu pasiūlyme sprendžiami tokie klausimai:

5. Taikymas asmenims

Pasiūlyme aiškiau apibrėžiama, kad ES pilietis laikomas neatstovaujamu visų pirma tuomet, kai jo valstybės narės ambasada ar konsulatas yra „nepasiekiami“. Ambasada ar konsulatas yra „nepasiekiami“, jei ES pilietis negali į ją atvykti ir grįžti į išvykimo vietą (trečiojoje šalyje įprastomis transporto priemonėmis) bent per vieną dieną. Išimtis taikoma ypatingais atvejais, kai paramą būtina suteikti dar greičiau. Pasiūlyme taip pat patikslinama, kad trečiųjų šalių pilietybę turintys ES piliečių šeimos nariai taip pat gali naudotis ES piliečiams teikiama konsuline apsauga. Remiantis SESV 23 straipsniu draudžiama diskriminacija, o pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 bei 24 straipsnius ir Europos Teisingumo Teismo praktiką pagrindiniais ES piliečių teisių privalumais gali taip pat naudotis jų šeimos nariai – taip siekiama užtikrinti, kad teisėmis būtų naudojamasi veiksmingai[26]. Todėl pasiūlyme numatyta, kad trečiųjų šalių pilietybę turintiems ES piliečių šeimos nariams turi būti teikiama tokia pat apsauga, kokią valstybės narės teikia savo piliečių šeimos nariams, kurie turi trečiųjų šalių pilietybę[27].

6. Galimybė gauti konsulinę apsaugą ir bendradarbiavimas / veiklos koordinavimas

Pasiūlyme pabrėžiama, kad ES piliečiai gali kreiptis į „bet kurios“ kitos valstybės narės ambasadą ar konsulatą, tačiau specialiuose valstybių narių susitarimuose gali būti numatytos išimtys, jeigu užtikrinamas skaidrumas (apie tai pranešant ir vėliau paskelbiant Komisijos interneto svetainėje) ir veiksmingas prašymų nagrinėjimas.

Atsižvelgiant į bendrą valstybių narių konsulinės apsaugos praktiką[28] pasiūlyme taip pat nurodoma, kokią paramą valstybės narės teikia dažniausiai pasitaikančiais atvejais (t. y. areštas arba įkalinimas, nukentėjus nuo nusikaltimo, sunkus nelaimingas atsitikimas arba sunki liga, mirtis, parama ir repatriacija dėl nelaimės, atvejai, kai reikalingi laikinieji kelionės dokumentai) ir kokios tokiais atvejais taikomos konsulinių įstaigų bendradarbiavimo ir veiklos koordinavimo procedūros. Kad būtų paisoma piliečių apsisprendimo teisės, pasiūlyme numatyta galimybė atlikti piliečių apklausas ir atsižvelgti į jų pageidavimus (antai gali būti keliamas klausimas, ar šeimos nariai arba kiti susiję asmenys turėtų būti informuojami (pvz., apie areštą). Mirus piliečiui irgi reikia deramai atsižvelgti į artimiausio giminaičio pageidavimus, kaip elgtis su mirusiojo palaikais.

7. Veiklos koordinavimas vietos lygmeniu / papildoma ES nauda

Pasiūlyme nurodoma, kad bendradarbiaujant vietos lygmeniu rengiamuose konsulinės apsaugos srities posėdžiuose reikėtų reguliariai keistis informacija apie neatstovaujamus ES piliečius ir kad posėdžių pirmininkas turėtų rinkti kontaktinius duomenis, kurie tokiems piliečiams reikalingi, kad gautų paramą (pvz., atstovybės neturinčių valstybių narių regioniniu mastu atsakingos ambasados ar konsulato kontaktinius duomenis). Jame nustatyta, kad tam tikromis sąlygomis Sąjungos delegacijos gali pirmininkauti šiems posėdžiams arba padėti juos organizuoti.

8. Parama per krizę / išlaidų kompensavimas

Pasiūlyme pateikiami šie su krizėmis susiję patobulinimai. Jame nustatyta, kad vietiniuose nenumatytų atvejų planuose visuomet turi būti atsižvelgiama į neatstovaujamus ES piliečius. Pasiūlyme pabrėžiama vadovaujančios (-ių) valstybės (-ių) svarba užtikrinant neatstovaujamų ES piliečių apsaugą ir apibrėžiamas jos vaidmuo šioje srityje, t. y. vadovaujančios valstybės atsakomybė už neatstovaujamiems ES piliečiams teikiamos paramos koordinavimą ir vadovavimą ją teikiant. Pasiūlyme nurodoma, kad vadovaujanti valstybė gali prašyti papildomos paramos pagal ES civilinės saugos mechanizmą ir iš EIVT krizės valdymo struktūrų. Pasiūlyme taip pat numatoma papildoma parama ir visapusiškas sąveikos panaudojimas, į dabartines Sąjungos lygmens intervencijos grupes įtraukiant valstybių narių, visų pirma tų, kurios neturi atstovybės, konsulinius ekspertus. Dėl finansinės naštos pasidalijimo: pasiūlyme nustatyta lengvesnė krizėms pritaikyta kompensavimo procedūra. Supaprastinamos procedūros, kuriose dalyvauja konsulinės įstaigos ir piliečiai, numatomos tipinės prašymų formos ir įvedama lengvesnė išlaidų kompensavimo kontrolės sistema (kai išlaidų neįmanoma apskaičiuoti, kompensuojama proporcinga dalis[29] ir taikomi fiksuoti tarifai[30]). Ši patobulinta kompensavimo procedūra papildo pagal ES civilinės saugos mechanizmą ir EIVT krizės valdymo struktūrų teikiamą paramą.

3.2 Teisinis pagrindas

Pagal Lisabonos sutartį, kompetencija priimti neatstovaujamų ES piliečių konsulinės apsaugos teisės aktus Europos Sąjungai suteikiama SESV 23 straipsnio antra pastraipa. Pagal šią Sutarties nuostatą Taryba gali priimti direktyvas, kuriomis nustatomos veiklos koordinavimo ir bendradarbiavimo priemonės, būtinos siekiant geriau užtikrinti neatstovaujamų ES piliečių konsulinę apsaugą. Nuostata taikoma visoms valstybėms narėms.

3.3 Subsidiarumas ir proporcingumas

Neatstovaujamų ES piliečių konsulinė apsauga iš esmės yra tarptautinio pobūdžio: ES pilietybės teikiamos teisės galioja už ES ribų. Šioje iniciatyvoje kalbama apie specialią ES piliečio teisę, neatsiejamą nuo ES pilietybės sąvokos ir Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytų Sąjungos kompetencijos sričių, – neatstovaujamo ES piliečio teisę į konsulinę apsaugą tokiomis pat sąlygomis, kokias atstovybę turinčios valstybės narės taiko savo piliečiams. Todėl panašu, kad reikia į Sąjungos teisinę sistemą įtraukti naudojimuisi šia teise palengvinti būtinas koordinavimo ir bendradarbiavimo priemones, užuot valstybių narių vyriausybių atstovams priimant sui generis sprendimus. Šios teisės praktinis taikymas ir darnumas toliau bus didinamas įtvirtinant ją valstybių narių teisinėje sistemoje, suteikiant nacionaliniams teismams teisę prašyti, kad Europos Teisingumo Teismas pateiktų aiškinimo rekomendacijas, ir suteikiant Komisijai įgaliojimus užtikrinti, kad jos būtų laikomasi.

