9.4.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 85/1

1.

2005 m. Komisija priėmė valstybės pagalbos reformos programą, valstybės pagalbos veiksmų planą (1) (SAAP), kuriuo siekiama padidinti valstybės pagalbos tvarkos pagal EB sutartį veiksmingumą, skaidrumą, patikimumą ir nuspėjamumą. Atsižvelgiant į mažesnės ir tikslingesnės valstybės pagalbos principą, pagrindinis SAAP tikslas – paskatinti valstybes nares mažinti bendrą pagalbos lygį nukreipiant valstybės pagalbos išteklius į horizontalių bendro intereso tikslų siekimą. Atsižvelgdama į tai, Komisija patvirtino savo pasiryžimą laikytis griežto požiūrio dėl neteisėtos ir nesuderinamos pagalbos. SAAP nustatytas poreikis tikslingiau įgyvendinti ir prižiūrėti valstybių narių teikiamą valstybės pagalbą ir atkreiptas dėmesys į tai, kad privačių asmenų bylinėjimasis nacionaliniuose teismuose, užtikrinantis padidėjusią drausmę valstybės pagalbos srityje, galėtų padėti siekti šio tikslo (2).

2.

Prieš priimdama SAAP, Komisija jau atkreipė dėmesį į nacionalinių teismų vaidmenį Pranešime dėl nacionalinių teismų ir Komisijos bendradarbiavimo valstybės pagalbos srityje, kuris buvo paskelbtas 1995 m. (3) (1995 m. bendradarbiavimo pranešimas). 1995 m. bendradarbiavimo pranešime nustatyti Komisijos ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo ir keitimosi informacija mechanizmai.

3.

2006 m. Komisija užsakė valstybės pagalbos teisės įgyvendinimo nacionaliniu lygmeniu tyrimą (4) (įgyvendinimo tyrimas). Šio tyrimo tikslas – suteikti išsamią analizę apie valstybės pagalbos teisės aktų įgyvendinimą privačiame sektoriuje įvairiose valstybėse narėse. Įgyvendinimo tyrime daroma išvada, kad 1999–2006 m. su valstybės pagalba susijusių bylų valstybėse narėse gerokai padaugėjo (5).

4.

Tačiau atlikus įgyvendinimo tyrimą taip pat paaiškėjo, kad daugumos teisinių procesų valstybių narių lygmeniu tikslas nebuvo sumažinti antikonkurencinį valstybės pagalbos pagrindą sudarančių priemonių poveikį. Taip buvo dėl to, kad beveik du trečdaliai išnagrinėtų teismo sprendimų buvo susiję su ieškiniais, kuriuos pareiškė mokesčių mokėtojai, siekiantys būti atleisti nuo tariamai diskriminacinio (mokesčių) naštos nustatymo (6), ir ieškiniais, kuriuos pareiškė pagalbos gavėjai, ginčijantys neteisėtos ir nesuderinamos valstybės pagalbos susigrąžinimą (7). Teisinių ginčų, kuriais siekiama užtikrinti valstybės pagalbos taisyklių įgyvendinimą, buvo palyginti nedaug: konkurentų ieškiniai valstybės narės valdžios institucijai dėl žalos atlyginimo, pagalbos susigrąžinimo ir (arba) draudžiamųjų priemonių pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį sudarė tik 19 % visų išnagrinėtų teismo sprendimų, o tiesioginiai konkurentų ieškiniai pagalbos gavėjams sudarė tik 6 % visų teismo sprendimų.

5.

Nors, kaip pabrėžta įgyvendinimo tyrime, privačių asmenų bylinėjimasis nacionaliniuose teismuose iki šiol atliko palyginti ribotą vaidmenį valstybės pagalbos srityje, Komisija mano, kad privačių asmenų bylinėjimasis gali būti labai naudingas valstybės pagalbos politikos srityje. Nacionaliniuose teismuose nagrinėjamos bylos suteikia trečiosioms šalims galimybę atkreipti dėmesį į daugelį su valstybės pagalba susijusių klausimų ir tiesiogiai juos išspręsti nacionaliniu lygmeniu. Be to, remiantis Europos Bendrijų Teisingumo Teismo (ETT) praktika, nacionaliniai teismai gali suteikti ieškovams labai veiksmingus teisės gynimo būdus tuo atveju, kai pažeidžiamos valstybės pagalbos taisyklės. Tai gali prisidėti prie didesnio drausmės laikymosi valstybės pagalbos srityje.

6.

Dėl to pagrindinis šio pranešimo tikslas – informuoti nacionalinius teismus ir trečiąsias šalis apie teisių gynimo būdus, kuriais galima pasinaudoti esant valstybės pagalbos taisyklių pažeidimui, ir suteikti pagalbą jiems praktiškai taikant šias taisykles. Be to, Komisija siekia plėsti bendradarbiavimą su nacionaliniais teismais, sukurdama patogesnes priemones, padedančias nacionalinių teismų teisėjams atlikti savo kasdienį darbą.

7.

Šis pranešimas pakeičia 1995 m. bendradarbiavimo pranešimą ir neprieštarauja jokiam taikomos Sutarties ir Bendrijos teismų teisės aktų nuostatų aiškinimui. Nacionaliniams teismams skirtą papildomą informaciją bus galima rasti Komisijos interneto svetainėje.

8.

Pirmasis klausimas, su kuriuo susiduria nacionaliniai teismai ir trečiosios šalys taikydami Sutarties 87 ir 88 straipsnius, – ar atitinkama priemonė faktiškai yra valstybės pagalba, kaip apibrėžta Sutartyje.

9.

Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje numatyta: „valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai“.

10.

ETT aiškiai nurodė, kad, kaip ir Komisijos atveju, nacionaliniai teismai turi įgaliojimus aiškinti valstybės pagalbos sąvoką (8).

11.

Valstybės pagalbos sąvoka apima ne vien subsidijas (9). Inter alia, ji taip pat apima mokesčių lengvatas, investicijas naudojant valstybės lėšas, kai jos buvo atliktos tokiomis aplinkybėmis, kurioms esant privatus investuotojas nebūtų suteikęs paramos (10). Šiuo atžvilgiu nėra svarbu, ar valstybės pagalbą tiesiogiai suteikia valstybė, ar jos įsteigtos arba paskirtos viešosios arba privačiosios įstaigos, administruojančios pagalbą (11). Tačiau kad valstybės skiriama parama būtų laikoma valstybės pagalba, ji turi būti palanki tam tikroms įmonėms arba tam tikrų prekių gamybai (selektyvumas), skirtingai nei bendrosios priemonės, kurioms Sutarties 87 straipsnio 1 dalis netaikoma (12). Be to, pagalba turi iškraipyti konkurenciją arba turi būti potencialus konkurencijos iškraipymo pavojus ir poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai (13).

12.

