24.11.2006

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 328/59

---

TARYBOS PAMATINIS SPRENDIMAS 2006/783/TVR

2006 m. spalio 6 d.

dėl tarpusavio pripažinimo principo taikymo nutarimams konfiskuoti

EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdama į Europos Sąjungos sutartį, ypač į jos 31 straipsnio 1 dalies a punktą ir 34 straipsnio 2 dalies b punktą,

atsižvelgdama į Danijos Karalystės iniciatyvą (1),

atsižvelgdama į Europos Parlamento nuomonę (2),

kadangi:

(1)	1999 m. spalio 15 ir 16 d. Tamperėje susirinkusi Europos Vadovų Taryba pabrėžė, kad tarpusavio pripažinimo principas turėtų tapti teismų bendradarbiavimo Sąjungoje civilinėse ir baudžiamosiose bylose kertiniu akmeniu.

(2)

Pagal Tamperės Europos Vadovų Tarybos išvadų 51 punktą, pinigų plovimas yra organizuoto nusikalstamumo pagrindas ir turėtų būti pašalintas iš visur, kur tik jis atsiranda. Europos Vadovų Taryba yra pasiryžusi užtikrinti, kad būtų imamasi konkrečių priemonių nusikalstamu būdu gautoms pajamoms surasti, įšaldyti, areštuoti ir konfiskuoti. Šiuo tikslu Europos Vadovų Taryba išvadų 55 punkte ragina tarpusavyje derinti baudžiamosios teisės materialines ir procesines normas dėl pinigų plovimo (pavyzdžiui, dėl lėšų suradimo, įšaldymo ir konfiskavimo).

(3)

Visos valstybės narės ratifikavo Europos Tarybos 1990 m. lapkričio 8 d. konvenciją dėl pinigų išplovimo ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų paieškos, arešto bei konfiskavimo (1990 m. Konvencija). Konvencija įpareigoja ją pasirašiusias šalis pripažinti ir vykdyti kitos šalies priimtą nutarimą konfiskuoti arba pateikti prašymą savo kompetentingoms institucijoms, kad būtų gautas nutarimas konfiskuoti ir, jei toks nutarimas priimamas, jį įvykdyti. Šalys gali atmesti prašymus konfiskuoti, inter alia, jeigu nusikaltimas, su kuriuo susijęs prašymas, nebūtų laikomas nusikaltimu pagal prašomosios Šalies įstatymus arba jeigu prašomosios Šalies įstatymai nenumato konfiskacijos už tokios rūšies nusikaltimą, su kuriuo susijęs prašymas.

(4)

2000 m. lapkričio 30 d. Taryba priėmė priemonių, skirtų įgyvendinti sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principą, programą, teikdama pirmenybę (6 ir 7 priemonės) dokumento dėl tarpusavio pripažinimo principo taikymo įrodymų ir turto įšaldymui priėmimui. Be to, pagal programos 3.3 punktą tikslas yra remiantis tarpusavio pripažinimo principu valstybėje narėje patobulinti priimto kitoje valstybėje narėje nutarimo konfiskuoti įgyvendinimą, inter alia, siekiant restitucijos nukentėjusiam nuo nusikaltimo, atsižvelgiant į tai, kad egzistuoja 1999 m. Konvencija. Siekiant įgyvendinti šį tikslą, šis pamatinis sprendimas jo taikymo srityje mažina atsisakymo vykdyti pagrindų skaičių ir tarp valstybių narių uždraudžia bet kokią nutarimų konfiskuoti transformavimo į nacionalinius nutarimus konfiskuoti sistemą.

(5)

Tarybos pamatiniame sprendime 2001/500/TVR (3) išdėstytos nuostatos dėl pinigų plovimo, nusikaltimo priemonių ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų nustatymo, paieškos, įšaldymo, areštavimo ir konfiskavimo. Pagal tą pamatinį sprendimą valstybės narės taip pat turi pareigą nedaryti ar nesilaikyti išlygų dėl 1990 m. Konvencijos 2 straipsnio, jei už nusikaltimą baudžiama laisvės atėmimo bausme arba įkalinimu, kurio ilgiausias terminas – daugiau nei vieneri metai.

(6)	Galiausiai 2003 m. liepos 22 d. Taryba priėmė Pamatinį sprendimą 2003/577/TVR dėl turto arba įrodymų arešto aktų vykdymo Europos Sąjungoje (4).

(7)

Pagrindinis organizuoto nusikalstamumo motyvas yra finansinė nauda. Todėl bet koks tokio nusikalstamumo prevencijos ir kovos su juo bandymas, kad būtų efektyvus, turėtų būti sutelktas į nusikalstamu būdu įgytų pajamų suradimą, įšaldymą, areštavimą ir konfiskavimą. Europos Sąjungoje nepakanka vien tik užtikrinti laikinų teisinių priemonių, kaip antai įšaldymas ir areštas, tarpusavio pripažinimą; veiksminga ekonominių nusikaltimų kontrolė taip pat reikalauja nutarimų konfiskuoti nusikalstamu būdu įgytas pajamas tarpusavio pripažinimo.

(8)

Šio pamatinio sprendimo tikslas yra palengvinti bendradarbiavimą tarp valstybių narių dėl nutarimų konfiskuoti turtą tarpusavio pripažinimo ir vykdymo tokiu būdu, kad valstybės narės būtų įpareigotos pripažinti ir vykdyti savo teritorijoje kitos valstybės narės kompetentingo teismo baudžiamosiose bylose priimtus nutarimus konfiskuoti. Šis pamatinis sprendimas yra susijęs su 2005 m. vasario 24 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2005/212/TVR dėl su nusikaltimais susijusių pajamų, priemonių ir turto konfiskavimo (5). To pamatinio sprendimo tikslas yra užtikrinti, kad visos valstybės narės turėtų veiksmingas taisykles, reguliuojančias nusikalstamu būdu įgytų pajamų konfiskavimą, inter alia, susijusias su įrodinėjimo našta dėl asmens, nuteisto už su organizuotu nusikalstamumu susijusį nusikaltimą, turimo turto šaltinio.