Pasiūlyme deramai atsižvelgiama į proporcingumo principą, nes apsiribojama bendradarbiavimo ir koordinavimo priemonėmis, taikytinomis dažnai pasitaikančiais atvejais (pvz., piliečiui mirus, nukentėjus nuo nusikaltimo) ir per krizes. Pasiūlyme remiamasi ankstesnėmis teisinėmis priemonėmis ir atsižvelgiama į pastarojo meto raidą, pvz., vadovaujančios valstybės sąvokos įvedimą, ir daugiausia dėmesio aiškiai skiriama neatstovaujamiems ES piliečiams. Pridėtas poveikio vertinimas rodo, kad kiekvieno pasiūlyto pakeitimo privalumai didesni nei jo įgyvendinimo išlaidos, todėl pasiūlytos priemonės yra proporcingos.

3.4 Poveikis pagrindinėms teisėms

Kaip išsamiai išdėstyta prie šio pasiūlymo pridėtame poveikio vertinime ir remiantis veiksmingo Pagrindinių teisių chartijos įgyvendinimo Europos Sąjungoje strategija[31], pasiūlymu stiprinamos chartijoje įtvirtintos teisės. Šia reforma siekiama stiprinti visų pirma chartijos 46 straipsnyje įtvirtintą teisę į konsulinę apsaugą tokiomis pat sąlygomis, kokias valstybės narės, turinčios atstovybes, taiko savo piliečiams, palengvinant būtinas bendradarbiavimo bei veiklos koordinavimo procedūras ir užtikrinant veiksmingą naudojimąsi šia teise bei jos laikymąsi. Numačius konsulinės pagalbos teikimą trečiųjų šalių pilietybę turintiems šeimos nariams, būtų sustiprinta teisė į šeimos gyvenimą, taip pat vaiko teisės (Pagrindinių teisių chartijos 7 ir 24 straipsniai). Aiškiau apibrėžus atsakomybę ir geriau padalijus per krizę tenkančią naštą, būtų užtikrintas nediskriminavimas taip pat per krizes, kai pagrindinėms teisėms gresia pavojus. Be diskriminacijos uždraudimo principo, stiprinamos teisės į gyvybę, neliečiamybę, į gynybą ir į teisingą bylos nagrinėjimą (Pagrindinių teisių chartijos 2, 3, 21, 47 ir 48 straipsniai).

2011/0432 (CNS)

Pasiūlymas

TARYBOS DIREKTYVA

dėl Sąjungos piliečių užsienyje konsulinės apsaugos

(Tekstas svarbus EEE)

EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdama į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 23 straipsnį,

atsižvelgdama į Europos Komisijos pasiūlymą,

perdavusi įstatymo galią turinčio teisės akto projektą nacionaliniams parlamentams,

atsižvelgdama į Europos Parlamento nuomonę,

laikydamasi specialios teisėkūros procedūros,

kadangi:

9. Sąjungos pilietybė – svarbiausias Sąjungos piliečių statusas, kai jie naudojasi Sutartyse nustatytomis savo teisėmis. Piliečių, kurių valstybė narė neturi ambasados ar konsulato trečiojoje šalyje, teisė gauti bet kurios valstybės narės diplomatinių ir konsulinių įstaigų konsulinę apsaugą tokiomis pat sąlygomis, kokias ta valstybė narė taiko savo piliečiams, yra viena iš specialių Sutartimi Sąjungos piliečiams suteiktų teisių;

10. Lisabonos sutartimi įtvirtintas Sąjungos pilietybės statusas ir sustiprintos šiam statusui priskirtos teisės; joje nustatyta, kad siekiant užtikrinti konsulinę apsaugą gali būti priimamos bendradarbiavimo ir veiklos koordinavimo direktyvos. Pagal dokumente „2010 m. ES pilietybės ataskaita. ES piliečių teisių visiško įgyvendinimo kliūčių šalinimas“ nustatytą veiksmą Nr. 8 Komisija įsipareigojo padidinti Sąjungos piliečių teisės gauti visų valstybių narių diplomatinių ir konsulinių įstaigų pagalbą trečiosiose šalyse, įskaitant per krizę, veiksmingumą, 2011 m. pateikdama teisėkūros priemonių pasiūlymus ir geriau informuodama piliečius specialiai tam skirtoje svetainėje ir tikslinėmis ryšių priemonėmis[32];

11. Komisija pakartotinai dėl to įsipareigojo 2011 m. kovo 23 d. Komunikate dėl neatstovaujamų ES valstybių narių piliečių konsulinės apsaugos ir paskelbė, kad pateiks teisės aktų, kuriais bus nustatytos koordinavimo ir bendradarbiavimo priemonės, būtinos siekiant palengvinti neatstovaujamų piliečių konsulinę apsaugą, ir bus sprendžiamas kilus krizėms patiriamų konsulinės apsaugos išlaidų kompensavimo klausimas[33];

12. Sąjungos veikla grindžiama tokiomis vertybėmis kaip solidarumas, nediskriminavimas ir pagarba žmogaus teisėms; palaikydama santykius su kitais pasaulio regionais Sąjunga turėtų ginti savo vertybes ir prisidėti prie savo piliečių apsaugos. Viena iš Europos solidarumo apraiškų – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 46 straipsnyje įtvirtinta pagrindinė neatstovaujamų Sąjungos piliečių teisė į konsulinę apsaugą tokiomis pat sąlygomis, kokios taikomos atstovaujamiems piliečiams. Tai suteikia Sąjungos pilietybės sąvokai išorės dimensiją ir stiprina Sąjungos tapatybę trečiosiose šalyse;

13. 1995 m. gruodžio 19 d. Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų Sprendime 95/553/EB dėl Europos Sąjungos piliečių gynybos, vykdomos diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų,[34] numatyta galimybė jį patikslinti praėjus penkeriems metams nuo jo įsigaliojimo 2002 m.;

14. šios direktyvos, kuria panaikinamas Sprendimas 95/553/EB, tikslas – nustatyti veiklos koordinavimo ir bendradarbiavimo priemones, būtinas siekiant palengvinti neatstovaujamų Sąjungos piliečių konsulinę apsaugą. Tokios priemonės turėtų padėti padidinti teisinį saugumą, užtikrinti veiksmingesnį konsulinių įstaigų bendradarbiavimą ir didesnį tarpusavio solidarumą;