Bendrijos teismų praktikoje (14) ir Komisijos priimtuose sprendimuose dažnai atkreipiamas dėmesys į tai, ar tam tikros priemonės prilyginamos valstybės pagalbai. Be to, Komisija priėmė išsamias gaires dėl daugybės sudėtingų klausimų, tokių kaip privataus investuotojo principo (15) ir privataus kreditoriaus kriterijaus (16) taikymas, aplinkybės, kurioms esant valstybės garantijos turi būti laikomos valstybės pagalba (17), valstybės žemės pardavimo tvarka (18), privatizacija ir panašūs valstybės veiksmai (19), de minimis ribos neviršijanti pagalba (20), eksporto kredito draudimas (21), tiesioginis verslo apmokestinimas (22), rizikos kapitalo investicijos (23) ir valstybės pagalba moksliniams tyrimams, taikomajai veiklai bei naujovių diegimui (24). Teismų praktika, Komisijos gairės ir ankstesni sprendimai gali suteikti vertingos pagalbos nacionaliniams teismams ir potencialiems pareiškėjams dėl valstybės pagalbos.

13.

Kilus abejonėms dėl valstybės pagalbos kvalifikavimo, nacionaliniai teismai gali prašyti Komisijos nuomonės pagal šio pranešimo 3 skirsnį. Tai neapriboja galimybės ir (arba) pareigos nacionaliniam teismui perduoti bylą ETT ir prašyti priimti prejudicinį sprendimą pagal Sutarties 234 straipsnį.

14.

Pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį valstybės narės negali įgyvendinti valstybės pagalbos priemonių be išankstinio Komisijos leidimo (sustabdymo pareiga):

„Apie visus ketinimus suteikti ar pakeisti pagalbą Komisija turi būti laiku informuojama, kad ji galėtų pateikti savo pastabas. Jeigu Komisija mano, kad tokie ketinimai pagal 87 straipsnį yra nesuderinami su bendrąja rinka, ji nedelsdama pradeda šio straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą. Atitinkama valstybė narė savo pasiūlytų priemonių neįgyvendina tol, kol nepriimamas galutinis sprendimas.“  (25)

15.

Tačiau yra daugybė aplinkybių, kurioms esant valstybės pagalba gali būti teisėtai įgyvendinama be Komisijos leidimo:

16.

Nacionaliniame teisme nagrinėjama byla dėl valstybės pagalbos kartais gali būti susijusi su bendrosios išimties reglamento taikymu ir esama arba patvirtinta pagalbos schema arba jais abiem. Spręsdamas dėl tokio reglamento ar schemos taikymo, nacionalinis teismas gali tik nustatyti, ar visos reglamento arba schemos sąlygos yra tenkinamos. Jeigu taip nėra, jis negali vertinti pagalbos priemonės suderinamumo, nes šis vertinimas priklauso išimtinei Komisijos kompetencijai (31).

17.

Jei nacionaliniam teismui reikia nustatyti, ar priemonė patenka į patvirtintą valstybės pagalbos schemą, jis gali tik patikrinti, ar tenkinamos visos sprendimo dėl patvirtinimo sąlygos. Kai nacionaliniu lygmeniu iškelti klausimai yra susiję su Komisijos sprendimo galiojimu, nacionalinis teismas neturi kompetencijos pats pripažinti Bendrijos institucijų aktų negaliojančiais (32). Jeigu kyla klausimas dėl galiojimo, nacionalinis teismas gali, o kai kuriais atvejais privalo, perduoti bylą ETT ir prašyti priimti prejudicinį sprendimą (33). Atsižvelgiant į teisinio tikrumo principą, kaip jį yra išaiškinęs ETT, galimybė ginčyti susijusio Komisijos sprendimo galiojimą remiantis prejudiciniu sprendimu prarandama, kai ieškovas neabejotinai galėjo ginčyti Komisijos sprendimą Bendrijos teismuose pagal Sutarties 230 straipsnį, tačiau to nepadarė (34).

18.

Nacionalinis teismas gali prašyti Komisijos pateikti nuomonę pagal šio pranešimo 3 skirsnį, jeigu jis abejoja dėl bendrosios išimties reglamento taikymo arba esamos ar patvirtintos valstybės pagalbos schemos.

19.

ETT keletą kartų patvirtino, kad ir nacionaliniai teismai, ir Komisija valstybės pagalbos taisyklių įgyvendinimo srityje atlieka esminius, tačiau skirtingus vaidmenis (35).

20.

Pagrindinis Komisijos vaidmuo – remiantis Sutarties 87 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytais kriterijais atlikti siūlomos pagalbos priemonės suderinamumo su bendrąja rinka vertinimą. Šis suderinamumo vertinimas yra išimtinė Komisijos pareiga, kuriai taikoma Bendrijos teismų peržiūra. Pagal nusistovėjusią ETT praktiką nacionaliniai teismai neturi įgaliojimų paskelbti, kad valstybės pagalbos priemonė yra suderinama su Sutarties 87 straipsnio 2 arba 3 dalimi (36).

21.

Nacionalinio teismo vaidmuo priklauso nuo ginčijamos valstybės pagalbos priemonės ir to, ar apie ją buvo tinkamai pranešta Komisijai ir ji suteikė leidimą:

22.

Saugant asmenų interesus, nacionaliniai teismai privalo visiškai atsižvelgti į Sutarties 88 straipsnio 3 dalies veiksmingumą ir tiesioginį taikymą (40) bei Bendrijos interesus (41).

23.

Nacionalinių teismų vaidmuo tokiose situacijose išsamiau aptariamas 2.2 ir 2.3 skirsniuose.

24.

Kaip iš Sutarties 81 ir 82 straipsnių, taip ir iš Sutarties 88 straipsnio 3 dalyje nustatytos sustabdymo pareigos išplaukia tiesiogiai įgyvendinamos nukentėjusių šalių (kaip antai, pagalbos gavėjo konkurentų) individualios teisės. Šios nukentėjusios šalys savo teises gali įgyvendinti pareikšdamos ieškinį pagalbą suteikusiai valstybei narei kompetentingame nacionaliniame teisme. Spręsti tokius ieškinius ir taip užtikrinti konkurentų teisių apsaugą pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį yra viena iš svarbiausių nacionalinių teismų funkcijų valstybės pagalbos srityje.

25.

Pagrindinis nacionalinių teismų vaidmuo šiuo atveju atsiranda taip pat dėl to, kad Komisijos turimi įgaliojimai apsaugoti konkurentus ir kitas trečiąsias šalis nuo neteisėtos pagalbos yra riboti. Svarbiausia, kaip ETT nusprendė Boussac  (42) ir Tubemeuse  (43) bylose, yra tai, kad Komisija negali priimti galutinio sprendimo dėl susigrąžinimo vien dėl to, kad apie pagalbą nebuvo pranešta pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį. Todėl Komisija privalo atlikti visapusišką suderinamumo vertinimą, nepaisant to, ar buvo laikomasi sustabdymo pareigos (44). Šis vertinimas gali užtrukti, o Komisijos įgaliojimams priimti išankstinius įsakymus dėl pagalbos susigrąžinimo taikomi labai griežti teisiniai reikalavimai (45).

26.

