[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA |

Briuselis, 3.10.2008

KOM(2008) 639 galutinis

KOMISIJOS KOMUNIKATAS TARYBAI, EUROPOS PARLAMENTUI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI

dėl Komisijos rekomendacijos dėl iš darbo rinkos išstumtų asmenų aktyvios įtrauktiems {SEC(2008)2589}{SEC(2008)2590}

KOMISIJOS KOMUNIKATAS TARYBAI, EUROPOS PARLAMENTUI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI

dėl Komisijos rekomendacijos dėl iš darbo rinkos išstumtų asmenų aktyvios įtraukties

1. Kova su atskirtimi ir skurdu − ES PRIORITETAS

Kova su socialine atskirtimi ir skurdu – vienas iš Europos Sąjungos prioritetų, o šios srities veiksmai grindžiami EB sutarties 137 straipsniu. Jame numatyta, kad, kalbant apie pagrindines socialines teises, „Bendrija remia ir papildo valstybių narių veiklą [...] iš darbo rinkos išstumtų asmenų integracijos“ srityje. Iš dviejų 1992 m. Tarybos rekomendacijų[1] matyti valstybių narių pasiryžimas remti kiekvieno teisę naudotis būtiniausiais ištekliais ir išsaugoti savo socialinės apsaugos sistemų kokybę. Valstybės narės palaipsniui įgyvendino šias rekomendacijas, o pastaruoju metu jos tai darė atviru koordinavimo metodu (socialinis AKM) socialinės apsaugos ir socialinės įtraukties srityje, kuris yra susijęs su Lisabonos ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo strategija ir Europos užimtumo strategija (EUS).

Valstybių narių užimtumo politikos gairėse (pvz., integruota gairė Nr. 19) pabrėžiama, kad siekiant sutelkti labiausiai nuo darbo rinkos nutolusius, bet galinčius dirbti asmenis, būtina užimtumo politikos, socialinių paslaugų, socialinės apsaugos ir mokesčių sistemos sąveika. Nepaisant to, skurdo ir ilgalaikio nedarbo lygis sumažėjo nežymiai. Kaip pabrėžta 2007 m. Komisijos atliktoje socialinės tikrovės apžvalgoje[2], kiti neigiami rodikliai (pvz., anksti mokyklą paliekančių arba šeimose, kurių nariai yra bedarbiai, gyvenančių asmenų skaičius) patvirtina, kad atsiranda naujų socialinių pavojų, susijusių su visuomenės pokyčiais. Nors pažanga padaryta, nacionalinė valstybių politika ne visada rasdavo tinkamą būdą reaguoti į vis sudėtingesnius daugialypius sunkumus, kurių kyla pažeidžiamiems ir labiausiai nuo darbo rinkos nutolusiems asmenims.

Bendrijos lygmeniu daugiau dėmesio buvo skiriama valstybėse narėse veikiančių sistemų planavimui ir jų veiksmingumui. Visų pirma tai matyti iš Jungtinių socialinės apsaugos ir socialinės įtraukties ataskaitų, 2005−2010 m. Komisijos socialinės darbotvarkės, dviejų viešųjų konsultacijų, kurias Komisija surengė 2006 ir 2007 m.[3], bendrų socialinės įtraukties tikslų pagal AKM, kuriuos Europos Vadovų Taryba priėmė 2005 m. (ir patvirtino 2008 m.), Užimtumo, socialinės politikos, sveikatos ir vartotojų reikalų tarybos 2007 m. gruodžio mėn. posėdžio išvadų ir tolesnio Socialinės apsaugos komiteto[4] darbo. Taip pat verta paminėti nesenas socialinių partnerių pastangas derantis dėl autonominio susitarimo skatinti labiausiai nuo darbo rinkos nutolusių asmenų integravimą į įmones.

Viso to darbo pasekmė buvo bendras sutarimas, patvirtinantis, kad Europos Sąjunga, griežtai laikydamasi subsidiarumo principo, gali ir privalo suteikti naują postūmį kovai su atskirtimi ir skurdu. Vis dar galima remtis 1992 m. Tarybos rekomendacija dėl pakankamų išteklių ir socialinės paramos socialinės apsaugos sistemose, su sąlyga, kad joje išdėstyti principai yra geriau įgyvendinti ir integruoti į nuoseklesnę strategiją, kurioje numatyti bendri įtraukiosios darbo rinkos principai ir galimybė naudotis kokybiškomis paslaugomis, specialiai pritaikytomis iš visuomenės ir darbo rinkos išstumtų asmenų situacijai. Kompleksiniu metodu, apimančiu visus susijusius veikėjus, geresnius rodiklius ir stebėsenos bei vertinimo procedūras, bus užtikrinti geriausi visų šių trijų ramsčių sąveikos rezultatai užimtumo srityje integruojant daugiau šiuo metu išstumtų asmenų.