15. neatstovaujamiems piliečiams apsaugoti trečiosiose šalyse reikalingas veiksmingas bendradarbiavimas ir veiklos koordinavimas. Remiančiajai valstybei narei, turinčiai atstovybę trečiojoje šalyje, ir piliečio kilmės valstybei narei gali tekti glaudžiai bendradarbiauti. Konsulinis bendradarbiavimas vietos lygmeniu teikiant pagalbą neatstovaujamiems piliečiams gali būti sudėtingesnis, nes veiklą būtina koordinuoti su institucijomis, kurioms neatstovaujama vietoje. Siekiant užpildyti spragą dėl piliečio valstybės narės ambasados ar konsulato nebuvimo, reikėtų sukurti stabilią sistemą;

16. Sąjungos piliečiams neatstovaujama, jei valstybė narė, kurių pilietybę jie turi, neturi pasiekiamos ambasados ar konsulato trečiojoje šalyje. Pasiekiamumo sąvoką reikėtų aiškinti taip, kad būtų užtikrinta piliečių apsauga;

17. remdamasi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnyje įtvirtinta teise į privatų ir šeimos gyvenimą, remiančioji valstybė narė apsaugą trečiųjų šalių pilietybę turintiems Sąjungos piliečių šeimos nariams turėtų teikti tokiomis pat sąlygomis, kokiomis apsaugą teikia savo piliečio šeimos nariams, kurie turi trečiųjų šalių pilietybę. Apibrėžiant šeimos narių sąvoką reikėtų remtis 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje[35] 2 ir 3 straipsniais. Valstybėms narėms gali būti sunku trečiųjų šalių pilietybę turintiems šeimos nariams teikti visų rūšių konsulinę pagalbą, pavyzdžiui, išduoti laikinuosius kelionės dokumentus. Pagal Chartijos 24 straipsnį pirmiausia reikėtų vadovautis vaiko interesais, kaip nustatyta 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje;

18. neatstovaujamiems piliečiams reikėtų sudaryti sąlygas laisvai pasirinkti, į kurią ambasadą ar konsulatą kreiptis dėl konsulinės apsaugos. Valstybėms narėms reikėtų sudaryti sąlygas priimti naštos pasidalijimo susitarimus. Tačiau tokie susitarimai turėtų būti skaidrūs piliečiams ir neturėtų kenkti konsulinės apsaugos veiksmingumui. Apie tokius susitarimus reikėtų informuoti Komisiją ir skelbti tam skirtoje jos svetainėje;

19. su garbės konsulų kompetencija susijusios tradicijos valstybėse narėse skiriasi. Paprastai garbės konsulai vykdo nedideles konsulines užduotis. Pasiekiamoms nuolatinėms ambasadoms ir konsulatams trečiojoje šalyje garbės konsulai turėtų būti prilyginami tik atsižvelgiant į jų kompetenciją pagal nacionalinę teisę ir praktiką;

20. apsauga turėtų būti teikiama tik jei pareiškėjai įrodo, kad yra Sąjungos piliečiai. Neatstovaujami piliečiai, kuriems reikalinga konsulinė apsauga, gali nebeturėti tapatybės dokumentų. Pagrindinis Sąjungos pilietybės statusas tiesiogiai kyla iš Sąjungos teisės, o tapatybės dokumentai yra tik deklaratyvaus pobūdžio. Todėl jei pareiškėjai negali pateikti tapatybės dokumentų, jiems reikėtų sudaryti sąlygas tapatybę įrodyti kitomis priemonėmis, jei reikia, patikrinus duomenis valstybės narės, kurios pilietybę tvirtina turįs pareiškėjas, institucijose;

21. valstybių narių institucijos turėtų glaudžiai bendradarbiauti ir koordinuoti veiklą tarpusavyje ir su Sąjunga, Europos išorės veiksmų tarnyba bei Europos Komisija, laikydamosi tarpusavio pagarbos ir solidarumo principų. Siekiant užtikrinti spartų ir veiksmingą bendradarbiavimą, valstybių narių kontaktinių asmenų duomenys turėtų būti pranešami ir nuolat atnaujinami saugioje Europos išorės veiksmų tarnybos svetainėje ( Consular On-Line );

22. siekiant aiškiau apibrėžti, kokios reikalingos veiklos koordinavimo ir bendradarbiavimo priemonės, reikėtų nustatyti bendradarbiavimo ir veiklos koordinavimo ribas. Neatstovaujamų piliečių konsulinė apsauga apima paramą įvairiomis tipinėmis situacijomis, pvz., arešto arba įkalinimo, sunkaus nelaimingo atsitikimo arba sunkios ligos ir mirties, taip pat pagalbą bei repatriaciją nelaimės atveju ir laikinųjų kelionės dokumentų išdavimą. Kadangi reikalinga apsauga visada priklauso nuo faktinės padėties, konsulinė apsauga neturėtų apsiriboti konkrečiai šioje direktyvoje minimais atvejais;

23. siekiant veiksmingo valstybių narių konsulinių įstaigų veiklos koordinavimo ir bendradarbiavimo, būtina nustatyti, kokios rūšies parama teiktina konkrečiais atvejais. Paramos rūšys turėtų atspindėti bendrą valstybių narių praktiką ir nepažeisti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 23 straipsnio, kuriame valstybėms narėms nustatyta pareiga teikti apsaugą tokiomis pat sąlygomis, kokias jos taiko savo piliečiams;

24. siekiant gerbti piliečių apsisprendimo teisę, prireikus reikėtų atsižvelgti į jų pageidavimus ir į tai, ar reikėtų informuoti šeimos narius arba kitus giminaičius. Mirus piliečiui irgi reikėtų deramai atsižvelgti į artimiausio giminaičio pageidavimus, kaip elgtis su mirusiojo palaikais;

25. tarpusavio solidarumas ir bendradarbiavimas taip pat susiję su finansiniais klausimais. Valstybės narės kraštutiniu atveju skiria finansinę paramą, kai pilietis negali pasirūpinti lėšomis kitais būdais, pvz., gauti pavedimą iš šeimos narių arba giminaičių. Sąjungos piliečiams parama turėtų būti teikiama veiksmingai, kad ir kurios valstybės narės piliečiai jie būtų. Reikėtų užtikrinti finansinės naštos pasidalijimą ir pakankamą kompensavimą. Iš finansinės paramos gavėjo gali būti reikalaujama grąžinti gautą sumą;

26. todėl reikėtų padidinti konsulinių įstaigų tarpusavio solidarumą ir supaprastinti finansines procedūras. Atsižvelgiant į krizių ypatumus, pvz., poreikį greitai reaguoti atsižvelgiant į didelį piliečių skaičių, remiančiajai valstybei narei turėtų būti sudarytos sąlygos gauti kompensaciją nepriklausomai nuo to, ar įsipareigota apmokėti išlaidas;

27. remiančiosios valstybės narės prašymu, remiamosios valstybės narės turėtų proporcingai padengti išlaidas kilus didelėms krizėms, kurios daro arba gali daryti neigiamą poveikį dideliam Sąjungos piliečių skaičiui, bendras išlaidas padalijant iš remiamų piliečių skaičiaus. Tais atvejais, kai išlaidų neįmanoma apskaičiuoti, remiančioji valstybė narė gali prašyti kompensuoti fiksuoto dydžio sumas, kaip nurodyta šios direktyvos 2 priede;