Dėl to nacionaliniams teismams pateikę ieškinius konkurentai ir kitos trečiosios šalys, nukentėję nuo neteisėtos valstybės pagalbos, gali pasinaudoti svarbiomis teisių gynimo priemonėmis. Nacionaliniuose teismuose galima pasinaudoti šiomis teisių gynimo priemonėmis:

27.

Kiekvienas iš šių teisių gynimo būdų išsamiau aprašomas 2.2.1–2.2.6 skirsniuose.

28.

Nacionaliniai teismai yra įpareigoti užtikrinti asmenų, nukentėjusių nuo sustabdymo pareigos pažeidimų, teisių apsaugą. Dėl to nacionaliniai teismai privalo pagal nacionalinę teisę nustatyti visas tinkamas teisines pasekmes pažeidus Sutarties 88 straipsnio 3 dalį (46). Tačiau nacionalinių teismų pareigos nėra apribotos vien jau išmokėta neteisėta valstybės pagalba. Jos taip pat apima atvejus, kai rengiamasi atlikti neteisėtą išmokėjimą. Pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį viena iš nacionalinių teismų pareigų – užtikrinti asmenų teisių apsaugą nuo galimo jų nesilaikymo (47). Kai neteisėtą pagalbą rengiamasi išmokėti, nacionalinis teismas yra įpareigotas užkirsti kelią šiam mokėjimui atlikti.

29.

Nacionalinių teismų pareiga užkirsti kelią neteisėtos pagalbos išmokai gali atsirasti įvairiais procesiniais atvejais, priklausomai nuo ieškinių, kuriuos galima pareikšti pagal nacionalinę teisę, rūšių. Labai dažnai ieškovas sieks ginčyti nacionalinio akto, kuriuo suteikiama neteisėta valstybės pagalba, galiojimą. Tokiais atvejais logiška, kad nacionalinis teismas, pripažinęs, jog pagalbą suteikiantis aktas negalioja dėl to, kad valstybė narė pažeidė Sutarties 88 straipsnio 3 dalį, turės uždrausti atlikti neteisėtą mokėjimą (48).

30.

Nacionalinis teismas, susidūręs su neteisėtai suteikta pagalba, privalo nustatyti visas teisines pasekmes, kurios pagal nacionalinę teisę atsiranda dėl tokios neteisėtos pagalbos. Dėl to nacionalinis teismas iš esmės privalo priimti sprendimą, pagal kurį pagalbos gavėjas turi grąžinti visą neteisėtai suteiktą pagalbą (49). Nurodydamas grąžinti visą neteisėtai suteiktą pagalbą nacionalinis teismas vykdo savo pareigą užtikrinti individualių ieškovo (kaip antai konkurento) teisių apsaugą pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį. Todėl nacionalinio teismo susigrąžinimo pareiga nepriklauso nuo pagalbos priemonės suderinamumo su Sutarties 87 straipsnio 2 ir 3 dalimis.

31.

Kadangi nacionaliniai teismai privalo nurodyti grąžinti visą neteisėtai suteiktą pagalbą, nepaisant jos suderinamumo, nacionaliniame teisme pagalbą galima susigrąžinti greičiau nei padavus skundą Komisijai. Iš tikrųjų nacionalinis teismas, priešingai nei Komisija (50), gali ir privalo tik nustatyti, ar priemonė yra valstybės pagalba ir ar jai taikoma sustabdymo pareiga.

32.

Tačiau nacionalinių teismų susigrąžinimo pareiga nėra absoliuti. Atsižvelgiant į sprendimą SFEI byloje (51), gali būti išimtinių aplinkybių, kurioms esant neteisėtos valstybės pagalbos susigrąžinimas būtų netinkamas. Šiuo atveju taikoma teisinė nuostata turėtų būti panaši į pagal procedūrinio reglamento 14 ir 15 straipsnius taikomą nuostatą (52). Kitaip tariant, aplinkybėmis, kurios nekliudo Komisijai priimti sprendimo dėl susigrąžinimo, negalima pateisinti to, kad nacionalinis teismas susilaiko ir nenurodo grąžinti visos pagalbos pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį. Principai, kuriuos Bendrijos teismai taiko šiuo atžvilgiu, yra labai griežti (53). Visų pirma ETT nuolat pripažindavo, kad, iš principo, neteisėtai suteiktos pagalbos gavėjas negali remtis teisėtais lūkesčiais, prieštaraudamas Komisijos vykdomajam raštui dėl susigrąžinimo (54). Taip yra dėl to, kad rūpestingas verslininkas turėjo galimybę patikrinti, ar apie jo gaunamą pagalbą buvo pranešta (55).

33.

Norėdamas pagrįsti, dėl ko nebuvo pareikalauta grąžinti pagalbą pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį, nacionalinis teismas privalo remtis specifiniu ir konkrečiu faktu, suteikusiu pagalbos gavėjui teisėtų lūkesčių (56). Taip gali būti tuo atveju, jeigu Komisija pati suteikė aiškias garantijas, kad atitinkama priemonė nėra valstybės pagalba arba kad jai netaikoma sustabdymo pareiga (57).

34.

Sprendime CELF byloje (58) ETT išaiškino, kad nacionalinio teismo pareiga pareikalauti grąžinti visą neteisėtą valstybės pagalbą nustoja egzistuoti, jeigu iki to laiko, kai nacionalinis teismas priima sprendimą, Komisija jau nusprendė, kad pagalba yra suderinama su bendrąja rinka. Kadangi sustabdymo pareigos tikslas – užtikrinti, kad tik suderinama pagalba gali būti įgyvendinama, šis tikslas negali būti ginčijamas, kai Komisija jau patvirtino jos suderinamumą (59). Todėl nacionalinio teismo pareiga užtikrinti asmenų teisių apsaugą pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį išlieka, kol Komisija vis dar nepriėmė sprendimo, nepaisant to, ar procesas Komisijoje vyksta, ar ne (60).

35.

Komisijai priėmus teigiamą sprendimą, nacionalinis teismas pagal Bendrijos teisę nebeturi pareigos reikalauti grąžinti visą pagalbą, ETT taip pat aiškiai pripažįsta, kad susigrąžinimo pareiga gali būti nustatyta nacionalinėje teisėje  (61). Tačiau kai tokia susigrąžinimo pareiga egzistuoja, tai nepažeidžia valstybės narės teisės vėliau pakartotinai įgyvendinti pagalbą.

36.

Kai nacionalinis teismas nusprendžia, kad neteisėta pagalba buvo išmokėta pažeidus Sutarties 88 straipsnio 3 dalį, jis, siekdamas nustatyti susigrąžinamos sumos dydį, privalo įvertinti pagalbą skaičiais. Bendrijos teismų praktika dėl Sutarties 87 straipsnio 1 dalies taikymo ir Komisijos gairės bei ankstesnių sprendimų praktika turėtų padėti teismui spręsti šį klausimą. Jeigu nacionalinis teismas susiduria su sunkumais apskaičiuodamas pagalbos dydį, jis gali prašyti Komisijos paramos, kaip nustatyta šio pranešimo 3 skirsnyje.

37.