Rekomendacijoje ir šiame pridedamame komunikate Komisija toliau kalba apie tai, kas jos jau pranešta antrojoje konsultacijoje 2007 m., 2008 m. liepos mėn. komunikate dėl atnaujintos socialinės darbotvarkės ir komunikate dėl socialinio AKM stiprinimo. Komisijos čia pateikiama aktyvios įtraukties sąvoka puikiai dera su Lisabonos strategija ir integruotu metodu, kuris pateiktas atnaujintoje socialinėje darbotvarkėje ir yra grindžiamas trimis principais: galimybių, prieinamumo ir solidarumo. Ja taip pat papildoma Komisijos veikla siekiant skatinti darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyrą ir reaguoti į demografinius pokyčius bei į globalizacijos iššūkius, visiems palengvinti pereinamąjį laikotarpį ir sutelkti gamybos jėgas.

2. Aktyvi įtrauktis − POREIKIS IMTIS PAPILDOMų PRIEMONIų

2.1. Socialinė ir ekonominė padėtis: skurdo, nedarbo ir daugialypių sunkumų vis daugiau

Gauti darbo yra saugiausias būdas išbristi iš skurdo tiems, kurie gali dirbti. Tačiau atrodo, kad net ir augant ekonomikai bei didėjant užimtumui kai kuriems vargu ar sumažėjo kliūčių tuo būdu pasinaudoti. Ilgalaikis nedarbas tebesiekia 3 %. 16 % visų gyventojų gresia skurdas (žr. priedo 1 skaičių), vienas iš penkių gyvena netinkamomis sąlygomis. Dar didesnį nerimą dėl ateities kelia šie skaičiai: 19 % vaikų gyvena ties skurdo riba, o anksti mokyklą paliekančių asmenų skaičius vis dar siekia apie 15 %. 2000−2005 m. bedarbių šeimose gyvenančiųjų asmenų skaičius išliko nepakitęs – apie 10 % ir vėliau sumažėjo vienu procentu, o bedarbių asmenų šeimų su vaikais skaičius tesumažėjo 0,3 procentinio punkto.

Tiems, kuriems gresia skurdas, kyla vis daugiau sunkumų ir trukdžių: pastaraisiais metais atsirado naujų socialinių sunkumų, susijusių su perėjimu į poindustrinę ekonomiką, globalizacija, demografiniais pokyčiais ir tokiomis socialinėmis tendencijomis, kaip didėjanti individualizacija. Tikrovėje skurdas ir socialinė atskirtis tapo dar sudėtingesni: daugialypiai sunkumai ir nepriteklius, dar labiau pasunkinti įvairių rizikos veiksnių, tokių kaip: būtiniausių lėšų trūkumas, šeimos problemos, mokymosi pajėgumų arba skaitmeninių įgūdžių stygius, silpna sveikata, netinkamas ir toli esantis būstas, atskirtis nuo informacinės visuomenės ir socialinės paramos nebuvimas, o tam tikrais atvejais dar ir etninė diskriminacija.

2.2. Vis dar reikia tobulinti minimalaus darbo užmokesčio nuostatų tinkamumą ir aprėptį

Minimalaus darbo užmokesčio nuostatos be abejonės turi teigiamą poveikį mažinant skurdą, nors kai kuriose valstybėse narėse šis poveikis yra nedidelis. Iš skaičių matyti, kad socialinių mokėjimų poveikis mažinant skurdą yra svarus: prieš pirmuosius mokėjimus rizika siekė 26 %, o pradėjus mokėti – 16 % (žr. priedo 2 skaičių).

Remiantis šias skaičiais galima manyti, kad šalių, kuriose nėra minimalaus darbo užmokesčio nuostatų (pvz., Graikijoje ir Italijoje), galimybės mažinti skurdą yra ribotos. Šie faktai rodo, kad 1992 m. Tarybos rekomendacija tebėra aktuali ir kad būtina ją geriau įgyvendinti.