28. atsižvelgiant į veiklos koordinavimą vietoje ir per krizę, reikėtų aiškiau apibrėžti kompetencijos sritis ir atitinkamas funkcijas, kad neatstovaujamais piliečiais būtų visapusiškai pasirūpinta. Konsulinėms įstaigoms bendradarbiaujant vietos lygmeniu, neatstovaujamiems piliečiams reikėtų skirti pakankamai dėmesio, pvz., rinkti reikiamus valstybių narių artimiausių ambasadų ir konsulatų regione kontaktinius duomenis;

29. labai svarbu tinkamai pasirengti krizei ir aiškiai pasidalyti atsakomybę. Todėl rengiant krizei įveikti skirtus planus reikėtų visapusiškai atsižvelgti į neatstovaujamus piliečius ir koordinuoti nacionalinius planus. Atsižvelgiant į tai reikėtų išplėtoti vadovaujančios valstybės sąvoką[36];

30. reikėtų pagerinti konsulinių ir kitų krizės specialistų sąveiką, visų pirma jiems dalyvaujant dabartinių krizių valdymo grupių, sudarytų iš įvairių sričių specialistų, kaip antai veikiančių pagal ES civilinės saugos mechanizmą, veikloje;

31. trečiosiose šalyse Sąjungai atstovauja Sąjungos delegacijos, kurios kartu su valstybių narių diplomatinėmis ir konsulinėmis atstovybėmis padeda Sąjungos piliečiams naudotis teise į konsulinę apsaugą, kaip nurodyta Europos Sąjungos sutarties 35 straipsnyje. Laikydamosi Vienos konvencijos dėl konsulinių santykių, valstybės narės gali teikti konsulinę apsaugą kitos valstybės narės vardu, nebent tam prieštarautų atitinkama trečioji šalis. Valstybės narės turėtų imtis su trečiosiomis šalimis susijusių būtinų priemonių, kad konsulinę apsaugą būtų galima teikti kitos valstybės narės vardu;

32. 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmens apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo[37] reglamentuojamas asmens duomenų tvarkymas, kurį pagal šią direktyvą atlieka valstybės narės;

33. ši direktyva neturėtų daryti poveikio palankesnėms nacionalinėms nuostatoms, jeigu jos suderinamos su šia direktyva;

34. šia direktyva siekiama remti konsulinę apsaugą, kaip pripažinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Ja gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi visų pirma Chartijoje pripažįstamų principų, t. y. nediskriminavimo principo, teisės į gyvybę ir neliečiamybę, teisės į privatumą ir šeimos gyvenimą, vaiko teisių ir teisės į gynybą, taip pat teisės į teisingą bylos nagrinėjimą. Šią direktyvą reikėtų įgyvendinti remiantis minėtomis teisėmis ir principais;

35. kadangi chartijoje nustatytas diskriminacijos uždraudimas, valstybės narės šią direktyvą turėtų įgyvendinti nediskriminuodamos šia direktyva besinaudojančių asmenų jokiais pagrindais, pvz., dėl lyties, rasės, odos spalvos, etninės arba socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos arba tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos,

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

1 SKYRIUS

Bendrosios nuostatos

1 straipsnis

Dalykas

Šia direktyva nustatomos bendradarbiavimo ir veiklos koordinavimo priemonės, būtinos siekiant palengvinti Sąjungos piliečių naudojimąsi teise į kitos valstybės narės diplomatinę ar konsulinę apsaugą trečiosios šalies teritorijoje, kurioje valstybė narė, kurių pilietybę jie turi, neturi atstovybės, tokiomis pat sąlygomis, kokias ta valstybė narė taiko savo piliečiams.

2 straipsnis

Paramos gavėjai

36. Kiekvienam tam tikros Sąjungos valstybės narės, kuri neturi diplomatinės arba konsulinės atstovybės trečiojoje šalyje, piliečiui (toliau – neatstovaujamas pilietis) suteikiama teisė į kitos valstybės narės konsulinės arba diplomatinės įstaigos apsaugą tokiomis pat sąlygomis, kokias ta valstybė narė taiko savo piliečiams.

37. Daugiau nei vienos Sąjungos valstybės narės pilietybę turintys piliečiai yra neatstovaujami, jei nė viena iš jų valstybių narių, kurių pilietybę jie turi, neturi diplomatinės arba konsulinės atstovybės trečiojoje šalyje.

38. Neatstovaujamų piliečių šeimos nariams, kurie nėra Sąjungos piliečiai, suteikiama teisė į konsulinę apsaugą tokiomis pat sąlygomis, kokias remiančioji valstybė narė taiko savo piliečių šeimos nariams, kurie nėra jos piliečiai.

3 straipsnis

Neatstovavimas

39. Valstybei narei neatstovaujama trečiojoje šalyje, jeigu ji toje šalyje neturi pasiekiamos nuolatinės ambasados ar konsulato.

40. Nuolatinė ambasada ar konsulatas pasiekiami, jei iš tiesų gali suteikti apsaugą ir būti saugiai pasiekiami, per priimtiną laiką įveikiant artimą kelią.

Sąjungos piliečiai turi bent jau turėti galimybę pasiekti ambasadą ar konsulatą ir grįžti į išvykimo vietą tą pačią dieną, keliaudami trečiojoje šalyje įprastomis transporto priemonėmis, nebent pagalbą reikia suteikti greičiau. Ambasada ar konsulatas yra nepasiekiami, jei laikinai negali suteikti apsaugos, ypač jeigu yra laikinai uždaryti dėl krizės.

41. Garbės konsulai prilyginami pasiekiamoms ambasadoms ar konsulatams atsižvelgiant į jų kompetenciją pagal nacionalinę teisę ir praktiką.

4 straipsnis

Galimybė gauti konsulinę apsaugą

42. Neatstovaujami piliečiai gali pasirinkti, į kurios valstybės narės ambasadą ar konsulatą kreiptis dėl konsulinės apsaugos.

43. Valstybė narė gali nuolat atstovauti kitai valstybei narei, o valstybių narių ambasados ar konsulatai trečiojoje šalyje – sudaryti naštos pasidalijimo susitarimus, jeigu užtikrinamas veiksmingas prašymų nagrinėjimas. Valstybės narės informuoja Europos Komisiją apie tokius susitarimus, o ši juos paskelbia tam skirtoje savo svetainėje.

5 straipsnis

Tapatybės nustatymas

44. Ambasada ar konsulatas tenkina apsaugos prašymą, jei pareiškėjas įrodo, kad yra Sąjungos pilietis, pateikdamas pasą arba tapatybės kortelę.

45. Jei Sąjungos pilietis negali pateikti galiojančio paso arba tapatybės kortelės, pilietybė gali būti įrodoma bet kokiomis kitomis priemonėmis, jei reikia, patikrinus duomenis valstybės narės, kurios pilietybę tvirtina turįs pareiškėjas, institucijose.

46. Šis straipsnis mutatis mutandis taikomas šios direktyvos 2 straipsnio 3 dalyje minėtiems Sąjungos piliečių šeimos nariams, kiek tai susiję su faktiniais šeimos ryšiais.