Neteisėtos pagalbos ekonominis pranašumas nėra vien jos nominalioji suma. Be to, pagalbos gavėjas įgyja finansinį pranašumą, atsirandantį dėl išankstinio pagalbos įgyvendinimo. Taip yra dėl to, kad, jei apie pagalbą būtų buvę pranešta Komisijai, išmoka būtų buvusi išmokėta vėliau arba iš viso neišmokėta. Tai būtų įpareigoję pagalbos gavėją skolintis atitinkamas lėšas kapitalo rinkose, įskaitant rinkoje galiojančias palūkanų normas.

38.

Dėl šio pernelyg ilgo laiko pranašumo, jei susigrąžinti pagalbą nurodo Komisija, pagal procedūrinio reglamento 14 straipsnio 2 dalį reikalaujama susigrąžinti ne vien nominaliąją pagalbos sumą, bet taip pat ir palūkanas, atsiradusias nuo tos dienos, kai neteisėta pagalba buvo perduota pagalbos gavėjui disponuoti, iki dienos, kai ji buvo veiksmingai susigrąžinta. Šiuo atveju taikoma palūkanų norma yra nustatyta 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 794/2004, įgyvendinančiame Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999, nustatantį išsamias EB sutarties [93] straipsnio taikymo taisykles, (įgyvendinimo reglamentas) (62).

39.

Sprendime CELF byloje ETT išaiškino, kad poreikis kompensuoti finansinį pranašumą, atsiradusį dėl išankstinio pagalbos įgyvendinimo (toliau – neteisėtos palūkanos), yra viena iš nacionalinių teismų pareigų pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį. Taip yra todėl, kad iš anksto įgyvendinus neteisėtą pagalbą, konkurentams bent jau bus pakenkta, atsižvelgiant į aplinkybes, anksčiau, nei konkurenciniu požiūriu jie nukentėtų nuo kokios nors pagalbos. Todėl pagalbos gavėjui buvo suteiktas per didelis pranašumas (63).

40.

Nacionalinio teismo pareiga pareikalauti grąžinti neteisėtas palūkanas gali atsirasti dviem skirtingais atvejais:

41.

Norėdami laikytis susigrąžinimo pareigos, susijusios su neteisėtomis palūkanomis, nacionaliniai teismai turi nustatyti susigrąžinamų palūkanų dydį. Šiuo atveju taikomi toliau nurodyti principai:

42.

Kilus abejonėms, nacionalinis teismas gali prašyti Komisijos paramos pagal šio pranešimo 3 skirsnį.

43.

Pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį nacionaliniai teismai taip pat gali tenkinti reikalavimus atlyginti žalą, kurią pagalbos gavėjas sukėlė konkurentams ir kitoms trečiosioms šalims dėl neteisėtos valstybės pagalbos (70). Tokie ieškiniai dėl žalos atlyginimo paduodami valstybės pagalbą suteikusiai valdžios institucijai. Jie pirmiausia yra svarbūs ieškovui, nes, priešingai nei ieškiniai, kuriais siekiama vien susigrąžinti pagalbą, sėkmingas ieškinys dėl žalos atlyginimo tiesiogiai kompensuoja ieškovo patirtus nuostolius.

44.

ETT ne kartą yra nusprendęs, kad trečiosios šalys, kurioms buvo pakenkta, gali pareikšti tokius ieškinius dėl žalos atlyginimo pagal nacionalinę teisę  (71). Akivaizdu, kad tokie ginčai priklauso nuo nacionalinės teisės taisyklių. Todėl teisiniai pagrindai, kuriais ieškovai rėmėsi praeityje, Bendrijoje labai skiriasi.

45.

Nepaisant galimybės reikalauti atlyginti žalą pagal nacionalinę teisę, sustabdymo pareigos pažeidimas pagal Bendrijos teisę sukelia tiesiogines ir privalomas pasekmes. Taip yra dėl to, kad sustabdymo pareiga pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį yra tiesiogiai taikoma Bendrijos teisės taisyklė, privaloma visų valstybių narių valdžios institucijoms (72). Todėl sustabdymo pareigos pažeidimas gali būti pagrindas, remiantis bylose Francovich  (73) ir Brasserie du Pêcheur  (74) priimtais ETT sprendimais (75), reikalauti atlyginti žalą. Ši teismų praktika patvirtina, kad valstybės narės turi atlyginti nuostolius ir žalą, sukeltą privatiems asmenims dėl Bendrijos teisės pažeidimų, už kuriuos yra atsakinga valstybė (76). Tokia atsakomybė atsiranda, kai: i) pažeista teisės taisykle siekiama suteikti privatiems asmenims teisių; ii) pažeidimas yra gana akivaizdus; ir iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp valstybės narės pažeistos pareigos ir nukentėjusių šalių patirtos žalos (77).

46.

Pirmasis reikalavimas (Bendrijos teisės pareiga, kuria siekiama užtikrinti asmenų teisių apsaugą) tenkinamas, kai pažeidžiama Sutarties 88 straipsnio 3 dalis. ETT savo sprendimuose ne tik patvirtino asmenų teisių buvimą pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį, bet taip pat ir išaiškino, kad šių asmenų teisių apsauga yra svarbi nacionalinių teismų pareiga (78).

47.

Reikalavimas, kad Bendrijos teisė būtų gana akivaizdžiai pažeista, paprastai taip pat yra tenkinamas, jei nesilaikoma Sutarties 88 straipsnio 3 dalies. Nustatydamas, ar Bendrijos teisės pažeidimas yra gana akivaizdus, ETT ypač daug dėmesio skiria atitinkamų valdžios institucijų veiksmų laisvės apimčiai (79). Kai atitinkama valdžios institucija neturi veiksmų laisvės, pats Bendrijos teisės pažeidimas rodo gana akivaizdų pažeidimą (80). Tačiau, atsižvelgiant į Sutarties 88 straipsnio 3 dalį, valstybės narės valdžios institucijos neturi veiksmų laisvės nepranešti apie valstybės pagalbos priemones. Valdžios institucijoms iš esmės tenka absoliuti pareiga pranešti apie visas tokias priemones iki tol, kol jos bus įgyvendintos. Nors kartais ETT atsižvelgia į susijusį Bendrijos teisės pažeidimą (81), kuris yra pateisinamas, esant valstybės pagalbai valstybės narės valdžios institucijos paprastai negali remtis sustabdymo pareigos nežinojimu. Taip yra dėl to, kad esama daug teismo praktikos ir Komisijos gairių dėl Sutarties 87 straipsnio 1 dalies ir 88 straipsnio 3 dalies taikymo. Kilus abejonėms valstybės narės, siekdamos teisinio tikrumo, Komisijai visuomet gali pranešti apie priemonę (82).

48.

Trečiasis reikalavimas, pagal kurį Bendrijos teisės pažeidimas turėjo sukelti realią ir tikrą finansinę žalą ieškovui, gali būti tenkinamas įvairiais būdais.

49.

Ieškovas dažnai ginčys, kad pagalba buvo tiesioginė pelno praradimo priežastis. Susidūręs su tokiu reikalavimu, nacionalinis teismas turėtų atsižvelgti į šias aplinkybes:

50.