Daugumoje valstybių narių ir daugumai šeimų tipų vien tik socialinės paramos nepakanka, kad jos gavėjai išbristų iš skurdo. Kaip matyti iš priedo 3 skaičiaus, JK yra vienintelė valstybė narė, kurioje visų tipų namų ūkių socialinės paramos gavėjų grynosios pajamos, įskaičius su būstu susijusias pašalpas, yra didesnės nei ES lygmeniu nustatyta skurdo rizikos riba, t. y. 60 % medianinių namų ūkio pajamų. Vieno asmens namų ūkiai, gaunantys socialinę paramą, aukščiau skurdo ribos gyvena tik Danijoje, Nyderlanduose, Švedijoje ir Airijoje. Visose kitose valstybėse narėse − žemiau jos.

Minimalaus darbo užmokesčio nuostatų veiksmingumą lemia ne tik pašalpų dydis, bet ir pati jų sandara ir teikimo nuostatos. Nemaža dalis tų, kuriems tos sistemos skirtos, negali iš tiesų jomis naudotis; dalis asmenų neprašo suteikti paramos, į kurią jie turi teisę, arba atsiranda kitų priežasčių, pvz., kriterijų neatitikimas, neteisingai apskaičiuotos sumos, mokėjimo terminai, baudos ir sustabdymai ir pašalpos atskaičiavimas skoloms apmokėti.

Socialinės paramos panaudojimas JK, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Nyderlanduose sudaro 40−80 %[5]. Tačiau iš ES vidurkio atrodo visai kitaip: tik 18 % nedirbančių gyventojų, kuriems gresia skurdas, gauna socialinę paramą (net ir šį skaičių reikia patikslinti: jame neatsižvelgta į gaunamas kitų rūšių pašalpas[6]).

2.3. Būtinas didesnis derinimas su aktyvios darbo rinkos politika ir prieiga prie kokybiškų paslaugų

Iš 1992 m. Tarybos rekomendacijos aišku, kad Minimalaus darbo užmokesčio nuostatos turi derėti su paskata dirbti. Be to, norint veiksmingai kovoti su skurdu, jos turėtų būti integruotos į platesnę strategiją, užtikrinant, kad paramos gavėjai turėtų galimybių mokytis ir gautų paramą darbo bei socialiniais klausimais. Nors kai kurios valstybės narės atlieka nuodugnias struktūrines reformas, yra įrodymų, kad šiose trijose srityse dar yra daug trūkumų.

Dirbti vis dar ne visada apsimoka

Mokesčių ir išmokų sistemos yra sukurtos taip, kad vis dar gali atgrasinti asmenis patekti į tam tikrų segmentų darbo rinką, pvz., mažos kvalifikacijos darbuotojus, neturinčius galimybių gauti dideles pajamas. Kai kurios valstybės narės jau vykdo reformas, kad darbas taptų patrauklesnis nei socialinė pagalba, tačiau dar ne viskas padaryta.

Iš naujausių EBPO išvadų matyti, kad papildomos pajamos (palyginti su nedarbo pašalpa), kurias nedirbantis asmuo gali gauti pradėjęs naują darbą, beveik visose šalyse visų rūšių ištirtuose namų ūkiuose yra gerokai sumažinamos pritaikius didesnę nei 60 % tikrą vidutinę mokesčio normą (žr. priedo 1 lentelę). Taip yra todėl, kad pradėję dirbti asmenys ne tik turi mokėti mokesčius nuo atlyginimo, bet ir netenka išmokų, į kurias jie anksčiau turėjo teisę. Į tokį atgrasinimą nuo darbo atsižvelgiama darant naujausius politinius Minimalaus darbo užmokesčio nuostatų pakeitimus: derinama tinkama parama laikotarpiu, kai asmuo neturi darbo, ir parama jam dirbant, pvz., JK taikomos dirbančių šeimų mokesčių lengvatos (angl. working families' tax credit (WFTC )), o Prancūzijoje numatoma priimti solidarumo ir aktyvumo pajamų pašalpą (pranc. revenu de solidarité active (RSA ).

Labiausiai iš darbo rinkos išstumtiems asmenims reikia geriau pritaikytų kelių į užimtumą

Asmenims, kuriems stinga pagrindinių mokymosi gebėjimų arba kurie ilgai nedirbo, nelengva pasinaudoti įprasta mokymo ar reabilitacijos politika. Be to, net jeigu jie randa darbą, be palankios aplinkos jų padėtis lieka pažeidžiama. Atlikus perėjimo iš nedarbo prie darbo (įskaitant terminuotas sutartis) tyrimus nustatyta, kad yra didelė grupė darbingo amžiaus asmenų, kurie nedirba ir kuriems su amžiumi didėja pavojus likti be darbo[7].