6 straipsnis

Paramos rūšys

47. Valstybių narių ambasados ar konsulatai neatstovaujamiems piliečiams teikia konsulinę apsaugą lygiai taip pat, kaip ir savo piliečiams.

48. 1 dalyje minėta konsulinė apsauga apima paramą tokiais atvejais:

49. arešto arba įkalinimo;

50. nukentėjus nuo nusikaltimo;

51. sunkaus nelaimingo atsitikimo arba sunkios ligos;

52. mirties;

53. pagalbos ir repatriacijos įvykus nelaimei;

54. kai reikalingi laikinieji kelionės dokumentai[38].

2 SKYRIUS

Koordinavimo ir bendradarbiavimo priemonės

7 straipsnis

Bendrasis principas

Valstybių narių diplomatinės ir konsulinės įstaigos glaudžiai bendradarbiauja ir koordinuoja veiklą tarpusavyje ir su Sąjunga, kad užtikrintų neatstovaujamų piliečių apsaugą tokiomis pat sąlygomis, kokias valstybės narės, turinčios atstovybes, taiko savo piliečiams. Kai konsulatas ar ambasada remia neatstovaujamą pilietį, kreipiamasi į regioniniu lygmeniu atsakingą artimiausią konsulatą ar ambasadą arba į valstybės narės, kurios pilietybę turi pilietis, užsienių reikalų ministeriją. Valstybės narės apie atitinkamus užsienio reikalų ministerijų kontaktinius asmenis praneša Europos išorės veiksmų tarnybai, kuri jų duomenis nuolat atnaujina savo saugioje svetainėje.

8 straipsnis

Areštas arba įkalinimas

55. Kai neatstovaujamas pilietis areštuojamas arba įkalinamas, valstybių narių ambasados ar konsulatai, laikydamiesi 6 straipsnio 1 dalies:

56. piliečio prašymu padeda informuoti piliečio šeimos narius arba kitus giminaičius;

57. lanko pilietį ir stebi, ar laikomasi minimalių kalinimo reikalavimų;

58. teikia piliečiui informaciją apie kalinių teises.

59. Kai valstybės narės ambasada ar konsulatas informuojami apie neatstovaujamo piliečio areštą arba įkalinimą, jie savo ruožtu informuoja valstybę narę, kurios pilietybę turi pilietis, ir jai suteikia visą svarbią turimą informaciją. Piliečio pageidavimu pastaroji valstybė narė susisiekia su jo šeimos nariais arba kitais giminaičiais.

60. Ambasada ar konsulatas valstybei narei, kurios pilietybę turi pilietis, praneša apie piliečio lankymus ir apie minimalių kalinimo reikalavimų laikymosi stebėjimo rezultatus. Ji nuolat informuoja valstybę narę, kurios pilietybę turi pilietis, apie skundus dėl netinkamo elgesio su įkalintu piliečiu.

61. Ambasada ar konsulatas informuoja valstybę narę, kurios pilietybę turi pilietis, apie piliečiui jos suteiktą informaciją, susijusią su jo teisėmis. Jie tarpininkauja ir teikia paramą, kai pilietis rengia malonės arba paleidimo prieš terminą prašymus ir pageidauja kreiptis dėl perkėlimo. Prireikus jie tarpininkauja saugant per valstybės narės, kurios pilietybę turi pilietis, diplomatines ar konsulines įstaigas deponuotus teisinius honorarus.

9 straipsnis

Nusikaltimo auka

62. Kai neatstovaujamas pilietis nukenčia nuo nusikaltimo, valstybių narių ambasados ar konsulatai, laikydamiesi 6 straipsnio 1 dalies:

63. piliečio pageidavimu padeda informuoti piliečio šeimos narius arba kitus giminaičius;

64. teikia piliečiui informaciją ir (arba) paramą, susijusią su tam tikrais teisiniais klausimais ir jo sveikatos priežiūra.

65. Ambasada ar konsulatas informuoja valstybę narę, kurios pilietybę turi pilietis, apie incidentą, jo sunkumą bei suteiktą paramą ir susisiekia su piliečio šeimos nariais arba kitais giminaičiais, jeigu, kai galėjo, pilietis davė sutikimą.

10 straipsnis

Sunkus nelaimingas atsitikimas arba sunki liga

66. Kai neatstovaujamą pilietį ištinka sunkus nelaimingas atsitikimas arba jis sunkiai suserga, valstybių narių ambasados ar konsulatai, laikydamiesi 6 straipsnio 1 dalies, padeda:

67. informuoti piliečio šeimos narius arba kitus giminaičius;

68. teikti medicininę priežiūrą, konsultacijas nefinansiniais klausimais ir repatriacijos atveju.

69. Ambasada ar konsulatas informuoja valstybę narę, kurios pilietybę turi pilietis, apie incidentą, jo sunkumą bei suteiktą paramą ir, jeigu reikia, susisiekia su aukos šeimos nariais arba kitais giminaičiais. Jie informuoja valstybę narę, kurios pilietybę turi pilietis, apie medicininės evakuacijos poreikį. Medicininei evakuacijai visada reikia išankstinio valstybės narės, kurios pilietybę turi pilietis, sutikimo, išskyrus ypatingos skubos atvejus.

11 straipsnis

Mirtis

70. Mirus neatstovaujamam piliečiui, valstybių narių ambasados ar konsulatai, laikydamiesi 6 straipsnio 1 dalies:

71. padeda informuoti piliečio šeimos narius;

72. gauna mirties liudijimus, medicinines pažymas ir prireikus – palaikų repatriacijos leidimus.

73. Kai valstybės narės ambasada ar konsulatas informuojami apie neatstovaujamo piliečio mirtį, jie savo ruožtu informuoja valstybę narę, kurios pilietybę turi pilietis. Pastaroji valstybė narė susisiekia su mirusio piliečio šeimos nariais. Nustačius artimiausių giminaičių pageidavimus dėl palaikų laidojimo, kremavimo arba repatriavimo, ambasada ar konsulatas padeda gauti mirties liudijimus, medicinines pažymas ir prireikus repatriacijos leidimus.

3 SKYRIUS

Finansinės procedūros

12 straipsnis

Bendrosios taisyklės

Kai neatstovaujamas pilietis prašo paramos finansinio avanso arba repatriacijos forma, laikantis 6 straipsnio 1 dalies, taikoma tokia procedūra:

74. neatstovaujamas pilietis įsipareigoja grąžinti valstybei narei, kurios pilietybę jis turi, visą finansinio avanso sumą arba apmokėti patirtas išlaidas ir, kai taikoma, sumokėti konsulinį mokestį, užpildydamas 1 priede pateiktą pavyzdinę formą;

75. remiančiosios ambasados ar konsulato reikalavimu valstybė narė, kurios pilietybę turi pilietis, nedelsdama pateikia su prašymu susijusią reikalingą informaciją ir nurodo, ar imamas konsulinis mokestis;

76. remiančioji ambasada ar konsulatas informuoja valstybę narę, kurios pilietybę turi pilietis, apie finansinio avanso ar repatriacijos prašymus, kuriuos jie išnagrinėjo;

77. remiančiosios ambasados ar konsulato rašytiniu prašymu valstybė narė, kurios pilietybę turi pilietis, kompensuoja visą finansinio avanso sumą arba apmoka patirtas išlaidas.