(9)

Tarpusavio pripažinimo principu ir skubiu teisminių sprendimų vykdymu grindžiamas valstybių narių bendradarbiavimas suponuoja pasitikėjimą, kad nutartys, kurios turi būti pripažįstamos ir vykdomos, bus visada priimamos laikantis teisėtumo, subsidiarumo ir proporcingumo principų. Tai taip pat suponuoja, kad turėtų būti išsaugomos šalims arba bona fide suinteresuotoms trečiosioms šalims suteiktos teisės. Šiame kontekste reikia skirti pakankamą dėmesį juridinių ar fizinių asmenų sėkmingų nesąžiningų reikalavimų prevencijai.

(10)	Tinkamas šio pamatinio sprendimo praktinis veikimas suponuoja artimą ryšių palaikymą tarp dalyvaujančių kompetentingų nacionalinių institucijų, pirmiausia – nutarimo konfiskuoti vykdymo vienu metu daugiau nei vienoje valstybėje narėje atvejais.

(11)	Šiame pamatiniame sprendime naudojamos sąvokos „pajamos“ ir „priemonės“ yra pakankamai plačiai apibrėžtos, kad apimtų nusikaltimo dalyką, kai to reikia.

(12)	Kai yra abejonių dėl turto, kuris yra nutarimo konfiskuoti dalykas, buvimo vietos, valstybės narės siekdamos nustatyti tikrąją tokio turto buvimo vietą turėtų naudoti visas turimas priemones, įskaitant visas turimas informacijos sistemas.

(13)

Šis pamatinis sprendimas gerbia pagrindines teises ir laikosi principų, pripažintų Europos Sąjungos sutarties 6 straipsniu ir atspindimų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, pirmiausia jos VI skyriuje. Jokia šio pamatinio sprendimo nuostata negali būti aiškinama kaip draudžianti atsisakyti konfiskuoti turtą, dėl kurio buvo priimtas nutarimas konfiskuoti, kai yra objektyvių priežasčių manyti, kad nutarimas konfiskuoti yra priimtas siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn ar jį bausti dėl jo lyties, rasės, religijos, etninės kilmės, pilietybės, kalbos, politinių įsitikinimų ar seksualinės orientacijos arba manyti, kad to asmens padėtis gali būti dėl tų priežasčių pabloginta.

(14)	Šis pamatinis sprendimas neužkerta kelio bet kuriai valstybei narei taikyti savo konstitucines normas, susijusias su tinkamu procesu, asociacijos laisve, spaudos laisve ir išraiškos laisve kitose žiniasklaidos priemonėse.

(15)	Šis pamatinis sprendimas nereguliuoja turto grąžinimo teisėtam savininkui.

(16)	Šis pamatinis sprendimas neriboja tikslų, kuriems valstybės narės gali naudoti sumas, gautas jį taikant.

(17)	Šis pamatinis sprendimas neatleidžia valstybių narių nuo pareigos užtikrinti teisėtvarką ir vidaus saugumą pagal Europos Sąjungos sutarties 33 straipsnį,

PRIĖMĖ ŠĮ PAMATINĮ SPRENDIMĄ:

1 straipsnis

Tikslas

1.   Šio pamatinio sprendimo tikslas yra nustatyti taisykles, pagal kurias valstybė narė pripažįsta ir savo teritorijoje vykdo kitos valstybės narės kompetentingo teismo baudžiamosiose bylose priimtą nutarimą konfiskuoti.

2.   Šis pamatinis sprendimas nepakeičia pareigos gerbti pagrindines laisves ir pagrindinius teisės principus, įtvirtintus Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnyje, ir neturi įtakos bet kokioms teisminių institucijų pareigoms šioje srityje.

2 straipsnis

Apibrėžimai

Šiame pamatiniame sprendime:

a)	priimančioji valstybė – valstybė narė, kurioje teismas baudžiamajame procese priėmė nutarimą konfiskuoti;

b)	vykdančioji valstybė – valstybė narė, kuriai nutarimas konfiskuoti buvo perduotas vykdyti;

c)	nutarimas konfiskuoti – galutinė bausmė ar priemonė, kurios pasekmė yra galutinis turto atėmimas, teismo priimta procese, susijusiame su nusikaltimu arba nusikaltimais;

d)

turtas – bet kuris turtas, materialus arba nematerialus, kilnojamasis arba nekilnojamasis, bei teisiniai dokumentai ir aktai, patvirtinantys nuosavybės teisę arba interesą į tokį turtą, kurį priimančiosios valstybės teismas pripažino: i) pajamomis, įgytomis padarius nusikaltimą, arba lygiaverčiu visai nusikalstamu būdu įgytų pajamų vertei ar jos daliai, arba ii) tokio nusikaltimo padarymo įrankiais, arba iii) konfiskuotinu dėl išplėstų konfiskavimo galių, nurodytų Pamatinio sprendimo 2005/212/TVR 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse, taikymo priimančiojoje valstybėje, arba iv) konfiskuotinu pagal bet kurias kitas nuostatas, susijusias su išplėstomis konfiskavimo galiomis pagal priimančiosios valstybės teisę;