Galimybė reikalauti atlyginti žalą iš esmės yra nepriklausoma nuo jokio tuo pat metu Komisijos atliekamo tyrimo, susijusio su ta pačia pagalbos priemone. Toks vykstantis tyrimas neatleidžia nacionalinio teismo nuo pareigos užtikrinti privačių asmenų teisių apsaugą pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį (85). Kadangi ieškovas gali įrodyti, kad jis patyrė nuostolių dėl išankstinio pagalbos įgyvendinimo ir konkrečiau – dėl pagalbos gavėjo neteisėto laiko pranašumo, sėkmingi reikalavimai atlyginti žalą taip pat nėra atmetami, kai Komisija jau patvirtino pagalbą iki tol, kol nacionalinis teismas priima sprendimą (86).

51.

Nacionalinės procesinės taisyklės kartais leidžia nacionaliniam teismui remtis pagrįstomis sąmatomis, siekiant nustatyti faktinę žalos sumą, kuri turi būti priteista ieškovui. Tokiu atveju ir jeigu yra laikomasi veiksmingumo principo (87), tokias sąmatas taip pat galima naudoti nagrinėjant reikalavimus atlyginti žalą, kylančius pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį. Tai gali būti naudinga priemonė nacionaliniams teismams, kurie susiduria su sunkumais, susijusiais su žalos apskaičiavimu.

52.

Teisinės reikalavimų atlyginti žalą sąlygos pagal Bendrijos teisę ir žalos apskaičiavimo klausimai taip pat gali būti pagrindas prašant Komisijos pagalbos pagal šio pranešimo 3 skirsnį.

53.

Potencialūs ieškovai turi teisę valstybės pagalbą suteikusiai valdžios institucijai pareikšti reikalavimus atlyginti žalą. Tačiau gali būti aplinkybių, dėl kurių ieškovas pageidauja išsiieškoti žalą tiesiogiai iš pagalbos gavėjo.

54.

SFEI byloje priimtame sprendime ETT aiškiai nagrinėjo klausimą, ar pagal Bendrijos teisę pagalbos gavėjui galima pareikšti tiesioginius ieškinius dėl žalos atlyginimo. ETT priėjo prie išvados, jog Bendrijos teisėje nėra pakankamo pagrindo pareikšti tokius ieškinius, kadangi Sutarties 88 straipsnio 3 dalyje nenustatytos jokios tiesioginės pareigos pagalbos gavėjui (88).

55.

Tačiau tai jokiu būdu nepažeidžia galimybės sėkmingai pareikšti ieškinį pagalbos gavėjui dėl žalos atlyginimo remiantis materialine nacionaline teise. Todėl ETT aiškiai nurodė, kad potencialūs ieškovai gali remtis nacionalinėmis taisyklėmis, reglamentuojančiomis nesutartinę atsakomybę (89).

56.

Nacionalinių teismų pareiga nustatyti visas būtinas teisines pasekmes pažeidus sustabdymo pareigą nėra apribota jų galutiniais sprendimais. Pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį nacionaliniai teismai taip pat turi taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kai jos yra reikalingos, norint apsaugoti asmenų teises (90) ir Sutarties 88 straipsnio 3 dalies veiksmingumą.

57.

Nacionalinių teismų įgaliojimai priimti laikinąsias apsaugos priemones suinteresuotosioms šalims gali būti ypač svarbūs, kai reikia greitai apsaugoti teises. Nacionaliniai teismai gali greitai reaguoti į neteisėtą valstybės pagalbą, yra arti ir gali taikyti įvairias priemones, todėl jie turi visas galimybes imtis laikinųjų apsaugos priemonių, kai neteisėta pagalba jau buvo išmokėta arba ją ketinama išmokėti.

58.

Paprasčiausi atvejai yra tada, kai neteisėta pagalba dar nebuvo išmokėta, tačiau esama rizikos, kad tokios išmokos bus atliktos nagrinėjant bylą nacionaliniame teisme. Tokiais atvejais nacionalinis teismas, laikydamasis pareigos užkirsti kelią Sutarties 88 straipsnio 3 dalies pažeidimams (91), gali priimti nutartį dėl laikinosios apsaugos priemonės, draudžiančios neteisėtą išmoką iki klausimas bus išspręstas iš esmės.

59.

Kai neteisėta išmoka jau išmokėta, nacionaliniai teismai, laikydamiesi Sutarties 88 straipsnio 3 dalies, paprastai turi pareikalauti grąžinti visą pagalbą (įskaitant neteisėtas palūkanas). Atsižvelgdamas į veiksmingumo principą (92), nacionalinis teismas negali atidėti sprendimo priėmimo ir taip nepagrįstai vilkinti bylos nagrinėjimo. Toks bylos vilkinimas ne tik turėtų įtakos asmenų teisėms, kurių apsaugą užtikrina Sutarties 88 straipsnio 3 dalis, bet ir tiesiogiai padidintų žalą konkurencijai, kuri atsiranda dėl neteisėtos pagalbos.

60.

Tačiau, nežiūrint šio bendro įpareigojimo, vis dėlto gali būti aplinkybių, kurioms esant nacionalinis teismas uždelsia priimti galutinį sprendimą. Tokiais atvejais, atsižvelgiant į pareigą užtikrinti asmenų teisių apsaugą pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį, nacionalinis teismas privalo panaudoti visas laikinąsias apsaugos priemones, kurias jis gali taikyti pagal nacionalinę procesinę teisę, kad bent laikinai nutrauktų antikonkurencinį pagalbos poveikį (laikinas susigrąžinimas) (93). Nacionalinės procesinės taisyklės šiuo atžvilgiu turi būti taikomos laikantis lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų reikalavimų (94).

61.

Tais atvejais, kai nacionalinio teismo teisėjas, remdamasis Bendrijos teismų praktika ir Komisijos praktika, prima facie pagrindu pagrįstai nusprendžia, kad atitinkama priemonė yra neteisėta valstybės pagalba, greičiausias teisės gynimo būdas, Komisijos nuomone, ir atsižvelgiant į nacionalinę procesinę teisę, bus priimti sprendimą dėl neteisėtos pagalbos ir neteisėtų palūkanų, esančių sąskaitoje, blokavimo iki byla bus išspręsta iš esmės. Savo galutiniame sprendime nacionalinis teismas tuomet pareikalautų grąžinti blokuotoje sąskaitoje esančias lėšas valstybės pagalbą suteikusiai valdžios institucijai, jeigu pagalba būtų pripažinta neteisėta, arba pareikalautų lėšas perduoti pagalbos gavėjui.

62.

Laikinas susigrąžinimas taip pat gali būti labai veiksminga priemonė tais atvejais, kai nacionaliniame teisme byla nagrinėjama tuo pat metu, kai Komisija atlieka tyrimą (95). Komisijos atliekamas tyrimas neatleidžia nacionalinio teismo nuo pareigos užtikrinti asmenų teisių apsaugos pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį (96). Todėl nacionalinis teismas negali tiesiog sustabdyti bylos nagrinėjimo, kol Komisija nepriima sprendimo, ir neužtikrinti ieškovo teisių apsaugos tuo metu pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį. Kai nacionalinis teismas prieš priimdamas galutinį ir neatšaukiamą vykdomąjį raštą dėl susigrąžinimo nori sulaukti Komisijos atliekamo suderinamumo vertinimo rezultatų, jis turėtų priimti atitinkamas laikinąsias apsaugos priemones. Šiuo atveju tinkama teisių gynimo priemonė yra sprendimas dėl sąskaitos, kurioje yra lėšos, blokavimo. Tais atvejais, kai:

63.

Nacionaliniai teismai su valstybės pagalbos klausimais taip pat gali susidurti, kai Komisija jau būna pareikalavusi grąžinti pagalbą. Nors dažniausiai atvejai bus susiję su prašymu pripažinti nacionalinį vykdomąjį raštą dėl susigrąžinimo negaliojančiu, trečiosios šalys taip pat gali reikalauti iš nacionalinių valdžios institucijų atlyginti žalą dėl neįgyvendinto Komisijos sprendimo dėl susigrąžinimo.

64.

Pagal procedūrinio reglamento 14 straipsnio 3 dalį valstybės narės turi nedelsdamos įgyvendinti sprendimus dėl susigrąžinimo. Susigrąžinimas vyksta pagal nacionalinėje teisėje nustatytas procedūras, jeigu jos leidžia skubiai ir veiksmingai įgyvendinti sprendimą dėl susigrąžinimo. Kai nacionalinė procesinė taisyklė neleidžia skubiai ir (arba) veiksmingai atlikti susigrąžinimo, nacionalinis teismas privalo netaikyti šios nuostatos (100).

65.

Vykdomųjų raštų dėl susigrąžinimo, kuriuos išdavė nacionalinės valdžios institucijos, siekdamos įgyvendinti Komisijos sprendimą dėl susigrąžinimo, teisėtumas kartais ginčijamas nacionaliniame teisme. Tokių ieškinių nagrinėjimą reglamentuojančios taisyklės yra išsamiai nustatytos 2007 m. Komisijos susigrąžinimo pranešime (101), kuriame nustatyti pagrindiniai principai trumpai aprašomi šiame skirsnyje.

66.

Visų pirma nacionalinio teismo priemonėmis negalima ginčyti pagrindinio Komisijos sprendimo galiojimo, kai ieškovas galėjo šį sprendimą ginčyti tiesiogiai Bendrijos teismuose (102). Tai taip pat reiškia, kad kai pagal Sutarties 230 straipsnį buvo galima ginčyti, nacionalinis teismas negali sustabdyti sprendimo dėl susigrąžinimo vykdymo remdamasis pagrindais, susijusiais su Komisijos sprendimo galiojimu (103).

67.

Kai nėra aišku, ar ieškovas gali pareikšti ieškinį dėl panaikinimo pagal Sutarties 230 straipsnį (pavyzdžiui, jei priemonė buvo pagalbos schema, kurios taikymo sritis plati, ir ieškovas gali nesugebėti įrodyti, kad yra konkrečiai su ja susijęs), nacionalinis teismas iš esmės privalo suteikti teisinę apsaugą. Tačiau net tokiomis aplinkybėmis nacionalinis teisėjas privalo prašyti priimti prejudicinį sprendimą pagal Sutarties 234 straipsnį, jeigu ieškinys yra susijęs su Komisijos sprendimo galiojimu ir teisėtumu (104).

68.

Nustatant laikinąsias apsaugos priemones tokiomis aplinkybėmis reikia laikytis labai griežtų sąlygų, nustatytų Zuckerfabrik  (105) ir Atlanta  (106) bylose: nacionalinis teismas gali sustabdyti vykdomuosius raštus dėl susigrąžinimo tik esant šioms sąlygoms: i) teismas labai abejoja dėl Bendrijos akto galiojimo. Jeigu ginčijamo akto galiojimas dar nėra svarstomas ETT, jis pats turi perduoti klausimą ETT; ii) laikinosios apsaugos priemonės, siekiant išvengti didelės ir neatitaisomos žalos atsiradimo šių priemonių siekiančiai šaliai, turi būti taikomos skubiai ir iii) teismas turi tinkamai atsižvelgti į Bendrijos interesą. Vertindamas visas šias sąlygas, nacionalinis teismas privalo gerbti visas Bendrijos teismų nutartis dėl Komisijos sprendimo teisėtumo arba laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Bendrijos lygmeniu (107).

69.

Panašiai kaip ir dėl sustabdymo pareigos pažeidimų, valstybių narių valdžios institucijoms nesilaikant Komisijos sprendimo dėl susigrąžinimo pagal procedūrinio reglamento 14 straipsnį gali būti reikalaujama atlyginti žalą pagal sprendimus Francovich ir Brasserie du Pêcheur bylose (108). Komisijos nuomone, tokių reikalavimų atlyginti žalą nagrinėjimas atspindi principus, susijusius su sustabdymo pareigos pažeidimais (109). Taip yra dėl to, kad: i) valstybės narės susigrąžinimo pareigos tikslas – užtikrinti tas pačias privačių asmenų teises kaip ir pagal sustabdymo pareigą ir ii) Komisijos sprendimai dėl susigrąžinimo nesuteikia nacionalinėms valdžios institucijoms jokios veiksmų laisvės; dėl to susigrąžinimo pareigos pažeidimai iš esmės laikomi gana akivaizdžiais. Todėl ieškinio dėl žalos, atsiradusios neįgyvendinus Komisijos sprendimo dėl susigrąžinimo, atlyginimo sėkmė vėlgi priklausys nuo to, ar ieškovas gali įrodyti, kad jis patyrė tiesioginius nuostolius dėl pavėluoto susigrąžinimo (110).

70.

Nacionaliniai teismai yra įpareigoti laikytis sustabdymo pareigos ir užtikrinti privačių asmenų teisių apsaugą nuo neteisėtos valstybės pagalbos. Tokiose bylose iš esmės taikomos nacionalinės procesinės taisyklės (111). Tačiau, remiantis bendraisiais Bendrijos teisės principais, šiomis aplinkybėmis taikant nacionalinę teisę reikia laikytis dviejų esminių sąlygų:

71.

Atsižvelgiant į Bendrijos teisės viršenybę, nacionaliniai teismai privalo netaikyti nacionalinių procesinių taisyklių, jeigu jas taikant bus pažeisti 70 punkte minėti principai (114).

72.

Veiksmingumo principas turi tiesioginį poveikį galimų ieškovų padėčiai nacionaliniuose teismuose pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį. Šiuo atžvilgiu pagal Bendrijos teisę reikalaujama, kad nacionalinės taisyklės dėl teisinės padėties privalo nepažeisti teisės į veiksmingą teisminę apsaugą (115). Todėl pagal nacionalines taisykles teisinė padėtis negali būti susijusi tik su pagalbos gavėjo konkurentais (116). Trečiosios šalys, kurios nenukenčia nuo konkurencijos iškraipymo, atsiradusio dėl pagalbos priemonės, taip pat gali turėti pakankamą kitokio pobūdžio teisinį interesą (kaip pripažinta mokesčių bylose) iškelti bylą nacionaliniame teisme (117).

73.

Pirmiau minėta teismų praktika yra ypač susijusi su valstybės pagalba, suteikiama atleidimo nuo mokesčių ir kitų finansinių pareigų forma. Tokiais atvejais nėra neįprasta asmenims, kuriems tokia pat išimtis nebuvo taikoma, ginčyti savo mokesčių naštą pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį (118).

74.

Tačiau remiantis Bendrijos teismų praktika, trečioji šalis, kuri yra mokesčių mokėtoja, gali remtis sustabdymo pareiga, tik jeigu jos mokami mokesčiai yra neteisėtos valstybės pagalbos priemonės sudedamoji dalis (119). Taip yra tuomet, kai pagal atitinkamas nacionalines taisykles mokestinės pajamos yra išimtinai skiriamos neteisėtai valstybės pagalbai finansuoti ir turi tiesioginį poveikį valstybės pagalbos, kuri buvo suteikta pažeidžiant Sutarties 88 straipsnio 3 dalį, sumai (120).

75.

Jeigu suteikiamos bendrųjų mokesčių išimtys, šie kriterijai paprastai nėra tenkinami. Todėl įmonė, atsakinga už tokių mokesčių mokėjimą, paprastai negali teigti, kad kitai įmonei taikoma mokesčio išimtis pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį yra neteisėta (121). Atsižvelgiant į nusistovėjusią teismų praktiką galima teigti, kad neteisėtos mokesčio išimties taikymas ieškovui nėra tinkamas teisės gynimo būdas pažeidus Sutarties 88 straipsnio 3 dalį. Tokia priemonė ne panaikintų antikonkurencines neteisėtos pagalbos pasekmes, bet, priešingai, jas sustiprintų (122).

76.

Veiksmingumo principas taip pat gali turėti įtakos įrodymų rinkimo procesui. Pavyzdžiui, kai dėl įrodinėjimo pareigos, susijusios su konkrečiu ieškiniu, neįmanoma arba pernelyg sunku ieškovui pagrįsti savo ieškinį (pavyzdžiui, jei ieškovas neturi reikalingų dokumentinių įrodymų), nacionalinis teismas turi panaudoti visas pagal nacionalinę procesinę teisę nustatytas priemones, kad suteiktų ieškovui prieigą prie šių įrodymų. Tai gali būti, jei nustatyta pagal nacionalinę teisę, nacionalinio teismo pareiga priimti sprendimą, pagal kurį atsakovas arba trečioji šalis leistų ieškovui pasinaudoti reikalingais dokumentais (123).

77.

Pagal Sutarties 10 straipsnį Bendrijos institucijos ir valstybės narės turi abipusę pareigą lojaliai bendradarbiauti, siekdamos Sutartyje nustatytų tikslų. Dėl to pagal Sutarties 10 straipsnį Komisija privalo padėti nacionaliniams teismams, kai jie taiko Bendrijos teisę (124). Priešingai, nacionaliniai teismai gali būti įpareigojami padėti Komisijai, kai ji vykdo savo užduotis (125).

78.

Atsižvelgiant į pagrindinį vaidmenį, kurį nacionaliniai teismai atlieka įgyvendinant valstybės pagalbos taisykles, Komisija yra įpareigota padėti nacionaliniams teismams, kai jie mano, kad tokia parama yra reikalinga sprendimui nagrinėjamoje byloje priimti. Nors 1995 m. bendradarbiavimo pranešime jau buvo numatyta galimybė nacionaliniams teismams prašyti Komisijos paramos, šia galimybe nacionaliniai teismai reguliariai nesinaudojo. Dėl to Komisija nori iš naujo pabandyti glaudžiau bendradarbiauti su nacionaliniais teismais, suteikdama praktiškesnius ir vartotojui patogius paramos mechanizmus. Tai darydama, ji remiasi antimonopolinio bendradarbiavimo pranešimu (126).

79.

Komisijos parama nacionaliniams teismams gali būti dviejų skirtingų formų:

80.

Suteikdama paramą nacionaliniams teismams Komisija privalo laikytis savo profesinės paslapties pareigos ir apsaugoti savo funkcionavimą bei nepriklausomumą (127). Komisija, vykdydama savo pareigą pagal Sutarties 10 straipsnį nacionalinių teismų atžvilgiu, yra įpareigota išlikti nešališka ir objektyvi. Kadangi Komisijos parama nacionaliniams teismams yra dalis jos pareigos ginti viešąjį interesą, Komisija neketina ginti šalių, dalyvaujančių nagrinėjant bylą nacionaliniame teisme, privačių interesų. Todėl Komisija nė vienos šalies, dalyvaujančios nacionalinėje byloje, neišklausys apie jos paramą nacionaliniam teismui.

81.

Pagal šį pranešimą nacionaliniams teismams teikiama parama yra savanoriška ir nepažeidžia nacionalinio teismo galimybės arba pareigos (128) prašyti ETT priimti prejudicinį sprendimą dėl Bendrijos teisės aiškinimo arba galiojimo pagal Sutarties 234 straipsnį.

82.

Komisijos pareiga padėti nacionaliniams teismams taikant valstybės pagalbos taisykles reiškia pareigą perduoti nacionaliniams teismams jos turimą susijusią informaciją (129).

83.

Nacionalinis teismas gali, inter alia, prašyti Komisijos pateikti šios rūšies informaciją:

84.

Siekiant užtikrinti veiksmingą bendradarbiavimą su nacionaliniais teismais, informacijos prašymai bus išnagrinėti kuo greičiau. Komisija sieks prašomą informaciją nacionaliniam teismui pateikti per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo datos. Kai Komisijai reikia nacionalinio teismo prašyti papildomų paaiškinimų, šis vieno mėnesio terminas prasideda nuo paaiškinimų gavimo momento. Kai Komisija turi konsultuotis su trečiosiomis šalimis, kurias tiesiogiai paveikia perduodama informacija, vieno mėnesio terminas prasideda baigus konsultacijas. Tai gali būti atvejai, kai, pavyzdžiui, tam tikros rūšies informaciją pateikia privatus asmuo (131) arba kai vienos valstybės narės pateiktos informacijos prašo kitos valstybės narės teismas.

85.

Perduodama informaciją nacionaliniams teismams, Komisija turi laikytis fiziniams ir juridiniams asmenims pagal Sutarties 287 straipsnį suteikiamų garantijų (132). Sutarties 287 straipsnis draudžia Komisijos nariams, pareigūnams ir kitiems tarnautojams atskleisti informaciją, kuri yra pareigos saugoti tarnybinę paslaptį dalis. Tai gali būti konfidenciali informacija ir verslo paslaptys.

86.