13 straipsnis

Palengvinta procedūra per krizę

78. Per krizę remiančioji ambasada ar konsulatas koordinuoja neatstovaujamo piliečio evakuaciją arba kitą jam teikiamą būtiną paramą su valstybe nare, kurios pilietybę jis turi.

Remiančioji valstybė narė prašymus kompensuoti evakuacijos arba paramos išlaidas pateikia valstybės narės, kurios pilietybę turi pilietis, užsienio reikalų ministerijai. Remiančioji valstybė narė gali prašyti kompensuoti išlaidas, net jei neatstovaujamas pilietis nepasirašė įsipareigojimo grąžinti lėšas, kaip nustatyta 12 straipsnio a punkte.

Ši nuostata neužkerta kelio valstybei narei, kurios pilietybę turi pilietis, siekti susigrąžinti išmokėtas sumas pagal nacionalines taisykles.

79. Kilus didelei krizei, remiančiosios valstybės narės prašymu valstybė narė, kurios pilietybę turi pilietis, kompensuoja proporcingą evakuacijos ar paramos išlaidų dalį, bendras išlaidas padalydama iš paremtų piliečių skaičiaus.

80. Kai išlaidų neįmanoma apskaičiuoti, remiančioji valstybė narė gali prašyti, kad išlaidos būtų kompensuojamos remiantis fiksuoto dydžio sumomis, atitinkančiomis suteiktos paramos rūšį, kaip nustatyta 2 priede.

81. Jei remiančioji valstybė narė su pagalba susijusią finansinę paramą gavo pagal ES civilinės saugos mechanizmą, valstybės narės, kurios pilietybę turi pilietis, įnašas nustatomas išskaičiavus Sąjungos įnašą.

82. Prašymams kompensuoti išlaidas naudojamos 2 priede nustatytos bendros formos.

4 SKYRIUS

Bendradarbiavimas ir veiklos koordinavimas vietos lygmeniu ir per krizę

14 straipsnis

Bendradarbiavimas vietos lygmeniu

Bendradarbiaujant vietos lygmeniu rengiamuose posėdžiuose reguliariai keičiamasi informacija apie neatstovaujamus piliečius, jų saugumą, kalėjimo sąlygas ir galimybę gauti konsulinę apsaugą. Posėdžiui pirmininkauja vietos lygmeniu paskirtas valstybės narės arba Sąjungos delegacijos atstovas, nebent užsienio reikalų ministerijos susitartų kitaip centriniu lygmeniu. Pirmininkas renka ir reguliariai atnaujina kontaktinius duomenis, visų pirma neatstovaujamų valstybių narių kontaktinių asmenų, ir jais dalijasi su vietinėmis ambasadomis, konsulatais bei Sąjungos delegacija.

15 straipsnis

Bendradarbiavimas per krizę

83. Kad krizei būtų visapusiškai pasirengta, vietiniuose nenumatytų atvejų planuose atsižvelgiama į neatstovaujamus piliečius. Trečiojoje šalyje atstovybę turinčios valstybės narės koordinuoja nenumatytų atvejų planus tarpusavyje ir su Sąjungos delegacija. Jos susitaria dėl atitinkamų užduočių, kad neatstovaujami piliečiai gautų visapusišką paramą per krizę, paskiria rinkimosi vietų atstovus ir neatstovaujamus piliečius informuoja apie pasirengimo krizei susitarimus tokiomis pat sąlygomis, kokias taiko savo piliečiams.

84. Per krizę valstybės narės ir Sąjunga glaudžiai bendradarbiauja siekdamos neatstovaujamiems piliečiams užtikrinti veiksmingą paramą. Valstybės narės ir Sąjunga laiku informuoja viena kitą apie turimus evakuacijos pajėgumus. Jei valstybės narės prašo, joms gali padėti dabartinės Sąjungos lygmens intervencijos grupės, įskaitant konsulinius ekspertus, ypač iš neatstovaujamų valstybių narių.

16 straipsnis

Vadovaujanti valstybė

85. Šioje direktyvoje vadovaujanti (-čios) valstybė(s) yra viena ar daugiau valstybių narių tam tikroje trečiojoje šalyje, atsakingų už paramos rengiantis krizei ir per krizę koordinavimą bei vadovavimą jai, įskaitant atsakomybę už neatstovaujamus piliečius.

86. Valstybė narė paskiriama vadovaujančia valstybe tam tikroje trečiojoje šalyje, jei ji pranešė apie tokį ketinimą per saugų komunikacijos tinklą, nebent kita valstybė narė tam paprieštarautų per 30 dienų arba valstybė, kuriai siūloma vadovauti, atsisakytų tokios užduoties per saugų komunikacijos tinklą. Jei daugiau nei viena valstybė narė pageidauja kartu vykdyti vadovaujančios valstybės užduotį, jos kartu praneša apie tokį ketinimą per saugų komunikacijos tinklą. Per krizę viena ar daugiau valstybių narių gali nedelsdamos įsipareigoti vykdyti šią užduotį ir apie tai praneša per 24 valandas. Valstybės narės gali atmesti pasiūlymą, tačiau jų piliečiai ir kiti galimi paramos gavėjai pagal 6 straipsnio 1 dalį išsaugo teisę gauti paramą iš vadovaujančios valstybės. Jei vadovaujančios valstybės nėra, vietoje atstovybę turinčios valstybės narės susitaria, kuri valstybė narė koordinuos paramą neatstovaujamiems piliečiams.

87. Siekiant pasirengti krizei, vadovaujanti (-čios) valstybė(s) užtikrina, kad į neatstovaujamus piliečius būtų deramai atsižvelgta ambasadų ir konsulatų rengiamuose nenumatytų atvejų planuose, kad šie planai derėtų tarpusavyje ir kad ambasados, konsulatai bei Sąjungos delegacijos būtų deramai informuojami apie šiuos susitarimus.

88. Per krizę vadovaujanti (-čios) valstybė(s) arba paramą koordinuojanti valstybė narė atsako už paramos neatstovaujamiems piliečiams koordinavimą, vadovavimą jai bei rinkimosi operacijas ir prireikus, padedant kitoms valstybėms narėms, užtikrina jų evakuaciją į saugią vietą. Taip pat numatomas neatstovaujamų valstybių narių kontaktinis asmuo, per kurį jos gali gauti informacijos apie savo piliečius ir koordinuoti reikiamą paramą. Vadovaujanti (-čios) valstybė(s) arba paramą neatstovaujamiems piliečiams koordinuojanti valstybė narė prireikus gali prašyti paramos pagal tokias priemones kaip ES civilinės saugos mechanizmas ir iš Europos išorės veiksmų tarnybos krizių valdymo struktūrų. Valstybės narės vadovaujančiai (-ioms) valstybei (-ėms) arba paramą koordinuojančiai valstybei teikia visą svarbią informaciją apie savo neatstovaujamus piliečius, patekusius į krizę.

