31.7.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 199/40

(1)

Bendrija užsibrėžė tikslą puoselėti bei plėtoti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę. Siekdama progresyviai kurti šią erdvę, Bendrija turėtų priimti tiek priemonių, susijusių su teisminiu bendradarbiavimu civilinėse bylose, turinčiose poveikį kitoms valstybėms, kiek reikia tinkamam vidaus rinkos veikimui užtikrinti.

(2)

Pagal Sutarties 65 straipsnio b punktą šios priemonės turi apimti priemones, kuriomis valstybėse narėse skatinamas įstatymų ir jurisdikcijos kolizijai taikomų teisės normų suderinamumas.

(3)

1999 m. spalio 15 d. ir 16 d. Tamperėje įvykusiame susitikime Europos Vadovų Taryba patvirtino teisminių institucijų sprendimų tarpusavio pripažinimo principą kaip teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose pagrindą ir paragino Tarybą bei Komisiją priimti priemonių programą, siekiant įgyvendinti tarpusavio pripažinimo principą.

(4)

2000 m. lapkričio 30 d. Taryba priėmė bendrą Komisijos ir Tarybos priemonių dėl sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose tarpusavio pripažinimo principo įgyvendinimo programą (3). Programoje priemonės, susijusios su įstatymų kolizijos normų suderinimu, nurodomos kaip priemonės, palengvinančios sprendimų tarpusavio pripažinimą.

(5)

2004 m. lapkričio 5 d. Europos Vadovų Tarybos priimtoje Hagos programoje (4) buvo raginama aktyviai dirbti su nesutartinėmis prievolėmis („Roma II“) susijusių kolizinių teisės normų srityje.

(6)

Norint, kad vidaus rinka veiktų tinkamai, reikia, siekiant užtikrinti didesnį ginčų baigties nuspėjamumą, tikrumą dėl taikytinos teisės ir laisvą teismo sprendimų judėjimą, kad valstybių narių kolizinėse teisės normose būtų daroma nuoroda į tos pačios valstybės narės teisę, neatsižvelgiant į tai, kurios šalies teisme iškelta byla.

(7)

Šio reglamento dalykinė taikymo sritis ir nuostatos turėtų būti suderintos su 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (5) („Briuselis I“) ir su dokumentais, reglamentuojančiais sutartinėms prievolėms taikytinos teisės klausimus.

(8)

Šis reglamentas turėtų būti taikomas neatsižvelgiant į teismo, kuriam pateiktas ieškinys, pobūdį.

(9)

Ieškiniams, kylantiems dėl acta iure imperii, turėtų būti priskiriami ieškiniai prieš valstybės vardu veikiančius tarnautojus ir dėl valdžios institucijų atsakomybės už veiksmus, įskaitant viešai paskirtų pareigūnų atsakomybę. Todėl šiems klausimams šis reglamentas neturėtų būti taikomas.

(10)

Šeimos santykiai turėtų apimti vertikalios linijos giminystę, santuoką, ir horizontalios linijos giminystę. 1 straipsnio 2 dalies nuoroda į santykius, kurie turi panašias pasekmes kaip santuoka ir kiti šeimos santykiai, turėtų būti aiškinama pagal valstybės narės, kurios teismui pateiktas ieškinys, teisę.

(11)

Nesutartinės prievolės sąvoka valstybėse narėse skiriasi. Todėl šiame reglamente nesutartinė prievolė turėtų būti suprantama kaip savarankiška sąvoka. Šiame reglamente nustatytos kolizinės teisės normos taip pat turėtų apimti nesutartines prievoles, atsirandančias dėl atsakomybės be kaltės.

(12)

Taikytina teisė taip pat turėtų reglamentuoti teisnumo/veiksnumo, leidžiančio patraukti atsakomybėn delikto atveju, klausimą.