Šiai problemai spręsti kai kurios valstybės narės, pvz., Nyderlandai, pradėjo visiškai performuoti savo reintegracijos ir reabilitacijos politiką. Kitos formuoja tikslinę politiką darbo pasiūlos srityje, kad galėtų padėti labiausiai išstumtiems asmenims tokiomis priemonėmis, kaip mikropaskolos arba socialinės ekonomikos paskatos. Tokios inovacijos, kurių verta siekti, paprastai reikalauja integruotai teikti paslaugas.

Veiksminga socialinė parama: trūkstama sąsaja

Trūkstamos prieinamos vaikų priežiūros paslaugos – puikiausias sunkumų, kylančių kai kuriems labiausiai iš darbo rinkos išstumtiems asmenims, ypač vienišiems vaikus auginantiems tėvams, pavyzdys. Apytikriais EBPO duomenimis, pusėje valstybių narių, iš kurių gauta apytikrė informacija, grynoji vaikų priežiūros paslaugų kaina, mokama iš savo lėšų, sudaro 12 % vienišos motinos ar tėvo, auginančių du mažus vaikus, grynųjų pajamų. Ši suma beveik atitinka grynąjį pelną, kurį asmuo gauna pradėjęs dirbti (atsižvelgiant į vienišų tėvų tikrą ribinę mokesčių normą); tai akivaizdžiai atgraso nuo darbo ir yra skurdo spąstai.

Svarbus darbo rinkos dalyviams keliamas reikalavimas – sveikata. Lėtinėmis ligomis sergantys asmenys negali sėkmingai ilgą laiką dirbti[8] arba mokytis rengdamiesi dirbti. Tai visų pirma taikoma asmenims, kuriems gresia skurdas, dažniau nei vidutiniškai sergantiems ir turintiems mažiau galimybių pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis (žr. priedo 2 lentelę).

Svarbi sąlyga darbui išsaugoti gali būti ir tinkamas, nuolatinis ir nepriklausomas būstas. Nors sunku surinkti duomenis apie benamystę ir netinkamą būstą, tačiau yra tam tikrų įrodymų, kad ši situacija vis dažnesnė, ypač tarp jaunų suaugusiųjų, kurie dažniau nei vidutiniškai neturi darbo arba dirba pagal laikinas ar terminuotas sutartis. Tam tikros NVO ES rūpinasi benamiais asmenimis ir padeda ieškoti nuolatinio darbo. Tačiau jos taip pat praneša apie užburtą ratą, kuriame atsidūrus tokia pagalba dažnai būna bergždžia, nes stinga tinkamų ir prieinamų būstų[9].

3. Siekiant integruoto, bendraisiais principais pagrįsto aktyvios įtraukties metodo

3.1. Integruotas aktyvios įtraukties metodas

Integruoto metodo kūrimas

Iš pirmiau pateiktos analizės matyti, kad norint aktyviai įtraukti iš darbo rinkos išstumtus asmenis reikia sukurti ir įgyvendinti išsamią strategiją, pagal kurią būtų integruotai derinamas tinkamas pajamų rėmimas, įtraukiosios darbo rinkos ir galimybės pasinaudoti kokybiškomis paslaugomis. Formuojant politiką turėtų būti apibrėžtas visų trijų aktyvios įtraukties strategijos krypčių svarumas ir atsižvelgta į jų bendrą poveikį socialiai remtinų asmenų socialinei bei ekonominei integracijai ir į galimus jų tarpusavio ryšius, sinergiją bei galimus kompromisus.

Aktyvios įtraukties politika turėtų užtikrinti derėjimą su šiais tikslais: 1) remti pagrindinių teisių įgyvendinimą; 2) skatinti lyčių lygybę ir vienodas galimybes; 3) atsižvelgti į įvairių pažeidžiamų grupių daugialypių sunkumų sudėtingumą ir konkrečią padėtį bei poreikius; 4) pagerinti teritorinę sanglaudą atsižvelgiant į vietos ir regionines aplinkybes ir 5) ši politika turėtų derėti su požiūriu į socialinę ir užimtumo politiką kaip į visą gyvenimą trunkantį ciklą, kad ja būtų galima remti kartų tarpusavio solidarumą ir neleisti skurdui plisti iš vienos kartos į kitą.