e)	pajamos – bet kokia ekonominė nauda, gauta iš nusikaltimų. Jos gali būti bet kokios turto formos;

f)	priemonės – bet koks turtas, visas arba iš dalies kuriuo nors būdu panaudotas arba planuotas panaudoti nusikaltimo arba nusikaltimų padarymui;

g)	„kultūros objektai, sudarantys dalį nacionalinio kultūros paveldo“ apibrėžiami pagal 1993 m. kovo 15 d. Tarybos direktyvos 93/7/EEB dėl neteisėtai iš valstybės narės teritorijos išvežtų kultūros objektų grąžinimo (6) 1 straipsnio 1 dalį;

h)	kai baudžiamasis procesas, kurio metu priimamas nutarimas konfiskuoti, apima ir pirminį nusikaltimą, ir pinigų plovimą, nusikaltimas, paminėtas 8 straipsnio 2 dalies f punkte, reiškia pirminį nusikaltimą.

3 straipsnis

Kompetentingų institucijų nustatymas

1.   Kiekviena valstybė narė praneša Tarybos Generaliniam sekretoriatui, kokia institucija ar institucijos pagal jos teisę yra kompetentingos pagal šį pamatinį sprendimą, kai ta valstybė narė yra:

—	priimančioji valstybė arba

—	vykdančioji valstybė.

2.   Nepaisant 4 straipsnio 1 ir 2 dalių kiekviena valstybė narė gali paskirti, jei tai būtina dėl jos vidinės sistemos organizavimo, vieną ar daugiau centrinių institucijų atsakingomis už nutarimų konfiskuoti administracinį perdavimą ir gavimą bei pagalbą kompetentingoms institucijoms.

3.   Tarybos Generalinio sekretoriato gauta informacija turi būti prieinama visoms valstybėms narėms ir Komisijai.

4 straipsnis

Nutarimų konfiskuoti perdavimas

1.   Nutarimas konfiskuoti kartu su liudijimu, kaip numatyta 2 dalyje, kurio standartinė forma yra pateikta priede, jei nutarimas konfiskuoti susijęs su pinigų suma, gali būti perduotas valstybės narės kompetentingai institucijai, jeigu priimančiosios valstybės kompetentinga institucija turi pagrįstas priežastis manyti, kad toje kitoje valstybėje fizinis ar juridinis asmuo, kurio atžvilgiu priimtas nutarimas konfiskuoti, turi turto ar pajamų.

Jei nutarimas konfiskuoti susijęs su konkrečiu turto vienetu, tai nutarimas konfiskuoti ir liudijimas gali būti perduodami valstybės narės kompetentingai institucijai, jei priimančiosios valstybės kompetentinga institucija turi pagrįstas priežastis manyti, kad toje kitoje valstybėje yra nutarime konfiskuoti nurodytas turtas.

Jeigu nėra pagrįstų priežasčių, leidžiančių priimančiajai valstybei nustatyti valstybę narę, kuriai gali būti siunčiamas nutarimas konfiskuoti, tuomet nutarimas konfiskuoti gali būti perduodamas tos valstybės narės kompetentingai institucijai, kurioje fizinis ar juridinis asmuo, kurio atžvilgiu priimtas nutarimas konfiskuoti, paprastai gyvena arba atitinamai turi registruotą savo buveinę.

2.   Nutarimą konfiskuoti ar jo patvirtintą kopiją kartu su liudijimu priimančiosios valstybės kompetentinga institucija tiesiogiai perduoda vykdančiosios valstybės institucijai, kuri yra kompetentinga jį vykdyti bet kokiu būdu, leidžiančiu tai užfiksuoti rašytiniu būdu tokiomis sąlygomis, kad vykdančioji valstybė galėtų nustatyti autentiškumą. Nutarimo konfiskuoti originalas ar patvirtinta jo kopija ir liudijimo originalas perduodami vykdančiajai valstybei, jei ji to reikalauja. Visas oficialus susižinojimas vyksta tarp minėtų kompetentingų institucijų tiesiogiai.

3.   Liudijimą pasirašo ir jo turinį patvirtina priimančiosios valstybės kompetentinga institucija.

4.   Jei kompetentinga vykdyti nutarimą konfiskuoti institucija nėra žinoma priimančiosios valstybės kompetentingai institucijai, pastaroji atlieka visus būtinus užklausimus, įskaitant per kontaktinius asmenis Europos teismų tinkle, kad gautų informaciją iš vykdančiosios valstybės.

5.   Kai nutarimą konfiskuoti gauna vykdančiosios valstybės institucija, neturinti jurisdikcijos jį pripažinti ir imtis reikiamų priemonių jį vykdyti, ji ex officio perduoda tą nutarimą institucijai, kompetentingai jį vykdyti, ir apie tai praneša priimančiosios valstybės kompetentingai institucijai.

5 straipsnis

Nutarimo konfiskuoti perdavimas vienai ar daugiau vykdančiųjų valstybių

1.   Nutarimas konfiskuoti pagal 4 straipsnį gali būti perduodamas tik vienai vykdančiajai valstybei vienu metu, išskyrus kai tai daroma pagal 2 ir 3 dalis.

2.   Nutarimas konfiskuoti, susijęs su konkrečiais turto vienetais, gali būti perduodamas daugiau nei vienai vykdančiajai valstybei tuo pačiu metu tokiais atvejais, kai:

—	priimančiosios valstybės kompetentinga institucija turi pagrįstas priežastis manyti, kad skirtingi nutarime konfiskuoti nurodyti turto vienetai yra skirtingose vykdančiosiose valstybėse, arba

—	nutarime konfiskuoti nurodyto konkretaus turto vieneto konfiskavimas apima veiksmus daugiau nei vienoje vykdančiojoje valstybėje, arba

—	priimančiosios valstybės kompetentinga institucija turi pagrįstas priežastis manyti, kad nutarime konfiskuoti nurodytas turto vienetas yra vienoje iš dviejų ar daugiau nurodytų vykdančiųjų valstybių.