(13)

Vienodų normų, nesvarbu, kokią teisę jose nurodoma taikyti, taikymas gali užtikrinti, kad Bendrijoje konkurencija tarp bylos šalių nebūtų iškraipoma.

(14)

Teisinio tikrumo reikalavimas ir būtinybė vykdyti teisingumą atskirais atvejais yra esminės teisingumo erdvės dalys. Šiame reglamente numatyti šiems tikslams pasiekti tinkamiausi siejantys veiksniai. Todėl šiame reglamente nustatoma bendra taisyklė ir specialios taisyklės, o tam tikrose nuostatose – „išvengimo sąlyga“, leidžianti nukrypti nuo šių taisyklių, kai iš visų bylos aplinkybių yra aišku, kad deliktas yra akivaizdžiai labiau susijęs su kita šalimi. Taigi šiomis taisyklėmis sukuriama lanksti kolizinių teisės normų sistema. Be to, jomis suteikiama galimybė teismui, kuriame iškelta byla, tinkamai išnagrinėti atskiras bylas.

(15)

Nors beveik visose valstybėse narėse nesutartinėms prievolėms paprastai taikomas lex loci delicti commissi principas, tačiau šio principo taikymas praktikoje, kai bylos elementai susiję su keliomis šalimis, skiriasi. Tai sukelia netikrumą dėl taikytinos teisės.

(16)

Vienodos normos turėtų padidinti galimybes numatyti teismo sprendimus ir užtikrinti tinkamą pusiausvyrą tarp traukiamų atsakomybėn asmenų bei žalą patyrusių asmenų interesų. Susiejimas su šalimi, kurioje atsirado tiesioginė žala (lex loci damni), išlaiko teisingą pusiausvyrą tarp žalą sukėlusio asmens bei žalą patyrusio asmens interesų ir atitinka šiuolaikinę civilinės atsakomybės sampratą bei atsakomybės be kaltės sistemų raidą.

(17)

Taikytina teisė turėtų būti nustatoma remiantis tuo, kur atsirado žala, neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje ar šalyse galėjo atsirasti netiesioginių pasekmių. Todėl asmeniui ar turtui padarytos žalos atveju šalis, kurioje atsirado žala, turėtų būti šalis, kurioje atitinkamai asmuo patyrė žalą ar buvo padaryta žala turtui.

(18)

Šio reglamento bendra taisyklė turėtų būti 4 straipsnio 1 dalyje numatyta lex loci damni. 4 straipsnio 2 dalį reikėtų aiškinti kaip šio bendro principo išimtį, kurios pagrindu atsiranda ypatingas susiejimas tada, kai šalių įprastinė gyvenamoji vieta yra toje pačioje šalyje. 4 straipsnio 3 dalį reikėtų suprasti kaip 4 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymo „išvengimo sąlygą“, kai iš visų bylos aplinkybių yra aišku, kad deliktas yra akivaizdžiai labiau susijęs su kita šalimi.

(19)

Specialių deliktų atvejais, kai bendra taisyklė neužtikrina galimybės rasti tinkamą interesų pusiausvyrą, turėtų būti nustatytos konkrečios taisyklės.

(20)

Atsakomybės už žalą dėl netinkamos kokybės produktų srityje kolizinėmis teisės normomis turėtų būti siekiama šių tikslų: teisingo rizikos, būdingos šiuolaikinei visuomenei, kurioje yra aukštas technologijų naudojimo lygis, paskirstymo, vartotojų sveikatos apsaugos, inovacijų skatinimo, neiškraipytos konkurencijos užtikrinimo ir prekybos palengvinimo. Atsižvelgiant į šiuos tikslus, kelių pakopų siejančių veiksnių sistemos sukūrimas, numatant nuspėjamumo nuostatą, yra pusiausvyrą užtikrinantis sprendimas. Pirmiausia reikia atsižvelgti į šalies, kurioje yra žalą patyrusio asmens įprastinė gyvenamoji vieta žalos atsiradimo metu, teisę, jei produktas buvo parduodamas toje šalyje. Į kitus pakopų elementus atsižvelgiama tada, kai produktas nebuvo parduodamas toje šalyje, nepažeidžiant 4 straipsnio 2 dalies ir akivaizdžiai glaudesnio ryšio su kita šalimi galimybės.