Sutarties 10 ir 287 straipsniai nenustato absoliutaus draudimo Komisijai perduoti nacionaliniams teismams informaciją, kuri yra tarnybinė paslaptis. Bendrijos teismai patvirtino, kad, paisydama lojalaus bendradarbiavimo pareigos, Komisija privalo suteikti nacionaliniam teismui visą informaciją, kurios jis gali prašyti (133). Tai taip pat apima informaciją, kuriai taikoma tarnybinės paslapties pareiga.

87.

Todėl, ketindama suteikti nacionaliniam teismui informaciją, kuriai taikoma tarnybinės paslapties pareiga, Komisija primins teismui savo pareigas pagal Sutarties 287 straipsnį. Ji nacionalinio teismo paklaus, ar jis gali užtikrinti ir ar užtikrins tokios konfidencialios informacijos ir verslo paslapčių apsaugą. Jei nacionalinis teismas negali suteikti tokios garantijos, Komisija neperduos atitinkamos informacijos (134). Kita vertus, kai nacionalinis teismas suteikia tokią garantiją, Komisija perduos prašomą informaciją.

88.

Esama papildomų atvejų, kai Komisija gali neatskleisti informacijos nacionaliniam teismui. Visų pirma Komisija gali atsisakyti perduoti informaciją nacionaliniam teismui, jei toks perdavimas pažeistų Bendrijų funkcionavimą ir nepriklausomumą. Taip būtų tuo atveju, kai atskleidus informaciją būtų sukeltas pavojus Komisijai patikėtų užduočių vykdymui (135) (pavyzdžiui, informacija, susijusi su Komisijos vidaus sprendimų priėmimo procesu).

89.

Nacionalinis teismas privalo gerbti visas susijusias Bendrijos taisykles valstybės pagalbos srityje ir galiojančią Bendrijos teismų praktiką, kai jo prašoma taikyti valstybės pagalbos taisykles jo nagrinėjamoje byloje. Be to, nacionalinis teismas gali ieškoti informacijos Komisijos priimtuose sprendimuose ir Komisijos paskelbtuose pranešimuose bei gairėse dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo. Tačiau gali būti aplinkybių, kai šios priemonės nesuteiks nacionaliniam teismui pakankamos informacijos dėl spręstinų klausimų. Atsižvelgdama į savo pareigas pagal Sutarties 10 straipsnį ir svarbų bei sudėtingą vaidmenį, kurį nacionaliniai teismai atlieka užtikrindami valstybės pagalbos taisyklių laikymąsi, Komisija suteikia nacionaliniams teismams galimybę prašyti jos nuomonės dėl atitinkamų klausimų, susijusių su valstybės pagalbos taisyklių taikymu (136).

90.

Tokios Komisijos nuomonės iš esmės gali būti susijusios su visais ekonominiais, faktiniais arba teisiniais klausimais, kurie kyla nacionalinėje byloje (137). Akivaizdu, kad kilus klausimams dėl Bendrijos teisės aiškinimo, nacionalinis teismas taip pat gali prašyti ETT priimti prejudicinį sprendimą pagal EB 234 straipsnį. Kai teismo sprendimas pagal nacionalinę teisę toliau teismine tvarka neskundžiamas, ši prašymo priimti prejudicinį sprendimą procedūra, iš principo, yra privaloma (138).

91.

Galimi klausimai, dėl kurių prašoma Komisijos nuomonės, inter alia, gali būti tokie:

92.

Kaip nurodyta 20 punkte, pagalbos priemonės suderinamumo su bendrąja rinka pagal Sutarties 87 straipsnio 2 dalį ir 87 straipsnio 3 dalį vertinimas priklauso išimtinei Komisijos kompetencijai. Nacionaliniai teismai neturi kompetencijos įvertinti pagalbos priemonės suderinamumą. Nors dėl to Komisija negali pateikti nuomonių dėl suderinamumo, tai neužkerta kelio nacionaliniam teismui prašyti procedūrinės informacijos, ar Komisija yra pasirengusi įvertinti tam tikros pagalbos priemonės suderinamumą (arba ketina tai daryti), ir, jeigu taip, kada tikimasi priimti sprendimą (140).

93.

Nacionaliniam teismui pateikiamoje Komisijos nuomonėje tebus aptariama faktinė informacija arba ekonominis ar teisinis išaiškinimas, kurio prašoma, tačiau nebus aptariamos nacionaliniame teisme nagrinėjamos bylos aplinkybės. Be to, skirtingai nei Bendrijos teismų atliekamas autoritetingas Bendrijos teisės aiškinimas, Komisijos nuomonė nacionaliniam teismui nėra teisiškai privaloma.

94.

Kad bendradarbiavimas su nacionaliniais teismais būtų kuo veiksmingesnis, prašymai Komisijai pateikti nuomonę bus išnagrinėti kuo greičiau. Komisija sieks prašomą informaciją nacionaliniam teismui pateikti per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo datos. Kai Komisijai reikia prašyti nacionalinio teismo pateikti papildomus paaiškinimus, susijusius su jo prašymu, šis keturių mėnesių terminas prasideda nuo paaiškinimo gavimo momento.

95.

Tačiau šiuo atveju reikia atkreipti dėmesį į tai, kad bendra nacionalinių teismų pareiga apsaugoti privačių asmenų teises pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį taip pat taikoma laikotarpiu, kai Komisija rengia prašomą nuomonę. Kaip nurodyta 62 punkte, taip yra dėl to, kad nacionalinių teismų pareiga apsaugoti privačių asmenų teises pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį taikoma nepaisant to, ar Komisijos pareiškimo vis dar laukiama, ar ne (141).

96.

Kaip jau nurodyta 80 punkte, Komisija prieš pateikdama savo nuomonę nacionaliniam teismui neišklausys šalių. Komisijai pateikiant nuomonę nacionalinėje byloje laikomasi susijusių nacionalinių proceso taisyklių, kurios turi užtikrinti Bendrijos teisės bendrųjų principų laikymąsi.

97.

Siekdama daugiau prisidėti prie veiksmingesnio bendradarbiavimo ir bendravimo su nacionaliniais teismais, Komisija nusprendė įsteigti bendrą informacinį punktą, kuriam nacionaliniai teismai gali pateikti visus prašymus dėl paramos pagal 3.1 ir 3.2 skirsnius ir visus kitus kasdienėje veikloje galinčius kilti rašytinius arba žodinius klausimus apie valstybės pagalbos politiką.

98.

Komisija savo metinėje ataskaitoje dėl konkurencijos politikos paskelbs santrauką dėl savo bendradarbiavimo su nacionaliniais teismais pagal šį pranešimą. Savo nuomones ir pastabas Komisija taip pat gali pateikti savo interneto svetainėje.

99.

Šis pranešimas parengtas siekiant padėti nacionaliniams teismams taikyti valstybės pagalbos taisykles. Jis nesaisto nacionalinių teismų ir nepažeidžia jų nepriklausomumo. Šis pranešimas neturi įtakos valstybių narių ir fizinių bei juridinių asmenų teisėms ir pareigoms pagal Bendrijos teisę.

100.

Šis pranešimas pakeičia 1995 m. bendradarbiavimo pranešimą.

101.

Komisija ketina peržiūrėti šį pranešimą po penkerių metų nuo jo priėmimo.