3.   Nutarimas konfiskuoti, susijęs su pinigų suma, gali būti perduotas daugiau nei vienai vykdančiajai valstybei tuo pačiu metu, kai priimančiosios valstybės kompetentinga institucija mano, kad tam yra specialus poreikis, pavyzdžiui, kai:

—	atitinkamas turtas nebuvo įšaldytas pagal Tarybos pamatinį sprendimą 2003/577/TVR dėl tarpusavio pripažinimo principo taikymo turto ar įrodymų įšaldymui, arba

—	tikėtina, kad turto, kuris gali būti konfiskuotas priimančiojoje valstybėje ir bet kurioje vykdančiojoje valstybėje, neužteks padengti visą sumą, nurodytą nutarime konfiskuoti.

6 straipsnis

Nusikaltimai

1.   Jei veikos, dėl kurių priimami nutarimai konfiskuoti, yra vienas ar daugiau iš toliau nurodytų nusikaltimų, kaip nustatyta priimančiosios valstybės teisėje, ir priimančiojoje valstybėje yra baudžiamos laisvės atėmimu, kurio ilgiausias terminas mažiausiai 3 metai, nutarimas konfiskuoti yra vykdytinas netikrinant veikos dvigubo baudžiamumo:

—	dalyvavimas nusikalstamame susivienijime,

—	terorizmas,

—	prekyba žmonėmis,

—	seksualinis vaikų išnaudojimas ir vaikų pornografija,

—	neteisėta prekyba narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis,

—	neteisėta prekyba ginklais, šaudmenimis ir sprogmenimis,

—	korupcija,

—	sukčiavimas, įskaitant sukčiavimą, kuris turi poveikį Europos Bendrijų finansiniams interesams, kaip apibrėžta 1995 m. liepos 26 d. Konvencijoje dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos,

—	nusikalstamu būdu įgytų pajamų plovimas,

—	valiutos, įskaitant eurą, padirbinėjimas,

—	nusikaltimai informatikai,

—	nusikaltimai aplinkai, įskaitant neteisėtą prekybą nykstančiomis gyvūnų ir nykstančiomis augalų rūšimis bei veislėmis,

—	padėjimas neteisėtai atvykti į šalį ir joje apsigyventi,

—	nužudymas, sunkus kūno sužalojimas,

—	neteisėta prekyba žmogaus organais ir audiniais,

—	žmogaus pagrobimas, neteisėtas laisvės atėmimas ir įkaitų ėmimas,

—	rasizmas ir ksenofobija,

—	organizuotas arba ginkluotas apiplėšimas,

—	neteisėta prekyba kultūros vertybėmis, įskaitant antikvarines vertybes ir meno kūrinius,

—

apgaulė,

—	reketavimas ir turto prievartavimas,

—	gaminių klastojimas ir piratavimas,

—	administracinių dokumentų suklastojimas ir prekyba jais,

—	mokėjimo priemonių klastojimas,

—	neteisėta prekyba hormoninėmis medžiagomis ir kitomis augimą skatinančiomis medžiagomis,

—	neteisėta prekyba branduolinėmis ar radioaktyviomis medžiagomis,

—	prekyba vogtomis transporto priemonėmis,

—	išžaginimas,

—	padegimas,

—	Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikcijai priklausantys nusikaltimai,

—	neteisėtas orlaivių ar laivų užgrobimas,

—	diversija.

2.   Taryba gali bet kada nuspręsti papildyti 1 dalyje pateiktą sąrašą kitomis nusikaltimų kategorijomis, spręsdama vieningai ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu ES sutarties 39 straipsnio 1 dalyje nustatytomis sąlygomis. Taryba, atsižvelgdama į Komisijos pagal 22 straipsnį pateiktą pranešimą, svarsto, ar šis sąrašas turėtų būti išplėstas arba iš dalies pakeistas.

3.   Jei nusikaltimui netaikoma 1 dalis, vykdančioji valstybė gali nutarimo konfiskuoti pripažinimą ir vykdymą sieti su sąlyga, kad veikos, dėl kurių priimtas nutarimas konfiskuoti yra laikomos nusikaltimu dėl kurio galimas konfiskavimas pagal vykdančiosios valstybės teisę, kokie bebūtų nusikaltimo sudėties elementai ar kaip jis bebūtų apibūdintas pagal priimančiosios valstybės teisę.

7 straipsnis

Pripažinimas ir vykdymas

1.   Kompetentingos institucijos vykdančiojoje valstybėje, nereikalaudamos papildomų formalumų, pripažįsta nutarimą konfiskuoti, perduotą pagal 4 ir 5 straipsnius, ir nedelsdamos imasi visų būtinų priemonių jam vykdyti, išskyrus atvejus, kai kompetentingos institucijos nusprendžia remtis vienu iš 8 straipsnyje nurodytų nepripažinimo ar nevykdymo pagrindų, arba vienu iš 10 straipsnyje nurodytų vykdymo atidėjimo pagrindų.

2.   Jei prašymas konfiskuoti susijęs su konkrečiu turto vienetu, kompetentingos institucijos priimančiojoje valstybėje ir vykdančiojoje valstybėje gali, jei taip numatyta šių valstybių teisėje, susitarti, kad konfiskacija vykdančiojoje valstybėje gali būti reikalavimo sumokėti pinigų sumą, atitinkančią turto vertę, formos.