(21)

6 straipsnio speciali taisyklė nėra 4 straipsnio 1 dalies bendros taisyklės išimtis, bet veikiau jos paaiškinimas. Nesąžiningos konkurencijos bylose kolizinės teisės normos turėtų apsaugoti konkurentus, vartotojus ir plačiąją visuomenę ir užtikrinti tinkamą rinkos ekonomikos veikimą. Susiejimas su šalies, kurioje konkurenciniams ryšiams ar bendriems vartotojų interesams yra arba gali būti padarytas poveikis, teise paprastai atitinka šiuos tikslus.

(22)

6 straipsnio 3 dalyje minimos dėl konkurencijos apribojimo atsirandančios nesutartinės prievolės turėtų apimti ir nacionalinės, ir Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimus. Tokioms nesutartinėms prievolėms taikytina teisė turėtų būti šalies, kurios rinka yra arba gali būti paveikta. Tais atvejais, kai rinka yra arba gali būti paveikta daugiau nei vienoje šalyje, ieškovas tam tikromis aplinkybėmis turėtų turėti galimybę pasirinkti savo ieškinyje remtis teismo, kuriame iškelta byla, teise.

(23)

Šiame reglamente konkurencijos ribojimo sąvoka turėtų apimti draudimus dėl įmonių susitarimų, įmonių asociacijų sprendimų bei suderintų veiksmų, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas valstybėje narėje ar vidaus rinkoje, taip pat draudimus dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi valstybėje narėje ir vidaus rinkoje, kai tokie susitarimai, sprendimai, suderinti veiksmai ar piktnaudžiavimas draudžiami pagal EB sutarties 81 ir 82 straipsnius arba valstybės narės teisę.

(24)

„Žala aplinkai“ turėtų reikšti gamtos ištekliaus, pavyzdžiui, vandens, žemės ar oro, neigiamą pasikeitimą, to gamtos ištekliaus atliekamos funkcijos kito gamtos ištekliaus ar visuomenės naudai pablogėjimą arba gyvųjų organizmų įvairovės sumažėjimą.

(25)

Žalos aplinkai atveju EB sutarties 174 straipsniu, kuriame numatyta, kad turėtų būti siekiama aukšto lygio apsaugos, grindžiamos atsargumo principu bei principais, kad reikia imtis prevencinių veiksmų, kad žala aplinkai pirmiausia turėtų būti atitaisoma ten, kur yra jos šaltinis, ir kad atlygina teršėjas, visiškai pateisinamas diskriminuojančio principo taikymas žalą patyrusio asmens naudai. Klausimas, kada žalos atlyginimo reikalaujantis asmuo gali pasirinkti taikytiną teisę, turėtų būti nustatomas pagal teismo, kuriam pateiktas ieškinys, teisę.

(26)

Intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo atvejais turėtų būti taikomas visuotinai pripažintas lex loci protectionis principas. Šiame reglamente sąvoka „intelektinės nuosavybės teisės“ turėtų būti aiškinama, kad ji apima, pavyzdžiui, autorių teises, gretutines teises, duomenų bazių apsaugos sui generis teisę ir pramoninės nuosavybės teises.

(27)

Kolektyvinių veiksmų, pavyzdžiui streikų ar lokautų, tiksli sąvoka įvairiose valstybėse narėse skiriasi ir jie yra reglamentuojami kiekvienos valstybės narės vidaus teisės normomis. Todėl šiame reglamente laikomasi pagrindinio principo, kad turėtų būti taikoma šalies, kurioje atliekamas kolektyvinis veiksmas, teisė siekiant apsaugoti darbuotojų ir darbdavių teises ir pareigas.