5 SKYRIUS

Baigiamosios nuostatos

17 straipsnis

Palankesnės sąlygos

Valstybės narės gali priimti arba palikti galioti palankesnes nuostatas, jei jos suderinamos su šia direktyva.

18 straipsnis

Įgyvendinimas

89. Valstybės narės ne vėliau kaip [...] priima įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų laikomasi šios direktyvos. Jos nedelsdamos pateikia Komisijai tų teisės aktų nuostatų tekstą bei tų nuostatų ir šios direktyvos atitikties lentelę.

Valstybės narės, priimdamos tas nuostatas, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.

90. Valstybės narės pateikia Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimtų nacionalinės teisės aktų pagrindinių nuostatų tekstus.

19 straipsnis

Panaikinimas

Sprendimas 95/553/EB panaikinamas ir nebetaikomas nuo [...].

20 straipsnis

Stebėjimas ir vertinimas

Valstybės narės pateikia Komisijai visą svarbią informaciją apie neatstovaujamų piliečių naudojimąsi minėta teise ir praktinį šios direktyvos įgyvendinimą, įskaitant metinę statistikos ir svarbių atvejų apžvalgą. Komisija iki [..] Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui pateikia šios direktyvos įgyvendinimo ataskaitą.

21 straipsnis

Įsigaliojimas

Ši direktyva įsigalioja dvidešimtą dieną po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje .

22 straipsnis

Ši direktyva skirta valstybėms narėms.

Priimta Briuselyje

Tarybos vardu

Pirmininkas

1 PRIEDAS

A. Prašymo kompensuoti forma (12 straipsnis)

1. Prašančiosios valstybės narės ambasada ar konsulatas

2. Valstybė narė, kurios pilietybę turi pilietis

(regioniniu lygmeniu atsakinga artimiausia ambasada, konsulatas ar užsienio reikalų ministerija)

3. Įvykio apibūdinimas

(data, vieta)

4. Paremto (-ų) piliečio (-ių) duomenys (nurodyti atskirame lape)

5. Bendra išlaidų suma

6. Banko sąskaita, į kurią bus pervedama kompensacija

7. Priedas: įsipareigojimas grąžinti lėšas (jei tinka)

B. Bendra įsipareigojimo grąžinti lėšas forma (finansinė parama)

BENDRA ĮSIPAREIGOJIMO GRĄŽINTI LĖŠAS FORMA (FINANSINĖ PARAMA)

Aš, (vardas, pavardė didžiosiomis spausdintinėmis raidėmis)

…………………………………………………………………………………………………...

paso Nr. ……………………………………….., išduoto (vieta) …………......, turėtojas (-a),

pripažįstu gavęs (-usi) iš ......................................................................ambasados ar konsulato

........................................(vieta)....................................................................................................

............................................................................................................................................. sumą

avansu siekiant .............................................................................................................................

.........................................................................................................(įskaitant galiojantį mokestį)

ir įsipareigoju bei pažadu grąžinti, jei to prašo (šalis) ......................................užsienio reikalų ministerija ar vyriausybė

…………………………………………………………………………………………………..,

kaip nustatyta tos šalies nacionalinėje teisėje, minėtai sumai (valiuta)........................lygiavertę sumą,

kurios keitimo kursas atitinka galiojusįjį avanso išmokėjimo dieną.

Mano adresas (*) (didžiosiomis spausdintinėmis raidėmis) (šalis)...............................................

yra .................................................................................................................................................

…………………………………………………………………………………………………...

DATA………………………………PARAŠAS..........................................................................

(*) jei neturite nuolatinio adreso, nurodykite kontaktinį adresą.

C. Bendra įsipareigojimo grąžinti lėšas forma (repatriacija)

BENDRA ĮSIPAREIGOJIMO GRĄŽINTI LĖŠAS FORMA (REPATRIACIJA)

Aš, (vardas, pavardė didžiosiomis spausdintinėmis raidėmis)

…………………………………………………………………………………………………...

gimęs (-usi) (miestas)..................................(šalis)........................................................................

(data)…………………………….................................................................................................

paso Nr. ……………………………………….., išduoto (vieta) …………................................

(data)..........................ir tapatybės kortelės Nr........................................................turėtojas (-a),

įsipareigoju grąžinti, jei to prašo (šalis) ............................................................vyriausybė,

.....................kaip nustatyta tos šalies nacionalinėje teisėje, sumą, lygiavertę visoms išlaidoms, kurias už mane arba man avansu apmokėjo (šalis) ...................................vyriausybės (vieta) ....................................................................................................................konsulinis pareigūnas

mano arba mane lydinčių šeimos narių repatriacijos į ...........................arba susijusiais tikslais,

ir sumokėti visus reikiamus konsulinius repatriacijos mokesčius.

Tai:

i) (*) Kelionės išlaidos

Pragyvenimo išlaidos

Įvairios išlaidos

IŠSKYRUS mano apmokėtą dalį

KONSULINIAI MOKESČIAI:

Repatriacijos mokestis

Mokestis už paslaugą

Paso / krizės mokestis

(.... val. po .... už val.)

ii) (**) Visos sumos, kurios už mane apmokėtos mano ir mane lydinčių šeimos narių repatriacijos ar susijusiais tikslais ir kurių neįmanoma apskaičiuoti man pasirašant šį įsipareigojimą grąžinti sumą.

Mano adresas (***) (didžiosiomis spausdintinėmis raidėmis) (šalis)...........................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................DATA................................................PARAŠAS..........................................................................

(*) Išbraukti tai, ko nereikia: konsulinis pareigūnas ir pareiškėjas turėtų paraštėje parafuoti kiekvieną lapą.

(**) Išbraukti tai, ko nereikia: konsulinis pareigūnas ir pareiškėjas turėtų paraštėje parafuoti kiekvieną lapą.

(***) Jei neturite nuolatinio adreso, nurodykite kontaktinį adresą.

2 PRIEDAS

A. Prašymo kompensuoti krizės atveju forma (13 straipsnis)

1. Prašančioji valstybė narė

2. Valstybė narė, kurios pilietybę turi pilietis

(užsienio reikalų ministerija)

3. Įvykio apibūdinimas

(data, vieta)

4. Paremto (-ų) piliečio (-ių) duomenys (nurodyti atskirame lape)

5. Apskaičiavimo metodas

( Faktinės išlaidos

( Proporcinga išlaidų dalis

( Fiksuoto dydžio suma

6. Bendra išlaidų suma

7. Banko sąskaita, į kurią bus pervedama kompensacija

8. Priedas: įsipareigojimas grąžinti lėšas (jei tinka)

B. Fiksuoto dydžio sumos

Paramos rūšis | Fiksuoto dydžio suma |

Evakuacija – tolima kelionė | Paskutinio turimo komercinio skrydžio bilieto kaina: evakuacijos vieta – paskirties vieta (ARBA 1 000 EUR) |

Vidaus kelionė į saugią vietą | 150 EUR |

Medicininė parama | 2 500 EUR |

Pragyvenimo (aprūpinimo būstu ir maistu) išlaidos | 200 EUR (per dieną) |

[1] OL L 314, 1995 12 28, p. 73.