3.   Jei nutarimas konfiskuoti susijęs su pinigų suma, tai vykdančiosios valstybės kompetentingos institucijos, jei mokėjimas negaunamas, gali remdamosi 1 dalimi nutarimo konfiskuoti vykdymą nukreipti į bet kokį tam tikslui tinkamą turto vienetą.

4.   Jei nutarimas konfiskuoti susijęs su pinigų suma, tai vykdančiosios valstybės kompetentingos institucijos, jei būtina, konvertuoja konfiskuotiną sumą į vykdančiosios valstybės valiutą pagal keitimo kursą, buvusį tuo metu, kai buvo priimtas nutarimas konfiskuoti.

5.   Kiekviena valstybė narė Tarybos Generaliniam sekretoriatui deponuotame pareiškime gali nurodyti, kad jos kompetentingos institucijos nepripažins ir nevykdys nutarimų konfiskuoti tomis aplinkybėmis, jeigu turtą konfiskuoti buvo nutarta pagal išplėstas konfiskavimo galias, nurodytas 2 straipsnio d punkto iv papunktyje. Bet kuris toks pareiškimas gali būti atsiimtas bet kuriuo metu.

8 straipsnis

Nepripažinimo ar nevykdymo priežastys

1.   Vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija gali atsisakyti pripažinti ir vykdyti nutarimą konfiskuoti, jeigu 4 straipsnyje nurodytas liudijimas nepateiktas, nepilnas ar akivaizdžiai neatitinka nutarimo.

2.   Vykdančiosios valstybės kompetentinga teisminė institucija, kaip tai apibrėžta tos valstybės teisėje, tai pat gali atsisakyti pripažinti ir vykdyti nutarimą konfiskuoti, jeigu nustatyta, kad:

a)	nutarimo konfiskuoti vykdymas prieštaraus ne bis in idem principui;

b)

vienu iš 6 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų nutarimas konfiskuoti susijęs su veika, kuri nesudaro nusikaltimo, už kurį numatytas turto konfiskavimas pagal vykdančiosios valstybės teisę; tačiau mokesčių ar rinkliavų, muitų ar valiutos keitimo atveju atsisakyti vykdyti nutarimą konfiskuoti negalima remiantis tuo, kad vykdančiosios valstybės teisė netaiko tokių pačių mokesčių ar rinkliavų arba neturi tokių pačių taisyklių dėl mokesčių ar rinkliavų, muitų ir valiutos keitimo, kokios yra priimančiosios valstybės teisėje;

c)	pagal vykdančiosios valstybės teisę yra privilegija ar imunitetas, kuris draudžia vykdyti vidaus nutarimą konfiskuoti tokį turtą;

d)	bet kurios suinteresuotos šalies, įskaitant bona fide trečiąsias šalis, teisės pagal vykdančiosios valstybės teisę neleidžia vykdyti nutarimo konfiskuoti, įskaitant atvejus, kai tai yra teisių gynimo priemonių taikymo pagal 9 straipsnį pasekmė;

e)

pagal liudijimą, nurodytą 4 straipsnio 2 dalyje, asmuo nedalyvavo pats ar nebuvo atstovaujamas gynėjo procese, kuriame priimtas nutarimas konfiskuoti, išskyrus atvejus, kai liudijime nurodyta, kad asmuo asmeniškai ar per savo pagal nacionalinę teisę kompetentingą atstovą buvo informuotas apie procesą pagal priimančiosios valstybės teisę, arba asmuo nurodė, kad jis neginčija nutarimo konfiskuoti;

f)

nutarimas konfiskuoti grindžiamas baudžiamuoju procesu dėl nusikaltimų, kurie: — pagal vykdančiosios valstybės teisę laikomi visiškai ar iš dalies įvykdytais jos teritorijoje ar ekvivalentiškoje jos teritorijai vietoje arba — buvo įvykdyti už priimančiosios valstybės teritorijos ribų ir vykdančiosios valstybės teisė draudžia imtis teisinių procesinių veiksmų dėl tokių nusikaltimų, kurie įvykdyti už tos valstybės teritorijos ribų;

g)	tos institucijos manymu, nutarimas konfiskuoti buvo priimtas tokiomis aplinkybėmis, kad turtą konfiskuoti buvo nutarta pagal išplėstas konfiskavimo galias, nurodytas 2 straipsnio d punkto iv papunktyje;

h)	nutarimo konfiskuoti vykdymas yra negalimas dėl senaties vykdančiojoje valstybėje, su sąlyga, kad veikos patenka į tos valstybės jurisdikciją pagal jos baudžiamąją teisę.

3.   Jeigu vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija mano, kad:

—	nutarimas konfiskuoti buvo priimtas tokiomis aplinkybėmis, kad turtą konfiskuoti buvo nutarta pagal išplėstas konfiskavimo galias, paminėtas 2 straipsnio d punkto iii papunktyje, ir

—	nutarimas konfiskuoti nepatenka į vykdančiosios valstybės pagal Pamatinio sprendimo 2005/212/TVR 3 straipsnio 2 dalį priimtą pasirinkimą,

tai ji vykdo nutarimą konfiskuoti bent tokia apimtimi, kuri yra artimiausia numatytai panašiose vidaus bylose pagal nacionalinę teisę.