(28)

9 straipsnio speciali taisyklė dėl kolektyvinių veiksmų nepažeidžia sąlygų, susijusių su tokių veiksmų atlikimu pagal nacionalinę teisę, ir nepažeidžia profesinių sąjungų ar darbuotojams atstovaujančių organizacijų teisinio statuso, kaip numatyta valstybių narių teisėje.

(29)

Specialios taisyklės turėtų būti numatytos tais atvejais, kai žalos priežastis yra kitas veiksmas negu deliktas, pavyzdžiui, nepagrįstas praturtėjimas, negotiorum gestio ir culpa in contrahendo.

(30)

Šiame reglamente culpa in contrahendo yra savarankiška sąvoka ir neturėtų būti būtinai aiškinama pagal nacionalinę teisę. Ji turėtų apimti pareigos atskleisti informaciją pažeidimą ir derybų dėl sutarties nutrūkimą. 12 straipsnis taikomas tik nesutartinėms prievolėms, kurios yra tiesiogiai susijusios su šalių bendravimu prieš sutarties sudarymą. Tai reiškia, kad jeigu derybų dėl sutarties metu asmuo patiria sveikatos sužalojimą, turėtų būti taikomas 4 straipsnis arba kitos atitinkamos šio reglamento nuostatos.

(31)

Siekiant gerbti šalių autonomijos principą ir sustiprinti teisinį tikrumą, šalims turėtų būti leidžiama pasirinkti nesutartinėms prievolėms taikytiną teisę. Šis pasirinkimas turėtų būti aiškiai išreikštas arba turėtų būti pakankamai aiškus iš konkretaus atvejo aplinkybių. Nustatydamas susitarimo egzistavimą, teismas privalo gerbti šalių ketinimus. Apsauga turėtų būti teikiama silpnosioms šalims, nustatant tam tikras pasirinkimo sąlygas.

(32)

Atsižvelgiant į viešąjį interesą valstybių narių teismams galima suteikti galimybę ypatingais atvejais taikyti išimtis, susijusias su viešąja tvarka ir viršesnėmis imperatyviomis nuostatomis. Visų pirma, pagal šį reglamentą pasirinktos teisės nuostatos taikymas, dėl kurio būtų priteistas pernelyg didelis nekompensacinio pobūdžio atgrasomųjų arba baudinių nuostolių atlyginimas, gali būti laikomas prieštaraujančiu bylos nagrinėjimo vietos valstybės viešajai tvarkai, priklausomai nuo bylos aplinkybių ir bylą nagrinėjančio teismo valstybės narės teisinės tvarkos.

(33)

Atsižvelgiant į galiojančias nacionalines taisykles dėl nukentėjusiesiems kelių eismo įvykiuose skiriamos kompensacijos, teismas, kuriame iškelta byla, nustatydamas žalos atlyginimo dydį sveikatos sužalojimo atveju tais atvejais, kai įvykis įvyksta kitoje valstybėje nei ta, kurioje yra nukentėjusiojo įprastinė gyvenamoji vieta, turėtų atsižvelgti į visas konkretaus nukentėjusiojo atitinkamas faktines aplinkybes, visų pirma į faktines vėlesnės priežiūros ir medicininės pagalbos išlaidas.

(34)

Siekiant teisingai suderinti šalių interesus, turi būti atsižvelgta, kiek įmanoma, į valstybėje, kurioje buvo atlikta žalą sukėlusi veika, galiojančias saugumo ir elgesio taisykles, net ir tuo atveju, kai nesutartinei prievolei yra taikytina kitos valstybės teisė. Sąvoką „saugumo ir elgesio taisyklės“ reikėtų aiškinti kaip susijusią su visomis taisyklėmis, kokiu nors būdu susijusiomis su saugumu ir elgesiu, įskaitant, pavyzdžiui, saugaus eismo taisykles nelaimingo atsitikimo atveju.