[2] COM(2010) 603 galutinis.

[3] OL C 115, 2010 5 4, p. 1, Stokholmo programa „Atvira ir saugi Europa piliečių labui ir saugumui“, 2009 m. gruodžio 2 d. Tarybos dokumentas Nr. 17024/09.

[4] 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui ir Tarybai „Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė piliečių labui“ (Stokholmo programa), OL C 285E, 2010 10 21, p. 12.

[5] 2007 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Žaliosios knygos „Europos Sąjungos piliečio diplomatinė ir konsulinė apsauga trečiosiose šalyse“, OL C 323E, 2008 12 18, p. 120.

[6] COM(2010) 603 galutinis.

[7] COM(2011) 149 galutinis.

[8] SESV 23 straipsnio antra pastraipa.

[9] OL L 314, 1995 12 28, p. 73.

[10] Sprendimo 95/553/EB 1 straipsnis.

[11] Valstybių narių atstovai, su kuriais konsultuotasi, išreiškė skirtingas nuomones (pvz., jei kelionės atstumas mažesnis nei 400 km arba atstovybė yra saloje).

[12] Pvz., atstovybės neturinčių valstybių narių institucijų, taip pat tokių valstybių narių piliečių kalba kalbančių vertėjų, advokatų arba gydytojų kontaktiniais duomenimis.

[13] Europos Sąjungos sutarties 35 straipsnis.

[14] Šiuo metu vadovaujančios valstybės nustatytos 29 trečiosioms šalims iš 146, kuriose bent viena valstybė narė turi atstovybę.

[15] Sprendimo 95/553/EB 6 straipsnis, ES piliečių konsulinės apsaugos trečiosiose šalyse gairės (2006 m. birželio 16 d. Tarybos dokumentas 10109/06, atnaujintas 2010 m. lapkričio 5 d. Tarybos dokumentu 15613/10, dar nepaskelbta) ir Europos Vadovų Tarybos gairės dėl konsulinei veiklai vadovaujančios valstybės koncepcijos įgyvendinimo (OL C 317, 2008 12 12, p. 6).

[16] Visų pirma didelis laiko trūkumas ir didelis piliečių, kuriems reikia pagalbos, skaičius.

[17] OL C 30, 2007 2 10, p. 8.

[18] Kazachstano, Šri Lankos, Kubos ir Egipto.

[19] 2009 m. Instituto Europeo de Derecho atliktame valstybių narių teisės aktų ir praktikos tyrime išnagrinėti valstybių narių konsulinės apsaugos įstatymai ir praktika. 2009–2011 m. Europos Komisijos pagrindinių teisių ir pilietybės programos lėšomis vykdant CARE (Konsulinės pagalbos piliečiams Europoje reglamento) projekto veiklą, išnagrinėta valstybių narių konsulinės ir diplomatinės apsaugos teisinė sistema. Konsultacijų bendrovės GHK 2010 m. atliktas nepriklausomas tyrimas padėjo Komisijai apsvarstyti politikos galimybes ir išlaidas, daugiausia dėmesio skiriant krizės atvejų ir išlaidų kompensavimo klausimams. Antrame nepriklausomame tyrime, kurį 2011 m. atliko konsultacijų bendrovė „Matrix Insight“, pateikta papildomos informacijos, įskaitant per vizitus į trečiąsias šalis surinktus duomenis, atliktas Sprendimo 95/553/EB vertinimas ir išnagrinėtos papildomo tobulinimo galimybės.

[20] Daugumos apklaustų valstybių narių nuomone, iki 6 valandų į vieną pusę trunkanti kelionė į konsulatą atrodo priimtina (63 % valstybių narių tai nurodė per internetinę apklausą, 37 % nurodė kitokį kelionės laiką, tačiau neretai pabrėžė, kad skubiais atvejais gali prireikti pagalbą suteikti greičiau).

[21] ˇr. 26 p. pateiktą poveikio vertinimą.

[22] Kaip, inter alia , minėta tam skirtame praktiniame seminare, kuris buvo surengtas 2011 m. birželio 23 d.

[23] Kaip rodo internetinė apklausa ir konsultacijų bei diskusijų su valstybių narių ekspertais išvados.

[24] Pagal internetinę valstybių narių apklausą, 68,8 % respondentų teigė, kad teisės aktų pasiūlymų aiškumas yra labai svarbus (50 %) arba svarbus (18 %) veiksmingesnės konsulinės pagalbos veiksnys; atsakymai į klausimą, kaip praktiškai spręsti problemas (pvz., užtikrinti aiškius bendradarbiavimo kanalus), buvo panašūs (43 % teigė, kad tai labai svarbu, 37 % – kad tai svarbu).

[25] Kaip minėta per šiai temai skirtą praktinį seminarą, kuris buvo surengtas 2011 m. birželio 23 d., ir per dvišales konsultacijas.

[26] Žr., pavyzdžiui, Sprendimą Carpenter , C-60/00.

[27] Reikėtų turėti omenyje tai, kad ne visos piliečiams ir (arba) ES piliečiams teikiamos konsulinės paslaugos gali būti teikiamos jų šeimos nariams, kurie turi trečiųjų šalių pilietybę. Atkreiptinas dėmesys, kad nei savo piliečių šeimos nariams, kurie turi trečiųjų šalių pilietybę, nei ES piliečių šeimos nariams negali būti išduodami laikinieji kelionės dokumentai; įkalintus trečiųjų šalių pilietybę turinčius šeimos narius galima lankyti, išskyrus atvejus, kai tam prieštarauja trečiųjų šalių konsulinės įstaigos.

[28] Kaip nustatyta Instituto Europeo de Derecho atliktame tyrime ir aprašyta Tarybai pirmininkavusios Ispanijos programoje. ˇr. poveikio vertinimo V priedą.

[29] Proporcingas kompensavimas reiškia kompensavimą, proporcingą asmenų, kuriems suteikta parama, skaičiui (bendros išlaidos padalijamos iš paremtų asmenų skaičiaus).

[30] T. y. tipinės evakuacijos, medicininės evakuacijos ir prieglobsčio parūpinimo išlaidos.

[31] 2010 m. spalio 19 d. Komisijos komunikatas COM(2010) 573 galutinis.

[32] COM(2010) 603 galutinis.

[33] COM(2011) 149 galutinis.

[34] OL L 314, 1995 12 28, p. 73.

[35] OL L 158, 2004 4 30, p. 77.

[36] OL C 317, 2008 12 12, p. 6 (Tarybos dokumentas 2008/C 317/06).

[37] OL L 281, 1995 11 23, p. 31.

[38] Kaip nustatyta Taryboje posėdžiavusių valstybių narių atstovų sprendime 96/409/BUSP dėl laikinojo kelionės dokumento nustatymo, OL L 168, 1996 7 16, p. 4.

Įvairi informacija

Procedūra

Sąryšis tarp dokumentų

Tekstas

52011PC0881

Pavadinimas ir nuoroda

Tekstas

Datos

Klasifikacija