4.   Vykdančiosios valstybės kompetentingos institucijos skiria ypatingą dėmesį konsultavimuisi visomis tinkamomis priemonėmis su priimančiosios valstybės kompetentingomis institucijomis prieš nuspręsdamos nepripažinti ar nevykdyti nutarimo konfiskuoti pagal 2 dalį ar apriboti vykdymą pagal 3 dalį. Konsultuotis privaloma, kai tikėtina, kad sprendimas bus pagrįstas:

—	1 dalimi arba

—	2 dalies a, e, f ar g punktais, arba

—	2 dalies d punktu, ir kai informacija nepateikiama pagal 9 straipsnio 3 dalį, arba

—

3 dalimi.

5.   Tuo atveju, kai nutarimo konfiskuoti neįmanoma įvykdyti dėl to, kad konfiskuotinas turtas jau yra konfiskuotas, dingęs, sunaikintas, jo negalima rasti liudijime nurodytoje vietoje ar turto buvimo vieta liudijime nenurodyta pakankamai tiksliai, net ir po konsultacijos su priimančiąja valstybe, apie tai nedelsiant pranešama priimančiosios valstybės kompetentingai institucijai.

9 straipsnis

Teisių gynimo priemonės vykdančiojoje valstybėje nukreiptos prieš pripažinimą ir vykdymą

1.   Kiekviena valstybė narė imasi reikiamų priemonių užtikrinti, kad bet kuri suinteresuota šalis, įskaitant bona fide trečiuosius asmenis, turėtų teisių gynimo priemonių prieš nutarimo konfiskuoti pripažinimą ir vykdymą pagal 7 straipsnį, kad apsaugotų savo teises. Skundas pateikiamas vykdančiosios valstybės teismui pagal tos valstybės teisę. Skundas pagal vykdančiosios valstybės teisę gali turėti stabdantį poveikį.

2.   Materialios priežastys išduoti nutarimą konfiskuoti negali būti ginčijamos vykdančiosios valstybės teisme.

3.   Jei teismui vykdančiojoje valstybėje pateikiamas skundas, apie tai informuojama priimančiosios valstybės kompetentinga institucija.

10 straipsnis

Vykdymo atidėjimas

1.   Vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija gali atidėti pagal 4 ir 5 straipsnius perduoto nutarimo konfiskuoti vykdymą:

a)	jeigu nutarimo konfiskuoti, susijusio su pinigų suma, atveju ji mano, kad yra rizika, jog visa iš jo vykdymo gauta suma viršys nutarime konfiskuoti nurodytą sumą dėl to, kad nutarimas konfiskuoti vienu metu vykdomas daugiau nei vienoje valstybėje narėje, arba

b)	9 straipsnyje nurodytų teisių gynimo priemonių atvejais, arba

c)	jei nutarimo konfiskuoti vykdymas galėtų pakenkti vykstančiam baudžiamajam tyrimui ar procesui – tam laikui, kuris jai atrodo pagrįstas, arba

d)	tais atvejais, kai manoma esant reikalinga išversti nutarimą konfiskuoti ar jo dalis vykdančiosios valstybės sąskaita – tam laikui, kuris būtinas gauti vertimą, arba

e)	tais atvejais, kai turtas jau yra konfiskavimo proceso dalykas vykdančiojoje valstybėje.

2.   Vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija atidėjimo laikotarpiu imasi visų priemonių, kurių ji analogiškoje vidaus byloje imtųsi apsaugoti, kad turtas ir toliau būtų prieinamas nutarimo konfiskuoti vykdymui.

3.   Atidėjimo pagal 1 dalies a punktą atveju vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija apie tai nedelsdama informuoja priimančiosios valstybės kompetentingą instituciją bet kokiu būdu, leidžiančiu pateikti rašytinį dokumentą, o priimančiosios valstybės kompetentinga institucija laikosi pareigų, nurodytų 14 straipsnio 3 dalyje.

4.   1 dalies b, c, d ir e punktuose nurodytais atvejais vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija nedelsiant pateikia pranešimą priimančiosios valstybės kompetentingai institucijai apie atidėjimą, įskaitant atidėjimo priežastis ir, jei galima, numatomą atidėjimo trukmę bet kokiu būdu, leidžiančiu pateikti rašytinį dokumentą.

Išnykus atidėjimo pagrindui, vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija nedelsdama imasi reikiamų priemonių įvykdyti nutarimą konfiskuoti ir apie tai praneša priimančiosios valstybės kompetentingai institucijai bet kokiu būdu, leidžiančiu pateikti rašytinį dokumentą.

11 straipsnis

Keli nutarimai konfiskuoti

Jei vykdančiosios valstybės kompetentingos institucijos nagrinėja:

—	du ar daugiau nutarimų konfiskuoti, susijusių su pinigų suma, kurie buvo priimti to paties fizinio ar juridinio asmens atžvilgiu, ir tas asmuo neturi pakankamai lėšų vykdančiojoje valstybėje, kad būtų galima įvykdyti visus nutarimus, arba

—	du ar daugiau nutarimų konfiskuoti, susijusių su tuo pačiu konkrečiu turto vienetu,

tai vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija sprendimą dėl to, kurie nutarimai konfiskuoti turėtų būti vykdomi, priima pagal vykdančiosios valstybės teisę, tinkamai atsižvelgdama į visas aplinkybes, kurios gali apimti įšaldytų lėšų naudojimą, santykinį nusikaltimo sunkumą ir jo įvykdymo vietą, atitinkamų nutarimų datas ir jų perdavimo datas.

12 straipsnis

Vykdymui taikoma teisė

1.   Nepažeidžiant 3 dalies, nutarimo konfiskuoti vykdymui taikoma vykdančiosios valstybės teisė ir tik jos institucijos turi kompetenciją spręsti dėl vykdymo tvarkos ir nustatyti visas su tuo susijusias priemones.

2.   Tais atvejais, kai asmuo gali pateikti įrodymų apie dalinį ar visišką konfiskavimą bet kurioje valstybėje, vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija bet kuriomis tinkamomis priemonėmis konsultuojasi su priimančiosios valstybės kompetentinga institucija. Bet kokia sumos dalis, pajamų konfiskavimo atveju pagal nutarimą konfiskuoti išieškota bet kurioje valstybėje, išskyrus vykdančiąją valstybę, visiškai atskaitoma iš sumos, kuri turi būti konfiskuota vykdančiojoje valstybėje.

3.   Nutarimas konfiskuoti priimtas juridinio asmens atžvilgiu vykdomas, net jeigu vykdančioji valstybė nepripažįsta juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės principo.

4.   Vykdančioji valstybė neturi teisės taikyti jokių nutarimui konfiskuoti, perduotam pagal 4 ir 5 straipsnius, alternatyvių priemonių, įskaitant laisvės atėmimo sankcijas ar kitas asmens laisvę suvaržančias priemones, nebent priimančioji valstybė su tuo sutinka.

13 straipsnis

Amnestija, malonė, nutarimo konfiskuoti peržiūrėjimas

1.   Amnestiją ir malonę gali suteikti ir priimančioji valstybė, ir vykdančioji valstybė.

2.   Tik priimančioji valstybė gali spręsti dėl bet kokio prašymo peržiūrėti nutarimą konfiskuoti.

14 straipsnis

Nutarimų konfiskuoti perdavimo pasekmės

1.   Nutarimo konfiskuoti perdavimas vienai ar daugiau vykdančiųjų valstybių pagal 4 ir 5 straipsnius neapriboja priimančiosios valstybės teisės pačiai vykdyti nutarimą konfiskuoti.

2.   Jeigu nutarimas konfiskuoti, susijęs su pinigų suma, perduodamas vienai ar daugiau vykdančiųjų valstybių, tai jį vykdant gauta bendra vertė negali viršyti maksimalios sumos, nurodytos nutarime konfiskuoti.

3.   Priimančiosios valstybės kompetentinga institucija nedelsdama atitinkamai informuoja vykdančiosios valstybės kompetentingą instituciją bet kokiu būdu, leidžiančiu pateikti rašytinį dokumentą:

a)

jei ji mano, kad yra rizika, jog įvykdymas viršys maksimalią sumą, pavyzdžiui, vykdančiosios valstybės pagal 10 straipsnio 3 dalį jai pateiktos informacijos pagrindu. Jeigu taikomas 10 straipsnio 1 dalies a punktas, tai priimančiosios valstybės kompetentinga institucija kaip įmanoma greičiau informuoja vykdančiosios valstybės kompetentingą instituciją, ar minėta rizika išnyko;

b)	jei priimančiojoje valstybėje ar kitoje vykdančiojoje valstybėje buvo įvykdytas visas ar dalis nutarimo konfiskuoti. Turi būti nurodoma suma, kurios atžvilgiu nutarimas konfiskuoti dar nebuvo įvykdytas;

c)	jei po nutarimo konfiskuoti perdavimo pagal 4 ir 5 straipsnius priimančiosios valstybės kompetentinga institucija gauna bet kokią pinigų sumą, kurią asmuo savanoriškai sumokėjo pagal nutarimą konfiskuoti. Taikoma 12 straipsnio 2 dalis.

15 straipsnis

Vykdymo nutraukimas

Priimančiosios valstybės kompetentinga institucija nedelsdama informuoja vykdančiosios valstybės kompetentingą instituciją bet kuriuo būdu, leidžiančiu pateikti rašytinį dokumentą, apie bet kurį sprendimą ar priemonę, dėl kurios nutarimas tampa nevykdytinu ar atsiimamas iš vykdančiosios valstybės dėl bet kurios kitos priežasties. Vykdančioji valstybė nutraukia nutarimo vykdymą, kai tik apie tokį sprendimą ar priemonę ją informuoja priimančiosios valstybės kompetentinga institucija.

16 straipsnis

Disponavimas konfiskuotu turtu

1.   Pinigais, kurie gaunami vykdant nutarimą konfiskuoti, vykdančioji valstybė disponuoja taip:

a)	jei suma, gauta vykdant nutarimą konfiskuoti yra mažesnė nei 10 000 EUR ar šios sumos ekvivalentas, tai suma atitenka vykdančiajai valstybei;

b)	visais kitais atvejais, 50 % sumos, kuri buvo gauta vykdant nutarimą konfiskuoti, vykdančioji valstybė perduoda priimančiajai valstybei.

2.   Kitu turtu nei pinigai, kuris buvo gautas vykdant nutarimą konfiskuoti, disponuojama vienu iš šių būdų, kaip nusprendžia vykdančioji valstybė:

a)	turtas gali būti parduotas. Tokiu atveju, pajamomis iš pardavimo disponuojama pagal 1 dalį;

b)	turtas gali būti perduotas priimančiajai valstybei. Jei nutarimas konfiskuoti apima pinigų sumą, tai turtas gali būti perduodamas priimančiajai valstybei, tik kai ji sutinka;

c)	kai negalima pritaikyti a ir b punkto, turtu galima disponuoti kitu būdu pagal vykdančiosios valstybės teisę.

3.   Nepaisant 2 dalies, vykdančioji valstybė neprivalo parduoti ar grąžinti konkrečių nutarime konfiskuoti nurodytų daiktų, kurie yra kultūros objektai, sudarantys dalį nacionalinio paveldo.

4.   Šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalys taikomos, jeigu priimančioji ir vykdančioji valstybės nesusitaria kitaip.

17 straipsnis

Informavimas apie vykdymo rezultatus

Vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija nedelsdama informuoja priimančiosios valstybės kompetentingą instituciją bet kuriuo būdu, leidžiančiu pateikti rašytinį dokumentą:

a)	apie nutarimo konfiskuoti perdavimą kompetentingai institucijai pagal 4 straipsnio 5 dalį;

b)	apie bet kokį sprendimą nepripažinti nutarimo konfiskuoti, kartu nurodydama sprendimo priežastis;

c)	apie dalinį ar visišką nutarimo konfiskuoti neįvykdymą dėl priežasčių, paminėtų 11 straipsnyje, 12 straipsnio 1 ir 2 dalyse ar 13 straipsnio 1 dalyje;

d)	tuoj pat, kai baigiamas nutarimo vykdymas;

e)	apie alternatyvių priemonių taikymą pagal 12 straipsnio 4 dalį.

18 straipsnis

Žalos atlyginimas

1.   Nepažeidžiant 9 straipsnio 2 dalies, tais atvejais, kai vykdančioji valstybė pagal savo teisę yra atsakinga už perduoto jai pagal 4 ir 5 straipsnius nutarimo konfiskuoti vykdymu vienai iš 9 straipsnyje minėtų suinteresuotų šalių padarytą žalą, priimančioji valstybė vykdančiajai valstybei atlygina bet kurias sumas, sumokėtas kaip žalos atlyginimas, kylantis dėl atsakomybės minėtai šaliai, išskyrus jei ta žala ar jos dalis buvo padaryta išimtinai dėl vykdančiosios valstybės veiksmų ir tiek, koks tos žalos dydis.

2.   Šio straipsnio 1 dalis neriboja valstybių narių teisės, reglamentuojančios fizinių ar juridinių asmenų reikalavimus atlyginti žalą.

19 straipsnis

Kalbos

1.   Liudijimas išverčiamas į vykdančiosios valstybės oficialiąją kalbą arba vieną iš jos oficialiųjų kalbų.

2.   Kiekviena valstybė narė šio pamatinio sprendimo priėmimo metu arba vėliau Tarybos Generaliniam sekretoriatui deponuotame pareiškime gali nurodyti, kad ji priims vertimą į vieną ar daugiau kitų Europos Bendrijų institucijų oficialiųjų kalbų.

20 straipsnis

Išlaidos

1.   Nepažeidžiant 16 straipsnio, valstybės narės negali viena iš kitos reikalauti atlyginti išlaidas, patirtas taikant šį pamatinį sprendimą.

2.   Kai vykdančioji valstybė patyrė išlaidas, kurias mano esant didelėmis ar išimtinėmis, ji gali pasiūlyti priimančiajai valstybei pasidalyti išlaidas. Priimančioji valstybė atsižvelgia į tokį pasiūlymą vadovaudamasi vykdančiosios valstybės pateiktais išsamiais duomenimis.

21 straipsnis

Ryšys su kitais susitarimais

Šis pamatinis susitarimas neturi įtakos dvišalių ar daugiašalių susitarimų tarp valstybių narių taikymui tiek, kiek tokie susitarimai padeda labiau supaprastinti ar palengvinti nutarimų konfiskuoti vykdymo procedūras.

22 straipsnis

Įgyvendinimas

1.   Valstybės narės imasi reikiamų priemonių, kad užtikrintų šio pamatinio sprendimo įgyvendinimą iki 2008 m. lapkričio 24 d.

2.   Valstybės narės Tarybos Generaliniam sekretoriatui ir Komisijai praneša nuostatų, perkeliančių į jų nacionalinę teisę įpareigojimus, kylančius iš šio pamatinio sprendimo, tekstą. Remdamasi pranešimu, paruoštu naudojant šią Komisijos informaciją, Taryba ne vėliau kaip 2009 m. lapkričio 24 d. įvertina, kokiu mastu valstybės narės ėmėsi priemonių, būtinų šiam pamatiniam sprendimui įgyvendinti.

3.   Tarybos Generalinis sekretoriatas valstybėms narėms ir Komisijai praneša apie pareiškimus, padarytus pagal 7 straipsnio 5 dalį ir 19 straipsnio 2 dalį.

4.   Valstybė narė, kuri patyrė pasikartojančių sunkumų ar kitos valstybės narės neveikimą tarpusavyje pripažįstant ir vykdant nutarimus konfiskuoti, ir to nepavyko išspręsti abipusių konsultacijų būdu, gali informuoti Tarybą, kad būtų valstybės narės lygyje įvertintas šio pamatinio sprendimo įgyvendinimas.

5.   Valstybės narės, veikiančios kaip vykdančiosios valstybės, kalendorinių metų pradžioje informuoja Tarybą ir Komisiją apie atvejų, kada buvo taikomas 17 straipsnio b punktas, skaičių ir pateikia to priežasčių santrauką.

Per 2013 m. lapkričio 24 d. Komisija paruošia pranešimą vadovaudamasi gauta informacija, nurodydama iniciatyvas, kurias mano esant tinkamomis.

23 straipsnis

Įsigaliojimas

Šis pamatinis sprendimas įsigalioja jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną.

---

(1)  OL C 184, 2002 8 2, p. 8.

(2)  Nuomonė pareikšta 2002 m. lapkričio 20 d. (OL C 25 E, 2004 1 29, p. 205).

(3)  OL L 182, 2001 7 5, p. 1.

(4)  OL L 196, 2003 8 2, p. 45.

(5)  OL L 68, 2005 3 15, p. 49.

(6)  OL L 74, 1993 3 27, p. 74. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/38/EB (OL L 187, 2001 7 10, p. 43).

---

---