(35)

Reikėtų vengti kolizinių teisės normų išsklaidymo keliuose dokumentuose ir šių normų skirtumų. Tačiau šis reglamentas nepanaikina galimybės įtraukti su nesutartinėmis prievolėmis susijusias kolizines teisės normas į Bendrijos teisės nuostatas, susijusias su konkrečiais dalykais.

Šis reglamentas neturėtų daryti poveikio kitų dokumentų, kuriuose nustatomos taisyklės, kuriomis siekiama prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos veikimo, taikymui tiek, kiek jie negali būti taikomi kartu su teise, nustatyta pagal šio reglamento taisykles. Pagal šio reglamento taisykles pasirinktos taikytinos teisės nuostatų taikymas neturėtų riboti prekių ir paslaugų, kurias reglamentuoja Bendrijos dokumentai, pavyzdžiui, 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva) (6), laisvo judėjimo.

(36)

Valstybių narių prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis reiškia, kad šis reglamentas neturi įtakos tarptautinėms konvencijoms, kuriose dalyvauja viena ar kelios valstybės narės, tuo metu, kai šis reglamentas priimamas. Siekdama užtikrinti didesnį prieinamumą prie šių taisyklių, Komisija, remdamasi valstybių narių perduota informacija, paskelbs atitinkamų konvencijų sąrašą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

(37)

Komisija pateiks pasiūlymą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl procedūrų ir sąlygų, pagal kurias atskirais ir išimtiniais atvejais valstybės narės turėtų teisę vesti derybas su trečiosiomis šalimis dėl susitarimų dėl atskirų sektorių klausimų, į kuriuos būtų įtrauktos nuostatos dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės, ir savo vardu tokius susitarimus sudaryti.

(38)

Kadangi šio reglamento tikslo valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi dėl šio reglamento masto ir poveikio to tikslo būtų geriau siekti Bendrijos lygmeniu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti.

(39)

Pagal protokolo dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos, pridėto prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties, 3 straipsnį Jungtinė Karalystė ir Airija nedalyvauja priimant ir taikant šį reglamentą.

(40)

Pagal protokolo dėl Danijos pozicijos, pridėto prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties, 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį reglamentą ir jis jai nėra privalomas ar taikomas,

a)

nesutartinėms prievolėms, atsirandančioms iš šeimos santykių ir santykių, kurie pagal jiems taikytiną teisę laikomi turinčiais panašias pasekmes, įskaitant išlaikymo prievoles;

b)

nesutartinėms prievolėms, atsirandančioms iš sutuoktinių turto režimo, turto režimo, susijusio su santykiais, kurie pagal jiems taikytiną teisę laikomi turinčiais panašias pasekmes kaip ir santuoka, testamentai ir paveldėjimas;

c)

nesutartinėms prievolėms, atsirandančioms pagal įsakomuosius vekselius, čekius ir paprastuosius vekselius bei kitus apyvartinius dokumentus tiek, kiek tos prievolės pagal tokius kitus apyvartinius dokumentus atsiranda dėl jų apyvartaus pobūdžio;

d)

nesutartinėms prievolėms, atsirandančioms iš bendrovių ar kitų juridinių ar juridinio asmens statuso neturinčių subjektų teisės, pavyzdžiui bendrovių ar kitų juridinių ar juridinio asmens statuso neturinčių subjektų steigimo registruojant ar kitais būdais, jų teisnumo, vidaus struktūros arba likvidavimo ir nesutartinėms prievolėms, atsirandančioms iš asmeninės darbuotojų ir dalyvių atsakomybės už bendrovės arba kito minėto subjekto įsipareigojimus, ir asmeninės įstatymais numatytą apskaitos dokumentų auditą atliekančių auditorių atsakomybės bendrovės ar jos dalyvių atžvilgiu;

e)

nesutartinėms prievolėms, atsirandančioms iš patikėtojo, patikėtinio ir naudos gavėjo santykių, susijusių su savanoriškai nustatyta patikėjimo teise;

f)

nesutartinėms prievolėms, atsirandančioms dėl branduolinės žalos;

g)

nesutartinėms prievolėms, atsirandančioms dėl privataus gyvenimo ir su asmeniu susijusių teisių pažeidimo, įskaitant garbės ir orumo įžeidimą.