Kad šis integruotas metodas būtų veiksmingas, reikia labiau koordinuoti įstaigas ir tarnybas. Be to, vietos regioninės, nacionalinės ir ES valdžios institucijos turėtų sustiprinti savo bendradarbiavimą atsižvelgiant į konkretų vaidmenį, kompetenciją ir prioritetus. Kuriant, įgyvendinant ir vertinant strategijas taip pat turėtų aktyviai dalyvauti kiti susiję veikėjai: nuo skurdo ir socialinės atskirties kenčiantys asmenys, socialiniai partneriai, NVO ir paslaugų teikėjai.

3.2. Aktyvios įtraukties bendrieji principai

Nors aktyvios įtraukties politikoje turi būti matoma įvairių šalių padėtis, ES valstybėms narėms kyla panašių sunkumų, kaip paaiškinta 2 skirsnyje. Todėl dėl aktyvios įtraukties bendrųjų principų derėtų susitarti ES lygmeniu. Šiems principams pagrindą davė Komisijos surengtų viešųjų konsultacijų ir įtemptų diskusijų su valstybėmis narėmis ir jų tarpusavio diskusijų Socialinės apsaugos komitete rezultatai, taip pat svarus buvo Užimtumo komiteto įnašas. Šiais kiekvienai iš trijų šalių tiksliai nustatytais bendraisiais principais valstybės narės galėtų vadovautis diegdamos ir įgyvendindamos savo integruotas aktyvios įtraukties strategijas, kad jos būtų veiksmingesnės ir efektyvesnės. Komisija mano, kaip jos jau minėta liepos mėn. atnaujintoje socialinėje darbotvarkėje, kad rekomendacija dėl aktyvios įtraukties valstybėms narėms būtų naudinga diegiant ir įgyvendinant savo integruotas aktyvios įtraukties strategijas.

3.3. Bendrųjų principų įgyvendinimas ir stebėsena ES lygmeniu

Tam, kad aktyvios įtraukties strategijos būtų sėkmingai įgyvendinamos, jų įgyvendinimą būtina deramai koordinuoti ir stebėti nacionaliniu ir ES lygmeniu. Todėl Komisija palankiai vertina darbą Socialinės apsaugos komitete. Ji siūlo, kad iki metų pabaigos valstybės narės priimtų Tarybos išvadas, pagrįstas pridedama rekomendacija, kurioje nustatytas bendrųjų principų paketas. Šie principai gali tapti bendro Komisijos ir valstybių narių koordinavimo bei stebėsenos pagal socialinį AKM, glaudžiai bendradarbiaujant Socialinės apsaugos komitetui ir Užimtumo komitetui, pagrindu.

Tuomet pažanga, padaryta įgyvendinant aktyvios įtraukties strategijas, turėtų būti pristatyta Jungtinėje socialinės apsaugos ir socialinės įtraukties ataskaitoje bei siejant su Lisabonos strategija. Be to, Komisija pasirengusi imtis priemonių, būtinų kiekybiniams stebėsenos rodikliams patobulinti arba nustatyti. Vietos valdžios institucijų stebėsenos centrų tinklai, kurie bus finansuojami iš programos Progress lėšų, taip pat atliks aktyvios įtraukties strategijų plėtotės ir įgyvendinimo vietos lygmeniu tyrimus ir skatins abipusį mokymąsi.

[1] Tarybos rekomendacija 92/441/EEB, OL L 245, 1992 8 26, p. 46, ir Tarybos rekomendacija 92/442/EEB, OL L 245, 1992 8 26, p. 49.

[2] SEC (2008) 1896.

[3] COM(2006) 44; COM(2007) 620.

[4] Tarybos išvados 16139/07 ir 2008 m. liepos 3 d. Socialinės apsaugos komiteto orientacinis pranešimas apie socialinę įtrauktį.

[5] Hernanz et al. (2004). Take-up of welfare benefits in OECD Countries: a review of the evidence; OECD Social, employment and migration WP no. 17.

[6] 2008 m. Komisijos užsakytas Ecory aktyvios įtraukties tyrimas ir Immervoll et al. (2004) Benefit coverage rates and household typologies: scope and limitations of tax-benefit indicators , OECD Social, employment and migration WP, no. 20.

[7] Užimtumas Europoje ( Employment in Europe 2004), 4 skyrius.

[8] Užimtumas Europoje ( Employment in Europe 2005), 5 skyrius.

[9] FEANTSA 2008 m. ataskaita Europos Parlamentui ir FNARS 2007 m. socialinės įtraukties manifestas.