a)

žalą sukėlusį įvykį – apima žalą sukeliančius įvykius, kurie gali įvykti; ir

b)

žalą – apima žalą, kuri gali atsirasti.

a)

šalies, kurioje yra žalą patyrusio asmens įprastinė gyvenamoji vieta žalos atsiradimo metu, teisė, jei produktas buvo parduodamas toje šalyje; arba, jei ši sąlyga netenkinama;

b)

šalies, kurioje produktas buvo įgytas, teisė, jei produktas buvo parduodamas toje šalyje; arba, jei ši sąlyga netenkinama;

c)

šalies, kurioje atsirado žala, teisė, jei produktas buvo parduodamas toje šalyje.

3.

a)

taikoma šalies, kurioje atsirado žala, teisė, nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje įvyko žalą sukėlęs įvykis, ir neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje ar šalyse atsirado to įvykio netiesioginių pasekmių; arba

b)

jeigu tuo metu, kai įvyko žalą sukėlęs įvykis, šalių įprastinės gyvenamosios vietos buvo toje pačioje šalyje, taikoma tos šalies teisė; arba

c)

jeigu pagal visas bylos aplinkybes yra aišku, kad dėl šalių bendravimo prieš sutarties sudarymą atsirandančios nesutartinės prievolės yra akivaizdžiai glaudžiau susijusios su kita nei a ir b punktuose nurodyta šalimi, taikoma tos kitos šalies teisė.

a)

sudarydamos susitarimą po to, kai įvyko žalą sukėlęs įvykis;

arba

b)

jei visos šalys užsiima komercine veikla – sudarydamos susitarimą, dėl kurio laisvai susitarta, prieš įvykstant žalą sukėlusiam įvykiui.

a)

atsakomybės pagrindą bei apimtį, įskaitant asmenų, kurie gali būti pripažinti atsakingais už jų atliktus veiksmus, nustatymą;

b)

atleidimo nuo atsakomybės pagrindus ir bet kokį atsakomybės apribojimą bei padalijimą;

c)

žalos buvimą, pobūdį ir įvertinimą ar reikalaujamą žalos atlyginimą;

d)

neperžengiant proceso teisės teismui suteiktų įgaliojimų, priemones, kurių teismas gali imtis siekdamas užkirsti kelią pažeidimui ar žalai arba ją nutraukti, arba užtikrinti kompensacijos suteikimą;

e)

galimybės perduoti, įskaitant paveldėjimo būdu, nuostolių atlyginimo ar žalos atlyginimo reikalavimo teisę, klausimą;

f)

asmenis, kurie turi teisę į asmeniškai patirtos žalos atlyginimą;

g)

atsakomybę už kito asmens veiksmus;

h)

galimus prievolės pasibaigimo būdus bei įgyjamosios senaties ir ieškininės senaties taisykles, įskaitant taisykles dėl pradėjimo skaičiuoti įgyjamosios senaties ar ieškinio senaties terminus bei tų terminų sustabdymo ir nutraukimo.

i)

1 dalyje minėtų konvencijų sąrašą;

ii)

1 dalyje minėtus denonsavimus.

i)

tyrimą apie tai, kaip užsienio teisė traktuojama skirtingose jurisdikcijose, bei to poveikį, ir apie tai, kokia apimtimi valstybių narių teismai praktikoje taiko užsienio teisę pagal šį reglamentą;

ii)

tyrimą apie šio reglamento 28 straipsnio poveikį, atsižvelgiant į 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės.